El.komercija: tarptautiniai teisiniai aspektai / Andrius Iškauskas
Dainius Iškauskas SKYSTŲJŲ AMIDINIO AZOTO TRĄŠŲ SU ...
Transcript of Dainius Iškauskas SKYSTŲJŲ AMIDINIO AZOTO TRĄŠŲ SU ...
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
AGRONOMIJOS FAKULTETAS
Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas
Dainius Iškauskas
SKYSTŲJŲ AMIDINIO AZOTO TRĄŠŲ SU MAGNIU
LYDERIS MG POVEIKIS VASARINIAMS KVIEČIAMS
Magistro baigiamasis darbas
Studijų sritis: Žemės ūkio mokslai
Studijų kryptis: Agronomija
Studijų programa: Agronomija
Akademija, 2014
2
Magistro baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija:
(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. .............)
Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:
Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius, profesorius
habil. dr. Zenonas Dapkevičius (mokslininkas)
Nariai: Agronomijos fakulteto dekanas, Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentas
dr. Viktoras Pranckietis (mokslininkas – praktikas)
Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto direktorius, docentas dr. Evaldas Klimas
(mokslininkas – praktikas)
Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorius habil. dr. Rimantas
Velička (mokslininkas – praktikas)
Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė dr. Darija Jodaugienė
(mokslininkas)
UAB „Dotnuvos projektai“ atstovas dr. Rimantas Dapkus (socialinis partneris –
praktikas)
Vadovas Lekt. dr. Rūta Dromantienė, Aleksandro Stulginskio universitetas,
agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas
Recenzentas Doc. dr. Rimantas Vaisvalavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas,
agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas
Oponentas Doc. dr. Evaldas Klimas, Aleksandro Stulginskio universitetas, žemės ūkio ir
maisto mokslų institutas
3
Iškauskas D. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu Lyderis Mg poveikis vasariniams
kviečiams. Agronomijos studijų programos magistro darbas / Vadovė lekt. dr. R.
Dromantienė; ASU. Akademija, 2014, 44 p.: 6 pav., 5 lentelės. Bibliogr.: 79 pavad.
SANTRAUKA
Magistrantūros studijų baigiamajame darbe pateikiami skystųjų amidinio azoto trąšų su
magniu Lyderis Mg poveikio, vasariniams kviečiamas, tyrimai.
Darbo objektas - Vasariniai kviečiai ‘Tybalt C2‘.
Darbo metodai – Eksperimentas buvo atliktas ASU Bandymų stotyje, karbonatingame giliau
glėjiškame išplautžemyje. Dirvožemis buvo artimas neutraliam (pHKCl 6,8), didelio
fosforingumo (230 mg kg-1
P2O5), vidutinio kalingumo (152 mg kg-1
K2O), mažo azotingumo
(2,0 proc.). Tyrimas buvo atliktas siekiant nustatyti optimaliausią LYDERIS Mg trąšų
koncentraciją (0,25, 0,5, 0,75, 1,0 ir 2,5 %) vasariniams kviečiams. Tiriamomis priemonėmis
augalai buvo nupurkšti krūmijimosi tarpsnio pabaigoje ir susiformavus antrajam bambliui.
Darbo rezultatai - skystosios amidinio azoto trąšos (LYDERIS Mg) teigiamai įtakojo
vasarinių kviečių produktyvumą. Didžiausi grūdų derliaus teigiami pokyčiai gauti vasarinius
kviečius krūmijimosi tarpsnio pabaigoje tręšiant 0,75 – 2,5 % koncentracijos tirpalais, o
bamblėjimo tarpsniu – 0,5 – 0,75 % koncentracijų tirpalais.
Tiriamos priemonės teigiamai įtakojo grūdų technologines savybes. Grūdų baltymingumas
tendencingai didėjo, didinant trąšų tirpalo koncentracijas, tačiau esminis poveikis nustatytas
tik naudojant 0,75 % koncentracijos tirpalą. Sedimentacijos vertėms didesnį poveikį turėjo
augalų tręšimas bamblėjimo tarpsnio pradžioje 0,5 - 0,75 % koncentracijų tirpalais.
Reikšminiai žodžiai: vasariniai kviečiai, skystosios Mg trąšos, derlingumas, kokybiniai
rodikliai.
4
Iškauskas D. The Effect of Liquid Amide Nitrogen Fertilizer with Magnesium
“LyderisMg”on Spring Wheat.Master’s thesis of Agronomy study program / Scientific
advisor lect. dr. R. Dromantienė; ASU. Akademija, 2014, 43 p.: 6 figures, 5 tables.
References: 79 titles.
SUMMARY
Master's thesis presentsthe research that was carried out to investigate the effect of nitrogen
liquid fertilizer with magnesium ‘Lyderis Mg’on spring wheat.
Object of the research: spring wheat ‘Tybalt C2’.
Research methods: the experiment was conducted at the Experimental Station of
Aleksandras Stulginskis Universityon the Calc(ar)i-Endohypogleyic Luviso). The soil was
neutral (6,8 ), high in phosphorus (230 mg 1 ), medium in potassium (152 mg
O), low in nitrogen (2,0 %). The research was conducted to determine the optimal
concentration of fertilizer ‘Lyderis Mg’ (0,25, 0,5, 0,75 , 1,0 and 2,5 %) in spring wheat.
Applying the measures under investigation the plants were sprayed at the end of tillering stage
and at the second formation of a toddler.
Research results: the liquid amide nitrogen fertilizer ‘Lyderis Mg’ has positively influenced
the productivity of spring wheat. The application of fertilizer solution on spring wheat both at
the end ofetillering stage with the concentrationvarying from 0,75 to 2,5 % and at the booting
stagewith the concentration varying from 0,5 to 0,75 % resulted in the highest grain yield.The
researched measures have positively influenced the technological properties of grains. By
increasing the concentration of fertilizers grain protein content tended to rise, however,
thesubstantial effect was determined only applying 0,75 % concentration of fertilizers. Values
of sedimentation were higher when spring wheat were fertilized at the beginning of the
booting stage from 0,5 to 0,75 % concentration.
Keywords: spring wheat, liquid amide nitrogen Mg fertilizer, fertility, qualitative indicators.
5
TURINYS
ĮVADAS ..................................................................................................................................... 7
1.LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................... 9
1.1. Bendros žinios apie kviečius .......................................................................................... 9
1.2. Vasariniai kviečiai ........................................................................................................ 10
1.3. Vasarinių kviečių veislės Lietuvoje .............................................................................. 13
1.4. Mineralinės trąšos ......................................................................................................... 15
1.5.Skystųjų trąšų ypatumai ir jų svarba ............................................................................. 21
2. TYRIMO SĄLYGOS IR METODIKA ................................................................................ 23
2.1. Bandymų įrengimo vieta ir dirvožemis ........................................................................ 23
2.2. Bandymų schema ir jos parametrai ............................................................................... 24
2.3. Analizių metodai ........................................................................................................... 24
2.4. Bandyme augintos veislės aprašymas ........................................................................... 25
2.5. Bandyme naudotos trąšos ir agrotechnika .................................................................... 26
2.6. Meteorologinės sąlygos ................................................................................................ 26
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ................................................................................... 30
3.1. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių grūdų derliui .... 30
3.2. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių derliaus
kokybiniams rodikliams ....................................................................................................... 31
3.3. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių kokybiniams
rodikliams ............................................................................................................................ 33
4. IŠVADOS ............................................................................................................................. 38
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................ 39
6. PUBLIKACIJOS .................................................................................................................. 44
7. PRIEDAI .............................................................................................................................. 45
6
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
Lentelės:
1. 2.2.1. lentelė. Dirvožemio agrocheminė charakteristika prieš įrengiant bandymus. ASU
Bandymų stotis, 2013m. 23 psl.
2. 3.1.1. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka sausųjų medžiagų kiekiui
vasarinių kviečių lapuose. 30 psl.
3. 3.2.1. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų
derlingumui ( tha-1
). ASU Bandymų stotis, 2013 m. 32 psl.
4. 3.3.1. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų
šlapiajam glitimui. 35 psl.
5. 3.3.2. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų
sedimentacijai ml. 36 psl.
Paveikslai:
1. 2.6.1. pav. Oro temperatūra augalų vegetacijos metu 2013 m. ASU Bandymų stotis,
2013 m. 28 psl.
2. 2.6.2. pav. Kritulių kiekis augalų vegeatcijos metu 2013 m. ASU Bandymų stotis, 2013m.
28 psl.
3. 3.1.1. pav. Azoto kiekio (y, %) vasarinių kviečių vegetatyvinėje masėje priklausomumas
nuo skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu tirpalų koncentracijų (x, %). ASU Bandymų
stotis, 2013 m. 31 psl.
4. 3.2.1. pav. Grūdų derliaus (y, t ha-1
) priklausomumas nuo skystųjų amidinio azoto trąšų su
magniu tirpalų koncentracijų (x, %). ASU Bandymų stotis, 2013 m. 33 psl.
5. 3.3.1. pav. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių
baltymingumui. 34 psl.
6. 3.3.2. pav. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų kritimo
skaičiui (S). 36 psl.
7
ĮVADAS
Įvairiems žemės ūkio augalams jų augimui ir vystymuisi reikalingas ne tik azotas,
fosforas, kalis, kalcis, bet ir magnis. Magnis įeina į chlorofilo sudėtį, nes dalyvauja
fotosintezėje. Be to jis dalyvauja krakmolo sintezėje, fermentų veikloje, augale transportuoja
fosforą ir cukrus iš vienų augalo organų dalių į kitas (Cakmak, Kirkby, 2007; Roemheld,
Kirkby, 2007).
Augaluose trūkstant magnio, visų pirma nukenčia augalų šaknų sistema. Šaknų
sistemos vystymasis dėl magnio trūkumo sutrinka jau po trijų dienų, antžeminės augalų dalies
vystymosi sutrikimai pasireiškia po 10 dienų, o vizualiniai magnio trūkumo požymiai
pasireiškia po 15 dienų. Javuose magnio kiekis labai sumažėja bamblėjimo tarpsnio pradžioje
ir, tai mažai priklauso nuo to, kiek šio elemento yra dirvožemyje. Nustatyta, kad trūkstant
magnio, augalai mažiau atsparūs saulės spindulių poveikiui (nepanaudoti elektronai
fotosintezės procese, sudaro laisvuosius radikalus, kurie pažeidžia ląstelių audinius).
Optimalus augalų apsirūpinimas magniu palengvina abiotinių aplinkos veiksnių įtaką, pvz.,
sausros, karščio, šviesos intensyvumo (Carmak, Kirkby, 2007). Svarbu, kad pakankamas
magnio kiekis augaluose būtų rudens laikotarpiu, nes magnis įtakoja cukrų ir kitų
angliavandenių kaupimąsi, o tai sąlygoja peržiemojimą. Taip pat svarbu, kad tinkamiausiais
santykis tarp kalio ir magnio turi būti 2:1 arba 3:1, nes perteklinis kalio kiekis mažina magnio
įsisavinimą.
Įvairiose šalyse žemės ūkio augalams magnio poreikis ir tuo pačiu tręšimas yra
skirtingas. Tai parodė 2006 – 2007 m. vokiečių organizacijos VDLUFA organizuoti dešimties
šalių tarplaboratoriniai tyrimai (Fotyma, Dobers, 2008). Įvairiose Vidurio ir Rytų Europos
šalyse magnio trąšų norma, paskaičiuota vienai tonai derliaus kartu įvertinant šalutinę
produkciją, žieminiams kviečiams svyravo 1,2–3,2 kg t–1
intervalo ribose (Fotyma, Dobers,
2008).
Magnio kiekis Lietuvos dirvožemiuose labai priklauso nuo dirvožemio
granuliometrinės sudėties. Bendras magnio kiekis sudaro 90 - 95 %, tačiau jis yra netirpių
mineralų formose. Organinėse medžiagose magnio yra nedaug, jis tampa judrus tik po jų
mineralizacijos. Augalus aprūpina mainų magnis, kuris sudaro tik apie 5 %, tačiau jis lengvai
išplaunamas iš dirvožemio. Augalai magnį nudoja, kai rūgštūs dirvožemiai yra kalkinami arba
tręšiami mėšlu. Nors magnio mažiausiai sunaudoja javai, o daugiausiai šakniavaisiai ir bulvės,
tačiau dažniausiai jo trūksta pupinių šeimos augalams ir javams (Mažvila., 1998).
8
Temos aktualumas: Pasaulio mastu žemės ūkio produkcijos, ypač grūdų gamybos
augimas dažnai siejamas su gausėjančiu trąšų panaudojimu. Rinkoje nuolat atsiranda naujų
trąšų, o žemdirbiui yra aktualu pasirinkti tinkamiausias ir ekonomiškiausias trąšas.
Hipotezė: Vasarinius kviečius papildomai tręšiant skystosiomis amidinio azoto
trąšomis, sudėtyje turinčioms magnio galima optimizuoti vasarinių kviečių mineralines
mitybos sąlygas bei padidinti jų produktyvumą.
Tyrimų objektas:
1. Vasariniai kviečiai ‘Tybalt C2‘,
2. Skystosios amidinio azoto trąšos su magniu Lyderis Mg.
Tyrimų tikslas – įvertinti skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu Lyderis Mg
poveikį vasariniams kviečiams.
Tyrimų uždaviniai:
1. Nustatyti skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu Lyderis Mg poveikį vasarinių
kviečių produktyvumui.
2. Nustatyti skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu Lyderis Mg poveikį vasarinių
kviečių kokybiniams rodikliams.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Bendros žinios apie kviečius
Kviečiai – labiausiai paplitę duoniniai javai pasaulyje. Kviečiai priklauso miglinių
(Poaceae) šeimai, kurios sudėtyje yra taip pat ryžiai, kukurūzai, rugiai, miežiai, sora, sorgai.
Augalininkystės mokslui yra svarbu ne tik dirbtinių kultūrinių kviečių nagrinėjimas, bet ir tų
formų kilmės nušvietimas. Taigi evoliucijos mokslo dėka, mes galime pamatyti ir suprasti
pasaulio kviečių fomų įvairumą, jų vystymosi dėsningumus bei produktyvumą (Aykrod et al.,
1974).
Europos sąjungoje kasmet yra užauginama daugiau nei 120 mln. t kviečių grūdų.
Kviečių grūdai yra vartojami žmonių maistui, taip pat naminių gyvulių pašarui bei iš dalies ir
konditerijos reikmėms (Gutierreez-Alamo et al., 2008).
Gyventojams visame pasaulyje kviečiai yra didžiausia vertybė, kadangi kasdien
šimtai milijonų žmonių, daugiau nei 140 – tyje pasaulio šalių, valgo maisto produktus, kurie
yra būtent pagaminti iš kviečių. Yra manoma, kad Irake ir Egipte šie augalai buvo auginami
daugiau kaip prieš 6000 m. pr. Kr. Lietuvoje kviečiai buvo auginami taip pat nuo senų laikų,
mums tai rodo rasti duonos gabalai su grūdais Gabrieliškių piliakalnyje, kuris yra Raseinių
rajone ir šis radinys yra priskiriamas jau mūsų eros I - IV amžiams. Kiti svarbūs kasinėjimai
parodė paplitimą ir tokių kviečių kaip dvigrūdžiai, tankiavarpiai, spelta (Petrulis, 1997).
Kviečiai iki XX amžiaus Lietuvoje daugiausiai buvo auginami dvaruose (Lazauskas,
1981). 1913 metais kviečių pasėliai užėmė 89 tūkst. ha, o t.y. 4,2 proc. visų pasėlio plotų.
Žemių savininkai, kurie valdė prastesnio derlingumo vietas, vengdavo kviečių, nes į juos
žiūrėjo kaip į lepius, bijančius šalčio, išmirkimo ir puolamą įvairiausių ligų, augalą. Tačiau
vis kylant žemdirbystės lygiui, ūkininkai vis labiau prisileisdavo kvietį, kuris už visą priežiūrą
ir globą, labai gerai atsilygindavo žemdirbiui. Bėgant laikui, keičiantis visuomenei požiūris į
kviečius taip pat keičiasi. Jau yra mąstoma ir geriau suvokiama, kad grūdų poreikis kasmet
vis auga, o kviečiai jau seniai laikoma kaip derlingiausi grūdai javai Lietuvoje. Pagal
šiuolaikinę sampratą, kviečių derlingumui labai daug įtakos turi jų veislė, auginimo
technologijos, klimato sąlygos (Petrulis, 1985).
Lietuvai yra būdingas artimas ryšys su kviečiais, taip pat gilios žemdirbystės
tradicijos. Mūsų protėviai šiame krašte įsikūrė prieš kelis tūkstančius metų ir kviečių
auginimas buvo pats pagrindinis baltų genčių užsiėmimas. Tik susipažinus su kviečių
auginimo istorine raida, ekonominiais žemdirbių interesais, galim numatyti dabarties ir
ateities žemdirbių lūkesčius atitinkančius sprendimus (Gimbutienė, 1966).
Kviečių gentyje (Triticum L.) yra išskiriamos 22 rūšys. Visos rūšys skiriasi genetiniu,
morfologiniu, ūkiniu aspektu. Tokiuose kalnuotuose regionuose kaip Armėnija,
10
Azerbaidžanas, Krymas, yra aptinkama laukinių kviečių rūšių, kurios auga ant stepių ar
pusdykumių srityse. Viena iš kviečių rūšių yra paprastieji kviečiai. Būtent šios rūšies
vasariniai kvičiai yra ganėtinai atsparūs išgulimui, o jų šiaudas labai tvirtas, todėl po mėšlu
tręšto priešsėlio, pavasario metu , prieš sėją gausiai tręšiant azotu ir nevartojant retardantų,
pasėlis neišgula. Taip pat vasariniai kviečiai suteikia puikią galimybę žemdirbiams pasisėti
duoninių javų pavasarį (Petrulis, 1997).
1.2 Vasariniai kviečiai
Vasariniai kviečiai apibūdinami kaip duoninė kultūra. Jie skiriasi nuo žieminių
kviečių tuo, kad vasarinių kviečių grūdai yra baltymingesni už žieminių kviečių. Lietuvoje
auginami vasariniai kviečiai, vertinant iš botaninės pusės, nieko nesiskiria nuo žieminių
kviečių. Tiesiog tai dvi minkštųjų kviečių formos (Triticum aestivum L), kurios yra paplitę
atšiaurinio klimato zonoje (Petrulis, 1997).
Šie javai, nors ir mažesniais plotais, auginami ir lengvuose Pietų Lietuvos
dirvožemiuose. Lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose jie uždera taip pat, kaip
miežiai, tačiau šiek tiek atsilieka nuo žieminių rugių (Nedzinskas, 1999; Pekarskas, 2008).
Daugiausia jų auginama Joniškio, Šiaulių, Pasvalio, Biržų, Kretingos, Skuodo, Tauragės
rajonuose, kur sudaro apie 12 % visų javų (Petraitis ir kt., 2001).
Vasariniai kviečiai turi pranašumą tai, kad jie yra vieninteliai duoninia javai, kurie
yra sėjami pavasarį, todėl jie kaip ir gali kompensuoti, jei rudenį buvo nespėta pasiruošti
sėjimui ar dėl blogų žiemojimo sąlygų žieminiai kviečiai išnyko. Taip pat svarbu paminėti tai,
kad normalaus drėgnumo t.y. 12 – 14 proc. vasarinių kviečių grūdų galima sudaryti didelius
maistinius grūdų rezervus, nes jų metiniai nuostoliai nesudaro net 3 proc. Šis pranašumas
suteikia galimybę gyventojus aprūpinti duona, kad ir kokie orai ar aplinkybės bebūtų. Taip pat
grūdų kokybės parametrus didele dalimi lemia veislės, agrotechnika, klimato sąlygos, todėl
veislių tyrėjai nuolat dirba ir ieško kuo tinkamesnių ir atsparesnių kviečių veislių Lietuvos
sąlygoms, kurių grūdai būtų itin geros kokybės (Fulington ir kt., 1987)
Kaip ir buvo paminėta anksčiau vasariniai kviečiai savo biologinėmis savybėmis yra
labai panašūs į žieminius kviečius, tačiau jie auga ir priesmėlio dirvožemiuose, gali būti
auginami tuose ūkiose, kur lengvesni dirvožemiai ir žieminiai javai auga prasčiau (Žekonienė
ir kt., 2006).
Taigi vasariniai kviečiai iš vasarinių miglinių javų yra patys reikliausi, nes dėl
silpnos šaknų sistemos maisto medžiagas pasisavina sunkiai. Jiems reikia derlingesnių, gerai
įdirbtų, patręštų ir sukultūrintų dirvų (Nedzinskas, 1999; Pekarskas, 2008). Todėl kviečiams
11
skirtoje dirvoje turi būti daugiau maisto medžiagų, ypač azoto. Labai svarbu, kad kviečiai
nepatektų į nualintas, silpnai maisto medžiagomis aprūpintas dirvas (Žekonienė ir kt., 2006).
Dirva. Vasariniai kviečiai iš varpinių javų yra patys reikliausi, kadangi šių kviečių
šaknų sistema vystosi silpnai, todėl negali visapusiškai pasisavinti visų dirvoje esančių maisto
medžiagų. Taip pat vasariniai kviečiai prastai krūmijasi, todėl dažnai juos stelbia piktžolės.
Kadangi vasariniai kviečiai yra tikrai labai reiklūs, jiems geriausiai tinka derlingos,
sukultūrintos, daug maisto medžiagų turinčios ir nerūgščios dirvos. Geriausiomis dirvomis
apibūdinami lengvesni puveningi priemoliai bei priesmėliai. Vasariniai kviečiai auginami
priesmėlio dirvožemiuose duoda didesnį derlių negu žieminiai kviečiai. Taip pat vasarinių
kviečių nereikėtų sėti į per daug lengvą ar per daug sunkią žemę (Petrulis,1985; Kyмаков,
1980).
Drėgmė. Vasariniams kviečiams drėgmės reikia mažiau negu avižoms, tačiau
daugiau nei miežiams. Sėkmingam sėklų sudygimui reikalingas vandens kiekis yra 45 proc. jų
grūdų masės. Transpiracijos koeficientas yra – 415. Didžiausias drėgmės kiekis vasariniams
kviečiams yra reikalingas bamblėjimo, krūmijimosi ir plaukėjimo tarpsniuose. Taip pat
žydintiems ir ką tik peržydėjusiems kviečiams reikalingas sausas oras. Nėra naudinga, jei
antroje vasaros pusėje orai yra ypač lietingi, kadangi tai stipriai įtakoja vasarinių kviečių
brendimą, jis gali būti uždelstas, taip pat atsiranda tikimybė, kad bus blogesnė grūdų kokybė
ir sunkėja derliaus nuėmimo sąlygos. Šis augalas visas maisto medžiagas, esančias dirvoje,
pasisavina tik ištirpusias vandenyje. Tad galime teigti, jog vanduo yra labai reikalingas ir jo
reikia labai daug, kad vyktų normalus ir visavertis mitybos procesas bei tam, kad šaknų
ląstelės galėtų įsisiurbti ir gerokai atskiestus tirpalus. Kita vertus kviečiai tik didžiulius
kiekius vandens išgarinę pro lapus gali surinkti reikalingą kiekį azoto ir mineralinių
medžiagų. Taigi kviečiams vanduo reikalingas daugybe aspektų. Pirmiausia tai kaip ir
pagalbininkas pernešti iš šaknų į lapus ištirpusius mineralinius junginius, taip pat vanduo
reaguliuoja augalo temperatūrą, atiduoda įvairių organinių medžiagų sintezei vandenilį ir
deguonį (Petrulis, 1985; Kyмаков, 1980).
Šiluma. Vasariniai kviečiai pradeda dygti 3 – 4 ºC temperatūroje. Šiems kviečiams
yra pakenčiamas nestiprus pavasarinis atšalimas t.y. – 4 ºC, tačiau žydintiems vasariniams
kviečiams kenkia ir 1 – 2 ºC šalnos. Optimaliausia vasarinių kviečių dygimo temperatūra yra
12 – 15 ºC. Plaukėjimo ir pieninės brandos metu jiems tinkamiausia yra 16 – 23 ºC oro
temperatūra. Pati geriausia ir palankiausia temperatūra vasarinių kviečių augimui ir
vystymuisi dienos temperatūra yra 18 – 22 ºC, tačiau aukštesnė temperatūra nei nurodyta
pastaroji, augimo ir vystymosi procesus slopina (Petrulis, 1997).
12
Vieta sėjomainoje ir dirvos dirbimas. Vasariniai kviečiai, kaip labiau reikli javų
kultūra nei kitos, sėjami po organinėmis trąšomis tręštų kaupiamųjų t.y. bulvių, kukurūzų,
šakniavaisių. Šie augali tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, taip pat yra
purrenami jų tarpueliai. Daugiametės žolės, ankštiniai javai yra geri vasarinių kviečių
priešsėliai, nes po jų gausu azoto, kuriuo vėliau vasariniai kviečiai gali lengvai pasinaudoti
(Petrulis. 1997).
Vasariniai kviečiai yra reiklūs ir priešsėliams ir dirvožemiui. Jie geriau sudygsta ir
geriau dera lengvesnėse dirvose. Būtent šie javai yra labai jautrūs ligoms, todėl geriausias
derėjimas yra numatomas po daugiamečių žolių, kaupiamųjų ar mišinių žaliąjai masei. Jų
dėka vasariniai kviečiai būna atsparesni ir mažiau ligoti (Lazauskas, 1992).
Nemažai dėmesio reikia skirti pagrindiniam žemės dirbimui. Kiek galima anksčiau
nuskusti ražienas, kiek galima anksčiau pradėti dirbti dobilienas. Dirvoje turi augti kultūriniai
augalai arba ji turi būti įdirbta. Dirvas, kuriose gausu piktožolių, verta skusti, jei yra ir
vėluojama, nes kai oras yra drėgnas ir šiltas, piktžolės linkę daug greičiau želti (Stancevičius
ir kt.,1973).
Vasarinių kviečių derlingumas priklauso ir nuo priešsėjinio dirbimo ir sėjos laiko,
žinoma, nemažai įtakos turi ir meteorologinės sąlygos (Petrulis, 1997).
Tręšimas. Kalbant apie tręšimą, vasariniai kviečiai išskiriami kaip reikli kultūra, nes
jų šaknų sistema yra siplna, todėl jiems yra reikalingas papildomas tręšimas, kuris leistų
pasisavinti daugiau jiems naudingų ir reikalingų maisto medžiagų. Vasariniai kviečiai yra
tręšimi tik mineralinėmis trąšomis. Geriausią vasarinių kviečių derlių galima gauti jei
priešsėlis gerai patręštas mėšlu. Jeigu priešsėlis silpnai tręštas, jiems reikalinga mineralinių
trąšų norma. Norint, kad dirva būtų derlinga ir kviečiai sėkmingai augtų, iš laukų paimtas
maisto atsargas reikia grąžinti. Žinoma žmogaus poreikiai bėgant laikui didėja, tad ir kviečių
derliaus kiekvieną kartą tikimąsi vis geresnio ir didesnio, todėl norint gauti didesnį derlių,
reikia dirvai ne tik grąžinti, bet ir papildomai suteikti maisto medžiagų. Dažniausiai dirvoje
dirvoje trūksta azoto, fosforo ir kalio, o kai kuriose dirvose yra nustatyta, kad trūksta ir vario
ar mangano. Dirvoje turi būti visų sudedamųjų elementų, kuriuos augalas vartoja. Jeigu vieno
kurio nors elemento labai trūksta ar išvis nėra, augalas toje vietoje neauga arba labai
nuskursta, nors kitų elementų yra gausu. Taip pat toks atvejis kaip vieno cheminio elemento
pakeitimas kitu yra negalimas, kadangi jei trūksta vieno elemento, o tuo tarpu mes tręšime
daugiau kitu, didesnis kito elemento kiekis, trūkstamo elemento nekompensuos. Jaurinėse
dirvose labai mažas kiekis fosforo, molio ir priemolio dirvose kalio atsargos paprastai yra
didesnės, o smėliuose ir priesmėliuose – mažesnės (Vasinauskas, 1989).
13
Azotas, kurį surenka augalo šaknys, yra naudojamas baltymų sintezei. Peleninės
medžiagos, tokios kaip kalis, fosforas, natris, kalcis, siera, chloras, magnis, geležis ir kitos.
Šie junginiai yra svarbūs, nes jei trūksta azoto, augalai silpnėja, jų lapai gelsta ir dažniausiai
atrodo susisukę. Kviečiai, kuriems trūksta fosforo, gali nustoti augti, dažniausiai jų lapai
įgauna rudą atspalvį, sėklų cheminė sudėtis kinta bei jų brendimas sulėtėja (Petrulis, 1997).
Teigiama, kad augalo augimą sąlygoja ne tik mineralinės druskos, bet ir kai kurios
organinės medžiagos, tokios kaip vitaminai, fermentai, auksinai ir kitos medžiagos
skatinančios augalo augimą. Jos susidaro kai mikroorganizmai pradeda skaldyti į dirvą
patekusias augalines liekanas ir vykstant tam tikrai sintezei. Taip pat šių medžiagų yra
specialiai įterpiama į dirvą arba purškiama ant augalų (Petrulis, 1997).
1.3 Vasarinių kviečių veislės Lietuvoje
Derliaus gausumą labai stipriai įtakoja vietoms sąlygoms pritaikytos vasarinių
kviečių veislės. Mums gerai žinoma, kad kiekviena šalis ir tos šalies regionai dažniausiai turi
gana skirtingą dirvožemį ir skirtingas klimato sąlygas, todėl veislės, kurios gerai dera užsienio
šalyje ne visada gerai derės Lietuvoje. Lietuvoje geriausiai pristaikančios prie klimato sąlygų
yra Vokietijoje išvestos vasarinių kviečių veislės, kurios reikalauja aukšto agrofono bei tam
tikrų apsaugos priemonių nuo kenkėjų ir ligų (Watkins, 1983). Toliau pateiksime keletą
paprastųjų vasarinių kviečių veislių, kurios skiriasi savo charakteristika.
Tybalt – tai paprastųjų vasarinių kviečių veislė, kuri sukurta Vokietijoje. Šios veislės
vasariniai kviečiai ūkinio vertingumo nustatymo bandymuose buvo tirti 2005–2006 m.
Plungės, Kauno ir Utenos AVT stotyse. Tyrimo metais jose gautas vidutinis 5,54 t
grūdų derlius. Didžiausias ‘Tybalt’ veislės vasarinių kviečių grūdų derlius išaugintas 2004 m.
Kauno AVT stotyje įrengtame bandyme – 6,96 t . Šios veislės grūdai yra vidutinio
stambumo, 1000 jų vidutinis svoris yra 39,35 g. Atskirais veislės tyrimo metais išaugintuose
grūduose, atlikus laboratorines analizes, nustatyta, kad baltymų kiekis yra 11,5 – 15,2 %,
glitimo – 21,9 – 30,7 %, krakmolo – 64,6 – 72,5 %, o sedimentacija buvo 27 – 65 ml. Augalų
vidutinis aukštis buvo apie 74 cm. 'Tybalt' veilės stiebai atsparūs išgulimui, bandymuose
vidutiniškai įvertinta 7,8 balo. ‘Tybalt’ veislės vasarinių kviečių vegetacijos periodo vidutinė
trukmė 85 dienos. Taip pat ši veislė atspari daugumai kviečiams būdingų ligų. ‘Tybalt’
veislės augalai bandymuose palyginti buvo nedaug pažeisti lapų septoriozės (7 – 15 %) ir
miltligės (5–10 %), kai nebuvo naudojamos jokios cheminės apsaugos priemonės.
Amullet – tai vasarinių kviečių veislė sukurta Švedijoje, Lantmännen SW Seed AB
sėklininkystės įmonėje. Atliktuose 2011 ir 2012 metų tyrimuose Plungės, Kauno ir Utenos
AVT skyriuose, gautas vidutinis 6,52 t grūdų derlius. Didžiausias šios veislės kviečių
14
grūdų derlius buvo išaugintas 2012 metais, Kauno AVT skyriuje – 8,12 t . Grūdai
smulkūs, 1000 jų vidutinė masė yra 37,34 g. Šios veislės vasarinių kviečių vidutinis aukštis
yra 89 cm. Jie yra atsparūs išgulimui, ši savybė įvertinama 8,2 balo. ‘Amulett’ veislės
kviečiai, kviečių dryžligės ir lapų bei varpų septoriozės, buvo pažeisti atitinkamai nuo 8 iki
25 %, tyrimo metu nenaudojant jokių cheminių priemonių.
Demonstrant – vasarinių kviečių veislė sukurta Norvegijoje, Graminor A/S
sėklininkystės įmonėje. Atliktuose 2009 ir 2010 metų tyrimuose, Plungės, Kauno ir Utenos
AVT stotyse, gautas vidutinis 5,85 t grūdų derlius. Didžiausias šios veislės kviečių
grūdų derlius buvo išaugintas 2009 metai, Utenos AVT stotyje – 6,85 t . Grūdai smulkūs,
1000 jų vidutinis svoris – 34,87 g. Augalų vidutinis aukštis – 87 cm. Jie labai atsparūs
išgulimui, ši savybė įvertinta 8,7 balo. ‘Demonstrant’ veislės vasarinių kviečių vegetacijos
periodo vidutinė trukmė tyrimo laikotarpiu buvo 87 dienos (skaičiuojant nuo sėklų sudygimo
iki grūdų vaškinės brandos) ir vidutiniškai jie buvo 2 dienomis ankstyvesni už standartinių
veislių ‘Tybalt’ ir ‘Triso’ veislių vasarinius kviečius. Šios veislės kviečius pažeidžia varpų
septoriozė ir kviečių dryžligė, jei yra nenaudojamos jokios cheminės priemonės kovoti su
ligomis.
Fiorina – tai vasarinių kviečių veislė sukurta Šveicarijoje, DSP Delley Seeds and
Plants Ltd sėklininkystės firmoje. Šios veislės ūkinio vertingumo tyrimai atlikti 2007–2008
m. Plungės, Kauno ir Utenos AVT stotyse. Tyrimo metais gautas vidutinis 6,24 t grūdų
derlius. Didžiausias ‘Fiorina’ veislės kviečių grūdų derlius gautas 2008 m. Kauno AVT
stotyje – 8,32 t . Šios veislės grūdai yra labai stambūs, 1000 jų vidutinis svoris – 48,37 g.
Augalų vidutinis aukštis – 76 cm. Taip pat jie yra labai atsparūs išgulimui, atsparumas buvo
įvertintas net 9 balais. ‘Fiorina’ veislės augalai palyginti yra atsparūs ligoms. Buvo nustatyta,
kad miltligė pažeidė 4 – 10 %, o dryžligė – 10 – 15 % šios veislės augalų, kai nebuvo
naudojamos jokios cheminės priemonės. Augalų pažeidimo kitomis ligomis nebuvo nustatyta.
Granary – tai vasarinių kviečių veislė, kuri yra sukurta Jungtinėje Karalystėje.
Veislės ūkinio vertingumo nustatymo tyrimuose, atliktuose 2006 – 2007 m. Plungės, Kauno ir
Utenos AVT stotyse, gautas vidutinis 6,12 t grūdų derlius. Bandymuose ‘Granary’
veislės vasariniai kviečiai subrandino 0,40 t didesnį grūdų derlių, lyginant su gautu visų
kitų 2006 – 2007 m. tirtų vasarinių kviečių veislių vidutiniu derlingumu. Didžiausias šios
veislės kviečių grūdų derlius buvo išaugintas 2007 m. Kauno AVT stotyje – 7,91 t .
Grūdai palyginti stambūs, 1000 jų vidutinis svoris – 45,50 g. Augalų vidutinis aukštis – 87
cm. Jie labai atsparūs išgulimui, atsparumas buvo įvertintas net 9 balais. Tyrimo metu,
nenaudojant jokių cheminių priemonių kovoti su liga, buvo nustatyta, kad šią veislę miltligė
pažeidė 5 – 10 %, kviečių dryžligė – 5 – 50 %, o lapų ir varpų septoriozės – 10 – 75 % augalų.
15
Koksa - vasarinių kviečių veislė, kuri sukurta Lenkijoje. Šios veislės ūkinio
vertingumo tyrimuose, kurie 2000 – 2002 metais buvo atlikti trijose augalų veislių tyrimo
stotyse, gautas vidutinis 4,44 t grūdų derlius. Didžiausias grūdų derlius buvo gautas 2002
m. Kauno augalų veislių tyrimo stotyje – 6,25 t . Šios veislės grūdai yra stambūs, 1000 jų
vidutinė masė 40,75 g, taip pat augalai labai tvirto šiaudo, jų atsparumas išgulimui įvertintas
8,8 balo. Vidutinis augalų aukštis 88 cm. Nenaudojant jokių cheminių priemonių, šios veislės
augalai buvo miltligės pažeisti labai mažai - 6,2 %, tačiau daugiau buvo pažeidžiami
septoriozės - 24,8 %.
Triso - vasarinių kviečių veislė, kuri sukurta Vokietijoje. Atliktuose 1997 – 1999 ir
2004 metų tyrimuose, vidutinis šios veislės derlius buvo gautas 5,37 t . Didžiausias šios
veislės derlius buvo išaugintas 2004 metais – 7,73 t . Grūdai yra vidutinio stambumo,
1000 grūdų vidutinė masė yra 37,89 g. Šios veislės augalai yra atsparūs išgulimui ir ši veislės
savybė buvo įvertinta 8,3 balo. Augalų vidutinis aukštis yra 86 cm. Tyrimuose, kuriuose
nebuvo naudojamos cheminės priemonės kovoti su ligomis, buvo nustatya, kad šios veislės
visiškai nepažeidė miltligė, tačiau buvo pažeisti lapų – 15 %, ir varpų – 32 % septorioze.
1.4 Mineralinės trąšos
Trąšos yra tokios medžiagos, kurios įterpiamos į dirvą augalų derlingumui didinti.
Tinkamai panaudotos trąšos padeda augalams įveikti nepalankias klimato sąlygas ir padaro
juos atsparesnius ligoms ir kenkėjams.
Augalų tręšimo nevienodumą lemia šie veiksniai:
Dirvožemio savybės;
Augalų bei jų veislių ypatumai;
Klimatas bei ekonominės sąlygos;
Agrotechnika bei mechanizmai;
Tręšimo tikslai.
Vieni augalai maisto medžiagų paima iš dirvos daugiau, kiti mažiau. Derlius
priklausomai nuo augalo, iš dirvos negrąžinamai su savimi pasiima maisto medžiagas.
Skirtinguose dirvožemiuose augalams prieinamų maisto medžiagų kiekis yra nevienodas. Kuo
jų mažiau, tuo daugiau reikėtų tręšti. Parenkant trąšas reikia atsižvelgti ir į dirvožemio
reakciją. Organinės trąšos pagerina ne tik augalų, bei dirvožemio fizines savybes, struktūrą,
padeda išlaikyti neišplautas mineralines trąšas. Norint veiksmingai panaudoti trąšas, sunku
16
išsiversti be dirvos agrocheminių tyrimų. Efektyviam trąšų panaudojimui sudaromi tręšimo
planai (Gatulienė, Krepštienė,2006).
Azotas. Dauguma atliktų tyrimų tiek Lietuvoje ir užsienyje nustatyta, kad vienas iš
svarbiausių ir efektyviausių būdų padidinti derlių, pagerinti jo kokybę ir derliaus formavimosi
eigai reguliuoti bei palaikyti yra azoto trąšų naudojimas (Rjachovskij, 1995; Demotes –
Mainard et al., 1999; Ewert, Honermeier, 1999; Šiuliauskas ir kt., 2000). Per paskutiniuosius
60 metų kviečių derliaus pagausėjimas yra laikomas kaip pagerėjusio agrotechnikos lygio
rodiklis, taip pat visa tai yra siejama ir su didesniu azoto trąšų kiekio naudojimu bei
išvestomis naujomis veislėmis, kurios geriau dera ir yra labiau pristaikusios prie didesnių
azoto trąšų kiekio (Kuhr, 1985; Kelly et al., 1994). Kalbant apie kviečius, galime teigti, jog jie
priklauso augalams, kurių azoto kiekio optimizavimo priemonės yra labiausiai ištirtos
(Ducksay, Losek, 2004).
Azoto trąšų veiksmingumui nustatyti visų pirma turime atkreipti dėmesį į veiksnius,
kurie turi įtakos azoto trąšų veiksmingumui. Pavyzdžiui, klimato sąlygos, dirvožemio tipas,
tręšimo laikas bei kokybė (Vaišvila, 1996). Jei augalui pasireiškia azoto trūkumas, tai
konkurenciją dėl šios trąšos galime jau matyti – krūmijimosi pradžios laikotarpyje. Taip pat
azoto trūkumas ankstyvesniame augimo laikotarpyje pasižymi tokiu požymiu kaip, kad
prastai ar visai nustoja formuotis varpinių augalų ūgliai (Musick, Dusek, 1980).
Taigi azotas yra kaip sudedamoji dalis šių cheminių elementų, tokių kaip
aminorūgštys, chlorofilas, fosfatidai, gliukozidai, alkaloidai, fermentai, vitaminai ir kiti
organiniai junginiai. Azotas svarbus ir tuo, kad jis dalyvauja visuose augalo medžiagų
apykaitos procesuose. Labai svarbu pabrėžti, kad kaip ir kiek pasisavina azoto augalas ir kaip
jis jame pasiskirsto, priklauso nuo dirvoje esančio prieinamo kiekio azoto ir koks jo poreikis
yra augalui, tam tikrame augalo augimo tarpsnyje (Delogu et al., 1998). Taigi remiantis
atliktais tyrimais Vokietijoje, galime teigti, kad dygimo ir pirmųjų lapelių vystymosi laiku
kviečiai dažniausia įsisavina – iki 8 % azoto, krūmijimosi laiku – iki 28 %, bamblėjimo – iki
36 %, plaukėjimo ir žydėjimo – iki 12 %, o kaip jau pradeda formuotis grūdai – iki 16 % viso
pasisavinamo kiekio (Schiling, 2000).
Didesnes azoto trąšų normas yra ekonomiška ir ekologiška išbarstyti per kelis kartus,
o vėlesniais augimo tarpsniais tiesiog tręšti per lapus, kadangi tręšiant per lapus, fotosintezė
vyksta intesyviau ir augalas geriau pasisavina azoto trąšas (Janušauskaitė, 1997; Vizgirdaitė,
Šiulauskas, 1999; Rjachovskij, 1995). Taip pat atlikti tyrimai parodė, kad jei tręšimas vyksta
vėlesniais vystymosi tarpsniais, tai gerina kviečių kokybinius rodiklius, kurie sąlygoja geresnę
grūdų vertę ir panaudojimą (Sylvester-Bradley et al., 1997; Lomako, 1998; Saryčeva, 1998;
Daniel et al., 2000). Kokybiniai rodikliai tai - baltymai, glitimas ir glitimo kokybės rodiklis –
17
glitimo deformacijos indeksas (GDI), sedimentacija, kritimo skaičius, natūrinis grūdų svoris.
Tarp daugelio iš jų yra nustatytas stipresnis ar silpnesnis koreliacinis ryšys (Šip et al., 2000;
Mašauskienė, 2001; Vagusevičienė, Jakubauskienė, 2002). Taigi galime teigti, kad tręšiant
kviečius azoto trąšomis, kurios turi stipresnį ar silpnesį poveikį, kuris keičia visų minėtų
kokybinių rodiklių reikšmes (Janušauskaitė, Mašauskas, 2004).
Viename atliktame tyrime buvo gauti tokie rezultatai, jog azoto trąšų efektyvumas
skirtingų kviečių bandymuose buvo pakankamai didelis, tačiau daugeliu atveju jį ribojo
meteorologinės sąlygos arba nepakankamas naudojimas augalų apsaugos priemonių,
palankiais ligoms ir kenkėjams plisti metais. Taip pat buvo nustatyta, kad azoto trąšos didina
vasarinių kviečių baltymingumą, glitimo kiekį, sedimentaciją, tačiau kaip buvo išsiaiškinta,
kad mažina glitimo kokybę t.y. didino GDI reikšmes. Pagal atlikto tyrimo duomenis, taip pat
galime pabrėžti, kad azoto trąšos vasarinių kviečių grūdų derliuje azotą padidino – 51- 83 %
ir nuo papildomo tręšimo vasariniai kviečiai sukaupė 5 % bendrojo azoto daugiau. Kviečių
grūdų kokybę įtakojo ne vien tręšimas, bet ir meteorologinės sąlygos – šilumos ir drėgmės
režimai, o grūdų pildymosi bei nokimo metu – ypatingai saulės apšvietos trukmė
(Janušauskaitė, Mašauskas, 2004).
Kalis. Dirvožemyje kalio būna daugiau negu azoto ir fosforo, tačiau augalai ne visą
jį gali naudoti. Kalio trąšos padidina augalų atsparumą ligoms, šalnoms, sausroms, išgulimui.
Dažniausiai tręšimui naudojamas kalio chloridas ir kalio druska. Daugelis kalio trąšų turi
nemažai chloro, tačiau yra keletas kultūrų, kurios jam yra jautrios. Mažiausiai chloro jo turi
kalio sulfatas. Kalio trąšos veikia lėtai, todėl jomis tręšiama iš rudens arba anksti pavasarį.
Kalio chloridas (KCl), kuriame kalio yra 60 % tinka augalams, kurie pakenčia chlorą (javai) ir
naudojamas pagrindiniam tręšimui. Geriausia įterpti rudenį, kad iki pavasario išsiplautų
augalams nepageidaujamas chloras. Kalio druskoje yra apie 40 % kalio . Ji pasižymi visomis
savybės kaip ir kalio chloridas. Kalio sulfatas ( ) kalio turi nuo 45 iki 52 %. Jis yra
naudojamas tręšti daržoves, bulves, augalams, kuriems kenksmingas chloras (Gatulienė,
Krepštienė, 2006).
Kalio trąšos parenkamos žemės ūkio augalams atsižvelgiant į dirvožemio tipą, taip
pat į jo granuliometrinę sudėtį, reakciją, dirvožemio apsirūpinimą kaliu, auginamų augalų
biologines savybes bei planuojamą derlių ir jo kokybę (Kučinskas ir kt., 1999).
Kalio trūkumas dažniausiai yra pastebimas velėniniuose jauriniuose,
raudonžemiuose, miškų pilkžemiuose ir kai kuriuose juodžemių tipuose, taip pat durpynuose,
smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Svarbu paminėti ir tai, kad kalio trąšos šiuose
dirvožemiuose yra ypač efektyvios kartu su azoto ir fosforo trąšomis (Vaišvila, 2001).
18
Fosforas. Yra žinoma, jog fosforas ya vienas iš pagrindinių mitybinių medžiagų
reikalingų visiems augalams visuose jų augimo tarpsniuose (Havlin et al., 1999; Whithead,
2000). Fosforo trūkumą galime pastebėti tada, jei augalo augimas sulėtėja. Klasikinis fosforo
trūkumas yra lapų rausvėjimas. Jei augalui fosforo pakanka, tai dažniausiai jis pasižymi gera
šaknų sistema, o tai leidžia jam geriau pasisavnti maisto medžiagas ir drėgmę (Bundienė,
2011).
Didžiausia organinio fosforo dalis yra humuse, o šiam mineralizuojantis yra
įsisavinamas augalų. Augalų metabolizmo procesams svarbiausias yra mineralinis fosforas
(Vaišvila, 2001).
Augalai savo gyvavimo pradžioje yra labai jautrūs fosforo trūkumui, todėl fosforo
deficitas ankstyvuose vegetacijos tarpsniuose gali labai stipriai veikti augalą, todėl padarytos
žalos gali ir nepavykti ištaisyti nors ir tręšiant gausiais fosforo kiekiais vėlesniuose augimo
tarpsniuose. Taip pat yra pastebėta, jei augalas savo gyvenimo pradžioje patiria didelį fosforo
deficitą, tai vėliau jis neigiamai reguoja į vėlesnį gausų tręšimą fosforu (Vaišvila, 2001).
Yra žinoma, jog augalas fosforą pasisavina šaknų pagalba ir iš labai praskiestų
tirpalų, turinčių net mažiau nei 1 mg viename litre vandens, tačiau tokia dirvožemio
tirpalų koncentracija būna beveik nuolatinė. Normaliam augalo vystymuisi ir maksimaliam
derliui gauti pakankamas fosforo kieks yra 0,5 mg koncentracijos dirvožemio
tirpaluose, tačiau vienintelis būdas šiai koncenracijai palaikyti yra tręšimas fosforo trąšomis.
Kalbant apie augalus auginamus lauko sąlygomis, jiems kenksmingo fosforo kiekio nebūna,
jo gali būti tik tirpaluose auginamies augalams t.y. hiroponikoje (Vaizgirdaitė, 1999).
Augalams reikalingi elementai gali patekti į augalą ne tik per šaknis, bet ir per lapus.
Tyrimai parodė, kad tręšimas fosforo trąšomis per lapus šiuo atveju negali būti pagrindinis
tręšimo būdas, kadangi per lapus gaunamas fosforas gali tik sumažinti trūkumą tam tikru
svarbiu momentu, bet negali, pavyzdžiui, kaip tręšimas per šaknis, užtikrinti normalių augalų
metabolizmo procesų, vystymoosi visą vegetacijos periodą. Augalo lapai, apipurkšti fosfatų
tirpalais, greičiau netenka gyvibingumo negu gavusių fosfatų per šaknis. Todėl galime teigti,
kad augalų vegetacijos periodas sutrumpėja, o tai yra naudinga, kai yra norima paspartinti
produkcijos brendimą. Norint išvengti, kad augalo lapai nenukentėtų nuo fosfatų tirpalų,
reikia naudoti praskiestus fosfatų tirpalus bei purkšti per lapus kelis kartus. Visa tai lemia
dideles darbo sąnaudas ir toks tręšimas fosforu per lapus nėra naudingas praktiškai
(Šlapauskas, 2008).
Apskritai fosforo trąšos labai gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsi, o
gerai išsivysčiusios šaknys apima didesnį dirvožemio tūrį, todėl jau vien to priežastis yra
geresnis, ne tik fosforo, bet ir kitų augalui reikalingų elementų, įsisavinimas (Vaišvila, 2011).
19
Magnis. Magnis laikomas vienu svarbiausių makroelementų augalų mityboje, kuris
atlieka pagrindines fiziologines funkcijas. Taip pat jis dalyvauja fotosintezėje, kadangi įeina į
chlorofilo sudėtį, dalyvauja pernešant augale fosforą, cukrų ir krakmolo sintezėje, daugelio
fermentų veikloje bei kituose fiziologiniuose ir biocheminiuose procesuose (Bergman, 1988;
Carmak, Kirkby, 2007; Roemheld, Kirkby, 2007).
Magnis atlieka tam tikras augalo pagrindines funkcijas. Tai tam tikri medžiagų
apykaitos procesai ir reakcijos, todėl, yra svarbu pabrėžti, kad daug kritinių augalų
fiziologinių ir biocheminių procesų yra neigiamai veikiami Mg trūkumo ir viso to rezultatas
yra pablogėjąs augalo vystymąsis ir derlius. Daugumoje atvejų, magnio dalyvavimas
medžiagų apykaitos procesuose skatina suaktyvėti fermentus, kurie yra svarbūs fotosintezės
procese.Teigiama, kad požiūris į magnio poreikį žemės ūkio augalams, o tuo pačiu tręšimą
magnio trąšomis, įvairiose šalyse skirtingas. Mums tai rodo 2006 – 2007 metų, vokiečių
organizacijos VDLUFA organizuoti dešimties šalių tarplaboratoriniai tyrimai. Įvairiose
Vidurio ir Rytų Europos šalyse magnio (Mg) trąšų norma, paskaičiuota vienai tonai derliaus
kartu įvertinant šalutinę produkciją, vasariniams kviečiams svyravo 1,2–3,2 kg intervalo
ribose (Fotyma, Dobers, 2008).
Tai yra tik vidutinės normos ir jos yra koreguojamos pagal dirvožemio tyrimus
įvertinant dirvožemio granuliometrinę sudėtį, judriojo magnio kiekį (Staugaitis,
Rutkauskienė, 2012).
Pagal L. Ristimäki bei A. E. Johnston tyrimus galime daryti išvadas, jog magnio
trąšos teigiamai veikia žemės ūkio augalus (Johnston, 2007; Ristimäki, 2007).
Taigi magnis yra chlorofilo sudedamoji dalis, kuri dalyvauja biocheminiuose
procesuose ir teigiamai veikia fosforo pasisavinimo bei cirkuliavimo procesus (Mergaut,
2007). Dažniausias magnio trūkumas yra pastebimas rūgščiuose, lengvuose dirvožemiuose
(Rosen, 2000). Galime pastebėti, kad santykinai didelės kalcio trąšų normos, palyginti su
magnio normomis, trukdo kauptis magniui mažina šaknų ir stiebų augimą, ir atvirkščiai (Lasa
et al ., 2000; Clark et al. 1997).
Esant magnio trūkumui augalo lapų spalva tampa šviesesnė ir linkusi nusidažyti
geltona spalva, taip pat buvo pastebėta, kad kuo augalas auga intensyvesnėje šviesoje tuo
didesnis yra magnio kiekio poreikis. Tinkamas augalo apsirūpinimas magniu palengvina
abiotinių aplinkos veiksnių įtaką, pvz., sausros, karščio, šviesos intensyvumo (Carmak,
Kirkby, 2007) Taip pat mažesnis kiekis magnio yra smėlio dirvožemiuose, todėl čia tręšimas
magnio trąšomis duoda didžiausią efektą ir naudą . Baltijos šalyse tręšimui magniu skiriamas
mažesnis dėmesys (Fotyma, Dobers, 2008). Lietuvoje parengtų žemės ūkio augalų tręšimo
magniu rekomendacijų nėra. Iki 1992 m. šalyje vyko rūgščių dirvų intensyvus kalkinimas, tuo
20
pačiu laukai buvo patręšiami magniu. Vyrauja nuomonė, kad nerūgščiose dirvose augalams
prieinamo magnio užtenka, o rūgščios kalkinimo metu magniu pasitręšia kartu su
klintmilčiais, kuriuose yra apie 10 % magnio oksido (Staugaitis, Rutkauskienė,2010).
Siera. Manoma, kad vasariniai kviečiai nėra labai reiklūs sierai, tačiau bėgant laikui
yra pastebimas Vakarų Europos apylinkėse yra pastebimas jos trūkumas. Apie sieros deficitą,
mes galime sužinoti iš to, kokios kokybės yra užauginamas vasarinių kviečių derlius. Jei
derliaus kokybė prastesnė ir mažesnė, tai mes turime sieros deficitą (Wrigley et al., 1984;
Castle, Randall, 1987; Fullington et al., 1987).
Tam tikras sieros pokytis dirvožemyje gali neigiamai paveikti kviečių kokybę bei
apsunkinti kviečių panaudojimo procesus, tokius kaip kviečių malimas ar duonos kepimas.
Kai kviečiuose trūksta sieros ir iš jų yra gaminama duona, tuomet tešla minkoma daug
prasčiau. Tinkamas tręšimas siera gali mums užtikrinti didelį ir geros kokybės derlių. Mūsų
šalyje, klimato sąlygų ir išsiplovimo procesų dėka, sieros balansas dirvožemyje yra neigiamas
(Guzys, Aksomaitienė, 2005). Yra manoma, kad dirvožemis sieros junginius mažai sorbuoja,
todėl sulfatų koncentracija nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, atlikus ilgai trunkantį bandymą, buvo
matoma, kad Radviliškio r., Skėmiuose, kasmet su superfosfatu išbėrus vidutiniškai apie 68,6
kg sieros (S), azoto ir kalio trąšų, iš ariamojo sluoksnio išsiplauna 162 kg sulfatų
(Adomaitis, 2010). Remiantis atliktais tyrimais, buvo gauti rezultatai, kad kritiškai mažas
kiekis judriosios sieros dirvožemyje yra tuomet, kai jos nustatoma 4–7 mg .S. P. McGrant
ir jo kolegos (2002) teigia, kad 10 mg judriosios sieros yra kritinė riba norint užauginti
kviečius.
Literatūroje rašoma, kad tik apie 33 % sieros iš lapų ir stiebų pereina į kviečių
grūdus, o azoto – net 75 %. Tai mums leidžia suprasti, kaip svarbu viso augimo proceso metu
yra išlaikyti augalui sieros prieinamumą, kad pakankamai jos susikauptų grūduose, nes
šiuolaikinė rinka kelia ganėtinai aukštus reikalavimus kviečių derliaus kiekiui ir aukštiems jų
kokybės rodikliams. Mokslininkai Norvegijoje, atliko bandymą, kuriame sieros trąšos buvo
naudojamos, kaip pagrindis ir papildomas tręšimo būdas.Taigi buvo nustatya, kad optimalu
sieros trąšomis tręšti įterpiant 10 kg (S) sėjos metu ir 16 kg vamzdelėjimo
pradžioje. Panašūs rodikliai gauti, kai derlius gautas ir tręšiant 30 + 8kg . Tačiau tik
nedideli kokybiniai pokyčiai buvo nustatyti, kai buvo padidinama S norma (30 + 16 kg )
(Flaete et al., 2005). Tame pačiame tyrime, mokslininkai pastebėjo, kad sieros normas
didinant nuo vidutinių iki didelių, derliaus kiekis kinta nežymiai, tačiau kokybė – kinta.
Galime daryti prielaidas, kad ateityje duonos pramonei gali būti svarbus rodiklis užauginti
tam tikros kokybės kviečius, kurie lems jų produkcijos kokybę (Staugaitienė ir kt., 2013).
21
Mokslininkai Vokietijoje, kurie atliko vegetacinio pobudžio bandymą ir nustatė, kad
penkių litrų talpos vegetaciniuose induose, dviejuose skirtinguose dirvožemiuose (tręšdami
siera), dulkiško priemolio dirvožemyje augintų kviečių vegetacijos laikotarpis buvo
trumpesnis ir derliaus vidurkis gautas 52 % mažesnis nei kviečių, augintų smėlingame
priemolyje.Taip pat daugiau azoto ir sieros buvo nustatyta kviečių grūduose, kurie užauginti
dulkiško priemolio dirvožemyje, o skirtingi sieros kiekiai turėjo įtakos grūdų derliui.
Dulkiško priemolio dirvožemyje netręšiant siera derlius gautas 38 % mažesnis, o smėlingame
priemolyje – 48 % didesnis. (Wieser et al., 2004).
1.5 Skystųjų trąšų ypatumai ir jų svarba
Šiandien yra vis dar svarbu kalbėti apie tai, kaip optimizuoti augalų tręšimą
skystosiomis lapų trąšomis bei išmanyti augalo antžeminės dalies maisto medžiagų
įsisavinimo mechanizmą (Wojcik, 2004).
Tręšimas per lapus stimuliuoja dirvožemyje esančių maisto medžiagų įsisavinimą ir
aprūpina augalus maisto medžiagomis tam tikru, reikiamu laiku (Charbaji et al., 2008), taip
pat stiprina augalų atsparumą ligoms (Kolota, Osinska, 2001) ir teigiamai veikia derliaus
kokybės rodiklius (Tiwari et al., 2002).
Tręšiant per lapus yra sunaudojama gerokai mažiau trąšų, todėl ir mažiau kinta
dirvožemio struktūra, taip pat mažiau užteršiamas dirvožemis ir aplinka (Staugaitis,
Dalangauskienė, 2005).
Skystųjų trąšų naudojimo privalumai ypač labai gerai matomi, kai dirvoje yra
drėgmės deficitas. Sausoje dirvoje birios trąšos lėtai tirpsta, todėl yra prarandama nemažai
laiko labai svarbiais augalo augimo ir vystymosi tarpsniais, kol trąšų medžiagos tampa
prieinamos augalams. Galime teigti ir tai, jog skystosios trąšos į dirvožemio sorbcijos
kompleksą patenka per 5 – 6 valandas po jų išlaistymo, nepriklausomai nuo drėgmės sąlygų.
Taigi skystosios kompleksinės trąšos ir rudens, ir vasaros vegetacijos metu esant drėgmės
deficitui, savo efektyvumu tikrai nenusileidžia ir lenkia biriąsias trąšas. Svarbu pažymėti ir
tai, kad tręšimas per lapus nedaro žalos dirvožemiui ir jo struktūrai, taip pat mažina
dirvožemio ir gruntinių vandenų užterštumą bei sunaudojamas mažesnis trąšų kiekis.Tręšiant
per lapus, turi būti nemažas augalų lapijos paviršius. Vegetacijos metu reikia kelis kartus tręšti
papildomai, trąšos turi būti tirpios vandenyje ir tirpalo koncentracija turi būti tinkama augalui
(Fageria et al., 2009).
Dirvoje esant mažam maistinių elementų kiekiui, kviečius ir kitus javus papildomai
tręšti per lapus efektyviausia yra ankstesniais augimo tarpniais (bamblėjimo – plaukėjimo), o
22
dirvose, kurių našumas yra gana aukštas – geriausiai papildomai tręšti yra kaip pradeda
formuotis grūdai (Kriščenko, 1992).
Lietuvoje skystosios trąšos sudaro kiek daugiau nei trečdalį visų naudojamų trąšų,
nors ir skystosios trąšos laikomos daug efektyvesnėmis negu biriosios trąšos. Mokslininkų
atlikti tyrimai rodo, kad papildomai per lapus patręšti augalai net apie 50 % maisto medžiagų
pasisavina per pirmąsias šešias valandas ir augalų augimo būklės gerėjimas yra matomas jau
po 2 – 3 dienų, o lyginat su biriomis trąšomis, priklausomai nuo dirvožemio drėgmės, maisto
medžiagos yra pasisavinamos tik per 4 – 6 dienas (Ciavatta, Benedetti 2001).
Naudojant skystąsias trąšas augalų tręšimui yra išvengiama nepalankaus
meteorologinių salygų poveikio, mažėja tikimybė, jog bus netolygiai išbarstytos, taip pat
galima išvengti azoto nuostolių dėl išgaravimo bei trašų išsiplovimo į gruntinius vandenis
(Bergmann,1986; Bundinienė ir kt., 2007).
Taigi tręšiant augalus per lapus visos maisto medžiagos patenka per kutikulą, todėl
norint, kad tręšimo efektyvumas būtų kuo didesnis reikia tręšti ryte, vakare arba apsiniaukusią
dieną. Taip pat svarbu paminėti, jog maisto medžiagos, kurios patenka per lapus greitai
nukeliauja ir į kitus augalo organus, tokius kaip stiebas, vaisius, šaknys ir dalyvaujančios
maisto medžiagų apykaitoje veikia daugelį augalo fiziologinių procesų įskaitant ir fotosintezę
(Triboi et al, 2003).
Papildomas tręšimas per lapus turi nemažai teigiamų pusių, tokių kaip, kad įmanoma
reguliuoti augalų augimą ir vystymąsi, atkreipiant dėmesį į meteorologines sąlygas ir augalų
būklę. Taip pat papildomas tręšimas mums padeda išvengti išgulimo, leidžia greičiau
numatyti ir ištaisyti augalų mitybos anomalijas, kurios pasireiškia dėl tam tikrų elementų
deficito (Šiuliauskas ir kt., 2002).
Tręšimas skystosiomis trąšomis leidžia nepaisyti ir išvengti meteorologinių sąlygų
poveikio, taip pat galima išvengti netolygaus trąšų išbarstymo, kas tikėtina gali atitikti tręšiant
mineralinėmis trąšomis bei galima išvengti azoto deficito dėl išgaravimo (Staugaitis,
Petrauskienė, 2006; Bundinienė ir kt., 2007). Svarbu paminėti, kad tręšiant per lapus
dirvožemio struktūra išlieka tokia pati, mažėja aplinkos, gruntinių ir dirvožemio vandenų
užterštumas, taip pat tręšimas per lapus reikalauja mažesnio trąšų kiekio (Jankowski et al.,
1999).
23
2. TYRIMŲ SĄLYGOS IR METODIKA
2.1. Bandymų įrengimo vieta ir dirvožemis
Tikslieji lauko bandymai, siekiant įvertinti skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu
(LYDERIS Mg) (7-15-11,2) poveikį vasarinių kviečių derliui ir kokybei atlikti Aleksandro
Stulginskio universiteto Bandymų stotyje limnoglacialinio priemolio ant moreninio priemolio
karbonatingame giliau glėjiškame išplautžemyje (Calc (ar) i - -Endohypogleyic Luvisols).
Lauko bandymų dirvožemio plotai sukultūrinti – praturtinti maisto medžiagomis,
kalkinimu sureguliuotas dirvožemio rūgštumas iki optimalių ar artimų optimaliems
parametrams.
Aleksandro Stulginskio universitete bandymai su vasariniais kviečiais vykdyti
neutralokame ir šarmiškame (pHKCl 6,8), didelio fosforingumo (230 mg kg-1
P2O5), vidutinio
kalingumo (152 mg kg-1
K2O), mažo azotingumo dirvožemyje (2.2.1 lentelė).
2.2.1 lentelė. Dirvožemio agrocheminė charakteristika prieš įrengiant bandymus.
ASU Bandymų stotis, 2013 m
Rodikliai Matavimo vienetai Svyravimo ribos
Dirvožemio pHKCl pH KCl 6,8
Judrusis fosforas (P2O5) mg kg-1
230
Judrusis kalis (K2O) mg kg-1
152
Humusas % 2,01
Magnis (MgO) mg kg-1
182
24
2.2. Bandymų schema ir jos parametrai
Tiksliųjų lauko bandymų schema vasariniams kviečiams:
Trąšų charakteristika: skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu ir siera sudėtyje
bendrojo azoto (N) – 15 %, tame sk. amidinio (N-NH2) – 15 %, magnio (MgO) – 7 %, sieros
(SO3) – 14 %).
Bendras tirpalo kiekis 200 l ha-1
, trąšų normos skaičiuotos pagal MgO kiekį.
Foniniam tręšimui naudotos kompleksinės trąšos.
Bendras laukelio plotas – 40 m2. Apskaitomojo laukelio plotas – 20 m
2.
Laukeliai išdėstyti rendomizuotai. Eksperimentas atliktas keturiais pakartojimais.
2.3. Analizių metodai
Prieš bandymo įrengimą imti dirvožemio ėminiai iš 0-25 cm gylio judriojo fosforo
(P2O5) ir kalio (K2O), dirvožemio pHKCl bei bendrosios anglies (C)/humuso kiekių nustatymui
kiekvieno pakartojimo 5 vietų, sudarant jungtinį pakartojimų pavyzdį.
Dirvožemio analizės atliktos naudojantis norminiais aktais šiais metodais:
dirvožemio pH 1N KCl ištraukoje – potenciometriniu (ISO 10390), judrieji fosforas ir kalis
A-L (GOST 26208-84), bendroji anglis – sausuoju deginimu (ISO 10694), mineralinis azotas
- ekstrahuojant dirvožemį 1M KCl tirpalu (dirvožemio ir KCl tirpalo santykis 1:2,5. Plakama
1 val. ir filtruojama. Filtrate nitratinis azotas nustatomas kolorimetriškai, naudojant
spalvinantį tirpalą, į kurio sudėtį įeina ortofosforo rūgštis, sulfanilamidas £-naftil-
etilendiamindichloridas.
Augalų analizės. Augalų antžeminės dalies sausųjų medžiagų kiekis nustatytas
džiovinant ėminius 105 oC temperatūroje iki pastovaus svorio (LST ISO 751:2000). Sausosios
Veiksnys A – MgO normos
1. P90K120 prieš sėją + N150
vegetacijai atsinaujinus – fonas
2. Fonas + 0,25 % MgO
3. Fonas + 0,50 % MgO
4. Fonas + 0,75 % MgO
5. Fonas + 1,0 % MgO
6. Fonas + 2,5 % MgO
Veiksnys B – tręšimo laikas
Krūmijimosi tarpsnio pabaiga
Susiformavus II bambliui
25
medžiagos augalų antžeminėje dalyje nustatytos po kiekvieno patręšimo magnio trąšomis
praėjus 10 dienų ir po 20 dienų nuo paskutiniojo (2 - jo) purškimo.
Bendrojo azoto kiekis augale - Kjeldalio metodu (LST ISO 5983-1:2005).
Vasarinių kviečių grūduose nustatytas bendrasis azotas (LST ISO 1523), šlapiasis
glitimas (LST ISO 1522), sedimentacijos vertės (LST 1498) bei kritimo skaičius (LST ISO
3093);
- baltymai apskaičiuoti bendrąjį azoto kiekį padauginus iš 5,7.
Lauko bandymų, augalų analizių ir laboratorinių tyrimų duomenys įvertinti
vienfaktorinės ir dvifaktorinės dispersinės analizės ir koreliacinės regresinės analizės
metodais naudojantis programų paketu „Selekcija“ (Tarakanovas, Raudonius., 2003) ir
„Statistica“. Meteorologinės sąlygos įvertintos naudojant Kauno meteorologinės stoties 2013
m. duomenimis.
2.4. Bandyme augintos veislės aprašymas
Vasariniai kviečiai ‘Tybalt C2‘. Didelio derlingumo, stambių grūdų, labai atspari
miltligei ir rūdims veislė. Maistinio tipo, A klasės, vidutinio vėlyvumo (+3) veislė. Sukurta
Vokietijos selekcijos stotyje "Borries Eckendorf" kartu su firma "Saaten Union". Lietuvoje
registruota 2007 m. Veislės savybės: augalai vidutinio aukščio, atsparūs išgulimui. Platūs
vėliaviniai lapai – potencialiai didelis derlingumas. Auginant pagal intensyvią technologiją ir
parenkant didesnio našumo dirvas, šios veislės vasariniai kviečiai derlingumu gali prilygti
žieminiams kviečiams. Didžiausias derlingumas gautas Kauno AVTS 2007 m. – 7,71 t ha-1
.
Rekomenduojama augalų apsauga nuo septoriozės, fuzariozės ir dryžligių. Labai atspari
miltligei. Grūdų kokybė: vyraujant sausesniems orams antroje vasaros pusėje, grūdai subręsta
itin geros kokybės. Aukštas kritimų skaičius (305 s) ir sedimentacija (54 ml) bei baltymų
kiekis (14 proc.). Stambūs grūdai, 1000 jų sveria vidutiniškai apie 43 g. 2011 m. Kauno
AVTS gautas 7,51 t ha-1
derlingumas. Tyrimo metu išaugintuose grūduose, atlikus
laboratorines analizes, nustatyta, kad baltymų kiekis yra 11,5–15,2 %, glitimo – 21,9 –
30,7 %, krakmolo – 64,6 – 72,5 %, o sedimentacija buvo 27 – 65 ml. Augalų vidutinis aukštis
buvo apie 74 cm. 'Tybalt' veislės stiebai atsparūs išgulimui, bandymuose vidutiniškai
įvertinta 7,8 balo. ‘Tybalt’ veislės vasarinių kviečių vegetacijos periodo vidutinė trukmė 85
dienos. Taip pat ši veislė atspari daugumai kviečiams būdingų ligų. ‘Tybalt’ veislės augalai
bandymuose palyginti nedaug buvo pažeisti lapų septoriozės (7 – 15 %) ir miltligės (5 –
10 %).
26
2.5. Bandyme naudotos trąšos ir agrotechnika
Tiksliuosiuose bandymuose pagrindiniam (foniniam) tręšimui naudotos vienanarės
azoto trąšos (amonio salietra ir amonio sulfatas) ir kompleksinės trąšos.
Vasariniams kviečiams dirva suarta 2012 m. rugsėjo pirmoje dekadoje. 2013 m. prieš
sėją, balandžio 29 d. dirva supurenta ir patręšta mineralinėmis trąšomis pagal schemą, kuri
buvo nurodyta anksčiau. LYDERIS Mg trąšomis pirmą kartą vasariniai kviečiai tręšti
krūmijimosi tarpsniu - gegužės 29 d., antrą kartą – birželio 9 d. Bandyme naudotos augalų
apsaugos priemonės:
- herbicidas MCPA (1,2 l ha-1
), tai sisteminis herbicidas vienametėms ir
daugiametėms dviskiltėms piktžolėms naikinti žieminiuose ir vasariniuose javuose;
- insekticidas Fastac (0,25 l ha-1
), tai piretroidinis insekticidas naudojamas
žieminiuose kviečiuose, kvietrugiuose, miežiuose, vasariniuose kviečiuose, miežiuose,
žieminiuose ir vasariniuose rapsuose;
- fungicidas Falkonas (0,5 l ha-1
), tai sisteminis, plataus veikimo spektro
fungicidas, skirtas naudoti kaip profilaktinė ir gydomoji priemonė nuo žieminių ir vasarinių
kviečių, rugių bei vasarinių miežių ligų.
2.6.Meteorologinės sąlygos
Vasariniamas kviečiams yra labai svarbu tam tikri vykstantys klimato pokyčiai,
kadangi tai turi įtakos grūdų kokybei ir derliui. Kviečių derlius gali nukentėti, kai
meteorologinės sąlygos jiems yra nepalankios, net ir trunkančios neilgą laikotarpį
(Janušauskaitė, 2008).
Gamtoje augantiems augalams jų vegetacijos metu, meteorologinės sąlygos yra
svarbus ir vienas iš pagrindinių veiksnių, kadangi jos gali daryti stiprų poveikį sėklų
sudygimui, augalų augimui, vystymuisi ir brendimui (Romaneckas, Trečiokas, 2001).
Jei metu, kai formuojasi grūdai vyrauja sausi ir karšti orai, tai brendimo laikotarpis
sutrumpėja ir tokiu būdu sėklos negali pasiekti normalių išmatavimų, o viso tos pasėkmės gali
būti, kaip didelis vandens deficitas, pažeista ląstelių fiziologinė būklė ir pakitę grūdų
biocheminiai procesai. Taigi dėl tokių pasekmių, mes galime daryti išvadas, kad susidaro
smulkios sėklos, 1000 grūdų masė sumažėja ir padidėja azotinių medžiagų kiekis. Taip pat
blogėja grūdų kokybiniai rodikliai. Kita vertus aptariant, kai vyrauja drėgni orai grūdų
formavimosi metu, esant palankiai oro temperatūrai, šie visi rodikliai teigiamai veikia grūdų
aprūpinimą maisto medžiagomis, taip pat grūdų brendimo laikotarpis ilgėja. Dažniausiai
27
grūdai užauga sunkesni ir didesni, jie turi lygų paviršių, jiems būdingą spalvą bei pasižymi
geromis sėklinėmis savybėmis. Tačiau jeigu orai yra lietingi, tai grūdai bręsta dar ilgiau ir
tuomet sintezė silpnėja. Visa tai skatina kitokią grūdo cheminę sudėtį, nes kai kurie junginiai
yra nepakeičiami galutiniais produktais. Jei lietingi orai užsitęsia gali prasidėti krakmolo
hidrolizė ir net kai kurių junginių išplovimas, o tuo pačiu mažėja sausų medžiagų kaupimasis.
Visai tai numato blogesnes grūdų technologines savybes (Lunn et al., 2001).
Kauno meteorologinės stoties duomenys (2.6.1 lentelė). 2013 metais balandžio
pradžia buvo šalta ir vidutinė paros temperatūra buvo minusinė, tačiau vėliau orai atšilo ir III
dešimtadienį jau siekė 8,5 oC. Kritulių per mėnesį iškrito 56,5 mm, artima norma
daugiamečiui vidurkiui.
Gegužės mėnuo buvo labai šiltas, oro temperatūra svyravo nuo 14,6 iki 17,9 oC ir
buvo artima daugiametei, kuri siekė 15,6 oC. Pirmąjį gegužės dešimtadienį drėgmės augalams
stigo, nes kritulių neiškrito, tačiau antrame ir trečiame dešimtadieniuose kritulių iškrito
gausiau (17,1 ir 46,7 mm). Sausesnis periodas buvo ir birželio II dešimtadienį, o III
dešimtadienyje kritulių buvo 10,3 mm. Oro temperatūra birželio mėn. buvo kiek aukštesnė nei
daugiametis vidurkis ir svyravo 17,2 – 19,7 oC ribose.
2013 m. liepos mėnesio pirmąjį dešimtadienį vyravo karšti ir sausi orai, vidutinė
paros temperatūra siekė 19,1 oC, o kritulių iškrito vos 1,5 mm. Antrasis mėnesio
dešimtadienis buvo kiek vėsesnis (17,6 oC), o trečiąjį dešimtadienį vėl vyravo karštesni orai.
Liepos mėn. kritulių gausu buvos antrąjį dešimtadienį (79,8 mm), o išviso per liepos mėn.
iškrito net 118,5 mm, tai net 38,2 mm daugiau lyginant su daugiamečiu vidurkiu.
Rugpjūčio mėn. pirmojo dešimtadienio temperatūra siekė 21 oC, tačiau iškrito
nemažai kritulių (36,1 mm), o antrąjį dešimtadienį vidutinė oro temperatūra nukrito iki
17,2 oC.
28
2.6.1 pav. Oro temperatūros augalų vegetacijos metu 2013 m.
ASU Bandymų stotis, 2013 m .
2.6.2 pav. Kritulių kiekis augalų vegeatcijos metu 2013 m.
ASU Bandymų stotis, 2013 m .
-0.1
14.6
18.7 19.1 21
7.9
17.9 17.2 17.6
17.2
8.5
15.8
19.7 18.1 15.6
-10
0
10
20
30
40
50
60
Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis
III - D
II - D
I - D
°C
37
0
35
1.5
36.1
12
17.1
0.6
79.8
25.7
7.5
46.7
10.3
37.2
5.4
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis
I - D
II - D
III - D
mm
29
Vasarinių kviečių sėklai pradėti dygti pati optimaliausia dirvos temperatūra yra 3 –
4 °C, o oro temperatūra yra 12 – 15 °C, (Šlapauskas, Duchovskis, 2007). Taigi pagal mūsų
meteoroliginių sąlygų duomenis, galime daryti išvadas, jog esanti gegužės mėnesio oro
tempratūra, kuri svyravo nuo 14,6 – 17,9 °C, buvo palanki, jog dirva būtų pakankamai įšilusi
ir kviečių dygimas būtų sėkmingas.
Vasariniams kviečiams, plaukėjimo iki vaškinės branados etapuose, geriausia oro
temperatūra yra nuo 16 – 20 °C (Šlapauskas, Duchovskis, 2007). Pagal mūsų meteorologinių
sąlygų duomenis galime matyti, kad birželio ir liepos mėnesių oro temperatūra buvo tinkama
ir palanki kviečiams, kadangi ji svyravo nuo 17,2 iki 19,6 °C.
Atsižvelgiant į mūsų turimus duomenis didžiausias iškritęs kritulių kiekis buvo
liepos mėnesį t.y. 79,8 mm, o tai neigiamai veikia vasarinių kviečių brendimą, o tai gali
pabloginti kokybinius rodiklius ir derliaus nuėmimo sąlygas. Lyginant gegužės ir birželio
mėnesius su liepos mėnesiu, kritulių kiekis buvo santykinai mažesnis, o šiuo laikotarpiu
vasariniai kviečiai reikalauja daugiausiai drėgmės.
30
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Sausųjų medžiagų ir azoto kiekio pokyčiai vasarinių kviečių antžeminėje dalyje
Vasarinius kviečius patręšus skirtingų koncentracijų skystosiomis amidinio azoto
trąšomis su magniu per lapus krūmijimosi tarpsnio pabaigoje, po 10 dienų antžeminėje augalo
dalyje sausųjų medžiagų kiekis padidėjo 0,02 – 0,26 proc. vnt. (3.1.1 lentelė). Gautais
duomenimis, didėjant trąšų tirpalo koncentracijai, didėjo sausųjų medžiagų kiekis. Šių
rodiklių priklausomumą aprašė tiesinė lygtis: y = 18,5142 + 0,1069x. Sausųjų medžiagų kiekį
antžeminėje dalyje trąšų tirpalo koncentracijos įtakojo 63 % (r = 0,795*). Didžiausias sausųjų
medžiagų kiekis antžeminėje dalyje susikaupė vasarinių kviečių patręštų šiame tarpsnyje
2,5% koncentracijos trąšų tirpalu.
Gana panašūs duomenys gauti ir išanalizavus sausųjų medžiagų kiekį antžeminėje
dalyje vasarinius kviečius tręšiant bamblėjimo tarpsnio pradžioje (BBCH 31 – 32): didėjant
trąšų tirpalo koncentracijai - didėjo sausųjų medžiagų kiekis antžeminėje dalyje. Sausųjų
medžiagų kiekio kitimą tręšiant vasarinius kviečius bamblėjimo tarpsniu aprašė taip pat
tiesinė lygtis: y = 20,7021 + 3,8215x (r = 0,914*). Esminis sausųjų medžiagų kiekio
padidėjimas nustatytas augalus tręšiant 1,0 ir 2,5 % koncentracijų trąšų tirpalais (3.1.1
lentelė).
3.1.1 lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka sausųjų medžiagų kiekiui
vasarinių kviečių lapuose
ASU Bandymų stotis, 2013 m
Variantai
Sausosios medžiagos %
tręšimo laikas
BBCH 28 - 30
BBCH 31 - 32
P90K120 prieš sėją + N150 vegetacijai
atsinaujinus – fonas 18,50 20,60
Fonas + 0,25 % MgO 18,50 21,59
Fonas + 0,50 % MgO 18,52 21,4
Fonas + 0,75 % MgO 18,74 22,67
Fonas + 1,0 % MgO 18,60 27,46
Fonas + 2,5 % MgO 18,76 29,60
R05 0,08 6,86
Siekiant įvertinti azoto svarbą, nustatytas azoto kiekis antžeminėje dalyje ir jo
priklausomumas nuo tręšimo laiko bei trąšų tirpalų koncentracijų. Priklausomumą tarp
31
vasarinių kviečių azoto kiekio antžeminėje dalyje ir trąšų tirpalų koncentracijų aprašė
kvadratinės lygtys augalus tręšiant eksperimentinėmis trąšomis su magniu tiek krūmijimosi
tarpsnio pabaigoje (BBCH 28 – 30), tiek bamblėjimo pradžioje (BBCH 31 – 32) (3.1.1 pav.).
y2 - bamblėjimo
tarpsnis
y1- krûmijimosi
tarpsnis-0,25 0,00 0,25 0,50 0,75 1,00 1,25 1,50 1,75 2,00 2,25 2,50 2,75
Tirpalo koncentracija %
1,8
2,0
2,2
2,4
2,6
2,8
3,0
3,2
Azota
s %
3.1.1 pav. Azoto kiekio (y, %) vasarinių kviečių vegetatyvinėje masėje priklausomumas nuo
skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu tirpalų koncentracijų (x, %)
ASU Bandymų stotis, 2013 m.
Azoto kiekis augaluose, tirtų trąšų įtakoje padidėjo esminiai naudojant 0,25 - 2,5%
koncentracijos tirpalus, kai vasariniai kviečiai tręšti krūmijimosi tarpsnio pabaigoje, o vėliau
tręšti bamblėjimo tarpsnio pradžioje – esminiu poveikiu išsiskyrė 0,75 – 2,5 % koncentracijos
tirpalai.
3.2 Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių
grūdų derlingumui
Vienerių metų duomenimis, skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu skirtingų
koncentracijų trąšų tirpalai panaudoti krūmijimosi tarpsniu (BBCH 28 – 30) didino grūdų
derlingumą (3.2.1 lentelė). Trąšų įtakoje derlingumas padidėjo 0,01 – 0,65 t ha-1
. Gausiausias
(5,92 t ha-1
) derlius ir esminis derlingumo priedas (0,65 t ha-1
) gautas vasarinius kviečius
patręšus 0,75 % koncentracijos trąšų tirpalu. Tik nežymiai mažesni, palyginus su gausiausiu
derlingumu, derlingumo priedai gauti augalus tręšiant 1,0 ir 2,5 % koncentracijų tirpalais.
0,25 ir 0,5 % koncentracijų tirpalai esminio poveikio derlingumui neturėjo.
y2 = 1,9332+0,2179x-0,0687x2ŋ=0.645
kur 0≤x≤2.5
y1 = 2,481+0,6608x-0,1933x2, ŋ=0.711*
kur 0≤x≤2.5
32
3.2.1 lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų
derlingumui ( t ha-1
)
ASU Bandymų stotis, 2013 m.
Variantai
Grūdų derlingumas t ha-1
tręšimo laikas
BBCH 28 – 30
BBCH 31 - 32
P90K120 prieš sėją + N150 vegetacijai
atsinaujinus – fonas 5,25 5,46
Fonas + 0,25 % MgO 5,26 5,99
Fonas + 0,50 % MgO 5,48 6,43
Fonas + 0,75 % MgO 5,92 6,37
Fonas + 1,0 % MgO 5,78 5,58
Fonas + 2,5 % MgO 5,70 5,98
R05 0,423 0,658
Vasarinius kviečius tiriamomis trąšomis tręšiant bamblėjimo tarpsniu (BBCH 31 –
32), gausiausias ir esminis (0,91 – 0,97 t ha-1
) grūdų derlingumas gautas naudojant 0,75,
1,0 % koncentracijų tirpalus. Palyginus minėtus derlingumus tarpusavyje – esminis skirtumas
nenustatytas. Augalai patręšti trąšomis bamblėjimo tarpsnio pradžioje, esminiai gausesnius
derlius palyginus su kontrole subrandino patręšti 0,25 – 0,75 ir 2,5 % koncentracijų tirpalais.
1,0 % koncentracijos trąšų tirpalas derlių padidino neesminiai - 0,52 t ha-1
.
Atlikta duomenų statistinė analizė parodė, kad grūdų derlingumo koreliacija su trąšų
tirpalų koncentracijomis tręšiant skirtingais tarpsniais yra vidutinio stiprumo (ŋ = 0,59
(BBCH 28 - 30) ir ŋ = 0,694 (BBCH 31 - 32)), kurias aprašė antro laipsnio lygtys:
y1 = 5,0359+1,2191x-0,3817x2 ir y2 =,5,487+1,158x-0,3941x
2 (3.2.1 pav.).
33
y2 - bamblėjimo
tarpsnis y1 - krûmijimosi
tarpsnis0,00 0,25 0,50 0,75 1,00 1,25 1,50 1,75 2,00 2,25 2,50
Tirpalo koncentracija %
4,8
5,0
5,2
5,4
5,6
5,8
6,0
6,2
6,4
6,6
De
rlin
gu
ma
s t
ha
-1
3.2.1 pav. Grūdų derliaus (y, t ha-1
) priklausomumas nuo skystųjų amidinio azoto trąšų su
magniu tirpalų koncentracijų (x, %)
ASU Bandymų stotis, 2013m.
3.3. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių grūdų
kokybiniams rodikliams
Įvertinus skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikį vasarinių kviečių grūdų
baltymingumui, nepriklausomai nuo tręšimo laiko, nustatyta bendra tendencija, kad įterpiant
papildomai azoto, magnio ir sieros – vasarinių kviečių grūdų baltymingumas nežymiai didėjo
(3.3.1 pav.). Vasariniai kviečiai baltymingiausius grūdus (11,0 %) subrandino vasariniai
krūmijimosi tarpsniu, kurie papildomai buvo tręšti 2,5 % koncentracijos eksperimentinių trąšų
tirpalu. Palyginus su kontrole, baltymingesni grūdai buvo vasarinių kviečių patręštų 0,25 –
1,0 % koncentracijų trąšų tirpalais (pokyčiai atitinkamai 0,06 – 0,62 %. vnt.).
y1 =,5,0359+1,2191x-0,3817x2; ŋ=0.590
y2 =,5,487+1,158x-0,3941x2;
ŋ=0.694
kur 0≤x≤2.5
34
3.3.1 pav. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių baltymingumui %.
ASU Bandymų stotis, 2013 m.
Vasarinius kviečius tręšiant azoto trąšomis su magniu bamblėjimo tarpsniu (BBCH
31 – 32), grūdų baltymingumas padidėjo nuo 0,11 % iki 0,88 %. (3.3.1 pav.). Esminis
(0,88 %.) baltymingumo padidėjimas gautas vasarinius kviečius tręšiant 0,75 %
koncentracijos tirpalu.
Išanalizuota, kad šiame bandyme, vasarinių kviečių grūdų šlapiojo glitimo kiekis
svyravo nuo 24,3 iki 28 % (3.3.1 lentelė). Mokslinėje literatūroje skelbiama, kad grūdų
baltymingumas statistiškai patikimai koreliuoja su šlapiojo glitimo kiekiu ir sedimentacijos
rodikliu (Sip et al., 2000).
Tačiau išanalizavus gautus grūdų šlapiojo glitimo rezultatus, paaiškėjo, kad šlapiojo
glitimo kiekis nekoreliavo su grūdų baltymų kiekiu ir visų variantų laukeliuose, kuriuose
buvo naudotos skystosios amidinio azoto trąšos su magniu vasarinių kviečių krūmijimosi
tarpsniu (BBCH 28 – 30), glitimas buvo neesminiai mažesnis negu kontroliniame variante.
Sumažėjimas – 0,4 – 1,9 % (3.3.1 lentelė).
Vasarinių kviečių patręštų bamblėjimo tarpsnio pradžioje (BBCH 31 – 32) grūdų
šlapiojo glitimo vertės buvo didesnės 0,3 – 1,8 % palyginus su kontrole, išskyrus vasarinius
kviečius, kurie buvo patręšti 2,5 % koncentracijos tirpalu (3.3.1 lentelė).
10.38
10.77
10.61
10.44 10.56
11
10.32
11.1
10.59
11.2
10.52 10.43
9.8
10
10.2
10.4
10.6
10.8
11
11.2
11.4
Kontrolė 0,25% 0,50% 0,75% 1% 2,50%
BBCH 28-30
BBCH 31-32
R05/LSD05 (BBCH 28-30) =0.93
R05/LSD05 (BBCH 31-32) =0.81
MgO koncentracija
%
35
3.3.1. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų
šlapiajam glitimui %
ASU Bandymų stotis, 2013 m.
Variantai
Šlapiasis glitimas %
tręšimo laikas
BBCH 28 - 30
BBCH 31 - 32
P90K120 prieš sėją + N150 vegetacijai
atsinaujinus – fonas 26,2 26,0
Fonas + 0,25 % MgO 25,6 28,0
Fonas + 0,50 % MgO 24,3 27,8
Fonas + 0,75 % MgO 24,5 27,0
Fonas + 1,0 % MgO 25,8 26,3
Fonas + 2,5 % MgO 25,8 25,8
R05 2,56 1,87
Išanalizavus vasarinių kviečių grūdų sedimentaciją gauta, kad ji vasarinių kviečių
grūduose svyravo nuo 33 - 39,5 ml (3.3.2 lentelė). Vasariniai kviečiai patręšti krūmijimosi
tarpsnio pabaigoje (BBCH 28 – 30) skystosiomis amidinio azoto trąšomis su magniu
neįtakojo sedimentacijos verčių pokyčių, esminiai skirtumai nenustatyti. Didžiausia, tačiau
neesminė grūdų sedimentacijos vertė (37 ml) nustatyta tręšiant 0,25 % MgO koncentracijos
tirpalu.
Šio tyrimo duomenimis 0,25 – 0,75 % ir 2,5 % koncentracijos skystųjų amidinio
azoto su magniu trąšų tirpalai naudoti vasarinių kviečių bamblėjimo tarpsniu (BBCH 31 –
32), esminiai padidino grūdų sedimentacijos vertes (3.3.2 lentelė). Todėl siekiant padidinti
vasarinių kviečių grūdų sedimentacijos vertes tikslinga šias trąšas naudoti bamblėjimo
tarpsnio pradžioje.
36
3.3.2 lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų
sedimentacijai ml.
ASU Bandymų stotis, 2013 m.
Variantai
Sedimentacija ml
tręšimo laikas
BBCH 28 - 30 BBCH 31 - 32
P90K120 prieš sėją + N150 vegetacijai
atsinaujinus – fonas 33,0 33,0
Fonas + 0,25 % MgO 37,0 39,5
Fonas + 0,50 % MgO 33,0 39,0
Fonas + 0,75 % MgO 34,0 37,0
Fonas + 1,0 % MgO 35,0 34,0
Fonas + 2,5 % MgO 36,0 38,6
R05 3,65 3,19
Kvietiniams miltams būtinas optimalus kritimo skaičius (200 - 280 s). Superkamų ir
tiekiamų kviečių kritimo skaičius standarte nurodomas ne mažiau 260 s pirmajai kokybės
klasei. Naudojant miltus, pagamintus iš kviečių, kurių kritimo skaičius yra virš 300 s, t. y. a-
amilazės aktyvumas žemas, tešla lėčiau kyla, kepinys yra mažesnio tūrio, greitai žiedėjantis.
Tešla iš kvietinių miltų, kurių kritimo skaičius yra žemesnis nei 200 s, t.y. a-amilazės
aktyvumas yra labai aukštas, tešlos ruošinys kepimo metu išplaukia, gaminys neturi formos,
minkštimas drėgnas ir neelastingas.
Atlikti tyrimai rodo, kad grūdų kritimo skaičius svyravo ribose nuo 240 iki 272
sekundžių (3.3.2 pav.).
3.3.2 pav. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų kritimo
skaičiui (S)
ASU Bandymų stotis, 2013 m.
249 252
260 261
272
251
241 240
252 250
242
249
220
230
240
250
260
270
280
Kontrolė 0,25% 0,50% 0,75% 1% 2,50%
s
MgO koncentracija
BBCH 28 - 30
BBCH 31 - 32
R05/LSD05 (BBCH 28-30) = 23.2
R05/LSD05 (BBCH 31-32) = 24.3
37
Nustatyta, kad augalus tręšiant skystosiomis amidinio azoto trąšomis su magniu
didžiausias vasarinių kviečių grūdų kritimo skaičius nustatytas naudojant krūmijimosi
tarpsniu (BBCH 28 – 30) 1,0 % trąšų tirpalą, tačiau esminio poveikio nenustatyta (3.3.2 pav.).
Minėtas trąšas išpurškus bamblėjimo tarpsniu (BBCH 31 – 32) vasarinių kviečių grūdų
kritimo skaičiaus vertės dar sumažėjo ir siekė 240 – 252 sekundžių. Esminio poveikio,
minėtam rodikliui, skystosios amidinio azoto trąšos su magniu ir šiame tarpsnyje, neturėjo.
38
IŠVADOS
1. Azoto kiekis augale, tirtų trąšų įtakoje, padidėjo esminiai naudojant 0,25 - 2,5 %
koncentracijos tirpalus, kai vasariniai kviečiai tręšti krūmijimosi tarpsnio pabaigoje, o
vasarinius kviečius tręšiant bamblėjimo tarpsnio pradžioje – esminiu poveikiu išsiskyrė 0,75 –
2,5 % koncentracijos tirpalai.
2. Didžiausi grūdų derliaus teigiami pokyčiai gauti vasarinius kviečius krūmijimosi tarpsnio
pabaigoje tręšiant 0,75 – 2,5 % koncentracijų tirpalais, o bamblėjimo tarpsniu – 0,5 – 0,75 %
koncentracijų tirpalais.
3. Grūdų baltymingumas tendencingai didėjo, didinant trąšų tirpalo koncentracijas, tačiau
esminis skirtumas nustatytas tik vasarinius kviečius bamblėjimo tarpsniu tręšiant 0,75 %
koncentracijos tirpalu. LYDERIS Mg trąšos esminės įtakos šlapiojo glitimo vertėms neturėjo.
4. Grūdų sedimentacijos vertės esminiai nesikeitė vasarinius kviečius LYDERIS Mg trąšomis
tręšiant krūmijimosi tarpsnio pabaigoje. Siekiant padidinti grūdų sedimentacijos vertes,
vasarinius kviečius rekomenduotina tręšti bamblėjimo tarpsnio pradžioje 0,5 - 0,75 arba 2,5 %
koncentracijų tirpalais.
5. Vasarinių kviečių šlapiojo glitimo kiekiui ir grūdų kritimo skaičiui tirtos trąšos esminės įtakos
neturėjo.
39
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. ADOMAITIS T., IR KT. 2010. Ilgalaikio tręšimo įtaka anijonų išsiplovimui. Žemdirbystė. T.
97. Nr. 1. P. 71–82.
2. AYKORD W., DOUGHTY J. 1971. Wheat in the human nutrition. Rome. P. 163.
3. BERGMANN W. 1986. Ernährungsstörungen bei Kulturpflanzen. Entstehung, visuelle und
analytische Diagnose. Jena: VEB Gustav Verlag. P. 166– 178.
4. BUKANTIS A. 2001. Climatic fluctuations in Lithuania against a background of global
warming // Acta Zoologica Lituanica. Vol.11, No.2, P.113-120.
5. BUNDINIENĖ O., VIŠKELIS P., ZALATORIUS V. 2007. Papildomo tręšimo per lapus
įtaka raudonųjų burokėlių derliui ir šakniavaisių kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė. T.
26(1), p. 108 – 118.
6. BUNDINIENĖ O. IR KT. 2001. Koncentruotų kristalinių fosforo ir kalio trąšų naudojimo
būdų įtaka morkų derliui ir kokybei. Kaunas. T. 30, p. 43 – 54.
7. CARMAK I., KIRKBY E. 2007. Role of Magnesium Nutrition in Growth and Stress
Tolerance // York, UK: The International Fertilizer Society. P. 24.
8. CASTLE S. L., RANDALL P. J. 1987. Effects of sulphur deficiency on the synthesis and
accumulation of proteins in the developing wheat seed // Australian Journal of Plant
Physiology.Vol. 14. P. 503–516.
9. CHARBAJI T., ARABI M. I. E., JAWHAR M. 2008. Urea foliar fertilization affects onion
weight and nutrient content // International Journal of Vegetable Science. Vol14(3), p. 198 -
204.
10. CIAVATA C., BNEDETTI A. 2001. Foliar fertilizers: legislative aspects in Europe. Acta
Horticulture, Vol. 594, p. 87 – 91.
11. CLARK R. B. IR KT. 1997. Maize growth and mineralacquisition on acid soil amended with
flue gas desulforization by-productsand magnesium. Communications in Soil Science and
Plant Analysis, Vol 28(15/16), p. 1441–1459.
12. DANIEL C., TRIBOI E. 2000. Effects of temperature and nitrogen nutrition on the grain
composition of winter wheat: effects on gliadin content and composition // Journal of Cereal
Science. No.32, p.45-56.
13. DELOGU G. ET AL. 1998. Uptake and agronomic efficiency of nitrogen in winter barely and
winter wheat // European Journal of Agronomy. Vol. 9, p. 11 – 20.
14. DEMOTES – MAINARD S., JEUFFROY M. H., ROBIN S. 1999. Spike dry matter ant
nitrogen accumulation before anthesis in wheat as affected by nitrogen fertilizer: relationship
to kernel per spike //Field Crops Research. Vol. 64, No.3k, p. 249 – 259.
40
15. DUCSAY AND LOSEK. 2004. Effect of topdressing with nitrogen on the yield and quality of
summer wheat grain // Plant Soil Environment. Vol 50(7), p. 309 – 314.
16. EWERT F., HONERMEIER B. 1999. Spikelet initation of winter triticale and winter wheat in
response to nitrogen fertilization // European Journal of Agronomy. No.11, p.107 – 113.
17. FAGERIA N. K. ET AL. 2009. Foliar Fertilization of Crop Plants // Journal of Plant
Nutrition. Vol 32(6), p. 1044 - 1064.
18. FOTYMA M., DOBERS E. S. 2008 . Soil testing methods and fertilizer recommendations in
Central-Eastern European countries //Fertilizer and Fertilization. No. 30, p. 6–93.
19. FULLINGTON J. G. ET AL. 1987. Quality-related endosperm proteins in sulphur-deficient
and normal wheat grain //Journal of Cereal Science. Vol. 5. P. 233–245.
20. GATULIENĖ M., KREPŠTIENĖ O. 2006. Augalininkystės pagrindai. Vilnius. Vol. 4(88),
p.48 – 64.
21. GIMBUTIENĖ M. 1966. Senoji Europa. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. P.384.
22. GUTIERRIEZ – ALAMO A., PEREZ DE AYALA P., VERSTEGEN M.W.A. 2008.
Variability in wheat: factors affecting its nutrition value // World‘s Poultry Science Journal.
Vol. 64, p. 20 – 39.
23. GUZYS S., AKSOMAITIENE R. 2005. Migration of sulphur in limed soils differing in
agricultural management. Nutrient Cycling in Agroecosystems. Vol. 71. P. 191–201.
24. HAVLIN J. L., ET AL. 1999. Soil fertility and fertilizers: An introduction to nutrient
management. 6th ed. Prentice Hall, Upper Saddle River, NJ.
25. JANKOWSKI K., JODELKA J., KOLCZAREK R. 1999. Effectivness of permanent meadow
foliar ferilization with nitrogen // Electronic Journal of Polish Agricultural Universites.
[Žiūrėta 2014m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.ejpau.media.pl//series/volume2/issue2/.agronomy/art-02.html.
26. JANUŠAUSKAITĖ D. 1997. Azoto trąšų normų ir jų pasiskirstymo įtaka žieminių kviečių
„Širvinta 1“ derliui, jo formavimuisi ir grūdų kokybei. Dr. Disertacijos santrauka. Akademija.
P. 28.
27. JANUŠAUSKAITĖ D., MAŠAUSKAS V. 2004. Žieminių ir vasarinių kviečių derliaus ir
grūdų kokybės priklausomumas nuo azoto trąšų normų. Žemdirbystė : mokslo darbai. Kaunas.
28. JOHNSON A. E. 2007. Potassium, Magnesium and Soil Fertility: Long Term Experimental
Evidence. York, UK: The International Fertilizer Society. P. 4 .
29. KELLY J. T., BACON R. K., WELLS. 1994. R. Relations of nitrogen utilization to yield
components inn soft red winter wheat // Journal of Plant Nutrition. Vol. 17 (12), p. 2105 –
2118.
41
30. KOLOTA E., OSINSKA M. 2001. Efficiency of foliar nutrition of field vegetables grown at
different nitrogen rates. Acta Horticulture. P. 87 - 91.
31. KUHR S. L. ET AL. 1985. Trends in winter wheats perfomance a measured in interrnational
trials // Crop Science. Vol 25, p. 1045-1049.
32. KUČINSKAS J IR KT. 1999. Agrochemija. Kaunas. P. 338.
33. LASA B., ET AL. 2000. Effects of low and high levels of magnesium on response ofsunflower
plants grown with ammonium and nitrate // Plant Soil. P. 164 - 174.
34. LAZAUKAS J., DAPKUS R. 1992. Augalininkystė. Vilnius. P. 384.
35. LOMAKO E.I. 1998. Vlijanie doz i srokov provedenija azotnych podkormok na urožaj i
kačestvo ozimoj pšenicy // Agrochimija. No.11, s. 31-38.
36. MAŠAUSKIENĖ A. 2001. Žieminių kviečių veislių ir selekcinės medžiagos grūdų kokybės
rodiklių tarpusavio priklausomumas // Žemdirbystė: mokslo darbai / LŽI, LŽŪU. –
Akademija T.75, p. 72-83.
37. MAŽVILA, J. 1998. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita. Kaunas.
38. MCGRANT S. P., ZHAO F. J., BLAKE-KALFF M. M. A. 2002. Sulphur in soils: processes,
behaviour and measurement. York, UK: International Fertiliser Society.
39. MERGAUT D. J. 2007. Magnesium. In: A. V. Barker, D. J. Pilbeam, D. Pilbeam.Handbook
of Plant Nutrition // CRC Press Boca Raton. Florida. P. 145 - 239.
40. MUSICK J. T., DUSEK D.A. 1980. Planting date and water deficit effects on development
and yield of irrigated winter wheat // Agronomy Journal. Vol. 72, p. 45 – 52.
41. NEDZINSKAS A., NEDZINSKIENĖ T. L. 1999. Augalai žaliai trąšai lengvuose
dirvožemiuose // LŽI, LŽŪU : mokslo darbai. Akademija. T. 66, p. 37-41 .
42. PEKARSKAS J. 2008. Tręšimas ekologinės gamybos ūkiuose. Kaunas. P. 189.
43. PETRAITIS V., MAGYLA A., MAŠAUSKAS V. 2001. Konkurencingo grūdų ūkio
perspektyvos Lietuvoje // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. Vilnius.
P.105-117.
44. PETRULIS J. 1985. Varpiniai javai. Augalininkystė. Mokslas: p. 3 – 92.
45. PETRULIS J. 1997. Kviečiai. Monografija. Informacijos ir leidybos centras.Vilnius.
46. RISTIMÄKI L. 2007. Potassium and Magnesium Fertiliser Recommendations in Some
European Countries. York, UK: The International Fertilizer Society. P. 31.
47. RJACHOVSKI A. V. 1995. Soderžanije belka v zerne jarovoi i ozimoi pšenicy zavistimosi ot
urovnja i charktera mineral‘nogo pitanija // Agrochimija. No. 1 s. 21.
48. ROEMHELD V., KIRKBY E. A. 2007.Magnesium Functions in Crop Nutrition and Yield //
York, UK: The International Fertilizer Society. P. 24.
49. ROMANECKAS K., TREČIOKAS K..2001. Agronomijos pagrindai. LŽŪU. Kaunas.
42
50. ROSEN C. J. 2000. Calcium and magnesium management. MN Vegetable IPM Newsletter,
Vol. 2(4).
51. SARYČEVA A.A. 1998. Formirovanie agregacionnych svojstv zapasnych belkov zerna
pšeni-cy v period sozrevanija v zavisimosti ot mineral’nogo pitanija// Agrochimija. No.8,
s.21-25.
52. SYLVESTER-BRADLEY, DAVIES D.B., DYER C. ET AL. 1997. The value of nitrogen
applied to wheat during early development // Nutrient Cycling in Agroecosystems. Vol.47,
No.2, p.173-180.
53. SCHILING G. 2000. Ptlanzenernahrung und Dungung. Verlag Eugen Ulmer Sttgart. P. 464.
54. SIP V., ET AL. 2000. Effect of cultivar and cultural practices on grain yield and bread-
making quality of winter wheat. Rostlinna Vyroba. Vol 46, p. 159 - 167.
55. STANCEVIČIUS A., ARVASAS J., PETRULIS J. 1973. Piktžolių naikinimas rudeninėje
ražieninių dirrvų dirbimo sistemoje. Akademija. P. 309 – 325.
56. STAUGAITIENĖ R., ŠLEPETIENĖ A., ŽIČKIENĖ L. 2013. Tręšimo siera poveikis
vasarinių kviečių derlingumui ir kokybei. Žemės ūkio mokslai. T. 20, Nr. 4, p. 266 – 275.
57. STAUGAITIS G., DALANGAUSKIENĖ A. 2005. Vienanarių ir kompleksinių trąšų įtaka
raudoniesiems burokėliams. Sodininkystė ir daržininkystė.Vol. 24(2), p. 133 - 144.
58. STAUGAITIS G., PETRAUSKIENĖ R. 2006. Lapų trąšų įtaka salyklinių miežių derliui,
kokybei ir pelningumui. Žemdirbystė: mokslo darbai. T. 93(2), p. 54 – 64.
59. STAUGAITIS G., RUTKAUSKIENĖ R. 2012. Magnio trąšų įtaka vasariniams miežiams
skirtinguose dirvožemiuose . Žemės ūkio mokslai. T. 19, Nr. 4., p.257 – 267.
60. ŠIULAUSKAS A., LIAKAS V., PALTANAVIČIUS V. 2000. Žieminių kviečių auugimo ir
derliaus formavimosi ypatumai skirtingai juos tręšiant // Žemdirbystė: mokslo darbai / LŽI,
LŽŪU. Akademija, T.70, p.79-85.
61. ŠIULAUSKAS A., VAGUSEVIČIENĖ I., LIAKAS V. 2002. Žieminių kviečių tręšimo per
lapus agroekonominis įvertinimas. Žemės ūkio mokslai : Lietuvos mokslo akademija. P. 22 -
28.
62. ŠLAPAUSKAS V., DUCHOVSKIS P. 2008. Augalų produktyvumas. Lietuvos Žemės Ūkio
Universitetas. P. 126.
63. ŠLAPAUSKAS V., RAUDONIUS S. 2008. Augalų mityba. Akademija. P. 298.
64. TARAKANOVAS P., RAUDONIUS S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė
analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT. In: Programų paketas „Selekcija“.
Akademija. P. 60.
43
65. TIWARI R.S., SENGAR S.C., AGARWAL A. 2002. Effect of doses and methods of
nitrogenapplication on growth, bulb yield and quality of ‘Pusa Red’ onion (Allium cepa) //
Indian Journal of Agricultural Sciences. Vol. 72(1), p. 23 - 25.
66. TRIBOI E., MARTRE P., TRIBOI BLONDEL A. M. 2003. Environmentally induced
changes in protein composition in developing of wheat are realted to changes in total protein
content // Journal of Experimental Botany. Vol 54., p. 1731 – 1742.
67. VAGUSEVIČIENĖ I., JAKUBAUSKIENĖ L. 2002. Žieminių kviečių cheminės sudėties ir
technologinių savybių įvertinimas// Vagos: mokslo darbai / LŽŪU. Kaunas, t.55(8), p.67-71.
68. VAIŠVILA Z. 1996. Dirvožemio mineralinio azoto, judriųjų fosforo ir kalio vaidmuo žemės
ūkio augalų mityboje: habilitacinis darbas // LŽI. Akademija. P. 206.
69. VAIŠVILA Z., MAŽVILA J., ADOMAITIS T. 2001. Azoto, fosforo ir kalio trąšų santykio ir
normų optimizavimas lauko sėjomainos augalas. Žemdirbystė: mokslo darbai. T. 73, p. 18 –
27.
70. VAIZGIRDAITĖ I., ŠIULIAUSKAS A. 1999. Papildomo tręšimo per lapus įtaka žieminių ir
vasarinių kviečių derliui bei grūdų kokybei. Žemdirbystė: mokslo darbai. T. 65, p. 35 – 49.
71. VASINAUSKAS P. 1989. Bendroji agrotechnika. Mokslas. P. 231.
72. WATKINS J. E. 1983. Naw fungicides for cereal disease management.Plant Disease. Vol.
67, No.10, p. 1733.
73. WHITEHEAD D.C. 2000. Nutrient elements in grassland: Soil – plant - animal relationships.
CABI Publ., Wallingford, UK.
74. WIESER A., GUSTER R., TUCHER S. 2004. Influence of sulphur fertilisation on quantities
and proportions of gluten protein types in wheat flour //Journal of Cereal Science. Vol. 40, p.
239 – 244.
75. WOJCIK P. 2004. Uptake of mineral nutrients from foliar fertilization (Review) // Journal of
Fruit and Ornamental Plant Research. Vol. 12, p. 201 - 218.
76. WRIGLEY C. W., DU CROS D. L., FULLINGTON J. G., KASARDA D. D. 1984. Changes
in polypeptide composition and grain quality due to sulfur deficiency in wheat // Journal of
Cereal Science. Vol. 2. P. 15 – 24.
77. ŽEKONIENĖ V., DAUGELIENĖ N., BAKUTIS B. 2006. Mokslinių rekomendacijų
ekologiniame ūkyje taikymo pagrindai. Kaunas: LŽŪU, p. 146.
78. КУМАКОВ В. 1980. А. Физиология яровои пшениџы. Колос.
79. Http://www.vatzum.lt/uploads/documents/augalu_veisles/kviei_apraai_2013.pdf Prieiga per
internetą. [Žiūrėta 2014 m. balandžio 14 d].
44
PUBLIKACIJOS
Magistro baigiamojo darbo rezultatai pateikti studentų mokslinėje konferecijoje
„Jaunasis mokslininkas 2014“ (ISNN 9986–948–65–1). Konferencijoje skaitytas ir jo
straipsnių rinkinyje publikuotas pranešimas tema „Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu
Lyderis MG poveikis vasariniams kviečiams“.
45
Priedai