39

40

Geležinkelio stoties salė, kaip ir įprasta pirmadieniais, buvo pilna šurmuliuojančių keleivių. Oras pridvisęs, trenkė pra­kaitu. Žmones kamavo kaitra, drabužiai lipo prie kūno, o garsia­kalbis pranešė, kad traukinys, 13.11 išvykstantis į Helsingiorą, vėluos maždaug 20 minučių. Nina jautėsi įsitempusi, ją trikdė kitų žmonių artumas ir minia. Stengėsi prie nieko neprisilies­ti, nors tai buvo neįmanoma. Galiausiai ji pasiekė laiptus ir ėmė leistis jais lyg kokiu tuneliu, toldama nuo minios. Riebių mėsai­nių ir valymo chemikalų kvapas čia jautėsi kiek mažiau, užtat dvokė prarūgusiu šlapimu. Metalinės spintelės stovėjo išrikiuo­tos ilgomis eilėmis. Ant balto fono juodai buvo užrašyta: 56, 55... Ji dar sykį žvilgtelėjo į žetoną. 37–43. Kur, po šimts, 37 sekcija?

Galiausiai rado – atšakoje, šiek tiek atokiau nuo judrios pa­grindinės salės. Be jos, čia sukiojosi tik du žmonės – pora jaunų keliauninkų, bandančių įgrūsti į spintelę kimšte prikimštą nailo­ninę kuprinę.

– It won’t fit, – kalbėjo mergina. – I told you. It’s too big.�Amerikiečiai, o gal kanadiečiai. Galbūt luktelėti, kol jie išeis?

Tačiau juk bet kada gali ateiti kiti turistai, o tie jaunikliai taip įsi­jautę kemša tą savo kurpinę... Ji įmetė žetoną į 37 sekcijos skylu­tę. Pasigirdo metalinis cvaktelėjimas, ir spintelė Nr. 43 atsidarė.

Viduje gulėjo paprastas tamsiai rudas odinis lagaminas, šiek tiek senamadiškas, vienas šonas smarkiai apibrozdintas, kad net buvo matyti žalsvas sluoksnis. O šiaip – lagaminas, ir tiek. Jokių adresų ar bagažo lipdukų. Nina žinojo, kad dabar jo atidaryti ne­valia. Žmonės, stoties bagažinėje atsiimantys lagaminus, jų čia pat neatvožia ir nežiūri, kas viduje. Ir Karina įspėjo: atidaryk tik tada, kai nebus pašalinių akių. Karina. Ką tu sumąstei? Bet ne­reikia imti visko už gryną pinigą, nes Karina yra tokia... kaip čia pasakius? Ji tikrai ne iš tų, kuriuos pavadintum nuotykių ieškoto­

� Netilps. Juk sakiau tau. Ji per didelė (angl.).

41

jais. Ninai buvo sunku įsivaizduoti, kad ta linksmuolė, gyvenimu besidžiaugianti Karina galėtų padaryti kažką baisaus, neteisėto ar pavojingo. Bet iš kur tada ta keista panika Karinos balse? Ten ne tai, dėl ko buvo tartasi. Ką ji turėjo omeny?

Ji iškėlė lagaminą iš spintelės. Buvo sunkesnis nei atrodė iš pa­žiūros. Kokie dvidešimt kilogramų, pamanė ji. Tokį nelabai ir patampysi, juolab kad iki stovėjimo aikštelės Niuropo gatvėje, kur paliktas jos fiatas, geras gabalas kelio. Na, bet Kopenhagos geležinkelio stotyje pagalbinių vežimėlių ne per daugiausia, tad nelabai yra iš ko rinktis.

Jaunuolių pora buvo atsidariusi kuprinę ir traukė iš jos daik­tus – drabužius, batus, vonios reikmenų krepšelį, kad bagažas pagaliau tilptų į spintelę. Vaikinukui iš rankų išsprūdo vonios reikmenų krepšelis ir bumbtelėjo į grindis. Plytelėmis nuriedėjo vokų šešėliai, blakstienų tušas, vaistų buteliukas, o dezodorantas apsuko tingų lanką ir sustojo prie pat Ninos kojų.

– Oh hell, – pasakė vyrukas. – Sorry.�Nina mechaniškai nusišypsojo. Ji apglėbė delnu lagamino

rankeną ir nuėjo, iš paskutiniųjų stengdamasi neišsiduoti, kad neša tokią sunkenybę. Viešpatie brangiausias, koks sunkus. Ko jame, po paraliais, prikrauta?

Atsidūrusi požeminėje stovėjimo aikštelėje jinai atvožė lagamino dangtį. Ir pamatė berniuką.

Vaikas buvo be sąmonės. Oda vėsi, bet ne ledo šaltumo. Nina automatiškai patikrino pulsą. Jis buvo sulėtėjęs, bet ne kritiškai. Kvėpavimas gilus ir lėtas, vyzdžiai susitraukę. Turbūt apsvaigin­tas vaistais, dingtelėjo. Jai ant rankų gal nenumirs, bet būtina

� Velniava. Atsiprašau (angl.).

42

skubiai parodyti gydytojui. Duoti skysčių. Gal priešnuodžių, jei tik pavyktų išsiaiškinti, kuo vaikas paveiktas. Griebusi telefoną, ji dukart paspaudė 1, bet prieš mygdama skaičių 2 stabtelėjo.

Pažvelgė į lagaminą. Įprastas. Normalus. Vaikas kvėpavo pro plyšį, bet sunku pasakyti, ar lagaminas suplyšo netyčia, ar buvo praplėštas. Jei rūpiniesi vaikų sveikata ir gerove, į lagaminus jų negrūdi.

Pasigirdo žingsniai, trinktelėjo durelės ir kažkas užvedė ma­šiną. Variklio gausmas atsimušė į rūsio sienas ir Nina instinkty­viai pasilenkė už konteinerių, kad jos nepastebėtų. Kodėl? Kodėl ji neiššoko ir nepaprašė pagalbos? Bet neiššoko. Pro plyšiuką pamatė švystelint sidabro spalvos metalą, ir mašina nuvažiavo. Laimė, pasuko lauko pusėn.

Vaiką reikia nusinešti į automobilį, tiktai kaip? Ji nebūtų pri­sivertusi vėl kišti jo į lagaminą ir nešti kaip kokį daiktą. Galiau­siai nuskuodė prie savo fiato, iš bagažinės ištraukė seną apibriz­gusį užtiesalą, grįžusi apgaubė juo berniuką ir nusinešė į mašiną. Mama su vaiku, šmėkštelėjo mintis. Jei kas mane pamatys, apsi­mesiu, kad ką tik pasiėmiau iš darželio savo nuvargusį mažylį.

Dabar jis buvo lengvutis, daug lengvesnis nei nešant lagami­ne. Ji jautė, kaip kvėpuoja jai į sprandą. Viešpatie, pagalvojo.

Paguldžiusi vaiką ant užpakalinės sėdynės, ji vėl patikrino pulsą. Jau mažumėlę dažnesnis, lyg vaikas reaguotų į aplinką. Čiupo puslitrinį vandens butelį, gulėjusį ant priekinės keleivio sėdynės, atsuko kamštelį ir sudrėkinusi pirštą suvilgė jam lūpas. Berniukas pajudino liežuvį. Regis, tik lengvai apsvaigintas.

Ligoninė, policija. Policija, ligoninė. Tereikia paskambinti 112, bet pala, kodėl to nepadarė pati Karina? Karina, po para­liais, nusikeikė Nina. Į kokį mėšlą tu įsipainiojai? „Aš neįsteng­siu, o tu susitvarkysi“, – sakė ji. Ką man dabar daryti?

43

Pirmadienio rytą Sigitą pagaliau išrašė. Ji skambino ir skambino Dariui, bet vis įsijungdavo tas kvailas atsakiklis.

Sigita niekaip negalėjo susigaudyti, kas čia vyksta. Gerti ji negeria, bent jau tikrai ne tiek, kad negyvai nusitašytų. Kodėl Miką atidavė Dariui? Pasak Mažeikienės, atidavė dar prieš Sigitai nukrintant nuo laiptų. Ji niekaip negalėjo atsikratyti vis didėjan­čios baimės. O jeigu Darius nepanorės grąžinti Miko? Ir iš viso, kas nutiko ant laiptų? Jis niekada nėra jai trenkęs, net būdamas įsiutęs, net per pikčiausius barnius. Ir dabar vargu ar būtų mušęs. Gal koks nelaimingas atsitikimas? Tačiau aišku viena: jei kas nors pasaulyje ir galėtų priversti ją nusitašyti iki žemės graibymo, tai nebent Darius.

Ji svarstė, gal namo į Pašilaičius nusigauti taksi, tačiau nuga­lėjo metų metus į galvą sau kaltas taupumas. Juk troleibusas pri­veš beveik prie pat durų. Važiuojant per Vilniaus centrą žmonių prilipo labai daug, bet pamatęs sugipsuotą ranką kažin koks ge­radarys kaipmat užleido vietą ir ji dėkinga atsisėdo. Tačiau sau­sakimšame troleibuse ją vėl pradėjo pykinti, ir Sigita išsigando, kad apsivems. Dar vieną stotelę, prisakė ji sau. Jei nepasidarys geriau, išlips kitoje ir susistabdys taksi. Laimė, pavažiavus toliau nuo centro žmonių apmažėjo. Iš darbo grįžtančiųjų srautas nu­plaukė kita kryptimi. Galų gale išlipusi Žemynos gatvėje, ji ke­lioms minutėms klestelėjo ant suoliuko įkvėpti oro ir atsigauti.

Prieš įeidama į savo butą paskambino prie Mažeikienės durų.– A, čia tu, mieloji. Smagu vėl tave matyti stovinčią ant kojų.

Tai bent istorija!– Taigi. Bet, ponia Mažeikiene, norėčiau paklausti... Kada

Darius pasiėmė Miką?– Šeštadienį. Vajė, negi tu nieko neprisimeni?– Kokiu laiku šeštadienį?– Regis, tuoj po vidurdienio. Taip taip, buvau ką tik papieta­

vusi, kai juos abu pamačiau.

44

– Abu? Ar su juo dar kas nors buvo?Mažeikienė krimstelėjo lūpą, tarsi būtų prasitarusi, ko ne­

derėjo.– Na taip, kažkokia moteris...Sigitai dilgtelėjo širdį, nors iš namų Darių ji išgrūdo pati, o

ne atvirkščiai. Žinoma, kita moteris. O ko kito derėjo tikėtis?– Kaip ji atrodė? – paklausė kvailai vildamasi, kad gal tai

buvo Dariaus sesuo ar motina.– Iš pažiūros maloni. Aukšta, šviesiaplaukė, gražiai apsiren­

gusi. Ne iš tų pigiųjų, – kalbėjo Mažeikienė.Na, tikrai ne sesuo.Ir staiga jai dingtelėjo... Malonios išvaizdos? Aukšta? Aišku,

pasaulyje nemažai tokių, bet vis dėlto...– Gal prisimenate, kaip ji buvo apsirengusi?– Šviesiu apsiaustu. Turbūt medvilniniu. Ir su šaliu.Moteris iš žaidimų aikštelės. Toji, kuri norėtų savo vaiko...

Sigitą išpylė šaltas prakaitas. Jei Darius susirado draugę, svajo­jančią apie vaikus... Prieš akis iškilo vaizdai: sidabrinis šokolado popieriukas, šokoladu išteplioti Miko skruostai. Jinai prisivilio­jo jį. Stebėdavo vaikus, žiūrėdavo į Miką, pelnė jo pasitikėjimą brukdama uždraustą šokoladą. Gal jos akcentas buvo visai ne rusiškas, o vokiškas? Kokia nors Irmgard, kurią Darius susirado ten, kur dabar dirba.

– Mieloji... ar tau negera?– Ne, – burbtelėjo Sigita, nors šleikštulys jau kone sėmė dan­

tis. – Bet turbūt eisiu ir prigulsiu.

Bute, regis, niekas nebuvo pasikeitę. Švaru, balta ir šiuolaikiška, kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo Tauragės „marškinių praga­ro“. Net Miko žaisliukai ant lentynų stovėjo tvarkingai surikiuoti. Akį rėžė tik vienas svetimkūnis. Ant virtuvės stalo stovėjo tuščias degtinės butelis.

45

Ji sviedė jį į šiukšliadėžę. Pirmiausia jie nugirdė ją. Kitaip nė už ką nebūtų leidusi Dariui ir tai vokietei taip lengvai išsivesti Miko.

Suskambėjo mobilusis.– Sigita, kur tu, velniai rautų? Po pusvalandžio ateina Dobro­

volskis, mums reikia skaičių!Algirdas. Algirdas Janusevičius, „Janus Constructions“ an­

troji pusė, tiesioginis jos viršininkas.– Apgailestauju, – prabilo ji, – bet aš ką tik iš ligoninės.– Ligoninės? – Balse tebebuvo justi susierzinimas, bet šefui

pavyko išspausti ir šiokią tokią susirūpinimo gaidelę. – Tikiuosi, nieko baisaus?

– Ne, – atsakė ji. – Nukritau nuo laiptų. Bet dar porą dienų į darbą neisiu. – Kitame laido gale įsivyravo tyla. – Apgailestau­ju, – pakartojo ji.

– Taigi. Nieko čia nepadarysi. O... skaičiai?– Archyvų spintelėje už mano rašomojo stalo yra žalsvas ap­

lankas. Paieškokit, kur parašyta „Dobrovolskis“. Ataskaita turėtų būti įsegta pačioj pradžioj.

– Sigita, velniai rautų, ne tų skaičių.Ji puikiai suprato, ką jis turi omeny. Dobrovolskių firmoje

dalis buhalterijos duomenų niekur nebūdavo užrašoma ir į ar­chyvą nepatekdavo. Sigita visus skaičius sugebėdavo įsiminti, todėl Algirdui buvo tiesiog nepakeičiama. Net ir senasis Dobro­volskis, bjauraus būdo tipas, pasitikėjo Sigita, mat ji labai tiksliai prisimindavo skaičius ir sekė viską, dėl ko būdavo susitarta.

Tačiau dabar ji nebeprisiminė netgi savo pačios telefono nu­merio. Ją kamavo šleikštulys, galvoje viešpatavo visiška sumaištis.

– Labai atsiprašau, – tarstelėjo ji. – Man smegenų sukrė­timas.

Šįkart tyla buvo dar iškalbingesnė. Ji tiesiog girdėjo, kaip Al­girdą apima panika.

46

– Ar ilgai?.. – atsargiai pasiteiravo jis.– Sako, atmintis per porą savaičių grįžta.– Porą savaičių!– Apgailestauju. Aš tikrai ne specialiai šitaip...– Ne... ne. Žinoma, ne. Kaip nors išsisuksime. Bet...– Taip. Kai tik atsigausiu.– Sveik. – Ir numetė ragelį.Mobilusis nuslydo jai ant kelių.Baisiai skaudėjo galvą. Toks jausmas, lyg ją kas spaudytų – ne

nuolatos, bet ritmiškai, sulig pulsu. Vėl surinko Dariaus numerį.– Labas, paskambinote Dariui Ramoškai...Ji atsisėdo ant vienos iš baltų virtuvės kėdžių ir pamėgino su­

sikaupti.Tada paskambino į policiją.

47

Berniukas Gulėjo be sąmonės ant užpakalinės sėdynės, pridengtas apsitrynusiu užklotu. Karina į telefono skambutį ne­atsiliepė.

Nina užsimerkė ir pamėgino susikaupti. 13.35. Dabar turėtų būti 13.35... Kilstelėjusi riešą, kad pažiūrėtų, kiek valandų, pa­stebėjo, jog ranka dreba. Dideli skaitmenys rodė – 13.36. Beveik atspėjo. Jai kiek palengvėjo, šiek tiek atsipalaidavo, pajėgė racio­naliau mąstyti.

Atleisk, Karina, pasakė mintyse. Bet to jau per daug.Pataisė užtiesalą, kad niekas nepamatytų vaiko. Atsuko langą,

įleisdama į automobilį šviežio oro. Tada išlipusi užrakino fiatą ir pasileido bėgte.

Per geležinkelio stoties salę ji nuskuodė tiesiai prie policijos pos­kyrio. Ką, po paraliais, sakyti? Sveiki, radau vaiką?

Pareigūnė už stalo atrodė išvargusi. Ne pati ramiausia darbo vieta Kopenhagoje.

– Kuo galėčiau padėti? – paklausė ji.– Hmm... mano mašinoje vaikas, kurį...Tuo metu sudžeržgė pareigūnės radijo stotelė. Nina neišgir­

do, kas ką pasakė, bet moteris burbtelėjo:– Supratau. Jau bėgu, – ir puolė prie durų. – Prašom palauk­

ti... – grįžtelėjusi per petį riktelėjo Ninai.Nina nusekė paskui ją į stoties salę ir pamatė, kaip ji su kita

uniformuota kolege nulėkė prie bagažo saugyklos. Pati to nesu­vokdama, Nina nuskubėjo joms iš paskos.

Lipdama laiptais išgirdo šurmulį, sklindantį iš apačios. Pro šalį skubantys žmonės sukluso, keletas sustojo ir žvelgė ten, kur buvo atšaka ir spintelė Nr. 37–43. Nina pajuto, kaip ją muša šal­tas prakaitas, bet nusekė paskui pareigūnes.

Prie metalinės spintelės stovėjo vyriškis ir įnirtęs spardė du­ris. Ji pamatė jo sprandą – plaukai nukirpti taip trumpai, kad

48

atrodė beveik plikas, – galvą, įspūdingai pūpsančius pečius. Jis vilkėjo rusva odine striuke. Keista, kaip jis ištveria tokiame karš­tyje su striuke, nustebo Nina. Kai pareigūnės pribėgo, vieną jis nustūmė šalin, lyg toji būtų vaikas, su kuriuo jis nenusiteikęs žaisti. Bet tą pačią akimirką susitvardė.

– Sorry, sorry, – pasakė. Ir staiga nurimo, tad pareigūnės ga­lėjo pereiti prie normalaus pokalbio. – I pay. Is broken, I pay.�

Tada staiga apsisuko ir pažvelgė tiesiai į Niną, tarsi būtų pa­jutęs jos žvilgsnį. Jo raumenys įsitempė, veidą perkreipė įsiūtis, akys susiaurėjo. Nebesakė nieko, stovėjo ramiai, bet net ir šitaip galėjai aiškiai justi jo tūžmingą jėgą.

Ką ji padarė, kad susilaukė šitokio įsiūčio? Juk nėra jo akyse regėjusi.

Staiga suvokė, kad jis spardė ne šiaip kokią spintelę, o pažy­mėtąją numeriu 37–43. Štai iš kur tas pyktis.

Ji paėmė tai, kas priklausė jam.

Ninai teko kaip reikiant susiimti, kad nepultų bėgti. Iš paskos jis neseks, ramino save. Juk aplink policija. Bet matė, kaip len­gvai jis nustūmė pareigūnę – kaip kad šuo nusikrato į kailį įsika­binusios blusos. Galvoje sukosi vienintelė mintis: bėgti. Jiedu su berniuku turi sprukti nuo to vyro kuo toliau.

� Atsiprašau, atsiprašau. Aš sumokėsiu. Ji sulūžusi. Aš sumokėsiu (angl.).

126

nina Pastatė automobilį siaurojoje Reventlovo gatvės daly­je. Vienoje akmenimis grįstos gatvės pusėje rikiavosi klasikiniai senieji Vesterbro kvartalo namai. Kitapus, už pylimo, Tytgeno gatve triukšmingai riedėjo mašinos.

Berniukas nepatenkintas pasimuistė, kai ji movė jam šor­tukus, bet akivaizdžiai džiaugėsi sandalais, nors jie buvo kiek didoki. Mažais putliais piršteliais atsargiai krapštė lipukinius susegimus ir plačius dirželius. Nina ištiesė ranką ir švelniai pa­glostė jam galvytę. Vaikas krūptelėjo, bet leidosi glostomas ir vis neatitraukė akių nuo naujųjų sandalų. Nina ištraukė iš maišelio parduotuvėje pirktą vandenį, atsuko kamštelį ir padavė butelį berniukui.

– Ačiū.Berniukas pažvelgė į ją didelėmis rimtomis akimis ir ėmė go­

džiai gerti, šiek tiek laistydamas pro šalį. Vanduo tekėjo jam per smakrą, ant naujųjų marškinėlių. Atsigėręs vaikas atbula ranka nusišluostė burną.

Judesys buvo toks natūralus ir įprastas, kad Ninai akimirką pasirodė, jog šalia jos mašinoje sėdi vaikas, kurį ji po ilgos die­nos pasiėmė iš darželio. Mintyse lėtai pakartojo tą žodį. Ačiū. Ar ne tą patį jis sakė ir tada, kai ji prie parduotuvės padavė ledus?

Greičiausiai dėkoja.Nina pastebėjo, kaip jis kiek nudelbė akis ir vos linktelė­

jo – šitaip instinktyviai dėkoja dauguma vaikų. „Ačiū“ – vie­nas iš pirmųjų išmokstamų žodžių, jei tėvai nori, kad jų vaikas būtų išauklėtas. Ką nors gavęs, tą žodį taria ne atsitiktinai. Jis turėtų reikšti padėką. Vadinasi, jos užduotis kiek palengvėjo, nes „mama“ – pernelyg universalus žodis, kad čia, Vesterbro rajone, galėtum pradėti paieškas.

Nina atidarė dureles ir išlipo iš automobilio. Asfaltas ir namų sienos vis dar alsavo karščiu, o nuo stoties sklido toks stiprus dyzelino dvokas, kad buvo sunku kvėpuoti. Vėjelis stūmė šaligat­

127

viu suglamžytą cigarečių pakelį, kuris netrukus įstrigo sausoje pageltusioje žolėje tarp plytelių.

Berniukas susiraukė keliamas iš mašinos, bet atsidūręs lau­ke panoro žūtbūt eiti pats – ėmė muistytis jos glėbyje, galiau­siai protestuodamas atlošė galvą. Kai ji pasidavė ir leido jam eiti pačiam, berniuko akyse akimirksnį suspindo pergalės ugnelės. Pastatytas ant šaligatvio jis porą kartų treptelėjo naujaisiais san­dalais, tada lyg niekur nieko ištiesė jai ranką ir įsikabino, tarsi ki­taip ir būti negalėtų. Jis turbūt įpratęs vaikščioti įsikibęs į ranką, pamanė Nina.

Jie ėjo Stampės gatve, tada pasuko dešinėn – pirma į Kolbjorn­seno, paskui į Istedo gatvę. Rankutė gležna kaip drugelis, mąstė ji, kai abu žingsniavo pro „Kakadu“ barą ir „Sagos“ viešbutį. Tą šiltą vakarą gatvėse buvo nemažai praeivių; kai Nina su berniuku perėjo į kitą Istedo gatvės pusę, išvydo žmones, sėdinčius lauke prie kavinukių, gurkšnojančius kavą, kolą ir šaltą alų. Moterys vilkėjo lengvomis vasarinėmis suknutėmis, avėjo basutėmis. Va­sara buvo neįprastai šilta ir sausa.

Pirmosios kekšės, kurias pastebėjo Nina, buvo afrikietės. Dvi tvirtos moterys su aukštakulniais ir spalvingais sijonais, vos pridengiančiais tamsias raumeningas kojas. Jos stovėjo kokių penkių metrų atstumu viena nuo kitos, bet nesišnekėjo. Viena, su cigarete tarp kietai suspaustų lūpų, ramstė sieną ir nervingai rausėsi rankinėje. Kita dykinėjo. Kiurksojo tarp zujančių praša­laičių danų, įdėmiai nužvelgdama gatve pravažiuojančius auto­mobilius.

Į Niną su berniuku niekas nekreipė dėmesio, ir jai dingtelė­jo, kad jiedu eina gatve kaip du niekuo neypatingi žmonės. Na, gal kiek per vėlai, nes vaikas jau turėtų būti lovoje, bet niekam tai nesukelė įtarimų. Netgi šičia. Vesterbro rajone gyvena daug šeimų su vaikais.

128

Atėjus į Vesterbro gatvę, berniukas šiek tiek sulėtino žingsnį, tačiau ir toliau ėjo nesipriešindamas. Jo rankutė ramiai gulėjo jos delne. Nina dairėsi. Šiek tiek tolėliau, prie atidarų durų į namą, stovėjo dvi ilgakojės merginos liesais, iš minios išsiskiriančiais veidais ir dėl kažko ginčijosi. Tada viena išsitraukė iš rankinės skardinę alaus ir ištiesė draugei.

Nina stabtelėjo priešais jas, berniukas irgi paklusniai sustojo. Nina pamėgino pagauti vienos merginos žvilgsnį – tos, kuri laikė skardinę. Po kelių sekundžių mergina pagaliau atsisuko ir iškart įbedė akis į berniuką.

– Sveikas, mažyli.Balsas buvo gergždžiantis ir duslus, lyg mergina kalbėtų iš

šulinio dugno. Berniukui nesureagavus, ji pažvelgė į Niną.– Ko?Nina giliai įkvėpė ir pagaliau įsidrąsino užduoti tą absurdišką

klausimą.– Aš ieškau... – Ji stengėsi įsižiūrėti į paplaukusias moters akis

ir atidžiai rinko žodžius, – ...merginų iš Rytų Europos. Gal žino­te, kur jos stovi?

Moteris su skardine kiek sutriko, nepatikliai įsispoksojo į Niną, jos akys ėmė neramiai lakstyti, lūpų kampučiai nukaro. Ninai dingtelėjo, kad ta moteris turbūt laiko ją prieše. Veikiau­siai pasijuto užpulta – juk į jos teritoriją bando įsibrauti kažin kokia eilinė danė iš „normaliųjų“ pasaulio. Viena iš tų, kurios nuolat gauna atlyginimą, turi vyrą, namelį ir nedaro nieko kito, tik mindo į purvą tokias kaip ji. Galbūt moteris su skardine manė, kad Nina – žurnalistė ar kokia atstumta žmona, o gal tiesiog viena iš smalsuolių, kuriai parūpo žvilgtelėti, koks tas padugnių pasaulis. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad būti Ninos va­dove po naktinį Vesterbrį prostitutė netroško. Jos akys piktai sublizgo.

– Ir ko jau čia taip panižo?

129

Moteris žengė žingsnelį artyn, ir Nina pajuto jai iš burnos sklindantį sunkų tvaiką.

Tiesą, pagalvojo Nina. Pasakysiu jai tiesą – bent jau dalį.– Ieškau vaiko mamos, – ištarė ir paėmė berniuką ant ran­

kų. – Privalau surasti jo motiną.Moteris kelias sekundes dvejojo – tebestovėjo karingai atki­

šusi krūtinę ir prisimerkusi. Galiausiai suvirškino Ninos žodžius. Tada šiek tiek atsipalaidavo, lėtai gurkštelėjo alaus iš savo skardi­nės. Paskui dar sykį smalsiai nužvelgė berniuką.

– Viešpatie, vargšiukas, – pasakė ir laibu pirštu perbraukė berniukui per skruostą.

Jis staigiai nusisuko ir įsikniaubė Ninai į petį. Moteris piktai pakraipė galvą, čiupo draugužę už rankos ir ėmė tempti Istedo gatvės link.

– Dabar jų pilna visur, – galiausiai pasakė. – Kelios stovi Skel­bėko gatvėje ir Šiaudų aikštėje, bet ir čia, Helgolando gatvėje, jų apstu. Priviso ir knibžda, kur bepasisuksi. Tad jei nežinai, kur konkrečiai ji yra, tavęs laukia ilga naktelė.

– Gal žinot, iš kur jos atvykusios?Nina nebuvo tikra, ar moteris ją išgirdo, bet kai abi prostitu­

tės jau suko už kampo, atsisuko jos draugė ir pažvelgė į Niną.– Daugiausia iš Rusijos, – šūktelėjo ji. – Bet yra ir iš kitur.

Muša kainas bjaurybės.

130

suskamBėjo durų telefonspynė. Sigita net krūptelėjo.– Čia Evaldas Gužas iš Asmenų paieškos skyriaus. Ar gali­

me užeiti?Ji įleido. Širdis ėmė taip daužytis, kad sulig kiekvienu smūgiu

net suknelė kilnojosi. Surado, šmėkštelėjo jai. Maloningoji Mari­ja, Dievo Motina. Kad tik būtų suradę. Gyvą ir sveiką.

Tačiau pamačiusi Gužą ir jo kolegą kaipmat suprato, kad jie atnešė kitokią žinią. Bet vis tiek nesusilaikiusi paklausė:

– Tai ar suradote?– Ne, – atsakė Gužas. – Deja, ne. Bet galbūt užsikabinome.

Čia mano kolega, Martynas Valionis. Kai jam viską papasakojau, labai susidomėjo.

Valionis padavė ranką.– Gal galime prisėsti?– Žinoma, sėskitės, – mandagiai pasiūlė Sigita, nors iš visų

jėgų tvardėsi, kad nesušuktų: Na, pasakokite greičiau!Valionis atsisėdo ant baltos sofos, skrupulingai pasidėjo ant

staliuko portfelį, galiausiai išsitraukė iš jo plastikinę įmautę.– Ponia Ramoškiene, norėčiau jums parodyti keletą nuotrau­

kų. Gal atpažįstate kurią nors iš šių moterų?Portretai nuotraukose nebuvo aiškūs ir ryškūs, o tik prastu

spalvotu spausdintuvu atspausdintos kopijos. Jis rodė jai po vie­ną veidą.

– Ne, – įsižiūrėjusi į pirmąją moterį pasakė Sigita. Nepažino­jo ir antrosios.

Trečioje nuotraukoje ji atpažino moterį su šokoladu.Sigita čiupo nuotrauką, kad ta net susiglamžė.– Čia ji. Tai ji pagrobė Miką.Valionis patenkintas linktelėjo.– Barbara Voronska, – paaiškino. – Lenkė, gimusi Krokuvo­

je 1972 metais. Jau keletą metų gyvena Lietuvoje, oficialiai dir­ba sekretore bendrovėje, prekiaujančioje apsaugos sistemomis ir signalizacijomis.

131

– O neoficialiai?– Mūsų akiratin ji pakliuvo prieš porą metų, kai vienas belgas

verslininkas pasiskundė, jog ji prievartauja jo turtą. Bendrovė ją laiko tik dėl to, kad užimtų klientus užsieniečius, kol jie lankosi Vilniuje.

– Tai ji prostitutė? – To Sigita niekaip nebūtų atspėjusi.– Ne visai taip. Mums susidaro įspūdis, kad ji – savotiškas

jaukas. Šiaip ar taip, yra pirkusi didelius kiekius receptinių akių lašų.

Sigita visai suglumo.– Akių lašų?– Taigi. Jie turi šalutinį poveikį – tarkim, jei įmaišoma į al­

koholį, tokio kokteilio išgėręs žmogus netenka sąmonės. Deja, neretai pasitaiko, kad užsienietis, pasišovęs patyrinėti naktinį Vilniaus gyvenimą, galiausiai atsibunda prišnerkštame viešbučio kambaryje be brangaus „Rolekso“, be pinigų ir kreditinių korte­lių. Ponia Voronska su savo bendrais šitą techniką, regis, dar pa­tobulino. Kol vyrukas guli be sąmonės, jie pripliauškina kompro­mituojančių nuotraukų ar kaip ten vadinasi, o tada pareikalauja, kad užsienietis sudarytų eksporto sutartį su... sakykim taip: su itin palankiomis sąlygomis jį reketuoti. Tačiau minėtas belgas pasirodė ne iš kelmo spirtas, pasakė jiems, esą tegu platina tas savo nuotraukas ir eina po paraliais, paskui kreipėsi į mus. Ponia Voronska – viena iš tų „fotosesijų“ dalyvių. Kita mergaitė – dar visai vaikas, gal dvylikos metų. Nesunku atspėti, kad į policiją kreipiasi labai mažai vyrų, užkibusių ant tokio kabliuko.

Vos dvylikos metų... Sigita pabandė nuvyti mintyse besidė­liojantį paveikslą. Kažkaip sunku patikėti, kad taip galėtų elgtis toji gražiai apsirengusi moteris su šaliu. Juk tokias iš tolo galima atpažinti... O gal ne?

Ji įsistebeilijo į atspaudą. Fotografuota ne policijoje, kaip būna sulaikius nusikaltėlį. Barbara Voronska žiūri ne tiesiai į

132

fotografą, o kiek pasisukusi į kairę, matyti ilgas dailus jos kaklas. Nuotraukos kokybė prasta, lyg būtų bandyta smarkiai padidinti vaizdą, o veidas kažkoks... keistas. Lūpos kiek praviros, akys žvel­gia į niekur. Nors buvo matyti tik veidas ir dalis kaklo, Sigita stai­ga suprato, kad Voronska be drabužių, kad čia turbūt padidinta viena iš tų kompromituojančių nuotraukų.

– Bet, kodėl... kodėl manote, kad Miką pagrobė ji?– Du dalykai, – aiškino Valionis. – Pirmiausia, kai belgas

kreipėsi į mus, jo kraujyje buvo rasta daug promilių, nors tvirti­no, kad žavingosios panelės Voronskos draugijoje teišgėrė vieną taurelę. Jį apžiūrėjęs gydytojas aptiko porą žaizdelių gerklose ir priėjo prie išvados, kad belgui praradus sąmonę kažkas įkišo į skrandį zondą ir pro jį supylė alkoholį. Aišku, rizikuojant, kad šitaip žmogų gali mirtinai nunuodyti.

Sigitai ėmė suktis galva.– Bet... juk...Evaldas Gužas linktelėjo.– Taip. Atsiprašau, kad iš pradžių jumis netikėjome. Deja,

neturime įrodymų, ar ir jūsų atveju buvo pasitelktas toks meto­das, nes praėjus kiek laiko zondo paliktų įbrėžimų nebepama­tysi. Visi, su kuriais teko kalbėtis, jus apibūdina kaip atsakingą ir alkoholiu nepiktnaudžiaujančią moterį, todėl... – Bet sakinio nebaigė, palikęs išvadą kyboti ore.

Sigitos nusiminimas kiek atlėgo. Jie dabar bent jau tiki ja. Bent įsiklauso. Ji negalėjo suprasti vienintelio dalyko – kaip su visu tuo susijęs Mikas.

– O... Mikas?– Kitas dalykas, užvedęs mus ant kelio, kad Barbara Vorons­

ka – viena iš keturių įtariamųjų vaiko dingimo byloje, – pasa­kė Valionis ir žvilgtelėjo į bloknotą, kurį buvo išsiėmęs iš juodo portfelio.

Sigitai sudrebėjo rankos.

133

– Vaiko?Valionis linktelėjo.– Prieš kokį mėnesį mums paskambino moteris ir pranešė,

kad dingo jos aštuonmetė dukra. Kažkokia nepažįstama moteris, prisistačiusi kaimyne, ją pagrobė iš muzikos mokyklos, kurioje mergaitė lankė fortepijono pamokas. Fortepijono mokytoja nie­ko blogo neįtarė, nes mergaitės motina dirba medicinos seseri­mi, todėl, kai jai reikėdavo budėti, dukrą dažnai pasiimdavo kiti žmonės. Deja, tiksliau apibūdinti grobikės fortepijono mokytoja neįstengė – tik pasakė, kad „galbūt“ tai viena iš šių keturių mote­rų. – Pareigūnas pabarbeno pirštu į plastikinę įmautę.

– O kur ji dabar? – paklausė Sigita. – Ar suėmėt?– Deja, ne, – atsakė Gužas. – Darbovietėje kolegos tvirtina

nematę jos nuo ketvirtadienio, o deklaruotu adresu ji nebegyve­na nuo kovo.

– Kodėl ji iš viso laisvėje? Kodėl nepasodinote į kalėjimą, kad negrobtų kitų vaikų?

Valionis nervingai papurtė galvą.– Abi bylos nutrauktos. Kaltinimai taip ir nepateikti. Belgas

staiga išvyko namo, mes gavome laišką iš jo advokato, kad jis atsiima visus kaltinimus. Medicinos sesuo irgi staiga pareiškė, kad visa tai – tiesiog nesusipratimas, kad vaikas yra namie gy­vas ir sveikas.

– Negi tai jums neatrodo keista? – nusistebėjo Sigita.– Keista. Beveik nėra abejonių, kad abu jie tokius pareiškimus

padarė vienaip ar kitaip šantažuojami. – Niūrus Evaldo Gužo žvilgsnis įsmigo į Sigitą. – Dėl to aš jūsų dar kartą klausiu, ponia Ramoškiene: gal kas nors turi priežasčių ir jus šitaip spausti?

Sigita tylėdama papurtė galvą. Jei tai padarė ne Dobrovolskis, tada ji nė nenutuokia, kas galėtų grasinti ar šantažuoti.

– Juk pagrobėjai turėtų kaip nors apsireikšti, – svarstė ji. – Bet į mane niekas nesikreipė.

134

Ir vėl ją sukaustė bejėgiškumas. Ir vėl galvoje iškilo ryškus ir baisus paveikslas: Mikas rūsyje ar kokioje kitoje gūdžioje vietoje, ant aptriušusio čiužinio, verkiantis iš baimės. Aš tuoj išprotėsiu, pagalvojo ji. Tikrai neištversiu.

– Primygtinai jūsų prašau mums nedelsiant pranešti, jei tik kas nors bandys su jumis susisiekti, – pasakė Gužas. – Mums tikrai nepavyks sulaikyti tokių žmonių, jei visi bijos pasakoti.

Ji nenorom linktelėjo. Žinojo vieną dalyką: jei reikės rinktis – ar gelbėti Miką, ar kreiptis į policiją, ji rinksis pirmąjį variantą.

Valionis spragtelėjo portfelio užraktais, ir policininkai at­sistojo. Valionis padavė Sigitai savo vizitinę kortelę, o Gužas ištiesė ranką.

– Vilties yra, – pasakė. – Julija Baronienė savo dukrelę atgavo gyvą ir sveiką.

Sigita krūptelėjo.– Kas tokia?– Julija Baronienė. Medicinos sesuo. Ar jūs pažįstate ją?Sigitai taip suspurdėjo širdis, kad vos neiššoko iš krūtinės.– Ne, – atsakė. – Nepažįstu.

Ji stovėjo balkone ir stebėjo, kaip policininkai eina per automo­bilių stovėjimo aikštelę, sėdasi į juodą mašiną ir išvažiuoja. De­šiniąja ranka nevalingai susigriebė už papilvės. Yra dalykų, kurių kūnas nepamiršta.

Kad ir ko Sigita buvo prisiklausiusi apie pirmąjį gimdymą, ji pati pagimdė greitai, užtai skausmai buvo beprotiški. Iš pra­džių ji keikėsi ir rėkė. Paskui – tik rėkė, visas keturias valandas. Ir kabinosi tik į Juliją, medicinos seselę, kuri jai kažkodėl priminė močiutę. Julija budėjo prie jos, todėl Sigitai atrodė, kad Julijai vienintelei pasaulyje ji ir terūpi. Stiprios kaulėtos Julijos rankos, Julijos balsas, Julijos žvilgsnis. Jos akys buvo tamsios, džiovintų slyvų spalvos, ji Sigitos nepaliko vienos. Nepaliko.

135

– Tu ištversi, – kalbėjo. – Tu tikrai ištversi, kol mes viską baigsim.

Kai vaikelis pagaliau gimė, Sigita nebeįstengė tvardytis. Sykiu su iš jos ištrūkusiu kažkuo, šlapiu, tamsiu ir šiltu, iš savojo kūno išsprūdo ir ji pati, liko tik šaltis ir tuštuma.

– Sigita...Julijos balsas atsklido iš kažkur labai labai toli.– Ji kraujuoja, – pasakė viena iš seselių. – Kvieskit gydytoją!

Greičiau!O Sigita toliau sau skriejo į šaltą tuščią tamsą.

Atsigavo beveik po paros. Gulėjo ankštoje palatoje be langų, palubėj plieskė dvi neoninės lempos. Tos šviesos ją ir prižadi­no. Vokai tarytum švininiai, labai skaudėjo kaklą. Viena ranka minkštais tvarsčiais pririšta prie lovos krašto, iš maišelio, pritvir­tinto prie stovo, į veną lėtai kapsėjo valgomosios druskos tirpa­las. Kūnas buvo sunkus ir svetimas.

– Ar jau atsigavai, mieloji?Prie lovos sėdėjo Jolita. Neono šviesoje jos oda atrodė baltu­

tėlė, visos raukšlelės – kaip ant delno. Pavargusi senutė, dingte­lėjo Sigitai.

– Gal vandenuko?Sigita linktelėjo. Ji abejojo, ar įstengs kalbėti, bet galiausiai vis

dėlto pabandė.– Kur Julija?Jolita suraukė pieštuku nupieštus antakius.– Ar močiutė?– Ne. Ta kita.– Nelabai suprantu, ką turi galvoje, mieloji. Štai, išgerk. Tau

dabar reikia pailsėti ir atsigauti, paskui galėsime važiuoti namo.Tada ir prasidėjo. Kai Jolita ištarė namai. Sigitos galva, krū­

tinė ir pilvas prisipildė kažko juodo, sunkaus ir baisingo. Kažko

136

aštraus ir pikto, tarsi tas kažkas vis dar tūnotų viduje, nors ji pui­kiai žinojo, kad ten nieko nebėra.

– Berniukas ar mergytė? – paklausė ji.– Dėl to nesirūpink, – pasakė Jolita. – Kuo mažiau galvosi,

tuo geriau. Vaikui viskas gerai. Tie žmonės turtingi.Sigita jautė, kaip tvenkiasi ašaros. Kūnas buvo šaltas kaip le­

das, o ašaros svilino.– Turtingi žmonės, – pakartojo tarsi mėgindama nuginti tą

juodumą.Jolita linktelėjo.– Iš Danijos, – pranešė tokiu tonu, lyg tai būtų kažkas ypatinga.Juoduma nesitraukė.

Po dviejų dienų Sigita stovėjo prie lovos apsivilkusi pilku džem­periu ir kelnėmis, į kurias keletą paskutinių mėnesių nebegalėjo įtilpti. Ji laukė. Stovėti buvo sunku, bet sėdėti vis dar negalėjo. Iš lovos kėlėsi kamuojama tokių skausmų, kad vėl gultis nė už ką nebenorėjo. Galų gale grįžo Jolita – kartu su šviesiaplauke Sigitai nematyta moterimi baltu chalatu.

Moteris padavė ranką.– Tai ką, Sigitėle, geros kloties.Buvo keista, kad vardu ją vadina niekada anksčiau nematytas

žmogus. Sigita nerangiai linktelėjo, bet ranką irgi ištiesė. Moteris padavė Jolitai rudą voką.

– Pinigų šiek tiek mažiau, nes atskaičiuota už papildomas pas mus praleistas dienas, – pasakė. – Paprastai merginos čia guldo­mos tik vienai dienai.

Jolita abejingai linktelėjo. Praskleidė rudąjį voką, pažvelgė vidun.

– Norėčiau paprašyti jūsų, kad pasirašytumėt.Jolita paėmė tušinuką.– Argi ne aš turėčiau pasirašyti? – pasiteiravo Sigita.

137

Jolita delsė.– Kaip nori, – pasakė. – Bet galiu ir aš.Sigita pažvelgė į popierių. Tai buvo ne įvaikinimo dokumen­

tas, o kvitas už „vaistinius augalus – įvairią žaliavą vaistams“. Kvi­te įrašyta suma – 14 426 litai.

Staiga Sigita suvokė, kad tai – ne įvaikinimas, o prekybinis sandėris. Svetimi žmonės nusipirko jos vaiką ir dabar ji gauna jai priklausančią pinigų dalį.

– Gal galėčiau bent kartelį pamatyti kūdikį? – paklausė ji. – Ir susipažinti su žmonėmis, kurie jį pasiima?

Jai suskaudo krūtis. Julija buvo jas tampriai suveržusi elasti­niu bintu. Jį reikia nešioti mažiausiai savaitę, kad liautųsi tekėjęs pienas, paaiškino.

Moteris baltu chalatu papurtė galvą.– Iš klinikos jie išvyko vakar. Iš patirties žinome, kad taip

visiems geriau.Juoduma vėl grįžo, skverbėsi gilyn į kūną, į kraujagysles. Da­

rėsi šalta, net šiurpo oda. Po laiko, pagalvojo Sigita. Jai liko tik pinigai. Ištiesė ranką.

– Duok juos man, – pasakė Jolitai.– Bet, mažute... – Jolita atrodė suglumusi. – Šneki taip, lyg aš

jų gvieščiausi.Sigita nieko neatsakė, tik laukė. Galiausiai Jolita voką atidavė.

Jis buvo sunkus, prikimštas pinigų. Sigita sugniaužė voką saujoje ir nušlepsėjo prie durų. Buvo sunku žengti, siaubingai skaudėjo susiūtą žaizdą.

– Sigita, palauk! – sušuko Jolita. – O kvituką?– Pasirašyk pati, – per petį burbtelėjo Sigita. – Juk tai tavo

idėja.Jolita paskubom suraitė parašą ir atsisveikino su šviesiaplau­

ke moterimi baltu chalatu. Sigita nesustojo. Ėjo koridoriumi, paskui pro laukiamąjį pasuko prie laukujų durų.

138

Jolita ją pasivijo, kai jau keliavo šaligatviu, šlapiu po lietaus.– Susistabdykim taksi, – pasiūlė.Sigita sustojo. Atsisuko į Jolitą ir perliejo šaltu žvilgsniu.– Gali važiuot namo, – pasakė. – O aš einu į viešbutį. Nebe­

noriu turėt su tavim jokių reikalų. Niekada.

Vilniaus apskrities telefonų knygoje Baronienių buvo keturios. Sigita paskambino joms visoms ir teiravosi Julijos. Be rezultato. Tada apskambino Baronus, nes telefonas juk galėjo būti regist­ruotas ir vyro pavarde. Baronai buvo aštuoni. Du neatsakė, sykį atsiliepė atsakiklis, bet Julijos vardo irgi nepaminėjo, du atžariai pareiškė jokios Julijos nepažįstą. Šeštoji atsiliepė moteris.

– Klausau, – ištarė netvirtai.Sigita įtempė ausis, bet nebuvo tikra, ar tai tas pats balsas.– Ar čia Julija? – pasiteiravo.– Taip. Kas čia skambina?– Sigita Ramoškienė. Aš norėčiau...Daugiau pasakyti ji nespėjo. Pašnekovė metė ragelį.