Džonas Patrikas

BRANGIOJI PAMELA

Dviejų dalių farsas

Gr. Gorino inscenizacija

Vertė Gintaras Patackas

VEIKĖJAI:

Pamela Kronki – nenuspėjamo amžiaus senutė

Solas Bozo – pagyvenęs apšiuręs besijaudinantis ponas

Bredas Vineris – trisdešimtmetis subjektas

Glorija Gulok – dvidešimt-trisdešimt metų mergina

Džo Janki – vidutinio amžiaus policininkas

Gydytojas – apie penkiasdešimties metų

Teatro žmogus – mūsiškis, amžius nesvarbus

Veiksmas vyksta kažkokio Vakarų miesto lūšnynuose, kur niekas iš mūsų nebuvo, bet apie kurį daug girdėjote.

1.

PIRMA DALIS

2.

Pirmas paveikslas

Senas apleistas namas lūšnynų rajone. Suskilinėjusios lubos paremtos mediniu balkiu. Išmestų į sąvartyną senų balkių likučiai. Galiausiai, viskas čia panašėja į sąvartyną: kažkokios statinės, tušti buteliai, dėžės, pageltusių laikraščių pundai, skulptūrų nuolaužos. Dešinėje – paradinės durys, kairėje – kylantys aukštyn laiptai. Jais leidžiasi žemyn Teatro žmogus, rankose laiko pjesę su tekstu.

TEATRO ŽMOGUS (salei). Labas vakaras! Šiandien mūsų teatre rodoma amerikiečių dramaturgo Džono Patriko pjesė „Brangioji Pamela“... „My darling Pamela“. Tiesą sakant, pjesės originalas skamba „O, kaip mums užversti senutę!”, bet tai tik pažodinis vertimas, ir mes pagalvojome, kad toks komedijos pavadinimas būtų šiurpokas. Pripažįstame – Džono Patriko vertimas – nelengvas reikalas, pernelyg joje specifinių išsireiškimų, slengo, nemaža nemūsiško jumoro. Todėl aš ir atėjau į sceną. Vertėjai ir režisierius paprašė manęs padėti pritaikant keistą užsienietišką veikalą mums, apie tai aš šiek tiek nusimanau... Išskirtinė mokykla su anglišku akcentu. Na, kinas, žurnalai. Televizinis „Kino kelionių klubas“... „Amerikos“ žurnalą prenumeravau... Koročie, išmanau užsienio gyvenimo subtilybes, taigi, jei neprieštarausit, pradedam... (Varto pjesę). Pirma dalis. Pirmas paveikslas... (Skaito). „Senas apleistas namas lušnynų rajone... Rusys...“ (Apžiūrinėja sceną). Na, taip, būtent taip ir atrodo. Turiu nuotraukų iš jų laikraščių. Labai panašu. „Išmestų į sąvartyną baldų likučiai, kažkokios statinės, dėžės, skardinės...“ (Pakelia vieną skardinę. Skaito anglišką užrašą). „Seven-up“ Čia toks alus... (Skaito). „Suskilinėjusios lubos paremtos balkiu“. Štai, prašom: viskas tiksliai atkurta. Vienu žodžiu – nykus skurdas. Kas dar? Na, dulkės, purvas, pelės šmižinėja... (Užsimoja). Štiš! Štiš, prakeiktosios!.. „Kažkur už sienos girdisi tyli, liūdna dainelė...“ Galbūt, čia kažkoks meksikonų valkata brazdina gitarą... (Pakelia iš šiūkšlių krūvos gitarą, sėdasi kampan, ima niūniuoti).

Tarp durų išnyra Pamela Kronki – liesa nenuspėjamo amžiaus senutė,

3.

stumdama žaislinį vežimėlį, prikrautą tuščių butelių, dėžių, skudurų, dėvinti didžiulę vasarinę skrybėlę ir apiplėšytą paltą su žieminiais atlapais.

PAMELA. O štai ir aš, pone Terneri. Aš čia (pradeda tuštinti vėžimėlį).

TEATRO ŽMOGUS (pasitikrindamas pjesės tekstą). „Tarp durų išnyra Pamela Kronki – liesa nenuspėjamo amžiaus senutė, stumdama žaislinį vėžimėlį, prikrautą tuščių butelių, dėžių, skudurų. Šaukia Ternerį“.

PAMELA. Kur jūs, ponas Terneri?

TEATRO ŽMOGUS (skaito). „Kampe kažkas čeža, tikriausiai pelės“.

PAMELA. Štiš! (meta butelį į vietą, kur sklinda triukšmas). Terneri! Kur jūs, pone? Terneri? Terneri? Kur jūs dingote? Terneri!

TEATRO ŽMOGUS (neiškentęs). Terneri? Kur tu, velniai tave nujotų?

PAMELA. Štai kur jūs pasislėpėt, išdykėli... (išima iš vežimėlio žaislinę katę).

TEATRO ŽMOGUS (pasitikrindamas pjesės tekstą). „Pasirodo storas, tingus beveislis katinas“.

PAMELA (meiliai). Tai štai kur jūs miegate, pone! Štai kur!

TEATRO ŽMOGUS (salei). Amerikiečiai į gyvūnus kreipiasi „jūs“. To reikalauja Gyvūnų globos bendrija.

PAMELA. Negražu, ponas Terneri, negražu. Pelės laksto po visą rūsį, o sveikas, stiprus, negeriantis katinas ramiai sau miega krėsle... Oi-oi-oi! Kas jums, pone? Gal jūs nutarėte tapti vegetaru? Tuoj patikrinsiu... (Rausiasi rankinėje, išsitraukia kažkokį popieriaus gniužulą). Patikrinsim, kaip jūs žiūrėsite į šį kepenų gabaliuką... Aha! Iškart sumurkėte, pone? Vadinasi, jūs ne vegetaras, o paprasčiausias tinginys... (pjausto kepenis ant stalo). Nuostabus gabaliukas! Tie mėsininkai visiškai prarado gėdą – išmeta tokius šmotus į šiukšlyną... Jis beveik šviežias... (Sudeda gabaliukus ant laikraščio). Ne, ne, ponas Terneri, pusryčiausite ne čia, o, kaip pridera, virtuvėje. Nesijaudinkite, kartu su laikraščiu ir suėsite... (Peržiūri antraštes). Ką gi čia turim? Šios dienos „Heralde Tribune“... Sveikinu, pone, jūs gausite šviežią

4.

laikraštį ir valgysite beveik šviežią maistą... (Ima katiną už pažastų, išeina į virtuvę).

Girdisi beldimas į duris.

TEATRO ŽMOGUS (žvilgteli į tekstą). „Girdisi beldimas į duris. Paskui pasirodo dvejetas: vyras ir mergina“.

Įeina vyras ir mergina.

(Skaito). „Mergina – ją vaidina Glorfija Gulok, apsirengusi ektravagantiškai, gausiai pasidažiusi, pernelyg gausiai, sakytumei „nusitinkavusi“. Vyras – Bredas Vineris – trisdešimtmetis, liesokas ir gražus, iš pirmo žvilgsnio gali pamanyti, kad tai besimaudantis turtuose džentelmenas, bet geriau įsižiūrėjus supranti, kad apsirikai...“

GLORIJA. Pamela! Pamela, kur jūs?

BREDAS (dairydamasis). Manyčiau, kad čia nieko nėra... (Žiūri į Teatro žmogų). Absoliučiai nieko.

TEATRO ŽMOGUS (žiūri į pjesės tekstą). „Bredas dairosi po rūsį ir įsitikina, kad nieko nėra... (Atsidusęs, salei). Tebūnie! Autorius žino geriau! (Išeina).

BREDAS. Manau, kad čia nieko nėra ir būti negali. Čia gyventi neįmanoma.

GLORIJA (prieina prie stalo, padeda ant jo rankinę). O jie gyvena!

BREDAS. Jie?

GLORIJA. Tur4jau omeny – Pamela ir jos katinas.

BREDAS. Keista. Visada maniau, kad katinai šlykštūs...

GLORIJA (šaukia). Pamela! Pamela! Ei, ar čia yra kas? Vežimėlis vietoj... ji turi būti čia.

BREDAS (prieina prie stalo). Šviežias kraujas.

GLORIJA. Kas?!

BREDAS. Niekas. Tiesiog noriu pasakyti, kad ant šito stalo neseniai kažką papjovė...

Iš virtuvės sugrįžta Pamela.

PAMELA (tyrinėdama svečius). Viešpatie su viešpačiukais, turime svečių! Kokia staigmena… Tuojaus netgi atspėsiu, kas...

GLORIJA. Sveika, Pamela, aš – Glorija.

PAMELA. Ne, ne, jūs nesufleruokite. Aš pati atsiminsiu. Mano akys – velniop nuėję, bet atmintis – šaunuolė. Aš jus prisiminiau... Jūs... jūs...

5.

GLORIJA. Glorija.

PAMELA. Kaip?

BREDAS (Glorijai). Garsiau kalbėkite, jai, matyt, klausa nuvažiavus.

PAMELA. Bet užtat atmintis kieta, pone…

GLORIJA. Aš – Glorija Gulok, ponia.

PAMELA. Na, žinoma, aš jus prisiminiau. Jūs – tą mergina, su kuria vakar susipažinome – klausinėjote apie butelius, kuriuos renku…

GLORIJA. Tikrai taip, ponia Kranki.

PAMELA. Ir jūsų vardas… Barbora.

GLORIJA. Ne, mane vadina Glorija.

PAMELA. Argi? Ar jūs neklystate, meilute?

GLORIJA. Patikėkite manim, Pamela!

PAMELA. Bet juk tai jūs kalbėjote su manimi vakar ir klausinėjote apie kvepalų buteliukus.

GLORIJA. Aš, ponia Kronki.

PAMELA (džiūgaudama). Na, matote. Atmintis manęs, ačiū Dievui, neapgauna. Malonu jus matyti, Barbora.

GLORIJA. Glorija.

BREDAS (pradeda niršti). Nesiginčykite su ja, Glorija, ne dėl to čia mes atėjome.

GLORIJA. Susipažinkit, Pamela. Mano draugas – Bredas Vineris.

BREDAS (ištiesdamas jai ranką). Malonu jus matyti, ponia Kronki.

PAMELA (droviai valydamasi rankas į suknelę). Atleiskite, pone, aš pjausčiau kepenis.

BREDAS. Nejaugi? Kieno?!

PAMELA (sustingsta, paskui, plodama delnais, gardžiai juokiasi). Šmaikštuolis. Turite nuostabų jumoro jausmą! (Mirkteli Glorijai). Jums pasisekė, Barbara, gražuolis vyras ir dar su bajeriais – puikus radinys! (Bredui). Džiaugiuosi jus matydama, pone. Barbaros draugai – mano draugai! (Ilgai krato jam ranką).

GLORIJA. Bredas – vyriausias mūsų firmos chemikas. O prieš tai jis buvo vyriausias vysų kotedžų chemikas. O prieš tai buvo pats viršininkiausias visų chemikų chemikas kvepalų gamyboje. Na, taip sakant, vaikis su kiaušais!..

6.

BREDAS (pertraukdamas). Patylėkite, Barbara! (Kronki). Nekenčiu komplimentų. Trokštu išgirsti gerus atsiliepimus apie save tik per mano laidotuves.

PAMELA (kikendama). Na, ir bajeristas. Mėgstu aštrialiežuvius vyrus. Gal arbatos?

BREDAS. Dėkoju, ponia, bet mes dalykiniu reikalu...

GLORIJA. Taip, ponia, mus domina prancūziškų kvepalų flakonėliai...

PAMELA. Na, kas per pasaulis? Visi laksto tarsi atspardytom subinėm, visi „su reikalu“ ir „su reikalu“. Kodėl gi jums nepabandžius puikios kinietiškos arbatos (Eina prie virvutės, ant kurios kabo panaudoti arbatos pakeliai).

BREDAS. Ar jūs tikra, kad tai kinietiška arbata?

PAMELA. Žinoma, pone. Radau juos prie kiniečių restoranėlio. Firma garantuoja! (Dėsto pakelius į puodelius). Jums stipresnės?

BREDAS. Stipresnės. Silpnumus gerbiu tiktai moteriškus.

PAMELA (kvatojasi). Barbara, girdėjai, ką jis pasakė? Tikras komikas. Gerai, kad jūs ne mano vyras, pone, o tai klumpes iš juoko užversčiau.

BREDAS (rūgščiai šypsodamasis). Aš irgi ilgai netempčiau.

GLORIJA (susiraukusi). Esate tikra, kad čia arbata?

PAMELA. Viešpatie, o kas dar?

GLORIJA. Keistas skonis.

BREDAS. Nesiknisk, Barbara. Puiki nuovirų arbata, Kinija trenkia. Cukraus turit?

PAMELA. Žinoma! (Glorijai). Vaikeli, pažiūrėk ten, statinėj, didžiulė skarbonkė su užrašu „Tbak Amfora“... (Išvydusi nustėrusį Bredą). Regėjimas pablogėjo, neskiriu druskos nuo cukraus. Todėl laikau skardinėse su ryškiais užrašais. Cukrus guli tabako skardinėje, o druska – naftalino...

BREDAS. Savotiška. Ar akinių nebandėt?..

PAMELA. Antri metai ieškau... Bet man reikia plius trijų, o tokių nieks neišmeta. Vien minusiniai.

GLORIJA (grįžta su skardine). Tikrai čia cukrus?

PAMELA. Žinoma. Aš gi jį į tabako skardinę supyliau. Ar čia tabakas? (Bando perskaityti užrašą). Velnias griebtų, arba reikia akis gydyt, arba rankas prailgint... Negaliu perskaityti. (Pabando palaižyti). Manau, kad visgi čia cukrus. Nors dabar visur kišama tiek chemijos, kad neatskirsi...

7.

BREDAS (čiumpa šaukštelį, neiškentęs). Leiskite, aš pabandysiu.

PAMELA. Tik ne šiuo šaukšteliu, pone. Šį aš kaip silpnaregė naudoju vietoj batų šaukšto. Geriau berkite tiesiai iš skardinės!

BREDAS. Dėkoju. (Užsikosėdamas). Tiesą sakant, nenoriu cukraus. (Kosėja).

PAMELA. Tuojaus. Tuoj padėsiu jums... (Stuksena į nugarą).

GLORIJA. Nereikia baladot. Čia plaučiai.

PAMELA. Seniai?

GLORIJA. Penkeri metai.

BREDAS (kosėja, rodo, kad duotų smarkiau).

PAMELA. Vargšelis. Panašu, kad džiova... Lukterkit. (Eina prie dešinės statinės). Turiu čia tokį dalykėlį. Kosulį kaip sprigtu nubraukia... (Grįžta su kažkokiu buteliuku, Glorijai). Kas čia, vaikeli, parašyta?

GLORIJA. „Dėmių valiklis“...

PAMELA. Taip. Tai tas... (Ištiesia buteliuką Bredui). Gurkštelkit.

BREDAS. Ne, ačiū!

PAMELA. Na, nebijokit, tai ne dėmvalys... Aš išbandžiau. Nieko jis nevalo. O kosulį – kaip ranka nuima.

BREDAS. Ponia Kronki, maldauju, nevaišinkite daugiau niekuo. Mes su reikalu atėjom.

GLORIJA. Taip, ponia Kronki. Sėskite, ir paklausykite... kaip aš jau pristačiau poną Bredą, jis – mūsų firmos chemikų galva. O jo porininkas – Solas Bozo...

BREDAS (pertraukdamas). Prašyčiau, aš geriau paaiškinsuiu, mažute. (Pamelai). Ponia Kronki, mes atstovaujam vieną didžiausių kvepalų firmų, gaminančių prancūziškus kvepalus „Šanel“, „Mai Grif“... „Lankom“...

PAMELA. Mano mėgstamiausi... Tai jūs gaminate? Oo!

GLORIJA. Ne. Mes išpilstome…

BREDAS (pertraukdamas). Panelė Barbara nori pasakyti, kad paruoštą gaminį, atkeliavusį iš Paryžiaus parfumerijos gamyklų, mes fa-suo-ja-me į buteliukus… Ir, be jokios abejonės,

užkemšame kamštukais! Ar supratote? Tai sudėtingas ir labai subtilus cheminis procesas. Ir labai brangus. Bet, būtent dabar, visa mūsų veikla staiga nutrūko.

PAMELA. Kodėl?

GLORIJA. Buteliukai baigėsi…

8.

BREDAS. Barbara norėjo pasakyti „flakonai”. Suprantate, ponia Kronki, Paryžius lėktuvu pasiuntė mums visą partiją naujų flakonų, bet jie pasiklydo kažkur kelyje dėl prastų oro sąlygų. Todėl kol kas mūsų firma nusprendė išpilstyti gaminius į senuosius flakonus.

PAMELA (pradeda susigaudyti). A!

GLORIJA. O jūs man sakėte, kad sąvartynuose jų pilna...

PAMELA. Be abejo. Aš rasdavau ir „Madam Roša“ ir „Dior“.

BREDAS. Tinka.

PAMELA. Aš visada imu tokius flakonus. Žinote, jeigu tuščią buteliuką paspaudi, iš jo galima išsunkti dar lašelį.

BREDAS. Taip? Nepastebėjau. Bet kuriuo atveju, su alkoholiu šitaip nebūna. Tai štai, ponia Kronki, aš jums siūlau bendrą biznį. Jūs atiduodate mums savo tuščius flakonus, kuriuos radote šiukšlyne. O mes... mes jums grąžinsime naujus flakonus, kai mūsų lėktuvas atskris iš Paryžiaus...

PAMELA. Kam man nauji flakoni?

BREDAS. Paskui jūs mums juos parduosite. Kai pasibaigs senieji...

PAMELA (nustebusi žiūri į jį). Tai bajeris ir, be abejo, juokingas. Paradoksalus.O! O! (Juokiasi). Na, šaunuolis! Barbara, jis tikrai galėtų vesti TV šou! (Atkelia rūsio dangtį). Visi flakonai, kuriuos aš turiu – jūsų! Na, ir juokdarys. Barbara, paimk ten, iš statinės, skarbonkę su užrašu „Acetonas“. Joje – uogienė arbatai... (Nulipa į rūsį).

GLORIJA (Palydėdama ją žvilgsniu). Miela senučiukė, ar ne taip?

BREDAS. Nuostabybė! (Uždengia rūsį dangčiu). Bet ateityje, panele Gulok, atminkite, kad, jei vaidinate stambios firmos atstovę, tai neverta mane vadinti „chemikų specu“, o pono Solo Bolo – „porininku“. Porininkas – tai kalėjimo kameros kolega, p solidžioje firmoje – kompanjonas.

GLORIJA. Eik šikt! Pamokslus man skaitai: Aš suradau senutę, kuri veltui atiduoda flakonus, girdo veltui arbata, o tu...

Beldimas iš apačios, po grindimis.

Kas atsitiko, ponia Kronki? (Atkelia dangtį). Ką? A, gerai! (Bredui). Jai – tamsu. Lipk apačion ir pašviesk žibintuvėliu.

9.

BREDAS. Tu iš proto išėjai, mergužėle, aš – chemikų „vadas“.

GLORIJA. Mėšlagabalis. (Pasiima žibintą, lipa žemyn).

BREDAS. Barbara, atsargiau su išsireiškimais.

Glorija dingsta rūsyje. Bredas pastebi ant stalo jos rankinę, įkiša ranką, ištraukia piniginę, išsiima iš jos banknotą. Pasigirsta beldimas į duris. Bredas mikliai paslepia pinigą savo palto

kišenėje. Beldimas pasikartoja.

PAMELOS BALSAS. Kas ten?

BREDAS. Kas ten?

Atsidaro durys, įbėga Solas Bozo, aptriušęs plikas vyriškis. Ryžtingai žengia prie Bredo, skelia jam skambų antausį.

PAMELOS BALSAS (apačioje). Kas ten?

BREDAS. Čia savi!..

SOLAS. Kur? Kur ta idiotė? Aš ją sutraiškysiu!

BREDAS. Tyliau. Mes ne vieni…

GLORIJOS BALSAS. Kas atėjo, Bredai?

BREDAS. Tai mūsų kompanjonas, Solas Bozo. (Solas vėl užsimoja. Pačiumpa jo ranką). Mes tariamės...

SOLAS (kriokia iš pasiutimo). Niekšai! Menkystos! Su jumis neįmanoma turėt jokių reikalų...

BREDAS. Kas atsitiko?

SOLAS. Mus pričiupo! Mūsų ieško! Ta kvailė pardavė kvepalų buteliuką policininko žmonai!

BREDAS. Kodėl?

SOLAS. Nežinau...

BREDAS. Matyt, ji nežinojo, kad tai policininko žmona.

SOLAS. Žinoma, anoji buvo be uniformos... Bet aš juk sakiau – pardavinėjam tik pažįstamiems. Ir užantspauduotu kamštuku, kad, kol pirkėjas atidarinėja, spėtume pasislėpti. (Prieina prie durų, klausosi). Šūdžiai! Jie atėjo manęs, kol aš maudžiausi po dušu.

BREDAS. Kur tu gavai tą dušą?

SOLAS. Pas draugą. Jis leido man nusiprausti. Aš taip kvepėjau mūsų „Lankomu“, kad žmonės lanku aplenkdavo.

10.

Ir vos tik įlindfau į dušą, išsimuilinau... Ir – labas! Atsiveria durys – įvirsta visa gauja farų...

BREDAS (pasimuistydamas). H... taip... Nemalonu.

SOLAS. Kiaulės... Įsivaizduok vaizdelį: aš – nuogas kaip kūdikis, - ir tie... Dar bandžiau pajuokauti: vaikiai, sakau, prieš jus „švarus“ žmogus!

BREDAS. Veltui. Jie nesupranta tokių bajerių.

SOLAS. Kretinai. Man dešimt kartų dėjo antrankius, bet, kad būčiau nuogas – pirmąkart.

BREDAS. Kaip išsikapanojai?

SOLAS. Išslydau. Tiesiogine to žodžio prasme – išsimuilinęs buvau. Iššokau į balkoną, paskui – kopėčiomis žemyn ir pabėgau.

BREDAS. Gatve?

SOLAS. Ne, oru! (Pastebi šypseną Bredo veide). Ko tu juokiesi, ožy! Aš – senas, ligotas žmogus, bėgioju po miestą toks, kokį motina pagimdė, o tu juokiesi... (Netikėtai užverda). Tu neturi teisės, niekše! Tai tu ir tavo kekšė pagadino visą reikalą... Mes galėjom iš šitų kvepalų milijonus pasidaryti... (Verkia).

BREDAS. Na, nusiramink, Solai! Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti. Nebegalima juk ilgai padažytą šlapimą vietoje kvepalų prakišinėti... Galų gale, atsiras specas, kuris perkas skirtumą... Na, Solai, nusišluostyk ašaras... Turi puikią galvą, ir sumanysi mums kokią nors tikrą aferą, vertesnę, nei ši. Penkiolikai metų.

SOLAS. Ką?

BREDAS. Manau, už darbą parfumerijos fabrike mums duotų trejus metus, ne daugiau. Smulkus darbelis!

SOLAS. Kur ta idiotė?

BREDAS. Flakonus renka...

SOLAS. Kuriems galams dabar jie mums? Pašauk ją. Laikas vyniot meškeres iš miesto. Mūsų ieško!

BREDAS. Čia vargiai ras... Šios griuvenos miesto pakraštyje, kol policija čia atsibels, metų metai praeis...

SOLAS. O kas čia gyvena?

BREDAS. Kažkokia senolė... Dievo karvytė.

SOLAS. Ji mūsų neišduos?

BREDAS. Ne. Manyčiau, ji – geruolė. Be to, tiki, kad esame solidi firma.

11.

SOLAS. Kaip tu įgijai jos pasitikėjimą?

BREDAS. Ji silpnaregė...

SOLAS. Gerai, pakviesk jas.

BREDAS (rėkia). Ponia Kronki! Ateikit čia! Atvyko lėktuvas iš Paryžiaus, ir mums jau nebereikia flakonų... Barbara!

SOLAS. Kas per velnias?

BREDAS. Tai mūsiškė Glorija. Senė ją Barbara vadina.

SOLAS. Kodėl?

BREDAS. Jai taip maloniau.

SOLAS. Ji ką – trenkta?

BREDAS. Žinoma, kaip ir visi normalūs žmonės! (Nusivelka palt1, padeda ant stalo, leidžiasi pogrindin).

Solas apsidairo, pamato ant stalo Glorijos rankinę, rausiasi joje, nieko neatranda. Pastebi Bredo paltą. Naršo kišenes, randa banknotą, peslepia jį savo palto kišenėje kaip tik tuo metu, kai

iš rūsio išnyra Bredas, Glorija ir Pamela.

BREDAS. Susipažinkite, ponia Kronki, tai Solas bozo, mūsų firmos bosas.

GLORIJA. Tėtušis Solas, kaip mes jį mėgstam vadinti.

SOLAS (niūriai). Kas tie „mes“?

GLORIJA. Noriu pasakyti: mes – kompanjonai...

SOLAS. Patylėkite, Barbara! Su jumis pakalbėsim atskirai… (Bučiuoja Pamelos ranką). Džiaugiuosi susipažinęs su nuostabiąja ponia Kronki. Aš tiek girdėjau apie jus...

PAMELA. Iš ko, pone Bozo?

SOLAS. Iš savo draugų. Jie sako, kad jūs nuostabiausia būtybė žemėje.

PAMELA. Jie perdeda. Aš juk ką tik su jais susipažinau. Bet, jeigu jūs iš tikrųjų norite mane pažinti, paklauskite vietinio policininko Džo Jankio. Jis jums suteiks pilną informaciją.

SOLAS (krūptelėjęs nuo žodžio „policininkas“). Kam man kažkoks mentas, ponia Kronki. Regiu jūsų veidą, ir to man pilnai pakanka. Toks veidas – geriausia rekomendacija. Prisimenate, ką sakė Šopenhaueris...

PAMELA. Žinoma, pone. Bet ne viską...

12.

SOLAS. Šopenhaueris kalbėjo: „Žmogaus veidas pasako daugiau, nei jo lūpos, nes lūpos išsako tik žmogaus mintis, o veidas – prigimties esmę!“

GLORIJA (susižavėjusi). Nu ir duoda.

BREDAS. Užsikimškite Barbara. Jūs tai ne pirmą kartą girdite...

PAMELA. Kaip grakščiai jūs išsireiškėte, pone Bozo. (Glorijai). Barbara, kokie puikūs jūsų bičiuliai: vienas – aštrialiežuvis, kitas – galantas ir eruditas. Kaip gera bendrauti su tokiais žmonėmis. Viešpatie, aš pasiryžusi dieną naktį ieškoti jums flakonų visuose sąvartynuose.

BREDAS. Ne, ne, ponia Kronki. Dėkojame jums, flakonų mums daugiau nereikia.

PAMELA. Na, prašom. Gal galėsiu padėti jūsų firmai. Algos man nereikia. Paprasčiau, užeikite pas mane išgert arbatos, paplepėt. Juk žinote, aš čia tokia vieniša. Nėra su kuo pasikalbėti. Čia niekas neateina...

SOLAS. Visiškai niekas?

PAMELA. Beveik.

SOLAS. Patikslinkite, ponia Kronki, tai svarbu. Ar čia visiškai niekas neateina, ar „beveik niekas“ ?!

PAMELA. Tiktai ponas Terneris.

SOLAS. Kas šis džentelmenas?

PAMELA. Katinas. Tai labai protingas katinas, bet tylenis.

GLORIJA. Gera chata!

BREDAS. Barbara, jūs nuostabiai sugebate kalbėti ne laiku ir ne vietoj. Jeigu ateityje jums pasitaikys proga nekalbėti, išnaudokite ją.

GLORIJA. Pats užsikimšk, šūdvabali!

SOLAS (Pamelai, mandagiausiai šypsodamasis). Šiuolaikinis jaunimas turi keistą savybę slėpti švelnumą po grubumo kauke. Čia jie taip burkuoja, mūsų balandėliai! O grubynes kalba kad išsakytų savo švelnumą vienas kitam. Pats aš, dirbdamas firmoje, ėmiau šiurkštėti, kad anachronizmu nepavirsčiau... Garbės žodis! (Glorijai ir Bredui). Ei jūs, padugnės, užsiklijuokit snukį!

13.

PAMELA. Kaip įstabiai. Dieve mano! Kaip aš mėgstu šmaikštaliežuvius. Ponai, priimkite mane į savo kompaniją... (Tapšnoja Solui petį). Maldauju. Nu, kalės vaike!

SOLAS (krūptelėjęs). Čia man?

PAMELA. Taip. Man taip pat patinka slengas. Gal ne taip išsireiškiau?

BREDAS (juokdamasis). Ne, ponia Kronki, absoliučiai tiksliai. Dar ponas Solo Bozo dievina, kai jį pavadini „išgama“ arba „plika aborto auka“

SOLAS. Nutilt. Viskas. Laikinai argo atšaukiam. Grįžtame prie reikalo. Ponia Kronki, aš nuodugniai apžiūrėjau jūsų namus, ir jie man pasirodė ypač tinkami mūsų firmos filialui...

PAMELA. Ši griuvena?

SOLAS. Taip.

PAMELA. Bet juk jie taip toli nuo centro.

SOLAS. Mums reikalinga vienatvė. Būtina apie kai ką pagalvoti, išsiryškinti naujas idėjas, jeigu jūs sutiktumėt, mes trise išsinuomotume iš jūsų vieną kambarį... Manau, kad kolegos taip pat mąsto?

BREDAS. Aš sutinku.

GLORIJA. Ką jūs čia taip greit sugalvojote?

BREDAS. Patylėk! (Pamelai). Barbara neprieštarauja.

PAMELA (susijaudinusi). Ponai! Jūs suteikėte didžią garbę mano namui... Kokia firma... Kokie žmonės... Bet, apgailestauju, aš negaliu čia jus įsileisti.

SOLAS. Mes užmokėsim.

BREDAS. Žinoma, Solas mokės.

PAMELA. Mokės. O, jūs iš tikrųjų sąmojingi žmonės! Mokėti už šiuos griuvėsius? Čia nėra vandens, sistemingai atjungia elektrą, kanalizacija neveikia.

SOLAS. Visa tai neturi reikšmės. Netgi įdomu truputį pagyventi spartietiškom sąlygom.

PAMELA. Ne! Aš negaliu čia jūsų įsileisti, kadangi čia pavojinga gyvybei... Namas yra avarinis. Žiūrėkite! (Prieina prie laiptų, parodo, kaip jie siūbuoja) Čia viskas ant snarglių laikosi. Kiekvieną akimirką gali griūti laiptinė, lubos ar grindys. Aš jau mintyse susitaikiau, kad mane čia užgrius ankščiau ar vėliau, bet – rizikuoti

14.

tokių žmonių gyvybėmis – niekada to nebus!

BREDAS (išgąstingai pašokęs žiūri į lubas). Iš tikrųjų, jos tuoj pat gali užvirsti! (Glorijai) Kur tu atvedei mus, debile?

GLORIJA. Tepi slides?!

SOLAS. Užsirauk!

PAMELA (šypsosi). Tai skamba kaip muzika... Man niekada neteko taip rūgauti... Gal arbatos dar? Kinietiškos!

SOLAS. Ne, ne, keliausim mes, ponia Kronki. Čia būti nesaugu. Va, atrodo, lubų plyšys dar padidėjo.

PAMELA. Kur? A, šis? Ne, nemanau. O, tarp kitko, reiks paremti... (Randa šiukšlyne kažkokią kartį, bando paremti lubas) Va, taip! Neturėtų griūti!

GLORIJA. Kodėl jūs gyvenate čia, Pamela?

PAMELA. O kur man dėtis, Barbara? Čia aš gyvenu nemokamai, ir, be to, - čia mano namas. Taip, mieli bičiuliai, čia kažkada buvo prašmatnus viktorietiško stiliaus kotedžas. Jis priklausė mano genčiai. Kronkiai – ne vien pavardė, tai – beveik dinastija. M - taip! Bet, kaip matote, viskas pasaulyje baigiasi! Subyrėjo namas, o dabar išnyks ir man gentis. Greitai koks nors sunkus balkis užtrumpins visą Kronkių liaudį.

SOLAS. Ir jūs taip ramiai apie visa tai pasakojate?

PAMELA. O ką daryti, pone Bozo. Į viską reikia žvelgti filosofiškai... Ar prisimenate, ką apie tai pasakė jūsų numylėtinis Šopenhaueris: „Mirtis baisi tiktai žvelgiant iš šono, artimiesiems, pačiam sau – mirties nėra, kaip gimei nemirtingas, taip ir išeisi“.

SOLAS (pasimuistydamas), Nemaloni tema. Nemaloni!

PAMELA. Gailiuosi tiktai vieno, kad mano mirtis niekam neatneš naudos. Aš juk net neapsidraudžiau nuo nelaimingų atsitikimų...

BREDAS. Kodėl?

GLORIJA. Galima apsidrausti trisdešimčiai tūkstančių.

SOLAS. Netgi penkiasdešimčiai.

PAMELA. Kuriems galams? Giminių aš neturiu... artimųjų – taip pat. Ar verta draustis, jeigu niekas negaus atlygio? Kvaila!

SOLAS. M - taip... (Susimąsto). Kažkodėl užsinorėjau arbatos...

BREDAS. Aš irgi.

GLORIJA. Ir mano burna išdžiūvo.

15.

PAMELA. Puikumėlis. Tuoj jus pavaišinsiu prašmatniausia indiška arbata... Aš ją išdžiovinau prieš saulę, išvėdinau vėjyje, apalpsite iš skanumo... (Kyla laiptais).

Laiptai susiūbavo

SOLAS. BREDAS. GLORIJA (pašokę). Atsargiau! Dievulėliau, pone Kronki!

PAMELA. Ramiai, ramiai! (Kikendama dingsta viršuje).

Pauzė

SOLAS. Glorija, ateik pas mane!

GLORIJA (bukščiai). Kam?

BREDAS. Aš nusisuksiu, negaliu matyti prievartos...

SOLAS. Glorija, kai aš atidūmiau čia, buvau persiutęs ir svajojau apskaldyti tau žiaunas. Dabar aš laimingas ir bučiuoju tave. (Bučiuoja).

GLORIJA (valydamasi skruostą). Tfu... Geriau jau būtum snukin davęs.

SOLAS. Tu grąžinai mums sėkmę. Tu atvėrei mums tikrą reikalą! O! Taip nutinka tik kartą gyvenime! Brangučiai mano, mes įžengiame į didįjį kelią! Čia – čia – čia! (Šoka čečiotką).

GLORIJA (Bredui). Jam nuvažiavo stogas?

BREDAS. Vargu. Iš proto išeinama tik nikstelėjus momenėlį, mūsų Solas jo išvis neturi...

GLORIJA. Liaukis šokti, kad tau vidurius susuktų! Tu – ne Fredas Astaras. Paaiškink, ką sugalvojai?

SOLAS. Paaiškint? Kvaila būtį! Jeigu jūsų smegenyse nesuveikė skaitliukas, kai ši senė plepėjo apie draudimą, tai nieko ir neišaiškinsi... (Trypia čečiotką).

BREDAS. Draudimą gali gauti tik giminaičiai.

SOLAS. Arba kompanionai! Mes įdarbinam Pamelą kompanijon mūsų firmoje, sutvarkom visus popierius, o, kai įvyks nelaimingas atsitikimas, draudimą gaus firma.

GLORIJA. Genialu!

SOLAS. Glorija, mergyt tu mano, nagi padalink penkiasdešimt tūkstančių iš trijų!

GLORIJA. M – hm. Nesidalina.

SOLAS. Ką jūs be manęs darytumėt, vėpizos? Gerai! Dalinu: kiekvienam jūsų po 16 tūkstančių, man – aštuoniolika, - priedas už idėją,

16.

amžių, erudiciją. Čia aš Šopenhauerį prisiminiau ir apipavidalinau mūsų mielos senolės palankumą.

GLORIJA. Tada man – 17, o Bredui – 15. Aš pirmoji su ja susipažinau, aš jai patikau, aš kenčiu, kai ši marazmatikė vadina mane Barbara.

BREDAS. Mane juokas ima. Nesijuokiu tik todėl, kad nuodėmė yra šaipytis iš nevispročių. Ši senė gyvena čia dešimtis metų be nelaimingų atsitikimų ir pragyvens dar tiek pat...

GLORIJA. Reikia padaryti nelaimingą atsitikimą! Išjudinti statramstį, ar įpjauti laiptus...

BREDAS. Glorija, ką čia šūdą mali? Tu gi katalikė!

SOLAS. Koroče, galime paprasčiausiai stumtelėti ją į rūsį.

BREDAS. Na jau ne, companeiros! Nevelkite manęs į šlapią reikalą. Aš neužmušinėju senučių. Esu kito žanro specialistas.

SOLAS. Niekas senučių neužmušinėja... Senutes galabina laikas. Mes tik šiek tiek pagelbėsime mielai senatvei.

BREDAS. Labai galantiška. Solai, tai prieštarauja maniesiems įstatymams. Sutinku sėdėti kalėjimo kameroje, bet ne elektros kėdėje... čiao!

GLORIJA. Tu nori mus palikti?

BREDAS. Padedu padalinti 50000 po lygiai.

SOLAS. Bailys. Mėgsti plepėti apie tikrą reikalą, o kad jis pats ateina – neri į krūmus?

BREDAS. Bet kokius reikalus, išskyrus šlapius. Sudie, Glorija. Atleisk, jei aš ne visai atitinku tavo vyro idealą.

GLORIJA. Bredai, man labai reikia pinigų. Aš noriu išvažiuoti iš čia. Noriu pradėti naują sąžiningą gyvenimą.

BREDAS. Visa tai papasakosi paskui advokatui.

GLORIJA. Padugne! Kam tu atsivežei mane į šį miestą?

BREDAS. Atleisk! Paprasčiausiai tu man atrodei pati švariausia iš visų gatvės mergšių, kurias man teko sutikti.

SOLAS. Gal pakaks sielvartingų tauškalų! O gal tu nusprendei tapti dvasininku?

BREDAS. Sudie, Solai. Dėkingas esu, kad daug ko mane išmokei...

SOLAS. O tu mane meti lemtingu momentu! Štai kur dėkingumas!

BREDAS. Tu daug man davei, Solai. Bet į aną pasaulį norėčiau nukakti savuoju keliu, sudie kraugeriai!

SOLAS. Šūdvežys!

GLORIJA. Ožys raguotas.

17.

BREDAS. Kaip man atsikirsti į tai. Broileriai su utėlės smegenim...

Sulig šiais žodžiai laiptinėje pasirodo besišypsanti Pamela.

PAMELA. Kaip nuostabiai jūs iš čia atrodote. Toks jaudinantis paveikslas – tėtukas su dviem vaikučiai.

BREDAS. Taip iš tikro ir yra, ponia Kronki.

SOLAS. Mums tik mamulės trūksta...

PAMELA. Mamulė arbatos atnešė. Tuoj pasinersime į indiškus stebuklus.

BREDAS. Deja, aš turiu eiti, ponia Kronki... Reikalai. Atvyksta lėktuvas iš Paryžiaus...

GLORIJA (tyliai). Pasilik, Bredai.

BREDAS. Negaliu, Glorija.

SOLAS. Lėktuvas nusileis ir be tavęs...

BREDAS. Taip. Bet pakilti aš norėčiau kartu su juo... (Išeina).

PAMELA. Kaip gaila, kad jo nėra. Jis toks sąmojingas.

SOLAS. Jis grįš, ponia Kronki. Tikinosi, kad jis grįš.

PAMELA (žengia žingsnį laiptais, jie susiūbuoja. Solas ir Glorija šoka prie jos)

GLORIJA. Atsargiau, Pamela!

SOLAS. Reikia sutvarkyti šiuos laiptus! Jais negalima vaikščioti.

Ištiesia jai ranką. Pamela leidžiasi.

PAMELA. Ačiū, pone Bozo. Dėkoju, Barbara. Kaip gera jausti draugų paramą.

SOLAS. Ponia Kronki, mūsų firmos vardu teikia jums pasiūlymą: būkite mūsų kompanionas!

PAMELA. Aš?

SOLAS. Jūs! Mums reikia tokio žmogaus.

PAMELA. Bet aš neturiu jokio turto.

SOLAS. Jūs turite gražią sielą – tai svarbiausia, ko reikia mūsų darbui.

GLORIJA. Mes nutarėme padaryti jus savo kompanionu. Pamela, taipogi mes ryžomės išsinuomoti iš jūsų kokį kambarėlį... net gi sumokėti. (Rausiasi savo rankinėje). Po velnių, kur mano pinigai?

18.

SOLAS (Pamelai). Mūsų biznis pelningas, laikui bėgant atneš apvalią sumelę. (Ištraukia iš kišenės banknotą). Štai jums avansas. Likę po to, kai sutvarkysim būtinus popierius; draudimą ir kitus formalumus...

PAMELA. Ne! Aš neimsiu... Jūs įtraukiate mane į veiklą, sutinkate gyventi tokioje lūženoje, ir dar pinigai... Niekados!

SOLAS. Paimkite, ponią Kronki. Čia – sąžiningi pinigai – jie atneš jums sėkmę...

PAMELA. Dėkoju. Jūs – angelas. Ir jūs, Barbara, ir jūsų Bredas... ir jūsų firma, kuri teikia žmonėms džiaugsmą. Štai ką, aš pirksiu iš jūsų dešimt flakonėlių kvepalų, Barbara, parduokite man ką nors pagal savo skonį.

GLORIJA (sumišusi). Neverta, ponia Kronki. Nusipirkite geriau paprastoj parduotuvėj...

PAMELA. Aš noriu pirkti iš jūsų (Ištiesia pinigus Glorijai). Labai jau seniai mėgavausi tikrų prancūziškų kvepalų kvapais...

Glorija paima pinigus, ištraukia iš rankinės flakoną kvepalų, duoda jį Pamelai.

„Mai grif“. Mano mylimiausi. Ir toks didelis flakonas už 10 dolerių? O, jūsų firma – kilniadvasiškumo firma.

SOLAS. Taip, ponia Kronki, kartais mes turim nuostolių, bet svarbiausias mūsų tikslas – džiuginti žmones. Tik neatidarykite dabar. Kitą kartą, Kada nors... vėliau...

PAMELA. Neatimkite iš manęs malonumo. Aš lyg vaikas alpstu kaip noriu tuoj pat pabandyti... (Atsuka kamštuką, uosto).

Solas įsitempęs stebi ją, ruošdamasis pabėgti.

Stebuklas!.. Nesimėgavau tokiu aromatu jau daugybę metų. Nuo tada, kai žuvo mano vyras. Tik jis vienas dovanodavo man tokius brangius daiktus. O, kokia nuostabybė! Šitą progą reikia atšvęsti... Kažkur esu paslėpusi gėrimų. Nuostabus naminis gėrimas (eina į scenos gilumą, rausiasi ten).

SOLAS (valydamasis prakaitą). Fu! Maniau, kad dabar viskas išryškės. Bet jai, su jos uosle, buvo galima kamparo spirito pakišti.

GLORIJA. Patylėkite, Solai! Aš jai atidaviau savo nuosavus kvepalus.

SOLAS. Tai kilnu, vaikeli. Tu aukojiesi bendram reikalui!

19.

GLORIJA. O tu atsidėkodamas vagi iš manęs pinigus! (Mosuodama kupiūra). Aš jau seniai pastebėjau, kad kažkas landžioja į mano rankinę... (grėsmingai artėja prie Solo).

SOLAS. Prisiekiu, aš čia nieko dėtas. Ištraukiau ją iš Bredo palto. Tai jis tave tuštino.

GLORIJA. Šlykštynės! Niekšai! Su kuo aš susidėjau?!

PAMELA (rausdamasi scenos gilumoje). Vėl burkuojate?

SOLAS (šnabžda). Baik triesti!.. Jei kas ir nukniso dešimkę, vis tiek ji sugrįžo tokia pati. Geriausias gamtos proto įrodymas!..

PAMELA (grįždama su butelio rankose). Pažiūrėkite, kas čia parašyta?

GLORIJA. „Žiurkių nuodai“

PAMELA. Taip. Tai šita. Tikriausia vyšnios kauliukų trauktinė. Mano bobutės receptas. Tuoj visiems įpilsiu.

SOLAS (atsargiai žvilgčiodamas į butelį). Gal neverta?

PAMELA. Ne. Visi privalome išgerti... (šaukia į kulisus). Aš pasakiau – visi!

Išlenda Teatro Žmogus su pjese ir taurele rankose. Pamela įpila ir jam.

Mano bičiuliai, aš noriu pasakyti tostą. Ilgą laiką neturėjau tokios galimybės nors, tiesą sakant, kartkartėmis palaižydavau ir šio butelaičio! Bet vynas, kurį geri vienas – kartus vynas. Neveltui aš jį laikau tokiame inde. O šiandien šiuose namuose – šventė. Aš suradau draugus... Geri, nuoširdūs žmonės, ir aš laiminga! Ir tegu Dievas padeda, kad įsikūnytų jūsų svajonės ir atlygintų jums už viską!

Solas ir Glorija susidaužia. Pamela ir Teatro Žmogus išgeria su dideliu malonumu.

20.

Antras paveikslas

Praėjo keletas dienų. Tos pačios patalpos. Teatro Žmogus skaito remarkę, tikrinamas, ar viskas joje atitinką sceną.

TEATRO ŽMOGUS. „Praėjo keletas dienų. Tas pat apleistas namas lūšnynų kvartale. Rūsys. Šiuo metu jame nieko nėra, tik katinas Terneris miega kampe. (Patikrina, ar vietoje katinas). Staigiai atsiveria durys, greitai įbėga vidutinio amžiaus vyriškis su sakvoja...“

Sulig šiais žodžiais pro duris įsiveržia vyriškis su sakvojažu, jo judesiai – karštligiški, veidas – rūgšti grimasa, kuri atsiranda žmonėms, nuolat neturintiems laiko ir sveikatos. Tai – Gydytojas.

GYDYTOJAS. Sveiki! Kur pacientė?

TEATRO ŽMOGUS. Palaukite. Aš nebaigiau skaityti remarkės... (Salei) „... Įbėga vidutinio amžiaus vyriškis su sakvojažu...“

GYDYTOJAS. Ne, aš jau įbėgau!

TEATRO ŽMOGUS. Lukterkit (Salei, skaitydamas remarkę). Jo judesiai karštligiški, veide – rūgšti grimasa, kuri atsiranda žmonėms, nuolat neturintiems laiko ir sveikatos...“

GYDYTOJAS. Ar negalima greičiau? Aš iš tiesų neturiu laiko... (Sudejavęs stveriasi už kaklo). Ir radikulitas!

TEATRO ŽMOGUS. Tai – gydytojas.

GYDYTOJAS. Taip. Aš - draudimo agentūros gydytojas. Man pranešė, kad kažkokia ponia (žvilgteli į bloknotą) Pamela Kronki nori pas mus apsidrausti. Turiu ją apžiūrėti.

TEATRO ŽMOGUS. Tuoj pašauksiu. (Salei) Reikalas tas, kad užsienyje gauti draudimą ne taip lengva. Ne taip, kaip mūsuose. Ten – viskas sudėtinga. Krūvos formalumų. Biurokratija.

GYDYTOJAS (žvilgtelėjęs į laikrodį). Kur pacientė?

TEATRO ŽMOGUS. Aš noriu paaiškinti publikai, kodėl daktaras turi apžiūrėti prieš tai, kol kažkas apsidraus nuo nelaimingų atvejų...

GYDYTOJAS. Na, kas gi čia nesuprantamo? Juk ponia Kronki nori už save gauti 50 tūkstančių. Tokie pinigai mokami tik už labai sveiko žmogaus žūtį...

21.

TEATRO ŽMOGUS (patenkintas atsakymu). Štai jisai – tikrasis Vakarų veidas. Štai ji – žmogaus gyvybės kaina...

GYDYTOJAS. Tarp kito, ne taip jau ir maža... Mane įvertino tiktai penkiolika tūkstančių... (Sudejuoja, stveriasi už kaklo). Prakeiktas radikulitas! Kur pacientė?

TEATRO ŽMOGUS (rėkia). Ponia Kronki! (Išeina).

Pasirodo Pamela

PAMELA (maloniai). Sveiki, daktare! Aš jūsų seniai laukiu.

GYDYTOJAS (sausai). Aš taip pat. (Žiūri į ją skverbiančiu žvilgsniu).

PAMELA. Norite arbatos? Turiu puikios kinietiškos arbatos!

GYDYTOJAS. Aš negeriu arbatos. Man nuo jos alergija.

PAMELA. Negali būti. Žinote, kažkur turiu pasidėjus puikią priemonę nuo alergijos.

GYDYTOJAS. Ponia Kronki. Man pranešė, kad jūs norėtumėte apsidrausti 50 – čia tūkstančių. Iškart galiu pasakyti, kad tai neišdegs.

PAMELA. Kodėl?

GYDYTOJAS. Jūs pernelyg sena.

PAMELA. Daktare, jūs toks simpatiškas, kodėl stengiatės atrodyti nepagarbiai? Ar jums skauda kaklą?

GYDYTOJAS. Kiek jums metų?

PAMELA. Nežinau. Manyčiau, 50.

GYDYTOJAS. Ar jūs iš tikrųjų nežinote, kiek jums?

PAMELA. Aš matau, kaip jūs kenčiate, daktare. Tikrai galiu jums padėti.

GYDYTOJAS. Kada gimėte?

PAMELA. Per Kūčias.

GYDYTOJAS. Tai ne skaičius.

PAMELA. Gali būti. Bet taip patogiau atsiminti. Kiekvieną kartą, kai pradeda kalėdoti, aš suvokiu, kad pasenau metais.

GYDYTOJAS (nekantriai). Ar turite kokius dokumentus, nurodančius gimimo datą?

PAMELA. Yra, daktare. Šią pažymą man davė policijoje. Ten dirba mano bičiulis. Pagal pažymą man 27 metai. Bet man atrodo, kad aš vyresnė.

GYDYTOJAS. Aš privalau jus apžiūrėti. (Atsidaro sakvojažą, išima stetoskopą).

PAMELA. Prašom, daktare. Tik ne stovėkite nugara į duris. Baisus skersvėjis. Jeigu jūs sutiktumėte, aš per sekundę išvaduočiau jus nuo radikulito...