Civilinio proceso teisė - ruoskis.weebly.com—.pdf · Civilinio proceso teis Teismas, jei...

Civilinio

proceso teisė

Valentino Mikelėno paskaitos

08/09 m.

Jovita Valatkaitė

Civilinio proceso teisė • Valentino Mikelėno paskaitos • 08/09 m. © Jovita Valatkaitė

2

1. Civilinio proceso teisė kaip savarankiška teisės šaka ................................................................................................... 3

1.1. Materialinė teisė ir jos gynimas................................................................................................................................. 3

1.2. Civilinio proceso stadijos. .......................................................................................................................................... 3

1.3. Civilinio proceso teisenos. ......................................................................................................................................... 4

1.4. Civilinio proceso teisės šaltiniai ................................................................................................................................. 4

2. Civilinio proceso principai .............................................................................................................................................. 5

3. Civiliniai procesiniai santykiai ........................................................................................................................................ 8

3.1. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas ............................................................................................................. 8

3.2. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektų klasifikavimas .................................................................................. 9

4. Teismų kompetencija ..................................................................................................................................................... 9

4.1. Samprata .................................................................................................................................................................... 9

4.2. Rūšinis teismingumas ............................................................................................................................................... 10

4.3. Teritorinis teismingumas ......................................................................................................................................... 11

4.4. Funkcinis teismingumas ........................................................................................................................................... 11

5. Šalys civiliniame procese ............................................................................................................................................. 11

5.1. Šalių samprata .......................................................................................................................................................... 11

5.2. Netinkama šalis ir jos pakeitimas ............................................................................................................................ 12

5.3. Procesinis bendrininkavimas ................................................................................................................................... 13

5.4. Procesinių teisių perėmimas .................................................................................................................................... 13

6. Tretieji asmenys ........................................................................................................................................................... 13

6.1. Trečiųjų asmenų samprata ir rūšys .......................................................................................................................... 13

7. Atstovavimas civiliniame procese ............................................................................................................................... 14

7.1. Atstovavimo civiliniame procese samprata ir rūšys ............................................................................................... 14

7.2. Prokuroro dalyvavimas civiliniame procese ........................................................................................................... 18

8. Kitų institucijų dalyvavimas civiliniame procese ........................................................................................................ 19


3

1. Civilinio proceso teisė kaip savarankiška teisės šaka

1.1. Materialinė teisė ir jos gynimas.

Materialinė teisė suteikia subjektines teises ir nustato pareigas, bet neatsako į klausimą, kaip reikia apginti savo materialinę teisę, ar kaip priversti kitą asmenį vykdyti savo pareigą. Materialinė teisė nustato tik gynimosi būdus (kreditoriaus), visa kita reglamentuoja CPT. Ji nustato priverstinį materialinės teisės įgyvendinimo mechanizmą, kurio pagrindu yra realizuojama materialinė teisė. Kreipimasis į teismą nėra vienintelė išeitis, dar galimos derybos, tarpininkavimas (Tarpininkavimo sprendžiant civilinius ginčus įst.), arbitražas (ginčą sprendžia privatus trečiasis asmuo, kurį pasirenka ginčo šalys). Jei pastarieji ginčo sprendimo būdai nėra priimtini, tuomet kreditorius gali kreiptis į teismą. Kreditoriui kreipusis į teismą susiklosto nauji teisiniai santykiai tarp kreditoriaus, skolininko ir teismo. Tuomet kreditorius tampa ieškovu, o skolininkas atsakovu. Procesinė teisė turi būti sistemiškai susaistyta su materialine teise, todėl CPT kartais vadinama materialinės teisės „tarnaite".

CPT – tai visuma taisyklių, kurios reglamentuoja teismo šalių, kitų procese dalyvaujančių asmenų veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas.

Populiariausias materialinės teisės gynimo būdas lieka kreipimasis į teismą. Į klausimą kodėl turėtume nesuabsoliutinti ginčių sprendimo teisme, atsako šios priežastys:

Ilgai trunkantis procesas. Proceso trukmė paprastai yra 2 – 3 metai. Kadangi CPT yra instancijų sistema. Pirmoje instancijoje yra 54 apylinkių ir 5 apygardų teismai, apeliacinėje – 5 teismai apygardos ir Apeliacinis teismas, kasacinėje instancijoje – Aukščiausias Teismas (nuo apeliacijos skiriasi tuo, kad ne visada galima, nes atranką vykdo įstatymas ir pats AT). Taigi byla gali keliauti per visas tris pakopas ir gali užtrukti net iki 8 – 12 metų. Kiti ginčo sprendimo būdai trunka žymiai trumpiau.

Teismo proceso brangumas. Mokesčiai susideda iš:

� Žyminio mokesčio, nes valstybė neveltui nagrinėja bylas. Jį nustato CPK, maksimalus mokestis – 30 000 lt. Jei ginčas neturtinis, tai fiksuota suma, o turtinio ginčo atveju žyminio ginčo dydis priklauso nuo priteistos sumos.

� Advokato pagalba surašinėjant procesinius dokumentus (advokato honoraras) � Kartais reikalingos eksperto išvados.

Viešumas. Bylos teisme nagrinėjamos viešai. Kiti ginčų sprendimo būdai yra konfidencialūs (net ir arbitražo posėdžiai yra uždari).

Formalizmas. Ginčų sprendimo esminę tvarką reglamentuoja CPK normos, pagrindinis šaltinis CPK. Normų nesilaikymas sukelia neigiamus padarinius (galimybę pralaimėti bylą galima vien dėl formalių dalykų, pvz. netinkamai surašius ieškinį ar galiausiai praleidus ieškinio senaties terminą). Be to, kuo procesas formalesnis, tuo jis ilgiau trunka. Tarkime arbitraže yra tik 40 str., kurių reikia laikytis, o CPK jų yra 800. Taigi arbitražo procesas ne toks formalus.

Šalys, kurios kreipėsi į teismą nutraukia savo santykius, orientuotus į ateitį, nes ginčo sprendimu teisme svarbu, kad kita šalis pralaimėtų. Nagrinėjama situacija, įvykusi praeityje. Arbitraže ginčas sprendžiamas atsižvelgiant ir į tolesnę šalių bendradarbiavimo galimybę ateityje. Šalys taip nesusipriešina.

1.2. Civilinio proceso stadijos.

1) Civilinės bylos iškėlimas. Ieškovas surašo ieškinį pareiškimą ir įteikia jį teismui. Tuomet teisėjas sutikrina pareiškimą ir sprendžia pareiškimo priėmimo ar nepriėmimo klausimą. Jei pareiškimas yra priimtinas, tai teisėjas surašo ant pareiškimo savo rezoliuciją (padeda parašą ir datą), ta data laikoma pareiškimo priėmimo teismui data. Teisėjas gali nustatyti 14 d. terminą pataisyti ne visiškai atitinkantį keliamus reikalavimus pareiškimą. Gali būti, kad yra priežasčių, dėl kurių byla visai nepriimtina.

2) Pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui. Ši stadija reikalinga, nes reikia išklausyti abi proceso šalis, ieškovas


4

kreipimosi metu gali neturėti įrodymų, kuriais pagrįstų savo reikalavimą (reikia įsikišti teismui), problema yra ne teisinė, pvz. techninė. Teismo veiksmai: persiųsti atsakovui ieškovo ieškinį su visais priedais ir nustato terminą atsakovui susipažinti.

3) Teisminis nagrinėjimas. Susideda iš šalių pasisakymų, liudytojų apklausos, įrodymų tyrimo, šalių baigiamųjų kalbų. Teisėjas pasako, kad bylos nagrinėjimas baigtas ir pasako datą, kada bus paskelbtas teismo sprendimas. Tokiu atveju teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas yra atidedamas, nes pastaruoju metu dėl didelio teismų krūvio teisėjas nepriima sprendimo iškart.

Tuo procesas nesibaigia, nes teisėjas gali padaryti tiek fakto, tiek teisės klaidą, todėl šalims suteikiama teisė į apeliaciją. Palieka galimybė per 30 d. apskųsti teismo sprendimą ir tuomet byla pereis į kitą stadiją.

4) Apeliacinis procesas. Prasideda nuo apeliacinio skundo padavimo. Jis paduodamas sprendimą priėmusiam teismui, kuris skundą patikrina ir jei viskas gerai, persiunčia jį į Apeliacinės instancijos teismą. Sudaroma 3 teisėjų kolegija, vienas teisėjas skiriamas pranešėju.

5) Kasacinis procesas. Kasaciniai skundai įteikiami tiesiogiai Aukščiausiajam Teismui. Skundo priimtinumą sprendžia 3 teisėjų kolegija.

6) Proceso atnaujinimas. Jeigu po bylos išnagrinėjimo paaiškėja tam tikros aplinkybės, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl proceso tinkamumo, galima prašyti atnaujinti procesą. CPK nustato baigtinį sąrašą proceso atnaujinimo pagrindų. Tokia byla gali būti atnaujinta pirmos instancijos teisme ir byla vėl gali eiti per visas pakopas. Atskirais atvejais byla gali būti atnaujinta apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje, pavyzdžiui, kai šalis kreipiasi į Strasbūro teismą ir dar faktiškai galima ištaisyti padėtį. Tokiu atveju, byla grįš į kasacinę instanciją.

Ne visos bylos pereina visas stadijas, daugybė jų net nepasiekia apeliacinės instancijos.

CPT skiriama į bendrąją ir specialiąją. Bendroji CPT reglamentuoja civilinį procesą, nesusijusį su konkrečia stadija, o specialioji dalis reglamentuoja tą patį procesą pagal minėtąsias stadijas.

1.3. Civilinio proceso teisenos.

Ginčas sprendžiamas pagal ginčo teisenos taisykles. Ginčo (ieškinio) teisena – CPT dalis, kurios normos reglamentuoja ginčo bylos nagrinėjimą. Ginčo teisenos tvarka nagrinėjamos pačios įvairiausios bylos, todėl atsižvelgiant į ginčo specifiką be bendrųjų taisyklių yra ir specialiųjų taisyklių. Pvz. šeimos, darbo bylos turi savo specialių taisyklių.

Tačiau yra teismo kompetencijai priskirta nagrinėti ir tokios bylos, kuriose nėra dviejų asmenų su priešingais interesais, t. y. nėra ginčo, bet byla svarbi visai visuomenei. Todėl civiliniame procese yra išskiriama antra dalis, vadinama ypatingąja teisena – tai bylų nagrinėjimas, kuriose nėra dviejų ginčo šalių su priešingais interesais. Čia teisėjas turi būti aktyvesnis, pats prašyti įrodymų. Tokių bylų pavyzdžiu gali būti bylos dėl įvaikinimo, asmens paskelbimo neveiksniu, paskelbimo nežinia kur esančiu ar mirusiu. Kartais gali būti ir dvi šalys, bet nėra ginčo, pvz. santuokos nutraukimas abiejų šalių sutikimu.

Istoriškai buvo ir trečioji teisena – bylų kylančių iš viešosios teisės santykių. Tai ginčai, kylantys iš administracinių, konstitucinių santykių. Ši teisena egzistavo bendrosios kompetencijos teismuose iki administracinių teismų įkūrimo.

1.4. Civilinio proceso teisės šaltiniai

Konstitucija. Svarbi tuo, kad įtvirtina teismų sistemą ir pagal tai turi būti nustatoma teismų kompetencija, kurią detalizuoja CPK. Ji nustato pagrindinius teismo proceso (civilinio, baudžiamojo ir administracinio) principus: teisėjo nepriklausomumo, viešumo, teismo kalbos ir kt. Konstitucija įtvirtina teisę kreiptis į teismą, o CPT detalizuoja šios teisės įgyvendinimą. Konstitucija nustato ES teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę. Draudžia piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir numato teismo teisę kreiptis į Konstitucinį teismą.

ES teisė. Teisės aktai: Dėl teismų jurisdikcijos ir teismų sprendimo pripažinimo (1968m. Briuselio proceso vienodinimas ES, 1988m. Ugano proceso vienodinimas ES su trečiosiomis valstybėmis ); Briuselis 1 reglamentas


5

(1968m. Briuselio konvencijos pakaitalas, visur išskyrus Danijoje); 2001m. dėl įrodymų rinkimo (teismų susižinojimas renkant įrodymus civilinėse bylose); 2000 m. dėl teismo pranešimų įteikimo (kokiu būdu įteisti teismo procesinius dokumentus asmenims, kurie gyvena kitos ES valstybės teritorijoje); 2003 m. dėl teismų jurisdikcijos ir sprendimų pripažinimo kai kuriose šeimos bylose; 2004m. dėl Europos vykdomojo rašto ne ginčo bylose ; 2004m. dėl svarbių smulkių ginčų nagrinėjimo(iki 2000 eurų).

Tarptautinė teisė. Teisės aktai: 1950m. EŽTK (6str. pagrindiniai proceso principai); 1968m. ET konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę; 1954m. Hagos konvencija dėl civilinio proceso (panaikino užstatą kreipiantis užsieniečiams į teismą); 1965m. Hagos konvencija dėl teismo ir ne teismo dokumentų įteikimo užsienyje; 1970m. Hagos konvencijos dėl įrodymų rinkimo užsienyje(kai įrodymai yra ne ES valstybėje narėje). Dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir bendradarbiavimo civilinėse bylose. Jos nustato:

� Teismų kompetencijos klausimus. � Reglamentuoja teismo pranešimų įteikimo tvarką, įrodymų pateikimo tvarką, taikytinos teisės klausimus.

Nacionalinė teisė. Naujas CPK buvo priimtas 2002 m. ir įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Jis pakeitė 1964 m. CPK. CPT šaltinis taip pat yra CK, nes jame išdėstytos materialinės teisės normos, kurias gina civilinis procesas. Prie šaltinių priskiriamas ir Darbo kodeksas, kuris nustato, kurie ginčai pirmiausia turi būti išnagrinėti ne teismo tvarka. Svarbus Geležinkelių kodeksas bei atskiri įst.: Advokatūros įst.; Prokuratūros įst. (jis nustato, kokiais atvejais bylą gali iškelti prokuroras); Įmonių bankroto įst. CPT šaltiniai yra ir kiti poįstatyminiai teisės aktai, pvz. Advokato honoraro rekomendacija, kurią patvirtino teisingumo ministras.

2. Civilinio proceso principai

Civilinio proceso modelį apsprendžia ginčo pobūdis.

Civilinio proceso teis

Teismas, jei piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis ir trukdomas teismo darbas, gali paskirti administracinę baudą.

Teismui neturi būti daroma įtaka, kuri gali būti vidinė ir išorinė.

Teismo nešališkumas reiškia, kad teisėjas neturi turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Viena iš nešališkumo garantijų yra teisėjo nušalinimas nuo bylos. Nušalinti galima keliais būdais: iš naujo nagrinėti perduota byla negali pakliūti tam pačiam teisėjui; teisėją galima nušalinti, jei jis pareiškia viešai savo nuomonę dėl pradėtos nagrinėti bylos.

Teisėjas turi prižiūrėti procesą, jis turi reaguoti į šalių veiksmus proceso metu, jis turi išnagrinėti bylą visapusiškai (paprašyti pateikti papildomų įrodymų, skirti ekspertizę). Vadovavimo procesui mastas nėra vienodas, jis priklauso nuo bylos pobūdžio.

Jei Seimas priima įstatymą, kuris iš esmės išsprendžia nagrinėjamą bylą būtų principo, kad teisingumą vykdo tik teismas pažeidimas.

Teismo vaidmuo rungtyniškame procese yra įvertinti pateiktus įrodymus. Teisėjas turi atsisakyti priimti medžiagą, kuri nėra susijusi su byla. Procese egzistuoja leistinumo taisyklės

Šalių teisinė padėtis

dispozityvumas

procesinis lygiateisiškumas

teisė kreiptis į teismą

teisė būti išklausytam

draudimas piktnaudžiauti

procesinėmis teisimis

valstybės garantuojama teisinė pagalba

Teismas

nepriklausomumas

nešališkumas

vadovavimas procesui

sprendimo priėmimo slaptumas

sprendimo privalomumas

teisingumą vykdo tik teismas



Teismui neturi būti daroma įtaka, kuri gali būti vidinė ir išorinė.

Teismo nešališkumas reiškia, kad teisėjas neturi turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Viena iš nešališkumo garantijų yra teisėjo nušalinimas nuo bylos. Nušalinti galima keliais būdais: iš naujo nagrinėti perduota byla negali

isėjui; teisėją galima nušalinti, jei jis pareiškia viešai savo nuomonę dėl pradėtos nagrinėti bylos.

Teisėjas turi prižiūrėti procesą, jis turi reaguoti į šalių veiksmus proceso metu, jis turi išnagrinėti bylą visapusiškai odymų, skirti ekspertizę). Vadovavimo procesui mastas nėra vienodas, jis priklauso nuo

eimas priima įstatymą, kuris iš esmės išsprendžia nagrinėjamą bylą būtų principo, kad teisingumą vykdo tik teismas

tyniškame procese yra įvertinti pateiktus įrodymus. Teisėjas turi atsisakyti priimti medžiagą, kuri nėra susijusi su byla. Procese egzistuoja leistinumo taisyklės – negalima operuoti medžiaga, kuri nėra leistina.

Civilinio proceso principai

Teismas

nepriklausomumas

nešališkumas

vadovavimas procesui

sprendimo priėmimo slaptumas

sprendimo privalomumas

teisingumą vykdo tik teismas

Įrodinėjimas

rungtyninis

laisvas įrodimų vertinimas

Bylos nagrinėjimas

valstybinė kalba

tiesioginis dalyvavimas

ekonomiškumas

6


Teismo nešališkumas reiškia, kad teisėjas neturi turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Viena iš nešališkumo garantijų yra teisėjo nušalinimas nuo bylos. Nušalinti galima keliais būdais: iš naujo nagrinėti perduota byla negali

isėjui; teisėją galima nušalinti, jei jis pareiškia viešai savo nuomonę dėl pradėtos nagrinėti bylos.

Teisėjas turi prižiūrėti procesą, jis turi reaguoti į šalių veiksmus proceso metu, jis turi išnagrinėti bylą visapusiškai odymų, skirti ekspertizę). Vadovavimo procesui mastas nėra vienodas, jis priklauso nuo

eimas priima įstatymą, kuris iš esmės išsprendžia nagrinėjamą bylą būtų principo, kad teisingumą vykdo tik teismas

tyniškame procese yra įvertinti pateiktus įrodymus. Teisėjas turi atsisakyti priimti medžiagą, kuri negalima operuoti medžiaga, kuri nėra leistina.

Bylos nagrinėjimas teisme

valstybinė kalba

žodiškumas

tiesioginis dalyvavimas

kooperacija

koncentracija

ekonomiškumas


7

Įstatyme nėra nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, jos paliktos laisvam teisėjų įsitikinimui. Tačiau teisėjas privalo savo vertinimą argumentuoti, be to, jis turi ištirti visus įrodymus, esančius byloje. Oficialūs rašytiniai įrodymai turi prima facie galią prieš kitus įrodymus (pvz. notariškai patvirtinti įrodymai turi primanybę prieš šalių įrodymus).

Asmenims, kurie nemoka valstybinės kalbos, turi būti parūpintas vertėjas (nemokamai). Byla nagrinėjama žodžiu, tačiau kai kurios bylos dalys nagrinėjamos raštu, o kasaciniame procese naudojamas priešingas principas – viskas nagrinėjama raštu, nes nagrinėjamas teisės klausimas.

Šalys negali remtis naujais argumentais, tuo užtikrinamas koncentracijos principas.

Dispozityvumo principas CPT reiškia, kad ginčo šalys turi teisę disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Nuo šalių valios priklauso, ar apskritai vyks civilinis procesas, ar byla tęsis visas stadijas (apeliacija, kasacija), ar užsibaigs pirmoje stadijoje. Dispozityvumo principo aspektai:

Civilinė byla yra iškeliama tik suinteresuoto asmens pareiškimu. Jei nėra suinteresuoto asmens kreipimosi, nėra ir bylos. Teismas nagrinėja bylą tik ieškovo ir atsakovo reikalavimų ribose, teismas pats reikalavimų išplėsti negali.

Ieškovas, pareiškęs savo reikalavimą, gali jį mažinti, didinti, gali keisti ieškinio dalyką. Šalys gali bylą vesti pačios arba jos gali pavesti bylą vesti savo atstovui. CPT yra specifinė veikla, kurioje reikia

specialių žinių. Šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Ieškovas, pareiškęs ieškinį gali jį atsiimti arba jo atsisakyti, tai paaiškinama tuo, kad ginčas kyla iš privatinės

teisės, kuri leidžia asmeniui pasirinkti, ar įgyvendinti savo teisę. Ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas nebegalės daugiau pareikšti ieškinio dėl to dalyko.

Nuo atsakovo priklauso, ar gintis nuo ieškovo reikalavimo, ar ne. Nuo šalių priklauso, ar bus apeliacija ar kasacija, taip pat ar byla bus atnaujinta.

Tačiau dispozityvumo principas nėra absoliutus, CPT nustato tam tikras išimtis iš šio principo, be to, vieno principo suabsoliutinimas gali reikšti, kad pažeidžiamas kitas principas, jie turi būti derinami tarpusavyje. Dispozityvumo principo išimtys:

Suinteresuotas asmuo dėl objektyvių priežasčių gali nesikreipti į teismą (pvz. jis yra neveiksnus). Tuomet suinteresuoto asmens interesais bylą inicijuoja kiti asmenys (globėjai, Vaiko teisių apsaugos tarnyba, teismas, kai nagrinėjama byla dėl asmens neveiksnumo).

Kartais turėti advokatą yra ne šalies teisė, o pareiga, įstatymuose yra nustatyta tokių išimčių (pvz. kreipiantis į LAT). Bylos dėl juridinio asmens organų teisėtumo bei bylos dėl akcijų pardavimo turi būti vedamos per advokatą nuo pat pirmos instancijos.

Teisminis nagrinėjimas gali būti ribojamas laiko atžvilgiu, vadinasi, kai kuriomis teisėmis šalys gali pasinaudoti tik iki tam tikro laiko (pvz. pakeisti ieškinio dalyką, pakeisti reikalavimo sumą). Ieškovui pakeitus ieškinio pagrindą ar reikalavimą, atsakovui reikia suteikti laiko apsiginti nuo šių reikalavimų. Tai stabdo teismo darbą ir paneigia kitus principus.

Ieškovo teisė atsisakyti ieškinio yra ribojama tam tikrais atvejais (pvz. kai vaiko motina reiškia ieškinį dėl išlaikymo).

Teisėjas turi reguliuoti šalių elgesį, kad šios nepiktnaudžiautų savo teisėmis.

Vadovavimas procesui. Jis gali būti suprantamas keliomis prasmėmis: formalia ir materialia. Lietuvoje procesas grindžiamas rungtyniškumo principu, todėl procesui vadovaujama formaliąja prasme. Vadovavimas formaliąja prasme reiškia:

Jei šalys bylą veda pačios, teisėjas turi supažindinti šalis su procesinėmis teisėmis. Jei byla vedama per advokatą, teisėjas tokios pareigos neturi.

Kai įstatymas nenustato procesinių terminų, juos nustato teisėjas. Teisėjas turi teisę reikalauti, kad šalys pateiktų savo reikalavimus, atsikirtimus ar prašymus.


Teisėjas kontroliuoja įrodinėjimo procesą: atsisako priimti įrodymus, nesusijusius su byla ar tokius, kurie yra neleistini konkrečioje byloje.

Teisėjas užtikrina tvarką teismo posėdyje. Teisėjas šalims už teisėjo nurodymų nevykdymą gali Teismas kontroliuoja įrodymų tyrimo eigą. Teisėjas sprendžia bylos nagrinėjimo klausimą: jį reikia atidėti, sustabdyti ir pan. Teisėjas savo iniciatyva gali nustatyti ekspertizę arba rinkti kitokius įrodymus. Teisėjas sprendžia teisės klausimus, galioja principas

3. Civiliniai procesiniai santykiai

norma kažko nenumato, joks santykis negali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti. Procesiniams teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti reikalingi specialūs juridiniai faktai.

3.1. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas

Iš materialinės teisės žinome, kad asmens galėjimą tapti santykių subjektu lemia teisnumas ir veiksnumas. Procese, taip pat skiriame procesinį teisnumą ir veiksnumą.

Procesinis teisnumas – tai asmens galimybė tapti procesinių santykių sumomentu ir praranda mirties momentu. Pvz. mažametis gali tapti subjektu, bylose dėl tėvystės nustatymo ar vaiko išlaikymo, taigi jis pats kreipiasi į teismą, tačiau jam atstovauja motina ar kitas asmuo, nes vaProceso šalimi gali būti tik juridinis asmuo, t.y. į teismą negali kreiptis juridinio asmens struktūriniai padaliniai ar organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso. Tačiau tokios organizacijos gali tapti proceso dalyviais išatvejais, pvz. Vaiko teisių tarnyba gali dalyvauti procese ginant nepilnamečių interesus.

Civilinis veiksnumas – galimybė savarankiškai įgyvendinti savo procesines teises asmeniškai ar pavedant atstovui. asmenys skirstomi į tris dalis pagal veiksnumą: visiškai neveiksnūs, ribotai veiksnūs ir visiškai veiksnūs. Jei asmuo yra veiksnus materialinėje teisėje, jis jį turės ir procesinėje teisėje. Procesinėje teisėje:

Asmenys, turintys visišką procesinį veiksnumą (jis įgyjamas nuo 18 m. arba materialinį veiksnumą – yra emancipuotas).

Asmenys, turintys ribotą veiksnumą: � Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. Ar nepilnametis gali atstovauti sau, sprendžia materialinė teisė. Pvz.

nepilnametis turi darbinį veiksnumą ir jeiteismą.

� Asmenys teismo sprendimu pripažinti ribotai veiksniais. Šiems asmenims kreiptis į teismą kai kuriose bylose turi padėti jų atstovai.

Fiziniai asmenys, kurie neturi civilinio procpagal įstatymą. Tai:

� Nepilnamečiai iki 14 m. � Asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.

Teismas

Ieškovas (advokatas)

Liudytojai, ekspertai

Atsakovas (advokatas)

Trečiasis asmuo


Teisėjas kontroliuoja įrodinėjimo procesą: atsisako priimti įrodymus, nesusijusius su byla ar tokius, kurie yra

Teisėjas užtikrina tvarką teismo posėdyje. Teisėjas šalims už teisėjo nurodymų nevykdymą gali skirti sankciją – baudą. Teismas kontroliuoja įrodymų tyrimo eigą. Teisėjas sprendžia bylos nagrinėjimo klausimą: jį reikia atidėti, sustabdyti ir pan. Teisėjas savo iniciatyva gali nustatyti ekspertizę arba rinkti kitokius įrodymus.

eisės klausimus, galioja principas „teisėjas žino teisę“.

CPT priklauso nuo materialinės teisės, taigi ji apsprendžia, kas bus proceso šalys. Mūsų padėtis materialinėje teisėje nusprendžia mūsų padėtį proceso teisėje. Viskokio procesinio santykio privalomu subjektu yra teismas, kuris yra ginčą sprendžianti institucija. Nėra tokio procesinio santykio, kurio šalis nebūtų teismas. Tačiau, jei šalims byloje atstovauja advokatai, tuomet dokumentai siunčiami tieiš ieškovo advokato, atsakovo advokatui, nes jie yra profesionalai. Civiliniai procesiniai santykiai susikloto nuosekliai, susiję su bylos stadijomis. Negalima „pkurios nors stadijos. Santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindas procese yra proceso norma. Jei ši

norma kažko nenumato, joks santykis negali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti. Procesiniams teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti reikalingi specialūs juridiniai faktai.

mas ir veiksnumas

Iš materialinės teisės žinome, kad asmens galėjimą tapti santykių subjektu lemia teisnumas ir veiksnumas. Procese, taip pat skiriame procesinį teisnumą ir veiksnumą.

tai asmens galimybė tapti procesinių santykių subjektu. Fiziniai asmenys teisnumą įgyja gimimo momentu ir praranda mirties momentu. Pvz. mažametis gali tapti subjektu, bylose dėl tėvystės nustatymo ar vaiko išlaikymo, taigi jis pats kreipiasi į teismą, tačiau jam atstovauja motina ar kitas asmuo, nes vaProceso šalimi gali būti tik juridinis asmuo, t.y. į teismą negali kreiptis juridinio asmens struktūriniai padaliniai ar organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso. Tačiau tokios organizacijos gali tapti proceso dalyviais išatvejais, pvz. Vaiko teisių tarnyba gali dalyvauti procese ginant nepilnamečių interesus.

galimybė savarankiškai įgyvendinti savo procesines teises asmeniškai ar pavedant atstovui. gal veiksnumą: visiškai neveiksnūs, ribotai veiksnūs ir visiškai veiksnūs. Jei asmuo yra

veiksnus materialinėje teisėje, jis jį turės ir procesinėje teisėje. Procesinėje teisėje:

turintys visišką procesinį veiksnumą (jis įgyjamas nuo 18 m. arba anksčiau, jei asmuoyra emancipuotas).

Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. Ar nepilnametis gali atstovauti sau, sprendžia materialinė teisė. Pvz. nepilnametis turi darbinį veiksnumą ir jei jis dirbo, o jo darbdavys su juo neatsiskaitė, gali pats kreiptis į

Asmenys teismo sprendimu pripažinti ribotai veiksniais. Šiems asmenims kreiptis į teismą kai kuriose bylose turi padėti jų atstovai.

Fiziniai asmenys, kurie neturi civilinio procesinio veiksnumo, todėl jų procesines teises įgyvendina jų atstovai

Asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.

Atsakovas (advokatas)

Trečiasis asmuo

8

Teisėjas kontroliuoja įrodinėjimo procesą: atsisako priimti įrodymus, nesusijusius su byla ar tokius, kurie yra

CPT priklauso nuo materialinės teisės, taigi ji apsprendžia, kas bus proceso šalys. Mūsų padėtis materialinėje teisėje nusprendžia mūsų padėtį proceso teisėje. Visais atvejais bet kokio procesinio santykio privalomu subjektu yra teismas, kuris yra ginčą sprendžianti institucija. Nėra tokio procesinio santykio, kurio šalis nebūtų teismas. Tačiau, jei šalims byloje atstovauja advokatai, tuomet dokumentai siunčiami tiesiogiai iš ieškovo advokato, atsakovo advokatui, nes jie yra profesionalai. Civiliniai procesiniai santykiai susikloto nuosekliai, susiję su bylos stadijomis. Negalima „peršokti“

tsiradimo, pasikeitimo ir as procese yra proceso norma. Jei ši

norma kažko nenumato, joks santykis negali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti. Procesiniams teisiniams santykiams

Iš materialinės teisės žinome, kad asmens galėjimą tapti santykių subjektu lemia teisnumas ir veiksnumas. Procese, taip

bjektu. Fiziniai asmenys teisnumą įgyja gimimo momentu ir praranda mirties momentu. Pvz. mažametis gali tapti subjektu, bylose dėl tėvystės nustatymo ar vaiko išlaikymo, taigi jis pats kreipiasi į teismą, tačiau jam atstovauja motina ar kitas asmuo, nes vaikas dar nepilnametis. Proceso šalimi gali būti tik juridinis asmuo, t.y. į teismą negali kreiptis juridinio asmens struktūriniai padaliniai ar organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso. Tačiau tokios organizacijos gali tapti proceso dalyviais išimtinais

galimybė savarankiškai įgyvendinti savo procesines teises asmeniškai ar pavedant atstovui. Fiziniai gal veiksnumą: visiškai neveiksnūs, ribotai veiksnūs ir visiškai veiksnūs. Jei asmuo yra

nksčiau, jei asmuo įgyja visišką

Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. Ar nepilnametis gali atstovauti sau, sprendžia materialinė teisė. Pvz. jis dirbo, o jo darbdavys su juo neatsiskaitė, gali pats kreiptis į

Asmenys teismo sprendimu pripažinti ribotai veiksniais. Šiems asmenims kreiptis į teismą kai kuriose

esinio veiksnumo, todėl jų procesines teises įgyvendina jų atstovai


9

Galimos išimtys, kai bylos šalimi yra mažametis. Pvz. kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko interesais, jis turi pareikšti savo nuomonę. Tai reiškia, kad vaikas gali būti klausinėjamas teisėjo arba Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojo. Materialinė teisė nustato, kad kai kurie veiksmai gali būti atlikti tik su nepilnamečio sutikimu (pvz. įvaikinimas sulaukus tam tikro amžiaus).

3.2. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektų klasifikavimas

Skirstyti į grupes subjektus galima pagal įvairias kategorijas.

1) Pagal vaidmenį procese: � Subjektai, kurie sprendžia bylas. Šis subjektas yra vienas – teismas. Teisėjas ar teisėjai sprendžiantys bylą

veikia teismo vardu. Tai, kad bylą išnarinėjo kažkuris teisėjas reiškia, kad bylą išnagrinėta valstybės institucijos, teismo, vardu. Kai vykdomas sprendimas įsijungia antstoliai, kurie yra privatūs asmenys, tačiau atsako kaip valstybės institucija.

� Subjektai, kurie nedalyvauja sprendžiant bylą. Tai visi kiti subjektai.

2) Pagal intereso turėjimą: � Subjektai, kurie neturi teisinio intereso bylos baigtimi (jie yra visiškai nešališki). Pirmiausia į šią grupę

pakliūva teismas bei antstoliai. Taip pat teisinio intereso neturi liudytojai, ekspertai (jei jie turi interesą bylos baigtimi, toks ekspertai turi būti nušalinti).

� Subjektai, kurie turi interesą bylos baigtimi. Jie vadinami dalyvaujančiais byloje asmenimis. Visų pirma, į tokių asmenų ratą patenka šalys; vėliau tretieji asmenys (be savarankiškų reikalavimų ir su savarankiškais reikalavimais) prie jų galima priskirti ir prokurorą bei įvairias tarnybas; šalių atstovai – advokatai (tarp šalių ir jų advokatų susiklosto fiduciariniai santykiai, todėl jie taip pat turi teisinį interesą). Tačiau visų šių subjektų interesas nėra vienodas – vieni turi tik materialinį, kiti tik procesinį interesą. Pvz. atstovai ar prokuroras turi tik procesinį interesą, advokatas siekia, kad būtų priimtas sprendimas, palankus jo klientui, prokuroras siekia, kad būtų apgintas viešasis interesas. Tačiau šie asmenys nepajaučia sprendimo įtakos savo teisėms ar pareigoms. Materialinių interesų turėjimas reiškia, kad asmenys pajaučia teismo sprendimo įtaką savo teisėms ir pareigoms. Teisinio intereso turėjimas bei koks tas interesas yra nulems, kokią padėtį užims šalis procese.

3) Pagal interesų pobūdį: � Privatų interesą turintys asmenys. Pvz. ieškovas, atsakovas, tretieji asmenys, turintys interesą. � Viešą interesą turintys asmenys. Pvz. prokuroras, kuris tiesiog vykdo savo tarnybines funkcijas.

Tik šalys turi teisę turi teisę atsisakyti ieškinio, sudaryti taikos sutartį ir pan., jų atstovai gali įgyvendinti šias teises tik jeigu šalys duoda sutikimą.

4. Teismų kompetencija 4.1. Samprata

Teismas yra sukurtas spręsti ginčus, vadinasi jo kompetencija yra jurisdikcinė, t.y. kokius ginčus jis gali išspręsti. Pirmiausia, reikia atriboti teismo ir kitų institucijų kompetenciją. T.y. ar kilusį ginčą turi spręsti teismas, ar kokia nors kita valstybės institucija. Taigi turime išspręsti priskirtinumo klausimą. Svarbūs keli šaltiniai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 dalis (kuri numato, kad asmuo turi teisę į nešališką teismo sprendimą); Konstitucijos 30 str. 1 d. (kiekvienas asmuo, kurio teisės pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą, bet kokie draudimai perduoti bylą teismui yra šio straipsnio pažeidimas).

Jei ginčas yra kilęs iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, teismas negali atsisakyti tą ginčą nagrinėti. Tačiau praktikoje kartais susiduriame su pavyzdžiais, kai teismas ima teigti, kad byla nepriklauso teismo jurisdikcijai (3k-3- 49/99; 3k-3-734/03; 3k-3-355/01).

Ypatingosios teisenos bylos nėra susijusios su ginčų sprendimu, jos yra priskirtos teismui sąrašo principu – t.y. įstatyme yra nurodyta, kad šios bylos yra nagrinėtinos teisme (442 str.). Tačiau šalys savo susitarimu gali perduoti ginčus spręsti arbitražui. Tuomet arbitražinis susitarimas eliminuos teismo kompetenciją. Arbitražiniai sprendimai yra prilyginami


Rūšinis teismingumas

Bendrosios kompetencijos

teismai

Apygardos teismai

Vilniaus apygardos

teismas

Konkretus apygardos

teismas

Apylinkės teismai

Konkretus apylinkės teismas

teismo sprendimams, tačiau ne visi klausimai gali būti sprendžiami arbitraže, pvz. šeimos teisės klausimai yra išimtinė teismo kompetencija. Gali būti nustatyta, kad prieš kreipiantis į teismą, šalys turi pabandyti išstvarka. Tokiu atveju į teismą bus gali kreiptis, jei ginčo nepavyks išspręsti teismo tvarka.

Vidinė teismų kompetencija. Lietuvoje yra 54 apylinkių teismai, 5 apygardos teismai, 1 apeliacinis bei 1 kasacinis teismas. Taigi kompetencija turi būti paskirstyta teismų sistemos viduje. Toks paskirstymas vadinamas teismingumu. Teismingumas yra skiriamas į 3 rūšis: rūšinį, teritorinį ir funkcinį.

4.2. Rūšinis teismingumas

pirmininkas, LVAT pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų teisėją. Į kolegiją turi teisę kreiptis tik teismai. Kolegijos nutarimai neskundžiami. Tačiau ne visuomet teismingumo kolegijos praktika yra nuosekli, todėl net advokatams būna sudėtinga, į kurį teismą kreiptis. Reikia nuolat sekti teismingumo kolegijos darbą, nes kiekvieną mėnesį gali atsirasti naujos praktikos.

Administraciniuose teismuose nėra kasacijos, dar vieną galimybę bylinėtis. Todėl kartais dirbtinai sugalvojamas civilinio pobūdžio reikalavimas, kad byla patektų į bendrosios kompetencijos teismų sistemą. LAT yra suformulavęs absorbcijpagrindinis, lemia, į kurį teismą reikia kreiptis.

Antras rūšinio teismingumo aspektas, reikia atskirtiapygardos. Esti bylų, kurios yra sudėtingos ir apylinkių teisėjams būtų sunku jas nagrinėti. Laikoma, kad apygardų teisėjų kvalifikacija yra geresnė. Absoliuti dauguma bylų yra nagrinėjama apylinkės teismuose, tačiau tam tikros bylos apygardos teismuose. Norint atskirti šias bylas įvedami keli kr

Apygardos teismams priskiriamos bylos, kur ieškinio suma yra didesnė kaip 100 000 Lt. Ši taisyklė negalioja šeimos byloms.

Apygardos teismams priskirtos bankroto, restruktūrizacijos bylos. Bylos dėl priverstinio akcijų pardavimo ir kt. Apygardų teismams priskirtos bylos, jei viena iš šalių yra užsienio valstybė.

Iš penkių apygardos teismų yra išskirtas Vilniaus apygardos teismas. Kai kurios bylų kategorijos yra priskirtos ne bet kuriam apygardos teismui, o būtent Vilniaus. Pvz.:


Rūšinis teismingumas

Apylinkės teismai

Konkretus apylinkės teismas

Administraciniai teismai

Konkretus administra-

cinis teismas

teismo sprendimams, tačiau ne visi klausimai gali būti sprendžiami arbitraže, pvz. šeimos teisės klausimai yra išimtinė teismo kompetencija. Gali būti nustatyta, kad prieš kreipiantis į teismą, šalys turi pabandyti išstvarka. Tokiu atveju į teismą bus gali kreiptis, jei ginčo nepavyks išspręsti teismo tvarka.

Vidinė teismų kompetencija. Lietuvoje yra 54 apylinkių teismai, 5 apygardos teismai, 1 apeliacinis bei 1 kasacinis ja turi būti paskirstyta teismų sistemos viduje. Toks paskirstymas vadinamas teismingumu.

rūšinį, teritorinį ir funkcinį.

Šis teismingumas nustato teismo rūšį. Jei valstybėje nėra specializuotų tenuspręsti, kuris teismas bylą nagrinėja pirma instancija (pvz. apylinkės ar apygardos). Tačiau Lietuvoje yra administraciniai teismai, todėl rūšinis teismingumas išsprendžia klausimą, į administracinį ar bendrosios kompetencijos teismą reikia kreiptis.

Rūšinis skirstymas aktualus, nes civilinės bylos gali būti nagrinėjamos bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose. kurį teismą reikia kreiptis, laiko ir sąnaudų požiūriu nebūtų ekonomiška kreiptis į du teismus ir pradėti dvi bylas.

Anksčiau ginčai dėl teismingumo buvo neliečiami, tačiau įkūrus administracinius teismus atsirado teismingumo kolegija. Tai kiekvieną klausimą, kylantį dėl rūšinio teismingumo, nagrinėjanti kolegija. Ją sudaro LAT civilinių bylų skyriaus

pirmininkas, LVAT pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų teisėją. Į kolegiją turi teisę kreiptis tik teismai. Kolegijos nutarimai neskundžiami. Tačiau ne visuomet teismingumo kolegijos praktika yra nuosekli, todėl net

urį teismą kreiptis. Reikia nuolat sekti teismingumo kolegijos darbą, nes kiekvieną

Administraciniuose teismuose nėra kasacijos, taigi palyginus su bendrosios kompetencijos teismais, asmenys praranda dar vieną galimybę bylinėtis. Todėl kartais dirbtinai sugalvojamas civilinio pobūdžio reikalavimas, kad byla patektų į bendrosios kompetencijos teismų sistemą. LAT yra suformulavęs absorbcijos taisyklę – tas reikalavimas, kuris yra pagrindinis, lemia, į kurį teismą reikia kreiptis.

, reikia atskirti, kuris teismas turi bylą nagrinėti pirma instancija: apylinkės ar ir apylinkių teisėjams būtų sunku jas nagrinėti. Laikoma, kad apygardų teisėjų

kvalifikacija yra geresnė. Absoliuti dauguma bylų yra nagrinėjama apylinkės teismuose, tačiau tam tikros bylos apygardos teismuose. Norint atskirti šias bylas įvedami keli kriterijai:

Apygardos teismams priskiriamos bylos, kur ieškinio suma yra didesnė kaip 100 000 Lt. Ši taisyklė negalioja

s priskirtos bankroto, restruktūrizacijos bylos. Bylos dėl priverstinio akcijų pardavimo ir kt.eismams priskirtos bylos, jei viena iš šalių yra užsienio valstybė.

Iš penkių apygardos teismų yra išskirtas Vilniaus apygardos teismas. Kai kurios bylų kategorijos yra priskirtos ne bet kuriam apygardos teismui, o būtent Vilniaus. Pvz.:

10

teismo sprendimams, tačiau ne visi klausimai gali būti sprendžiami arbitraže, pvz. šeimos teisės klausimai yra išimtinė teismo kompetencija. Gali būti nustatyta, kad prieš kreipiantis į teismą, šalys turi pabandyti išspręsti ginčą ne teismo

Vidinė teismų kompetencija. Lietuvoje yra 54 apylinkių teismai, 5 apygardos teismai, 1 apeliacinis bei 1 kasacinis ja turi būti paskirstyta teismų sistemos viduje. Toks paskirstymas vadinamas teismingumu.

Šis teismingumas nustato teismo rūšį. Jei valstybėje nėra specializuotų teismų, reikia nuspręsti, kuris teismas bylą nagrinėja pirma instancija (pvz. apylinkės ar apygardos). Tačiau Lietuvoje yra administraciniai teismai, todėl rūšinis teismingumas išsprendžia klausimą, į administracinį ar bendrosios kompetencijos

skirstymas aktualus, nes civilinės bylos gali būti nagrinėjamos bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose. Kilus ginčui, į kurį teismą reikia kreiptis, laiko ir sąnaudų požiūriu nebūtų ekonomiška kreiptis į du teismus

Anksčiau ginčai dėl teismingumo buvo neliečiami, tačiau įkūrus administracinius teismus atsirado teismingumo kolegija. Tai kiekvieną klausimą, kylantį dėl rūšinio teismingumo, nagrinėjanti kolegija. Ją sudaro LAT civilinių bylų skyriaus

pirmininkas, LVAT pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų teisėją. Į kolegiją turi teisę kreiptis tik teismai. Kolegijos nutarimai neskundžiami. Tačiau ne visuomet teismingumo kolegijos praktika yra nuosekli, todėl net

urį teismą kreiptis. Reikia nuolat sekti teismingumo kolegijos darbą, nes kiekvieną

palyginus su bendrosios kompetencijos teismais, asmenys praranda dar vieną galimybę bylinėtis. Todėl kartais dirbtinai sugalvojamas civilinio pobūdžio reikalavimas, kad byla patektų į

tas reikalavimas, kuris yra

kuris teismas turi bylą nagrinėti pirma instancija: apylinkės ar ir apylinkių teisėjams būtų sunku jas nagrinėti. Laikoma, kad apygardų teisėjų

kvalifikacija yra geresnė. Absoliuti dauguma bylų yra nagrinėjama apylinkės teismuose, tačiau tam tikros bylos –

Apygardos teismams priskiriamos bylos, kur ieškinio suma yra didesnė kaip 100 000 Lt. Ši taisyklė negalioja

s priskirtos bankroto, restruktūrizacijos bylos. Bylos dėl priverstinio akcijų pardavimo ir kt.

Iš penkių apygardos teismų yra išskirtas Vilniaus apygardos teismas. Kai kurios bylų kategorijos yra priskirtos ne bet


11

Bylos, kurios kyla iš prekių ir patentų ginčų, tai grindžiama tuo, kad byloje turi dalyvauti Patentų biuras. Patentų biuro buveinė yra Vilniuje, todėl bylos priskirtos Vilniaus apygardos teismui.

Tarptautinio įvaikinimo atvejai. Taip nustatyta, kad užsieniečiams nereikėtų važiuoti į kitą Lietuvos kraštą. Kitos bylos, priskirtos Vilniaus apygardos ar apygardos teismams CK ar kitu įstatymu.

Jei išnagrinėjus teisės aktus nenustatoma, kad byla turi priklausyti apygardos ar Vilniaus apygardos teismui, ją turi nagrinėti apylinkės teismas. 3k-3-632/06; 3k-3-311/05 – bylos, kylančios iš viešo aukciono, teismingos apylinkės teismui, išskyrus atvejus, kai ieškinio suma viršija 100 000 Lt

4.3. Teritorinis teismingumas

Teritorinis teismingumas reiškia, jog kiekvienam teismui yra priskirta tam tikra veiklos teritorija. Vilniuje, dėl miesto dydžio, yra 4 apylinkės teismai. Yra keli kriterijai, kaip paskirstyti bylas tarp teismų. Bendra taisyklė – bylą priklauso nagrinėti tam teismui, kur yra atsakovo gyvenamoji vieta ar veiklos buveinė. Išimtys:

Ieškovui gali būti sunku bylinėtis teisme, priskirtame pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Alternatyvus teritorinis teismingumas – byla priklauso dviejų ar daugiau teismų kompetencijai, tačiau kuris

teismas nagrinės bylą leidžiama pasirinkti ieškovui. Pasirinkimo galimybė prarandama ieškovui pasirinkus. Pvz. ieškinys dėl žalos gali būti reiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą, atsakovo gyvenamąja vietą ar žalos padarymo vietą. Alternatyvų teismingumą gali numatyti ne tik CPK, bet ir kiti įstatymai.

Ginčai dėl nekilnojamo daikto ir teisių į nekilnojamą daiktą yra teismingi nekilnojamo daikto vietos teismui. Bylos, susijusios su palikimu, teismingos palikimo vietos teismui. Šalys gali tartis dėl ginčų sprendimo vietos, tai šalys gali nustatyti sutarties sąlygose arba jau kilus ginčui

(sutartinis teismingumas). Vienintelis reikalavimas – susitarimas turi būti rašytinis ir šalys negali keisti imperatyvių įstatymo normų (pvz. keisti rūšinio teismingumo).

Priešinio ieškinio priklausomumas yra apsprendžiamas ieškinio teismingumu. Tačiau, jei keičiasi reikalavimo suma, ieškinys turi būti perduotas nagrinėti apygardos teismui.

Jei yra keli atsakovai, ieškinys reiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą ieškovo pasirinkimu.

4.4. Funkcinis teismingumas

Bylų paskirstymas, kai teismas vykdo vieną ar kitą funkciją. Apeliaciniam teismui priskirta apeliacijos funkcija, o Aukščiausiajam Teismui priskirta kasacijos funkcija. Apeliacinis teismas pripažįsta arbitražo ar užsienio teismų sprendimus, apeliacinio teismo sprendimą galima skųsti kasaciniam teismui. Teisėjas turi atsisakyti nagrinėti ginčą, jei jis nėra nagrinėtinas teisme, jei tokia byla yra pradėta, ji turi būti nutraukta.

Teismingumas – tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas. Teismo atsisakymas priimti ieškinį dar nereiškia, kad teisėjas draudžia pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą, tiesiog ši teisė nėra įgyvendinama tinkamai. Jei byla yra pradėta nagrinėti, tačiau paaiškėja, kad ji neteisminga šiam teismui, ji turi būti perduota tinkamam teismui. Tačiau tokiu atveju bylos negalima nutraukti, nes tai reikštų, kad asmuo nebegalės kreiptis su tuo pačiu reikalavimu į teismą (3k-3-206/07). Jei byla yra persiųsta bendrosios kompetencijos teismų ribose, gavęs bylą teismas neturi teisės jos grąžinti. Jei iš bendrosios kompetencijos teismo byla perduodama administraciniam, šis gali kreiptis į teismingumo kolegiją, jei jam atrodo, kad nuspręsta neteisingai.

5. Šalys civiliniame procese 5.1. Šalių samprata

CPK 41 str. 1d. nustatyta, kad šalys yra fiziniai ir juridiniai asmenys. Prievolių teisėje, jei skolininkas netinkamai vykdo prievolę, tai kreditorius kreipiasi į teismą. Tuomet prasideda procesas. Kreditorius tampa ieškovu, o skolininkas – atsakovu. Susiklosto procesiniai teisiniai santykiai. Vadinasi, proceso šalys yra ginčo santykių subjektai.

Bet yra ir sudėtingesnių atvejų: kartais bylą inicijuoja prokuroras ar atitinkamos valstybės institucijos, pavyzdžiui, Valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnyba. Šie asmenys nėra ginčo teisinio santykio subjektai. Jei prokuroras pareiškia ieškinį, jis irgi tampa procesinio teisinio santykio šalimi. Tačiau nuo kreditoriaus jį skiriasi tuo, kad jis neturi materialinio teisinio intereso – jo sprendimas materialiai nepaveiks.


12

Kartais būna tokių atvejų, kai deliktą padaro darbuotojas ir kreditorius nurodo atsakovu darbuotoją neišmanydamas materialinės teisės. Kadangi jis negali atsakyti pagal materialiąją teisę, tai teismas pasiūlys ieškovui netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu atsakovu. Jei ieškovas atsisako netinkamą atsakovą tinkamu, tai teismas turės ieškinį atmesti. Dažnai apie netinkamą šalį paaiškėja jau pradėjus bylą nagrinėti.

Ieškovas – šalis, inicijuojanti bylą teisme. Bylos šalys, ne kas kita, kaip materialinio santykio, iš kurio atsiranda ginčas subjektai. Tačiau galima išimtis, kai įstatymas suteikia teisę inicijuoti bylą asmeniui, kuris nėra santykio subjektas. Pvz. prokuroras nėra santykio subjektas, jis gina viešąjį interesą, prokuroras nepajus sprendimo poveikio ir jis neturi intereso. Yra situacijų, kai asmuo gali tapti proceso šalimi klaidingai manydamas, kad jis yra materialinio teisinio santykio subjektas. Bylos iškilimo stadijoje teisėjas tikrina tik procesinius dalykus, jis neturi informacijos apie šalis, tai gali paaiškėti tik pradėjus nagrinėti bylą.

Tinkama šalis – turi interesą dalyvauti byloje ir yra materialinio santykio subjektas. Netinkama šalis – nėra materialinio santykio subjektas, nors klaidingai taip mano ir dalyvauja byloje.

Šalių požymiai:

Šalys pradeda bylą ir ją personifikuoja, byla įgauna pavadinimą pagal šalių vardus. Dėl asmens duomenų apsaugos nustatyta, kad begalima nurodyti fizinių asmenų vardų ir pavardžių, nurodomos tik pirmosios raidės.

Absoliučioje daugumoje atvejų, bylos šalys yra materialinio teisinio santykio subjektai (tai gali būti prievolinis, daiktinis ar kt. santykis).

Būtent šalys įgyvendina dispozityvumo principą byloje. Šalys turi specifinių teisių ir pareigų, kurių neturi kiti asmenys (pvz. ieškovas turi teisę keisti ieškinio pagrindą, tačiau jis privalo mokėti žyminį mokestį).

Šalys turi tiek materialinį, tiek procesinį interesą bylos baigtimi (yra išimčių).

5.2. Netinkama šalis ir jos pakeitimas

Sąvoka „netinkama šalis“ egzistuoja todėl, kad yra proceso stadijos ir byla iš esmės nagrinėjama tik trečioje proceso stadijoje. Ir tik šioje stadijoje paaiškėja, ar šalis tinkama. Pirmoje stadijoje gilinamasi į formalius dalykus, daroma prielaida, kad ieškovas ir atsakovas yra ginčo santykio subjektas. Paisant proceso ekonomiškumo principo, netinkamos šalies problemą reikia išspręsti, kad procesas nevyktų tuščiai. CPK 45 str. nustatyta, jei viena iš proceso šalių yra netinkama, ji turi būti pakeičiama tinkama. Tačiau pakeisti šalį iš netinkamos į tinkamą nėra paprasta.

Netinkamas ieškovas. Jei byloje dalyvauja netinkamas ieškovas, teismas negali savavališkai pašalinti to asmens iš proceso ir įtraukti tinkamą. To neleidžia dispozityvumo principas. Pakeitimas priklauso nuo abiejų (tinkamos ir netinkamos) šalių valios. Tam, kad įvyktų toks pasikeitimas, teismas turės atidėti bylos nagrinėjamą, nes tinkamas ieškovas turi susipažinti su byla.

Teismas turi leisti į procesą įstoti tinkamam ieškovui. Tačiau tinkamas ir netinkamas ieškovai negali būti bendraieškoviais, nes jie neturi bendro reikalavimo. Todėl, tokiu atveju tinkamas ieškovas įstoja į bylą kaip trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais. Taigi bus pareikšti du ieškiniai. Netinkamo ieškovo ieškinys bus atmetamas, o tinkamo – tenkinamas, jei reikalavimai bus pagrįsti.

Kai netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, pranešęs tinkamam ieškovui, o šis atsisako įstoti į bylą, dispozityvumo principas neleidžia teismui priversti tinkamą ieškovą įstoti į bylą. Tokiu atveju, nėra abiejų šalių, todėl teismas turės nutraukti bylą.

Netinkamas atsakovas. Netinkamo atsakovo sutikimo nereikia, kad jis būtų pakeistas. Netinkamą šalį galima pakeisti tik pirmos instancijos teisme, nes kitu atveju bus sumažintos instancinės galimybės tinkamai šaliai. Kai pirmos instancijos teismas padaro klaidą ir nenustato, kad šalis netinkama, tai aukštesnės instancijos teismas turi panaikinti pirmos instancijos nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (3k-3-458/05; 3k-3-123/06; 3k-3-243/06).

Tinkamos šalies nustatymas priklauso nuo gero materialinės teisės žinojimo. Pirmiausia, reikia išsiaiškinti, kuri šalis turi atsakyti. Pvz. 3k-3-465/06, kai atsakovas žalos atlyginimo byloje yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, draudikas neturi dalyvauti byloje, kaip bendraatsakovis.


13

5.3. Procesinis bendrininkavimas

Tai situacija, kai vienos iš šalių ar abiejų šalių pusėje yra ne vienas, o kelis ir daugiau asmenys. Daugelio iš materialinių teisinių santykių būdingas asmenų daugetas (bendraturčiai, keli įpėdiniai). Jei materialiniame teisiniame santykyje kreditoriaus ar skolininko pusėje yra keli asmenys, tai ir procese turime sudaryti galimybę dalyvauti visiems kreditoriams ar skolininkams. Materialinė teisė apsprendžia subjektų santykius procese.

Privalomas (imperatyvus) procesinis bendrininkavimas. Teismas negali nagrinėti bylos, kol neįtraukiami visi teisinio ginčo santykių subjektai. Kitu atveju teismo sprendimas bus panaikintas, nes nebus išspręstos neįtrauktų į bylą asmenų teisės ir pareigos. Privalomas bendrininkavimas nustatytas tuomet, kai materialinė reikalavimo teisė ar pareiga yra nedaloma. Tai reiškia, kad keli kreditoriai ar bendraskoliai yra susaistyti viena pareiga ir jos dalinti negalima, (pvz. solidariąja prievole). Įtraukimas reiškia, kad teismas juos informuoja ir jie pripažįstami bendraatsakoviais a bendraieškoviais, bet faktiškai gali byloje nedalyvauti ir pavesti, kad bylą vestų vienas iš bendrininkų.

Neprivalomas (fakultatyvus) procesinis bendrininkavimas. Šiuo atveju, nėra tokio glaudaus bendrumo tarp materialinių teisinių santykių subjektų. Teisė ar pareiga padalinama tarp šalių ir kiekvienas asmuo gali kreiptis į teismą dėl savo dalies, nereikia įtraukti į bylą kitų bendrininkų (pvz. dalioji prievolė, kai kreditorius gali pareikšti tris ieškinius trims skirtingiems skolininkams, netgi skirtinguose teismuose). Teismas turi sprendime pasisakyti atskirai dėl kiekvieno bendrininko.

Tam tikrų ypatumų esti skundžiant teismo sprendimus apeliacine, kasacine tvarka. Kai bendrininkavimas yra privalomas ir skundžia vienas iš bendrininkų, pripažįstama, kad ginami ir kitų bendrininkų interesai. Sudarant taikos sutartį atsisakyti nuo ieškinio galima tik visų bendrininkų sutikimu, o fakultatyvaus bendrininkavimo atveju kiekvienas iš savo reikalavimų gali atsisakyti atskirai dėl savo dalies. Jeigu bendrininkas nebuvo įtrauktas į bylą pirmos instancijos teisme, tai aukštesnės instancijos teismas turi panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir pavesti byla nagrinėti vėl pirmos instancijos teisme, kad nedalyvavę bendrininkai neprarastų instancinės galimybės.

5.4. Procesinių teisių perėmimas

Procesinių teisių perėmimas – situacija, kai vietoje ieškovo ar atsakovo jiems pasitraukus iš bylos į jų vietą įstoja kitas asmuo ir perima jų teisės ir pareigas. Perėmimas procesinėje teisėje galimas tik esant teisių perėmimui pagal materialinę teisę. Pavyzdžiui, jeigu miršta ieškovas ar atsakovas, o ginčas kilęs iš asmeninio pobūdžio teisių ir pareigų, tai teisių perėmimas neįvyksta, tokiu atveju teismas turi byla nutraukti.

Pasitraukus vienai iš šalių teismas turi spręsti, ar galimas teisių perėmimas. Jei galimas, teismas turi sustabdyti bylą, kol į ją įstos teisių perėjėjas. O jei negalimas – teismas turės bylą nutraukti. Dažniausiai teisių perėmimas įvyksta, kai fizinis asmuo miršta. Taip pat galimi atvejai, kai ieškovas perleidžia reikalavimo teisę arba juridinis asmuo yra reorganizuojamas. Perėmimas gali įvykti bet kurioje proceso stadijoje (netgi teismo sprendimo vykdymo stadijoje).

Materialinėje teisėje nustatyta, kad teisių perėmėjas negali perimti daugiau teisių, nei tas, kuris perdavė teises. Teisių perėmėjui privalomi procesiniai sprendimai, kurie padaryti iki teisių perėmimo (pvz. taikos sutarties sudarymas). Kai klausimas, ar galimas teisių perėmimas materialinėje teisėje, išsprendžiamas netinkamai, daroma klaidų civiliniame procese (3k-3-71/06).

6. Tretieji asmenys 6.1. Trečiųjų asmenų samprata ir rūšys

Ginčas gali daryti įtaką ne tik ginčo santykio šalių, bet ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Pavyzdžiui, kai darbuotojas padaro žalą, atsakovas yra ne jis, o darbdavys. Kadangi darbuotojas susijęs su darbdaviu civiliniais teisiniais santykiais ar darbo teisiniais santykiais, tai jei iš darbdavio bus priteistas žalos atlyginimas jis galės išsiieškoti priteisti tą sumą iš darbuotojo (priešinis reikalavimas). Taigi galimi atvejai, kai tam tikri asmenys susiję su viena iš šalių ir nors tiesiogiai byloje jų teisių ir pareigų klausimas nesprendžiamas, bet ateityje teismo sprendimas turės įtakos jam (bus galimas regresinis reikalavimas). Todėl jis turi stengtis įrodyti savo nekaltumą.

Galimas atvejis, kai ginčo objektas yra pastatas ir ginčijama nuosavybės teisės dalis. Tarkime, ieškovas reikalauja pusės pastato, o vėliau atsiranda dar viena šalis, kuri taip pat pretenduoja į dalį pastato. Tuomet ieškovo, atsakovo ir trečiojo


14

asmens reikalavimai yra priešingi.

Pirmu atveju trečiasis asmuo neturi reikalavimo teisės į ginčo objektą, o antru – turi (jis nėra ieškovas tik todėl, kad vėliau įstojo į bylą).

Taigi tretieji asmenys – tai asmenys, kurie įstoja į jau prasidėjusį procesą tam, kad būtų apgintos jų teisės ateityje arba todėl, kad turi savarankišką reikalavimo teisę į ginčo objektą. Skiriamos dvi trečiųjų asmenų rūšys:

1) Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Jie į procesą įstoja savo iniciatyva, jų atžvilgiu galioja dispozityvumo principas. Trečiųjų asmenų procesinė padėtis yra lygiateisė šalių padėčiai. Jie turi teisę keisti ieškinio reikalavimus, sudaryti taikos sutartį ir pan. Jie veikia savarankiškai, todėl negali būti laikomi bendraieškoviais ar bendraatsakoviais, nes jų nesieja bendri interesai. Šie reikalavimai yra priešingi ir vieno iš subjektų reikalavimas bus atmetamas.

Tretieji asmenys turi pareikšti ieškinį, sumokėti žyminį mokestį ir atlikti kitus veiksmus. Į procesą tretieji asmenys turi įstoti laiku, kad nebūtų vilkinamas bylos nagrinėjamas (pagal CPK 46 str. tretieji asmenys gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios). Jei bus pavėluota įstoti, bus galima reikšti ieškinį ir pradėti naują bylą, bet tokiu atveju, jau gali būti įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje, į kurią nespėta įstoti. Teismas turi išsiaiškinti, ar reikalavimas yra susijęs su ginčo objektu tarp šalių, nes negalima į bylą įstoti dėl bei kokio reikalavimo, nesusijusio su byla. Teismo atsisakymas leisti įstoti į bylą tretiesiems asmenims yra neskundžiamas, nes jie turi teisę pradėti naują bylą.

2) Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Šiems asmenims netaikomas dispozityvumo principas: jie gali atsirasti tiek šalių iniciatyva (dažniausiai ieškovo), tiek teismo iniciatyva (savo nutartimi įtraukiami šie asmenys į bylą, nutartis yra privaloma), tiek savo iniciatyva. Jei asmuo pats prašo dalyvauti byloje, teismas sprendžia, ar toks asmuo turi interesą byloje, jei teismas atsisako tenkinti prašymą, asmuo gali skųsti teismo sprendimą atskiruoju skundu apeliacine tvarka, nes jam nebus leidžiama iškelti naujos bylos. Tretieji asmenys turi būti įtraukiami į byla laiku (pirmos instancijos teisme iki baigiamųjų kalbų). Jei apeliacinis ar kasacinis teismas nustato, kad asmuo turėjo teisę, bet nebuvo įtrauktas į bylą, tuomet aukštesnės instancijos teismas naikina žemesnės instancijos teismo sprendimą ir grąžina bylą nagrinėti į pirmos instancijos teismą. Kyla CPK 47 str. 4d. nustatyta, kad tretieji asmenys turi padėti tai šaliai, kurios pusėje jie dalyvauja, gintis ir neatlikti tokių veiksmų, kurie trukdytų tai, šaliai.

Galima situacija, kai trečiasis asmuo prieštarauja sudarytai taikos sutarčiai, tuomet jis gali skųsti teismo nutartį, nes negalima visiškai sutapatinti trečiųjų asmenų ir šalies, kurios pusėje jie dalyvauja byloje, interesų. Taigi tretieji asmenys gali gintis jeigu mano, kad šalies veiksmai yra priešingi jo interesams.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai norint sandorį pripažinti negaliojančiu, į bylą įtraukiamas notaras. Reikia atkreipti dėmesį, kokiu pagrindu keliamas ieškinys. Jeigu prašoma pripažinti sandorį negaliojančiu dėl notaro veiksmų, tai sprendimas tokioje byloje turės įtakos notarui, nes šalis galės reikšti regresinį reikalavimą notarui. O jei ieškovas neturi jokių priekaištų notarui dėl ginčo pagrindo, tai tokiu atveju bylos nagrinėjimas bus tik apsunkintas. Vadinasi, įtraukti į procesą trečiuosius asmenis, kurie nepareiškia savarankiškų reikalavimų, galima tik tuomet, kai tokie asmenys yra suinteresuoti ir sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms.

7. Atstovavimas civiliniame procese 7.1. Atstovavimo civiliniame procese samprata ir rūšys

Atstovavimas – tai materialinės teisės institutas, kuris reiškia situaciją, kai vieno asmens vardu ir interesais veikia kitas asmuo. Civiliniame procese atstovavimas skiriasi nuo atstovavimo materialinėje teisėje:

Kitoks atstovavimo tikslas. Materialinėje teisėje atstovui pavedama atlikti tam tikrus veiksmus ar sudaryti sandorius. Procesinėje teisėje tai kito asmens procesinių teisių įgyvendinimas procese, atstovui pavedama atlikti tam tikrus procesinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais.

Materialinėje teisėje atstovu gali būti bet kuris veiksnus fizinis asmuo, procesinėje teisėje egzistuoja ribojimų. Atstovais teismo procese gali būti tik advokatai, siekiant užtikrinti principų įgyvendinimą, kai kuriems asmenims


15

draudžiama atstovauti procese (pvz. prokurorams, teisėjams). Ribojimai nustatyti ir advokatams, jei šalis yra jo sutuoktinis ar artimas giminaitis.

Kitoks atstovų įgaliojimų forminimas. Materialinėje teisėje įgaliojimai įforminami įgaliojimu, o prievolių teisėje susitarimu ar kita forma. Pavyzdžiui, advokatas atstovaudamas savo klientui turi pateikti teismui susitarimą su savo klientu. Kai nepilnamečius atstovauja tėvai, jie turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie yra tėvai, globėjai ar rūpintojai.

Atstovavimas skirstomas į dvi rūšis:

1) Pagal įstatymą. Tokio atstovavimo atsiradimo pagrindas – įstatyme numatytos aplinkybės, kai dėl objektyvių priežasčių pats asmuo byloje dalyvauti negali. Pavyzdžiui, neveiksnius asmenis atstovauja globėjai, nepilnamečius atstovauja tėvai, juridinį asmenį, kuriam pradėta bankroto byla, atstovauja teismo paskirtas bankroto administratorius.

2) Pagal susitarimą. Tai savanoriškas atstovavimas. Šalis ar trečiasis asmuo gali savarankiškai vesti gylą, bet jis dėl tam tikrų priežasčių paveda vesti bylą savo atstovui.

Pagal tai, ar privalu turėti atstovą ar ne, skiriamas:

1) Privalomas atstovavimas – negalima nagrinėti bylos be atstovo, nes šalis ar trečiasis asmuo negali pats vesti bylos. Tokio atstovavimo pavyzdžiai gali būti: neveiksnaus asmens atstovavimas; atstovavimas, kai juridinis asmuo turi ne vienasmenį, o kolegialų valdymo organą. Įstatymai gali numatyti atvejus, kai bylą būtina vesti bylą per atstovą (advokatą), tai paprastai būna ypač sudėtingos bylos (pvz. dėl priverstinio akcijų pirkimo-pardavimo). Kasacinėje instancijoje ieškinį turi surašyti advokatas.

2) Neprivalomas atstovavimas – pati šalis ar trečiasis asmuo sprendžia ar turėti atstovą, ar vesti bylą pačiam. Tuomet teisėjas gali pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu ir atidėti bylos nagrinėjimą, jei šalis nesugeba vesti bylos pati. Tačiau toks teisėjo pasiūlymas šaliai ar trečiajam asmeniui nėra privalomas.

7.2. Atstovo įgaliojimai

Atstovas turi turėti tam tikras procesines teises, kurių apimtis priklauso nuo to, koks yra atstovavimas. Jei atstovaujama pagal įstatymą, tai turi visas procesines teises kaip ir ta šalis, kuriai atstovauja (pvz. juridinį asmenį atstovauja jo vadovas). Tik tam tikrais atvejais siekiant apsaugoti šalies interesus gali būti nustatyti ribojimai (pvz. jei globėjas nori sudaryti globos sutartį, jis turi gauti teismo leidimą). Sutartinio atstovavimo atveju, sutartyje yra nustatyta, kiek atstovaujamasis suteis atstovui teisių. Galimos dvi teisių rūšys:

Procesinės teisės, kurias atstovas visais atvejais turi, nes kitaip negalėtų atstovauti (šioms teisėms priklauso atstovo teisė pareikšti prašymus, susipažinti su bylos medžiaga ir pan.).

Tos teisės, kurias atstovas turės tik tokiu atveju, jei atstovaujamasis nuspręs jas suteikti. Jos įtvirtinamos dokumente, kuris patvirtina atstovavimo faktą (pvz. advokato ir atstovaujamojo susitarime). Šios teisės išvardintos 59 str. 2d.:

Teisė pareikšti ieškinį ar priešieškinį. Teisė atsisakyti ieškinio ar jį pripažinti. Teisė sudaryti taikos sutartį. Teisė perįgalioti, t. y. atstovo teisė pavesti bylą vesti kitam asmeniui (kitam advokatui ar advokato padėjėjui gali

pavesti advokatas). Teisė gaut vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui. Teisė gauti turtą (pvz. vykdymo procese, kai antstolis išieško iš skolininko). Teisė paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Pats atstovaujamasis sprendžia, kurias iš minėtų 7 teisių atstovui suteiks (pvz. kai atstovaujamasis yra užsienio valstybė, tai suteiks visas teises). Jei šias teisės įgyvendina atstovas, jis turi pateikti dokumentą, kuris suteikia jam tokią teisę, t.y. atstovavimo sutartį.

7.3. Atstovų įgaliojimų įforminimas


16

Tam, kad teismas leistų atstovui dalyvauti procese turi būti pateikti atitinkami dokumentai, kurie priklauso nuo atstovavimo rūšies:

Atstovavimo pagal įstatymą atveju reikia pateikti dokumentus, kurie patvirtina juridinį faktą (pvz. gimimo liudijimą). Kai bankrutuojančiai įmonei atstovauja administratorius, jis turi pateikti teismo leidimą. Atskirais atvejais turi būti pateikti papildomi dokumentai. Pavyzdžiui, kai atstovaujama juridiniam asmeniui, turi būti pateikiamas išrašas iš juridinių asmenų registro (jis parodo, kokie yra vadovo įgaliojimai), juridinio asmens organo sprendimas kuriuo konkretus asmuo yra paskiriamas juridinio asmens vadovu, vadovo asmens dokumentai.

Sutartinio atstovavimo atveju pateikiamas susitarimas su klientu (jei atstovauja advokatas), viename puslapyje išdėstyti pagrindiniai advokato ir kliento susitarimo nuostatai, pati sutartis nepateikiama, nes joje konfidencialios informacijos. Šiuo atveju kalbame apie procesinį atstovavimą, todėl nereikalaujama šiam susitarimui notarinės formos, kaip to reikalauja materialinė teisė. Tačiau jei fizinis asmuo nori kartu su advokatu pavesti atstovauti ir kitam asmeniui, kuris nėra advokatas, tai jis turės turėti notaro patvirtintą įgaliojimą. Juridinio asmens sutartinio atstovavimo atveju turi būti pateiktas juridinio asmens vadovo pasirašytas įgaliojimas bei asmens dokumentas.

7.4. Asmenys, kurie negali būti atstovais

Materialinėje teisėje yra tik vienas ribojimas – atstovas negali būti neveiksnus asmuo. Civiliniame procese ribojimų yra daugiau:

Civilinėse bylose turi teisę atstovauti tik advokatai ar advokato padėjėjai (padėjėjai privalo turėti daugiau kaip 1 m. stažą bei praktikos vadovo sutikimą, jie gali atstovauti tik pirmos instancijos teisme). Senajame CPK tokio advokatūros monopolio civilinėse bylose nebuvo.

Tik išimtiniais atvejais atstovais civilinėse bylose gali būti asmenys, kurie nėra advokatai. Ta išimtis padaryta juridinių asmenų atžvilgiu – juridinio asmens vadovas gali pavesti atstovauti juridiniam asmeniui byloje pirmosios instancijos teisme darbuotojui, kuris neturi teisinio išsilavinimo. Tačiau apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje darbuotojai turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą.

Fizinis asmuo gali pavesti jam atstovauti ir kitam asmeniui kartu su advokatu (3k-3-406/06). Ši išlyga nustatyta, siekiant sumažinti advokato samdymo išlaidas – fizinis asmuo galėtų atlikti veiksmus, nereikalaujančius teisinių žinių.

CPK 50 str. numato sąrašą asmenų, kurie negali būti atstovais civilinėse bylose, tai: � Asmenys, kurie yra neveiksnūs ar ribotai veiksnūs. � Teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą. � Prokurorai, išskyrus kai jie yra atstovai pagal įstatymą ir kai jie atstovauja prokuratūrą, kaip juridinį

asmenį, kurioje jie dirba. � Asmenys, kuriems tokią teisę riboja įstatymai. Advokatūros įst. numatyti ribojimai paaiškinami interesų

konflikto draudimu ir profesinės etikos reikalavimais. � Advokatas negali tuo pačiu metu atstovauti abiem šalims. � Advokatas negali atstovauti savo sutuoktiniui, vaikams, tėvams, broliams, seserims (jis neturi būti susijęs

su klientu artimais giminystės ryšiais, nes priešingu atveju susitapatintų su klientu ir turėtų asmeninį interesą ir nebebūtų objektyvus).

� Jis negali vesti bylos teisme, kur teisme dirba jo sutuoktinis ir artimi giminaičiai (siekiant išvengti teismo šališkumo).

� Jei advokatas prieš tapdamas advokatu dirbo valstybės tarnyboje, tai jis metus negali atstovauti tose institucijose, kuriose dirbo (pvz. negali vesti bylos tame teisme, kuriame dirbo teisėju).

� Taip pat negali atstovais būti advokatai, kuriems pritaikyta drausminė atsakomybė ir tie, kurie išbraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašų.

3k-3-218/06 byloje advokatas iš pradžių buvo vienos iš šalių advokatu, po to jis atsisakė sutarties su tuo klientu ir pradėjo atstovauti priešingai šaliai toje byloje, teismas uždraudė advokatui vesti bylą.

3k-3-238/07 byloje akcininkai paskyrė įmonės vadovą vieniems metams. Po metų akcininkai susiginčijo. Iškilo klausimas, kas gali veikti įmonės vardu. Negali būti tokių situacijų, kad juridinis asmuo liktų be vadovo. Taigi net pasibaigus įgaliojimo terminui vadovas turi eiti savo pareigas iki naujo vadovo paskyrimo ir jis gali atstovauti juridiniam asmeniui.


17

3k-3-54/07 negalima painioti procesinio atstovavimo ir atstovavimo pagal materialinę teisę. Teismai blogai pasielgė, nes pritaikė CK, kur atstovo įgaliojimai baigiasi automatiškai, o procesinis atstovavimas priklauso nuo bylos: galios, kol pasibaigs byla arba kol atstovaujamasis pareiškia, kad jo interesams atstovaus kitas advokatas.

7.5. Advokato procesinė padėtis civiliniame procese

Kadangi naujas CPK įvedė advokatūros monopolį, tai reikia paanalizuoti, kuo ypatinga advokato padėtis civiliniame procese. Analizuojama trimis aspektais:

1) Santykis su klientu. Advokato teisinį statusą nustato Advokatūros įst. Pagrindiniai principai:

Laisvė ir nepriklausomumas – negalima advokato tapatinti su klientu. Jei klientas yra nusikaltėlis, negalima laikyti ir advokato nusikaltėliu. Todėl draudžiama atstovauti advokatui bylose, kuriose jis gali turėti asmeninį interesą, pvz. sutuoktiniui. Tai nereiškia, kad advokatas gali daryti savo klientų selekciją – jis negali atstovauti asmeniui, turi atstovauti bet kuriam, kuris į jį kreipiasi, kaip ir gydytojas. Tačiau advokatas neturi pareigos sudaryti teisinių paslaugų sutartį su bet kuo. Jis gali atsisakyti atstovauti tik dėl svarbių priežasčių: advokatas turi per daug bylų, todėl gali nukentėti paslaugų kokybė; prašoma atstovauti tokioje civilinėje byloje, kurioje jis neturi reikiamos kvalifikacijos.

Lojalumas klientui. Advokatas yra kliento atstovas – jis turi veikti taip, kad klientui nekiltų menkiausių abejonių dėl advokato lojalumo, jis turi veikti išimtinai kliento interesais. Advokatas turi informuoti klientą, kad jis yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, pranešti apie visus pokyčius, susijusius su byla. Lojalumas taip pat reiškia, kad klientui advokatas turi aiškiai paaiškinti jo paslaugų apmokėjimo tvarką, kad klientui nebūtų šoko, kai byla baigiasi. Mokestis gali būti valandinis; tvirta suma; sėkmės mokestis (daugelyje valstybių jis draudžiamas, bet Lietuvoje žalos atlyginimo bylose dėl jo galima susitarti). Manoma, kad sėkmės mokesčio susitarimai skatina advokatą atlikti netgi neteisėtus veiksmus tam, kad byla būtų laimėta. Lojalumas taip pat reikalauja, kad advokatas pateiktų ataskaitą klientui, kokius jis nuveikia veiksmus per tam tikrą laiko tarpą. Tais atvejais, kai advokatas gauna kliento vardu turtą, pinigines lėšas, jis tą turtą turi apskaityti atskirai, šis turtas negali būti sumaišytas su advokato turtu ir esant pirmai galimybei ši turtas turi būti atiduotas klientui. Antstoliui taikomas analogiškas reikalavimas. Nors advokatas yra kliento patarėjas teisės klausimais, bet lojalumas reikalauja klientui teikti ir moralinę, psichologinę pagalbą bet kuriuo paros metu, nes atstovavimas yra pasitikėjimo, fiduciariniai santykiai. Advokatas, nežinodamas visko, kad reikšminga bylai, negali visapusiškai, tinkamai vesti bylos.

Interesų konflikto vengimas. Jis betarpiškai susijęs su lojalumo reikalavimu, taigi negalima teikti pagalbos klientui ir tuo pat metu konsultuoti kitą šalį. Lojalumas yra sąlyga susiklostyti fiduciariniams santykiams. Šis principas pateisina ribojimus Advokatūros įst. Taip pat draudžiama atstovauti asmeniui, jei jis prieš tai teikė teisinę pagalbą kitai ginčo šaliai, kol ginčas dar nebuvo patekęs į teismą. Interesų konfliktas galimas ir todėl, kad tarp šalių yra verslo konfliktas, tai nei viena iš šalių nesutiks, kad advokatas vestų bylą. Dėl interesų konflikto interesams iškeliamos drausminės bylos.

Konfidencialumas. Tam, kad klientas visiškai pasitikėtų advokatu, turi būti sukurta tokia atmosfera, kad visa tai, ką klientas atskleidžia advokatui, liks tik tarp jų ir šios informacijos daugiau niekas nesužinos. Advokatas privalo saugoti savo profesinę paslaptį. Tam, kad tas konfidencialumas būtų realus, Advokatūros įst. nustatytos tam tikros garantijos (pvz. advokatas negali būti apklustas liudytoju apie tas aplinkybes, kurias jis sužinojo veikdamas kaip advokatas). Taip pat negalima daryti advokato kontoros kratos, išskyrus nusikaltimo atvejus, negalima areštuoti advokato korespondencijos. Advokatas savo darbo vietą turi būti įrengęs tinkamai, kad nebūtų atskleista konfidenciali informacija (pvz. laikyti bylas užrakintas). Baigtos bylos turi būti archyvuojamos.

Profesinės etikos laikymasis. Draudžia gauti honorarą kitokiu būdu, išskyrus pinigais. Jei advokatas nusipirktų iš kliento turto ar turtinės teises, tai toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu teismo (3k-3-629/06).

2) Santykis su teismu. Advokatas yra nepriklausomas šalies atstovas ir, tam tikra prasme, advokatas yra teismo padėjėjas, nes nuo to, kaip sugebės iškelti teisines problemas priklauso, kaip teismas nagrinės ši bylą. Tiek


18

teisėjas, tiek advokatas yra teisingumo vykdymo subjektai. Be to, abu šie subjektai yra teisininkai. Advokato teisės ir pareigos:

Turi teisę atstovauti savo atstovaujamajam tik teisiniuose ginčuose. Nedaryti neteisėtų veiksmų. Turi veikti tik teisėtai (pvz. negali vilkinti proceso).

Turi elgtis korektiškai, netrukdyti bylos eigai, nemeluoti.

Turi išlikti orus, taktiškas net ir tais atvejais, kai teisėjas elgiasi neteisėtai. Jei advokatas mano, kad teisėjas pažeidė CPK, tai jis turi informuoti Teisėjų tarybą, Teisėjų vertinimo komisiją ar kitas institucijas, teismo pirmininką.

Teisėjas turi elgtis su advokatu korektiškai, suvokti, kad advokatas yra šalis. Jei teisėjas abejoja advokato kvalifikacija, ar mano, kad šis kad pažeidžia CPK, jis gali informuoti advokatų tarybą ar skirti advokatui baudą.

Jei advokatas mano, kad teismas neteisingai nusprendė, turi teisę kritikuoti teismo sprendimą – rašyti atskirą skundą, apeliaciją, kasaciją, kritikuoti viešai. Bet tai turi būti daroma korektiškai.

Teisėjo ir advokato kontaktas. Yra bylų, kuriose jis būtina, tačiau kai kuriose jo nėra. Vienos šalies advokatas privalo informuoti kitą šalį arba kitos šalies advokatą (pvz. informuoti, kad reikia abiem nueiti pasikalbėti su teisėju, jeigu advokatas nueitų vienas, neinformavęs kitos šalies ar jo atstovo, jis būtų laikytas pažeidusiu profesinę etiką).

3) Santykis su priešinga šalimi (t.y. jos advokatu).

Advokatai turi elgtis korektiškai, jie negali kurstyti savo atstovaujamojo parašyti skundą, kad kitos šalies advokatas elgėsi netinkamai.

Advokatai turi bendradarbiauti: procesiniai dokumentai įteikiami per advokatus. Bendradarbiavimas turi vykti, kai vienas advokatas mato, kad jo kvalifikacijos nepakanka nagrinėti bylą. Tuomet jis turi pasitekti kitus savo kontoros advokatus. O kai jis praktikuoja vienas, turi kooperuotis su kitais advokatais, net ir jei sumažėtų honoraras. Apie tai reikia būtinai informuoti klientą.

Kadangi advokatai priklauso tai pačiai profesinei korporacijai, negali užmerkti akių, jei mato, kad kitos šalies advokatas pažeidė profesinę etiką ar įstatymą. Galima pirmiausia pasikalbėti, o jei nepavyksta – reikia informuoti advokatų tarybą. Taip saugomas profesinės korporacijos prestižas.

8. Prokuroro, valstybės institucijų bei kitų asmenų dalyvavimas civiliniame procese 8.1. Prokuroro dalyvavimas civiliniame procese

Nors Konstitucija apie prokuroro dalyvavimą civiliniame procese neužsimena, tačiau tai reglamentuoja kiti įstatymai. Jei ginčas kyla iš privatinių teisinių santykių, tai yra šalių teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintas jų interesas. Tačiau jei dispozityvumo principas būtų taikomas be išimčių, tam tikrais atvejais kai kurių asmenų teisės nebūtų ginamos. Yra asmenų, kurie dėl objektyvių priežasčių negali savęs apginti. Tokiu atveju, jei nebūtų prokuroro, šių asmenų teisės nebūtų ginamos. Be to, dispozityvumas nereiškia, kad CT niekada nesusiduriame su viešo intereso gynimu. Pvz. vartojimo ginčai yra svarbūs tūkstančiams vartotojų. Žmogus gali nesikreipti į teismą ir dėl kitų priežasčių – neišprusimo, lėšų neturėjimo. Viena iš galimybių, kai galime apginti tiek viešą interesą, tiek privatų yra kai ginčą inicijuoja prokuroras, o ne santykio šalis (CPT 49 str., Prokuratūros įst. 19 str.).

Senajame CK buvo nustatyta, kad prokuroras galėjo reikšti ieškinį arba įstoti į kiekvieną bylą ir pateikti išvadą, kaip, jo nuomone, teismas turėtų išspręsti bylą. Tačiau 1994 m. KT priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad prokuroro įstojimas į procesą bet kurioje stadijoje, prieštarauja Konstitucijai. Todėl dabar prokuroras gali dalyvauti byloje tik vienu atveju – reikšdamas ieškinį. Anksčiau prokuroras turėjo kasacinio protesto teisę – bet kurioje byloje sprendimą skųsti kasacine tvarka. KT pripažino, kad ir tokia prokuroro galimybė prieštarauja Konstitucijai.


19

CK nustatyta net 18 atvejų, kai prokuroras gali įstoti į bylą (daug iš jų priklauso šeimos teisei). Įstatymuose numatyti visus atvejus, kai viešas interesas ginamas, neįmanoma. Todėl kilo klausimas, ar reikia surasti konkrečią teisės normą, kuri nustatytų, kokiais atvejais prokuroras gali kreiptis į teismą. LAT išaiškino, kad nebūtinai turi būti įstatymo norma, svarbu, kad būtų viešas interesas (3k-3-242/06). Yra ar nėra viešas interesas, paaiškėja bylos nagrinėjimo stadijoje iš esmės.

Jei prokuroras pareiškia ieškinį, jį laikome šalimi. Tačiau jis yra šalis tik procesine prasme, bet neturi intereso. Prokuroras turi visas teises ir pareigas, tačiau yra išimčių – pvz. prokuroras neturi mokėti žyminio mokesčio. Tie asmenys, kurių interesai yra ginami prokuroro, į procesą yra įtraukiami trečiaisiais asmenimis nepareiškiančiais savarankiško reikalavimo. Tačiau, kadangi asmuo yra ginčo santykio subjektas, jis negali būti laikomas trečiuoju asmeniu ir jo statusas turi būti prilyginamas šalies. Kitos valstybės institucijos, atsakingos už kitą sritį, ieškinių nereiškia.

Prokuroras nėra ginčo santykio subjektas, taigi dažnai apie vieną ar kitą pažeidimą, jis sužino vėliau. Todėl dažnai bylose kyla ieškinio senaties klausimas. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad prokuroras vėliau sužino apie pažeidimą ir sužino tik vienpusišką informaciją (3k-3-677/05). Tuomet prokuroras atlieka patikrinimą (vidinį tyrimą) ir sprendžia, ar iš tiesų buvo pažeidimas, jei taip, koks ir tik tada reiškia ieškinį. Bendra taisyklė – prokuroras apie pažeidimą sužino tik tada, kai turi pakankamai informacijos ieškiniui reikšti. Tačiau teismas turi atkreipti dėmesį, kiek laiko prokuroras užtrunka rinkdamas informaciją.

Prokuroras kreipdamasis į teismą neturi mokėti žyminio mokesčio, tačiau, kai prokuroras pralaimi bylą, prokuroras turi atlyginti atsakovo bylinėjimosi išlaidas iš valstybės lėšų. CPK 336 str. – prokuroras turi teisę pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Gali būti situacijų, kai teismo sprendimas yra aiškiai neteisėtas, tačiau niekas iš bylos dalyvių neskundžia sprendimo, tokiu atveju, įsikišti gali prokuroras.

Prokuroro institutas žinomas daugelyje valstybių, ypač tose, kurios perėmė Prancūzijos teisės tradiciją. Prancūzijoje generalinis prokuroras turi teisę paduoti kasacinį skundą bylose, kuriose jis nedalyvavo. Tačiau, jei sprendimas panaikinamas, šalims jis neturi įtakos (panaikinama tik precedentinė sprendimo galia). Tai rodo, kad dar neišnaudojome visų prokuratūros galimybių.

8.2. Kitų institucijų dalyvavimas civiliniame procese

CPK 49 str. taip pat numato, kad civiliniame procese dalyvauja kitos valstybių ir savivaldybių institucijos, pareikšdamos ieškinį. Kyla klausimas, kodėl negalima apsiriboti tik prokuratūra. Prokuratūra šiandien negali aprėpti visų sričių, kur reikalinga intervencija, nes tik nedidelė dalis prokurorų užsiima civilinėmis bylomis. Valstybės institucijos yra steigiamos funkciniu pagrindu ir dėl savo siauros specializacijos, šios institucijos sukaupia didelį žinių pagrindą. Šios institucijos greičiau sužino, apie teisės pažeidimą, turi tam reikalingų specialistų.

Skirtumai:

1) Prokuroras gali kreiptis su ieškiniu ne tik tada, kai įstatymas jam leidžia tai daryti, bet ir tada, kai mano, kad pažeidžiamas viešas interesas. Taigi prokuroro kreipimasis ribojamas tik jo subjektyviu įsitikinimu. Ieškinį gali reikšti tik tokia valstybės ar savivaldybės institucijose, kurios nuostatuose tai aiškiai įrašyta.

2) Skirtingai nuo prokuroro, kuris dalyvauja procese vienintele forma – pareikšdamas ieškinį, institucijos gali dalyvauti dviem formomis: dalyvaudamos byloje ir pateikdamos išvadą tais klausimais, kurie yra jų kompetencijoje.

Sudėtingiau tais atvejais, kai institucija pateikia išvadą, nes institucijų, kai jos pareiškia išvadą, CPK nepripažįsta byloje dalyvaujančiais asmenimis (traktuoja jas kaip ekspertus). Todėl nėra įsisąmoninta šių institucijų reikšmė ir jos neturi tokių teisių, kai kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Taigi institucijų teisės yra ribojamos ir jos negali iki galo atlikti savo pareigų.

Visuomeninės vartotojų organizacijos turi teisę reikšti ieškinį dėl vartotojų gynimo. Autorių teisių ir gretutinių teisių įst. numato, kad kolektyvinio administravimo subjektai gali kreiptis į teismą siekdami apginti vartotojų teises (LATGA-A). Yra parengtas Viešojo intereso gynimo įst. projektas, kuris numatytų, kurios institucijos gali kreiptis dėl viešojo intereso gynimo.


20

CK yra viena norma dėl grupės ieškinio. Tai bendrosios teisės sistemos institutas, kuris naudojamas, kai vienas ar kitas teisės pažeidimas padaro įtaką daugelio asmenų teisėms. Nesant grupės ieškinio, kiekvienas asmuo turėtų reikšti bylą (vadinasi, 100 tūkst. nukentėjusių – 100 tūkst. bylų). Galima būtų panaudoti bendrininkavimo institutą, tačiau tai ne visada įmanoma, nes į teismą turi kreiptis visi nukentėję, jiems turi būti siunčiami pranešimai ir tai daug kainuoja. Grupės ieškinį turi reikšti atstovas (paprastai advokatas), tačiau nebūtinai turi dalyvauti visi nukentėję, nereikia visiems asmenims siųsti pranešimų. Tokio teismo sprendimu galima pasinaudoti visiems nukentėjusiems. Tačiau, kad grupės ieškinys būtų įteisintas, turi būti keičiamas CPK ir kiti įstatymai. Be to, reikėtų įsteigti specialų fondą, kuris administruotų lėšas ir jas būtų galima išdalinti grupės ieškinio dalyviams.

9. Procesiniai terminai 9.1. Procesinio termino samprata ir rūšys

Vienas iš proceso principų – operatyvumas. Civilinė byla turi būti išnagrinėta per protingą laiko tarpą, tai viena žmogaus teisių, garantuojama tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės. Viena iš tokių proceso garantijų yra procesiniai terimai. Procesinis terminas – įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį teismas ar proceso dalyviai turi atlikti procesinius veiksmus. Jei terminų nebūtų, procesas tęstųsi iki begalybės. Procesinius terminus gali nustatyti:

Įstatymas. Jis nustato labai daug procesinių terminų – teismo sprendimui surašyti, pasinaudoti apeliacijos ar kasacijos teise ir pan.

Teismas. Įstatymais nustatyti procesinius terminus ne visada yra racionalu, nes konkrečioje situacijoje būtų sunku nustatyti konkretų laiko tarpą. Todėl įstatymas palieka teisę teismui nustatyti terminą, kuris būtų patogus šalims.Nustato kada reikia pateikti parengti dokumentus, posėdžio datą ir pan. Tam, kad teismas jaustų tam tikras ribas, kartais, įstatymas nustato minimalią trukmę (CPK 115 str.) ar maksimalią termino ribą.

Subjektai:

Terminai, kurie nustatyti teismui. Pvz. išsiųsti teismo sprendimo nuorašus, baigti rašyti teismo posėdžio protokolą.

Terminai, nustatyti byloje dalyvaujantiems asmenims ir kitiems proceso dalyviams. Šie terminai nustatomi tam, kad asmenys operatyviai vykdytų veiksmus. Šiuos terminus nustato įstatymas ir teismas.

9.2. Procesinių terminų skaičiavimas

Am tikram veiksmui atlikti nustatytas procesinis terminas, svarbu žinoti, kada jis prasideda bei baigiasi. CPK nustatytos detalios procesinių terminų skaičiavimo taisyklės.

1) Procesinį terminą galima apibrėžti nustatant konkrečią datą. Kalendorinė data, kuria apibrėžiamas terminas yra įskaitoma į jį (pvz. iki lapkričio 14 d. reikš, kad dokumentus reikia pristatyti lapkričio 15 d. jie jau turi būti pristatyti).

2) Procesiniai terminai gali būti nustatomi įvykiu. Šis įvykis būtinai turi įvykti. 3) Terminas gali būti apibrėžtas tam tikru kalendoriniu laiku (10 d.; 3 mėn.; metai).

Procesinio termino eigos pradžios momentas. Procesinis terminas yra pradedamas skaičiuoti rytojaus dieną, nuo tos dienos, kuria yra apibrėžta jo pradžia. Pvz. šalys turi teisę susipažinti su protokolu per 3 d. nuo jo pasirašymo dienos. Protokolas pasirašytas lapkričio 10 d. Taigi termino pradžia bus lapkričio 11 d., paskutinė termino diena bus lapkričio 13 d. Terminas pradedamas skaičiuoti nuo 00:00. Jei paskutinė termino diena yra poilsio, valstybinių švenčių ar nedarbo diena, terminas prasitęsia ir paskutinė termino data prasitęsia ir ji bus pirmoji darbo diena, einanti po nedarbo dienos (3k-3-6381/06; 3k-3-130/06).

Jei terminas yra skaičiuojamas mėnesiais, paskutinės termino diena yra paskutinė mėnesio diena. Jei terminas skaičiuojamas metais, jis baigiasi atitinkamų metų paskutinę dieną. Labai svarbu nustatyti ne tik termino pabaigą, bet ir pradžią. Pvz. terminas skundui paduoti yra 7 d. Vienais atvejais jis bus pradėtas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, kitąsyk nuo tos dienos, kai įteikta nutartis. Tai priklauso nuo to, ar sprendimas buvo priimtas rašytinio proceso tvarka ar žodinio proceso tvarka. Procesinį veiksmą galima atlikti visą laiką iki paskutinės dienos 00:00, išskyrus tuos


21

atvejus, kai veiksmus reikią atlikti teisme. Valstybė turi teisę perkelti vieną poilsio dieną iš kitos ir pan., todėl reikia sekti šiuo perkėlimus. Siunčiant paštu taip pat reikia iki 00:00.

Procesinio termino atlikimo paskutinei dienai atidėti nevalia.

9.3. Procesinių terminų praleidimo teisiniai padariniai

Padariniai yra numatyti CPK. Padariniai priklauso nuo pobūdžio:

1) Jis buvo atnaujinamasis ar naikinamasis. Pirmuosius terminus galima atnaujinti, o antrųjų – ne. Problema yra ta, kad įstatymas tiesiogiai nenurodo, kuris terminas yra atnaujinamasis ar naikinamasis, tai reikia išsiaiškinti iš įstatymo teksto (pvz. kartais CPK būna paminėta, kad terminas gali būti atnaujinamas). Be to, gali būti nustatytas terminas (pvz. 6 mėn.) kai teisė išnyksta ir nebegali atsirasti, nes teismas negali termino atnaujinti. Absoliuti dauguma terminų yra atnaujinamieji. Norint atnaujinti terminą, kai buvo nustatyta teisė atlikti veiksmą, reikia pateikti prašymą ir dėl praliesto termino atnaujinimo. Atnaujinus terminą laikoma, kad terminas atliktas laiku, jei teismas atsisako atnaujinti terminą, galima skųsti sprendimą apeliacine tvarka.

2) Tam tikro procesinio veiksmo atlikimas buvo teisė, ar pareiga. Jei teismas nustatė terminą tam tikri teisė terminui įgyvendinti, jam pasibaigus išnyksta ir teisė. Nebent

terminas būtų atnaujinamasis. Šį klausimą reglamentuoja CPK 7 8 str., kuris termino atnaujinimo klausimą palieka teismui. Terminas gali būti atnaujintas, jei jo praleidimo priežastys yra svarbios. Teismų praktikoje svarbiomis priežastimis laikomos ekstraordinarios aplinkybės, dėl kurių asmuo negali įvykdyti savo teisės. Pvz. liga nėra svarbi priežastis, reikia nurodyti, kokia tai liga. Net ir sunki liga kartais nebus svarbi termino praleidimo priežastis, jei asmuo turėjo advokatą ir jis turėjo visas teises (jos jam nebuvo apribotos). Svarstant termino atnaujinimo ar neatnaujinimo klausimą, reikia atkreipti dėmesį į tai, ar jis praleistas ženkliai. Teismai atsižvelgia į tai, ar kažkas pasikeis byloje, jei jis bus atnaujintas. Jei teismas termino neatnaujina, o aiškiai matyti, kad sprendimas yra neteisėtas, teismas sudaro situaciją, kai galioja neteisėtas sprendimas. Svarbiomis priežastimis teismai nepripažįsta užimtumo darbe, komandiruotės (3k-3-110/07; 3k-3-141/07) ir pan.

Jei terminas buvo nustatytas pareigai įvykdyti, pareiga išlieka, tačiau asmeniui nustatomos sankcijos, už tai, kad terminas nebuvo įvykdytas laiku. Jei teismas kažko neatlieka per nustatytą terminą, teisėjui, kuris pažeidinėja procesinius terminus, gali būti pritaikyta bauda. Jei dėl teismo kaltės bylos nagrinėjimas užtruko neprotingai ilgai, turime operatyvumo principo pažeidimą. Tai reiškia, kad šiuo atveju, asmenys gali reikalauti kompensacijos už žalą (3k-7-7/07). Kai teismas pažeidžia procesinius terminus, tai gali būti svarbi priežastis byloje dalyvaujantiems asmenims laiku neatlikti tam tikrų veiksmų. Pvz. apeliacinis skundas bus paduotas vėliau, jei teismas paskutiniame posėdyje nedalyvavusiam asmeniui išsiųs nutartį vėliau, nei per 5 d. Tokiu atveju galima prašyti atnaujinti praleistą terminą.

10. Bylinėjimosi išlaidos 10.1. Bylinėjimo išlaidų samprata ir rūšys

Bylinėjimosi išlaidomis yra suprantamos pinigų sumos, kurias sumoka šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys už teismo atliekamus veiksmus, taip pat kitos piniginės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Bylinėjimosi išlaidos susijusios su pinigais, o ne kitais turtiniais ekvivalentais (tai numatyta Advokatūros įst.). Bylinėjimosi išlaidos tenka šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Bylinėjimasis valstybei brangiai kainuoja, ne visi visuomenės nariai bylinėjasi, todėl dalis išlaidų turi būti skirta asmenims, kurie bylinėjasi. Žyminio mokesčio pavidalu surenkama tik apie 1–2% lėšų, kurių reikia išlaikyti teismų sistemai. Jei nebūtų bylinėjimosi išlaidų instituto, ženkliai padaugėtų civilinių bylų, nes žyminis mokestis yra prevencinė priemonė nuo nepagrįstų ieškinių. Teigiama, kad žyminio mokesčio nustatymas verčia šalis imtis kitų ginčų sprendimo priemonių, o ne teisme.

Bylinėjimosi išlaidų rūšys:

1) Žyminis mokestis. Tai pinigų sumos, kurias šalys, ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo sumokėti į biudžetą už tam tikrus veiksmus.

Žyminis mokestis nustatomas įstatymu tvirta suma – jei ginčas nėra turtinis CPK nustatytas 100 Lt mokestis.


22

Procentu nuo ginčo sumos. Šis būdas taikomas turtiniuose ginčuose, esant sumai iki 100 tūkst. žyminis mokestis yra 3 %; 100–300 tūkst. 2 000 Lt + 2 %; daugiau nei 300 tūkst. – 7 000 Lt. + 1%.

Žyminio mokesčio sumos yra indeksuojamos. Didėja ir tos sumos, kurios nustatytos procentais. Žyminio mokesčio sumokėjimas yra procesinio veiksmo atitinkama sąlyga. Teismas nustato tam tikras kategorijas asmenų ar bylų, kuriose nereikia mokėti žyminio mokesčio. Valstybė turi atsižvelgti į tai ir žyminio mokesčio nerinkti, nes neturtingiems asmenims būtų uždrausta teisė kreiptis į teismą. Labai didelis žyminio mokesčio tarifai ir išimčių nebuvimas, pažeidžia EŽTK 6 str. Todėl CPK 83 str. yra nustatyta, kada nereikia mokėti žyminio mokesčio. Šis sąrašas nėra baigtinis, tiek įstatymai, tiek CPK gali nustatyti ir kitas kategorijas. 8 3 str. 3 d. Suteikia teismui diskrecijos teisę atleisti asmenį, jei jo turtinė padėtis sunki, sumažinti žyminį mokestį. Asmuo gali kreiptis su prašymu iš dalies jį atleisti nuo žyminio mokesčio. Tam, kad asmuo būtų atleistas, reikia įrodyti, kad jis neturi pakankamai pajamų (pateikti pažymas apie gaunamas pajamas, išrašus iš nekilnojamojo turto registro ir pan.). teismas atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį gali atidėti žyminio mokesčio mokėjimą (pvz. iki bylos pabaigos). Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas palengvina asmens padėtį, kai asmuo neturi tuo metu reikiamos sumos.

2) Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Ieškiniai klasifikuojami pagal keletą kriterijų. Labiausiai paplitęs yra ieškinių klasifikavimas į rūšis priklausant nuo to, kokią gynybos priemonę prašoma pritaikyti:

1) Ieškiniai dėl pripažinimo. Tai tokie ieškiniai, kai ieškovas kaip ieškinio dalyką nurodė reikalavimą, kad teismas pripažintų, ieškovo teisę ar esant arba nesant tam tikrus materialinius santykius. pagal tai, ką prašoma pripažinti skirstoma į:

Pozityvius – reikalaujama pripažinti, kad egzistuoja tam tikra teisė. Pvz. ieškinys dėl tėvystės nustatymo. Negatyvius – siekiama, kad teismas pripažintų nesant ieškovo pareigos ar tam tikro materialinio teisinio

santykio tarp šalių. Pvz. dėl tėvystės nuginčijimo. Ieškiniai dėl pripažinimo pasižymi dvejopa specifika: pirmiausiai turi būti konstatuota tam tikra teisė (pirmiausiai reikia reikšti ieškinį dėl pripažinimo). Teismo sprendimas turi prejudicinę galią kitose bylose. Antra, teismo sprendimas, kuriuo yra tenkinamas ieškinys dėl pripažinimo, nereikalauja priverstinio vykdymo, teisinius padarinius teismo sprendimas sukuria savaime ir nereikia kažkokių papildomų veiksmų. Jei teismas pripažįsta teisę į daiktą, jokio priverstinio veiksmo atlikti nereikia.

2) Ieškiniai dėl priteisimo. Tokie ieškiniai, kai ieškinio dalyką sudaro reikalavimas, kad teismas įpareigotų atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus. Pvz. ieškinys dėl žalos atlyginimo. Šiems ieškiniams b9ūdinga tai, kad norint juos reikšti, reikia turėti teisę (pirmiausia reikšti ieškinį dėl pripažinimo). Jei yra pareikšti du ieškiniai: dėl pripažinimo ir priteisimo, ieškinys dėl priteisimo nebus nagrinėjamas, kol nebus išnagrinėtas ieškinys dėl pripažinimo. Jei atsakovas nevykdo veiksmų, kreipiamasi į antstolį.

3) Teisinių santykių keitimo. Tokie ieškiniai, kai ieškinio dalyką sudaro ieškovo reikalavimas pakeisti ar nutraukti tarp ieškovo ir atsakovo egzistuojančius teisinius santykius. pvz. ieškinys dėl esminio aplinkybių pasikeitimo. Ieškiniams dėl teisinių santykių keitimo būdinga, kad sprendimai neturi res iudicata galios. Pasikeitus aplinkybėms, galima vėl kreiptis į teismą. Pvz. ieškiniai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (3k-3-32/03).

Turtinis ar neturtinis ieškinio pobūdis. Ši klasifikacija svarbi žyminio mokesčio nustatymui bei teisėjui, kai jis sprendžia ieškinio klausimą dėl ieškinio priėmimo.

Pagal tai, į ką nukreiptas ieškovo reikalavimas: atsakovo asmenį ar atsakovo turtą. Ieškiniai skirstomi:

Actio in rem – daiktinio pobūdžio ieškiniai Actio in personam – prievolinio pobūdžio ieškiniai. Acto mixta – ieškiniai, turėję abiejų elementų. Ex contractus – ieškiniai reiškiami sutarties pagrindu. Actio ex delicta – delikto pagrindu. Actio ex quasi contractus.


23

Be to, dar galimi grupės ieškiniai, kurie teoriškai įtvirtinti (CPK 49 str. 5 d). tačiau praktiškai šis institutas neveikia, nes tam reikalinga daug CPK pakeitimų.

11. Ieškinio elementų keitimas

Pateikdami sąvoką, sakėme, kad tai valinis veiksmas, kurios turi būti įformintas atitinkamuose dokumentuose. Tai ne bet koks kreipimasis, o formuluojant reikalavimą. Jei yra ieškinio dalykas ir pagrindas, reikalavimas laikomas ieškiniu. Tačiau surašius ieškinį, galima keisti vieną iš šių elementų – ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą (tik vieną iš jų). Jei ieškovas keičia ir dalyką, ir pagrindą, reiškia, kad ieškovas atsisako pradinio ieškinio ir reiškia naują. Keitimo galimybė reikalinga, nes:

Materialinė teisė kartais asmeniui suteikia pasirinkimo galimybę ginti pažeistą savo teisę vienu ar kitu būdu. Materialinė teisė numato, kad vieną ar kitą teisę galime įgyvendint skirtingais pagrindais (nuomos sutarties

nutraukimas). Pvz. nuomotojas gali reikalauti nutraukti nuomos sutartį gali keliais pagrindais (pvz. teigdamas, kad nuomininkas gadina daiktą, arba kad daikto reikia jam pačiam).

Ieškinio elementų keitimo galimybė tiesiogiai priklauso nuo materialinės teisės. Jei materialinė teisė nesuteikia tokios galimybės, alternatyvos nėra. Senasis CK nurodė, kad ieškinio pagrindą galima būdavo keisti, iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Tačiau taip būdavo vilkinamas procesas, nes reikia suteikti galimybę atsakovui perorientuoti savo gynybą. Todėl naujame CK nurodyta, kad ieškinio dalykas arba pagrindas gali būti keičiamas tik iki tol, kol nebus baigta ruoštis bylos nagrinėjimui (paskirta bylą nagrinėti teismo posėdyje). Jei sugalvojama dalyką ar pagrindą keisti vėliau, ieškovo galimybė yra apribota ir bus patenkinta tik tada, jei aplinkybė iškilo vėliau, nei paduotas ieškinys. Pvz. teismas leidžia pateikti priešpriešinį ieškinį, kuris gali iššaukti pagrindo keitimą. Jei atsakovas sutinka pakeisti ieškinio pagrindą. Teismas gali leisti pakeisti elementą vėliau, jei tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Ieškinio elemento keitimas yra vienas iš dispozityvumo pavyzdžių. Teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei pagrindo. Nedispozityviose bylose, kai susiduriama su viešu interesu, įstatymas leidžia teismui pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą savo nuožiūra. Pvz. kai susiduriama su viešu interesu.

Nuo ieškinio elemento keitimo reikia skirti kitą dalyką – reikalavimo dydžio keitimą, tai netapatūs dalykai. Šiuo atveju reikalavimas lieka tas pats, tačiau keičiasi tik jo dydis.

11.1. Ieškinio atsiėmimas ir atsisakymas nuo ieškinio

Ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį arba atsisakyti nuo ieškinio, tai laikoma dispozityvumo principo pasireiškimu ir pavyzdžių, kaip šalis darys įtaką bylos eigai. Prasidėjusį procesą galima baigti dviem būdais:

Atsiimant ieškinį – ieškovas nebenori, kad ieškinys būtų toliau nagrinėjamas, tačiau jis nebeatsisako savo materialinės teisės ir nepraranda galimybės kreiptis į teismą dėl to paties pagrindo. Asmuo atsiimti ieškinį gali dėl kelių priežasčių:

Jis neturi daugiau lėšų pasisamdyti advokatą.

Atsiimant ieškinį ieškovo nereikalaujama, kad ieškovas nurodytų priežastį. Teismas priima nutartį ir palieka bylą nenagrinėtą. Atskiruoju skundu sutartis neskundžiama. Atsiėmus ieškinį, gražinamas žyminis mokestis. Pasinaudoti šia procesine teise ieškovas gali tik per trumpą laiką, nuo bylos nutraukimo. Jei bylą norima baigti, tačiau byla jau išsiųsta ieškovui. Tuomet atsiimti ieškinį galima tik su atsakovo sutikimu. Tačiau ieškovui dar išlieka galimybė baigti procesą atsisakant ieškinio.

Atsisakant ieškinio. Tai kartu ir ,materialinis teisinis veiksmas. Nes tai reiškia, kad atsakovas atsisako materialinės teisės. Atitinkamai skiriasi padariniai – teismas savo nutartimi bylą nutraukė, kreipimasis tuo pačiu pagrindu dar kartą yra negalimas. Atsisakant nuo ieškinio atsakovo valios nėra reikalaujama. Ir laiko požiūriu atsakovas gali atsisakyti bylos bet kuriuo momentu ( ir teisminio nagrinėjimo metu, apeliacijoje, kasacijoje, vykdymo procese). CPK nustato, kad ieškinio atsisakymas turi vykti pagal tam tikrą procedūrą ir teismas turi įsitikinti, kad asmuo supranta padarinius. Teisėjo aiškinimas turi būti fiksuojamas posėdžio protokole, o ieškovas turi pasirašyti. Jei atsisakymas buvo padarytas raštu. Jei ieškovas aiškiai dokumente nėra nurodoma, ar jis tikrai supranta šią aplinkybę. Teismas turi per 7 d. išsiųsti papildyti pareiškimą. Dispozityvumo principas nėra absoliutus. Tačiau dalyje bylų yra numatyta, kad ieškovas negali laisvai


24

disponuoti savo teise, jei tai kenkia visuomenei. Todėl CPK numato, kad teismas gavęs pareiškimą, turi svarstyti, priimti ar ne reikalavimą. Jei teismas mano, kad byla nedispozityvi, jis gali nepriimti ieškinio ir nurodyti motyvus.

Dvi galimybės reikalingos, nes tai du skirtingi procesiniai veiksmai, kurių padariniai taip pat skirtingi.

11.2. Teisė pareikšti ieškinį ir teisė į ieškinio patenkinimą

Ta aplinkybė, kad ieškovas pareiškė ieškinį, nereiškia, kad teismas šį reikalavimą patenkins. Daugelis proceso institutų turi dvejopą kritiką. Tau proceso institutas, kuris ištakas turi materialinėje teisėje. Lygiai taip pat yra su teise į ieškinio patenkinimą. Teisė į ieškinio patenkinimą yra materialinė teisė, o teisė pareikšti ieškinį, kurias svarbu atskirti. Ar reikalavimas yra pagrįstas, sprendžiama nagrinėjant bylą iš esmės. Ar priimti ieškinį ar ne, teismas sprendžia grynai formaliai.

Ieškinys bus patenkintas, jei:

Jis bus pagrįstas Jei reikalavimas yra pagrįstas ir teisės požiūriu. Jei ieškinys pareiškiamas nepraleidus ieškinio senaties termino, jei reikalavimas kilęs iš santykių, kuriuose

taikoma senatis. Teisė pareikšti ieškinį priklauso išimtinai nuo procesinio pobūdžio galimybių. Pvz. ieškinio senatis nėra kliūtis

priimti ieškinį.

Šios formalios aplinkybės yra skiriamos į dvi rūšis:

1) Teisės pareikšti ieškinį tinkamo realizavimo prielaidos – jos atsako į klausimą, ar iš viso galima reikšti ieškinį ir ar teismas gali jį priimti. Konstitucijoje įvirtinta teisė įtvirtina tik teisnumo elementą, tačiau ar konkretus asmuo gali kreiptis į teismą nustato šios prielaidos:

Ginčo priklausomumas teismo kompetencijai. Teismas negali nagrinėti bylos, kuri nepriklauso teismo kompetencijai. Suprantama plačiai – kokiam teismui (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinės). Šiuo metu labai retai atsisakoma priimti ieškinį dėl šios prielaidos. Teismai kartais painioja priklausomumą teismų kompetencijai su teismingumu. Teismingumas nėra sąlyga priimti ar atmesti ieškinį.

Ieškovo civilinis procesinis veiksnumas. Ši problema beveik neaktuali fiziniams, tačiau svarbi juridiniams asmenims. Nes tik juridiniai asmenys gali reikšti ieškinį.

Ieškovas turi teisę reikšti ieškinį, jei jis laikėsi neteisminio ginčo išsprendimo tvarkos arba jei ir nesikreipė, jis tokios galimybės dar neprarado. Dažnai įstatymai naikinamųjų terminų kreiptis į šias institucijas įstatymai nenustato.

Jei dėl tapataus ginčo nėra įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo. Ginčo šalys ir ginčo elementai yra svarbiausi kriterijai nustatant ar ieškinys tapatus.

2) Teisės parinkšti ieškinį tinkamo realizavimo sąlygos. Jos atsako į klausimą, ar ieškovas turintis teisę reikšti ieškinį, tai daro nustatyta tvarka. Kiekviena procesinė teisė turi būti įgyvendinta laikantis procesinės tvarkos. Jos nelemia teisės pareikšti ieškinio buvimą ar nebuvimą, bet lemia tinkamą tos teisės įgyvendinimą. CPK 5 str. 1 d. – turi laikytis tvarkos pareiškiant ieškinį.

Ieškovo veiksnumas. Tai veiksnus asmuo gali savarankiškai įgyvendinti bet kokią teisę, taip pat ir teisę

paduoti ieškinį. Neveiksnaus asmens atveju ieškinį turi paduoti atstovas pagal įstatymą

Norinti tinkamai realizuoti teisę į ieškinį, privalu laikytis teismingumo taisyklių. Teismai kartais neskiria bylos

priklausomumo (byla apskritai nenagrinėtina teisme) ir teismingumo.

Ieškinio pareiškimo turinio atitikimas įstatymo nustatytiems reikalavimams. Privaloma tinkamai surašyti

ieškinio pareiškimą. CPK 111 str., taip pat nurodyti stuomenis, nustatytus 135 – 136 str. ir duomenis

nustatytus pagal specialius reikalavimus atskirose bylų kategorijose (pvz. skyrybų, tėvystės nustatymo).

Žyminio mokesčio sumokėjimas yra tiesės pareikšti ieškiniį tinkamo realizavimo sąlyga, išskyrus atvejus, kai

įstatymas atleidžia asmenį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Prie ieškinio turi btūi įrodymai, kad

sumokėta.


25

Tais atvejais, kai teisė pareikšti ieškinį įgyvendinama per atstovą, atstovas turi turėti tinkamai įformintus

įgaliojimus. Prie ieškinio pareiškimo turi būti pridėti dokumentai, įrodantys atstovavimo faktą ir turimus

įgaliojimus. Skiriasi kai įstatyminis ir kai pagal įgaliojimą.

Šios sąlygos taip pat tikrinamos pirmoje proceso stadijoje, taigi teisėjas turi patikrinti abi grupes aplinkybių. Padariniai,

jei teisėjas nustato, kad kažkurios iš sąlygų nėra laikytasi nei nustatoma, kad prielaidų nėra laikytasi. Vienais atvejais

atsisakoma priimti pareiškimą, bei šiuo atveju skirtumas nuo atsisakymo dėl prielaidų nebuvimo, kad vėl galima bus

kreiptis, nes jas galima ištaisyti. Teisėjas atsisako priimti ieškinį, jeigu:

1) kreipiasi neveiksnus asmuo;

2) kreipiamasi į teismą pažeidžiant teismingumo taisykles

3) kreipiasi atstovas, nepateikdamas tinkamai įformintų dokumentų, įrodančių atstovavimo faktą;

4) nurodo, kad ištaisius šiuos trūkumus bus galima kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu.

Skiriasi sąlygų nesilaikymo padariniai, jei jau po bylos iškėlimo nustatoma, kad šių sąlygų nesilaikyta. Jei nustatyta po

bylos iškėlimo, teismas negali nutraukti bylos, nes kreipėsi asmuo, kuris turi teisę, bet nesilaikė procesinių sąlygų.

Teisėjas tada gali palikti pareiškimą nenagrinėtą, visais atvejais taikomas CPK 296 str. Nustačius, kad pareiškimas

netinkamai surašytas ar nesumokėtas žyminis mokestis, teisėjas negali atsisakyti priimti ieškinio, tada taikomas kitas

institutas – CPK 115 str. – ieškinio trūkumų šalinimas. Nustatomas ne trumpesnis nei septynių dienų terminas ištaisyti

trūkumus. Jei ištaisomi trūkumai, ieškinys laikomas paduotas nuo tos dienos, kai paduotas pirmą kartą. Jei neištaisys,

tada laikoma, kad ieškinys nepaduotas. 137 str. nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriais remiantis teismas gali

atsisakyti priimti pareiškimą.

Atsakovo gynimosi būdai

Šalių procesinės teisės yra lygios. CPK numato gynybos priemones. Atsakovas, jei jis nusprendžia gintis (nes tai jo teisė, o

ne pareiga), gali pripažinti ieškinį, gali reikšti priešinį ieškinį. Tai yra ieškinys, kurį reiškia atsakovas ieškovui. Situacija, kai

kiekviena šalis užima dvejopą procesinę padėtį, ieškovas, gavęs priešinį ieškinį taip pat tampa atsakovu ir atvirkščiai.

Tada byloje būna du ieškiniai ir byla tampa sudėtingesnė. Galimybė taip gintis paaiškinama materialine teise, nes

daugelyje materialinių teisinių santykių subjektus gali sieti abipusės teisės ir pareigos. Jei ginčas kyla iš tokio materialinio

teisinio santykio tada atsakovui reikia suteikti galimybę reikšti priešinį ieškinį. Priešiniu ieškiniu atsakovas gali

pasinaudoti ne visais atvejais, šio būdo panaudojimą riboja materialinė teisė. Jei ji nesuteikia teisės reikšti priešinio

ieškinio, tada nebus galima, pavyzdžiui, kai yra vienašalė prievolė. CPK numato, kad priešinis ieškinys gali būti reiškimas

tik trim atvejais, kuriuos nurodo 143 str.:

1) Jei priešiniu reikalavimu siekiama įskaityti ieškinio reikalavimą visiškai ar iš dalies, pavyzdžiui, nuomos sutarties

sumokėjimas, kai buvo pagerinimas.

2) Jeigu patenkinus priešieškinį nebus įmanoma visiškai ar iš dalies tenkinti pradinio ieškinio. Įskaitymo nebus

galima patenkinti. Kai materialiniai santykiai susiję ir vienas nuo kito labai priklauso. Pvz. ieškinys dėl išlaikymo

nepilnamečiam vaikui ir priešinis ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo. Jei bus patenkintas ieškinys dėl nuginčijimo,

bus atmestas ieškinys dėl išlaikymo.

3) Jeigu tarp priešinio ieškinio ir pradinio ieškinio yra ryšys ir juos nagrinėjant kartu bus galima greičiau ir teisingiau

išnagrinėti bylą.

Reikšti priešinį ieškinį atsakovas gali ne bet kada, o apsispręsti dėl jo pareiškimo turi operatyviai (dėl ekonomiškumo

principo). 143 str. nustato bendrą taisyklę – priešinis ieškinys turi būti pareiktas pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje,

iki teismas priims nutartį bylą nagrinėti bylą teismo posėdyje. Išlyga – teismas turi teisę leisti atsakovui priešinį ieškinį

pareikšti ir vėliau, jeigu tokia būtinybė iškilo vėliau, t. y. jau pasibaigus pasiruošimui bylos nagrinėjimui, (pvz. leidžiama


26

ieškovui keisti ieškinio dalyką arba pagrindą). Antra, teismas taip pat gali leisti reikšti ieškinį vėliau, jei ieškovas sutinka,

kad atsakovas pasinaudot tokia teise. Trečia, jei teismas pripažins, kad vėlesnis priešinio ieškinio pareiškimas neužvilkins

bylos nagrinėjimo.

Teismas turi apsispręsti, kurį reikalavimą nagrinės anksčiau. Lemia tas ieškinys, kuris yra dėl pripažinimo. Jeigu yra

ieškinys ir priešinis ieškinys, tai sprendime teismas turi pasisakyti dėl jų abiejų, motyvuojamoje dalyje, ypač svarbu

rezoliucinėje dalyje, kad vykdant sprendimą nekiltų klausimų, kaip išspręsti ieškiniai.

Atsakovas gali reikšti atsikirtimus į pareikštą ieškinį. Atsikirtimai nuo priešinio skiriasi, kad priešinis yra atsakovo

materialinis teisinis reikalavimas ieškovui, o atsikirtimai yra ti atsakovo argumentai, kurių pagalba atsakovas ginčija

ieškovo teisę pareikšti ieškinį arba teisę į ieškinio patenkinimą. Atsikirtimo pagalba gali ginčyti procesinę ieškovo teisę

pareikšti ieškinį. Vadinami procesiniais teisiniais atsikirtimas. Ginčija arba kad ieškovas neturėjo materialinės teisės arba

ji nebuvo pažeista arba turėjo teisę, bet atsakovas įvykdė savo pareigą ir teisė nėra pažeista. Pvz. reikalavimas taikyti

ieškinio senatį. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra pagrindas teismui ieškinį atmesti. Jeigu atsakovas tokį atsikirtimą

panaudos, ieškovas gali prašyti atnaujinti senaties terminą nurodydamas svarbias aplinkybes, dėl kurių praleido. Taip pat

pvz. ieškovas prašo priteisti skolą, ieškovas pripažįsta, bet teigia, kad skolą grąžino ir pateikia įrodymus. Pvz. jei ieškinys

dė žalos atlyginimo, ieškovas gali įrodyti, kad nėra kažkurios civilinės atsakomybės sąlygos.

Šie atsikirtimai silpnesni, nes jų pagalba atsakovas siekia, kad teismas bylą nutrauktų arba paliktų pareiškimą

nenagrinėtą. Šiais atsikirtimas gali būti argumentai, kad ieškovas neturi teisė pareikšti ieškinį arba kad ieškovas

netinkamai realizavo savo teisę pareikšti ieškinį. Tokia atsikirtimai ne visada galimi.

Šie atsikirtimai susiję su netinkamu teisės įgyvendinimu pareikšti ieškinį yra patys silpniausi, procesas dažniausiai tik

pristabdomas tokiais atvejais (pvz. jei netinkamai surašė ieškinį).

Svarbu, kad atsikirtimai, turi būti pareiškiami laiku. Antra vertus, jie turi būti pareikšti tam tikra forma. Tai yra

atsiliepimas į ieškinį, tai specifinis procesinis dokumentas, kurį privalo surašyti atsakovas gavęs ieškinio pareiškimo

kopiją. Ne trumpesnis nei keturiolikos dienų surašyti atsiliepimą į ieškinį. Padariniai nesurašymo sunkūs: tada teismas

įgyja teisę priimti sprendimą už akių, remdamasis tik ieškovo pateiktais įrodymais, tada galima prašyti tik peržiūrėti

sprendimą (ir tik jei įrodoma jei atsiliepimas nesurašytas dėl svarbių priežasčių), negalima kreiptis apeliacine tvarka. Taigi

būtina surašyti atsiliepimą. Jei galima, tada surašomas priešinis ieškinys.

Visus argumentus ir kontrargumentus šalys turi atskleisti ieškinyje ir atsiliepime. Taip pat dublikai, triplikai. Vėliau kitais

argumentais nebus galima remtis. Tai susiję su bylos faktais. Jei matoma, kad teisėjas padarė teisės taikymo klaidą.

Tokius argumentus galima pasilikti ir kitoms proceso stadijoms.

Ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą. Vadinamieji materialiniai teisiniai atsikirtimai.

Laikinosios apsaugos priemonės

Laikinųjų apsaugos priemonių samprata ir reikšmė

Pareikšti ieškinį kartais nėra paprast ir tai gali užimti gana daug laiko (reikia įrodymų, daug dokumentų). Pareiškus ieškinį

bylos nagrinėjimas pradedamas ne iš karto. Atsakovas gali paslėpti turtą, sudaryti nemokumo situacija ir t.t. Gali būti,

kad išnagrinėjus bylą ir ieškovui ją laimėjus ieškovas realaus efekto nesulauks, nes teismo sprendimas nebus įvykdomas.

Kad taip neatsitiktų, civiliniame procese yra specialus institutas, vadinamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuris

leidžia įšaldyti civilinio proceso santykį, pritaikius konservacinio pobūdžio priemones. Taip garantuojamas būsimo

teigiamo teismo sprendimo realumas. Laikinosios apsaugos priemonės – tai teismo veikla, taikant tam tikras

konservacines priemones siekiant užtikrinti, kad būti įvykdytas būsimas teismo sprendimas. Laikinąsias apsaugos


27

priemones taiko teismas, ieškovas pats negali pritaikyti ir norėdamas, kad teismas jas pritaikytų, jis turi teismui pateikti

motyvuotą prašymą. Toks prašymas gali būti pateiktas:

Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali suformuluoti pačiame ieškinio pareiškime, kuriame

turi argumentuoti, kodėl prašo šių priemonių.

Kreiptis su atskiru prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dar iki ieškinio teisme pareiškimą.

Kodeksas numato galimybę pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones dar iki ieškinio pareiškimo. Prašymas turi

būti motyvuotas, jame turi būti nurodyta, kokia grėsmė kyla ir kuo ji pasireiškia. Jei šis prašymas tenkinamas,

tada privaloma pareikšti ieškinį per 14 dienų. Taip pat tokį prašymą reikia apmokėti žyminiu mokesčiu – 50%

žyminio mokesčio, kuris bus mokamas už ieškinį. Tai nustatyta, kad nebūtų piktnaudžiaujama ir nebūtų be

reikalo pakenkta atsakovui.

Teismas tiek vienu, tiek kitu atveju prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkina, jei nusprendžia, kad prašymai yra

motyvuoti ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas nebus vykdomas arba labai dėl pasunkės.

Teismas ne visada tenkina tokius prašymus, pavyzdžiui, kai atsakovas yra valstybė, nes valstybei, tarkime, 100 000 Lt yra

menka vertė (3k-3-589/06).

Laikinosios apsaugos priemonės išvardytos CPK 145 str., tačiau sąrašas yra nebaigtinis, nes jas gali nustatyti ir kiti

įstatymai (pvz. CK 3.65 str., Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įst.). Pagal teismų praktiką, teismas negali taikyti

tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios nenurodytos nei CPK, nei kituose įstatymuose. Pagal V. Mikelėną, įstatyme

neįmanoma nustatyti visų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl turėtų būti leidžiama taikyti ir įstatyme nenurodytas.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos jas kombinuojant, tai priklauso nuo ieškinio dalyko, rūšies ir pan.

Teisminiuose ginčuose dažniausia laikinoji apsaugos priemonė yra turto areštas. Klausimą dėl laikinųjų apsaugos

priemonių skyrimo teismas sprendžia rašytinio proceso tvarka, apie tai galima spręsti nepranešus atsakovui.

CPK 148 str. nustatytas 3 d. terminas nuo prašymo gavimo dienos. Jei prašymas tenkinamas, toliau nutartis skubiai

vykdoma antstolio. Jei atsakovas pažeidinėja vykdymą, teismas gali skirti sankciją ar taikyti kitą laikinosios apsaugos

priemonę. Skundo padavimas nestabdo nutarties vykdymo.

Peržiūrėjus bylą apeliacine tvarka, šiose bylose negalima kasacija. Tai paaiškinama tuo, kad bylos nagrinėjimas būtų

pernelyg vilkinamas.

Atsakovas gali išvengti turto arešto (laikinosios apsaugos priemonės, jei pasiūlo adekvatų užtikrinimo būdą, pvz. į teismo

depozito sąskaitą pervesti pinigų sumą, lygią ieškinio sumai). Teismas gali reikalauti, kad ieškovas pateiktų galimą

atsakovo nuostolių užtikrinimą. Jei teismas įpareigoja ieškovą, o jis to nepadaro, teismas turi taikyti laikinosios apsaugos

priemonių panaikinimą.

Laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo priėmimo. Po to jų likimas priklauso nuo to, koks yra

sprendimas:

Jei ieškinys patenkinamas, laikinosios apsaugos priemonės galioja toliau ir transformuojasi į įvykdymo

užtikrinimo priemones.

Jei ieškinys atmetamas, laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tokiu atveju

atsakovas turi teisę į nuostolių atlyginimą (ieškovo atsakomybė be kaltės). Po šios nutarties prašyti taikyti

laikinąsias apsaugos priemones yra sudėtinga.

Laikinosios apsaugos priemones ieškovo prašymu taiko teismas, tačiau dažnai jos taikomos automatiškai, neišaiškinant,

ar tas prašymas pagrįstas. Laikinosios apsaugos priemonės neretai naudojamos prieš konkurentus.


Įrodinėjimas ir įrodymai

Įrodinėjimo civiliniame procese samprata

Teisėjas turi įsitikinti, ar buvo tie faktai, kuriuos nurodo šalys. Reikia rekonstruoti praeities įvykius ir tik išsiaiškinu

įvyko, bus galima taikyti teisės normas ir priimti sprendimus. Taigi civilinis procesas lygus:

Įrodymai susiję su faktais, nes:

Teisėjas nedalyvavo įvykyje. Šalys tą patį faktą vertina skirtingai.

Įrodinėjimas – ne tik faktų nurodymas, bet ir įrodymų pateikimas teismui bei jų vertinimas.

Bylos dalykas – faktinė pusė. Išimtis – kai reikia taikyti uteisės taikymas irgi fakto klausimas (kokiais šaltiniais naudotis ir pan.). Bet visada tai priskiriama teismo kompetencijai. Įrodinėjimas – logikos sritis (ji pateikia mąstymo

Įrodinėjimo civiliniame procese ir mokslinio įrodinėjimo skirtumai:

Civilinio proceso įrodinėjimo objektas Įrodinėjimas moksle vykdomas argumentų pagalba, civiliniame procese įrodinėjama įrodinėjimo priemonių

pagalba.

Įrodymai:

1) Daiktiniai (pvz. sudaužytas automobilis);2) Rašytiniai (kredito pakvitavimas); 3) Liudytojų parodymai; 4) Žinovo (eksperto) išvada;

Įrodinėjimo priemones nurodo CPK. Jis gali riboti tam tikrų įrodinėjimo priemonių naudojimą (pvz. negalima naudotis liudytojų parodymais, kai nesilaikoma privalomos rašytinės sandorio formos).

Negalima pamiršti, jog įrodinėjimas – ne tik teisinis dalykas, bet ir logmaterialinis teisinis institutas. Čia CPT ir materialinė teisė susijusios, pvz. už įrodinėjimo dalyką

Įrodinėjimo etapai

Tai kryptinga, nuosekliai vykdoma veikla, susidedanti iš

1) Faktų nurodymas. Atliekamas civilinės bylos iškėlimo stadijoje (ieškinio pagrindas). Atsakovo atsiliepime į ieškinį taip pat bus nurodyti tam tikri faktai (kaip ir dublike bei triplike). Taigi baigus ruoštis bylai jau bus žinoma tam tikra faktų visuma.

2) Įrodymų nurodymas (pagrindžia faktus). 3) Įrodymų pateikimas (jie pateikiami pridėti prie bylos)

procesiniais dokumentais, kuriuose tie įrodymai minimi. Tačiau šalys ne visada turi galimypateikti teismui (įrodymų rinkimo, išreikalavimo problema).

Faktas


Teisėjas turi įsitikinti, ar buvo tie faktai, kuriuos nurodo šalys. Reikia rekonstruoti praeities įvykius ir tik išsiaiškinu

įvyko, bus galima taikyti teisės normas ir priimti sprendimus. Taigi civilinis procesas lygus:

ne tik faktų nurodymas, bet ir įrodymų pateikimas teismui bei jų vertinimas.

kai reikia taikyti užsienio teisę. Bendra taisyklė – teisėjas žino teisę. Tokiu atveju teisės taikymas irgi fakto klausimas (kokiais šaltiniais naudotis ir pan.). Bet visada tai priskiriama teismo kompetencijai.

logikos sritis (ji pateikia mąstymo standartus, dėsnius).

Įrodinėjimo civiliniame procese ir mokslinio įrodinėjimo skirtumai:

Civilinio proceso įrodinėjimo objektas – faktinės aplinkybės (praeityje vykę realūs tikrovės įvykiai).Įrodinėjimas moksle vykdomas argumentų pagalba, civiliniame procese įrodinėjama įrodinėjimo priemonių

Daiktiniai (pvz. sudaužytas automobilis);

o priemones nurodo CPK. Jis gali riboti tam tikrų įrodinėjimo priemonių naudojimą (pvz. negalima naudotis liudytojų parodymais, kai nesilaikoma privalomos rašytinės sandorio formos).

ne tik teisinis dalykas, bet ir loginis procesas. Įrodinėjimas yra ne tik CPT, bet ir materialinis teisinis institutas. Čia CPT ir materialinė teisė susijusios, pvz. už įrodinėjimo dalyką atsako materialinė teisė.

Tai kryptinga, nuosekliai vykdoma veikla, susidedanti iš tam tikrų etapų:

Faktų nurodymas. Atliekamas civilinės bylos iškėlimo stadijoje (ieškinio pagrindas). Atsakovo atsiliepime į ieškinį taip pat bus nurodyti tam tikri faktai (kaip ir dublike bei triplike). Taigi baigus ruoštis bylai jau bus žinoma tam

Įrodymų nurodymas (pagrindžia faktus). Įrodymų pateikimas (jie pateikiami pridėti prie bylos). Bendra taisyklė – įrodymai turi būti pateikti kartu su procesiniais dokumentais, kuriuose tie įrodymai minimi. Tačiau šalys ne visada turi galimypateikti teismui (įrodymų rinkimo, išreikalavimo problema).

TeisėTeismo

sprendimas

28

Teisėjas turi įsitikinti, ar buvo tie faktai, kuriuos nurodo šalys. Reikia rekonstruoti praeities įvykius ir tik išsiaiškinus, kas

teisėjas žino teisę. Tokiu atveju teisės taikymas irgi fakto klausimas (kokiais šaltiniais naudotis ir pan.). Bet visada tai priskiriama teismo kompetencijai.

aplinkybės (praeityje vykę realūs tikrovės įvykiai). Įrodinėjimas moksle vykdomas argumentų pagalba, civiliniame procese įrodinėjama įrodinėjimo priemonių

o priemones nurodo CPK. Jis gali riboti tam tikrų įrodinėjimo priemonių naudojimą (pvz. negalima naudotis

inis procesas. Įrodinėjimas yra ne tik CPT, bet ir atsako materialinė teisė.

Faktų nurodymas. Atliekamas civilinės bylos iškėlimo stadijoje (ieškinio pagrindas). Atsakovo atsiliepime į ieškinį taip pat bus nurodyti tam tikri faktai (kaip ir dublike bei triplike). Taigi baigus ruoštis bylai jau bus žinoma tam

įrodymai turi būti pateikti kartu su procesiniais dokumentais, kuriuose tie įrodymai minimi. Tačiau šalys ne visada turi galimybę iš karto įrodymus

Teismo sprendimas


29

4) Įrodymų rinkimas (prašymas, kad teismas padėtų išreikalauti įrodymus, gali būti atliekama vietos apžiūra). Gali būti pasitelkiami specialistai, ekspertai. Turi būti atliekama ruošiantis nagrinėti bylą (apibrėžiama, kokie faktai turi būti įrodomi ir surenkama medžiaga).

5) Įrodymų tyrimas. Vadovaujantis betarpiškumo, tiesioginio dalyvavimo principais, teismas įrodymus ištiria (rašytiniai įrodymai perskaitomi, daiktai apžiūrimi, ekspertų išvada perskaitomi, apklausiami liudytojai ir pan.). Svarbu, jog asmeniškai byloje dalyvaujantys asmenys galėtų susipažinti su įrodymais. Eiga fiksuojama teismo posėdžio protokole, išimtis – kai byla nagrinėjama rašytinio posėdžio tvarka.

6) Įrodymų vertinimas. Įrodomosios galios nustatymas, jo, kaip įrodymo kvalifikavimas.

Teismas turi aptarti visus įrodymus, turi argumentuoti kodėl remiasi vienais ar kitais įrodymais. Įrodymus vertina ne tik teismas, bet ir šalys (savo vertinimus pateikia teisminių ginčų stadijoje). Galutinį ir privalomą vertinimą patiria teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

Įrodinėjimo procesas didžiąja dalinio vyksta pirmojoje instancijoje. Apeliacinėje instancijoje tai taip pat vyksta, bet mažesne apimtimi. O jei apeliacinėje instancijoje skundas skundžiamas dėl teisės taikymo klausimas, tai nebus įrodinėjimo proceso.

Įrodymų pakankamumo problema sprendžiama pagal tikėtinumo principą (jei labiau tikėtina, kad tas faktas buvo, nei kad nebuvo). Pusiausvyros principas negali būti taikomas vienodai visose bylose. Reikia atsižvelgti į tai, koks ginčas nagrinėjamas (darbo, šeimos, pripažinimo neveiksniu ir pan.). tokiose bylose įrodytinumo standartas artėja prie standarto baudžiamosiose bylose.

Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalims

Įrodinėjimo procesas prasideda nuo faktų įrodymo, be to, reikia pateikti įrodymus, kad tie faktai egzistavo. Šalys turi pareigą įrodinėti, t.y. nurodyti faktus ir pateikti juos grindžiančius įrodymus. Kyla klausimas, kokius faktus turi įrodyti ieškovas ir kokius atsakovas. CPK nurodyta, kad šalys turi įrodyti faktus, kuriuos nurodė savo ieškinyje/atsikirtime. Tačiau kyla klausimas, ar tas asmuo, kuris nurodė tą faktą, tikrai turi jį įrodyti. Materialinė teisė teigia, kad įrodinėjimo pareiga, kad jo neteisėti veiksmai nėra atlikti, tenka atsakovui. Tokios išimtys nustatytos siekiant:

1) Įtvirtinti pusiausvyrą tarp šalių ir lygią procesinę padėtį. 2) Palengvinti patį įrodinėjimo procesą.

Aplinkybės, kurių šalis neturi įrodinėti yra vadinamos neįrodinėtinomis aplinkybėmis. Šios aplinkybės yra:

Teisinės prezumpcijos. Jų paskirtis yra palengvinti šalims įrodinėjimo pareigos vykdymą ir užtikrinti tam tikrą pusiausvyrą tarp šalių. Prezumpcija palengvina vienos šalies padėtį, tačiau pasunkina kitos. Prezumpcijos yra skirstomos į nuginčijamas ir nenuginčijamas. Dažnai šalis, kuriai ta prezumpcija nėra naudinga, bando ją nuginčyti. Tuomet yra pirmosios šalies pareiga įrodyti, kad tas faktas tikrai egzistavo. Nenuginčijamų prezumpcijų yra nedaug: kai neralinga nustatyti, kuris asmuo mirė anksčiau, laikoma, kad asmenys mirė tuo pačiu metu; jei negalima nustatyti, vaikas gimė gyvas ar ne, laikoma, kad jis gimė gyvas. Svarbu įsitikinti, ar tam tikri faktai yra teisinės prezumpcijos, nes tokiu atveju nebus iššvaistyta laiko ir energijos įrodinėjant tai, ko nereikia įrodyti ir atvirkščiai.

Prejudiciniai faktai. Prejudiciniais faktais laikomi tokie, kurie jau laikomi nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu nagrinėjant kitą bylą. Jie priskiriami prie aplinkybių, kurių nereikia nagrinėti, nes teismo sprendimai įgyja res iudicata galią. Įsiteisėjus sprendimui, šalys nebegali teisme pareikšti tų pačių reikalavimų ar ginčyti nustatytus faktus. Prejudicinę galią turi tik tie teismo sprendimai, kurie yra įsiteisėję. Tik teismo sprendimai ir nuosprendžiai turi prejudicinę galią, jos neturi kiti dokumentai (pvz. prokuroro nutarimai). Visais atvejais reikia atsižvelgti į tai, kokia buvo nagrinėta byla ir kokie klausimai toje byloje buvo sprendžiami. Baudžiamojoje byloje sprendžiami klausimai, susiję su baudžiamosios teisės normų taikymu, išskyrus atvejus, kai baudžiamojoje byloje nagrinėjama civilinė byla. Jei teismas baudžiamojoje byloje pasisako dėl civilinio ieškinio išsprendimo, tai iš esmės laikoma prejudiciniu faktu ir teismas, kuris turėtų nagrinėti civilinę bylą gali atmesti ieškinį (3k-3-238//07). Tačiau, anot LAT, prejudiciniu faktu negalima laikyti sprendimo, kuris priimtas pažeidžiant kompetenciją. Nuosprendis turi ribotą galią civiliniame procese – svarbu tik tai, ar asmuo padarė veiką, kuria yra kaltinamas, ir ar tą veiką padarė būtent tas asmuo, kuris yra ja kaltinamas.


30

Priešingos šalies nustatyti faktai. Ši išimtis nustatyta dėl paprastos priežasties – jei viena šalis teigia, kad buvo faktas, o kita sutinka, nėra ginčo tarp jų. Kadangi nėra ginčo, faktas neturi būti įrodinėjimas. Faktų pripažinimas yra dvejopas, pagal tai, kuriuo metu faktai yra pripažįstami. Skiriamas teisminis ir neteisminis pripažinimas: teisminis, kai kita šalis pripažįsta faktą jau prasidėjus teismo posėdžiui ir jis turi būti fiksuojamas posėdžio protokole, gali būti pripažįstama raštu nagrinėjant procesinį dokumentą; neteisminis – kai šalis pripažįsta faktą dar neprasidėjus teismo procesui, tačiau tokiu atveju reikės pateikti įrodymus (3k-3-378/06). Jei faktas buvo pripažintas, negalima keisti savo pozicijos. Tokiu atveju pozicija gali būti keičiama tik tada, jei pateikiama įrodymų, kad pirminis fakto pripažinimas buvo išgautas jėga. Skiriamas kvalifikuotas faktų pripažinimas ir nekvalifikuotas faktų pripažinimas. Kvalifikuotas pripažinimas, kai pripažįstamas faktas, tačiau daroma išlyga dėl detalių (pvz. teigiama, kad skola egzistuoja, tačiau ne 10 000 Lt, kaip teigia ieškovas, o tik 8 000 Lt).

Visiems žinomos aplinkybės. Ši išlyga grindžiama racionalumu – būtų kvaila įrodinėti faktus, apie kuriuos visi žino. Tai faktai, kuriuos žino absoliuti dauguma žmonių dėl gyvenimiškos patirties, juos žino ne tik bylos šalys, bet ir teismas. Tačiau tokiu atveju teismas turi paskelbti, kad faktas yra visiems žinomas. Gali būti pripažįstamas visuotinai žinomu ir tokiu atveju, jei jį žino tam tikroje valstybės dalyje ar vietovėje žinomas faktas. Visiems žinomu faktu negali pripažinti tokio fakto, kuris žinomas tik teisėjui ar vienai šaliai.

Įrodymų civiliniame procese samprata

CPK pateikia įrodymų sampratą – įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas

įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių

aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Įrodymams būdingi tokie bruožai:

Įrodymas civiliniame procese yra informacija. Ši informacija turi būti gauta, ištirta ir įvertinta įstatymų nustatyta tvarka, ne bet kokią informaciją galima laikyti

įrodymu. Pvz. net ir svarbūs liudytojo parodymai nebus laikomi įrodymais, jei jie bus gauti pažeidžiant nustatytą tvarką.

Turi būti ryšys tarp informacijos turinio ir įrodinėjimo dalyko konkrečioje byloje. Tai vadinama įrodymų sąsajumo taisykle, ją turi taikyti teismas nuo pat civilinės bylos iškėlimo.

Įrodymais yra tik tokia informacija, kuri yra gauta iš įstatymo leidžiamų šaltinių, vadinamų įrodinėjimo priemonėmis. CPK 177 str. yra nurodyta kokiomis priemonėmis galima įrodinėti:

• Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai.

• Liudytojų parodymai – asmenų, neturinčių intereso byloje, paaiškinimai apie bylos aplinkybes.

• Rašytiniai įrodymai – rašto pagalba užfiksuota informacija.

• Daiktiniai įrodymai – materialaus pasaulio objektai, kuriuos apžiūrėjus galima gauti informacijos apie bylai svarbias aplinkybes.

• Eksperto išvada – tam tikros srities profesionalo išvada. Ekspertizė negali būti skiriama teisės klausimais, išskyrus, kai taikoma užsienio teisė.

• Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Pvz. negalima remtis tokia informacija, kuri buvo surinkta pažeidžiant Operatyvinės veiklos įst.; jei buvo pažeistos asmens teisės.

Įrodymų leistinumo taisyklė – tik tokia informacija laikoma įrodymu, kuri gauta iš įstatymo nustatymų įrodinėjimo šaltinių. Tačiau įrodymais nebus laikoma informacija, jei įstatymas draudžia gauti informaciją iš tam tikrų šaltinių (3k-3-40/06; 3k-3-421/06). Pvz. kai materialinė teisė nurodo, kad liudytojų parodymais negali būti remiamasi (dėl sandorių sudarymo formos nesilaikymo). Atskirais atvejais gali b8ti leistinos visos 5rodin4jimo priemonės, tačiau tam tikros įrodinėjimo priemonės yra būtinos. Pvz. bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu, kuriose turi būti teismo psichiatrinė ekspertizė. Jei asmuo bus pripažintas neveiksniu be ekspertizės, asmuo nebus pripažintas neveiksniu.

Civilinės bylos iškėlimas

Kreipimosi į teismą tvarka


31

Dispozityvumo principas teigia, kad teismas niekada nepradeda bylos pats. Ieškinio teisenoje bylą inicijuoja pareiškėjas, o išimtiniais atvejais – prokuroras ar kitos institucijos. Yra išimtis iš taisyklės – pripažinus asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, teismas savo iniciatyva turi pradėti svarstyti globos ar rūpybos klausimą. Tačiau tai paaiškinama tuo, kad priešingu atveju, tas asmuo liktų už įstatymų ribų. Ieškinys teikiamas surašant pareiškimą, jo forma priklauso nuo konkrečios bylos. Ypatingos teisenos tvarka byla inicijuojama paduodant pareiškimą arba skundą. Bet kokiu atveju į teismą reikia kreiptis raštu, žodinis pareiškimas neturės jokios teisinės galios. Raštu reikia kreiptis todėl, kad šiuo metu absoliuti dauguma gyventojų yra raštingi.

CPK nustato tik turinio reikalavimus, jis nenustato jokių formalių reikalavimų, išskyrus atvejus, kai reikia išduoti teismo įsakymą. Teisingumo ministerija yra patvirtinusi pareiškimo formas ir šiuo atveju reikia laikytis ne tik turinio, bet ir formos reikalavimų. Surašant ieškinio pareiškimą reikia laikytis įstatymų nustatytų reikalavimų šių dokumentų turiniui. Paduodant ieškinio pareiškimą teismui be bendrų reikalavimų privalu nurodyti duomenis, išvardytus 135 str., kitose bylose gali būti nustatyti papildomi reikalavimai pareiškimo turiniui.

Ieškinio pareiškimo teisinė reikšmė yra ta, kad šis dokumentas yra procesinė priemonė procesui pradėti. Antra, šio procesinio dokumento reikšmė yra tokia, kad juo apibrėžiamas ieškinio dalykas, t. y. kokia bus byla ir kaip ji bus nagrinėjama. Taip pat iš karto nustatoma juridinių faktų visuma, kurie turės būti nagrinėjami. Pareiškimas tarnauja kaip informacijos perteikimo priemonė. Tinkamai surašyti pareiškimus būtina ne tik tam, kad tinkamai iškeltume bylą, bet ir kad apibrėžtume ieškinio dalyką. Rašant pareiškimus ir sprendžiant, kreiptis į teismą ar ne, riekia pasverti visus „už“ ir „prieš“. Nes teisės kreiptis į teismą praktinis įgyvendinimas yra sudėtingas, brangiai kainuojantis. Už aiškiai nepagrįstą ieškinio pareiškimą atsakovas gali pareikalauti atlyginti nuotolius. Reikia įvertinti finansines galimybes, nes tai brangiai kainuoja, taip pat reikia atsižvelgti į laiko aspektą, nes bylos teismuose nagrinėjamos ilgai. Turi būti įvertinta visuomenės reakciją, ypač jei ginčas yra kažkuo įdomus visuomenei. Yra kitų būdų ginčui išspręsti: derybos, arbitražas ir pan.

Ieškinys gali būti pateiktas dviem būdais:

Teismo raštinėje, kurioje reikia paprašyti pažymėti, kada yra gautas ieškinys. Tai svarbu tam, kad kilus ginčui, kada kreiptasi, būtų galima tai įrodyti.

Siųsti paštu, geriausia siųsti registruotu paštu, nes taip sumažėja siuntos praradimo galimybė, be to pašte įteikiamas kvitas, kuris patvirtina, kada išsiųstas dokumentas teismui.

Teisėjo veiksmai gavus ieškinio pareiškimą arba skundą

Visi ieškovo pareiškimai patenka į teismo raštinę. Nuo gavimo dienos pradedamas skaičiuoti gavimo terminas, nustatytas teismui, kuris turi išspręsti pareiškimo priėmimo klausimą (per 10 d. nuo pareiškimo priėmimo dienos). Jei ieškinyje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmimo klausimą reikia išspręsti nedelsiant, ne vėliau kaip per 3 d. CPK nereglamentuoja, kokiu būdu konkreti byla patenka konkrečiam teisėjui. Tai nustato pats teismas. Taikomas alfabetinis principas (pirmas ieškinys tais metais patenka pirmam teisėjui pagal sąrašą, antras – antram ir pan.), teismuose, kur daugiau teisėjų arba jie specializuojasi tam tikrose bylose, jiems perduodama byla, kuri atitinka tą specializaciją.

Teisėjas, gavęs pareiškimą, per 10 d. arba per 3 d. turi išspręsti ieškinio pareiškimo klausimą.

1) Pirmiausia reikia patikrinti, ar yra visos teisės pateikti ieškinį prielaidos. Reikia pradėti nuo prielaidų analizės, nes tuo atveju, jei vienos iš jų nėra, reikia atsisakyti priimti ieškinį.

2) Antras žingsnis yra patikrinti, ar ieškovas tinkamai realizavo teisę pateikti ieškinį. Jei nustatoma, kad kai kurių sąlygų nesilaikyta, jis gali atsisakyti priimti pareiškimą. Tokiu atveju teisėjas gali perduoti bylą kitam teismui (jei jis paduotas ne tam) arba nustatyti ieškinio trūkumus ir priimti nutartį, kuria skirti laiko trūkumams ištaisyti (ne mažiau kai 7 d.). Dažniausiai pasitaikantys trūkumai: nenurodyti šalių adresai, nėra priedų, nepateikta tiek kopijų, kiek yra byloje dalyvaujančių asmenų, nesumokėtas žyminis mokestis ir pan. Jei prielaidų ir sąlygų laikytasi, teisėjas turi priimti pareiškimą. Tai procesinis teisėjo veiksmas, kuris įforminamas specialiu procesiniu dokumentu – rezoliucija, t. y. teisėjas ranka užrašo: „priimti“, pasirašo ir nurodo datą.

Pareiškimo priėmimo klausimas gali pasibaigti trejopai:


32

Teisėjo rezoliucija, tai reiškia, kad civilinė byla yra iškelta. Civilinės bylos iškėlimo data bus rezoliucijos data. Rezoliucija nėra skundžiama.

Teisėjas priima nutartį, kuria atsisako priimti pareiškimą. Atsisakyti galima tik įstatymo nustatytais pagrindais (137 str.), pagrindų sąrašas yra išsamus. Kartais teismai nurodo pagrindų, kurie nėra pagrindai atsisakyti priimti pareiškimą (praleistas senaties terminas, nesumokėtas žyminis mokestis ir pan.). Nepriimdamas pareiškimo teisėjas turi surašyti nutartį, kuri gali būti skundžiama atskiruoju skundu per 7 d.

Atvejai, kai teisėjas nustato, kad nėra tam tikrų normalių reikalavimų (netinkamai surašyta pareiškimas, nepridėti priedai, nesumokėtas žyminis mokestis ar netinkamais sumokėtas žyminis mokestis, kito asmens vardu pareiškimą paduoda atstovas, tačiau neprideda prie pareiškimo atstovavimo faktą patvirtinančio dokumento). Šiuo atveju svarbu, kad teisėjas tokią nutartį gali priimti tik tada, jei nėra tinkamo teisės realizavimo sąlygų. Tokiu atveju turi būti priimama nutartis ieškinio trūkumams pašalinti. Nutartyje reikia nurodyti kokie yra trūkumai bei nustatyti terminą, per kurį turi būti pašalinti tie trūkumai. Teisėjas iš karto turi išanalizuoti visą pareiškimą ir nustatyti visus trūkumus, kad netektų priimti tokios nutarties dar kartą. Tokios nutarties negalima skųsti. Jei trūkumai nebus ištaisyti, teisėjas turi priimti nutartį dėl pareiškimo grąžinimo ieškovui ir pareiškimas laikomas nepaduotu. Tokią nutartį galima skųsti apeliacine tvarka.

Civilinės bylos iškėlimo teisiniai padariniai

Byla laikoma iškelta, kai priimama rezoliucija. Daugelyje valstybių bylos iškėlimo diena laikoma, kai atsakovas gauna pareiškimą su ieškinio pareiškimo kopija. ES reglamentas Briuselis 1 taip pat nustato tokią tvarką. Kai civilinė byla iškelta, kyla tokie padariniai:

Materialiniai teisiniai padariniai: � Pagal CK 1.130 str. nutrūksta ieškinio senaties terminas. � Periodiniai mokėjimai yra mokami nuo bylos pareiškimo dienos (6.37 str.) � CPK 95 str. nustato, kad gali būti atlyginami nuostoliai, jei atsakovas įrodo, kad buvo piktnaudžiauta

teise kreiptis į teismą. Procesiniai teisiniai padariniai.

� Nuo ieškinio iškėlimo dienos pradeda veikti lis pendens taisyklė, kuri reiškia, kad bylinėjimasis prasidėjo, teisė kreiptis į teismą realizuota, išsemta, jos negalima dar kartą įgyvendinti. Ši taisyklė taikoma tiek LR, tiek už jos ribų. Ši taisyklės turi ir atvirkštinį efektą – jei vienas teismas priima pareiškimą, kiti teismai turi pripažinti to teismo jurisdikciją ir atsisakyti priimti kitą tokį pat ieškinį. Tokios taisyklės nustatytos ir ES teisėje bei dvišalėse sutartyse.

� Pradedami skaičiuoti procesiniai terminai tam tikriems veiksmams atlikti. � Iškėlus bylą teismui atsiranda informavimo pareiga. Jei yra iškelta byla dėl daikto teisinio statuso ar

teisių į jį, teismas ne vėliau kaip kitą dieną teisėjas turi informuoti registrą apie civilinės bylos iškėlimą. Tai reiškia, kad potencialus pirkėjas ar nuomininkas suvoks, kad yra rizika. Jei nebūtų tokios taisyklės, civilinėje apyvartoje ženkliai padidėtų rizika. Todėl svarbu, kad teismai neužmirštų šios pareigos.

� Išnyksta galimybė pasirinkti teismą, kai ieškovas gali rinktis iš kelių teismų, į kuriuos jis gali kreiptis.

Pasirengimas civilinių bylų nagrinėjimui teisme

Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui reikšmė ir būdai

Teismą negali priėmęs pareiškimą iškart nagrinėti bylos. Teisėjęs, gavęs pareiškimą žino tik vienos šalies poziciją, net jei yra ypatingoji teisena. Galiojant rungimosi principui reikia sudaryti galimybę atsakovui pareikšti savo poziciją. Bankroto byla yra vienintelė išimtis, kai galima skųsti jos iškėlimą. Todėl skiriama antra stadija – pasirengimas civilinių bylų nagrinėjimui. Ir teismas, ir byloje dalyvaujantys asmenys, turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu. Jei tinkamai pasiruošiama nagrinėjimui, ji bus išnagrinėta per vieną posėdį, priešingu atveju, posėdžių bus labai daug.

Klausimai, sprendžiami bylos pasirengimo stadijoje:


33

Reikia išsiaiškinti byloje dalyvaujančius asmenis. Ar nagrinėjant bylą į ją nereikės įtraukti tam tikros valstybinio valdymo institucijos ir ar nėra teisės akto, kuris sakytų, kad byloje turi dalyvauti viena ar kita institucija, neįtraukus tos šalies byla užstrigs, be to, apeliacinėje instancijoje negalima įtraukti naujų asmenų, kurie turi dalyvauti byloje, sprendimas būtų naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo.

Įrodinėjimo dalyko nustatymas. Tiek teisėjas, tiek šalys turi galutinai išsiaiškinti, kokiais faktais šalys remiasi, dėl kokių sutaria ir dėl kokių faktų šalys nesutaria. CK remiasi principu, kad visos aplinkybės, kuriomis šalys remiasi, turi būti žinomos kitai šaliai. Teismas turi atsisakyti priimti faktus ar įrodymus, jei jie nebuvo atskleisti pasiruošimo stadijoje. Išimtiniu atveju galima pateikti naujus argumentus, jei to argumento nebuvo galima pateikti anksčiau. Todėl svarbu suformuluoti ieškinio faktinį pagrindą ir savo poziciją.

Įrodymų surinkimas. Galutinai nustačius, kokie faktai turės būti nagrinėjami, pasirengimo stadijoje šalys turi sunešti visus įrodymus. Jei šalys ar byloje dalyvaujantys asmenys negali gauti tų įrodymų, turi kreiptis į teismą pagalbos. Tai tiek rašytiniai įrodymai, tiek prašymai dėl liudytojų, turi būti išsprendžiamas klausimas ar reikės vietos apžiūros, teismo ekspertizės ir pan. Čia teismas turi būti aktyvus, ypač bylose, kurios yra nedispozityvios. Ypač svarbu apsispręsti dėl ekspertizės, nes ekspertizės atlikimas užtrunka ilgai ir bylą netgi gali tekti sustabdyti. Jei byloje dalyvaujančios šalys nepateikia įrodymų pasirengimo stadijoje, teismas gali atsisakyti priimti tuos įrodymus, nebent ties įrodymai negalėjo būti gauti anksčiau.

Užtikrinimas, kad visiems byloje dalyvaujantiems asmenims būtų tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką. Pasirengimo strategija priklauso nuo pasirengimo ir bylos kategorijos. Bus atliekami skirtingi veiksmai.

Kaip ruošiamasi bylos nagrinėjimui. CPK numato du būdus – rašytinį ir žodinį – šiuos klausimus galima spręsti ruošiant procesinius dokumentus arba skiriant parengiamąjį posėdį. Kokiu būdu ruoštis nagrinėjimui nustato teisėjas gavęs atsiliepimą į ieškinį. Kokį būdą pasirinkti priklauso nuo šalių pozicijos ir nuo to, ar šalys veda bylą per advokatus, ar ne. Raštu turi būti ruošiamasi bylos nagrinėjimui kai šalis atstovauja advokatai ir kai teisėjas nemano galimybės, kad šalys gali sudaryti sutartį. Žodžiu turi būti rengiamasi bylos nagrinėjimui kai įstatymas liepia imtis priemonių šalių sutaikymui, kai yra galimybė, kad šalys susitaikys. Tačiau šie kriterijai nėra imperatyvūs, gali būti, kad tikslingiau ruoštis bylos nagrinėjimui žodžiu net jei abi šalys atstovaujamos advokatų, nes rašytinis pasirengimo būdas užtrunka daug ilgiau. Kartais šie abu būdai yra derinami.

Raštu rengiamasi bylos nagrinėjimui šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims parengiant parengiamuosius dokumentus. Procesinis dokumentas, kuriuo ieškovas paruošia atsikirtimą dėl atsakovo atsiliepimo vadinamas dubliku. Teisėjas gavęs atsiliepimą per turi nusiųsti jį ieškovui ir šis per 14 d. turi parašyti publiką. Šis siunčiamas atsakovui, kuris per 14 d. turi surašyti tripliką. Paprastai šalims neužtenka laiko parašyti šiuos dokumentus, todėl jos prašo teismo pratęsti terminą. Ruošiantis bylos nagrinėjimui šių dokumentų turėtų užtekti, bet jei teisėjas mano, kad kažkurie klausimai nėra aiškūs, jis gali pareikalauti dar kartą apsikeisti paruošiamaisiais dokumentais. Šie dokumentai nėra įvardijami specialiais terminais (atsakymas į tripliką).

Pasirengimą žodžiu reiškia, kad paskiriamas teismo posėdis, kuris nėra skirtas bylos nagrinėjimui iš esmės, tačiau skirstas pasiruošimui. Parengiamasis posėdis turi įvykti ne vėliau kaip per 30 d. Paprastai turėtų pakakti vieno posėdžio. Deja, praktikoje yra daug atvejų, kai pasirengimas susideda iš kelių posėdžių. Pvz. viena iš šalių neatvyksta, teisėjas skyrė per mažai laiko. Perengiamojo posėdžio metu aiškinamasi, kokie yra atsakymai į keturis blokus klausimų. Jei per pasirengiamąjį posėdį viskas išsiaiškinama, galima pereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės. Viena iš priežasčių, kodėl parengiamajam posėdžiui rengiamasi žodžiu, nes teismo pareiga susitaikyti. Šiuo atveju teisėjas turi veikti aktyviai ir išaiškinti taikaus ginčo sprendimo privalumus ir siūlyti įvairius ginčų sprendimo variantus.

Kada baigiasi pasirengimas bylos nagrinėjimui sprendžia teismas, teisėjas tai įformina skirdamas specialią nutartį, kurioje turi įvardyti rezultatus: pagrindinius argumentus, įrodymus, kurie bus tiriami, dėl ko šalys nesutaria, teismo posėdžio vietą bei laiką ir kviestinų į posėdį asmenų sąrašą. Ši nutartis užfiksuoja, kas yra bylos nagrinėjimo dalykas bei kokia yra argumentai, kad būtų aišku, ar šalis naudojosi tuo argumentu parengiamajame posėdyje. Data turi būti skiriama taip, kad abi šalys galėtų atvykti į posėdį. Išimtiniais atvejais gali būti skiriamas išvažiuojamasis posėdis, tačiau šiais laikais tai nenaudojama.

Jei teisėjas skiria nutartį, tai reiškia, kad baigėsi antroji proceso stadija ir prasideda trečioji stadija – teisminis nagrinėjimas. CPK nenumato, per kiek laiko teisėjas turi pasirengti posėdžiui, tai turi būti padaryta per protingą laiko tarpą.


34

Teisminis nagrinėjimas

Teisminio nagrinėjimo samprata ir reikšmė

Tai trečia proceso stadija, kurios metu yra tiriami byloje surinkti įrodymai, išklausoma šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų pozicija ir yra priimamas sprendimas ar nutartis, kuriais baigiama civilinė byla. Ši stadija laikoma pagrindine, nes joje pasireiškia CPT principai (žodiškumas, viešumas , nepertraukiamumo ir pan.). Teisminio nagrinėjimo stadija ir yra skirta išnagrinėti medžiagą, įrodymus, nustatyti procesines normas, kurios bus taikomos, priimti sprendimą arba nutraukti bylą, palikti ją nenagrinėtą. Teisminio nagrinėjimo formas yra teismo posėdis. Tačiau teisminis nagrinėjimas ir teismo posėdis ne visais atvejais yra tas pats.

Absoliuti dauguma bylų yra nagrinėjamos žodžiu, tačiau išimtiniais atvejais posėdžiai gali būti rašytiniai. Jie yra nevieši, šiais posėdžiais nagrinėjamos tam tikros kategorijos bylos. Pvz. dokumentinis procesas, kur nėra liudytojų parodymų, ekspertų išvadų, šalių argumentai patiekiami tik dokumentais. Pačios šalys gali prašyti teismo, kad byla turi būti nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, pvz. kai šalys susitaiko ir nori patvirtinti taikos sutartį.

Teismo posėdžio sudedamosios dalys

Toks skirstymas prasmingas kai kalbame apie žodinį procesą. Sudedamosios teismo posėdžio dalys:

Parengiamoji teismo posėdžio dalis. Teisėjas ir šalys turi išsiaiškinti, ar galima nagrinėti gylą iš esmės. Pirmiausia posėdis prasideda nuo, to, kad sekretorius paprašo atsistoti dalyvių ir pagerbti teismą. Pasakomas bylos numeris, šalys, dėl ko ta byla. Teisėjas paprašo sekretoriaus, kad šis pasakytų, kas yra atvykęs, surinktų tų asmenų dokumentus, kad įsitikintų, jog tai būtent kviestieji asmenys. Teisėjas turi paklausti, ar šalys nori ką nors nušalinti, turi prašymų ir pan. Teisėjas turi išaiškinti procesines teises tiems, kurie veda bylą ne per advokatą. Jei nėra kurio nors asmens, teisėjas turi įsitikinti, kad tam asmeniui tinkamai pranešta apie posėdį, jei taip, teisėjas turi klausti šalių, ar galima bylą nagrinėti be asmens, kurio nėra. Dėl prašymų gali teikti atidėti bylą, pvz. jei prašoma skirti ekspertizę.

Bylos nagrinėjimas iš esmės. Ši stadija prasideda nuo pranešimo apie bylą, kur teisėjas paskaito svarbiausias bylos vietas arba trumpai atpasakoja jos turinį. Tada suteikiama galimybė šalims pasisakyti – pirma pasisako ieškovas, tada atsakovas, tada tretieji asmenys. Šios kalbos yra įžanginės, trumpos. Tada nustatoma įrodymų tyrimo tvarka. Jei byloje yra liudytojų, nusprendžiama pradėti įrodymų tyrimą nuo liudytojų apklausos. Apklausti liudytojai lieka salėje, kad negalėtų susižinoti su kitais. Jei skirta ekspertizė, turi pasisakyti ekspertai.

Baigiamosios kalbos. Tai šalių ir trečiųjų asmenų išsamūs pasisakymai, kuriose turi būti pateikta faktų analizė. Po baigiamųjų kalbų klausiama, ar šalys norėtų pasinaudoti replikos teise. Šalių pasisakymai neturi būti ribojami, jie gali pasisakyti tiek laiko, kiek nori, tačiau teisėjas turi sekti, ar kalbama apie tai, kas susiję su byla, ar nenaudoja necenzūrinių žodžių ir pan. Jei taip atsitinka, teisėjas turi įspėti asmenį ar nutraukti jį ir leisti pasisakyti kitam.

Sprendimo priėmimas ir paskelbimas. Teisėjas, baigęs nagrinėti bylą surašo sprendimą, kuris susideda iš dviejų dalių. Jame nurodytas sprendimas, jo apskundimo tvarka. Teisėjas perskaito sprendimo rezoliucinę dalį. Motyvuojamoji ir kt. dalys gali būti surašomos vėliau, per 5 d. Teismas, jei byla labai sudėtinga, turi teisę atidėti sprendimo priėmimą. Tokia tvarka galiojo iki 2006 m. Dėl tokios tvarkos kildavo daug problemų, nes motyvuojami dalis nebuvo surašomos per 5 d. 2006 m. KT priėmė nutarimą, kuriame buvo nuspręsta, kad tokia tvarka prieštarauja Konstitucijai ir šiuo metu nebegali būti taikoma. Reikalaujama, kad teisėjas visą sprendimą turi priimti iš karto. Taigi dabar 269 str. taikomas be išlygų ir sprendimas beveik visuomet atideda. Tačiau tai neišsprendžia problemos, nes net ir po 14 d., paskelbus sprendimą vis dar nebūna surašyto sprendimo, kurį būtų galima skųsti. Po šio nutarimo kyla problemų dėl teismo posėdžio protokolo, nes formaliai posėdis nėra pasibaigęs, likusi ketvirtoji jo dalis – sprendimo paskelbimas. Todėl šalys galės susipažinti su protokolu tik po sprendimo paskelbimo.

Gali būti, kad posėdis visų dalių neturi, pvz. jei teisėjui skiriamas nušalinimas.

Galimas bylos atnaujinimas iš esmės – grįžimas į kurią nors bylos nagrinėjimo stadiją. Tai gali būti padaroma tada, kai šalys pamini kokių nors svarbių įrodymų ir pan. Antra galimybė grįžti į ankstesnę teismo posėdžio dalį yra grįžimas iš sprendimo priėmimo dalies į bylos nagrinėjimą iš esmės. Todėl kartais būna taip, kad teisėjas paskelbia, kad sprendimas bus paskelbtas po 14 d., tačiau teisėjas nusprendžia, kad reikia dar ką nors išsiaiškinti, jis skiria dar vieną posėdį.


35

Civilinės bylos nagrinėjimo atidėjimas

Nors siekiama, kad byla būtų išnagrinėta per vieną posėdį, tačiau neretai jų būna daug daugiau. Bylos atidėjimas ir yra situacija, kai nepavykus bylos išnagrinėti per vieną posėdį ir ji yra paskiriama nagrinėti kitame posėdyje. Bendrosios teisės sistemos valstybėse, kur byla nagrinėjama tol, kol išnagrinėjama iki galo. Todėl šia prasme mūsų procesas sutvarkytas netinkamai. Nes tiek teisėjai, tiek advokatai turi iš naujo gilintis į bylą, gaišti laiką.

Kadangi gali būti įvairių priežasčių, dėl kurių galimas bylos atidėjimas, tai palikta teismo diskrecijai ir CPK nėra nurodyti visi atvejai. Teismas dažniausiai atideda bylos nagrinėjimą, kai:

Šalis neatvyksta į teismą (246 – 248 str.), bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas, kai šaliai ar kitam asmeniui yra netinkamai įteiktas šaukimas. Tokiu reikia aiškintis, ar nėra šalies prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Šalys dažnai neatvykimu siekia bylos vilkinimo, todėl CPK pateikia pavyzdinį sąrašą aplinkybių, kurios nelaikomos svarbiomis priežastimis praleisti posėdį.

Nėra reikšmingų bylai įrodymų. Teisėjo nušalinimas, bylos negalima nagrinėti, kol nėra išspręstas teisėjo nušalinimo klausimas. Yra teismo pasiūlymas susirasti advokatą. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama, jei teisėjas nepakankamai laiko skyrė pasiruošimui bylai. Naujų asmenų byloje atsiradimas. Priešinio ieškinio pareiškimas, kurį galima pareikšti tol, kol nėra pasibaigęs pasirengimas bylai, tačiau yra išimčių. Ieškinio dalyko ir pagrindo keitimas, kadangi yra išimčių, reikia suteikti teisę atsakovui pasiruošti gynimuisi.

Atidedant bylos nagrinėjimą reikia paskelbti motyvus, kodėl tai daroma ir paskelbti kito posėdžio vietą ir laiką, kurį reikia derinti su šalimis ir jų atstovais. Tai, kad byla atidedama, nereiškia, kad ji įšaldoma, todėl bylos atidėjimas nėra skundžiamas. Atidėjus bylos nagrinėjimą, visi asmenys turi pasirašyti, kad jie žino, kada vyks kita posėdis. Pranešimai ir šaukimai bus siunčiami tik tiems, kurie nėra atvykę. Jeigu šalys dalyvauja posėdyje, liudytojai gali būti apklausiami. Kitame posėdyje byla nagrinėjama taip pat, tačiau šalims sutikus galima tęsti posėdį nuo tos vietos, kur posėdis buvo nutrauktas.

Civilinės bylos sustabdymas

Tai procesinių veiksmų neatlikimą neapibrėžtą laiko tarpą dėl tokių priežasčių, kurių pašalinimas nepriklauso nuo teismo ir kitų asmenų valios. Reikia atriboti bylos atidėjimą ir sustabdymą. Kai žinome, kad priežastis dėl kurios byla negali būti nagrinėjama, gali būti lengvai pašalinta, skiriamas atidėjimas. Tačiau, kai nežinome, kada išnyks tam tikros aplinkybės, dėl kurių byla negali būti nagrinėjama, skiriamas civilinės bylos sustabdymas. Šiuo atveju įstatymas nustato bylos sustabdymo pagrindus. Yra baigtinis privalomasis sąrašas bei pagrindai, kai teismas turi teisę sustabdyti bylą, bet neprivalo to padaryti. Teismo galios sustabdyti bylą yra ribotesnės, nei ją atidėti. Atidėjus bylos nagrinėjimą, atliekami įvairūs procesiniai veiksmai, kuriais siekiama padaryti bylą įmanomą nagrinėti. Tačiau sustabdžius bylą jokie procesiniai veiksmai nėra atliekami, gali būti sprendžiami laikinųjų apsaugos priemonių ir įrodymų užtikrinimo klausimai.

Sprendimas atidėti bylą nėra skundžiamas, tačiau nutartis sustabdyti bylą gali būti skundžiama, nes byla yra iš esmės užšaldoma. Skųsti negalima tada, kai teismas kreipiasi į KT, LVAT ar ETT. Nutartis atidėti bylos nagrinėjimą nėra surašoma, tai užfiksuojama protokole. Nutartis sustabdyti bylą yra surašoma ir ji turi visas sudėtines dalis. Nebaigtinis sąrašas sustabdyti bylą yra todėl, kad kituose teisės aktuose yra nustatyti atvejai, kai stabdomas bylos nagrinėjimas (pvz. CK).

Kai kuriais atvejais privalomas bylos sustabdymas.

Kai miršta fizinis asmuo ar likviduojamas juridinis asmuo, kuris yra bylos šalis. Jei šalies pakeisti negalima, nėra teisių perėmimo, byla turi būti nutraukiama, nes nebus šalies. Taigi teismui klaidingai nustačius, kad nėra teisių perėmimo, nukenčia miręs fizinis asmuo ar likviduotas juridinis asmuo.

Atvejai, kai šalis netenka veiksnumo, privalomai turi būti sustabdoma byla, tol, kol į ją įstos atstovas pagal įstatymą – globėjas.

Kai negalima nagrinėti bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Reikia nustatyti, ar yra toks glaudus ryšys tarp tų bylų, kartais tai būna ne taip jau paprasta. Civilinės


36

bylos sustabdymas gali būti naudingas vienai iš šalių, todėl pasitaiko atvejų, kai kita byla pradedama, tam, kad pirmoji būtų sustabdytą. Tačiau tai nėra pagrindas bylos stabdymui, jei tai civilinė byla (3k-3-238/06; 3k-3-10/07). Tačiau baudžiamųjų bylų atveju yra kitaip. Gali būti sunku nustatyti ryšį tarp civilinės bylos ir baudžiamosios bylos, nes kai kurie klausimai gali neturėti įtakos civilinėje byloje (pvz. kaltės klausimas). Stabdyti bylą ar ne reikia nuspręsti atsižvelgiant į bylos pagrindus. Administracinėse bylose taip pat sunku nustatyti, ar yra ryšys tarp bylų. Reikia vertinti, ar administracinis aktas yra viena iš prielaidų sandoriui sudaryti.

Atvejai, kai atsakovui yra pareikštas turtinis reikalavimas baudžiamojoje byloje ir tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su civilinės bylos nagrinėjimu. Žalos atlyginimo klausimai gali būti sprendžiami ir baudžiamojoje byloje, tačiau tai įvyksta retai.

Jei atsakovui, kuriam pareikšti turtiniai reikalavimai yra iškeliami bankroto ar turto restruktūrizavimo byla. Tuo atveju civilinė byla sustabdoma ir perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Nes priklausomai nuo bylos baigties, spręsis ir bankroto klausimai.

Byla turi būti sustabdyta, jei teismas kreipėsi į KT su prašymu nustatyti, ar byloje taikytinas įstatymas neprieštarauja konstitucijai, ar vyriausybės nutarimas – įstatymams. Tokiu atveju turi būti sustabdyta byla, kol ji bus išnagrinėta KT. Tačiau pasitaiko, kai vienas teismas sustabdo bylą, o kiti, kuriems reikia taikyti tą pačią normą, bylos nestabdo (3k-3-95/07). Kiti teismai taip pat privalo stabdyti bylą, nes priešingu atveju, bus pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas.

Bendros kompetencijos teismas nusprendžia ištirti administracinio akto, kurį teks taikyti nagrinėjant bylą, teisėtumą. Šios bylos labai retos, nes bendrosios kompetencijos teismai labai retai kreipiasi į LVAT. Tačiau jei jau kreipiamasi, byla privalo būti stabdoma.

Jei teismas kreipėsi į ES kompetentingą instituciją dėl ES akto taikymo ir aiškinimo. Išskyrus atvejus, kai normas yra aiški ir nereikalauja aiškinimo, kai dėl normos jau buvo kreiptasi, kai ta norma visai neturi būti taikoma toje byloje.

Kiti pagrindai yra fakultatyvūs ir teismas pats nusprendžia, ar byla turi būti stabdoma. Egzistuoja sąrašas, tačiau jis nėra išsamus ir teismas gali tai padaryti tais atvejais, kai jam atrodo reikalinga. Pirmiausia byla turi būti stabdoma, kai paskirta ekspertizė. Kai byla stabdoma, jokie veiksmai neatliekami, tik sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Jei reikia atlikti kokį nors veiksmą, pirmiausia byla turi būti atnaujinta, atliekami reikalingi veiksmai ir vėl byla sustabdoma. Byla nagrinėjama toliau, kai išnyksta bylos sustabdymo pagrindas. Gali būti, kad išnyksta viena pagrindas, tačiau atsiranda kitas. Tačiau šį institutą reikia naudoti atsargiai, nes byla sustabdoma neribotam terminui.

Civilinės bylos užbaigimas nepriimant sprendimo

Paskutinė teismo posėdžio dalis – sprendimo priėmimas. Tai reiškia, kad pateikiamas atsakymas į ginčą. Tačiau kartais bylos išnagrinėti neįmanoma, negalima surasti atsakyto į byloje keliamą klausimą. Todėl turi būti nustatyta tvarka, kaip užbaigti bylą nepriimant sprendimo.

Kartais vienos ar kitos civilinės bylos teismas negali išspręsti, nes:

Esti situacijų, kai procesas prasideda neteisėtai, teisėjas padaro klaidą bylos iškėlimo stadijoje, neatidžiai patikrina, ar yra visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir priima pareiškimą. Tačiau vėliau paaiškėja, kad vienos ar kitos prielaidos nebuvo. Pvz. teisėjas nenustato, kad byla jau buvo nagrinėjama teisme ir yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl to paties pagrindo ir tarp tų pačių šalių.

Nepatikrinama, ar yra visos teisės pareikšti ieškinį tinkamo realizavimo sąlygos. Ir priėmus pareiškimą paaiškėja, kad tokios teisės nėra. Pvz. teisėjas nesiaiškina, ar pareiškimas turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu, bus priimta nutartis ieškovui sumokėti, o šis tos pareigos nevykdo.

Priežastys atsiranda, kai byla jau iškelta – įvyksta tam tikros aplinkybės, kurios tolesnį bylos narinėjimą daro neįmanomą. Pvz. miršta viena iš šalių ir nėra teisių perėmimo.

Bylos užbaigimas yra negrįžtamas procesas, todėl yra du bylos užbaigimo atvejai, kai galima pareikšti analogišką ieškinį ir kai ne.

Bylos nutraukimas


37

Bylos nutraukimas yra vienas iš būdų už-baigti bylą nepriimant sprendimo. Bylos nutraukimas yra proceso užbaigimas be teisės iniciuoti tokią pat bylą. Sąrašas pagrindų, kada galima bylą nutraukti yra baigtinis. Bylos nutraukimo pagrindai yra numatyti CPK. Bylos nutraukimas yra pakankamai dažnas reiškinys. Jei tai padaryta, kad be pagrindo priimtas ieškinys, yra labai negerai, nes švaistomas šalių laikas, pinigai bei valstybės lėšos. Bylos nutraukimo pagrindai:

Aplinkybės kurios egzistavo jau bylos priėmimo metu ir jei būtų žinomos, teismas jos neturėtų priimti. Tai atvejai, kai šalis nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, yra įsiteisėjęs sprendimas, įsiteisėjęs arbitražo sprendimas ir kt. Šie visi pagrindai susiję su tuo, kad teisėjas padarė klaidą.

Aplinkybės, kurios atsiranda jau po bylos iškėlimo. Šiuo atveju jokių pretenzijų teisėjui neturime. 3k-3-45/09; 3k-3-142/07.

Yra pavyzdžių, kai bylą reikia nutraukti, tačiau tai nepadaroma. Pvz. šalys buvo sudariusios arbitražinį susitarimą, byla nagrinėjama arbitraže ir atsakovas iškelia klausimą dėl arbitražinio susitarimo negaliojančiu, šalis kreipiasi į teismą dėl arbitražinio sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Šiuo atveju teismas privalo nepriimti tokio ieškinio, nes tokiu atveju būtų galima apeiti arbitražinį susitarimą.

Bylos palikimas nenagrinėta

Tai vienas būdų užbaigti bylą nepriėmus sprendimo, tačiau išsaugant teisę kreiptis vėl į teismą. Čia taip pat yra du blokai aplinkybių, kaip ir bylos nutraukime. Nutraukimas sukelia sunkius teisinius padarinius – nutraukus bylą analogiška negali būti pradėta. Pagrindinis skirtumas nuo palikimo yra tas, kad galima reikšti tapatų ieškinį. Nutartį palikti pareiškimą nenagrinėtu galima skųsti atskiruoju skundu. Palikti pareiškimą nenagrinėtu galima CPK nustatytais atvejais (296 str., 431 str., 782 str.). Nustačius pagrindus, teisėjas turi nustatyti laiką trūkumų šalinimui ir palikti nenagrinėtu pareiškimą galima tik tada, kaip trūkumai nepašalinti. Klaidų teismų praktikoje pasitaiko, teismai painioja palikimą nenagrinėtu ir nutraukimą (3k-3-142/07). Jei Lietuvos teismai mano, kad jiems byla yra neteisminga, o teisminga kitos šalies teismui, bylos negalima perduoti kitam teismui, nes tai suvaržytų kitos valstybės teismų jurisdikciją. Tokiu atveju, teismai turi bylą palikti nenagrinėta, nes gali būti, kad kita šalis nepripažins teismingumo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai, nutartys ir kiti procesiniai dokumentai

Pirmosios instancijos teismo procesinių dokumentų rūšys

Teismas kiekvieną savo veiksmą turi įforminti procesiniu dokumentu, nes šalys turi teisę žinoti, ką teismas daro. Teismas turi prievolę atlikti motyvuotus veiksmus, šalys turi teisę žinoti teismo argumentus. Teismas gali suklysti, todėl būtina nustatyti klaidų šalinimo mechanizmą. Kad jis veiktų, teismo nuomonė turi būti išdėstyta raštu, kad aukštesnė instancija galėtų įvertinti ar teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismo sprendimas – procesinis dokumentas, kurio pagalba teismas išsprendžia bylą iš esmės. Jokiais kitais atvejais byla negali būti išspręsta iš esmės išskyrus kelis atvejus. Pvz. kai byla yra išsprendžiama iš esmės priimant nutartį. Tačiau tvarka nėra gera, nes gali kilti problemų dėl apskundimo – nutarties skundimo tvarka yra griežtesnė.

Nutartis yra dokumentas, kuriuo išsprendžiamas pavienis klausimas nesprendžiant bylos iš esmės. Galimos protokolinės nutartys – kai nutartis ir trumpi motyvai yra įrašomi į protokolą. Protokolinės nutartys priimamos tik tada, kai nutartis negali būti skundžiama atskiruoju skundu, priešingu atveju, nutartis turi būti rašoma atskirai.

Rezoliucija yra pats paprasčiausias procesinis dokumentas – teisėjo ranka padarytas įrašas šalies ar trečiojo asmens dokumentuose. Rezoliucija gali būti priimta tik įstatymo numatytais atvejais, nes rezoliucija nėra skundžiama.

Teismo įsakymas – tai dokumentas, kai byla išsprendžiama iš esmės šis procesinis dokumentas laikomas vykdomuoju.

Būna atvejų, kai teismas supainioja dokumentus ir vietoj nutarties parašo rezoliucija ir pan. todėl reikštų vartoti 115 str. 4 d., kuri sako, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas neužkerta kelio atlikti procesinius veiksmus. Dokumentų pavadinimų supainiojimas nesukelia tokių sunkių pasekmių, kaip BPT.


38

Teismo sprendimas

Jį sudaro keturios dalys:

Įžanginė, kurioje išdėstomi teisėjai ir pan. Aprašomoji, kurioje teismas išdėsto ieškovo reikalavimą, atsakovo atsikirtimus ir visą bylos nagrinėjimo eigą,

įrodymus, kurie buvo ištirti. Motyvuojamoji – šioje dalyje teisėjas pateikia savo vertinimą, tiek teisinės, tiek faktinės bylos pusės. Šioje dalyje

teismas naudojasi doktrina ir išsprendžia bylą. Rezoliucinė, kurioje teismas nusprendžia, ką jis darys su ieškiniu – jį patenkina ar ne. Labai svarbu tiksliai parašyti

rezoliucinę dalį, teisingai surašyti juridinio asmens kodą, adresus ir pan. nes ši dalis bus perkeliama į vykdomąjį raštą. Jei byloje buvo ne vienas ieškovas ar atsakovas, reikia nustatyti, ar bus priteisiama solidarioji prievolė, ar ne.

Jei sprendimas yra nemotyvuotas, tai bus absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, būtinybė motyvuoti teismo sprendimus yra pripažinta EŽTT, jei nėra motyvų, procesas nebus tinkamas ir prieštaraus Konvencijai.

Teismo sprendimo rūšys

Teismo sprendimai klasifikuojamai pagal tai, koks pažeistos teisės gynimo būdas: � Teismo sprendimas dėl priteisimo. Šis sprendimas turi būti vykdomas, nes vien sprendimo priėmimo dėl

vykdymo nepakanka. � Teismo sprendimas dėl pripažinimo. Šis sprendimas nereikalauja vykdymo, nes laikoma, kad vien jau

teismo pripažinimas išsprendžia situaciją. Sprendimai dėl pripažinimo turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant kitas bylas.

� Teismo sprendimas dėl teisinių santykių modifikavimo. Klausimas kuris yra išsprendžiamas:

� Dalinis sprendimas yra toks, kurio pagalba išsprendžiame dalį ginčo ir toliau tęsiame nagrinėjimą dėl klausimų, kurie yra sudėtingesni.

� Galutinis sprendimas nėra tapatinamas su įsiteisėjusius sprendimu, nes sąvoka „galutinis sprendimas“ dar turi ir kitą reikšmę – tai nebeskundžiamas sprendimas.

Preliminarus sprendimas, kuris nagrinėjimas supaprastinta rašytine tvarka. Sprendimas už akių – tai naujas institutas. Jis priimamas nedalyvaujant vienai iš šalių ir netiriant įrodymų, o tik

atliekant formalų įrodymų vertinimą. Normalus įrodymų tyrimas nėra galimas, nes nėra abiejų šalių. Šį sprendimą galima priimti ne visais atvejais, o tik numastytais CPK: jei viena iš šalių neatvyksta į parengiamąjį posėdį; jei viena iš šalių neatvyksta į bylos nagrinėjimą iš esmės; jei atsakovas nepateikia atsiliepimo; jei nepateikiami kiti argumentai. Privalu, kad būtų kitos sąlygos sprendimui už akių priimti – visais atvejais turi būti šalies prašymas. Jei šalis neatvyko, tada privalu įsitikinti, kad šaliai yra tinkamai pranešta. Reikia patikrinti, ar yra įrodymai, kad šalis negali atvykti. Sprendimas už akių gali būti priimtas tik tam tikrose bylose. Pvz. sprendimas už akių negali būti priimamas ypatingos teisenos bylose, šeimos bylose. Nes ypatingosios teisenos bylose nėra priešingos šalies, o šeimos bylose svarbiausias yra sutaikymas, o ne bylose paspartinimas. Sprendimo už akių negali skųsti įprastine apeliacine tvarka. Ta šalis, prieš kurią priimtas sprendimas negali paduoti apeliacinio skundo, o tik paprašyti peržiūrėti sprendimą už akių. Galimybė prašyti peržiūrėti sprendimą už akių yra ribota. Šalis, kuri dalyvavo posėdyje skundžia sprendimą įprastine tvarka. 3k-3-435/06 3k-3-525/06 3k-3-403/06 3k-3-343/07 3k-3-378/07

Priklausomai nuo to, ar sprendimai priimami vienasmeniškai ar kolegialiai priimami vienasmeniški ir kolegialūs sprendimai. Kolegialiuose sprendimuose galima atskiroji nuomonė.

Teismo sprendimas gali būti analizuojamas kaip valdžios institucijos aktas arba kaip juridinis faktas, kuris sukelia teisinius padarinius. Tačiau jis padarinius sukelia ne tada, kai jis priimamas, tačiau tada, kai įsiteisėja. Teismo sprendimo


39

įsiteisėjimu yra suprantamas naujų savybių įgijimas. Įsiteisėjimo institutas nustatytas, nes procese yra instancijų sistema ir šalis, nepatenkinta teismo sprendimu, gali jį skųsti apeliacine tvarka. Jei teismo sprendimas įsiteisėtų, o šalis apskųstų sprendimą apeliacine tvarka, mes susidurtume su teismo sprendimo atgręžimu. Kad būtų išvengta tokių problemų, nustatyta, kad sprendimą priėmus jis iš karto teisnių padarinių nesukelia, nustatomas laiko tarpas, per kurį jis įsiteisės ir įgis naujų savybių. Apeliacinio apskundimo terminas yra 30 d. nuo priėmimo. Jei šis terminas sueina, o apeliacinio skundo nėra, sprendimas įsiteisės. Apeliacinio skundo padavimas suspenduoja sprendimo įsiteisėjimą. Apeliacinio apskundimo terminas nėra naikinamasis, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, jis gali būti atnaujinamas.

Ne visi sprendimai įsiteisėja pagal šią tvarką. Ne visi sprendimai gali būti apeliacijos subjektai: jei ginčo suma yra mažesnė nei 250 Lt (sprendimas įsiteisės nuo jo priėmimo momento); sprendimo už akių, ta šalis, kuri nedalyvavo posėdyje; speciali įsiteisėjimo tvarka preliminariems sprendimams dokumentinio proceso tvarka.

Kai sprendimas įsiteisėja, jis įgyja res iudicata galią. Tai reiškia, kad ginčas yra išspręstas iki galo tarp šalių ir sprendimas negali būti peržiūrimas. Sprendimas įgyja vykdytinumo savybę, jei atsakovas savanoriškai nevykdys sprendimo, ieškovas turi teisę pasiimti vykdomąjį raštą, kuris pateikiamas antstoliui. Kol sprendimas nėra įsiteisėjęs, jis vykdytinumo savybės neturi išskyrus skubų sprendimą, kai teismas gali nukreipti vykdyti sprendimą dar jam neįsiteisėjus. Tai privalomas sprendimo vykdymas ir fakultatyvus sprendimo vykdymas. Teismo sprendimas įgyja ir privalomumo savybę, privalomumas – vienas iš teismo sprendimo principų, visi turi sutikti su tuo, kas ten pasakyta.

Vykdytinumas ir privalomumas yra skirtingos savybės, vykdytinumas taikomas šalims, o privalomumas taikomas ne byloje dalyvavusiems asmenims, o visiems asmenims valstybės teritorijoje. Tai nereiškia, kad tie asmenys, kurie nedalyvavo byloje, negali kreiptis į teismą. Galima kreiptis dėl proceso atnaujinimo, jei byla išspręstos tų asmenų, kurie neįtraukti į bylą, teisių ir pareigų.

Apeliacinio skundo padavimas. Tai, kad sprendimas įsiteisėjo ir įgijo privalomumo savybę, nereiškia, kad šalys neturi jokių galimybių sprendimo paveikti. Taigi šalys gali skųsti sprendimą kasacine tvarka. Tai ekstraordinari tvarka, nes ne visi sprendimai gali būti skundžiami kasacine tvarka, pvz. jei ginčo suma mažesnė nei 5000 Lt. Be to, dar yra teismo diskrecija nagrinėti ar ne ginčą kasacine tvarka.

Prejudicialumo savybė. Teismo sprendimas įgyja prejudicinio fakto galią. Išimtinumo savybė, kuri reiškia, kad šalys ir jų teisių [rėmėjai neturi teisė ginčyti tų faktų, kurie nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Teismo sprendimo įsiteisėjimas nėra negrįžtamas procesas – galima ekstraordinarinė tvarka, proceso atnaujinimas ir pan. Res iudicata turi tam tikras ribas, net ir po įsiteisėjimo teismo sprendimas gali būti panaikintas. Res iudicata turi savybes objekto ir subjekto atžvilgiu. Kyla klausimas, ką reikia daryti, jei vienoje byloje ta pati situacija išspręsta vienaip, o kitoje – kitaip.

Sprendimo trūkumų ištaisymas

Kai teisėjas surašo sprendimą ir jį paskelbia, jis neturi galimybės jo keisti. Pats teismas negali daryti jokios intervencijos į sprendimą, nes priešingu atveju būtų savivale ir chaosas. Iš šios taisyklės yra kelios išimtys, kai teismas priėmęs sprendimą gali jį panaikinti. Sprendimas už akių gali būti pakeistas, šiuo atveju teismas atlieka formalų įrodymų vertinimą ir peržiūrėjus sprendimą už akių jį galima keisti. Preliminarus sprendimas taip gali būti keičiamas, nes teismas sprendimą priima tik pagal ieškovo pateiktus faktus, atsakovui nesurašius prieštaravimų. Teismo teisė panaikinti savo priimtą sprendimą yra numatyta ypatingosios teisenos bylose, kai pripažintas mirusiu ar nežinia kur esančiu asmuo atsiranda, asmens atsiradimas paneigia prezumpciją.

Sprendimas gali būti keičiamas, jei yra tam tikrų netikslumų. Būtų neprotinga versti šalis ištaisyti sprendimą apeliacine tvarka, todėl CPK numato specialų institutą, vadinamą sprendimo trūkumų ištaisymu. Rašymo ir aritmetinių klaidų ištaisymas – kai sprendime neteisingai nurodyti vardai, pavardės, indeksai, sąskaitų numeriai. Skaičiavimo klaidos, kai gali įsivelti skaičiavimo klaida – neteisingai apskaičiuotos palūkanos, netesybos, žalos dydis ir pan. Tokiu atveju, galime ištaisyti rašymo ar skaičiavimo klaidas, tai galima padaryti byloje dalyvaujančių asmenų prašymu arba teismas tai gali padaryti savo iniciatyva. Ištaisyti klaidas galima iki tol, kol sprendimas yra įvykdytas. Taisyti galima bet kada, netgi tada, kai sprendimas yra įsiteisėjęs.


40

Sprendimo išaiškinimas. Jo reikalingumas kyla tuomet, kai sprendimo rezoliucinė dalis yra suformuluota neaiškiai ir gali kilti neaiškumų, ką reikia daryti, kaip vykdyti sprendimą. Dėl sprendimo išaiškinimo dažniausiai kreipiamasi po to, kai sprendimas pradedamas vykdyti. Teismas tuomet sprendžia, ar sprendimas tikrai reikalingas išaiškinti. Teismų praktika nustatė, kad išaiškinama gali būti tik rezoliucinė sprendimo dalis. Nes šalys kreipdavosi dėl motyvų išaiškinimo tikintis, kad teismas pasakys kažką naudingo tai šaliai. Kartais gali kilti problema, kai teismas pasisako apie tai, apie ką neturėjo pasisakyti. Tai šalims gali turėti lemiamą įtaką ateityje.

Papildomos sprendimo priėmimas. Tai ribota galimybė, nes nustatyti tik 3 atvejai, kai gali būti priimamas papildomas sprendimas:

Bylinėjimosi išlaidų klausimas, jei teismas pamiršo pasisakyti dėl išlaidų paskirstymo šalis. Kai teismas rezoliucinėje dalyje neužbaigtas klausimas patenkinti ar ne ieškinį. Kai buvo nagrinėjami keli reikalavimai, o rezoliucinėje dalyje teismas užmiršo pasisakyti dėl visų reikalavimų iki

galo.

Tačiau visiems pataisymams galioja bendra taisyklė – negalima pakeisti sprendimo esmės.

Atskirų ginčo teisenos kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai

Civiliniai ginčai yra labai įvairūs, negalima nustatyti vieno standarto visoms byloms ir jį taikytai. Taigi tam reikia nustatyti skirtingas taisykles kiekvienai bylų kategorijai. Visų pirma tai nustato CPK bei kiti įstatymai (pvz. dėl bankroto bylų nagrinėjimo). CPK yra nustatyti šeimos bylų, darbo bylų, valdymo teisės gynimo nagrinėjimo ypatumų, dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamų bylų ypatumai ir galiausiai ginčo dėl nedidelių sumų nagrinėjimo ypatumai.

Dokumentinis procesas

Tai bylos nagrinėjimas ne žodinio proceso tvarka, o rašytiniais dokumentais, tai vienintelė įrodinėjimo priemonė. Šios kategorijos bylų tikslas – proceso pagreitinimas. Nereikia skirti žodinių bylos nagrinėjimų iš esmės. Teisėjas priima preliminarų sprendimą ir tada jau laukiama atsakovo reakcijos, jei jis nereaguoja, sprendimas įsiteisėja. Sumažėja kaštai, nes žyminis mokestis yra tik pusė kainos. Ieškinys turi atitikti tam tikras sąlygas:

1) Ieškinio dalykas turi būti specifinis – tai turi būti piniginis reikalavimas. 2) Jei ieškinio dalykas yra reikalavimas priteisti kilnojamąjį daiktą ar vertybinius popierius. 3) Iškeldinti nuomininką iš patalpų pagal nekilnojamojo daikto nuomos sutartį.

Dokumentinis procesas galima stik tada, jei ieškovas pasirenka. Teismas negali priversti ieškovo kreiptis šia tvarka. Ieškovo reikalavimai turi būti grindžiami rašytiniais įrodymais. Be to, atsakovas turi būti Lietuvoje, jei jis gynima kitur, dokumentinis procesas nėra įmanomas.

Ypatumai:

Nėra žodinių posėdžių; Dokumentinio proceso tvarka yra priimamas preliminarus sprendimas, jei atsakovas nesigins, sprendimas

įsigalios; Yra nustatyti specialūs procesiniai terminai; Atsakovui nėra siunčiama ieškinio pareiškimo kopija, ji siunčiama kartu su preliminariu sprendimu; Nėra pasirengimo stadijos; Atsakovui nėra pranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą; Preliminarus sprendimas neskundžiamas apeliacine ar kasacine tvarka, tik pateikiant teismui prieštaravimus; Negalima nukreipti preliminaraus sprendimo vykdyti skubiai; Skiriasi preliminaraus sprendimo turinys palyginus su bendrais reikalavimais, preliminarus sprendimas yra

sąlyginis; Jei ieškovas norėtų keisti ieškinio elementus, tokios gynybos priemonės yra neleidžiamos nagrinėjant bylas

dokumentinio proceso tvarka; Taikoma speciali įteikimo tvarka, negalima įteikti per kuratorių ar viešo paskelbimo būdu, privaloma tai padaryti

asmeniškai;


41

Per 14 d. teisėjas apsisprendžia dėl preliminaraus sprendimo, jei iš ieškovo pateiktų dokumentų aišku, kad ieškinys yra tenkintinas. Tada siunčiamas sprendimas atsakovui, kuris gali prieštarauti per 20 d., tada teisėjas prieštaravimus persiunčia ieškovui, kuris per 14 d. turi pateikti atsiliepimą, tada skiriamas teismo posėdis, kur byla nagrinėjama iš esmės ir priimamas galutinis sprendimas.

Jei teisėjas mano, kad neužtenka sąlygų dokumentiniam procesui, teisėjas pasiūlo primokėti žyminį mokestį ir nagrinėti bylą paprasta tvarka. Ieškovas gali bet kada paprašyti nagrinėti bylą įprastine tvarka.

Teismo įsakymas

Apeliacija

Apeliacijos objektas – neįsiteisėję teismo sprendimai. Įsakymas nėra apeliacijos objektas, nes įsakymas, gautas skolininko turi būti vykdomas. Ne visos nutartys ir sprendimai yra apeliacijos objektas, yra daug išimčių, kai sprendimai apeliacijos tvarka negali būti skundžiami. Apeliacija negalima:

� Smulkiuose turtiniuose ginčuose, kai ieškinio suma mažesnė už 250 Lt. Tai paaiškinama mažareikšmiškumu, tačiau ši taisyklė netaikoma socialiai jautriems ginčams – darbo, žalos atlyginimo ir pan. KT yra pasisakęs, kad apeliacijos teisė yra absoliuti, tačiau vėliau jis sušvelnino savo poziciją teigdamas, kad apeliacijos ribojimas yra galimas. Čia susiduriame su problema, ką reiškia teisė kreiptis į teismą: tai kreipimasis į pirmos instancijos teismą ar į bet kurią teismų sistemos grandį. Kai kuriose valstybėse leidimų sistema įvedama jau apeliacinėje instancijoje, pas mus tai įtvirtinta tik instancijoje.

� Supaprastinto proceso tvarka priimtas sprendimas taip pat neskundžiamas apeliacine tvarka. Teismo įsakymui turi būti pateikiami prieštaravimai. Apeliacijos objektas nėra preliminarus sprendimas, priimtas dokumentinio proceso tvarka, nes jam turi būti pateikiami prieštaravimai.

� Spendimas iš akių negali būti skundžiamas tos šalies, prieš kurią sprendimas priimtas.

Taigi apeliacija nėra absoliuti. Statistika rodo, kad tik apie 4-5 % yra apskundžiami apeliacine tvarka. To priežastys yra įvairios, viena jų, žyminis mokestis, kuris apskaičiuojamas pagal tas pačias taisykles, kaip ir ieškinys pirmosios instanticjos teismui. Apie 45-50 % apeliacinių skundų yra patenkinama.

Apeliacija negali prasidėti teismo iniciatyva, tačiau gali tik byloje dalyvavusių asmenų iniciatyva. Todėl yra labai svarbu apibrėžti byloje dalyvaujančių asmenų padėtį. Suklydus, asmenys gali netekti teisės į apeliaciją. Įvairios institucijos, patiekiančios išvadą, neturi apeliacijos teisės, nes jos nėra šalis. Jei asmuo nedalyvauja byloje pats, svarbu, kad būtų užfiksuota, kad jis yra byloje dalyvaujantis subjektas, jei taip, jis gali paduoti apeliacinį skundą. Gali būti, kad asmuo nėra byloje dalyvaujantis asmuo ir negali patiekti apeliacinio skundo. Toks asmuo gali apginti savo teises atnaujindami procesą. Sprendimas dėl asmenų, neįtrauktų į bylą, nors tai susiję su jo teisėmis yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Tai išimtis iš principo, kad apeliacinis teismas negali peržengti apeliacinio skundo ribų.

Apeliacinio apskundimo terminas

Apeliacija turi būti atlikta per tam tikrą terminą, tuo siekiama užtikrinti operatyvumą. Terminą nustato 307 str., šis terminas yra pakankamai trumpas – 30 d. Jei apeliantas gyvena užsienio valstybėje, jam apeliacijos terminas yra 40 d. Apeliacinio apskundimo terminas skaičiuojamas nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau gali būti, kad sprendimas nebus pasirašytas perskaičius rezoliuciją. Tačiau apeliacijos terminas nėra stabdomas, jei pritrūkta laiko patiekti apeliacinį skundą, galima atnaujinti terminą dėl teisėjo kaltės, kad jis laiku nebuvo surašęs sprendimo. Reikia rašyti prašymą dėl atnaujinimo. Teismų praktikoje dažnai atnaujinama – jei terminas nedaug praleistas, yra teisėjo kaltė ir pan. atnaujinimo klausimas yra sprendžiamas pagal bendras CPK taisykles. Jei pirmos instancijos teisėjas atsisako atnaujinti terminą, galima sprendimą skųsti.

Galimybė atnaujinti praleistą terminą yra ribojama 6 mėn. terminu, šis terminas yra naikinamasis. Apeliacija paduodama tam teismui, kurio sprendimas yra skundžiamas. Tiesiogiai apeliaciniam teismui skundas nėra paduodamas. Tokai apskundimo tvarka nustatyta, nes: pirmosios instancijos teismai yra arčiausiai bylininkų. Išnagrinėjus bylą ji lieka pirmos instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, ,negali net spręsti, ar tinkamas asmuo padavė skundą, jei nėra visos informacijos.


42

Apeliaciniame skunde turi būti suformuluotas apeliacinio skundo dalykas. Dalykas gali būti tik toks, kuris nurodytas 326 str. Apeliacinio skundo dalykas nesaisto Apeliacinio Teismo, tačiau jis negali nesilaikyti tam tikrų taisyklių – pvz. pabloginti šalies padėtį. Apeliacinis teismas išskirtiniais atvejais gali išeiti už apeliacijos ribų ir patikrinti, ar buvo sąlygos bylą priimti iš viso. Sprendimas tikrinamas tiek teisės, tiek fakto klausimu.

Surašytą skundą apeliantas nešą į raštinę ar siunčia paštu. Apeliacinio Teismo teisėjas sprendžia skundo priėmimo klausimą. Pirmiausia tikrinama, ar skundžiamas dalykas yra apeliacijos objektas, o pareiškėjas – apeliacijos subjektas. Jei viskas gerai, skundas bus priimamas, jei yra tam tikros sąlygos, bus atsisakoma priimti. Pvz.: per maža ieškinio suma, jį paduoda tas, kad nėra apeliacijos subjektas, jei nustatoma, kad praleistas apeliacijos terminas ir nėra prašoma tą terminą atnaujinti. Gali būti, kad yra trūkumų dėl kurių negalima priimti ieškinio, todėl galimas trūkumų šalinimas. Teisėjas turi nurodyti terminą, per kurį ieškinys turi būti ištaisytas. Trūkumai gali būti, įvairių priedų nebuvimas, žyminio mokesčio nemokėjimas ir pan. Jei nustatomi tik formalūs trūkumai, dėl trūkumų šalinimo pats apeliacinės instancijos teismas gali priimti nutartį. Per 7 d. nuo apeliacinio skundo pasibaigimo dienos, apeliacinio teismo teisėjas turi nusiųsti apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus. Laukti reikia, nes siekiama įsitikinti, ar nėra daugiau apeliacinių skundų.

Atsiliepimą surašyti yra šalių pareiga, kiti asmenys to daryti neprivalo. Pirmos instancijos teismo teisėjas turi persiųsti bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjams.

Bylos nagrinėjimo tvarka apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinis procesas vyksta pagal bendras proceso taisykles, kurios nustatytos pirmos instancijos teisme, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK. Bylai atkeliavus į teismą, sudaroma 3 tiesėjų kolegija. Vienas iš teisėjų paskiriamas pirmininku, o kita pranešėju. Pranešėjas ir pirmininkas nebūtinai turi būti vienas asmuo. Taigi tuomet byla atsiduria pas pranešėją. Šis atsako už tinkamą pasirengimą bylos nagrinėjimui. Tačiau apeliacinėje instancijoje sprendžiami ne tie patys klausimai, kaip pirmoje instancijoje. Tuomet nustatoma data, kuri skiriama priklausoma nuo teisėjų darbo krūvio.

Šalys, kurių pozicija sutampa su apelianto pozicija, gali pasirašyti prisidėjimą. Prisidėjimas nėra laikomas apeliaciniu skundu, jame negalima nurodyti kitų argumentų ar pagrindų, už prisidėjimą neimamas žyminis mokestis. Prisidėjimą galima patiekti iki nagrinėjimo pradžios.

Bylos nagrinėjimas Apeliaciniame Teisme nagrinėjamos žodine ar rašytine tvarka. Žodine tvarka nagrinėjant gali būt kviečiami liudytojai ar ekspertai, rašytine tvarka narinėjama byloje dalyvaujantiems asmenims nedalyvaujant. Jei nustatoma, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, yra iš karto aišku, kad sprendimą reikia naikinti. Raštu bus byla nagrinėjama, jei ruošiantis bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apeliacinį skundą. Jei apeliantas prašo nagrinėti bylą raštu ir nė vienas iš dalyvaujančių asmenų tam neprieštarauja. Jei byla nagrinėjama žodžiu, vyksta teismo posėdis, o byla nagrinėjama kaip ir pirmos instancijos teisme. Neatvykimas į posėdį nekliudo nagrinėti bylos apeliacine tvarka, jei tinkamai pranešta apie vietą ir laiką. Jei ištiriami įrodymai,

Kasacija

Kitas žingsnis – bylos išreikalavimas iš pirmos instancijos teismo ir ji atsiunčiama į LAT. Tada civilinių bylų pirmininkas ar LAT pirmininkas sudaro kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją. Kasacinis skundas ir byla perduodama tam teisėjui, kuriam ji turi atitekti pagal bylų paskirstymo taisykles. Dauguma bylų išnagrinėjama 3 teisėjų kolegijoje, tačiau ji gali būti nagrinėjama 7 teisėjų kolegijoje ar plenarinėje sesijoje. Tai vyksta, kai byla yra itin sudėtinga ar gali keisti LAT praktiką. Kai byla yra itin sudėtinga, ar ją nagrinėjant 3 teisėjų kolegijoje kyla diskusija, nusprendžiama bylą perduoti 7 teisėjų kolegijai. 7 teisėjų kolegija išnagrinėja nedidelį bylų skaičių. Plenarinė sesija – ne mačiau kaip 2/3 civilinių bylų skyriaus teisėjų. Plenarinei sesijai nagrinėti bylą gali perduoti civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba LAT pirmininkas, arba 7 teisėjų kolegija. Dauguma bylų nagrinėjama 3 teisėjų kolegijoje, nes ji išnagrinėjama greičiau, nagrinėjant 3 teisėjams, išnagrinėjama daugiau bylų. Prieštaringą LAT praktiką lemia, kad dauguma bylų nagrinėjama 3 teisėjų kolegijose.

Kai byla perduodama kolegijai, rengiamasi bylos nagrinėjimui. Pagrindinė bylų nagrinėjimo forma – rašytinė. Tai skatina bylų nagrinėjimo operatyvumą. Kasacine tvarka nagrinėjami tik teisės, o ne fakto klausimai. Tiek kasacinį skundą, tiek atsiliepimą į jį turi surašyti advokatas, todėl skirti žodinį procesą nėra tikslinga. Tačiau kolegijai yra suteikta diskrecijos teisė paskirti žodinį nagrinėjimą. LAT skiria žodinį bylos nagrinėjimą tada, kai mano, kad toje byloje priimti sprendimai bus panaikinti ir bus priimtas visiškai priešingas sprendimas.


43

Teismas nagrinėja tik tai, kas nurodyta kasaciniame skunde ir atsiliepime. Tačiau yra išimtis: kasacinis gali nagrinėti tai, ko nenurodė kasatorius ir atsakovas, jei reikia užtikrinti viešą interesą. Viešas interesas gali būti įžvelgtas bet kurioje byloje.

Kitas principas – negalima priimti blogesnio sprendimo, nei buvo priimtas. Kasacinis teismas negali pabloginti kasatoriaus padėties tada, kai sprendimą skundžia abi šalys ir kai byla perduodama nagrinėti pirmos instancijos teismui arba kai LAT nusprendžia peržengti kasacinio skundo ribas gindamas viešąjį interesą.

Teismas gali padaryti išvadą, kad kasacinis skundas turi būti atmetamas, o skundžiama nutartis turi būti paliekama galioti. Negalima naikinti teisėto sprendimo vien dėl formalių priežasčių. Kasacinis teismas gali skundą patenkinti ir skundžiamą sprendimą visiškai ar iš dalies pakeisti. Tai suprantama kaip rezoliucinės dalies modifikavimas, o ne motyvų korekcija. Sprendimo ar nutarties keitimas jau yra susijęs su intervencija į rezoliucinę dalį. Jei byloje yra priešingi sprendimai, tokiu atveju LAT gali panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Kasacinis teismas gali patenkinti kasacinį skundą ir skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti visą sprendimą, kitokį nei apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas gali tenkinti kasacinį skundą ar jo dalį ir skundžiamą sprendimą panaikinti, perduoti bylą nagrinėti apeliacinės arba pirmos instancijos teismui. Tai tradicinė kasacijos funkcija, kai sprendimas naikinamas ir byla perduodama atgal. Jei kasacinis teismas nemato galimybės perduoti bylą į pirmą instanciją, bylą reikia perduoti apeliacinei instancijai. Pirmos instancijos teismui byla gali būti perduota tik 365 str. numatytais atvejais: kai nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, pažeidimai padaryti pirmos instancijos teisme; kai LAT nustato kitokius esminius proceso teisės pažeidimus, kurių yra neįmanoma pašalinti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinio teismo nurodymai yra privalomi bylą nagrinėjančiam teismui iš naujo. Tačiau nurodymai negali būti imperatyvūs (reikia skirti ekspertizę), jie formuluojami tariamąja nuosaka.

Proceso atnaujinimas

Proceso atnaujinimo paskirtis

Pasibaigus kasacijai galime teigti, kad taškas byloje padėtas. Tačiau išlieka dar viena galimybė pakeisti tai, kas nuspręsta per proceso atnaujinimo institutą. Po bylos gali paaiškėti, kad dokumentas, kuriuo remiantis buvo priimtas sprendimas yr suklastotas, tai pagrindas atnaujinti procesą.

Priedai

Bylų nr.

1) 3k-3- 49/99

2) 3k-3-734/03

3) 3k-3-355/01

4) 3k-3-632/06;

5) 3k-3-311/05

6) 3k-3-206/07

7) 3k-3-458/05

8) 3k-3-123/06

9) 3k-3-243/06

10) 3k-3-465/06

11) 3k-3-71/06

12) 3k-3-218/06

13) 3k-3-238/07

14) 3k-3-54/07


44

15) 3k-3-242/06

16) 3k-3-677/05

17) 3k-3-6381/06

18) 3k-3-130/06

19) 3k-3-589/06

20) 3k-3-40/06

21) 3k-3-421/06

22) 3k-3-142/07

Civilinio proceso teisė - ruoskis.weebly.com—.pdf · Civilinio proceso teis Teismas, jei...

Documents

Transcript of Civilinio proceso teisė - ruoskis.weebly.com—.pdf · Civilinio proceso teis Teismas, jei...