Baudžiamoji teisė

133
1tema. Baudžiamosios teisės samprata 1. Baudžiamosios teisės kaip teisės šakos sąvoka Baudžiamoji teisė – tai teisės šaka, kuri reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ne pozityvius, o negatyvius santykius kurie kyla asmeniui pažeidus baudžiamąjį įstatymą. Pati sąvoka „baudžiamoji teisė“ gali būti vartojama keliais aspektais: a) kaip teisės šaka teisės sistemoje; b) kaip įstatymų leidybos sritis (įstatymo leidėjo ar Seimo); c) kaip mokslo sritis. Nusikalstamos veikos ir jų požymiai yra pirmoji baudžiamosios teisės, kaip teisės šakos, reguliavimo dalyko sudedamoji dalis, nusikalstamų veikų padarymo teisiniai padariniai — antroji baudžiamosios teisės dalyko sudedamoji dalis. Taigi baudžiamoji teisė, kaip teisės šaka, yra nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių padarinių teisė. Baudžiamoji teisė, kaip mokymo disciplina, yra teisinė disciplina, kuri nagrinėja nusikalstamų veikų požymius ir šių veikų padarymo teisinius padarinius. Šiuolaikinės baudžiamosios teisės apibrėžimas - tai valstybės nustatytų teisės normų sistema, reglamentuojančių kokios veikos yra nusikalstamos, nustatančius bendrosios baudžiamosios atsakomybės pagrindus, valstybės prievartos priemonių turinį, sąlygas, kurioms esant bausmės gali būt pakeistos kitomis poveikio priemonėmis, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Sąvoka baudžiamoji kilo nuo žodžio bausti. Literatūroje kartais BT sąvokos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę subjektyvine prasme (ius puniendi) ir baudžiamąją teisę objektyvine prasme (ius poenala). Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Pažymėtina, kad valstybės teisė nubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra atsiradusi iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti panaudoja ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektai įgyja savarankišką prasmę ir todėl ši baudžiamosios teisės sritis gali būti specialiai akcentuota. Baudžiamoji teisė objektyvine prasme – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį. 2 .Baudžiamosios teisės dalykas ir metodai. BT teisinio reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai atsirandantys dėl nusikaltamos veikos, dėl nusikaltimo at baudžiamojo nusižengimo padarymo. Baudžiamosios teisės dalykas – baudžiamosios teisės normomis nustatoma svarbiausių visuomenės gėrių apsauga (vertybių kurios deklaruotos LR konstitucijoje), o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis priemonėmis. BT teisės normos realizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. Tai reiškia, kad jas reikia taikyti ne tik tiksliai laikantis baudžiamosios tesės normose apibrėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant valstybės prievartą. Taigi baudžiamosios teisės dalykas yra tas, kad jos normos yra nukreiptos apsaugoti tam tikrus žmonių interesus (teisinius gėrius), jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padarius nusikaltimą, kuriems dėl padarytų nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Šie suvaržymai yra tiksliai apibrėžti, negali būti pakeičiami šalių (subjektų) tarpusavio susitarimu ir yra privalomi ir taikyti, ir vykdyti. 3. Baudžiamosios teisės sistema Baudžiamosios teisės sistema – tai baudžiamosios teisės teisės kaip teisės šakos sąranga. Šią sistemą sudaro dvi dalys: bendroji ir specialioji. Jos veikia sistemoje santykyje viena su kita. Baudžiamasis kodeksas turi savo struktūrą: jį sudaro Bendroji ir Specialioji dalys. Šios dalys savo ruožtu yra suskirstytos į skirsnius, o skirsniai — į straipsnius. Straipsniai gali turėti dalis ar punktus. Baudžiamojo kodekso Bendrojoje dalyje yra nustatyta baudžiamųjų įstatymų galiojimo tvarka, nusikaltimo bendrieji požymiai ir jo padarymo formos, asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, amžius, nurodomos kaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys, taip pat bausmės, jų skyrimo ir atleidimo nuo jų tvarka. Specialiojoje dalyje išvardijamos veikos, kurios yra laikomos nusikaltimais, ir nustatytos sankcijos už baudžiamosios teisės normų pažeidimą. 1

Transcript of Baudžiamoji teisė

Page 1: Baudžiamoji teisė

1tema. Baudžiamosios teisės samprata

1. Baudžiamosios teisės kaip teisės šakos sąvokaBaudžiamoji teisė – tai teisės šaka, kuri reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ne pozityvius, o negatyvius santykius kurie kyla asmeniui pažeidus baudžiamąjį įstatymą. Pati sąvoka „baudžiamoji teisė“ gali būti vartojama keliais aspektais: a) kaip teisės šaka teisės sistemoje; b) kaip įstatymų leidybos sritis (įstatymo leidėjo ar Seimo); c) kaip mokslo sritis.

Nusikalstamos veikos ir jų požymiai yra pirmoji baudžiamosios teisės, kaip teisės šakos, reguliavimo dalyko sudedamoji dalis, nusikalstamų veikų padarymo teisiniai padariniai — antroji baudžiamosios teisės dalyko sudedamoji dalis. Taigi baudžiamoji teisė, kaip teisės šaka, yra nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių padarinių teisė. Baudžiamoji teisė, kaip mokymo disciplina, yra teisinė disciplina, kuri nagrinėja nusikalstamų veikų požymius ir šių veikų padarymo teisinius padarinius. Šiuolaikinės baudžiamosios teisės apibrėžimas - tai valstybės nustatytų teisės normų sistema, reglamentuojančių kokios veikos yra nusikalstamos, nustatančius bendrosios baudžiamosios atsakomybės pagrindus, valstybės prievartos priemonių turinį, sąlygas, kurioms esant bausmės gali būt pakeistos kitomis poveikio priemonėmis, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Sąvoka baudžiamoji kilo nuo žodžio bausti.

Literatūroje kartais BT sąvokos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę subjektyvine prasme (ius puniendi) ir baudžiamąją teisę objektyvine prasme (ius poenala).

Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Pažymėtina, kad valstybės teisė nubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra atsiradusi iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti panaudoja ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektai įgyja savarankišką prasmę ir todėl ši baudžiamosios teisės sritis gali būti specialiai akcentuota.

Baudžiamoji teisė objektyvine prasme – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.

2.Baudžiamosios teisės dalykas ir metodai.BT teisinio reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai atsirandantys dėl nusikaltamos veikos, dėl nusikaltimo at baudžiamojo nusižengimo padarymo. Baudžiamosios teisės dalykas – baudžiamosios teisės normomis nustatoma svarbiausių visuomenės gėrių apsauga (vertybių kurios deklaruotos LR konstitucijoje), o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis priemonėmis.BT teisės normos realizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. Tai reiškia, kad jas reikia taikyti ne tik tiksliai laikantis baudžiamosios tesės normose apibrėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant valstybės prievartą. Taigi baudžiamosios teisės dalykas yra tas, kad jos normos yra nukreiptos apsaugoti tam tikrus žmonių interesus (teisinius gėrius), jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padarius nusikaltimą, kuriems dėl padarytų nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Šie suvaržymai yra tiksliai apibrėžti, negali būti pakeičiami šalių (subjektų) tarpusavio susitarimu ir yra privalomi ir taikyti, ir vykdyti. 3. Baudžiamosios teisės sistema

Baudžiamosios teisės sistema – tai baudžiamosios teisės teisės kaip teisės šakos sąranga. Šią sistemą sudaro dvi dalys: bendroji ir specialioji. Jos veikia sistemoje santykyje viena su kita.

Baudžiamasis kodeksas turi savo struktūrą: jį sudaro Bendroji ir Specialioji dalys. Šios dalys savo ruožtu yra suskirstytos į skirsnius, o skirsniai — į straipsnius. Straipsniai gali turėti dalis ar punktus.

Baudžiamojo kodekso Bendrojoje dalyje yra nustatyta baudžiamųjų įstatymų galiojimo tvarka, nusikaltimo bendrieji požymiai ir jo padarymo formos, asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, amžius, nurodomos kaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys, taip pat bausmės, jų skyrimo ir atleidimo nuo jų tvarka.

Specialiojoje dalyje išvardijamos veikos, kurios yra laikomos nusikal timais, ir nustatytos sankcijos už baudžiamosios teisės normų pažeidimą.

BK Bendroji ir Specialioji dalys sudaro vieningą visumą. Dažnai Specialiosios dalies normos yra taikomos kartu su Bendrosios dalies normomis. •Esminės reikšmės atskleidžiant BK Specialiosios dalies normų turini turi Bendrosios dalies normos-definicijos. Pateikiant nusikaltimo, atsakomybės ir kitų pagrindinių baudžiamosios teisės sąvokų apibūdinimą įstatyme pasiekiamos visų šios teisės šakos normų vieningas supratimas. Baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos numato sankcijas kaip padaryto nusikaltimo pasekmes. Tuo tarpu visa bausmės skyrimo tvarka (konkrečios bausmės parinkimas pagal sankciją, švelnesnės negu numato atitinkamo straipsnio sankcija bausmės paskyrimas, subendrintos bausmės paskyrimas esant nusikaltimų sutapčiai) ir kt. klausimai yra nustatyti baudžiamojo kodekso Bendrojoje dalyje.

Taigi galima pasakyti, kad baudžiamųjų įstatymų Bendroji dalis savarankiškai funkcionuoti be Specialiosios dalies negali. Tačiau ir Specialiosios dalies normų realizavimas praktiškai neįmanomas be Bendrosios dalies.4. Baudžiamosios teisės uždaviniaiApibendrintai galima teigti, b.t. uždaviniai nustatyti kokios veikos laikytinos nusikaltimais ar baudžiamaisias nusižengimais ir saugoti visuomenę nuo tų nusikalstamų veikų, taikant valstybės prievartą.5.Baudžiamosios teisės specialieji principai ( nullum crimen sine lege nullum poena sine lege, nullum crimen sine culpa, ultima ratio, non bis in idem ir kt.).

Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė ( ultima ratio) padrius teisės pažeidimą. Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti valstybės pripažintų gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė..

Specialūs baudžiamosios teisės principai: 1) niekas negali būti pripažintas kaltu ir nubaustas, jeigu nėra įstatymo (nullum crimen, sine lege –nėra nusikaltimo be įstatymo, nulla poena,

sine lege- nėra bausmės be įstatymo) 2) atsakomybės neišvengiamumo principas (atsako tik kaltas asmuo)3) asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimas 4) in dubio pro reo(visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)5) bausmės ekonomijos principas6) ne bis in idem – draudimas bausti 2 kartus už tą pačią veika principas7) nullum crimen,sine lege culpa – nėra nusikaltimo be kaltės principas.

1

Page 2: Baudžiamoji teisė

nullum crimen, nulla poena sine lege- šiuolaikinių įstatymų dauguma gana aiškiai apibrėžia įstatymo galiojimo laiką – pradžią, pabaigą, grįžtamojo galiojimo atvejus. Įstatyme yra kategoriška nuoroda, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Nežiūrint į tai , kad baudžiamieji įstatymai yra kodifikuoti, neretai kyla klausimas ar konkreti veika yra uždrausta , dėl įstatymo netikslumo , neaiškumo ar blanketinių normų taikymo .

atsakomybės neišvengiamumo principas- šio principo realizavimas reiškia, kad kiekvienas, padaręs nusikaltimą privalo už jį atsakyti.asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimas- principas reiškia, kad baudžiamosios teisės normos turi užtikrinti, kad baudžiamojon

atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusikaltimo padarymu asmuo. Tačiau įvairiose valstybėse yra taikoma ir kolektyvinės atsakomybės principas. Bausmės individualizavimas nėra atribotas nuo aplinkos – kaltininko nubaudimas daro įtaką kaltininko artimiesiems, šeimai ir tokios įtakos išvengti beveik neįmanoma. Bausmės individualizavimas reikšmingas siekiant nubaudimo teisingumo. Teisingumas reiškia įstatymo nustatytą, optimalų pataisymui reikalingą bausmės dydį.

in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)- susietas su baudžiamuoju procesu. Visų aplinkybių, kurios ne visiškai aiškios ir tikslios, įvertinimas ir atsisakymas lemia kaltinimo pagrįstumą. Tačiau tas pats reikšminga ir baudžiamosios teisės prasme- yra visi įstatymo numatyti nusikaltimo sudėties požymiai ar ne – negali būti jokių abejonių. Kai kyla abejonių sprendžiant veiklos kvalifikavimo klausimus, turi būti parinkta tik ta nusikaltimo sudėtis, kuri be abejonės atitinka surinktus duomenis. Neturi būti taikomi griežtesni įstatymai, kad nepažeistų žmogaus teisių.

bausmės ekonomijos principas – turėtų būti akivaizdžiai akcentuotas baudžiamajame įstatyme. Įstatymo įtvirtintas bausmės ekonomijos principas reiškia, kad nustatytos tokios sankcijų ribos, kurios leidžia teismui parinkti tokias minimalias bausmes, kurių užtektų nuteistajam pataisyti.

6. Baudžiamosios teisės funkcijos. Bendriausia prasme baudžiamoji teisė vykdo apsauginę funkciją.Labiau specializuotos BT funkcijos:1. Bendrosios prevencijos: Baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams apskritai. Realus BT įstatymų taikymas

padariusiems nusikaltimus daro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai linkusiems nusikalsti asmenims. Esmė: ne bausmių griežtumas, o atsakomybės neišvengiamumas.

2. Informacinė: Esant tinkamai pateiktai informacijai apie BTN nustatytus draudimus ir įpareigojimus siekiama: 1) apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nelinkę nusikalsti (sulaikyti nusikaltėlį, būtinoji gintis ir t.t.), 2) BT priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs asmuo, 3) taip formuoti įstatymui paklusnių žmonių kategoriją, taip siaurinant galimybes daryti nusikaltimus.

3. Represinė: Esmė: pagal BT normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam.4. Individualios prevencijos (pataisymo): Nusikaltusiam asmeniui taikant įstatymą tikimasi jo elgesio pasikeitimo – daugiau nedarys

nusikaltimų. BT poveikis priklauso nuo: tinkamai pritaikyto įstatymo, individualizuotos bausmės parinkimo, jos atlikimo organizacijos ir t.t.7. Baudžiamosios teisės santykis su kitomis teisės šakomis (tarptautinė, civilinė, administracinė, baudžiamojo proceso, bausmių vykdymo) ir disciplinomis (kriminoligija, kriminalistika).Baudžiamoji teisė kaip teisės šaka, turi sąsają su kitomis teisės šakomis. (konstitucine). Konstitucijoje numatytos esminės žmogaus teisės ir laisvės, konstitucijoje jos deklaruotos. Bauž. Teisė yra kaip priemonė tas deklaracijas apsaugoti. Baudž. teisė siejasi ir ribojasi su administracine teise, nes kai kurie administraciniai nusižengimai ribojasi su nusikalstamomis veikomis. B.t. susijusi ir su kitom teisės šakom – komercine, finansų, civiline ir t.t.

BT vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai:1. ji gali būti analizuojama kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų (b-ojo proceso ir bausmių vykdymo teisės) požiūriu,2. teisės sistemos apskritai požiūriu.1. BT dar vadinama materialine teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė – formaliąja teise. Tai reiškia, kad tarp šių teisės

šakų yra tiesioginis ryšys. BT apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą. BT nesprendžia klausimo, kaip, kokia tvarka nusikaltusiam asmeniui turi būti inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų veikla traukiant asmenį baudž. atsakomybėn ir paskiriant bausmę sureguliuota baudž. proceso teisės. Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šaka numato bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.

Taigi BT, baudž. procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus, susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu.

2. CT, DT, FT ir kitų teisės šakų normų pagrindu sukuriamos prielaidos subjektų tarpusavio santykiams formuotis ir vystytis, kartu užtikrinant ir visuomenės raidos pažangą. BT normos nekuria jokių prielaidų ir nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių raidos, jų uždavinys – užkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų santykių funkcionavimui. BT ir kitos teisės šakos dažnai gina tą patį objektą (gyvybę, sveikatą, nuosavybę, viešąją tvarką ir kt.) tik skirtingomis priemonėmis ir panaudodamos skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiuo metu vis didesnę reikšmę visose valstybėse įgyja tarptautinės teisės normos. Yra ir tokių konvencijų, kuriuose sprendžiami baudž. atsakomybės klausimai. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir susiklosčiusia įstatymų leidybos praktika, konvencijų nuostatai BT-je taikomi tada, kai jie yra inkorporuoti į Lietuvos Respublikos baudž.įstatymus.

Materialinė ir procesinė baudžiamoji teisė. Materialioji baudžiamoji teisė - tai baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmė už nusikaltimų padarymą. Baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės laikomos formaliomis teisės šakomis. Materialinė baudžiamoji teisė trumpai gali būti apibūdinama taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.

Bausmių vykdymo teisė. Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. Ši teisės šakos

normos nustato tvarką, kaip turi būti vykdomos paskirtos bausmės, kad kartu būtų pasiekti bausmės tikslai. Svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir su tuo susiję nuteistųjų teisinės padėties (jų teisių ir pareigų), mokymo, auklėjimo, darbinės veiklos sureguliavimo ir kt. klausimai. Ši teisės šaka numato ir kitų bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.

Baudžiamosios teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų: administracinės, civilinės teisės.Atribojimas yra per dalyką ir metodą. Baudžiamosios teisės mokslas spręsdamas konkrečius klausimus gana dažnai pasinaudoja tokiomis mokslo šakomis kaip kriminologija,

kriminalistika, teismų statistika, teismo pedagogika ir psichologija. Vertinant kai kuriuos klausimus, susijusius su kaltininko gebėjimu

2

Page 3: Baudžiamoji teisė

atsakyti už padarytą veiką, itin reikšmingi yra teisminės psichiatrijos duomenys, o padarytos žalos dydis žmogaus sveikatai paprastai vertinamas remiantis teisminės medicinos išvadomis.

Taigi baudžiamosios teisės mokslas labai artimai yra susietas su daugeliu kitų mokslo šakų. Jų specialių tyrimų pagrindu galima tiksliau įverti n t i padarytos nusikalstamos veikos požymius bei kaltininko atsakomybės už juos ribas.

8. Baudžiamosios teisės mokslasBaudžiamosios teisės mokslas. Tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip nusikaltimas ir bausmė. Tuo ji

skiriasi nuo baudžiamosios teisės kaip teisės šakos, nes mokslo dalykas yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama bausmė.

Gana plačiai baudžiamosios teisės teorija analizuoja nusikaltimo esmę, jo materialiuosius ir formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymo formas. Ši analizė sudaro prielaidas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamosios teisės mokslas paprastai neapsiriboja dogmatine teisės normų analize.

Baudžiamosios teisės mokslas negali sėkmingai plėtotis be atitinkamos praktikos analizės. Tik jos pagrindu galima padaryti prielaidas apie galiojančių baudžiamųjų įstatymų taikymo efektyvumą, pasitaikančias baudžiamosios teisės spragas ir priemones joms pašalinti. Taigi baudžiamosios teisės mokslas tampa gana svarbiu tarpininku tarp Įstatymų leidėjo ir praktikos. Mokslinių tyrimų pagrindu pateikiamos rekomendacijos ne tik baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikai tobulinti, bet ir įstatymų leidėjui — tobulinti šiuos Įstatymus.

Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas neapsiriboja nacionalinių įstatymų ir jų taikymo praktikos tyrimais. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma dalis nusikaltimų (narkobiznis, kontrabanda, turto vagystės ir kt.) dažnai turi tarptautinį pobūdį. Yra nusikalstamų organizacijų, kurios veikia ne vienoje, bet keliose valstybėse. Todėl koordinuojant nusikalstamumo kontrolės klausimus būtina įvertinti atitinkamus šių šalių Įstatymus ir esant reikalui juos suderinti. Kita vertus, užsienio šalių baudžiamųjų įstatymų leidybos ir jų taikymo patirtis dažnai yra savotiškas pavyzdys nacionaliniams įstatymams tobulinti.

Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas sprendžiant nusikalstamumo problemas pasireiškia ir tuo, kad kai kurie veiksmai (genocidas, nusikaltimai taikai, žmonijai ir žmoniškumui, kai kurie kariniai nusikaltimai) yra pripažinti tiesiog tarptautiniais nusikaltimais.

Vadinasi, galima manyti, kad pradeda formuotis atskira baudžiamosios teisės kryptis — tarptautinė baudžiamoji teisėBaudžiamosios teisės mokslas visose šalyse stengiasi ištirti baudžiamųjų įstatymų raidą. Tik iš šios raidos analizės galima suvokti kovos

su nusikalstamumu tendencijas ir pateikti mokslines prognozes ateičiai . Taigi baudžiamosios teisės moksle sąlyginai galima išskirti tokias kryptis: a) baudžiamosios teisės dogmatiką; b) baudžiamosios teisės sociologiją; c) lyginamąją baudžiamąją teisę; d) tarp tautinę baudžiamąją teisę; e) baudžiamosios teisės istoriją Baudžiamosios teisės mokslas, nagrinėjantis nusikaltimo ir bausmės klausimus, turi daug ryšių su kitomis mokslo šakomis, kurios vienaip ar k i t a ip yra susijusios tarpusavyje. Baudžiamosios teisės mokslas spręsdamas konkrečius klausimus gana dažnai pasinaudoja tokiomis mokslo šakomis kaip kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo peda-gogika ir psichologija.Taigi baudžiamosios teisės mokslas labai artimai yra susietas su daugeliu kitų mokslo šakų. Jų specialių tyrimų pagrindu galima tiksliau įverti n t i padarytos nusikalstamos veikos požymius bei kaltininko atsakomybės už juos ribas.

9. Baudžiamosios teisės mokslo dalykas ir tyrimo metodaiBaudžiamosios teisės mokslas - tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip nusikaltimas ir bausmė. Tuo ji

skiriasi nuo baudžiamosios teisės kaip teisės šakos, nes mokslo dalykas yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama bausmė.

Mokslo rezultatai apskritai (ir baudžiamosios teisės skyrium imant) daug priklauso nuo mokslinės analizės metodų.Norėdamas nuodugniau ištirti atskirus baudžiamosios teisės institu t u s ir baudžiamosios teisės normas, baudžiamosios teisės mokslas

naudoja gana įvairius metodus. Tarp jų paminėtini: sisteminis, lyginamasis (komparatyvinis), statistinis, sociologinis, istorinis ir kt. Sisteminis metodas gali būti panaudotas nustatant teisės normos vie tą, parenkamų bausmių rūšis ir dydį, sudarant atskiras baudžiamojo kodekso dalis ir kt. Lyginamasis (komparatyvinis) metodas paprastai naudojamas lyginant skirtingų šalių baudžiamosios teisės atskirus institutus ar normas. Statistinis metodas reikalingas įvertinant padarytų, išaiškintų nusikaltimų, paskirtų bausmių ir kitus kiekybinius rodiklius. Jis svarbus norint išsiaiškinti padarytų nusikaltimų struktūrą, taikytas bausmes, nu teistųjų demografinius ir kt. rodiklius, kurie gali būti vertingi baudžiamiesiems įstatymams tobulinti. Sociologinių metodų panaudojimas padeda atskleisti specifinius baudžiamosios teisės klausimus, kurie reikalingi išsamaus pažinimo. Anketuojant baudžiamąsias bylas, apklausiant nuteistuosius ar nukentėjusiuosius, teisėsaugos darbuotojus galima tiksliau paaiškinti kai kurių baudžiamosios teisės institutų veikimą (pvz., skirt ingų bausmių efektyvumą), kriminalinės ar kitos statistikos patikimumą ir kt. klausimus. Panaudojant istorinį metodą atskleidžiama baudžiamosios teisės normų raida, įvertinamos jos taikymo galimybės ir kt.

Tyrimo metodų panaudojimas priklauso nuo konkrečios mokslinės užduoties, keliamų tikslų ir pan. Todėl moksliniame darbe gali būti panaudotas ne kuris nors vienas, o keli metodai.

10.Baudžiamosios teisės mokyklos..Klasikinė BT kryptis.Ši kryptis pagrindė visų asmenų lygybę prieš įstatymą, būtinumą padaryti esminių pakeitimų bausmių srityje (atsisakyti kūną žalojančių bausmių, sumažinti mirties bausmės taikymą, vykdyti kalėjimų reformą, atsisakyta bausti už kai kuriuos nusikaltimus tikybai ir ypač tariamus nusikaltimus, susijusius su raganavimu ar kitais prietarais. Ryškus baudžiamosios atsakomybės formalizavimas – BK-ai, numatydami nusikaltimo požymius, stengėsi labai išdiferencijuoti nusikaltimų rūšis ir tuo pagrindu konkretizuoti sankcijas (pvz.: vagystės numatoma apie 20 sudėčių su skirtingomis sankcijomis).Šis laikotarpis pasižymi nemažais biologijos ir psichologijos laimėjimais, pradėtais plačiais sociologiniais nusikaltėlių ir bausmės tyrimais.Reikšmė: šios krypties svarbiausi teiginiai sudaro ir šių dienų demokratinių valstybių BT pagrindą įgydami neoklasicizmo ar kt bruožų.Atstovas: Č. Bekarija jau nuo XIX a. yra laikomas vienu iš pradininkų vadinamosios klasikinės BT teorijos. Jis iškėlė vieną svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios teisės principų: pagrindinį vaidmenį užkertant kelią nusikaltimams turi ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamumas.Antropologinė kryptis.XIX a. 8 ame dešimtmetyje ryškiai iškyla antropologinė ir sociologinė BT kryptys. Šios kryptis tikslas buvo ne ieškoti baudžiamosios atsakomybės pagrindų, o nustatyti realias nusikaltimo priežastis.

3

Page 4: Baudžiamoji teisė

Atstovas : Č. Lombrozo “Žmogus nusikaltėlis” – jo išvada – nusikaltėlis yra atskiras žmogaus tipas, kurio savybės lemia jo patologiniai nukrypimai (veido, akių, kaktos ir kt), esantys nusikalstamo elgesio priežastimi ir kartu darantys asmenį įgimtu nusikaltėliu. Tačiau tie požymiai buvo gana būdingi ir kitiems, įstatymui nenusižengusiems asmenims. Todėl ši kryptis jau šio šimtmečio pradžioje beveik vieningai BT teoretikų buvo pripažinta nepagrįsta.Reikšmė: 1. atkreipė žmonijos dėmesį į tai, kad nusikaltėlio nubaudimas nėra vienintelis valstybės rūpestis. Svarbu suvokti nusikaltimų priežastis ir jas šalinti, tai visuomenei atsieitų pigiau. 2. Jos pagrindu susiformavo kriminologija, tyrinėjanti nusikalstamumo priežastis ir nusikaltėlįSociologinė kryptis.Atstovas: F. Listas – Visuomenės kova su nusikaltimais gali būti vaisinga, jei 1) gerai žinomos nusikaltimų priežastys, 2) įtaka, kurią daro valstybės skiriamos bausmės nusikaltėliams. Pagal šios krypties atstovų mokymą BT mokslas turi būti suskirstytas į kelias šakas, kurios sudarytų vieningą mokslą: 1) baudžiamosios teisės dogmatika, 2) kriminologija, 3) baudžiamoji politika (yra ir kitoks skirstymas). Neoklasikinė teorija (Lešekas)- atnaujinti klasikų teiginiai, suformuluota veikos sąvoka.Finalinė teorija(Velceris) - tikslų kėlimas ir konkrečių tikslų siekimas. Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas apie nusikaltimąkmnnvvvvcc ir baudžiamąją atsakomybę.Šiuolaikinė BT teorija tampa daugiau pragmatine. Nubaudimo tikslai paprastai siejami su nusikaltusio asmens pataisymu, visuomenės apsauga nuo nusikaltimo padarymo. Nusikaltimą, nusikaltėlį ir bausmę tyrinėja įv šiuolaikinio mokslo šakos.

??? 11. Lietuvos teisės universiteto ir kitų Lietuvos mokslininkų darbai - neaišku

2 tema. Baudžiamasis įstatymas

1.Baudžiamojo įstatymo sąvoka ir pagrindiniai bruožaiBaudžiamasis įstatymas yra pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis. Baudžiamosios teisės normos, kuriose formuluojamos elgesio taisyklės,

yra priimamos, keičiamos ar naikinamos tik įstatymu. Visos baudžiamosios teisės normos ar, kitaip sakant, visi galiojantys baudžiamieji įstatymai Lietuvoje yra kodifikuoti viename įstatyme. Šis įstatymas vadinamas Baudžiamuoju kodeksu.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų.

2. Šis kodeksas:1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia;2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos

priemones;3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys

gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.LR baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį: - uždrausti veikas, kurios daro esminę žalą asmens,valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai žalai atsirasti;- tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;- nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir jas atitinkančias bausmes;- saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti pagrindus, kuriais remiantis

baudžiami nusikaltusieji asmenys, norint juos pataisyti.Baudžiamuosiuose įstatymuose yra nustatyti draudimai arba įpareigojimai nedaryti nusikalstamų veikų.

2.Baudžiamosios teisės šaltiniai.Baudžiamosios teisės normos priimamos, keičiamos ar naikinamos įstatymu, todėl baudžiamasis įstatymas yra pagrindinis

baudžiamosios teisės normų šaltinis. O kadangi teisę priimti įstatymus Lietuvoje turi tik Seimas, tai galima daryti išvadą, kad tik Seimas kuria Lietuvos baudžiamąją teisę kaip teisės šaką. Nei Vyriausybė, nei kitos valstybės institucijos negali priimti, keisti ar naikinti baudžiamosios teisės normų.

Baudžiamosios teisės normų nustatytų draudimų turi laikytis visi Lietuvos piliečiai, tačiau pripažinti, kad asmuo pažeidė baudžiamąjį įstatymą ir taikyti baudžiamosios teisės normose numatytas sankcijas gali toli gražu ne kiekvienas pilietis ar institucija. Teisė taikyti baudžiamuosius įstatymus suteikta tik teismams ir pagal savo kompetenciją kitoms institucijoms, kurios įvardijamos kaip teisėsaugos institucijos, ir jų pareigūnams. Be teismų, baudžiamuosius įstatymus pagal savo kompetenciją taiko prokuratūros prokurorai ar Vidaus reikalų ministerijos ikiteisminio tyrimo pareigūnai, Specialiųjų tyrimų tarnybos ikiteisminio tyrimo pareigūnai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir kai kurių kitų įstaigų ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Taikant baudžiamąjį įstatymą yra apribojamos žmogaus teisės (atimama laisvė ar apribojama laisvė, atimama teisė dirbti tam tikrą darbą ir pan.), todėl jam taikyti yra specialus baudžiamasis procesas, kurio paskirtis laikantis tam tikrų taisyklių nustatyti, ar tikrai konkrečiu atveju yra pažeistas baudžiamasis įstatymas ir kas jį pažeidė, o šios taisyklės išdėstytos Baudžiamojo proceso kodekse.

Lietuvos baudžiamosios teisės šaltinis yra ir tarptautinės sutartys. Lietuva dalyvauja rengiant ir priimant tarptautines sutartis ir negali nesilaikyti šių institucijų priimamų teisės aktų, nesivadovauti jais teisės kūrimo ir taikymo veikloje.

Trečias baudžiamosios teisės šaltinis - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikiami baudžiamosios teisės normų - baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai. Jie pateikiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose arba Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse. Išaiškinimuose aiškinami tie baudžiamieji įstatymai ar jų dalys, dėl kurių kyla taikymo problemų3.Lietuvos Konstitucija ir Lietuvos baudžiamieji įstatymai.Baudžiamieji įstatymai, kaip ir visi kiti Lietuvoje galiojantys, neturi prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuri numato ne tik ben-druosius šalyje galiojančius teisės principus, bet ir tiesiog įtvirtina daugelį baudžiamajai teisei reikšmingų nuostatų. Lietuvos Konstitucijos 20 str. pirma dalis nustato, kad „Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kurias yra numatęs įstatymas", Konstitucijos 31 str., be kita ko, nustatyta, kad „Bausmė gali būti skiriama tik remiantis įstatymu". Konstitucijos atitinkamuose straipsniuose garantuojama žmogaus teisė į gyvybę (19 str.), laisvės neliečiamybė (20 str.), asmens nelie-čiamybė (21 str.), žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybė (22 str.), nuosavybės neliečiamybė (23 str.) ir kt. Į Lietuvos Konstitucijoje išdėstytas nuostatas privaloma atsižvelgti ne tik kuriant ir tobulinant baudžiamuosius įstatymus, bet ir juos taikant, nes remiantis jos 6 str. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik baudžiamojo įstatymo, bet ir Konstitucijos nuostatomis. Todėl šiuo aspektu konstitucinės normos yra baudžiamosios teisės šaltinis.4.Tarptautinės sutartys ir Lietuvos baudžiamieji įstatymai.

4

Page 5: Baudžiamoji teisė

Tarptautinės sutartys Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniu tapo tik atgavus nepriklausomybę 1990 metais. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Taigi nuo 1992 metų tarptautinės sutartys Lietuvos teisėje yra vienas iš teisės šal tinių. Kalbant apie tarptautines sutartis kaip baudžiamosios teisės šaltinį ir jų taikymą Lietuvos baudžiamojoje teisėje, kyla du svarbūs klausimai, susiję su tarptautinių sutarčių ir vidaus baudžiamosios teisės santykiu ir jų taikymu: a) koks yra tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos vidaus baudžiamojoje teisėje mechanizmas ir b) kaip sprendžiama tarptautinės ir vidaus teisės normų kolizija.

Pirmo klausimo esmė yra tokia: ar tarptautinės sutartys ir iš tarptautinės sutarties išplaukiantys Europos Sąjungos institucijų teisės aktai Lietuvos baudžiamojoje teisėje gali būti taikomi tiesiogiai, o teismai, priimdami sprendimą baudžiamojoje byloje, gali remtis ne BK nuostatomis, o tarptautine sutartimi, ar tarptautinės sutartys gali būti taikomos tik tada, kai jomis remdamasis Lietuvos Respublikos Seimas priima atitinkamą baudžiamąjį įstatymą ir papildo Lietuvos Respublikos BK.

Atkreiptinas dėmesys, kad tai yra globali teisės problema, kuri ilgą laiką nagrinėjama daugelio valstybių teisininkų. Šios problemos sprendimo atžvilgiu pasaulyje susiformavusios dvi teorijos - dualistinė ir monistinė, kurios skirtingai vertina šių dviejų teisių santykį. Pagal dualistinę teoriją tarptautinė ir vidaus teisė yra atskiros teisės šakos, ir tarptautinės teisės normos paprastai gali būti taikomos vidaus teisėje tik valstybei sankcionavus jas, t. y. jomis remiantis priimant vidaus įstatymus. Monistinės teorijos atstovų teigimu, jei valstybė prisijungė prie tarptautinės sutarties, nereikalaujama neišvengiamai įtraukti sutarties nuostatų į vidaus teisę. Tarptautinės sutartys vidaus teisėje gali būti taikomos tiesiogiai.Pagrindinis tarptautinių sutarčių, susijusių su baudžiamąja teise, taikymo Lietuvos Respublikoje būdas yra tų sutarčių ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seime ir jų nuostatų įtraukimas į Lietuvos Respublikos BK. Kol įstatymų leidėjas to nepadarė, tarptautinės sutartys, kuriose yra baudžiamosios teisės nuostatų, negali būti tiesiogiai taikomos Lietuvos teismų. Tokią išvadą padarė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

Tačiau išvada apie tarptautinių sutarčių įtraukimą į vidaus teisę, kaip vieną iš jų taikymo vidaus teisėje sąlygų, nereiškia, kad tarptautinės sutartys apskritai baudžiamojoje teisėje negali būti taikomos tiesiogiai, t. y. Lietuvos teismai negali savo sprendimų grįsti ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis. Tokia išvada taip pat būtų neteisinga. Kai kurių tarptautinių sutarčių nuostatos, susijusios su baudžiamąja teise, gali būti tiesioginio taikymo dalykas. Tiesiogiai gali būti taikomos bendrojo pobūdžio sutartys, liečiančios žmogaus teises, taip pat Europos Sąjungos teisės aktai, kurie išvardyti BK priede.

Viena iš bendrojo pobūdžio sutarčių yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Dalis šios konvencijos nuostatų skirta baudžiamajai teisei. Nors Lietuva yra ratifikavusi šią konvenciją, tačiau ne visos jos nuostatos detaliai įtrauktos į Lietuvos Respublikos BK. Minėta konvencija yra tiesiogiai taikoma konvencija, ir tai yra visuotinai pripažįstama, todėl Lietuvos teismai gali ją taikyti tiesiogiai baudžiamosiose bylosetaikymo galimybė.

Nors teoriškai tarptautinės sutartys ir Europos Sąjungos teisės aktai gali būti taikomi tiesiogiai, praktiškai tarptautinės sutartys, iš jų ir Europos Sąjungos teisės aktai, gali būti tiesiogiai taikomi tik tais atvejais, kai Lietuvos baudžiamieji įstatymai numato kitokį teisinį reguliavimą negu tarptautinė sutartis.

Antras svarbus tarptautinių sutarčių ir vidaus teisės santykio klausimas - kaip sprendžiama jų kolizija. Nors Lietuva derina vidaus įstatymus su tarptautinių sutarčių normomis ir ratifikuotų sutarčių normas įtraukia į vidaus įstatymus, kolizijų išvengti nepavyksta. Kaip teismai turėtų veikti, susidūrę su tokia situacija?. Pirmą kartą aiškus šio klausimo sprendimas buvo įteisintas 1999 m. birželio 22 d. priimtame naujame Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatyme. Šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarp-tautines sutartis Lietuvos Respublikoje privalu vykdyti. Jei įsigaliojusioje ratifikuotoje Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nustatytos kitokios normos negu Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose, galiojančiuose šią sutartį sudarant arba įsigaliojusiuose po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties normos. Aišku, kad Lietuva, tiek stodama į Europos Tarybą, tiek į Europos Sąjungą, įsipareigojo suderinti savo teisės aktus su šių organizacijų teisės aktais. Tačiau, nepaisant tokio įsipareigojimo, įstatymų kolizija įmanoma.

Grįžtant prie baudžiamosios teisės reikia pabrėžti, kad tarptautinių sutarčių tiesioginio taikymo sritis, net ir esant kolizijai su Lietuvos įstatymais, yra gana siaura. Jei tarptautinės sutartys formuluoja normas, susijusias su asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygomis ir rekomenduoja valstybėms įgyvendinti jas vidaus įstatymuose, o valstybė to nepadaro, sunku įsivaizduoti, kad teismai vien remdamiesi tarptautinės sutarties normomis galės asmenį pripažinti esant kaltą ir nuteisti už padarytą veiką net ir vadovaudamiesi nuostata, kad tokios sutartys yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Antai kai kurios tarptautinės sutartys (konvencijos), skirtos kovoti su tam tikrų rūšių nusikaltimais, įpareigoja valstybes nustatyti už tam tikras veikas ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę. Jei valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose tokia atsakomybė nėra numatyta, teismai negalės tiesiogiai taikyti konvencijos normų ir nubausti juridinį asmenį. O normos, kurios turi labiau procesinį pobūdį, gali būti be vargo taikomos tiesiogiai.5. Baudžiamųjų įstatymų vystymasis Lietuvoje po 1990 metų.Apibendrinant baudžiamosios politikos tendencijas įstatymų leidybos srityje nuo 1990 m. iki priimant 2000 m. BK ir jo įsigaliojimo, t. y. 2003 m. gegužės 1 d., galima aiškiai skirti du reikšmingus baudžiamosios politikos požiūriu periodus: 1) nuo 1990 m. iki 1998 m. vidurio, 2) nuo 1998 m. vidurio iki 2000-2003 m., kai buvo priimtas ir įsigaliojo naujasis Baudžiamasis kodeksas. Būdingosios šio laikotarpio baudžiamosios politikos tendencijos:

1. Pirmu periodu akivaizdus polinkis griežtinti baudžiamąsias priemones, noras visas problemas spręsti griežtinant bausmes. Antru periodu įstatymų leidėjas ima po truputį keisti baudžiamąją politiką – ją švelninti, mažinti BK bendrosios dalies ir specialiosios dalies sankci jose numatytas bausmes.

2. Nors teisės teoretikai daug kalba apie veikų dekriminalizavimo būtinumą, įstatymų leidybos srityje visą laiką dominavo veikų kriminalizavimo tendencijos. Dekriminalizuoti daugiausia tie ekonominio pobūdžio nusikaltimai, kurie prarado pavojingumą pasikeitus ekonominėms sąlygoms (spekuliacija, privati įmonininkų veikla). Tačiau BK atsirado gana daug naujų straipsnių. Daugelis veikų pagrįstai kriminalizuota dėl naujų nusikalstamumo tendencijų (nelegalių migrantų gabenimas, teroro aktas, prekyba žmonėmis) ar vykdant tarptautinius įsipareigojimus (genocidas, karo nusikaltimai, pinigų plovimas).

3. Kita ryški tendencija — sunkių nusikaltimų rato didinimas.4. Kita ryški baudžiamosios politikos tendencija įstatymų leidybos srityje - bausmių griežtinimas. Ši tendencija vyravo nuo 1990 m. iki

1998 m. vidurio. Tuo metu BK buvo griežtinamos bausmės ir už tam tikrus nusikaltimus, be to, buvo didinama minimali ir maksimali bausmė BK bendrosios dalies straipsniuose, kuriuose formuluojami tam tikrų bausmių požymiai. Ypač padidėjo laisvės atėmimo bausmės trukmė ir baudos.

5. Ketvirta baudžiamosios politikos tendencija, matoma baudžiamųjų įstatymų leidybos srityje, bandymas baudžiamaisiais įstatymais vykdyti racionalesnę ir šiuolaikiškesnę baudžiamąją politiką, išvaduoti teisėsaugos institucijas nuo tuščio, beprasmio darbo, ir, kita vertus, padėti

5

Page 6: Baudžiamoji teisė

šioms institucijoms vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Čia kalbama apie įstatymus, kurie išplėtė nukentėjusiųjų teises baudžiamajame procese nutraukti procesą šalims susitaikius, įstatymus, kurie išplėtė nukentėjusiojo teisę gintis užpuolimo atveju, teisę į aktyvius veiksmus ir padaryti žalą nusikaltėliui jį sulaikant, taip pat įstatymai, kurie skali no kaltininkus prisipažinti, padėti teisėsaugos institucijoms aiškinti nusikaltimus, numatydami už tai jiems garantuotas privilegijas skiriant baudžiamojo poveikio priemones.

6. Penkta baudžiamosios politikos tendencija būdinga laikotarpiui nuo 1998 m. vidurio iki priimant naująjį Baudžiamąjį kodeksą ir jam įsigaliojant. Šiuo laikotarpiu buvo panaikinta mirties bausmė, sušvelnintos sankcijos iš pradžių nepilnamečiams, padariusiems nusikaltimus, vėliau ir kitiems asmenims. Šie pakeitimai atspindėjo naują Lietuvos įstatymų leidybos tendenciją, siekį švelninti baudžiamąją represiją.

Ne visas minėtas baudžiamosios politikos tendencijas galima vertinti teigiamai, tačiau pažymėtina, kad kiekviena baudžiamųjų įstatymų leidybos tendencija gali būti pateisinama, nes įstatymų leidėjas taip reagavo į besikeičiančias gyvenimo sąlygas nepriklausomoje Lietuvoje ir bandė spręsti kylančias problemas.

6. Lietuvos Respublikos naujasis baudžiamasis kodeksas ir jo struktūra.Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas susideda iš trijų dalių: bendrosios dalies, specialiosios dalies ir BK

priedų.Visų nusikalstamų veikų požymiai ir bausmės, numatytos ir skirtinos už padarytas tam tikras nusikalstamas veikas, aprašomi specialiojoje

Baudžiamojo kodekso dalyje. Nėra nusikalstamų veikų, neįtrauktų į BK specialiąją dalį. Tiesa, galiojant 1961 metų BK buvo viena nusikalstama veika — genocidas, kurios požymiai nuo 1992 metų formuluojami ne BK, o atskirame įstatyme. Įsigaliojus 2000 metų BK visų nusikalstamų Lietuvoje veikų požymiai yra numatyti BK specialiojoje dalyje.

Tačiau naujojo BK specialiojoje dalyje formuluojami ne tik nusikalstamų veikų požymiai, bet ir numatytos ir skiriamos bausmės jas padarius. Kai kuriuose BK specialiosios dalies straipsniuose, paprastai jų pabaigoje po nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymo ir nustatytų sankcijų formuluojamos specifinės baudžiamosios atsakomybės už BK straipsnyje uždraustą veiką sąlygos. Jos gali apimti tris dalykus: 1) kaltės formą, 2) juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę ir (ar) 3) nusikalstamos veikos statusą (viešojo kaltinimo veika ar veika, už kurią baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik pagal pareiškimą — skundą). Šios nuostatos formuluojamos standartiniais sakiniais Be to, daugelio BK specialiosios dalies skyrių pabaigoje paskutinis straipsnis vadinamas „Sąvokų išaiškinimas". Šiuose BK straipsniuose aprašomos ne nusikalstamų veikų sudėtys, o pateikiamas atitinkamo BK skyriaus kai kuriuose straipsniuose aprašytų nusikalstamų veikų sudėties požymių aiškinimas.

Skirtingai nei specialiojoje dalyje, Baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje nusikalstamų veikų sudėtys neformuluojamos, o aprašomos nuostatos, turinčios visuotinį pobūdį ir taikomos ne vienai nusikalstamai veikai, o visoms ar daliai nusikalstamų veikų, numatytų BK specialiojoje dalyje. Bendrojoje dalyje įtvirtinami baudžiamosios atsakomybės pagrindai, formuluojami baudžiamųjų įstatymų galiojimo principai ir aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę. Šioje dalyje pateikiami nusikalstamų veikų rūšių apibrėžimai, jų klasifikacija, kaltės formos ir jų apibrėžimai. Be to, pateikiamas visų bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių sąrašas, atskleidžiamas jų turinys, formuluojamos bausmių skyrimo teisme taisyklės. Taip pat įtvirtinamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, atleidimo nuo bausmės institutas, formuluojamos atleidimo rūšys ir jų taikymo sąlygos, teistumo institutas. Nors, kaip minėta, bendrosios dalies normose nusikaltimų sudėtys neformuluojamos, tam tikri nusikaltimo sudėties požymiai, kurie yra vienodi visoms nusikalstamoms veikoms, aprašomi būtent bendrosios dalies straipsniuose (pvz., baudžiamosios atsakomybės amžius, pakaltinamumas, kaltės formos ir rūšys)..

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas turi priedą, kuris pavadintas „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai"6. Šiame priede vardijami Europos Sąjungos teisės aktai, su kuriais suderintas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksus. Tačiau pačiame BK šių Europos Sąjungos teisės aktų turinys neatskleidžiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai, nepaisant BK 1 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl BK suderinimo su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, galioja ir gali būti taikomi tiesiogiai. Todėl asmuo, taikantis atitinkamas Baudžiamojo kodekso normas, turi būti susipažinęs ir su priede nurodytų teisės aktų turiniu..

Taikant Baudžiamojo kodekso normas, labai svarbu įvardyti ne tik tinkamą BK straipsnį, bet ir jo dalį. Taikant BK specialiosios dalies normą (tai vadinama nusikalstamos veikos kvalifikavimu), reikalaujama nurodyti ir BK straipsnį, ir jo dalį, pagal kurią kvalifikuojama nusikalstama veika. BK straipsnio dalies nenurodžius kaltinamajame akte, yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui patikslinti kaltinimą, o jei BK straipsnio dalis nenurodoma nuosprendyje, yra pagrindas, esant apeliaciniam ar kasaciniam skundui, aukštesnės instancijos teismui panaikinti arba keisti žemesnio teismo priimtą nuosprendį motyvuojant netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu9.

7.Baudžiam ojo kodekso specialiosios dalies straipsnio struktūra Specialiosios dalies straipsniai susideda iš dviejų dalių: dispozicijos ir sankcijos. Straipsnio dispozicijoje aprašomi teisiškai reikšmingi nusikalstamos veikos požymiai (nusikalstamos veikos sudėties požymiai), o sankcijoje - bausmės, kurias gali skirti teismas už padarytą nusikalstamą veiką. Kiekviena BK straipsnio sudedamoji dalis pradedama nauja pastraipa.. Specialiosios dalies straipsniui nustato baudžiamąją atsakomybę už konkrečius nusikaltimus. Specialiosios dal ies skyriai nustato atsakomybę už nusikaltimus gyvybei, nuosavybei, ir pan Baudžiamosios teisės normos ir BK straipsnio atskyrimas reiškia, kad ne kiekviena baudžiamosios teisės norma ir ne visuomet sutampa su atitinkamais BK straipsniais. Dauguma baudžiamosios teisės normų, įvardi jančių konkrečius draudimus, yra išdėstytos BK Specialiosios dalies straipsniuose. Tačiau norint visapusiškai suvokti draudimo esmę, neretai tenka pasitelkti ir Bendrosios dalies straipsnius. Yra BK Specialiosios dalies straipsnių, kuriuose išdėstytas ne vienas, o du ar net daugiau draudimų. O tai reiškia, kad viename BK straipsnyje yra dvi normos.Baudžiamojo įstatymo straipsnis turi dvi dalis: dispoziciją ir sankciją. BK straipsnio dispozicija — tai ta jo dalis, kuri apibrėžia konkrečią veiką

kaip nusikaltimą. Taigi dispozicija nurodo veikos, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę, požymius ir sąlygas, kuriomis ji yra galima. Straipsnio sankcija – bausmės rūšis ir būdas už dispozicijoje nurodytą veiką. Jose atsispindi veikos pavojingumas. Visada nurodomos pagrindinės bausmės, gali būti ir papildomos (privalomos ir fakultatyvios).8.Dispozicija ir jos rūšys.

BK Straipsnio dispozicija – tai ta jo dalis, kuri apibrėžia konkrečią veiką kaip nusikaltimą. Taigi dispozicija nurodo veikos, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę, požymius ir sąlygas, kuriomis ji galima. Ji turi būti aiški, gerai atskleista, kad užtikrintų įstatymo teisingumą: Klasifikacijos pagrindas - pavojingos veikos požymio aprašymo būdas straipsnio dispozicijoje.

Paprastai yra manoma kad BK straipsnių dispozicijos pagal išdėstymą yra keturių rūšių: paprastos, apra šomosios, blanketinės ir pasiunčiamosios.1) paprastos – tik įvardina nusikalstamą veiką, bet neaiškina jos požymių, taikoma, kai nusikaltimas yra visiems aiškus, suprantamas, pateikiamas tik veikos pavadinimas; pvz.: tyčinis nužudymas, nužudymas dėl neatsargumo;

6

Page 7: Baudžiamoji teisė

2) aprašomosios – yra tuomet, kai veika apibūdinama pakankamai tiksliai, nusakoma kokių požymių visuma sudaro nusikalstamą veiką.; pvz.: valstybės išdavimo esmė;3) blanketinės – nėra visų konkrečių nusikaltimo požymių, o nesantiems nustatyti duodama nuoroda į kitus norminius aktus. Blanketinėje dispozicijoje paprastai įvardijamos tik poįstatyminio akto charakteristika ir pasekmės, kurios atsiranda dėl nusikalstamos veikos.4) Pasiunčiamoji dispozicija skirta taip pat BK tekstui trumpinti. Ši dispozicija neturi pagrindinių nusikalstamos veikos aprašymų ir apie jų buvimą galima spręsti iš daromos nuorodos į kitą BK straipsnio dalį ar iš viso į kitą straipsnį.9.Sankcija ir jos rūšys.

Straipsnio sankcija – tai tos pasekmės, kurios yra numatytos įstatymo už jame nustatytų reikalavimų pažeidimą. Remdamasis sankcija teismas asmeniui, padariusiam nusikaltimą, skiria bausmę.

Iš sankcijos rūšies ir jos dydžio paprastai sprendžiama apie nusikaltimo ir nusikaltėlio pavojingumą. Sankcijos visuomet numato pa -grindinės bausmės rūšį ir dydį. Papildomos bausmės sankcijoje nurodomos kaip privalomos ar fakultatyvios.

Galiojantis BK baudos, kaip pagrindinės ir taip pat papildomos bausmės, dydį nustato bendrojoje dalyje, o straipsnių sankcijoje tik nurodoma, kad bauda turi ar gali būti paskirta kaip pagrindinė ar papildoma bausmė. Turto konfiskavimas kaip papildoma bausmė apskritai yra nurodyta tik bendrojoje dalyje, aptariant, už kokius nusikaltimus ji skiriama.

Sankcijos gali būti absoliučiai ir santykinai apibrėžt os. Absoliučiai api brėžta sankcija yra tuomet, kai jos negalima dozuoti (buvo mirties bausmė, dabar nėra);. Tokių sankcijų šiuo metu galiojančiame BK nėra.

Santykinai apibrėžtos sankcijos numato bausmės rūšį ir jų ribas. Santykinai apibrėžtos sankcijos yra dviejų rūšių: 1) nustatančios BK straipsnyje tik viršutinę ribą ir 2) nustatančios apatinę bei viršutinę ribas. Kai BK straipsnyje yra nustatyta tik viršutinė riba, jos apatinę ribą dažniausiai nustato atitinkamas bendrosios dalies straipsnis.

Daugumoje straipsnių yra numatytos alternatyvinės sankcijos , leidžiančios teismui pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau sankcijų. Kai BK straipsnyje numatytos sankcijos už padarytą vieną nusikaltimą leidžia paskirti daugiau nei vieną bausmę — pagrindinę ir vieną ar dvi papildomas, — tokios sankcijos vadinamos komuliatyviomis.

10.Naujojo ir 1961 m. Lietuvos baudžiamųjų kodeksų struktūriniai skirtumai.Esminis naujojo BK bruožas neabejotinai yra baudžiamosios atsakomybės priemonių humanizavimas — baudžiamosios represijos švelninimas.

Nors naujojo BK 42 straipsnyje, palyginti su 1961 metų BK, numatyta daugiau bausmių rūšių, tai nereiškia, kad baudžiamoji politika griežtinama. Apskritai naujojo BK normos, palyginti su 1961 metų BK, neabejotinai daugeliu atvejų numato švelninti baudžiamąją atsakomybę už BK numatytą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą bendriausiu požiūriu skatina daryti šios naujojo BK nuostatos:1. Naujajame BK atsisakoma papildomų bausmių, o daugelis 1961 metų BK sankcijų numatė greta pagrindinių ir papildomas bausmes. Už vieną nusikalstamą veiką dabar galima tik viena bausmė. Atsisakyta papildomų bausmių net ir tais atvejais, kai 1961 metų BK jos buvo numatytos kaip alternatyvios: tai daro įstatymą švelnesnį.2. Dauguma naujojo BK sankcijų yra formuluojama kaip alternatyvios. Daugelyje naujojo BK straipsnių sankcijų greta laisvės atėmimo bausmės kaip alternatyvi bausmė numatomas areštas ar su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Įstatymas, numatantis alternatyvias bausmes, visada bus laikomas švelnesniu už įstatymą, kurio sankcija numato vieną laisvės atėmimo bausmę, nesvarbu, kokio dydžio.3. Beveik visuotinai mažėja minimalus bausmės dydis specialiosios dalies sankcijose ar bendrosios dalies straipsniuose dėl bausmės rūšių. Tai ypač turi įtakos laisvės atėmimo ir baudos bausmėms. Net ir paliekant tokį patį šių bausmių maksimumą apskritai naujas įstatymas bus laikomas švelnesniu.4. Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje iš esmės sumažėjo kvalifikuotų nusikaltimų sudėčių, nes buvo atsisakyta tokių kvalifikuojamųjų požymių, kurie yra bendri daugumai nusikalstamų veikų ir kartojosi daugelyje BK straipsnių. Tai pasakytina apie nusikaltimo kartotinumą, bendrininkavimo formą. Šiems požymiams suteiktas atsakomybę sunkinančių aplinkybių statusas, paprastai nesiejant jų buvimo su kvalifikavimu, o tik su bausmė skyrimu. Taigi dėl veikų, kurios buvo kvalifikuotos pagal minėtus kvalifikuojamuosius požymius, naujojo BK normos yra švelnesnės.5. Remiantis naujuoju BK atveriamos galimybės plačiau taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Senojo BK 471 straipsnyje buvo numatyta galimybė atidėti bausmės vykdymą tik pirmą kartą nuteistam asmeniui, be to, padariusiam nesunkų nusikaltimą ir nuteistam tik laisvės atėmimo bausme, o 2000 metų BK numatyta galimybė atidėti paskirtos bausmės vykdymą ne tik pirmą kartą nuteistajam, bet ir recidyvistui, be to, atidėti

vykdyti paskirtą bausmę galima padarius nesunkų irapysunkį nusikaltimą bei nuteistajam laisvės atėmimu, areštu ar bauda. BK 92 straipsnyje nepilnamečiui asmeniui numatomos dar liberalesnės bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos, palyginti su 1961 metų BK47 straipsnio nuostatomis.

6. Naujajame BK labai išplečiamos teisinės galimybės atsisakyti baudžiamosios represijos atleidžiant asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės ir vietoj baudžiamosios atsakomybės priemonių taikyti jam baudžiamojo poveikio priemones. Atsiranda naujų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, kaip antai: atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 39 str.), perduodant kaltininką pagal laidavimą (BK 40 str.). Be to, atleidimo pagrindai formuluojami taip, kad daugėja nusikalstamų veikų, dėl kurių įstatymas suteikia teisę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, mažesni reikalavimai keliami asmenybei (suteikiama teisė atleisti nuo atsakomybės ne tik pirmą kartą padariusius nusikalstamas veikas asmenis, bet ir asmenis, nusikaltusius pakartotinai).Kita vertus, nebūtų galima teigti, kad naujajame BK absoliučiai vyrauja atsakomybės švelninimo tendencijos, yra ir atsakomybės griežtinimo pavyzdžių: 1. Griežtėja bausmės skyrimo už kelis nusikaltimus taisyklės, įtvirtintos BK 63 straipsnyje. 2.Griežtėja atsakomybė už smurtinius nusikaltimus, kaip antai: tyčinį nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių (BK 129 str. 1 d.), tyčinį nužudymą esant lengvinančių aplinkybių, neatsargų gyvybės atėmimą, sunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, kontrabandą, daugelį nusikaltimų nuosavybei.

11.Baudžiamųjų įstatymų aiškinimas, aiškinimų rūšysTai – intelektuali veikla, skirta tikram baudžiamojo įstatymo turiniui suvokti, jo prigimčiai ir vietai teisės sistemoje suvokti. Rūšys:1) aiškinimas pagal subjektus:-autentiškas – aiškina įstatymo leidėjas. LR Konstitucija nenumato specialaus autentiško įstatymų aiškinimo, kurį atliktų pats Seimas. Tačiau

neretai įstatymo leidėjas išaiškina kai kurias įstatyme naudojamas sąvokas, kad nekiltų abejonių dėl jų turinio;-teisminis gali būti: norminis – turintis norminę galią (Aukščiausiojo Teismo Senato aprobuoti teismo sprendimai, Konstitucinio teismo

sprendimai) ir kazuistinis – nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą;

7

Page 8: Baudžiamoji teisė

-mokslinis (doktrininis)– pateikiamas moksliniuose straipsniuose, monografijose, pranešimuose (neturi privalomosios galios, tačiau paprastai į jį atsižvelgiama sprendžiant konkrečias bylas).

2) aiškinimas pagal apimtį:siaurinamasis arba plečiamasis– nekeičia įstatymo turinio, o tik parodo jo tikrąją prasmę, kuri, palyginus su teksto žodine išraiška, gali būti

siauresnė ar platesnė.3) Įstatymo turinio aiškinimo būdus:-gramatinis – gramatinis teksto aiškinimas, nes reikšmės gali turėti ir padėtas ne vietoje kablelis;-sisteminis – palyginant atskirus straipsnius ar jų dalis;-istorinis – padeda atskleisti įstatymo priėmimo sąlygas;-loginis – logikos taisyklių panaudojimas įstatymo turiniui atskleisti.Principinės aiškinimo taisyklės:1)jei kyla neaiškumų dėl įstatymo teksto ar jo taikymo – pirmenybė turi būti atiduota tam, kas lengviau teisiamajam;2)plečiamasis aiškinimas taikomas, kai reikia siaurinti atsakomybę ar kitaip palengvinti kaltininko padėtį;3)plečiamuoju aiškinimu neturėtų būti išplečiamos baudžiamosios atsakomybės ribos ar kitaip apsunkinama kaltininko padėtis.

12.Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo.Teismo vaidmuo aiškinant baudžiamuosius įstatymus.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikiami baudžiamosios teisės normų - baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai. Jie pateikiami Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose arba Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekuria įstatymų, taip pat naujų teisės normų, kurios numatytų naujus draudimus ar sankcijas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, ar juos keistų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atlieka labai svarbų darbą - pagal savo kompetenciją teikia priimtų įstatymų aiškinimą, kuris yra privalomas visiems asmenims ir institucijoms, taikančioms įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teikiami baudžiamųjų įstatymų aiškinimai yra labai reikšmingi baudžiamosios teisės teorijos, t. y. mokslo, raidai, taip pat baudžiamiesiems įstatymams taikyti. Dėl to jie taip pat priskirtini prie baudžiamosios teisės šaltinių. Išaiškinimuose aiškinami tie baudžiamieji įstatymai ar jų dalys, dėl kurių kyla taikymo problemų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų įstatymų aiškinimas vadinamas teisminiu įstatymo aiškinimu.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamuosius įstatymus aiškina trimis būdais. Pirmas ir svarbiausias būdas yra teismo kolegijų nutartys, priimamos nagrinėjant kasacines bylas pagal proceso dalyvių kasacinius skundus dėl žemesniųjų teismų sprendimų baudžiamosiose bylose. Kasacinių nutarčių aprašomosiose dalyse pateikiami baudžiamųjų įstatymų aiškinimai, jų motyvai, o rezoliucinėse - nurodoma, koks baudžiamasis įstatymas turi būti taikomas byloje nurodytomis aplinkybėmis.

Dėl įstatymo aiškinimo privalomumo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos nagrinėjant baudžiamąsias bylas kasacine tvarka, tampa vienu iš pagrindinių baudžiamosios teisės studijų šaltinių.

Siekdamas išsiaiškinti, ar vienodai teismai taiko baudžiamuosius įstatymus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizuoja teismų praktiką taikant baudžiamuosius įstatymus tam tikrų kategorijų bylose (pvz., kontrabandos, nužudymų, išžaginimų ar įstatymų dėl būtinosios ginties nuostatų taikymo). Remiantis teismų praktikos analize rengiamos teismų praktikos apžvalgos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos tam tikrų kategorijų bylose. Juose keliamos baudžiamųjų įstatymų taikymo problemos teismuose tam tikrų kategorijų bylose ir suformuluojami baudžiamojo įstatymo nuostatų išaiškinimai. Tai — antras baudžiamųjų įstatymų aiškinimo būdas. Apžvalgas ir nutarimus priima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas ir jie publikuojami leidinyje „Teismų praktika", išeinančiame dukart per metus. Be šių dviejų baudžiamųjų įstatymų aiškinimo būdų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naudoja ir trečią įstatymo aiškinimo būdą, numatytą Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkte, — konsultuoja teisėjus dėl baudžiamųjų ar baudžiamojo proceso įstatymų.

Konsultacijos taip pat publikuojamos „Teismų praktikoje".

13.Įstatymų spragos ir analogija.

Įstatymų spraga -yra tokie atvejai, kai baudžiamasis įstatymas numatė baudžiamąją atsakomybę už tam tikras veikas, tačiau dėl netinkamo įstatymo formulavimo ar kitų įstatymų pakeitimo veikos, turinčios iš dalies analogiškus požymius, yra nebaudžiamos. Norint atskirti kriminalizacijos procesą nuo spragų, pirmiausia reikia išspręsti klausimus: 1) ar veikos baudžiamumo nustatymo reikalavimas nėra tik neteisingas sąlygų, kurioms esant baudžiamasis įstatymas apskritai gali būti

pritaikytas, suvokimas;2) ar nėra kitų teisės normų, kurias įstatymų leidėjas mano esant pakankamas, kad būtų galima išspręsti atsakomybę už padarytas veikas;3) ar nėra sąmoningo įstatymo leidėjo vengimo nustatyti už tokias veikas baudžiamąją atsakomybę 4) ar negalima esamos įstatymų spragos užpildyti plečiamuoju aiškinimu, atitinkamai nukreipiant teismų praktiką.Vienintelis būdas panaikinti spragas baudžiamuosiuose įstatymuose yra jų pakeitimas ir papildymas.Analogijos problema. Įstatymo analogija – paprastai suprantamas toks teisinio santykio sureguliavimas, kai vietoj trūkstamo panaudojamas kitas įstatymas. Baudžiamojoje teisėje analogija negalima. Tačiau įstatymuose yra kai kurie analogijos aspektai: “sukelia sunkias pasekmes”, “sunkus įžeidimas”… 14.Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike.

Žinoti Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu nuostatas labai svarbu tais atvejais, kai darant nusikalstamą veiką galiojo vienas baudžiamasis įstatymas, o priimant procesinius sprendimus — jau kitas baudžiamasis įstatymas. Klausimo esmė — kuris įstatymas turi būti taikomas, pagal kurį įstatymą kvalifikuojama kaltininko veika ir ar ji apskritai gali būti kvalifikuojama, jeigu padarant nusikalstamą veiką galiojo vienas įstatymas arba jo nebuvo, o priimant atitinkamus procesinius sprendimus (pareiškiant įtarimą, surašant kaltinamąjį aktą, priimant nuosprendį) jau galiojo kiti įstatymai. Pagaliau kokią įtaką asmens baudžiamajai atsakomybei turės tai, kad įstatymas pasikeitė bylai esant apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme ar nuosprendį vykdant, t. y. asmeniui atliekant bausmę. Įstatymų leidėjas baudžiamuosius įstatymus jų galiojimo laiko atžvilgiu skirsto į tris grupes: 1) įstatymai, liečiantys veikų nusikalstamumą, 2) įstatymai, liečiantys asmenų baudžiamumą, ir 3) įstatymai, turintys įtakos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, baudžiamajai teisinei padėčiai. Toks skirstymas pagrįstas BK 3 straipsnio nuostatomis. Veikos nusikalstamumą liečiantys įstatymai - tai įstatymai, nustatantys, keičiantys ar naikinantys nusikalstamos veikos sudėties požymius. Priėmus tokius įstatymus veikos gali būti kriminalizuojamos ar dekriminalizuojamos. Asmens baudžiamumą liečiantys įstatymai - tai įstatymai, keičiantys bausmės už padarytą nusikalstamą veiką rūšį ar jos dydį. Įstatymai, turintys įtakos asmens baudžiamajai teisinei padėčiai, nekeičia veikų nusikalstamumo ar asmens baudžiamumo, tačiau jie turi įtakos asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomy-bės, lygtinai atleisti nuo bausmės, teistumo terminui, senaties eigai.

Baudžiamųjų įstatymų taikymo pasikeitus įstatymui klausimus reguliuoja BK 3 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs tos veikos padarymo metu. Šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas pagrindinis

8

Page 9: Baudžiamoji teisė

Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principas. Jis įvardijamas taip - nusikalstamos veikos padarymo laiko principas. Remiantis šiuo principu, neatsižvelgiant į j tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta, kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant veiką. Kartu pažymėtina, kad BK 3 straipsnio 2 dalyje numatytos nuostatos, kurios įtvirtina kitą baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principą. Teigiama, kad įstatymas, naikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę ar kitaip palengvinantis asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas veikai, padarytai iki jo įsigaliojimo. Tai — grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas. (Dar šis principas vadinamas ir kitaip — atgalinio baudžiamojo įstatymo galiojimo principas) Kita vertus, galioja bendra taisyklė: įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis asmens teisinę padėtį, negali būti taikomas padarytai veikai, jei jis negaliojo nusikalstamos veikos padarymo metu. Tiesa, BK 3 straipsnio 3 dalyje numatoma ir išimčių. Taigi BK 3 straipsnyje įtvirtintų nuostatų ypatumas yra tas, kad asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką klausimas gali būti sprendžiamas ir pagal veiką padarant galiojusį baudžiamąjį įstatymą, ir kaltinamojo akto ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ar net apeliacinės ar kasacinės bylos nagrinėjimo metu ir net pagal nuosprendžio vykdymo metu įsigaliojusį baudžiamąjį įstatymą.Atsižvelgiant į tokias Baudžiamojo kodekso nuostatas, norint tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą konkrečioje byloje, visada būtina: 1) nustatyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, 2) įstatymą, ga-liojusį padarant nusikalstamą veiką, 3) įstatymus, kurie vėliau pakeitė šį įstatymą, ir atlikti jų analizę, 4) palyginti padarant nusikalstamą veiką ir vėliau galiojusius įstatymus.

Tik atsakius į visus šiuos klausimus galima padaryti teisingą sprendimą- parinkti tinkamą asmens baudžiamajai atsakomybei įstatymą. 15.Baudžiamųjų įstatymų priėmimas, paskelbimas ir įsigaliojimas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad reikia skirti baudžiamojo įstatymo priėmimą, paskelbimą ir įsigaliojimą. Nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti svarbi yra tik baudžiamojo įstatymo paskelbimo ir įsigaliojimo, bet ne priėmimo data. Įstatymo priėmimo ir paskelbimo data niekada nesutampa., priimti įstatymai turi būti skelbiami „Valstybės žiniose", įstatymas gali įsigalioti jo paskelbimo dieną, tačiau gali įsigalioti ir vėliau, jei tai nustatyta įstatyme.Naujasis Baudžiamasis kodeksas buvo priimtas 2000 m. rugsėjo 26 d., paskelbtas „Valstybės žiniose" 2000 m. spalio 25 d., o įsigaliojo tik 2003 m. gegužės 1 d. priėmus specialų įstatymą, skirtą BK įsigaliojimui. Paprastai nuo įstatymo paskelbimo iki jo įsigaliojimo praeina keli mėnesiai. Aišku, tokiu atveju susidaro tam tikras nelogiškumas — jau paskelbtas naujas įstatymas, tačiau byla sprendžiama pagal seną įstatymą, kuris tuoj praras galią. Tačiausteismų sprendimuose reikia nurodyti, kuris iš įstatymų yra pritaikytas, jo redakcija turi būti nurodyta pagal to įstatymo priėmimo, o ne jo paskelbimo arba įsigaliojimo datą.Lietuvos Respublikoje įstatymų įsigaliojimo tvarką nustato Konstitucijos 70 str., o ją detalizuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas, kurio 5 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatoma vėlesnė įsigaliojimo data. Tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas Konstitucijos 71 str. nurodytu laiku nesiunčia Seimui įstatymo pakartotinai svarstyti ir jo nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtas įstatymas įsigalioja jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose" dieną, jeigu pačiame įstatyme nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data.Taigi Lietuvos Respublikoje įstatymai įsigalioja: a) paskelbimo„Valstybės žiniose" dieną; b) vėliau tą dieną, kuri nurodyta pačiame įstatyme. Tačiau įstatymo įsigaliojimas ne visuomet reiškia, kad jis besąlygiškai gali būti taikomas. Svarbu nustatyti, ar asmuo objektyviai galėjo susipažinti su paskelbtu įstatymu. Tarkim, informacija apie tai, kas naujai priimtu įstatymu numatyta kaip nusikalstama veika paskelbtose „Valstybės žiniose", pasiekė rajono spaudos platintojus ir valdžios institucijas tik antroje tos pačios dienos pusėje, o naujai uždrausta nusikalstama veika padaryta ryte. Tokiu atveju nėra pagrindo reikalauti baudžiamosios atsakomybės, nes kaltininkas, net ir norėdamas, negalėjo žinoti oficialaus nustatyto draudimo teksto. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu"9 punkte pritariama tokiai teismų praktikai, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, jeigu jame nėra nurodyta vėlesnė įsigaliojimo data, pradedamas taikyti kitą dieną po jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose".Baudžiamasis įstatymas baigia galioti, kai jis pripažįstamas netekusiu galios, pakeičiamas kitu įstatymu arba netenka galios suėjus jo galiojimo terminui.16.Baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimas ir taikymas.Teismai, taikydami baudžiamąjį įstatymą, turi atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą, kuris nustato, kad jei kuri nors įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymas, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba teisinei veiką padariusio asmens padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai ir papildymai kituose įstatymuose ar teisės aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, pavyzdžiui, Buhalterinės apskaitos įstatyme, Kelių eismo taisyklėse, Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąraše bei pan., todėl teismai turi kruopščiai patikrinti, kaip dėl tokių pakeitimų ir papildymų kituose norminiuose teisės aktuose pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, baudžiamumas ar teisinė veiką padariusio asmens padėtis. Be to, teismai, spręsdami baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu klausimus, turi vadovautis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu".Asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. BK 3 str. 1 d. numato, kad asmuogali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal BK 7 str. 1 d. veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymometu. Šia nuostata teismai privalo vadovautis visais atvejais, išskyrus tuos, kuriuos numato Konstitucijos 107 str. 1 d. arba kuriems taikomos BK 7 str. 2 ir 4 dalyse numatytos išimtys. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimoaktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

17.Pagrindinis baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike principas. Baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu bendrieji principai įtvirtinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 str. bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 str., kuriuose nustatyta, kad „niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba pagal tarp-tautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais". Šiose tarptautinėse sutartyse nustatyta, kad tokio draudimo gali būti nesilaikoma tik tuomet, kai padaryta tokia veika, kuri pagal tarptautinės bendrijos pripažįstamus bendruosius teisės principus buvo laikoma

9

Page 10: Baudžiamoji teisė

nusikaltimu. Šiuos pradmenis išplėtoja BK 3 str. 1 dalis ir kiti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamosios teisės normų galiojimą ir taikymą laiko atžvilgiu, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Baudžiamųjų įstatymų taikymo pasikeitus įstatymui klausimus reguliuoja BK 3 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs tos veikos padarymo metu. Šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas pagrindinis Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principas. Jis įvardijamas taip - nusikalstamos veikos padarymo laiko principas. Remiantis šiuo principu, neatsižvelgiant į j tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta, kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant veiką. Kartu pažymėtina, kad BK 3 straipsnio 2 dalyje numatytos nuostatos, kurios įtvirtina kitą baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principą. Teigiama, kad įstatymas, naikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę ar kitaip palengvinantis asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, t. y. taiko-mas veikai, padarytai iki jo įsigaliojimo. Tai — grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas. (Dar šis principas vadinamas ir kitaip — atgalinio baudžiamojo įstatymo galiojimo principas) Kita vertus, galioja bendra taisyklė: įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis asmens teisinę padėtį, negali būti taikomas padarytai veikai, jei jis negaliojo nusikalstamos veikos padarymo metu.18.Nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymasTaikant baudžiamąjį įstatymą už padarytą nusikalstamą veiką,būtina nustatyti jos padarymo laiką. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikos (veikimo arba neveikimo) padarymo laikas. Jeigu veikos padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o padarinių atsiradimo metu - kitas, taikomas įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Tačiau BK 3 str. 1 dalyje numatyta išimtis, susijusi su materialinėmis nusikalstamų veikų sudėtimis. Kai darant nusikalstamą veiką, kuri įstatyme apibudinta kaip materiali, kaltininko tyčia yra nukreipta į tam tikrą padarinių atsiradimo laiką, tokios veikos padarymo laikas yra tų padarinių atsiradimo laikas. Tokiu atveju taikomas įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu.Jeigu nusikalstamą veiką sudaro du veiksmai, jos padarymo pabaiga yra antrojo veiksmo atlikimo laikas. Tęstinės ir trunkamosios veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tačiau šių nusikalstamų veikų padarymo atvejais taikomas įstatymas, galiojęs tuo metu, kai nusikalstama veika pabaigta arba nutraukta.Jeigu nusikalstama veika nebuvo pabaigta dėl to, kad nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje, taikomas jos nutrūkimo metugaliojęs įstatymas.Bendrininkavimo atvejais kiekvienam iš bendrininkų taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs tuo metu, kai bendrininkas, veikdamas pagal susitarimą, pabaigė savo veiksmus arba nuo jų susilaikė. Išimtį sudaro tokios bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos, kurių padarinių atsiradimo jie norėjo kitu metu. Tokiais atvejais visiems bendrininkams taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu Jeigu baudžiamojo įstatymo pakeitimai nekeičia padarytos veikos nusikalstamumo, jos baudžiamumo bei veiką padariusioasmens teisinės padėties teismas taiko veikos padarymo metu galiojusį įstatymą. 19.Baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia . Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Tai reiškia, kad nustatyta bendros taisyklės, jog asmuo atsako pagal įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, išimtis. Jos esmė yra tai, kad kaltininkui taikomas ne įstatymas, kuris galiojo jo veikos padarymo metu, o vėlesnis įstatymas, jei remiantis baudžiamosios teisės doktrina ir teismų praktika jis pripažįstamas švelnesniu. Taip pasireiškia humanistinis baudžiamųjų įstatymų pobūdis. Būtų ne tik nepagrįsta, bet ir nehumaniška asmeniui toliau atlikti bausmę už veiką, kuri nauju įstatymu dekriminalizuota arba numato galimybę atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar skirti švelnesnę bausmę bei taikyti kitas bausmės atlikimo sąlygas, kurios palengvina nuteistojo padėtį. BK aptariant grįžtamąjį baudžiamojo įstatymo galiojimą (lex retro agit), jis siejamas su trimis aplinkybių grupėmis: 1) veikos nusikalstamumo panaikinimu (dekriminalizacija); 2) bausmės švelninimu (depenalizacija); 3) kitokiu teisinės nuteisto asmens padėties palengvinimu.20.Veikos nusikalstamumą nustatančio ar panaikinančio, bausmę švelninančio ar griežtinančio, kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančio ar kitaip sunkinančio baudžiamojo įstatymo charakteristika.ĮSTATYMO, NUSTATANČIO AR NAIKINANČIO VEIKOS NUSIKALSTAMUMĄ, NUSTATYMASJei įstatymas naikina veikos nusikalstamumą, jis galioja atgal, t. y. taikomas asmenims, padariusiems veiką iki įsigaliojant tokiam įstatymui. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, o jei byla yra nagrinėjama teisme, priimamas išteisinamasis nuosprendis. Jei asmuo jau nuteistas ir atlieka bausmę - įsigaliojus įstatymui, naikinančiam veikos nusikalstamumą, asmuo turi būti atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Visais atvejais nuosprendyje ar nutartyje remiantis nau ju įstatymu dėl veikos nusikalstamumo panaikinimo ir BPK 3 straipsnio 1 punktu.

Veikos nusikalstamumas gali būti panaikinamas keliais budais: 1) panaikinant BK specialiosios dalies straipsnį; 2) nepanaikinant BK specialiosios dalies straipsnio, bet įvedant naujus papildomus nusikal timo sudėties požymius ar pateikiant kitokį oficialų jų aiškinimą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios. Tokiais atvejais baudžiamojo įstatymo nuostatos netaikomos, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą veiką, nepaisant to, kad priimant sprendimą dėl padarytos veikos įstatymas tokią atsakomybę numato.

Tačiau BK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta ir išimčių. Joje teigiama, kad išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), okupuotos valstybės civilių trėmimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų/asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis).ŠVELNINANČIO AR GRIEŽTINANČIO ASMENS BAUDŽIAMUMĄ ĮSTATYMO NUSTATYMAS Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, jei naujas įstatymas švelnina asmens baudžiamumą, toks įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. veika kvalifikuojama ar perkvalifikuojama pagal įstatymą, įsigaliojusi po nusikalstamos veikos padarymo. Naujojo BK normos, palyginti su 1961 metų BK, neabejotinai daugeliu atvejų numato baudžiamosios atsakomybės už BK numatytą nusikalstamą veiką priemonių švelninimą. Išvada apie baudžiamumo švelninimą darytina, jei: a) naujajame įstatyme nėra papildomos bausmės (daugelis 1961 metų BK sankcijų numatė greta pagrindinių ir papildomas bausmes), b) naujajame įstatyme vietoje vienos laisvės atėmimo bausmės įvedama alternatyvi bausmė (dauguma naujojo BK sankcijų yra formuluojamos kaip alternatyvios: greta laisvės atėmimo bausmės alternatyviai numatomas areštas ar su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės). Įstatymas, numatantis alternatyvias bausmes, visada bus laikomas švelnesniu už įstatymą, kurio sankcija numato vieną laisvės atėmimo bausmę nepriklausomai nuo jos dydžio, c) sumažėjo minimalūs ar maksimalūs bausmės dydžiai specialiosios dalies sankcijose ar

10

Page 11: Baudžiamoji teisė

bendrosios dalies straipsniuose dėl bausmės rūšių. Net ir paliekant tokį pat šių bausmių maksimumą įstatyme sumažinus jų minimalų dydį, naujas įstatymas bus laikomas švelnesniu.

Bausmės švelninimas nauju įstatymu gali būti 1) tiesioginis - keičiant tik įstatymo sankciją, bet nekeičiant dispozicijos, arba 2) netiesioginis (sudėtingas). Antruoju atveju tiesiogiai nauju įstatymu BK straipsnio, pagal kurį kaltinamas asmuo, sankcija lyg ir nekeičiama, bet įstatymas panaikina nusikaltimą kvalifikuojantį požymį arba kitaip formuluoja konstitucinės nusikaltimo sudėties požymius.Atkreiptinas dėmesys dar į vieną dalyką: tiereikia painioti įstatymo, švelninančio asmens baudžiamumą, taikymo ir realaus bausmės švelninimo. Teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuos veiką pagal naujojo BK straipsnį, pagal to straipsnio sankciją paskirs bausmę, tačiau tai, kad taikomas BK 3 straipsnis, nereiškia, jog pati nauja paskirta kaltininkui bausmė neišvengiamai sušvelnės. ĮSTATYMO, KITOKIU BŪDU DARANČIO ĮTAKĄ ASMENS TEISINEI PADĖČIAI (JĄ PALENGVINANČIO AR PASUNKINANČIO), NUSTATYMASŠiuo atveju kalbama apie įstatymus, kurie pakeičia atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės sąlygas, senaties ar teistumo nuostatas.Naujas įstatymas nebūtinai švelnina asmens baudžiamumą. Nemažai naujų įstatymų nekeičia BK specialiosios dalies straipsnių sankcijų, o kai kuriais atvejais net jas griežtina. Tačiau įsigaliojęs naujas baudžiamasis įstatymas tuo pat metu gali numatyti švelnesnes lygtinio atleidimo nuo bausmės sąlygas ar įvesti naują atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšį, kurį iš principo galėtų būti taikoma kaltinamajam.. Atkreiptinas dėmesys, jeigu baudžiamojo įstatymo pakeitimai nekeičia padarytos veikos nusikalstamumo, jos baudžiamumo bei veiką padariusio asmens teisinės padėties, teismas vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalimi ir taiko veikos padarymo metu galiojusį įstatymą. Tokia nuostata išplaukia iš BK 3 straipsnio 1 dalies ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 11 punkto.Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį, neturi grįžta-mosios galios. Veikos nusikalstamumą nustatantis įstatymas yra toks įstatymas, kuriame numatyta nauja arba pakeista esanti nusikalstamos veikos sudėtis išplečiant baudžiamosios atsakomybės ribas. Griežtinantis bausmę įstatymas yra toks įstatymas, kuris padidina jos minimalią, maksimalią arba abi šias ribas, numato naują alternatyvią griežtesnę bausmės rūšį, pašalina švelnesnę bausmės rūšį. Tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas padidina minimalią bausmės ribą ir kartu sumažina jos maksimalią ribą, nustato naują alternatyvią švelnesnę bausmės rūšį ir kartu padidina griežtesnės bausmės ribas, sumažina minimalią bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią jos ribą, vienareikšmiškai atsakyti, ar toks įstatymas yra griežtesnis, negalima. Kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį įstatymas yra toks įstatymas, kuris pakeičia nusikalstamos veikos rūšį ir klasifikacinę nusikaltimo grupę, susiaurina galimybes atleisti veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės arba atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, nustato asmeniui mažiau palankią pataisos įstaigos rūšį, suteikia mažiau palankesnes baudos sumokėjimo sąlygas, pailgina senaties, teistumo terminus ir pan.21.Valstybės baudžiamoji jurisdikcija. 22.Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos samprata.Kiekvienos valstybės teisinė kompetencija priklauso nuo to, koks valstybės požiūris į jurisdikciją, kuri yra jos suvereniteto išraiška ir pagrindinė ypatybė. Įgyvendinant jurisdikciją dalyvauja ir įstatymų leidžiamoji (leidžiant įstatymus) bei vykdomoji (įgaliojimai, susiję, pavyzdžiui, su asmenų sulaikymu, suėmimu, areštuojant turtą ir pan.) valdžios. Taigi, jurisdikcija – tai valstybės suvereniteto išraiška, kai kompetentingos valstybės institucijos pagal savo įgaliojimus leidžia teisinius aktus, teisiškai vertina faktus, taiko sankcijas ar sprendžia kitus teisės taikymo klausimus, kylančius dėl asmenų veiklos šalies teritorijoje arba už jos ribų. Viena iš valstybės jurisdikcijos formų – baudžiamoji jurisdikcija. Valstybės baudžiamoji jurisdikcija neabejotinai susijusi su įgaliojimais leidžiant baudžiamuosius įstatymus (įstatymų leidybos jurisdikcija), nagrinėjant baudžiamąsias bylas (teisminė jurisdikcija) ir sudarant sąlygas (prielaidas) nagrinėti baudžiamąsias bylas dėl valstybės teritorijoje ir už jos ribų padarytų nusikalstamų veikų. Valstybės baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama vadovaujantis tam tikrais principais, kurių įtvirtinimas konkrečios šalies baudžiamajame kodekse apibrėžia šios šalies baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje teisines ribas. Tačiau teritorinio principo galių nepakanka, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kai jis, padaręs nusikalstamą veiką už nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teritorijos ribų (nusikalsta kitos valstybės teritorijoje arba vietoje, kuri pagal tarptautinę teisę nepriklauso nė vienai suvereniai valstybei) , vėliau į ją sugrįžta. Ekstrateritorinė jurisdikcija yra teritorinės jurisdikcijos papildinys, nes valstybė gali išplėsti savo baudžiamųjų įstatymų galiojimo teisinę erdvę .23.Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai. Baudžiamųjų įstatymų galiojimą erdvėje apsprendžia teritorinis, pilietybės (personalinis), realinis bei universalinis principai, įtvirtinti BK 4-8 str.24.Teritorinis valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas visuomet yra ribojamas tam tikra teritorija, kurios ribose užtikrinamas valstybės suverenitetas. Ko -mentuojamo straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią „asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose suz Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, atsako pagal šį kodeksą". Įstatymo nuoroda į asmenį reiškia, kad įstatymas, kuriame aptariamas teritorinis principas, nustato baudžiamąją atsakomybę nepriklausomai, koks asmuo - fizinis ar ju ridinis padarė BK uždraustas veikas ar fizinis asmuo yra Lietuvos pilietis, užsienietis ar asmuo be pilietybės (apatridas), ar juridinis asmuo registruotas Lietuvoje ar kitoje valstybėje, kokia juridinio asmens forma, ir pan.25.Lietuvos teritorijos sąvoka.

Lietuvos valstybės teritoriją apibrėžia valstybės siena. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymą - valstybės siena yra linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse.

LR teritorija:1) žemės paviršius ir gelmės tarp valstybės sienų,2) vandens telkiniai, esantys respublikos teritorijoje3) teritoriniai vandenys,kuriems priklauso 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakraščių vandenys,4) pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios linijos,5) oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos,6) jūrų laivai ir orlaiviai su LR skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.

Su valstybės teritorija yra glaudžiai susijusios dar dvi sąvokos:„kontinentinis šelfas" ir „išimtinė ekonominė zona".Lietuvos baudžiamieji įstatymai taip pat galioja, jeigu nusikaltimas padarytas Lietuvai priklausančiame kontinentiniame šelfe. Kontinentinis šelfas — tai susietas su teritoriniais jūros vandenimis iki tam tikro gylio jūros paviršius ir jos gelmės. Įvairių statinių pastatymas jūros dugne esančioms iškasenoms tirti priklauso Lietuvos valstybės jurisdikcijai. Teisės pažeidimai, susiję su neteisėtais jūros du Tuo tarpu išskirtinė ekonominė zona pagal Jūros aplinkos apsaugos įstatymą yra „už teritorinių vandenų ribos esanti Baltijos jūros dalis, kurioje Lietuvos Respublika turi tam tikras suverenias teises, jurisdikciją ir pareigas, nustatytas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinius susitarimus, ir kurios ribas su kaimyninėmis valstybėmis nustato Lietuvos Respublikos tarptautiniai susitarimai". Pagal paminėtos Jūrų teisės konvencijos 56 str. pakrantės valstybės išskirtinėje ekonominėje zonoje turi: a) suverenias teises, kuriomis remdamosi gali tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir

11

Page 12: Baudžiamoji teisė

valdyti tiek gyvuosius išteklius, tiek negyvosios gamtos turtus tuose vandenyse, kurie dengia jūros dugną, arba jūros dugne, jos gelmėse esančiuose kloduose; b) turi teisę atlikti kitokią veiklą, skirtą išskirtinei ekonominei zonai tyrinėti ir eksploatuoti, pavyzdžiui, užsiimti energijos gamyba panaudojant vandenį, sroves, vėją.Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi Lietuvos teritorija ir jie naudojasi neliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir pan. Užsienio šalių diplomatinis korpusas naudojasi diplomatinio imuniteto teise – jų jurisdikcijos klausimas yra sureguliuotas Vienos konvencijos Dėl diplomatinių santykių bei tarpvalstybinėmis sutartimis. Diplomatinis imunitetas yra dviejų rūšių:

1) diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) – jos patalpų ir transporto neliečiamybė;2) asmeninis diplomatų imunitetas (darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas, jų šeimos nariai, nesantys LR

piliečiais ir gyvenantys su diplomatais).Tokį imunitetą paritetiniais pagrindais turi konsuliniai pareigūnai, diplomatinių atstovybių personalas;taip pat užsienio valstybių vadovai,

parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai bei pagal dvipusį susitarimą – įvairių delegacijų nariai bei jų bendradarbiai. Tokį imunitetą turintis asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, paskelbiamas persona non grata ir jam nustatomas išvykimo iš šalies laikas.

Taip pat pagal LR Konstituciją neliečiamybę turi Prezidentas, Seimo nariai (sesijų metu), Konstitucinio teismo teisėjai, teisėjai ir pan. – jiems yra numatyta tam tikra procedūra26.Teritorinio principo išimtys.Taigi kontinentinis šelfas ir išskirtinė ekonominė zona pagal tarptautines sutartis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str.4 dalį nėra Lietuvos valstybės teritorijos dalis. Aptariant teritorinį principą, baudžiamoji atsakomybė siejama su Lietuvos valstybės teritorija. Todėl klausimo sprendimas galėtų būti dvejopas: a) nustatoma speciali atsakomybė už veikas, padarytas kontinentiniame šelfe ir išskirtinėje ekonominėje zonoje (taip yra padariusios kai kurios valstybės,pavyzdžiui, Rusija); b) asmenys, padarę veikas šiose teritorijose, traukiami baudžiamojon atsakomybėn remiantis ne teritoriniu, o kitais principais, pavyzdžiui, pilietybės arba universaliniu, atsižvelgiant į padariusio veiką asmens pilietybę arba pažeisto teisinio gėrio specifiką- išimtines Lietuvos valstybės teises aptariamose teritorijose. Tai nulemia ir tarptautinėse sutartyse nustatyti pakrantės valstybės interesai, susiję su pavojingų zonų tokiose vietose sukūrimu, tokių zonų turtų tyrimu ar naudojimu.27.Valstybės baudžiamoji jurisdikcija, nusikalstamą veiką padarius Lietuvos jūros, upės ar oro laive (vėliavos principas).Padarius nusikalstamą veiką jūros laive, kuris yra atviroje jūroje, ar orlaivyje, kuris yra atviroje oro erdvėje, turinčiame Lietuvos valstybės vėliavą ar Lietuvos valstybės skiriamuosius ženklus, baudžiamoji atsakomybė atsiranda pagal Lietuvos BK, jeigu kitaip nenustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje. Kartu būtina atkreipti dėmesį kad tokia jurisdikcija paprastai yra nustatoma tik civiliniams jūrų laivams ir orlaiviams. Laivui ar orlaiviui, esančiam užsienio šalies teritorijoje, galioja tos šalies įstatymai, tačiau tai nereiš-kia, kad jie automatiškai bus taikomi, jei tame laive ar orlaivyje bus padaryta nusikalstama veika. Toks jurisdikcijų kolizijos atvejis sprendžiamas remiantis tarptautinėmis sutartimis, pavyzdžiui, Konvencija dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš saugiąjurų laivybą, Konvencija dėl nusikaltimų ir tam tikrų veiksmų, padarytų orlaiviuose, Konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu) ir pan., arba nacionaline teise. Pavyzdžiui, numatyta, kad Lietuvos Respublika, remdamasi Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 8 str., taiko baudžiamąjį įstatymą tik tada, kai: ,,a) nusikalstamos veikos padariniai yra susiję su Lietuvos Respublikos ar asmenų interesais; b) padaryta ar daroma nusikalstama veika trikdo Lietuvos Respublikos viešąją tvarką arba pažeidžia taikaus plaukimo teritorine jūra tvarką; c) tokios priemonės būtinos, kad būtų užkirstas kelias neteisėtai ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų, narkotinių, psichotropinių, pavojingų ir (ar) kenksmingų medžiagų apyvartai; d) to prašo įplaukusio į Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą laivo kapitonas arba laivą įregistravusios valstybės diplomatinis atstovas arba konsulinis pareigūnas".Padarius nusikalstamą veiką kariniuose jūrų laivuose ar orlaiviuose, baudžiamoji atsakomybė dažniausiai iškyla pagal tos valstybės, kurių nacionalinei priklausomybei priklauso karinis jūrų laivas ar orlaivis, baudžiamuosius įstatymus, neatsižvelgiant, kur jie yra. Tokia taisyklė taikoma todėl, kad karinių jūrų laivų, orlaivių ir karinio kontingento atvykimas į užsienio valstybių teritoriją, uostus ar teritorinius vandenis su oficialiais vizitais, karinėms pratyboms ir pan. būna iš anksto tarp valstybių suderintas tarptautiniuose susitarimuose, išsprendžiant ir kai kuriuos baudžiamosios atsakomybės klausimus. 28.Personalinis valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji bruožai ir taikymo sąlygos.5 strps. straipsnis įteisina pilietybės (personalinį) principą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal Lietuvos BK. Šia taisykle specialiai užprogramuojama kelių valstybių baudžiamųjų įstatymų jurisdikcijų kolizija, kuria siekiama, kad nusikalstamą veiką užsienyje padaręs Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolatinis Lietuvos gyventojas neišvengtų baudžiamosios atsakomybės. Jos įteisinimą nulemia tarptautinių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, ekstradicijos, baudžiamojo persekiojimo ir pan. sutarčių nuostatos, leidžiančios atsisakyti išduoti kitai valstybei savo pilietį, neteikti teisinės pagalbos ir pan. Pažymėtina, kad už baudžiamojo nusižengimo padarymą užsienyje Lietuvos Respublikos piliečio ar kito nuolat Lietuvoje gyvenančio asmens baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos BK negalima.

Trečioje šalyje padarius nusikalstamą veiką asmeniui, kuris turi Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės (dvigubą) pilietybę, gali iškilti klausimas, pagal kurios valstybės baudžiamuosius įstatymus jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Remiantis tarptautine tei se tokiais atvejais siūloma taikyti vadinamąjį „efektyvios pilietybės" principą, pagal kurį nustatoma, kokios valstybės piliečiu asmuo laikytinas pirmiausia atsižvelgiant į: a) tikrąjį konkretų ryšį su tam tikra valstybe; b) nuolatinę gyvenamąją vietą, kurioje gyvena ar dirba jis ir jo šeima; c) turto buvimo vietą; d) valstybės, iš kurios jis yra kilęs, teritoriją ir pan. Lietuvos Respublikos piliečiai ar kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys gali būti nusikaltimo padarymo vietos valstybės teismo pripažinti kaltais ir nubausti. Tokiu atveju galioja BK 2 str. 6 dalies norma, pagal kurią niekas už tą patį nusikaltimą negali būti baudžiamas du kartus), bei BK 8 str. 2 dalies norma, pagal kurią asmuo, padaręs nusikaltimus užsienyje, neatsako pagal Lietuvos BK, jei atliko užsienyje paskirtą bausmę, buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo, buvo išteisintas užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais Lietuvos Respublikos piliečiai ar kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę užsienio valstybėje, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais pagrindais ir tvarka gali būti perduoti Lietuvos Respublikai, kad atliktų likusią bausmės dalį.

29.Valstybės interesų apsaugos valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji bruožai ir taikymo sąlygos.6 Straipsnis. Užsieniečių baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus Lietuvos valstybeiUžsieniečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jie užsienyje padarė šio kodekso 114-128 straipsniuose numatytus nusikaltimus Lietuvos valstybei.

12

Page 13: Baudžiamoji teisė

1. Komentuojamas straipsnis įtvirtina baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamąjį realinį principą. Neretai šis principas įvardinamas kaip valstybės interesų apsaugos principas. Jis reiškia, kad valstybė, į kurios esminius interesus užsienyje kėsinasi užsienietis, neturintis nuo-latinės gyvenamosios vietos toje valstybėje, gali patraukti tokį užsienietį baudžiamojon atsakomybėn.

2. Komentuojamas straipsnis nustato tokios baudžiamosios atsakomybės realizavimo sąlygas: a) nusikaltimą padarė užsienietis (už-sienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės), neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje; b) nusikaltimas padarytas užsienyje; c) padarytas nusikaltimas numatytas šio BK VI skyriuje, nustatančiame atsakomybę už nusikaltimus Lietuvos valstybės ne-priklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai; d) nusikaltimą padaręs užsienietis yra Lietuvos Respublikos teritori-joje; e) už tokio nusikaltimo padarymą užsienietis kitoje valstybėje nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas arba at -leistas nuo baudžiamosios atsakomybės.3. BK VI skyriuje numatyta atsakomybė už valstybės perversmą (BK 114 str.), kėsinimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę(BK 115 str.) ar kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos nario gyvybę (BK 116 str.), išdavystę (BK 117 str.), padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.), šnipinėjimą (BK 119 str.), kolaboravimą (BK 120 str.), antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimą ir veiklą (BK 121 str.), viešus raginimus smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą (BK 122 str.), piktnaudžiavimą oficialiais įgaliojimais (BK 123 str.), neteisėtą disponavimą informacija, kuri yra valstybės paslaptis (BK 124 str.), valstybės paslapties atskleidimą (BK 125 str.), valstybės paslapties praradimą (BK 126 str.), valstybės simbolių išniekinimą (BK 127 str.) iružsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos simbolių išniekinimą (BK 128 str.). Šis nusikaltimų sąrašas yra išsamus, todėl jame nenumatyto nusikaltimo, kuriuo kėsintasi į esminius Lietuvos valstybės interesus, padarymas nesudarys baudžiamosios atsakomybės pagrindo pagal komentuojamą straipsnį.4. Užsienietis už paminėtus nusikaltimus komentuojamo straipsnio pagrindu baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiamas Lietuvoje

30.Valstybės interesų sąvoka. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės interesams yra nusikalstamos veikos, kurias darant kėsinamasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Valstybės interesų apsaugos principas įtvirtintas LR BK 6 straipsnyje. Vertybės, į kurias kėsinamasi darant nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 114-128 straipsniuose, yra ideologinės.

31.Individualių interesų apsaugos valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji bruožai ir taikymo sąlygos. Taikant individualių interesų apsaugos principą praplečiamos valstybės jurisdikcijos ribos. Individualių interesų apsaugos principas LR BK neįtvirtintas, nors abiejų BK projektų rengėjai ir siūlė tai padaryti. Šio principo reikšmė ta, kad jį taikant galima įgyvendinti savo baudžiamąją jurisdikciją tuomet, kai nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybė aplaidžiai žiūri į kitos valstybės piliečių teisių apsaugą ir nesiekia dėl tokių veikų įgyvendinti savo baudžiamosios jurisdikcijos. Tokiais pačiais pagrindais valstybės baudžiamoji jurisdikcija gali būti įgyvendinama ir tuomet, kai nusikalstama veika padaroma teritorijoje, niekam nepriklausiančioje suvereniomis teisėmis. Galiausiai šio principo pripažinimas yra būtina personalinio principo pripažinimo pasekmė, nes tik tokiu atveju galima kalbėti apie abipusį valstybės ir nuolat joje gyvenančių asmenų ryšį. Visų pirma šis principas gali būti taikomas tik tada, kai padaryta nusikalstama veika baudžiama ir pagal Lietuvos, ir pagal nusikalstamos veikos padarymo vietos baudžiamuosius įstatymus (veikos abipusio baudžiamumo apribojimas). Šis reikalavimas netaikomas tik tuomet, kai veika padaroma vietoje, kurioje negalioja jokios valstybės įstatymai. Antra, taikant šį principą kaltininkas gali būti teisiamas tik tuomet, kai nustatomos aplinkybės, neleidžiančios jį išduoti nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybei. Abipusio baudžiamumo reikalavimo pripažinimas lemia tai, kad pirmiausia kaltininkas turi atsakyti pagal nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybės įstatymus, ir tik nesant tokios galimybės gali būti realizuota nusikalstamos veikos aukos valstybės baudžiamoji jurisdikcija. Trečia, taikant šį principą turėtų būti baudžiami tik Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Tai būtina sąlyga norint šį principą atriboti nuo personalinio. Galiausiai žengus žingsnį šio principo pripažinimo link, reikia nustatyti, kad jį taikant saugomi ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir kiti nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys. Tačiau šiuo atveju reikia pabrėžti, kad kitų asmenų gynyba gali būti organizuojama tik tuomet, kai dėl jų padarytų nusikalstamų veikų užsienyje gali būti taikomas personalinis principas. To nesant, negalimas ir atvirkštinis valstybės ir asmens teisinis ryšys.

32.Universalus valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji bruožai ir taikymo sąlygos.

7 Straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus1. Komentuojamas straipsnis įtvirtina baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamąjį universalinės jurisdikcijos principą. Šio principo esmę sudaro tai, kad valstybė nustato baudžiamąją atsakomybę už tam tikrus nusikaltimus, neatsižvelgdama į juos padariusių asmenų pilietybę ir gyvenamąją vietą, taip pat nusikaltimo padarymo vietą bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus. Šia taisykle specialiai užprogramuojama kelių valstybių baudžiamųjų įstatymųjurisdikcijų kolizija, kuria siekiama, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neišvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tradiciškai tokiomis nuostatomis siekiama padėti baudžiamosios teisės priemonėmis užkirsti kelią tarptautiniams nusikaltimams.Lietuvos Respublika universalinį principą taiko tik tiems nusikaltimams, kurie numatyti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, pavyzdžiui, nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (BK 99-113 str.), prekyba žmonėmis (BK 147 str.) ir vaiko pirkimas arba pardavi-mas (BK 157 str.)Vienu iš esminių šio principo požymių yra tai, kad asmenį, padariusį tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, numatytą BK 7 str., patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvoje galima net ir tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenumato baudžiamosios atsakomybės už tokias veikas.33.Atstovavimo valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji bruožai ir taikymo sąlygos.

Atstovavimo principo esmė ta, kad užsienietis, esantis principą taikančios valstybės teritorijoje, už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas (išskyrus tas, kurios baudžiamos taikant valstybės interesų apsaugos, individualių interesų apsaugos ir universalųjį principus) atsako pagal valstybės baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, kai kita valstybė prašo jį nubausti. Valstybės neretai ieško jų teritorijoje arba už jų ribų nusikalstamą veiką padariusių asmenų, siekdamos dėl padarytų veikų įgyvendinti savo baudžiamąją jurisdikciją. Tačiau suradus ieškomą asmenį, kartais susiduriama su jo išdavimo teisinėmis kliūtimis. Siekdama, kad toks asmuo neišvengtų baudžiamosios atsakomybės, jo ieškanti valstybė gali kreiptis su prašymu nuteisti kaltininką už nusikalstamą veiką, padarytą prašomosios valstybės teritorijoje arba už jos ribų pagal jo faktinės buvimo valstybės teisę. Norint, kad toks prašymas būtų patenkintas, visų pirma privalu, kad prašymą gavusios valstybės baudžiamieji įstatymai

13

Page 14: Baudžiamoji teisė

įtvirtintų atstovavimo principą. Atstovavimo principo pagrindas – ekstradicijos arba asmens perdavimo netaikymas arba negalimumas bei siekis užtikrinti atsakomybės neišvengiamumą. Nepaisant ganėtinai plačių atstovavimo principo galiojimo ribų, leidžiančių teigti, kad jis yra artimas universaliajam baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principui, laikyti juos lygiaverčiais negalima. LR BK atstovavimo principas neįtvirtintas.Atstovavimo principą apibūdinančios ir jo galiojimui būtinos sąlygos:

1. Atstovavimo principas turėtu būti taikomas tik nuolatos Lietuvoje negyvenantiems užsieniečiams ir asmenims be pilietybės, padariusiems nusikalstamas veikas už Lietuvos teritorijos ribų.

2. Atstovavimo principas turėtų būti taikomas tik tuomet, kai dėl kaltininko padarytos nusikalstamos veikos negali būti įgyvendinta Lietuvos baudžiamoji jurisdikcija taikant vėliavos, valstybės interesų apsaugos, individualių interesų apsaugos arba universalųjį principus. Ši atstovavimo principo taikymo sąlyga galėtų būti fiksuojama ne jį įtirtančioje normoje, o straipsnio pavadinime.

3. Taikant normą kaltininkas turėtų būti Lietuvoje. Ta pati sąlyga galioja ir iki teisminio tyrimo pradžios momentui.4. Bausti asmenį taikant atstovavimo principą galima tik tuo atveju, kai, vadovaujantis pasirašyta tarptautine sutartimi arba nacionaliniu

įstatymu, kaltininkas negali būti išduotas arba perduotas kaltininko nubaudimu suinteresuotai valstybei arba toks prašymas, žinant, kad jis nebus patenkintas, visai nepateikiamas. Būtent tokiais atvejais kaltininko nubaudimu suinteresuota valstybė gali kreiptis prašydama perimti iš jos baudžiamąjį persekiojimą ir kaltinamą asmenį už jos teritorijoje arba už jos ribų padarytą nusikalstamą veiką teisti pagal prašomosios valstybės baudžiamuosius įstatymus.

5. Padaryta nusikalstama veika turi būti baudžiama Lietuvoje ir jos padarymo vietoje, o jei ji padaryta vietoje, kurioje negalioja jokios valstybės įstatymai, tai gresianti kaltininkui bausmė turi būti ne mažesnė kaip vieneri metai laisvės atėmimo.

34.Ekstradicija.35.Ekstradicijos samprata ir formos. 36.Ekstradicijos sąlygos pagal Lietuvos tarptautines sutartis (1957 m. Europos Tarybos ekstradicijos konvencija ir dvišalės

Lietuvos tarpvalstybinės sutartys) ir Lietuvos baudžiamuosius įstatymus.

Nusikaltėlio išdavimas yra viena iš tarptautinio solidarumo priemonių, užkertanti kelią nusikaltimams. Ekstradicija — nusikaltėlio atidavimas tai valstybei, kurioje jis padarė nusikaltimą.Ekstradicija – tai tarptautiniais ir nacionalinias teisės aktais reglamentuotas procesas, kurio metu viena šalis kitai išduoda prašomą asmenį, jį teisti už nusikalstamą veiką arba įgyvendinti bausmę ( b.k. 9str).

Užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus, išduodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ir tarpvalstybinėmis sutartimis, o jeigu tokių sutarčių nėra – vadovaujantis LR įstatymais. LR pilietis, padaręs nusikaltimą, negali būti išduotas užsienio valstybei. Užsienio piliečiai neišduodami:1) jeigu jų veikos pagal LR baudžiamuosius įstatymus nelaikomos nusikaltimais;2) jeigu asmenims už veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami užsienyje ir pagal LR baudžiamuosius įstatymus buvo suteikta prieglobsčio teisė; jie nebaudžiami pagal LR baudžiamuosius įstatymus.Tarpvalstybinių sutarčių apribojimai išduoti asmenį:1) kai nusikaltimas buvo padarytas susitariančios šalies, kuriai pateiktas prašymas, teritorijoje;2) šalyje, kuriai pateiktas prašymas baudžiamasis persekiojimas negali būti pradėtas arba nuosprendis įvykdytas dėl senaties ar kitu teisėtu pagrindu;3) kai šalyje, kuriai pateiktas prašymas, už tą patį nusikaltimą buvo priimti ir įsiteisėjo nuosprendis ar nutarimas nutraukti bylą. Jeigu prašo išduoti kelios valstybės, atsižvelgiama į padarytų nusikaltimų sunkumą ir prašymų gavimo eiliškumą. Taip pat dažnai yra nurodoma, kad negali traukti baudžiamojon atsakomybėn už kitus nusikaltimus, kurie nebuvo nurodyti prašyme išduoti tą asmenį (pvz.:bausti tik už kriminalinius, o ne už politinius nusikaltimus). Ekstradicijos samprata,– tai tarptautiniais, tarpvalstybiniais ir nacionaliniais įstatymais reglamentuojamas procesas, kai viena valstybė kitai perduoda prašomą asmenį, turint tikslą jį teisti ar įvykdyti jam paskirtą bausmę. teisinis reglamentavimas LR BK 7 str. nustatyta, kad užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus, išduodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ir tarpvalstybinėmis sutartimis, o jei tokių nėra – vadovaujantis LR įstatymais. 1995 m. Lietuva ratifikavo 1957 m. Europos konvenciją dėl ekstradicijos ir 1975 m. pirmąjį papildomąjį bei 1978 m. antrąjį papildomąjį protokolus. Šio tarptautinio akto ratifikavimas reiškia, kad nuo jo įsigaliojimo dienos Lietuva, bendradarbiaudama su šios konvencijos dalyvėmis, turi vadovautis tik šios konvencijos nuostatomis. 28 str. sako, kad konvencija tose šalyse, kuriose yra taikoma, pakeičia visas dvišales sutartis ar konvencijas ir nustato ekstradicijos taikymą tarp bet kurių dviejų šalių. Reikia pripažinti, kad asmens išdavimas yra tik vienos valstybės geros valios ir mandagumo, rodomo kitai valstybei, išraiška. Bet kokie bandymai pabrėžti pareigos buvimą yra negalimi. Negalima priversti valstybės išduoti prašomo asmens, jei ji to nenori daryti. ir procedūra. Ekstradicija – nusikaltėlio išdavimo procedūra arba tvarka. Asmuo - kitos valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės, tačiau nuolatos gyvenantis kitoje valstybėje, padaro nusikaltimą ir kyla klausimas dėl principo taikymo (kurį principą – teritorijos ar pilietybės – taikyti). Tuo tikslu yra sudaromos sutartys dėl nusikaltėlių išdavimo. Užsieniečiai išduodami ar gali būti išduoti valstybei, kurios piliečiai jie yra. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikaltimą užsienio valstybėje, tačiau dabar gyvenantis Lietuvoje, kitai valstybei neišduodamas, o teisiamas savoje valstybėje. Tokią praktiką savo piliečių atžvilgiu taiko daugelis valstybių, tą įtvirtindamos savo nacionalinėse konstitucijose. Taip garantuojama teisė būti neišduotam kitos valstybės teismams. Išdavimas užsienio šalims reglamentuotas dvišaliais arba daugiašaliais susitarimais. Yra galimybė neišduoti, jei manoma, kad ten jis bus nuteistas neteisingai. Paprastai neišduodama tuo atveju, jei toje valstybėje yra tikimybė, kad asmuo bus nuteistas mirties bausme, o valstybėje, kurioje tas asmuo yra atsiradęs, tos mirties bausmės nėra. Šiuo metu E taikoma tik už nusikaltimus, kurių bausmė yra daugiau kaip 1 metai laisvės atėmimo. Lietuvoje asmens ekstradicijos teismo procesas vyksta Vilniaus apygardos teisme. Ekstradiciją iš lietuvos reglamentuoja LR BPK 22³ - 225

straipsniai. Europos konvencijoje dėl ekstradicijos išdėstytos taikymo sąlygos.ji nedraudžia savų piliečių ekstradicijos į užsienio valstybę, bet kiekvienai valstybei suteikia galimybę apsispręsti, ar ji sutiks išduoti savus piliečius, ar ne. Lietuva, prisijungdama prie šios konvencijos padarė išlygą – griežtą atsisakymą išduoti savo piliečius užsienio valstybėms. 3 konvencijos straipsnyje nurodoma, kad jei valstybė nusikaltimą, dėl kurio prašoma ekstradicijos, traktuoja kaip politinį, ji gali ekstradicijos netaikyti. Viena iš taikymo sąlygų, apibrėžia nusikaltimų, už kuriuos taikoma ekstradicija, bausmės ribas.

14

Page 15: Baudžiamoji teisė

PASKAITŲ KONSPEKTASEkstradicija – tai tarptautiniais ir nacionaliniais TA reglamentuotas procesas, kurio metu viena šalis kitai išduoda prašomą asmenį, jį teisti

už NV arba įgyvendinti bausmę (BK 9 str.).

Ekstradicija vykdoma remiantis tarptautiniais susitarimais, konvencijomis. Svarbiausias LT tarptautinis susitarimas – 1957m. Europos konvencija dėl ekstradicijos. LT ratifikuota 1995. Ir du 1975 m. ją papildantys protokolai.

Su kitomis valstybėmis, ne konvencijos narėmis, Lietuva vadovaujasi dvišalėmis sutartimis (teisinės pagalbos BB, sutartis dėl ekstradicijos). Pvz. su Baltarusija, Kazachstanu, Uzbekistanu, JAV, Kinija, t.t. Be to, su ES valstybėmis ekstradicija vykdoma konvencija dėl supaprastintos ekstradicijos tarp ES šalių narių, parengtos vadovaujantis ES sutartimis K 3 str.

ES įsivyrauja tendencija, kad ekstradicija bus pakeista Europos arešto orderiu. Teisminiu sprendimu perduoti asmenį, kitai valstybei ES narei. Tarybos pagrindų sprendimas 2002-06-12 dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp ES valstybių narių tvarkos“ (2002-584-TVR). BK 9

Ekstradicijos sąlygos (ekstradicijos kliūtys)1) sąlyginės;2) absoliučios.LT Konstitucijoje nurodyta sąlyginė kliūtis: 1. draudžianti išduoti LT pilietį, jei tarptautinė sutartis nenumato kitaip; 2. galima atsisakyti

išduoti jei asmeniui gresia mirties bausmė. Visuotinai pripažintas draudimas – išduoti asmenį, kaltinamą politinio nusikaltimo padarymu (tai nėra smurtinis nusikaltimas).

Problemos su Baltarusija, Rusija.1) bausmės ribos – neišduodami asmenys, jei gresia mažesnė nei 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kad nebūtų kreipiamasi dėl nesunkių NV.Ekstradicijos prašymą teikianti valstybė įsipareigoja bausti asmenį tik už veikas nurodytas prašyme.Galioja ekstradicijos:1. supaprastinta – asmuo išduodamas be teisminio nagrinėjimo ir be jokių garantijų. Reikalingas išduodamo asmens sutikimas. BK 9 str.

(pvz. 1 d. LT piliečių išdavimo galimybė; 2 d. užs. Pil.; 3 d. ekstradicijos sąlygos/kliūtys kada gali būti neišduodami; 4 d. prieglobsčio teisė - neišduodamas; BK 91 str. – asmens perdavimas pagal EAO).

2. visiška – pilna procedūra reglamentuota įstatyme. LT BK 9 str ir BPK.

37.Asmens perdavimas. 38.Asmens perdavimo sąvoka. 39.Asmens perdavimas ad hoc ir nuolat veikiančiam Tarptautiniam baudžiamajam teismui (1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas

E u r o p o s a r e š t o o r d e r i s pagal Baudžiamojo proceso kodekso 17' str. 1 d. yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų 8 str. 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus

Pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikos piliečiai ne išduodami svetimai valstybei, o perduodami kitai Europos Sąjungos

valstybei. Lietuvos Respublikos piliečių perdavimo pagal Europos arešto orderį pagrindas yra tarp tautinė sutartis - Europos Sąjungos

steigimo sutartis. Pagal Europos arešto orderį perduodamas asmuo, kuris: a) Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, arba b) Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje nubaustas su laisvės atėmimu susijusia bausme, tačiau nėra jos atlikęs.Pagal Europos arešto orderį asmuo perduodamas tik tuo atveju, jeigu: a) pagal šį orderį išdavusios valstybės įstatymus už padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta bent vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė, arba b) kai paskirtos su laisvės atėmimu susijusios

bausmės terminas yra ne trumpesnis negu keturi mėnesiai. Asmenų perdavimas teismui: 1. Prašymą suimti ir perduoti asmenį bei prašymą pagrindžiančią medžiagą, Teismas gali siųsti bet kuriai valstybei, kurios teritorijoje tas asmuo gali būtisurastas, ir prašyti tą valstybę bendradarbiauti suimant ir perduodant jam tą asmenį. Valstybės, Statuto Šalys, pagal šios Statuto dalies nuostatas ir jų nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka vykdo suėmimo ir perdavimo prašymus. 2. Jeigu prašomas perduoti asmuo, nacionaliniame teisme ginčija šį prašymą, prašomoji valstybė nedelsdama konsultuojasi su Teismu, kad sužinotų, ar yra priimta atitinkama nutartis dėl bylos priimtinumo Teismui. Jeigu byla yra priimtina Teismui, prašomoji valstybė pradeda jį vykdyti. Jeigu nutartis dėl bylos priimtinumo dar nėra priimta, prašomoji valstybė gali atidėti prašymo perduoti asmenį vykdymą, kol Teismas priims sprendimą dėl bylos priimtinumo. 3. Valstybė, Statuto Šalis, pagal savo proceso teisę leidžia per savo teritoriją gabenti Teismui kitos valstybės perduotą asmenį, išskyrus atvejus, kai dėl tokio gabenimo per tos valstybės teritoriją gali būti kliudoma perdavimui ar jis užsitęstų. 4. Jeigu asmeniui, kurį prašoma perduoti, yra iškelta byla arba asmuo atlieka bausmę prašomojoje valstybėje už kitą nusikaltimą, ne tą, dėl kurio yra prašoma jį perduoti Teismui, prašomoji valstybė, nutarusi vykdyti prašymą, tariasi su Teismu. Jei valstybė, Statuto Šalis, gavusi Teismo prašymą perduoti jam asmenį, gauna ir kitos valstybės prašymą išduoti tą asmenį dėl veikos, kuri yra pagrindas to nusikaltimo, dėl kurio jį perduoti prašo ir Teismas, ji tai praneša Teismui irprašančiajai valstybei. Prašymas suimti ir perduoti asmenį pateikiamas raštu. Ypatingos skubos atvejais prašymą galima perduoti bet kokiu būdu, kuriuo galima pristatyti rašytinį dokumentą, Ypatingos skubos atvejais Teismas gali prašyti laikinai suimti prašomą perduoti asmenį, kol bus įteiktas prašymas perduoti asmenį ir jį pagrindžiantys dokumentai.1."perdavimas" yra tada, kai valstybė pagal 1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo Statutą pristato asmenį Teismui; 2. "išdavimas" (ekstradicija) yra tada, kai viena valstybė pagal sutartį, konvenciją ar nacionalinius teisės aktus pristato asmenį kitai valstybei.

40.Asmens perdavimo ir ekstradicijos skiriamieji bruožai- neaišku

15

Page 16: Baudžiamoji teisė

3 tema: Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas3.1. Nusikalstomos veikos samprata ir rūšys.

Nusikalstamos veikos yra baudžiamosios teisės šerdis. Baudžiamosios teisės objektas — nusikalstamos veikos, jų požymiai ir šių veikų padarymo teisiniai padariniai. Terminas „nusikalstama veika" yra naujas Lietuvos baudžiamojoje teisėje, atsiradęs priėmus 2000 metų Baudžiamąjį kodeksą ir vartojamas įvardyti visas šiame kodekse numatytas ar kitais žodžiais draudžiamas veikas.

Nusikalstama veika yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė. Yra pabrėžiami du požymiai, apibūdinantys veiką kaip nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, ar nusikalstamą veiką apskritai. Šie požymiai tai 1) veikos pavojingumas, 2) veikos draudžiamumas arba priešingumas baudžiamajam įstatymui (Baudžiamajam kodeksui).

Ir nusikaltimas, ir baudžiamasis nusižengimas yra pavojingos veikos. Veika baudžiamojoje teisėje - tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis. Be veikos negali būti kalbos apie nusikalstamą veiką. Ta čiau toli gražu ne kiekvienas žmogaus poelgis pripažįstamas esąs nusikalstamas. Žmogaus poelgiai socialiniu požiūriu gali būti socialiai naudingi, neutralūs ir žalingi.Nusikalstama veika - tai pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai veika.Nusikalstamos V požymiai:

o Pavojingumas;o Priešiškumas teisei;o Sąmoninga ir valinga veika (veikimas ar neveikimas)

Nusikalstama veika

Nusikaltimas Nusikalstamas nusižengimasTai pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika

(veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 10 str.)

Pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė nesusijusi su

laisvės atėmimu, išskyrus areštą. (BK 10 str.)

3.2.Nusikaltimo sąvoka

Nusikaltimas (BT kodeksas 11 str. 2000 09 26 ) 1. Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. 2. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius.

Nusikaltimai

Tyčiniai NeatsargūsNusikaltimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine

arba netiesiogine tyčia:Tiesiogine tyčia, jeigu:

1. asmuo suvokė pavojingą NV pobūdį ir norėjo taip veikti, (formalioji sudėtis)

2. asmuo suvokė, pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo; (materialioji sudėtis)

Netiesioginė tyčia, jeigu:asmuo suvokė, pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti

Neatsargus nusikaltimas, jeigu jis padarytas dėl:1. nusikalstamo pasitikėjimo – kai asmuo numatė,

kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti;

2. nusikalstamo nerūpestingumo – kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

BK 15 ir 16 str., toks pat skirstymas taikomas ir baudžiamajam nusižengimui.

Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į :

Nesunkius Apysunkius Sunkius Labai sunkiusUž juos baudžiamajame įstatyme (b įst) numatyta

didžiausia bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo

Už juos b įst numatyta didžiausia bausmė viršija 3

m. laisvės atėmimo, bet neviršija 6 m.

Už juos b įst numatyta didžiausia bausmė viršija 6m. laisvės atėmimo, bet

neviršija 10 m.

Už juos b įst numatyta didžiausia bausmė viršija

10 m. laisvės atėmimo

3. Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo.

16

Page 17: Baudžiamoji teisė

4. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo.

5. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo.

6. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.

Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais: Kaip atitinkamas poelgis. Kaip socialinio gyvenimo reiškinys. Kaip asmens savybių ir jo charakterio bruožų pasekmė.

3.3. Nusikaltimo požymiai:

Nusikaltimo požymiai:o tai veika (veikimas ar neveikimas);o tai pavojinga veika (materialusis požymis: veika pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai. Veikos pavojingumas apibūdinamas

dviem rodikliais: pobūdžiu ir laipsniu. Pobūdis – tai kokybinė veikos charakteristika. Jis priklauso nuo nusikaltimo objekto, t.y. nuo teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Laipsnis išreiškia kiekybinę veikos charakteristiką. Vienarūšiai nusikaltimai atskiriami pagal laipsnį. ;

o tai priešinga teisei veika: ”uždrausta BK“ ( formalusis požymis).

Skiriami trys nusikaltimo požymiai ( žr. diagramą). Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga veikla. Ji gali pasireikšti aktyvia

veikimo forma – veikimu arba pasyvia elgesio forma – neveikimu. Nusikaltimu nelaikoma nei įsitikinimai, nei mintys, nei asmens neigiamos

subjektyvios elgesio savybės, kol jos nėra realizuojamos žmogaus išorinėje veikloje.

Nusikaltimu yra pripažįstama ne bet kokia veika, bet pavojinga veika. Pavojingumas yra laikomas antruoju nusikaltimo požymiu. Veikos pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kuri nepriklauso nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Veikos pavojingumas yra dinamiškas, kintantis požymis. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviems požymiams: padarytos veikos pobūdžiui, pasekmėms, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Subjektyvūs požymiai – tai kaltė, tikslas, motyvai.

Veikos pavojingumas apibūdinamas dviem rodikliais: Pavojingumo pobūdžiu. Pavojingumo laipsniu.Nusikaltimai skiriasi pavojingumu. Nusikaltimų pavojingumas apibrėžiamas 2 terminais: nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir

pavojingumo laipsnis.

Nusikaltimo požymiai

Užtraukiama laisvės atėmimo bausmė

Nusikaltimas – tai pavojinga veika

Nusikaltimas - tai priešinga teisei veika

17

Nusikaltimo pobūdį lemiantys požymiaiKėsinimosi

objekto Nusikaltimo dalykas

Veikos tikslas

Veikos

padarymo

Veikos

padarymo

Nusikaltimo

subjekto

Kaltės forma

Veikos

padarymo

Page 18: Baudžiamoji teisė

Pavojingumo pobūdį dažniausiai lemia kėsinimosi objekto vertingumas- antai kūno sužalojimas skiriasi nuo vagystės pavojingumo pobūdžiu, nes kūno sužalojimas yra pavojingesnis nusikaltimas dėl to , kad sveikata yra didesnė vertybė už nuosavybę.

Tuo tarpu keli tapatūs ar vienarūšiai nusikaltimai skiriasi pavojingumo laipsniu, kurį lemia tam tikrų požymių išreikštumo laipsnis (sunkus kūno sužalojimas yra pavojingesnis už lengvą kūno sužalojimą.ir t.t.).

Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) koncentruota forma išreiškiamas įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą. Tai pirmas – rūšinis nusikaltimo pavojingumo lygis. Antras veikų pavojingumo lygis – konkretaus padaryto nusikaltimo lygis.

Naujame LR BK nusikaltimų klasifikacijai numatoma teikti daug didesnę reikšmę, siejant su nusikaltimo kategorijomis tokias baudžiamąsias teisines pasekmes kaip atleidimą nuo bausmės, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, pripažinimą recidyvistu, lygtinį atleidimą nuo bausmės, senaties bei teistumo išnykimo terminus. Naujuose įstatymuose numatoma išskirti 3 nusikaltimų kategorijas – nesunkius (veikos, už kurias įstatymu numatyta sankcija yra ne didesnė kaip 6 metai laisvės atėmimo), sunkius (tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos įstatymas numato iki 10 metų laisvės atėmimo), labai sunkius (tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip 10 metų.1)Nusikaltimas – veika, pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai.

Žodis “pavojingas” BT aiškinamas kaip keliantis pavojų, darantis žalą, besikėsinantis ar kažką pažeidžiantis. Ne mažiau svarbu į ką kėsinamasi, kam daro žalą nusikalstamas poelgis: valstybei, asmeniui, visuomenei.

Visas visuomenines vertybes galėtume suskirstyti į dvi grupes: Bendražmogižkos – tokios vertybės, kurias demokratinėje visuomenėje pripažįsta ir gerbia visos politinės partijos

(žmogaus gyvybė, sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė, visuomenės saugumas). Šios vertybės ginamos (bent jau įstatymuose) daugiau ar mažiau ir totalitarinėse valstybėse.

Ideologinės – paprastai skiriasi įvairių partijų požiūris būtent į šias vertybes. Juk kiekviena visuomenė turi savo vertybių skalę, ir jeigu vienose šalyse vertinami tvirti santuokiniai ryšiai, tai kitose šalyse legalizuojama prostitucija

Didžiausias vertybes saugo BT, dėl to galime teigti, kad nusikaltimais pripažįstamos pačios pavojingiausios veikos, kurios kėsinasi į didžiausias vertybes.

2)Veikos priešingumas baudžiamajam įstatymui.Nusikaltimu galime pavadinti tik tokią pavojingą veiką, kuri yra kriminalizuota įstatyme. Šis požymis reiškia, kad mus dominanti veika

ne tik apskritai kelia pavojų kokioms nors vertybėms, bet yra įstatymas, kuris aprašo nepageidautino elgesio požymius ir numato baudžiamąją atsakomybę už tokią veiką. BĮ specifiniai tuo atžvilgiu, jog juose formuluojamos ne įpareigojamos, o draudžiamos normos. Jos draudžia daryti poelgius, kurie yra aprašomi BĮ dispozicijoje.

IšvadosJei nėra bent vieno nusikaltimo požymio, nėra nusikaltimo. Nusikaltimo požymiai yra pagrindas inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą.

18

Page 19: Baudžiamoji teisė

a)padaryta veika pripažįstama pavojinga viešpataujančioms vertybėms, tačiau nepriešinga BT .Pvz.: iki šiol nėra BK straipsnio, kuris draustų prostituciją.

b)veika priešinga BT, tačiau nepavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai, nedaro jai žalos. Pvz.: spekuliacija

19

Page 20: Baudžiamoji teisė

3.4.NUSIKALTIMŲ KLASIFIKAVIMAS

Nusikaltimų klasifikavimas – tai nusikaltimų suskirstymas į atskiras grupes pagal atitinkamus kriterijus. Nusikaltimai klasifikuojami:

pagal nusikaltimo sudėties elementus, į atskiras grupes ir remiantis baudžiamojo persekiojimo sąlygomis, pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį.Baudžiamajai teisei reikšmingiausias yra nusikaltimų klasifikavimas pagal pobūdį ir laipsnį, nes būtent toks klasifikavimas

padeda spręsti baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo bei bausmės individualizavimo klausimus.Nusikaltimų klasifikavimas pagal jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį:

nusikaltimų priskyrimas tam tikroms kategorijoms, tiesioginis nurodymas BK Specialiosios dalies normose, nusikaltimų kategorijų išskyrimas pagal baudžiamosios teisės normos sankcijoje numatytą bausmės dydį.

Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus.Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs.Pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikaltimus galima sąlyginai suskirstyti į tokias kategorijas:

1. nusikaltimai, nesudarantys didelio pavojaus - nesunkūs nusikaltimai;2. apysunkiai nusikaltimai;3.4. sunkūs nusikaltimai;5. labai sunkūs nusikaltimai.

Nusikaltimai nesudarantys didelio pavojaus – tai nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme yra numatyta tik bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, arba maksimali bausmė – ne daugiau kaip vieneri metai laisvės atėmimo.

Prie nesunkių nusikaltimų priskiriami tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos įstatyme nustatyta bausmė – daugiau kaip vieneri metai laisvės atėmimo, bet ne daugiau kaip ketveri metai laisvės atėmimo, o neatsargius nusikaltimus, už kuriuos įstatyme numatyta bausmė daugiau kaip vieneri metai laisvės atėmimo, bet ne daugiau dešimties (pvz., nužudymas dėl neatsargumo).

Apysunkiais laikomi nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme nustatyta bausmė yra didesnė nei ketveri metai laisvės atėmimo, taip pat neatsargūs nusikaltimai, kai už jų padarymą įstatyme nustatyta bausmė ne daugiau kaip šešeri metai laisvės atėmimo.

Prie sunkių nusikaltimų priskiriami nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme numatyta bausmė daugiau kaip šešeri metai laisvės atėmimo, bet ne daugiau dešimties metų laisvės atėmimo. Jei yra padaromas sunkus nusikaltimas, asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.

Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas. Už tyčinį nusikaltimą baudžiamajame įstatyme yra numatyta didžiausia bausmė, kuri viršija dešimt metų laisvės atėmimo.

Už kai kuriuos itin sunkius nusikaltimus labai retai yra taikoma amnestija ar teikiama malonė.Būtent pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikaltimai klasifikuojami Į atitinkamas grupes, pavojingumo laipsnis ir pobūdis

lemia nusikaltimo sudėčių suskirstymą į paprastas, kvalifikuotas, ir privilegijuotas. Vien veikos pavojingumo neužtenka, kad veika būtų laikoma nusikalstama. Nusikaltimu laikoma tik tokia pavojinga veika, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Priešingumo teisei požymis reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu.

3.5. BAUDŽIAMOJO NUSIŽENGIMO SĄVOKA

Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.( 12 str. BK 2000 m. rugsėjo26 d. Nr. VIII-1968). Numatant baudžiamojo nusižengimo sąvoką įstatymų leidėjas stengėsi diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę, numatyti kiek labiau subalansuotą poveikį nusikalstamos veikos padariusiems asmenims. Pvz.: iki 1 MGL- administracinis teisės pažeidimas, 1-3 MGL- baudžiamasis nusižengimas, virš 3 MGL- nusikaltimas.

Baudžiamasis nusižengimas- švelnesnis, mažesnės kriminalinės represijos reikalaujantis nusikalstamos veikos rūšis. Už baudžiamąjį nusižengimą nekyla teistumas.

Aprašant baudžiamąjį nusižengimą dispozicijos spec. straipsniuose daroma nuoroda – padarė baudžiamąjį nusižengimą. Baudžiamojo nusižengimo sudėtis konstruojama tuose pačiuose straipsniuose ir eina po nusikaltimo sudėčių.

3.6. Baudžiamojo nusižengimo požymiai.

Baudžiamajam nusižengimui budingi tie patys požymiai, kaip ir nusikaltimui:a) Pavojingumas. Šis požymis vienija visas nusikalstamas veikas. Kelia pavojų ar tiesiogiai daro žalą, ar sudaro prielaidas tai žalai

atsirasti. Kiekviena visuomenė turi savo vertybes ir gina jas įvairių teisių šakų normomis. Pavojingumą apibūdina tam tikros charakteristikos: Pavojingumas aptariant kiekvieną nusikaltimą BK išreiškiamas sankcija už padarytą nusikaltimą, t.y. rūšinį pavojingumą, kurį įvertina įstatymų leidėjas.

i) Pavojingumo pobūdis – parodo kaip nusikaltimas pavojingas, į kokias vertybes jis kėsinasi. – kokybinė charakteristika.ii)Pavojingumo laipsnis – parodo kiek nusikaltimas pavojingas. Toks pat pagal savo pobūdį nusikaltimas gali būt skirtingai pavojingas

pagal savo laipsnį. – kiekybinė charakteristika. (l.sukus, apysunkis, lengvas) (pvz. nužudymas vs nužudymą dėl savanaudiškų tikslų, tėvą, motiną)

Teismas įvertina kiekvieno nusikaltimo pavojingumą skirdamas bausmę. Sankcijose yra numatytos tam tikros alternatyvos, tam tikri bausmės diapazonai, kurie leidžia atsižvelgt į pavojingumą, jo pobūdį, laipsnį ir individualizuot bausmę. Teismas parenka tinkamiausią iš sankcijoje nurodytų bausmių arba net nenurodytų. Pavojingumas – materialusis nusikaltimo požymis.

b) Priešingumas teisei. (šiame kodekse uždrausta veika). Formalusis požiūris. Veika yra ne šiaip pavojinga, bet ir įstatymo leidėjo atitinkamu būdu įforminta, tai yra kriminalizuota veika.

c) (Baudžiamumas) nieks nėra tikras dėl to.Nuo nusikaltimo skiriasi baudžiamumo principu.

3.7. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo atribojimo kriterijai.

20

Page 21: Baudžiamoji teisė

Pagrindinis materialus kriterijus, pagal kurį naujajame BK atskiriamas nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas, -nusikalstamos veikos dalyko ypatumai, pirmiausia jo vertė ar kiekis. Antai BK 225 straipsnio (Kyšininkavimas) 1 dalyje ir 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki trejų metų (2 dalyje - iki penkerių metų). To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgalioji -mus, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu. Šiuo atveju kyšio dalyko vertė yra nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo atskyrimo kriterijus.

Atsižvelgiant į pagrobto turto vertę atskiriamos ir nusikalstamos veikos nuosavybei. Gali būti atskiriama ir atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarinius, jų dydį.

Tačiau ne visada įstatymų leidėjas pačioje įstatymo dispozicijoje formuluodamas nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymius pažymi abiejų nusikalstamų veikų skiriamąją ribą. Tada reikia pasitelkti įvairius įstatymo aiškinimo būdus. Deja, ne visada gelbsti gramatinis ar loginis įstatymo aiškinimas. Jei įstatyme nėra aiškių atskyrimo kriterijų, reikia pasitelkti oficialų baudžiamojo įstatymo aiškinimą. Autentiškas baudžiamojo įstatymo aiškinimas pateikiamas BK specialiosios dalies straipsniuose, pavadintuose „Sąvokų išaiškinimas".

3.8. Nusikalstamos veikos atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų (civilinio delikto, administracinio teisės pažeidimo, drausminio nusižengimo) atskyrimas nuo kitų teisės pažeidimų. Administracinės teisės pažeidimas (nusižengimas) - priešingas teisei, kaltas veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Drausminiai nusižengimai - specialiuose teisės norminiuose aktuose numatytos tvarkos tarnybai pažeidimai, susiję su drausminių nuobaudų paskyrimu. Civiliniai pažeidimai (deliktai) - tai turtinių ir su jais susijusių asmeninių neturtinių santykių pažeidimai. Nusikaltimų atskyrimas turi remtis trimis pagrindiniais kriterijais:1) pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu;2) priešingumu teisei;3) sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis.

Plačiau

NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ IR ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ ATSKYRIMASDažniausiai nusikalstamas veikas tenka atskirti nuo administracinių teisės pažeidimų. Net ir suteikus daliai veikų baudžiamojo nusižengimo statusą, vis vien liko nemažai veikų, kurių požymių galima aptikti ir Baudžiamajame, ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose. Prie tokių galima priskirti daugelį veikų, numatytų pvz. BK XXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai", XXVII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens socialinėms teisėms", XXXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai" ir kituose BK specialiosios dalies skyriuose. Galima teigti esant apie 40 atvejų, kai tos pačios veikos požymiai yra formuluojami Baudžiamajame kodekse ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse. Taigi tai, kad išskiriami baudžiamieji nusižengimai, visai nereiškia, kad savaime išnyksta baudžiamajame įstatyme numatytų veikų (nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų) ir administracinių teisės pažeidimų atskyrimo problema. Kai BK tam tikras straipsnis aprašo tik nusikaltimo požymius, iškyla nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo atskyrimo problemų, o kai BK straipsnis aprašo nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymius, atsiranda baudžiamojo nusižengimo ir administracinės teisės pažeidimo atskyrimo sunkumų.

Pateikiame keletą veikų, kurių požymiai aprašyti ir Baudžiamajame kodekse, ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse, taigi už kurias Lietuvos teisėje numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė:1.Remiantis BK 179 straipsniu numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą prisijungimą, naudojimąsi energija ar ryšiais, jei tuo pa-daryta kitam asmeniui turtinė žala, o ATPK 99 straipsnyje - atsakomybė už savavališką prisijungimą prie energijos tiekimo sistemų.2. Pagal BK 187 straipsnio 3 dalį numatoma atsakomybė už nedidelės vertės svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, o ATPK 50 straips-nyje - atsakomybė už tyčinį svetimo turto sunaikinimą ar sužalojimą, nepadariusį nukentėjusiajam žymios žalos.3. BK 265 straipsnyje numatoma atsakomybė už didelio kiekio aguonų, kanapių ar kitų į narkotinių ar psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktų augalų auginimą pažeidžiant nustatytą tvarką, o ATPK 1072 straipsnyje - atsakomybė už neteisėtą opijinių aguonų, kanapių ar kokamedžių auginimą.

V. Piesliako knygoje „Lietuvos baudžiamoji teisė“ pateikiamas 27 veikų sąrašas, kurios gali būti nusikalstamos, o tam tikromis sąlygomis administraciniais teisės pažeidimais, nėra visiškai išsamus. Tokių veikų galima rasti ir daugiau. Visais šiais atvejais tiriant ir nagrinėjant bylas kyla nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų atskyrimo problemų.Kadangi dauguma nusikalstamų žmogaus poelgių yra palyginti nedidelio pavojingumo, rengiant įstatymus nuolat kyla ginčų, kokį teisinį statusą suteikti vienai ar kitai veikai. Iš principo nusikaltimai skiriasi nuo kitų teisės pažeidimų didesniu pavojingumu. Nusikaltimo statusas suteikiamas pavojingiausioms žmogaus elgesio formoms. Nusikaltimai ir kiti teisės pažeidimai atskiriami vadovaujantis panašiais kriterijais kaip atskiriant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, t. y. pagal tam tikrus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vienas iš tokių požymių, dažnai naudojamas įstatymų leidėjo, yra nusikalstamos veikos dalykas, materiali jo vertė ar kiti dalyko ypatumai. Šitaip yra atskirta baudžiamoji ir administracinė atsakomybė, pavyzdžiui, už kontrabandą. Antai, jei per valstybės sieną neteisėtai gabenami daiktai, paprastai tokia veika laikoma kontrabanda - administraciniu teisės pažeidimu (ATPK 210 str.). Kai kontrabandos vertė viršija 250 MGL, taikytina baudžiamoji atsakomybė (BK 199 str.).

Antai ATPK 204 straipsnyje nustatoma atsakomybė už neteisėtą pasinaudojimą svetimu ar negaliojančiu asmens dokumentu, o BK 302 straipsnyje - atsakomybė už pasinaudojimą pagrobtu asmens dokumentu. Abiem atvejais pasinaudojama svetimu asmens dokumentu, tačiau jei dokumentas pagrobtas, veika tampa nusikalstama. Ši aplinkybė leidžia atskirti veikas ir teisingai nuspręsti, kuri atsakomybė turi būti taikoma.Pakankamai dažnai nusikalstamas veikas ir administracinius teisės pažeidimus įstatymų leidėjas bando atskirti pagal kilusius padarinius. Buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimas, pasireiškęs aplaidžiu ar apgaulingu apskaitos tvarkymu, pagal ATPK 173 straipsnį yra ad-ministracinis teisės pažeidimas. Tačiau jei dėl tokio apskaitos tvarkymo nebuvo galima objektyviai įvertinti įmonės veiklos rezultatų, veika tampa nusikalstama ir atsakomybė kyla remiantis BK 222 straipsniu ar 223 straipsniu.

Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas naudoja net kelis kriterijus atskirti nusikalstamą veiką ir administracinį teisės pažeidimą. Nusikalstamą veiką, pasireiškusią transporto priemonę vairuojančio asmens kelių eismo saugumo ar transporto priemonės taisyklių

21

Page 22: Baudžiamoji teisė

pažeidimu (BK 281 str.) ir administracinį teisės pažeidimą įstatymų leidėjas atskiria pagal tris kriterijus: 1) pagal kilusių padarinių rūšį; 2) pagal padarinių dydį; 3) pagal asmens apsvaigimą nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad tinkamai vertinti veiką teisiniu požiūriu dažnai nepakanka išmanyti vien baudžiamąją teisę, būtina išma-nyti giminingas teisės šakas.Atskirti nusikalstamas veikas ir administracinius teisės pažeidimus dažnai nėra lengva. Jei veikos požymiai abiejuose įstatymuose apra šyti panašiai, norint tinkamai pritaikyti įstatymą, paprastai reikia imtis aiškinti baudžiamąjį įstatymą. BK 284 straipsnyje numatomi baudžiamojo nusižengimo viešosios tvarkos pažeidimo požymiai, o ATPK 174 straipsnyje - nedidelio chuliganizmo požymiai. Gramatinis loginis įstatymų aiškinimas dėl dispozicijų formuluočių panašumo negarantuoja, kad įstatymas bus išaiškintas teisingai. Tokiu atveju naudinga remtis teisminiu įstatymo aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje teisėjams pateiktas šių veikų atskyrimo išaiškinimas. Kitais atvejais naudinga remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis nagrinėjant kasacines bylas. Tais atvejais, kai už tam tikrą veiką įstatymuose yra numatyta kelių rūšių teisinė atsakomybė, dažnai kyla ir įstatymų kolizijos problema. Jei padarytas teisės pažeidimas pažeidžia kelių teisės šakų normų reikalavimus, teisės taikytojas turi pasirinkti vienos teisės šakos normą, o ne taikyti iš karto kelių teisės šakų normas. Teisinėje praktikoje pripažįstama, kad esant skirtingų rūšių teisės pažeidimų kolizijai, prioritetas turi būti teikiamas švelnesnei atsakomybės rūšiai. Tokią išvadą kai kuriose bylose daro ir teismai.Jei ATPK ir BK atitinkamų straipsnių dispozicijų tekstų dalys iš esmės identiškos. Tokiu atveju svarbi nuostata, kuria reikia remtis sprendžiant problemą, užfiksuota ATPK 9 straipsnio 2 dalyje, kur pasakyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jei savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Ši nuostata reiškia, kad tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsa komybė, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies nustatymo klausimus, pirmiausia svarstomi nusikaltimo sudėties ir baudžiamosios atsakomybės klausimai ir tik paskui, padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nėra tokio lygio, kai veika tampa nusikaltimu, svarstomi administracinės atsakomybės klausimai.

Vadinasi, nesant aiškių kriterijų ir oficialių išaiškinimų, nustatyti veikos pavojingumo laipsnį paliekama teismo nuožiūrai. Teismas įvertina padaryto teisės pažeidimo pavojingumą ir vadovaudamasis savo teisine sąmone sprendžia, ar teisės pažeidimas turi nusikaltimo požymių ar veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių. Be abejo, teismas, spręsdamas teisinės atsakomybės klausimą, vadovaujasi tam tikrais kriterijais, apibūdinančiais teisės pažeidimo pavojingumą. Šio teisės pažeidimo pavojingumą visų pirma lemia nusikaltimo dalykas, t. y. operacijos mastas, ir draudžiamų veikų kiekis. Tai du esminiai požymiai, lemiantys teisės pažeidimo pavojingumą ir teisinės atsakomybės rūšį.

NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ IR DRAUSMINIŲ NUSIŽENGIMŲ ATSKYRIMAS Nusikalstamų veikų ir drausminių nusižengimų atskyrimo problema kyla dėl veikų valstybės tarnybai ir viešiems interesams. Subjektyvūs veikos požymiai - tikslas ar motyvas dažniausiai pasirenkami nusikalstamos veikos ir drausminio nusižengimo atskyrimo kriterijai. Antai piktnaudžiavimas tarnyba ar tarnybos aplaidumas (BK 228 str., 229 str.) paprastai laikomi drausminiais nusižengimais. Tačiau jei iš veikos matyti siekis turtinės ar asmeninės naudos, ji tampa baudžiamosios teisės da lyku, t. y. nusikalstama veika. BK 228 straipsnio (Piktnaudžiavimas) 2 dalyje nustatyta: „Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų."Kitas požymis, pagal kurį atskiriamos nusikalstamos veikos ir drausminiai nusižengimai, yra padarytos veikos padariniai ir jų dydis. Antai BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba vir šijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. BK 229 straipsnyje (Tarnybos pareigų neatlikimas) numatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas [...]. Taigi išvada apie didelę ar nedidelę žalą ir nulems teisinį asmens poelgio vertinimą. Nesant aiškių didelės žalos kriterijų nustatyti šio nusikaltimo sudėties požymį nėra lengva. Tokiais atvejais vertinga remtis teisminiu baudžiamojo įstatymo aiškinimu.NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ IR CIVILINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ ATSKYRIMASDažniausiai teismų praktikoje nusikalstamų veikų ir civilinės teisės pažeidimų atskyrimo problemų kyla padarius žalą dėl veikų, turinčių sukčiavimo ar turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymių. Sukčiavimo bylose kaltinamieji ginčydami kaltinimą dažnai teigia, kad veika, dėl kurios jiems pateiktas kaltinimas, yra ne nusikalstama, o kyla iš civilinių teisinių santykių.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto pasisavinimą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apgaulė. Nusikalstamos veikos - sukčiavimo ir civilinės teisės pažeidimo, kylančio iš sutarties, atskyrimo problemų kyla padarant veikas, susijusias su civilinių sutarčių sudarymu.

Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat pagal civilines sutartis, viena iš kurių yra pirkimo—pardavimo sutartis. Tačiau pagal civilines sutartis nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutartį sudarant šalims išreiškus savo tikrą valią. Dėl sukčiavimo, kaip nusikaltimo, turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto pasisavinimą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apgaulė. Kita bylų kategorija, kur taip pat kyla panašių atskyrimo problemų padarius turtinę žalą, yra bylos, susijusios su asmeniui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimu ar iššvaistymu.

Pagal nuomos sutartį gauto turto negrąžinimas nuomotojui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei veika turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytus nusikalstamos veikos požymius. Tai gali būti susiję arba su vienos sutarties šalies apgaulės panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to įgyvendinti civilinės atsakomybės priemones už sutarties pažeidimą be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiška, arba pagal nuomos sutartį gautas turtas pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutartį sudarant nuomininkas nesirengė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiesiems asmenims. Be to, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių.Nusikalstamų veikų ir civilinės teisės pažeidimų atskyrimo problemų kyla ir dėl žalos padarymo sunaikinus ar sugadinus svetimą turtą. Antai BK 187 straipsnyje ir 188 straipsnyje numatoma baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Vadovaujantis Civilinio kodekso normomis už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą galima ir civilinė atsakomybė (sutartinė ir deliktinė atsakomybė).

Civilinė ir baudžiamoji atsakomybė kertasi ir dėl veikų, susijusių su asmens garbės ir orumo pažeidimais. Antai Civilinio kodek-so 2.24 straipsnyje (Asmens garbės ir orumo gynimas) nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. BK 154 straipsnyje (Šmeižimas) nustatyta, kad tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekin ti ar

22

Page 23: Baudžiamoji teisė

pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Kita sritis, kur padarytos veikos gali būti vertinamos kaip civilinės teisės pažeidimai ir kaip nusikalstamos veikos, tai veikos, susijusios su privačiu žmogaus gyvenimu. CK 2.23 straipsnyje (Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą) nustatyta, kad fizinio asmens pri-vatus gyvenimas neliečiamas. BK XXIV skyriuje „Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui" numatoma daug nusikalstamų veikų sudėčių, kurios susisieja su minėtomis CK normomis.

Civilinės teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų atskyrimo problemų kyla ir dėl kai kurių veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, skyrium imant dėl dovanų davimo ar priėmimo. Galiojančiame Baudžiamajame kodekse nėra dovanos termino, ir kiekvienas neteisėtas atlyginimas yra kyšis. Be to, pagal BK kyšininkavimas ir papirkimas yra nusikalstamos veikos, neatsižvelgiant į duodamo ar imamo kyšio vertę. Kitaip negu sureguliuota BK, CK 6.470 straipsnyje 4 dalyje teigiama, kad draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ir globos (rūpybos) institucijų vadovams ir kitiems darbuotojams iš asmenų, kurie šiose institucijose gydosi ar išlaikomi, bei jų artimų giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos. Taigi yra CK įtvirtintos normos ir BK normų kolizija. Baudžiamojo kodekso tiesiogiai draudžiama veika, įteisinama Civiliniame kodekse. Tai itin retas dviejų vienodos galios teisės aktų kolizijos pavyzdys, dėl kurio neįmanoma duoti pagrįstų rekomendacijų.

4 tema: Nusikaltimo (n) ir baudžiamojo nusižengimo (bn) sudėtis.1. Nusikalstamos veikos sudėties samprata. 2. Nusikalstamos veikos (nv) sudėtis kaip bį uždraustos veikos juridinis modelis.Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Nusikaltimo sudėties modulis – tam tikra formulė, kuria remiantis konstruojamos konkrečios dispozicijos (nusikaltimo apibrėžimai). Sudėtis nėra akivaizdus ar matomas dalykas – tai baudžiamosios teisės mokslo abstrakcija, įrankis teisininko rankoje konstatuoti išvadą, padarytas nusikaltimas ar ne. Tik nustačius sudėties požymius, galima asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Sudėtis baudžiamajam kodekse neaprašyta, bet minima. 2str. 4dalis teigia: „Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį“.B t teorijoje sudėtis apibrėžiama kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, nulemianti pavojingos veikos, pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Sudėtis netapatintina su veika, su pačiu nusikaltimu.3. Nv ir Nv sudėtis. Jų santykis.Negalima tapatinti nv sudėties ir nv sąvokų. Nusikalstama veika – tai realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis. Nv visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus valstybės saugomus gėrius. Nusikaltimo padarymą mes galime stebėti savo akimis. Aišku, mes negalime iš karto daryti teisiškai pagrįstos išvados dėl nusikaltimo, bet preliminarią išvadą padaryti galime. Tokią išvadą daro ir teisininkai, priimdami nutarimus iškelti baudžiamąją bylą ir pradėdami teisinį persekiojimą, nes pagrindas baudžiamajai bylai iškelti yra nusikaltimo požymių buvimas veikoje.Nv sudėtis (priešingai negu nusikaltimas) nėra objektyvios tikrovės reiškinys. Sudėties neįmanoma pamatyti. Nv sudėtis – tai mokslinė abstrakcija, teisės mokslo išradimas, įrankis išvadai dėl nusikaltimo padaryti. Tik įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, galima bus veiką pavadinti nusikaltimu.

Taigi, esminis šių terminų skirtumas yra tas, kad “nv” terminas vartojamas objektyvios tikrovės reiškiniui – vagystei ar nužudymui – pažymėti, o “nv sudėties” terminas vartojamas objektyvios tikrovės reiškiniui teisiškai apibrėžti ir konkrečiam atvejui teisiškai įvertinti.Nusikaltimas yra išoriškai matoma, objektyviai egzistuojanti erdvėje, ir apčiuopiama jusliškai veika. O nusikaltimo sudėtis yra abstrakcija – protu suvokiamų požymių visuma. Ji nėra pavojinga ar priešinga teisei. 4. Nv sudėties požymiai.Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį. Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus požymio vienybė. Nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Nv sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių. Požymių yra tiek, kad jie apibūdina matomą ir nematomą nv puses bei jį padariusį asmenį. 5. Objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais, o požymiai, apibūdinantys subjektą, subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais.

Objektyvieji sudėties požymiai – tai išorinė, matoma nusikaltimo pusė, iš kurios pirmiausiai atskiriame vieną nusikaltimą nuo kito, pavojingą veiką nuo nepavojingos veikos. Objektyviesiems nv sudėties požymiams priklauso: teisinis gėris, baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės*; veika*; pasekmės*; priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių*; laikas; vieta; padarymo būdas, aplinkybės.

Subjektyvieji požymiai - tai vidinė, psichinė nusikaltimo pusė, kuri yra nematoma. Nv sudėties subjektyvieji požymiai yra: amžius*; pakaltinamumas*; specialusis subjektas; kaltė*; motyvas; tikslas.

Kiekvienas iš šių požymių apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses, todėl tiriant nv reikia įrodyti požymių visumą.* - pagrindiniai nusikaltimo sudėties požymiai, o kiti papildomi.

6. Pagrindiniai ir fakultatyvūs nv sudėties požymiai, jų reikšmė įrodinėjimui.Nusikaltimo sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir papildomus (fakultatyvius). Ši klasifikacija yra labai svarbi įrodinėjant

nusikaltimą. Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių priskiriami tie nusikaltimo sudėties požymiai, kurie įstatymų leidėjo yra naudojami

aprašant kiekvienos nusikaltimo sudėties požymius, taigi, jie įeina į kiekvieno nusikaltimo sudėtį ir privalo būti įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikaltimą, išskyrus pakaltinamumą: tai nusikaltimo objektą apibūdinantis požymis, pavojinga veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (objektyvioji pusė), subjekto amžius ir pakaltinamumas (subjektas), kaltė (subjektyvioji pusė).

Papildomiems nusikaltimo sudėties požymiams priklauso požymiai, kuriuos įstatymų leidėjas naudoja konstruodamas ne kiekvieną, o tik kai kurias nusikaltimų sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas nusikaltimų sudėtis, todėl įrodinėjami tiriant ne visas bylas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad nusikaltimo sudėties požymiai į pagrindinius ir papildomus skirstomi tik bendrojoje nusikaltimų sudėtyje. Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse visi į konkretaus nusikaltimo sudėtį įeinantys požymiai yra pagrindiniai, t.y. įrodinėtini.

7. Nv sudėties ir BK spec. dalies straipsnio dispozicija.Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties požymiai kuriuos reikia aprašinėti. Bet dispozicijoje neaprašomi visi požymiai, nes visus aprašyti netikslinga. Įstatymų leidėjas aprašo tik būdingiausius esmingiausius nv požymius, tačiau įrodinėti reikia visus pagrindinius sudėties požymius, net ir tuo atveju, jei jie nėra aprašyti dispozicijoje. 129 strp. Nužudymas.Dispozicija: „Tas kas nužudė kitą žmogų“: žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas, jis tiesiog įvardijamas. Kai subjektas bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą veiką (kaip ta veika pasireiškia: nušovė, nudūrė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada), priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra komplikuotas, sudėtingas). 8. Nv sudėties reikšmė bt.

23

Page 24: Baudžiamoji teisė

Nv sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Tik įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, galima bus veiką pavadinti nusikaltimu. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu. Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nusikaltimus.9. Nv sudėtis kaip ba pagrindas.Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekada. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai iš skyriaus, kuriame straipsnis yra, pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika aprašyta išsamiai aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai aprašomi tik kai kada. Priežastinis ryšys straipsnyje neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas. Pakaltinamumas neaprašomas ir neįrodinėjamas niekad. Reikiamais atvejais aprašomas nepakaltinamumas (18,19str.). Kai kaltė yra neaprašyta, ji visais atvejais yra tyčinė. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta arba dispozicijoje, arba paskutinėje/ priešpask. straipsnio dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi kartais, kai to reikia sudėčiai. Jeigu nėra bent vieno iš sudėties požymių, asmens negalima traukt baudžiamojon atsakomybėn.10. Nv sudėčių rūšys.

Nusikaltimų sudėtys gali būti skirstomos remiantis “vertikaliuoju”, t.y. skirtingais lygmenimis, bei “horizontaliuoju”, t.y. vienu lygmeniu, principais.

I. Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma.2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma.3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei, kontrabandai,

tyčiniam nužudymui) visuma.II.Konkrečios nusikaltimų sudėtys g.b. klasifikuojamos horizontaliuoju principu pagal 3 kriterijus:1) Pagal sudėties aprašymo būdą ( pagrindinė, kvalifikuota, privilegijuota);2) Pagal sudėties aprašymo formą (paprastoji, pagrindinė);3) Pagal sudėties konstrukciją (formalios, materialios, nukirstinės).11. Bendra, rūšinė ir konkreti nv sudėtys.Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma. Pagrindinė bendrosios nusikaltimo

sudėties paskirtis – atskleisti visų nusikaltimui būdingų požymių turinį. Remdamiesi bendrąja nusikaltimo sudėtimi nusikalstamas veikas galime atriboti nuo nenusikalstamų veikų.

2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma. Rūšinė nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus nusikaltimų grupei, turinčiai vieningą rūšinį objektą. Pagal šį kriterijų yra suskirstyti BK SD skyriai, kuriuose išskiriami turtiniai, valstybiniai ir kt. nusikaltimai

3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui) visuma. Tai BK straipsnis ar straipsnio dalis, numatanti atsakomybę už nusikaltimą. Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis apibūdina keturias nusikaltimo puses: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Kaip tik pagal požymius, sudarančius konkrečią nusikaltimo sudėtį, vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų nusikaltimų. Baudžiamajame įstatyme negali būti konkrečių nusikaltimo sudėčių su tapačiais požymiais.

12. Pagrindinė, kvalifikuota, privilegijuota nv sudėtys.Pagal sudėties aprašymo būdą išskiriamos 3 nusikaltimų sudėtys:a) pagrindinė nusikaltimo sudėtis numato minimalų kiekį požymių, būtinų nusikalstamą veiką pripažinti nusikaltimu. Jos įtvirtintos pirmose straipsnių dalyse, o kartais ir atskiru straipsniu (129str.);b) kvalifikuotas – jose pagrindinės atžvilgiu numatyta daugiau požymių sunkinančių veiką bei/ar kaltininko atsakomybę. Jos įtvirtintos po pagrindinės 2, 3 ir kitose dalyse (129str.2d.);.c) privilegijuota sudėtis pagrindinės atžvilgiu numato požymių, lengvinančių nusikalstamą veiką ir kaltininko atsakomybę (130 str. 129str.1d. atžvilgiu – nužudymas labai susijaudinus).

Kaip atskirti pagrindinę sudėtį nuo kitų 2. Pirmasis būdas – straipsnio analizė; jei straipsnis iš kelių dalių; pirmoji dalis – paprastoji sudėtis, toliau einančios dalys – arba kvalifikuota, arba privilegijuota nusikaltimo sudėtis. Atskirti galima pagal sankcijas – griežtesnės ar švelnesnės bausmės, arba įsidėmėti tam tikrus požymius, pvz., pakartotinumas. BK yra pasirinktas modelis: pirmoji – bendroji dalis; toliau – kvalifikuota; toliau – privilegijuota. Kartais viename straipsnyje yra skirtingos nusikaltimo sudėtys.

13. Formali ir materiali nv sudėtys.Pagal sudėties konstrukciją (ar sudėtyje aprašyti padariniai, ar ne) sudėtys skirstomos į:1) Formalios nusikaltimo sudėtys – kai įstatymų leidėjas konstruodamas nusikaltimo sudėtį apsiriboja tik veikos aprašymu, o jos

pasekmes palieka už nusikaltimo sudėties ribų. Šiuo atveju nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o pasekmių atsiradimas gali turėti reikšmės tik bausmės individualizavimui. Prie tokių nusikaltimo sudėčių priskiriamos šmeižimo, kontrabandos ir kt. nusikaltimų sudėtys.

2) Materialios nusikaltimo sudėtys – tokios, kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes. Tai vagysčių, nužudymų, sveikatos sutrikdymų ir kt. nusikaltimų sudėtys. Šiuo atveju nusikaltimų baigtumo momentas tokiose sudėtyse siejamas su nv pasekmių atsiradimu: mirtimi, sveikatos sutrikdymo padarymu ir kt.

14. Nv kvalifikavimo samprata. 15. Kvalifikavimo subjektai ir procesiniai dokumentai, kuriuose atsispindi nv kvalifikavimas.Kiekvienas poelgis, neteisėtas poelgis, numatytas įstatyme, turi būti įvertintas. Tuo tikslu egzistuoja nusikalstamų veikų kvalifikavimas – tai sulyginimas konkretaus gyvenime pasitaikiusio fakto, turinčio nusikaltimo požymius, su įstatymo norma ir iš šio sulyginimo padaryta teisiškai reikšminga išvada, įtvirtintą procesiniuose dokumentuose. Kvalifikavimas išreiškiamas formalia skaičių kalba. Nusikalstamu veikų kvalifikavimo procesas turi tris etapus:

1. Įstatymo turinio išsiaiškinimo.2. Konkretaus gyvenimiško atvejo požymių nustatymu.3. Konkretaus gyvenimiško atvejo sulyginimo su teisės norma.

Kvalifikavimas atliekamas dokumentuose: nutarime pradėti tyrimą, kaltinamajame akte, teismo nuosprendyje, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutartyse.

24

Page 25: Baudžiamoji teisė

5 tema. Nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai

Nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių samprata.Žmogaus poelgį galima įvardyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu tik kai nustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Realiame gyvenime galima stebėti, kaip daroma nusikalstama veika, bet savo akimis pamatome ne visus, o tik dalį nusikalstamos veikos sudėties požymių - objektyviuosius jos požymius.

Objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tai išorinė, akiai matoma šios veikos dalis. Kiekviena nusikalstama veika kažkaip pasireiškia išoriškai. Be išorinės raiškos padaryti nusikalstamos veikos neįmanoma. Miegodamas ar ramiai gulėdamas lovoje, mąstydamas, žmogus negali padaryti jokios nusikalstamos veikos, net ir mintyse kurdamas pačius košmariškiausius planus.

Pažymėtina, kad vienos nusikalstamos veikos nuo kitų pirmiausia skiriamos pagal objektyviuosius požymius, pagal išorinės raiškos skir-tingumus. Todėl objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, skirtingai nuo kitų nusikalstamos veikos sudėties požymių, paprastai viena ar kita forma aprašomi BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose.

Prie objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties pažymių priskirti na baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, pavojinga veika, nusi - kalstamos veikos dalykas, nusikalstamos veikos padarymo būdas, nu sikalstamos veikos padarymo laikas, nusikalstamos veikos padarymo vieta, nusikalstamos veikos padarymo priemonės, nusikalstamos vei kos padarymo aplinkybės, nusikalstamos veikos pavojingi padariniai, priežastinis padarytos veikos ir kilusių (įstatyme numatytų) pavojingų padarinių ryšys, asmens, trauktino baudžiamojon atsakomybėn, amžius, specialaus subjekto požymis.

Baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės (objektas) kaip objektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis. Nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu civilizuotoje visuomenėje gali būti pripažintas toli gražu ne kiekvienas žmogaus poelgis

(veika). Nusikalstamomis tampa tik pavojingos veikos. Veikos pavojingumą nulemia įvairūs požymiai, tačiau svarbiausias veiksnys, nulemiantis žmogaus poelgio pavojingumą ir baudžiamąjį teisinį jo vertinimą, yra vertybės arba gėriai, kuriems šis poelgis daro žalą ar kelia pavojų. Civilizuotame pasaulyje tokios veikos, kaip antai: nužudymas, išžaginimas, plėšimas, vagystė, sukčiavimas ar šnipinėjimas vertinamos vienodai - visos yra laikomos nusikalstamos ir uždraustos baudžiamųjų įstatymų. Visos valstybės netoleruoja tokių poelgių.

Kiekviena visuomenė turi savo vertybių sampratą ir skalę. Be abejo, vertybių skalė įvairiose valstybėse gali būti skirtinga. Ji daugiausia pri-klauso nuo valstybės santvarkos ir ideologinių, taip pat ekonominių valdžios nuostatų. Tačiau neabejotina, kad kiekviena valstybė stengiasi jai brangias vertybes ar gėrius apsaugoti įstatymais. Vertingiausi, labiausiai branginami gėriai imami baudžiamojon teisinėn apsaugon. Taip jie tampa baudžiamosios teisinės apsaugos objektai.

Žmogaus poelgis pripažįstamas pavojingas pirmiausia dėl to, kad kelia pavojų (kėsinasi) kažkokiai reikšmingai vertybei ar vertybėms. Savo ruožtu įstatymų leidėjas, nustatydamas veikos nusikalstamumą ir įstatymu uždrausdamas asmenims taip veikti, ima apsaugon ne pavienio žmogaus gyvybę ar turtą, o tam tikrą visuomeninę vertybę ar gėrį- žmogaus gyvybę ar nuosavybę. Todėl baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės yra įtrauktos į nusikalstamos veikos sudėties modelį kaip vienas iš objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Nustačius, į kokią vertybę pasikėsino kaltininkas, ir palyginus ją su BK saugomų vertybių sąrašu galima daryti svarbią išvadą - ar pažeista baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė ir ar yra pagrindas pradėti ar tęsti ikiteisminį tyrimą.

Kaip jau minėta, tai - pagrindinis objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Yra du baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio, nustatymo (įrodinėjimo) etapai: 1) vertybių, kurias ima baudžiamojon teisinėn apsaugon baudžiamasis įstatymas (BK specialiosios dalies straipsnis), nustatymas; 2) vertybių, į kurias pasikėsinta, kurioms padaryta žala konkrečia veika, nustatymas.

Dirbant kriminalinės justicijos srityje būtina žinoti, kokią vertybę saugo kiekvienas Baudžiamojo kodekso straipsnis. Nusikaltimo objektas – tai, į ką nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Tai BĮ saugomi

gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu. Jis būdingas kiekv. NV. Nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė nusikalstamos veikos pusė.

Ją apibūdina šie požymiai, kurie yra pagrindiniai (tamsiai mėlyni) ir fakultatyvūs (šviesiai mėlyn.): Veika – elgesys, poelgis priešingas BT Pasekmės – tik materialioje teisėje atsiradusi žala, realios tikrovės išoriniai pakitimai. Priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių – egzistuojantis ryšys tarp asm. neteisėtos NS ir padarinių. Nusikaltimo padarymo dalykas (tai konkretūs mater.pasaulio daiktai, kuriuos veikiant daroma žala ar kyla grėsmė teisinėms

vertybėms), laikas, vieta, būdas (kada, kur kaip padaroma NV), įrankiai, priemonės (daiktai, nenaudojami NV, bet palengvina atlikti nusikaltimą).

Nusikaltimo subjektas –tas, kas pažeidžia BT normą. Jį apibūdina: Amžius (bendroji amžiaus riba 16 metų; atsakomybė už tam tikras veikas yra numatoma nuo 14 metų.) Pakaltinamumas (Asm. nepakaltinamas, jeigu jis darydamas NS dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės

arba valdyti savo veiksmų).Kaip fakultatyvus požymis – spec. subj. – tai asmuo, turintis būtinus konkrečiai NVS požymius, numatytus BK SpecD normų dispozicijoje. Nusikaltimo subjektyvioji pusė – veikos vidinė (psichinė) pusė, kuri parodo asmens psichinį santykį su jo daroma veika. Ją apibūdina

požymiai: Kaltė - tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ((ne)veikimu) ir pasekmėmis, jų numatymu ir kilimu. (tyčia ir

neatsargi) Tikslas – įsivaizduojami siekiai, darant NV Motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, nulėmusios NV padarymą.

NS požymiai, apibūdinantys nusikaltimo obj. ir obj. pusę, sudaro objektyviąją NS, o požymiai, apibūdinantys nusikaltimo subj. ir subj. pusę – subjektyviąją NS.

Baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių sistema. Pažymėtina, kad teisingai nustatyti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir vertybes, į kurias pasikėsino nusikaltėlis, yra nepaprastai

svarbu siekiant tinkamai vertinti padarytą nusikalstamą veiką iš baudžiamojo įstatymo pozicijų. Tačiau baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, kaip objektyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio, reikšmė neapsiriboja nusikalstamų veikų vertinimu. Baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės yra Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normų suskirstymo į skyrius pagrindinis kriterijus. Visos priešingos baudžiamajai teisei veikos Baudžiamajame kodekse yra sugrupuotos į atitinkamus skyrius. Vertybės, kurias ima apsaugon tam tikra įstatymo norma, yra kriterijus, pagal kurį tos normos dedamos į vieną ar kitą BK skyrių. Iš BK specialiosios dalies skyrių pavadinimų matyti baudžiamojo įstatymo saugomos

25

Page 26: Baudžiamoji teisė

vertybės. Todėl neatsitiktinai ankstesniame skyriuje buvo konstatuota, kad vertybės, kurias saugo vienas ar kitas BK straipsnis, gali būti nustatomos iš skyrių pavadinimo.

Prireikus papildyti BK nauja nusikalstamos veikos sudėtimi, ji dedama į tą BK skyrių, kuriam ši norma labiausiai tinka pagal baudžia-

mojo įstatymo saugomų vertybių požymį.(reikėtų papildyti)

Ideologinės ir bendražmogiškos vertybės.

Nusikalstamų veikų sudėtys, saugančios vieną ar kelias vertybes.

Paprastai vienas Baudžiamojo kodekso straipsnis saugo vieną vertybę. Tačiau būtina žinoti, kad galimi atvejai, kai vienas BK specialiosios dalies straipsnis ima apsaugon ne vieną, o kelias vertybes. Tai itin reikš minga baudžiamojoje teisėje situacija, nes nuo to, kiek vertybių saugo vienas BK straipsnis, priklausys teismo išvada dėl padarytų nusikalsta mų veikų skaičiaus (viena ar kelios nusikalstamos veikos) ir, aišku, padarytos veikos kvalifikavimas. Svarbu pažymėti, kad jei tam tikras BK straipsnis saugo kelias vertybes, visų jų pažeidimas teisiškai bus vertinamas kaip viena nusikalstama veika, kvalifikuojama pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.

Tais atvejais, kai vienas BK straipsnis saugo kelias vertybes, jos klasifikuojamos. Didelę praktinę reikšmę turi baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių klasifikacija į pagrindinę ir papildomą Baudžiamojo kodekso straips nio (baudžiamojo įstatymo) saugomą vertybę (objektą). Pirmasis ją pasiūlė rusų profesorius N. Koržanskis. Jis klasifikavo nusikalstamos veikos objektus ir skyrė tris jų grupes: pagrindinį, papildomą ir fakul tatyvų. Ši baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių klasifikacija pagrįsta tuo, kad kai kurios pavojingos veikos kelia pavojų ar daro žalą paprastai ne vienai kuriai nors atskirai vertybei, bet iš karto kelioms. Baudžiamasis teisinis padarytos veikos vertinimas priklausys nuo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, formuluotės arba, kitais žodžiais, nuo nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymo straipsnio dispozicijoje.

Tokia įstatymo formuluotė, kai viena nusikalstamos veikos sudėtis gina kelias vertybes, labai palengvina praktiškai taikyti įstatymą, nes nereikia padarytos nusikalstamos veikos vertinti kaip kelių nusikalstamų veikų (nusikalstamų veikų daugėto) ir kvalifikuoti veikas pagal kelis BK straipsnius, o skiriant bausmę vadovautis BK 63 straipsnio nustatytomis taisyklėmis.

Nusikalstamos veikos sudėtys, saugančios kelias vertybes, BK toli gražu nėra išimtis. Prie tokių sudėčių galima priskirti išžaginimo (BK 149 straipsnis), seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnis), plėšimo (BK 180 straipsnis), teroro akto (BK 250 straipsnis), eismo saugumo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) ir daugelį kitų nusikalstamų veikų sudėčių. Taigi studijuojant tam tikrą BK straipsnį ir aiškinantis šį nusikaltimo sudėties požymį, kyla praktiškai reikšmingų klausimų: 1) kiek vertybių saugo šis BK straipsnis, 2) kokios apimties yra vertybės baudžiamoji teisinė apsauga. Nustačius, kad BK straipsnis saugo kelias vertybes, dažnai reikia papildomai aiškintis, kokios apimties šios vertybės yra saugomos vienu BK straipsniu.

Pagrindinės, papildomos ir fakultatyvinės baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės, jų atribojimas. Tais atvejais, kai BK ima apsaugon kelias vertybes, kyla teorinis klausimas, kuri vertybė yra pagrindinė, o kuri papildoma baudžiamojo

įstatymo saugoma vertybė. Literatūroje šis klausimas įvardijamas kaip pagrindinio ir papildomo nusikalstamos veikos sudėties objekto nustatymo problema: kai vienas BK straipsnis ima apsaugon kelias vertybes (turi kelis objektus), viena iš įstatymo saugomų vertybių bus pagrindinė baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė (arba pagrindinis nusikalstamos veikos objektas), kita - papildoma. Pagrindinė baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė yra tokia vertybė, kurią pirmiausia norėjo apsaugoti įstatymų leidėjas, nustatydamas veikos nusikalstamumą. Pasikėsinimas į šią vertybę yra nusikalstamos veikos esmė.

Papildoma baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė yra tokia, pasikėsinimas į kurią nesusijęs su nusikalstamos veikos esme ar su kaltininko galutiniais tikslais, tačiau kuri visada pažeidžiama ar jai kyla pavojus, kėsinantis į pagrindinę baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę.

Kiekvienos nusikalstamos veikos sudėtis gali turėti tik vieną pagrindinę baudžiamojo įstatymo saugoma vertybę. Tačiau ši taisyklė netaikoma papildomai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei. Viena nusikalstamos veikos sudėtis gali apimti ir kelias papildomas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes (281 str.). Tačiau tais atvejais, kai nusikalstamos veikos sudėtis įtraukia kelias papildomas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, dažniausiai nusikalstamai veikai vertinti pagal pasirinktą BK straipsnį pakanka nustatyti, kad buvo pasikėsinta bent į vieną papildomą įstatymo saugomą vertybę.

Be būtinojo objekto (pagrindinio – nulemia nusikaltimo sudėties vietą Specialiosios dalies sistemoje; ir papildomo), BT teorijoje dar išskiriami fakultatyvieji objektai – tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini, bet į juos galima atsižvelgti sprendžiant bausmės individualizavimo klausimus (chuliganizmo sudėtyje viešoji tvarka yra pagrindinis būtinasis obj., o nuosavybė, asmens sveikata – fakultatyvieji šios veikos objektai).

Baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių įtaka nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Pirma preliminari sąlyga tinkamai kvalifikuoti veiką yra tikslus vertybių, kurias ima apsaugon BK straipsniai, nustatymas. Profesionalus

teisininkas žino bendras baudžiamųjų įstatymų saugomų vertybių, kaip pagrindinio nusikalstamos veikos sudėties požymio, nustatymo įstatyme taisykles. Pirma taisyklė - baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės nustatomos iš skyriaus, kuriame yra dominantis BK straipsnis, pavadinimo, remiantis gramatiniu įstatymo aiškinimu. Kai tai nepadeda, įtraukiami kiti baudžiamojo įstatymo aiškinimo būdai, pavyzdžiui, loginis. Sudėtingesniais atvejais ypač naudinga remtis teisminiu ir doktrininiu aiškinimu.

Išsiaiškinus, kokius gėrius (vertybes) saugo dominantis BK straipsnis, pereinama prie antro baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių nu-statymo etapo — konkrečios padarytos veikos faktinių aplinkybių aiškinimo ir vertybių, į kurias pasikėsino kaltininkas, nustatymo. Pažymėtina, kad dažnai tai galima padaryti tik tiksliai nustačius pavojingą veiką padariusį asmenį, jį apklausus ir sulyginus jo parodymus su kita turima bylos medžiaga.

Atkreiptinas dėmesys, kad net ir vien tik baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės turi apsaugos ribas, kurias būtina žinoti. Antai bau-džiamieji įstatymai saugo žmogaus gyvybę, tačiau tik kito žmogaus gyvybę. Savižudybė, padaryta laisvu žmogaus apsisprendimu, nėra nusi-kalstama veika. Tačiau jei į savižudybę buvo pastūmėta kito žmogaus sąmoninga veika, toks faktas sudarys nusikaltimo sudėtį ir užtrauks baudžiamąją atsakomybę.

26

Page 27: Baudžiamoji teisė

Kėsinimasis į savo sveikatą taip pat nėra baudžiamas. Antai nėra nusikalstamos veikos, jei asmuo, susižaloja sau ranką ar kitą organą ir tampa invalidu, nors jis tai būtų padaręs sąmoningai. Tačiau yra ir išimčių. Jei asmuo susižaloja, siekdamas išvengti karinės tarnybos, jis jau pasikėsina į baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę. Tik šiuo atveju įstatymo saugoma vertybė yra ne žmogaus sveikata, o krašto apsaugos tarnyba, jos komplektavimas.

Tokią svarbią vertybę - nuosavybę baudžiamieji įstatymai taip pat saugo tik nuo kitų asmenų kėsinimųsi. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei klausimus, pagrindinė problema — nustatyti asmens santykį su nuosavybe. Tačiau ir čia gali būti išimčių. Jei žmogaus nuosavybė yra kultūrinė ar istorinė vertybė, jos sunaikinimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 187 straipsnio 2 dalies požymį „itin reikšmingų mokslo, istorijos, kultūros vertybių sunaikinimas".(reikėtų papildyti)

Pavojinga veika.

Nusikalstamos veikos apibrėžimuose pavojinga veika nurodoma kaip vienas iš dviejų būtinų požymių, be kurių nebus nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo. Kartu pavojinga veika yra vienas iš objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tačiau pavojinga veika be kitų nusikaltimo sudėties požymių nelemia padarytos veikos nusikalstamumo ir asmens baudžiamumo. Kita vertus, be veikos negalima kalbėti nei apie nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nei apie jo sudėtį įtariamojo ar kaltinamojo atžvilgiu.

Objektyviosios tikrovės pokyčiai visada turi savo priežastis. Baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai taip pat neatsiranda savaime, juos kažkas sukelia. Žmogaus padaryta pavojinga veika yra viena iš jų atsiradimo priežasčių.

Baudžiamasis įstatymas saugo vertybes (gėrius) tik nuo žmonių daromų veikų. Įstatymų leidėjas, suinteresuotas apsaugoti visuomenėje branginamas vertybes, priima baudžiamuosius įstatymus, kuriais uždraudžia daryti tam tikras veikas, visų pirma tokias, kurios, įstatymų leidėjo požiūriu, yra pavojingos, nes pažeisdamos vertybes sukelia nepageidaujamų padarinių. Tokių veikų pagrindu įstatymų leidėjas kuria baudžiamąjį įstatymą, formuluoja nusikalstamų veikų sudėtis, įtraukdamas papildomus požymius, kuriuos aprašo BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose. Pavojinga veika yra nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, kurį įstatymų leidėjas visada naudoja formuluodamas nusikalstamų veikų sudėtis. Šis požymis turi būti nustatytas, įrodinėjant bet kokią nusikalstamos veikos sudėtį. Nenustačius, kad padaryta baudžiamajame įstatyme numatyta veika, negalima kelti žmogaus baudžiamosios atsakomybės už kilusius padarinius klausimo.

Terminas „pavojinga veika" yra bendras terminas, vartojamas baudžiamosios teisės teorijoje. Konkrečiose nusikalstamų veikų sudėtyse terminas „pavojinga veika" nusakomas konkrečiais ir kiekviename BK straipsnyje skirtingais žodžiais. Taigi pavojinga veika yra tas požymis, kuris paprastai aprašomas BK straipsnio dispozicijoje.

Ką gi reiškia žodžiai „pavojinga veika"? Terminas „veika" pirmiausia apibrėžia žmogaus poelgį, suprantant jį kaip išoriškai pasireiškiantį elgesio aktą. Tai elgesio aktas, kurį galima stebėti, matyti, girdėti ar pajausti. Todėl negali būti įstatymu pripažįstama pavojinga veika ir kriminalizuojama tai, kas išoriškai nepasireiškia, pavyzdžiui, žmogaus mintys. Baudžiamosios teisės požiūriu svarbu skirti veiką ir mintis. Mintys yra tai, kas vyksta žmogaus psichikoje ir nepasireiškia išoriškai. Tačiau ir jos gali turėti išorinę išraišką, kai asmuo jas dėsto (šmeižimas). Štai tada ir iškyla minčių dėstymo ir pavojingos veikos santykis.

Už išoriškai pasireiškiantį žmogaus elgesį ne visada yra baudžiama. Nusikalstamu gali būti pripažįstamas ir sukelti baudžiamąją atsa-komybę tik pavojingas įstatymų leidėjo požiūriu žmogaus poelgis. Tik toks poelgis gali būti laikomas pavojinga veika. Savo ruožtu pavojingas pripažįstamas tik toks poelgis, kuris kelia pavojų, daro žalą visuomenėje branginamoms vertybėms ir dėl to netoleruotinas, taigi ir įstatymų leidėjo draudžiamas.

Terminu „pavojinga veika" baudžiamojoje teisėje apibrėžiama tiek pavojingas veikimas, tiek pavojingas neveikimas. Be abejo, daugeliu atvejų žalą visuomenėje branginamoms vertybėms įmanoma padaryti tik aktyviais veiksmais, t. y. tik veikiant.

Taigi, pavojinga veika - tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žm. elgesys išoriniame pasaulyje ((ne)veikimas). NV reiškiasi 2 formom: veikimu ir neveikimu. V nuo N skiriasi fizine prasme, išorine išraiška.Tiek V, tiek N t.b. valingi - žmogus tuos veiksmus atliko suvokdamas, kad tai yra neteisėtas elgesys.V ir N t.b. priešingumas teisei, kaltumas bei pavojingumas.

Pavojingas veikimas, jo formos. Veikimas - tai aktyvus žm. elgesys (judesys, judesių visuma); tai sąmoninga veikla, kai žm. valdo t.tikras priemones ir

panaudoja jas nusikaltimui. Tai psichofiziologinė aktyvi veikla, kai kaltininkas, suvokdamas veikos priešingumą, aktyviais veiksmais pažeidžia įstatymo draudimus. Pavojingą veikimą galima padaryti fiziniu smurtu, kitokiu fiziniu poveikiu, rašymu, piešimu, žodžiais, konkliudentiniais veiksmais, ypatingų organizmo savybių panaudojimu (išimtis - pažiūros ir jų viešas skleidimas, kritika).

Pavojingas veikimas tai aktyvus poelgis. Veikimas gali įgauti įvairių formų. Viena iš pavojingiausių pavojingo veikimo formų yra fizinis smurtinis poveikis kitam žmogui. Tokia veikimo forma numatyta daugumoje nusikalstamų veikų žmogaus gyvybei ir sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei (nužudymas, sveikatos sutrikdymas, išžaginimas), didelėje dalyje nusikalstamų veikų visuomenės saugumui (kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimai) sudėtyse. Iš nusikalstamų veikų nuosavybei fiziniu smurtiniu poveikiu yra padaromas plėšimas. Pažymėtina, kad tai socialiai ir teisiškai pavojingiausia veikimo forma ir už tokią veiką įstatymas numato griežčiausias bausmes.

Pavojingas veikimas gali pasireikšti ir nesmurtinio pobūdžio fiziniais kūno judesiais paveikiant baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Tai gali būti labai įvairūs savo pobūdžiu kūno judesiai. Tokia pavojingo veikimo forma numatyta daugumos nusikalstamų veikų nuosavybei sudėtyse. Antai turto sunaikinimas padaromas fiziniu poveikiu turtui. T.p. kyšininkavimas, prekyba žmonėmis, neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis. Dispozicijoje išvardytos veikos taip pat padaromos veikiant - nesmurtinio pobūdžio fiziniais kūno judesiais.

Pavojingas veikimas galimas ir žodžiais. Kito žmogaus šmeižimas, įžeidimas, mažamečio tvirkinimas, viešosios tvarkos pažeidimai, įtraukimas nepilnamečio į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir panašiai gali būti padaromi žodžiais, todėl BK galima rasti straipsnių, kuriuose

27

Page 28: Baudžiamoji teisė

pavojingas veikimas gali pasireikšti žodžiais. T.p. seksualinis priekabiavimas - vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas, davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė, įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.

Be to, daugelyje BK straipsnių nusikalstamas laikomas veikimas, padaromas rašant, piešiant, fotografuojant ar filmuojant. Tokiais veiksmais gali būti padaromas melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą. Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas. Piešiant ir rašant gali būti padaromi ir tokie nusikaltimai: įžeidimas, šmeižimas, raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, apgaulinga apskaita, netikrų duomenų apie pajamas pateikimas.

Tam tikrais atvejais pavojingas veikimas gali pasireikšti vadinamaisiais konkliudentiniais veiksmais (kūno judesiais, gestais, neprisiliečiant prie kito asmens). Antai BK 153 straipsnyje (Mažamečio asmens tvirkinimas).

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurių nusikalstamų veikų sudėtyse pavojinga veika gali būti padaroma tik viena iš paminėtų formų (pvz., nužudymas suponuoja tik smurtinį poveikį), kitos sudėtys numato dvi ar trys galimas veikimo formas (įžeidimas - viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų). Pažymėtina, kad ir vienu žodžiu įstatyme apibrėžta veika gali būti padaroma keliomis veikimo formomis (Ma-žamečio asmens tvirkinimas gali pasireikšti ir žodžiais, ir konkliudentiniais veiksmais, ir nesmurtiniu fiziniu poveikiu).

Taigi visada, sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, kokiomis veikimo formomis gali būti padaryta įstatyme numatyta veika ir sugretinti kaltininko padarytus veiksmus su įstatymo nuostatomis.

Atsakomybės už pavojingą neveikimą sąlygos. Neveikimas – žm. neatlieka t. tikrų pareigų, veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti ir jis subjektyviai galėjo elgtis taip, kad

nekiltų pavojaus žmonėms. Tai pasyvus žm. elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje t.tikrus pakitimus. N. T.b. sąmoningas (asmuo turi suvokti, kad jis privalo atitinkamai veikti) ir valingas žmogaus poelgis.BĮ numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:

asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos (gydytojas privalo suteikti medicinos pagalbą); giminystės ryšiai (tėvai privalo išlaikyti vaikus); pilietinės pareigos (asmuo privalo pranešti apie nusikaltimą); ankstesnis pačio asmens elgesys (vairuotojas, padaręs avariją, privalo nukentėjusiam suteikti pagalbą).

Pavojingas neveikimas yra antra pavojingos veikos padarymo forma. Ne tik veikimas, bet ir neveikimas gali padaryti žalą visuomenėje branginamoms vertybėms. Tokiais atvejais įstatymų leidėjas neveikimui priešpriešina baudžiamąjį įstatymą, kuriuo, užuot drausdamas, įpareigoja asmenį veikti (pvz., 144, 164, 223, 221, 238 str.). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymas ir jos praktinis įgyvendinimas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su situacija, kylančią dėl veikimo. Yra tam tikros baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir įgyvendinimo sąlygos.

1) Pirma baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir jos įgyvendinimo sąlyga yra asmens pareiga veikti. Baudžiamasis teisi-nis įpareigojimas veikti grasinant baudžiamąja atsakomybe negali būti absoliutus. Absoliutus gali būti tik moralinis asmens įpareigojimas, bet ne baudžiamasis teisinis. Pagal teorijos reikalavimus įstatymų leidėjas gali įpareigoti veikti ir savo ruožtu nustatyti baudžiamąją atsakomybę už neveikimą tik tiems asmenims, kurių pareiga veikti išplaukia iš atitinkamų norminių aktų reikalavimų. Ta pareiga neturi remtis vien moralinėmis nuostatomis. Tai turi būti teisinė pareiga, kuri gali kilti iš darbo, civilinės, šeimos teisės normų reikalavimų. Tik esant tokiai teisinei pareigai ir jeigu neveikimas gali kelti esminį pavojų visuomenėje branginamoms vertybėms, baudžiamoji teisė gali nustatyti baudžiamąją atsakomybę už pareigos nevykdymą, t. y. neveikimą. Taigi atsakomybė už neveikimą paprastai turi būti susijusi su specialaus subjekto požymiais, kurie privalo būti įvardyti BK straipsnio dispozicijoje. Pvz., nužudymas gali būti padarytas veikimu arba neveikimu, ir čia atsakomybei už neveikimą kilti taip pat būtina sąlyga yra asmens pareiga veikti. Už nužudymą veikiant atsakys kiekvienas asmuo, dėl veikos atėmęs kitam gyvybę. O už gyvybės atėmimą neveikiant atsakys tik asmuo, turintis pareigą atitinkamoje situacijoje veikti, suteikti paramą pavojingoje padėtyje atsidūrusiam asmeniui.

2) Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės už neveikimą sąlygas būtina atkreipti dėmesį į dar vieną sąlygą. Asmuo atsako pagal bau-džiamuosius įstatymus už neveikimą tik tada, jei, be pareigos, jis dar turi galimybę veikti. Ši sąlyga pirmiausia įtvirtinama ir pabrėžiama tuose BK straipsniuose, kuriuose pareiga veikti nustatoma tik baudžiamosios teisės normomis (pvz., 144, 238 str.). Tačiau net ir nesant BK straipsnio dispozicijoje nurodytos tokios sąlygos tai, kad nebuvo galimybės veikti, turėtų šalinti baudžiamąją atsakomybę. Jei asmuo, turintis pareigą veikti, neturėjo realios galimybės veikti, baudžiamoji atsakomybė už neveikimą negali kilti.

3) Dar viena sąlyga baudžiamajai atsakomybei už neveikimą kilti yra galimybė veikiant pagal teisės aktų nuostatas išvengti žalingų pa-darinių atsiradimo. Pvz., BK 31 str. (Būtinasis reikalingumas) - jeigu asmuo, dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis, kaltinamas tarnybos pareigų neatlikimu, savo neveikimą teisins tuo, kad veikimas, susijęs su pareigos vykdymu, sukeltų pavojų jo sveikatai ar gyvybei, tai nebūtų pateisinama priežastis konstatuoti nesant nusikaltimo sudėties dėl aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę.

Fizinės ir psichinės prievartos įtaka baudžiamajai atsakomybei.

Fizinė prievarta – tai pavojingas aktyvus poelgis. Viena iš pavojingiausių pavojingo veikimo formų yra fizinis smurtinis poveikis kitam žmogui. Tokia veikimo forma numatyta daugumoje nusikalstamų veikų žmogaus gyvybei ir sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei, didelėje dalyje nusikalstamų veikų visuomenės saugumui, nuosavybei (plėšimas). Patraukiant baudžiamojon atsakomybėn svarbu įvertinti ir tai, kokio laipsnio sužeidimai buvo padaryti panaudojant fizinę prievartą – lengvas kūno sužalojimas, apysunkis, sunkus ar labai sunkus, ar buvo atimta gyvybė.

Psichinė prievarta taip pat daro didelę įtaką baudžiamajai atsakomybei. Pavyzdžiui, jei panaudojant psichinę prievartą asmuo buvo privestas prie savižudybės ar prievartaujamas turtas, ar padarytas neteisėtas abortas (143 str.), ar asmuo priverčiamas lytiškai santykiauti (151 str.), reikalavo iš valstybės tarnautojo atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti (287 str.), tai toks faktas sudarys nusikaltimo sudėtį ir užtrauks baudžiamąją atsakomybę.(reikėtų papildyti)

28

Page 29: Baudžiamoji teisė

Pavojingi padariniai ir jų reikšmė nusikalstamų veikų kvalifikavimui.

Baudžiamajame kodekse yra straipsnių, kuriuose veikos nusikalstamumas siejamas su pavojingos veikos padarymu, neatsižvelgiant į tai, ar dėl padarytos veikos kilo kokių nors pavojingų padarinių. Tokiuose BK straipsniuose formuluojamos vadinamosios formalios nusikalstamų veikų sudėtys. Yra ar nėra padarinių formaliose sudėtyse, nedaro įtakos veikos nusikalstamumui ir jos sudėčiai (114, 115 str.), čia atsakomybė numatyta tik už veiką. Bet padarinių gali kilti ir padarius nusikaltimą, kurio sudėtis yra formali. Kokią įtaką kilę padariniai turės veikai kvalifikuoti? Tam tikrais atvejais jie neturės įtakos veikos sudėčiai ir jai kvalifikuoti, kitais - gali turėti įtakos. Tačiau net ir esant formaliai nusikaltimo sudėčiai dėl nusikaltimo kilę padariniai turi būti byloje nustatyti, nors jie ir nedarytų įtakos sudėčiai.

Tačiau BK yra nemažai straipsnių, kurių dispozicijose nurodoma ne tik veika, bet ir padariniai. Tokios sudėtys vadinamos materialiomis nusikalstamų veikų sudėtimis. Jose numatoma atsakomybė ne tik už veikos padarymą, bet ir jos sukeltus padarinius. Tokiais atvejais bau-džiamojo įstatymo dispozicijoje minimi padariniai tampa įrodinėjimo dalyku baudžiamojoje byloje. Taip yra visais atvejais, kai nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali.

Padariniai įeina į nusikalstamų veikų sudėtis ir įrodinėjami daugeliu atvejų, kai įstatyme numatyta kaltės forma yra neatsargumas. Įstatymų leidėjas vadovaujasi taisykle, kad esant neatsargiai kaltei baudžiamoji atsakomybė už veiką nustatoma paprastai tik kilus įstatyme aprašytiems padariniams. Daugelio tyčinių veikų baudžiamumas taip pat siejamas su pavojingais padariniais. Kartu pažymėtina, kad tyčia padarius nu-sikaltimą, kurio sudėtis yra materiali, baudžiamoji atsakomybė kyla net ir neatsiradus įstatyme numatytų padarinių. Tačiau kaltininkas tokiu at-veju traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už baigtinę nusikalstamą veiką, o už pasikėsinimą ją padaryti.

Baudžiamajame įstatyme numatyti pavojingi padariniai materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse visais atvejais viena ar kita forma apra-šomi BK straipsnio dispozicijoje. Tai yra labai svarbu, nes klaidingai nustačius nusikalstamos veikos sudėties rūšį, neteisingai apibrėžiamos įrodinėjimo ribos.

Dėl padarinių visada prisimintina, kad jie, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis, yra glaudžiai susiję su baudžiamojo įsta tymo saugomomis vertybėmis. Padariniai tai ne kas kita, o žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, šiuo atveju nuosavybės santykiams. Todėl kilus aiškinimo problemų visada reikia kelti klausimą, ar dominantis terminas susijęs su žala BK skyriaus pavadinime įvardytoms vertybėms.Nusikalstamų pasekmių reikšmė: Nuo jų l. priklauso nusikaltimo pavojingumas Jos padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų, ypač administracinių teisės pažeidimų Jos gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis Į jas, kaip į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsižvelgiama skiriant bausmę.

Pavojingų padarinių rūšys. Nusikalstamos veikos padariniai įstatyme paprastai įvardijami žodžiais „žala", „sveikatos sutrikdymas", „žuvo žmogus", „sunkūs padariniai" ir

kitais panašiais žodžiais.Nusikalstamos pasekmės – vienas iš pagrindinių požymių objektyviosios pusės elemento Nusikalstamos veikos sudėtyje. Tai žala, kuri

atsiranda kėsinantis į baudž. įst. saugomus objektus, t.y. teisinius gėrius. Jos betarpiškai susijusios su nusikaltimo objektu, nuo kurio vertingumo priklauso ir pasekmių pavojingumas. Labai artimai susijusios su nusikaltimo dalyku – materialiais daiktais, į kuriuos kėsinantis daroma žala objektui. Pagal žalos pobūdį jas galima suskirstyti į turtines, fizines, organizacines, politines, socialines, moralines ir pan. Viena NV g.b. kėsinamasi į kelis objektus, tokiu būdu atsiranda dvejopo pobūdžio pasekmės.Fizinė žala - tai padariniai, susiję su žmogaus kūno sužalojimais, sveikatos sutrikdymu ar gyvybės atėmimu.Turtinė žala - tai padariniai, susiję su žala nuosavybei. Turtinė žala, kaip nusikaltimo sudėties požymis, gali pasireikšti tiek tiesiogine turtine žala (prarandamas turtas, negrąžinta paskola), tiek negauta turtine nauda (negautos palūkanos už kreditą).BK nustato baudžiamąją atsakomybę ir už kitokius padarinius, ne tik už fizinę ar turtinę žalą. Šie padariniai gali būti ir nemateriali žala, kurios neįmanoma išreikšti pinigais.Pagal tai, kaip veika padaroma, N Pasekmės skirstomos į pagrindinę ir papildomą. Pagrindinė pasekmė atsiranda kaltininkui veikiant tyčia, o papildoma – neatsargiai.Pagal tai, kaip N pasekmės nurodytos BK SpecD str. dispozijoje, jas galime grupuoti į:

a) aiškiai apibrėžtos (nužudymas); b) apibūdintos vertinamaisiais požymiais (l.sunkus kūno sužalojimas; didelė turtinė žala); c) nurodytos kelios alternatyvios pasėkm.; d) nurodyta pasekmių tikimybė („jei tai galėjo sukelti sunkias pasekmes“).

BT teorijoje išskirtos: Būtinoji pasekmė – reiškinio dėsningumų vystymasis, pasireiškimas, tai yra jo vidinė savybė, jo priežastis.Atsitiktinė pasekmė dėsningai neišplaukia iš šio reiškinio, nors šio reiškinio yra sąlygota.

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų padarinių, jo nustatymo problemos.

Priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, įrodinėtinas tiriant nusikalstamų veikų, kurių sudėtys yra materialios, bylas. Pažymėtina, kad tai labai specifinis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kuri nustatant visų pirma vadovaujamasi baudžiamosios teisės teorijos žiniomis, o tik paskui įstatymo aiškinimu. Išvada dėl priežastinio ryšio yra teisinė, ją daro savarankiškai prokuroras ar teismas. Nustatęs pavojingos veikos požymius ir esant BK numatytų padarinių, asmuo, tiriantis bylą, ir teismas turi susieti tai priežastiniu ryšiu, t. y. padaryti išvadą, ar yra priežastinis padarytos veikos ir kilusių padarinių, inkriminuojamų kaltininkui, ryšys.

Sunkumų, nustatant priežastinį ryšį, kyla dažniausiai tada, kai, pavyzdžiui, padarinių kilimą galima susieti su keliomis sąlygomis ar priežastimis ir reikia nuspręsti, kuri sąlyga ir priežastis buvo pagrindinė (pvz., nusikalstamų veikų, susijusių su eismo saugumo taisyklių pažeidimu, bylose ar padarius pavojingas veikas žmogaus gyvybei, sveikatai, valstybės tarnybai). Atkreiptinas dėmesys, kad, nustatant priežastinį

29

Page 30: Baudžiamoji teisė

ryšį ir inkriminuojant kaltininkui kilusius padarinius (ypač mirtį), neturi reikšmės padarinių kilimo laikas (mirties laikas). Baudžiamąją teisinę reikšmę turi mirties priežastis. Čia padeda ekspertizių aktai, proceso dalyvių parodymai, kiti procesiniai dokumentai.

Išvadą, kad yra priežastinis ryšys, daro asmuo, tiriantis bylą, ir teismas, remdamiesi dviem dalykais: 1) bylos medžiagoje (procesiniuose aktuose) nustatytais duomenimis, 2) teorinėmis žiniomis apie priežastinį ryšį ir jo atmainas, taip pat vadovaujantis priežastinio ryšio nustatymo metodika.

Priežastinis ryšys yra objektyvus reiškinių ryšys, egzistuojantis objektyviojoje tikrovėje ir nepriklausantis nuo mūsų valios ar norų. Dėl objektyvaus priežastinio ryšio pobūdžio pažymėtina, kad tam tikros mūsų veikos tam tikromis sąlygomis visada sukelia atitinkamų padarinių, neatsižvelgiant į tai, norime to ar ne. Kalbant apie priežastinį ryšį yra vartojamos dvi sąvokos: priežastis ir padarinys. Pagal visuotinį reiškinių ryšio principą kiekvienas reiškinys yra veikiamas daugelio jėgų. Todėl kiekvienas padarinys visada yra bent kelių priežasčių veikimo rezultatas. Kita vertus, kiekviena priežastis sukelia kelis padarinius. Priežastis yra tai, kas sukelia padarinį. Padarinys - priežasties veikimo rezultatas. Yra du priežastinio ryšio nustatymo etapai: 1) būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas ir 2) priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas.

Viena iš preliminarių priemonių, sprendžiant priežastinio ryšio nustatymo klausimus, yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas. Šis metodas itin naudingas tais atvejais, kai padarinius sukelia kelios sąlygos. Todėl nustatyti priežastinį ryšį tais atvejais, kai išaiškėja kelios įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlygos ar priežastys, paprastai pradedama nuo būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės patikrinimo. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas - tai fakto, ar įstatyme aprašyta ir asmens padaryta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nustatymas.

Išsiaiškinus, kad veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, prieinama prie antro priežastinio ryšio nustatymo etapo - priežastinio ryšio pobūdžio byloje nustatymo. Priežastinis ryšys gali būti dvejopas: būtinasis ir atsitiktinis priežastinis ryšys.

Atsitiktinis priežastinis ryšys - tai nebūdingas, nedėsningas vidinis reiškinių ryšys, kai per daugkartinius bandymus veika paprastai ne-sukelia mus dominančių padarinių, tačiau tam tikromis, retomis, o gal net nepasikartojančiomis sąlygomis, prisidėjus kažkokiai papildomai ap-linkybei, padaryta veika gali sukelti pavojingų padarinių.

Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas, dėsningas vidinis reiškinių ryšys. Būtinasis priežastinis ryšys yra toks, kai tam tikromis sąlygomis dominanti veika visada ar bent jau paprastai (daugeliu atvejų) sukelia tam tikrus pavojingus padarinius. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad jis yra iš anksto numatomas.

Baudžiamąją teisinę reikšmę turi tik būtinasis priežastinis ryšys. Tik išvada apie būtinąjį priežastinį ryšį pagrindžia, kad tiriamojoje veikoje yra objektyviųjų požymių. Be abejo, tokia išvada daroma paskiausiai, t. y. tik nustačius, kad pavojinga veika padaryta ir inkriminuojamoji veika turi įstatyme numatytų padarinių. Tik tada gali būti bandoma susieti veiką su padariniais.

Baudžiamosios teisės teorijoje priežastinis ryšys skirstomas į tiesioginį ir sudėtingą. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius. Pavyzdžiui, kaltininkas tris kartus smogė peiliu į pilvą ir nukentėjusysis įvykio vietoje nuo padarytų sužalojimų mirė.

Sudėtingas priežastinis ryšys - tai ryšys, komplikuotas pašalinių jėgų įsikišimo. Priežastinis ryšys yra sudėtingas, kai objektyviai įstatyme numatytus padarinius sukelia ne vien pavojinga žmogaus veika, bet iš dalies prisideda ir kiti veiksniai. Tokie veiksniai gali būti kalta (gydytojas, operuodamas sužalotą pacientą, padarė medicinos klaidą) ar nekalta trečiojo asmens veika (nukentėjusysis stumiamas po prava-žiuojančios mašinos ratais), gamtos ar techninės jėgos ir panašiai.

(2001 m. BT) Remdamiesi būtinumu ir atsitiktinumu paanalizuokime priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių turinį.Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra tik nusikaltimo subjekto veikimas ar neveikimas,

kurie uždrausti baudžiamajame įstatyme. Gamtos jėgos, gyvūnai, automobiliai negali būti laikomi nusikalstamų pasekmių priežastimis.

Asmens veikimas (neveikimas) turi būti bent asocialus, tai yra turėti savyje bent galimybę sukelti žalingas pasekmes. Negali būti laikoma pasekmės priežastimi asmens naudinga veika. Taigi visų pirma kalbant apie priežastinį ryšį tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių reikia nustatyti, ar subjekto veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo. Nusikalstamų pasekmių priežastimi ir sąlyga gali būti tik nusikaltimo subjekto veika. Veika laiko požiūriu turi būti padaroma anksčiau, nei atsirado nusikalstamos pasekmės.

Toliau reikia nustatyti tai, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga. Šiuo atveju tokią veiką reikia išskirti iš kitų aplinkybių ir, jei įvykiai toliau vystosi kaip ir vystęsi, ji negali būti pripažįstama būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga.

Taip pat nagrinėjant priežastinį ryšį reikia nustatyti, ar veika, kuri atliko būtinosios sąlygos vaidmenį, buvo konkreti pasekmės priežastis.

Kiekviena priežastis apima būtinas rezultato atsiradimo sąlygas, bet ne kiekviena būtina sąlyga yra pasekmių priežastis. Sąlygos tik

apsunkina priežasčių atsiradimą ir jų veikimą. Taigi veika turi būti pripažinta ne tik būtina nusikalstamos veikos atsiradimo sąlyga, bet ir jos

būtina priežastimi.

Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas - tai objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Tačiau visada

būtina nustatyti ir subjektyvų pagrindą - kaltę. Tas faktas, kad tarp asmens veikos ir nusikalstamų pasekmių yra priežastinis ryšys, dar

nereiškia, kad asmuo padarė nusikaltimą, - dar turi būti nustatyta ir jo kaltė. Jei vairuotojas suvažinėjo pėsčiąjį, tai dar nereiškia, kad jis

padarė nusikaltimą. Šiuo atveju turi būti nustatyta, ar buvo pažeistos eismo saugumo taisyklės. Tarp asmens veiksmų ir atsiradusių pasekmių

gali būti atsitiktinis priežastinis ryšys. Šiuo atveju asmuo už atsiradusias pasekmes negalės būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nusikaltimams kvalifikuoti priežastinio ryšio nustatymas yra reikšmingas tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse.

Priežastinio ryšio teorijos. (2001 m. BT) Priežastinis ryšys - tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma

(priežastis) sukelia ir nulemia kitą reiškinį (pasekmę). Jeigu šį priežastinio ryšio apibrėžimą pritaikytume baudžiamajai teisei, tai priežastinį ryšį, kaip vieną iš nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, galima būtų apibrėžti taip: priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes.

30

Page 31: Baudžiamoji teisė

Priežastinio ryšio problema teisėje yra tokia pat sena kaip ir pati teisė. Senovės Romos teisėje buvo skiriami neteisėti veiksmai (injuria),

kaltė pulpa) ir priežastinis ryšys (causa). Baudžiamosios teisės teorijoje priežastinio ryšio klausimas atsirado nagrinėjant nusikaltimus

gyvybei ir sveikatai. Viduramžiais italų teisininkai parengė nemaža taisyklių, kurios, jų nuomone, galėjo padėti spręsti nužudymo

klausimus, kai nužudymas buvo nukentėjusiajam padarytos žaizdos pasekmė.

Ypač nuodugniai priežastinio ryšio problemos pradėtos nagrinėti XIX amžiuje. Šiuo metu teisės moksle egzistuoja labai daug įvairių

priežastinio ryšio teorijų: būtinos pasekmės teorija, pakankamos priežasties teorija, tiesioginės pasekmės teorija, betarpiškos pasekmės

teorija, artimiausios priežasties teorija ir t. t. Tačiau baudžiamosios teisės mokslui reikšmingiausios yra dvi teorijos - tai ekvivalentinio ir

adekvataus priežastinio ryšio teorijos. Šios teorijos susiformavo XIX a. Vokietijoje ir vėliau paplito Austrijoje, Olandijoje, Skandinavijos

šalyse, Šveicarijoje.

Priežastinio ryšio klausimas turi būti sprendžiamas nagrinėjant Įvairių reiškinių tarpusavio ryšius, jų priklausomybę vienas nuo kito. Bet kurioje žmonių santykių srityje reikia skirti būtinas ir atsitiktines žmogaus veiksmų pasekmes. Būtinoji pasekmė yra reiškinio dėsningumų vystymasis, pasireiškimas, tai yra jo vidinė savybė, jo priežastis. Atsitiktinė pasekmė dėsningai neišplaukia iš šio reiškinio, nors šio reiškinio yra sąlygota.

Adekvataus priežastingumo teorija. (2001 m. BT) Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai

veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką, atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme. Jeigu konkrečių veiksmų nebūtų buvę, padidintos žalos atsiradimo rizikos taip pat nebūtų buvę. Taigi adekvati priežastis nėra vienintelė tam tikrų pasekmių priežastis. Gali egzistuoti daug konkrečių kurios nors vienos pasekmės priežasčių. Tačiau adekvati priežastis visada išsiskiria iš kitų priežasčių tam tikrų pasekmių atsiradimo tikimybę paversdama tikrove.

Conditio sine qua non priežastinio ryšio teorija.(2001 m. BT) Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija šiuo metu yra viena iš labiausiai paplitusių (Buri, E Listas, M. Lipmenas). Ši

teorija aiškina, kad kiekviena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nė nebūtų buvę, yra to žalingo rezultato pasekmė. Priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra ekvivalentinė pasekmės priežastis, t. y. būtina, privaloma sąlyga. Jeigu grandinė tarp veiksmo ir jo rezultato nutrūksta įsikišus trečiajam asmeniui, ekvivalentinio priežastinio ryšio tarp veiksmo ir pasekmių nebelieka. Vienas iš šios teorijos pradininkų vokiečių teisininkas Buri priežastinį ryšį suprato kaip objektyvų reiškinį, nesusijusį su subjekto kalte. Baudžiamajai teisei šios teorijos nuostatas pritaikė vokiečių kriminalistas E Listas, kurio manymu, priežastinis ryšys tarp kūno judesio ir rezultato yra tada, kai rezultatas negali atsirasti be kūno judesio.

Nusikalstamos veikos subjektas kaip objektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis.

Tiriant nusikalstamą veiką daugiausia dėmesio skiriama ją padariusiam asmeniui, tačiau nereikia pamiršti, kad nusikalstama veika yra teisinis santykis, o šis santykis visada turi du subjektus. Taigi nusikalstama veika yra teisinis kelių asmenų santykis. Paprastai vienas teisinio santykio subjektas įgyvendina nusikalstamos veikos sudėtį, kitas yra nusikalstamos veikos paveikiamas. Pirmasis įvardijamas kaip asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, arba kaltininkas, kitas yra nukentėjusysis. Tam tikros nukentėjusio asmens savybės gali būti teisiškai svarbios, nulem-ti ar net didinti veikos pavojingumą. Tokiais atvejais jos formuluojamos įstatyme kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis.

Atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimo sudėties požymio - nukentėjusysis - baudžiamoji teisė nežino. Nukentėjusysis, įvardytas straipsnio dispozicijoje, gali nurodyti skirtingus sudėties požymius, tačiau dažniausiai nukentėjusysis nusikaltimo sudėtyje yra nusikaltimo dalyko požymis.

Vienuose BK straipsniuose nukentėjusysis, nors ir įvardytas labai skirtingais terminais, atitinka nusikalstamos veikos dalyko požymį. Kitais atvejais nukentėjusiojo savybės neturi įtakos veikos pavojingumui, todėl neįtraukiamos į nusikalstamos veikos sudėtį ir neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje. Nukentėjusysis baudžiamojoje byloje yra grynai procesinė figūra, įgyjanti nukentėjusiojo statusą ir jo procesines teises ir pareigas.

Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Asmuo, trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, arba baudžiamosios atsakomybės subjektas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę gali būti ir fizinis, ir juridinis asmuo.

Amžius, kurio sulaukus galima baudžiamoji atsakomybė.

Dėl fizinio asmens pasakytina, kad kiekvieną žmogų, ir padariusi nusikalstamą veiką, apibūdina daugybė požymių. Pagrindinis nusikaltimo sudėties požymis, apibūdinantis trauktiną baudžiamojon atsakomybėn asmenį ir įeinantis į visas nusikalstamų veikų sudėtis, yra tokio asmens amžius. Kiti požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką padariusį ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn asmenį, gali turėti reikšmę vertinant, ar yra nusikalstamos veikos sudėtis, tik tam tikrais atvejais. Tai gali būti labai skirtingi kaltininką apibūdinantys požymiai, tačiau visi įvardijami bendru terminu — specialaus subjekto požymis.

Pagal baudžiamuosius įstatymus už padarytas pavojingas veikas gali atsakyti tik asmenys, sulaukę įstatymo nustatyto amžiaus. Trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens amžius yra pagrindinis objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, apibūdinantis asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn. Kitas dalykas - nuo kokio amžiaus asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. BK 13 straipsnyje teigiama, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję šešiolika metų. Už kai kurias nusikalstamas veikas baudžiamoji atsakomybė kyla nuo keturiolikos metų. Nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė kyla nuo keturiolikos metų, išvardytos BK 13 straipsnio 2 dalyje: nužudymas (129 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas (135 straipsnis), išžaginimas (149 straipsnis), seksualinis prievartavimas (150 straipsnis), vagystė (178 straipsnis), plėšimas (180 straipsnis), turto prievartavimas (181 straipsnis), turto sunaikinimas ar sugadinimas (187 straipsnio 2 dalis), šaunamojo ginklo, šaudmenų,

31

Page 32: Baudžiamoji teisė

sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas (254 straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų pagrobimas (263 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas (280 straipsnio 2 dalis).

Tai, kad įstatyme nustatytas asmens, trauktino baudžiamojon atsakomybėn, amžius, reiškia, kad įstatymų leidėjas prezumuoja, jog sulaukęs šešiolika metų asmuo, nors ir būdamas nepilnametis, jau yra pakankamai protiškai išsivystęs, taigi jau gali suprasti savo veiksmų pobūdį ir esmę, t. y. ką daryti galima ir ko daryti negalima, ir atsakyti už savo veiksmus. Už tam tikras nusikalstamas veikas nustatydamas keturiolikos metų amžiaus ribą, įstatymų leidėjas konstatuoja, kad BK 13 straipsnio 2 dalyje išvardytų nusikalstamų veikų pavojingumą suvokia asmenys, sulaukę keturiolika metų.

Nors įstatymų leidėjas apie tai nekalba, už tam tikras nusikalstamas veikas tiek teoriškai, tiek praktiškai baudžiamoji atsakomybė gali iškilti tik vyresnio amžiaus žmonėms. Antai už nusikalstamas veikas krašto apsaugos tarnybai gali atsakyti tik asmenys, sulaukę devyniolika metų, nes karinėn tarnybon šaukiami asmenys, kuriems yra sukakę devyniolika metų.

Tik sulaukęs aštuoniolika metų asmuo gali atsakyti už nepilnamečio įtraukimą į nusikalstamą veiką (BK 159 straipsnis). Tačiau už ne-pilnamečio, t. y. asmens iki aštuoniolikos metų, išžaginimą ar seksualinį prievartavimą, atsako asmuo, sulaukęs keturiolika metų, t. y. pats būdamas nepilnametis.

Reikalavimai amžiui nustatyti baudžiamojoje byloje.

Gali būti, kai keturiolikos ar šešiolikos metų asmens socialinė ir protinė branda atitinka dvylikos ar keturiolikos metų žmogaus socialinę brandą ir protinį išsivystymą. Remiantis Lietuvos teismų praktika, tokie asmenys trauktini baudžiamojon atsakomybėn bendrais pagrindais, nes amžius yra formalusis nusikaltimo sudėties požymis, kuris negali būti traktuojamas kitaip, negu nustatyta BK 13 straipsnyje. Tam gali būti skiriamos teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės.

Pagal baudžiamąjį įstatymą yra nustatyta formali baudžiamosios atsakomybės amžiaus riba. Atsižvelgiant į amžiaus ypatumus yra su-siaurinta tik pavojingų veikų, už kurias nepilnamečiai nuo keturiolikos iki šešiolikos metų traukiami baudžiamojon atsakomybėn įstatyme nu-statyta tvarka, apimtis. Tai lemia veikų pavojingumas ir nepilnamečio asmenybės socialiniai ir psichologiniai ypatumai.

Remiantis tuo, kad įstatymų leidėjas nustato tikslią baudžiamosios atsakomybės ribą, asmens, padariusio nusikalstamą veiką, amžius yra įrodinėtinas baudžiamojoje byloje požymis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, amžius būtinai nustatomas tais atvejais, kai kaltinamasis yra nepilnametis, taigi būtina nustatyti, ar jis yra sulaukęs baudžiamajai atsakomybei reikiamo amžiaus.

Asmuo laikomas sulaukęs reikiamo amžiaus ne jo gimimo dieną, o kitą dieną po to, kai jam sukako keturiolia ar šešiolika metų. Be to, prisimintina, kad nustatoma, kokio amžiaus yra asmuo, ne bylos nagrinėjimo metu, o kokio jis buvo amžiaus, kai padarė nusikalstamą veiką. Bylos tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu asmuo gali būti sulaukęs įstatymo reikalaujamo baudžiamajai atsakomybei amžiaus, tačiau jeigu tuo metu, kai padarė nusikalstamą veiką, jis neturėjo įstatyme numatyto amžiaus, baudžiamojon atsakomybėn jis netraukiamas nesant nusikals-tamos veikos sudėties.

Yra tam tikri asmens, padariusio nusikalstamą veiką, amžiaus nustatymo reikalavimai. Visų pirma amžius paprastai nustatomas pagal asmens dokumentus. Dokumentai, tinkami amžiui nustatyti, yra asmens pasas ar gimimo liudijimas. Jei nėra dokumentų, kuriais remiantis ga-lima nustatyti tikslų amžių, skiriama teismo medicininė ekspertizė amžiui nustatyti. Ekspertas, be abejo, nenustatys tikslios gimimo datos mėnesio ir dienos tikslumu. Galima nustatyti tik gimimo metus. Šiuo atveju nepilnamečio gimimo diena laikoma nustatytų metų paskutinio ji diena (gruodžio 31 d.). Asmuo tampa baudžiamosios atsakomybės subjektu kitą dieną, t. y. naujų metų sausio 1 dieną. Jei ekspertas negali nustatyti tikslių gimimo metų, jis gali nurodyti minimalius ir maksimalius nepilnamečio gimimo metus, pavyzdžiui, tiriamasis gali būti gimęs 1990-1992 metais. Tada sprendžiant nusikalstamos veikos sudėties klausimus vadovaujamasi minimaliu amžiumi. Šiuo atveju bus laikoma, kad kaltinamasis gimęs 1992 m. gruodžio 31 dieną. Taigi jei asmuo kaltinamas vagyste, padaryta 2006 m. sausio 15 d., prokuroras ar teismas padarys išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu asmeniui buvo trylika metų. Taigi jis nėra sulaukęs įstatymų nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus.

Fizinio asmens, nesulaukusio įstatymo reikalaujamo amžiaus, atsakomybės už padarytą pavojingą veiką ypatumai.

Jei įstatyme numatytą veiką padaro asmuo, nesulaukęs įstatymo nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal BK 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Medžiaga perduodama nepilnamečių reikalų tarnyboms, kurios gali taikyti priverčiamąsias auklėjamojo poveikio priemones. Auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos ir nepilnamečiui, kuris nusikalstamą veiką padarė, sulaukęs įstatyme numatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, t. y. keturiolika metų, tačiau baudžiamoji atsakomybė už veiką numatyta nuo šešiolikos metų. Taikant tokias priemones nesiremiama BK nuostatomis. Taikomos kituose įstatymuose numatytos priemonės.

Priverčiamosios auklėjamojo poveikio priemonės vaikams pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įst.:1) įspėjimas;2) įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusiojo;3) atidavimas tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą;4) namų priežiūra (laisvalaikio apribojimas);5) atidavimas į specialią auklėjimo ir drausmės įstaigą;6) kitos įstatymuose numatytos priemonės.

Kaltininko asmenybė.

Greta terminų „nusikalstamą veiką padaręs asmuo", „asmuo, trauktinas baudžiamojon atsakomybėn" (kaltininkas) ar „nusikaltimo subjektas" baudžiamosios teisės teorijoje vartojamas nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės terminas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėti terminai nėra tapatūs, skirtingas jų turinys ir reikšmė baudžiamojoje teisėje.

32

Page 33: Baudžiamoji teisė

Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė - tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusikaltimą padaręs asmuo nėra kažkoks ypatingas asmenybės tipas.

Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo pavojingumas, kuris pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų nusikalstamų veikų.

Tačiau nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę apibūdina ne vien požymiai, pasireiškiantys padarant nusikalstamą veiką. Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę, jos pavojingumą apibūdina dar dvi grupės požymių: požymiai, apibūdinantys ją iki padarant nusikalstamą veiką, ir ją apibūdinantys požymiai padarius nusikaltimą.

Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę iki padarant nusikalstamą veiką apibūdina tokie požymiai: požiūris į darbą, mokslą, elgesys buityje, gyvenimo būdas, ankstesnės padarytos nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, teistumas ir kt.

Padariusio nusikalstamą veiką asmens asmenybę apibūdinantys požymiai yra tokie: požiūris į padarytą nusikalstamą veiką, pripažinta ar nepripažinta kaltė, nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas žalos atlygini mas, padėjimas išaiškinti bendrininkus ir kt. Visi šie bruožai apibūdina kaltininko asmenybę ir jos pavojingumą.

Be išvardytų požymių, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę apibūdina daug kitų požymių, kurie neturi tiesioginės įtakos veikos pa vojingumui, tačiau turi didelę reikšmę bendram nusikaltusio asmens asmenybės paveikslui sudaryti. Tai vadinamoji socialinė-demografinė nusikaltusio asmens charakteristika, į kurią įeina tokie duomenys - amžius, lytis, išsilavinimas, šeiminė padėtis, socialinė padėtis, užsiėmimas ir kt.

Kaltininko asmenybės sąvoka, turinys, baudžiamoji teisinė reikšmė.

Trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo (nusikaltimo subjektas) yra terminas, kuris aprėpia nusikalstamų veikų sudėtyse keliamus reikalavimus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. Jis turi savo turinį ir vartojamas įrodinėjant veikas. Tai terminas, kuris sujungia objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, liečiančius asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, ir turinčius įtakos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi nulemiančius veikos baudžiamumą.

Terminas „nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybė" turi kiek kitokį turinį ir reikšmę. Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė - tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusikaltėlius apibūdina tie patys požymiai, kurie charakterizuoja visus kitus žmones. Tačiau padaryta nusikalstama veika yra tas pagrindas, kuris leidžia išskirti iš visų žmonių ir atskirai analizuoti žmogaus, padariusio nusikalstamą veiką, asmenybę.

Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo pavojingumas, kuris pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų nusikalstamų veikų. Nors asmuo baudžiamas už padarytą veiką, bausmė jam skiriama būtent todėl, kad yra tikėtina, jog jis ir vėl gali nusikalsti. Vienas iš bausmės tikslų yra atimti iš asmens galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir paveikti jį, kad, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Tačiau pagrindinis kriterijus, nulemiantis nusikaltėlio pavojingumą ir skirtinos bausmės dydį, yra jo padaryta nusikalstama veika ir jos požymiai. Padaryta nusikalstama veika nulemia ją padariusio asmens (nusikaltėlio) pavojingumą, parodo, kokių nusikalstamų veikų galima iš jo tikėtis.

Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti nusikaltėlio asmenybė. Nusikalstamos veikos padarymo būdas, padarinių sunkumas parodo asmens antisocialines nuostatas.

Tačiau nusikaltėlio asmenybė neturi jokios reikšmės vertinant padarytą veiką nusikalstamos veikos sudėties požiūriu. Nusikalstamos veikos sudėtis yra visada, jei padaryta įstatymo draudžiama veika ir ją padarė asmuo, sulaukęs įstatyme nustatyto amžiaus (o tam tikrais atvejais dar atitinkantis specialaus subjekto požymius). Nesvarbu, ar nusikaltėlis iki nusikalstamos veikos padarymo buvo apibūdinamas teigiamai ar neigiamai, prisipažino ir labai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ar ne. Nusikalstamos veikos sudėtis yra vienintelis ir pakankamas pagrindas traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, negalima traukti asmens baudžiamojon atsakomybėn siekiant užtikrinti visuomenės saugumą vien už tai, kad jis apibūdindamas labai neigiamai, pavyzdžiui, ne kartą teistas, gyvena amoralų gyvenimą, niekur nedirba, ir apskritai gana pavojinga asmenybė, jei jis nepadarė įstatyme numatytos veikos.

Nors ir neturi įtakos baudžiamajam teisiniam nusikalstamos veikos vertinimui, nusikaltusio žmogaus asmenybė turi didžiulę įtaką individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir bausmę. Nustačius esant nusikalstamos veikos sudėties požymių, prokurorui ir ypač teismui svarbu tinkamai parinkti atsakomybės priemones nusikaltusiam asmeniui. Ir todėl pirmiausia vertinami asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmenybės bruožai: kiek asmuo kelia pavojų aplinkiniams, kokia naujos nusikalstamos veikos padarymo tikimybė, taigi kokias poveikio priemones taikyti nusikal tusiam. Vertinti padeda byloje surinkta medžiaga apie kaltininko asmenybę.

Sociologinė baudžiamosios teisės mokykla ir jos požiūris į kaltininko asmenybę.

Nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji fakultatyvūs požymiai ir jų reikšmė nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Prie fakultatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, apibūdinančių nusikalstamą veiką, priskiriama:

nusikalstamos veikos dalykas,

jos padarymo būdas, aplinkybės, priemonės,

nusikalstamos veikos padarymo laikas ir vieta.

Bendra taisyklė yra tokia: šie požymiai įeina į nusikalstamos veikos sudėtį ir nulemia veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą tik tais atvejais, kai jie aprašyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje.

33

Page 34: Baudžiamoji teisė

Baudžiamajame kodekse aprašant nusikalstamos veikos sudėtį dažniausiai naudojami požymiai yra: nusikalstamos veikos dalykas, jos padarymo būdas.Nusikalstamos veikos dalykas yra daiktas, kurį veikiant pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Nusikaltimo dalykas gali būti ne tik daiktas, bet ir turtinė teisė ar turtinė pareiga arba net turtinio pobūdžio veiksmai, informacija, t.p. žmogus (nužudymo nusikalstamos veikos dalykas), mažametis vaikas, užsienietis, transporto priemonė ir t.t.Nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kitaip nei nusikaltimo dalykas, yra materialus daiktas, kuriuo padaroma pavojinga veika. Nusikalstamos veikos padarymo būdas, kaip jos sudėties požymis, labai glaudžiai susijęs su pavojingos veikos požymiu. Tai pavojingos veikos raiškos būdas ar jos padarymo metodas. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas kai kuriose sudėtyse kartu yra ir pavojingos veikos požymis (pvz., plėšimas padarytas panaudojant fizinį smurtą – smurtavimą). Įstatymų leidėjas kai kurias nusikalstamų veikų sudėtis formuluoja taip, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas neturi reikšmės veikos nusikalstamumui ir konstatuoti, ar yra pagrindinė nusikaltimo sudėtis, tačiau tam tikras būdas gali sunkinti atsakomybę, jei šis požymis panaudotas kvalifikuotoje nusikaltimo sudėtyje.

Jei nusikalstamos veikos padarymo būdas yra pagrindinės (konstitucinės) nusikalstamos veikos sudėties požymis, jo nesant ar neįrodžius, nėra nusikalstamos veikos sudėties.

Nusikalstamos veikos dalykas, jo samprata.

Nusikalstamos veikos dalykas yra daiktas, kurį veikiant pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės.

Antai vagystės nusikalstamos veikos dalykas yra apibrėžiamas žodžiais „svetimas turtas". Paveikiant svetimą turtą yra padaroma žala nuosavybei. BK 184 straipsnyje (Turto iššvaistymas) nusikaltimo dalykas suformuluotas kiek plačiau negu vagystės — „svetimas turtas ar turtinė teisė". Dar plačiau apibrėžiamas turto prievartavimo nusikaltimo dalykas: nusikalstamos veikos dalykas čia yra „turtas, turtinė teisė ar turtinė pareiga arba turtinio pobūdžio veiksmai".

Nusikaltimo dalykas gali būti ne tik daiktas, bet ir turtinė teisė ar turtinė pareiga arba net turtinio pobūdžio veiksmai.

BK 225 straipsnyje (Kyšininkavimas) nusikalstamos veikos dalykas įvardytas žodžiu „kyšis". Nusikaltimo dalykas BK 119 straipsnyje (Šnipinėjimas) yra informacija, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis.Nusikaltimo dalykas gali būti žmogus apskritai ar žmogus, turintis tam tikrus požymius. Antai nužudymo nusikalstamos veikos dalykas

yra žmogus, nes paveikiant žmogų padaroma žala tokiai vertybei - žmogaus gyvybei, kuri saugoma BK XVII skyriaus „Nusikaltimai žmogaus gyvybei" straipsniuose. BK 129 straipsnio 2 dalies 3—5 punktuose nusikalstamos veikos dalykas dar labiau tikslinamas: juo gali būti ne bet koks žmogus, o motina, tėvas ar vaikas (3 punktas), nėščia moteris (4 punktas), du ar daugiau žmonių (5 punktas).

Nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, priemonės, įrankiai bei aplinkybės, jų samprata. Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, įrankiai ir kitos aplinkybės- tai fakultatyvieji bendrosios nusikaltimo sudėties

požymiai. Jei jie yra numatyti konkrečioje nusikaltimo sudėtyje, jie tampa būtinaisiais jos požymiais. Visi šie požymiai apibūdina objektyviąją nusikaltimo pusę.

Nusikaltimo padarymo būdas parodo, kaip buvo padarytas nusikaltimas. Nusikaltimo padarymo priemonės- tai daiktai, kurie patys naudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas. Nusikaltimo įrankiai- tai daiktai ir ar priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai vartoja darydamas nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo priemonėmis ir įrankiais kaltininkas tiesiogiai veikia nusikaltimo objektą, tuo darydamas jam žalą. Paprastai į nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius atsižvelgiama individualizuojant bausmes.

Nusikaltimo padarymo vieta ir laikas BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose nurodomos labai retai. Dažniausiai į šias aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.

Nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kitaip nei nusikaltimo dalykas, yra materialus daiktas, kuriuo padaroma pavojinga veika. Jei nusikalstamos veikos padarymo priemonė turi įtakos nusikalstamos veikos pavojingumui, įstatymų leidėjas įtraukia šį požymį į nusikalstamos veikos sudėtį.

Antai BK 300 straipsnyje (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas) nustatyta: „Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą dokumentą panaudojo ar realizavo, baudžiamas..." Pagaminant netikrą dokumentą, dokumentas yra nusikaltimo dalykas, o jį panaudojant — jau nusikaltimo padarymo priemonė.

Nusikalstamos veikos padarymo būdas, kaip jos sudėties požymis, labai glaudžiai susijęs su pavojingos veikos požymiu. Tai pavojingos veikos raiškos būdas ar jos padarymo metodas. Šis nusikalstamos veikos sudėties požymis gana dažnai naudojamas įstatymų leidėjo formuluojant nusikalstamų veikų sudėtis. Antai 182 straipsnyje (Sukčiavimas) numatyta: „Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas..." Žodis „apgaulė" nurodo svetimo turto neteisėto įgijimo būdąBK 178 straipsnio (Vagystė) 2 dalyje yra dar vienas sudėties požymis, susijęs su nusikaltimo padarymo būdu, - įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Taigi nusikalstamos veikos sudėtyje gali būti panaudoti ir keli požymiai, apibūdinantys nusikalstamos veikos padarymo būdą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas kai kuriose sudėtyse kartu yra ir pavojingos veikos požymis. Antai BK 180 straipsnyje (Plėšimas) nustatyta: „Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip at-imdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas..." Kiti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai daug rečiau naudojami formuluojant nusikalstamų veikų sudėtis. Vienas iš nedaugelio BK straipsnių, kurio dispozicijoje panaudoti iš karto trys fakultatyvieji požymiai: nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta ir priemonės, yra BK 272 straipsnis (Neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas), kuriame nustatyta: „Tas, kas medžiojo ar žvejojo uždraustu laiku, uždraus-tose vietose ar draudžiamomis priemonėmis ir padarė didelės žalos gyvūnijai, baudžiamas..."

Specialieji nusikalstamos veikos subjekto požymiai ir jų reikšmė įrodinėjimo procesui.Dėl fizinio asmens pasakytina, kad kiekvieną žmogų, ir padariusi nusikalstamą veiką, apibūdina daugybė požymių. Kai kurie požymiai,

apibūdinantys nusikalstamą veiką padariusį ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn asmenį, gali turėti reikšmę vertinant, ar yra nusikalstamos

34

Page 35: Baudžiamoji teisė

veikos sudėtis, tik tam tikrais atvejais. Tai gali būti labai skirtingi kaltininką apibūdinantys požymiai, tačiau visi įvardijami bendru terminu — specialaus subjekto požymis.

Tai fakultatyvūs objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, apibūdinantys trauktiną baudžiamojon atsakomybėn asmenį, iš esmės apibūdina tam tikrus kaltininko asmenybės bruožus. Tačiau kai kuriais atvejais atskiri nusikaltėlio asmenybės bruožai turi įtakos ne tik paties nusikaltėlio pavojingumui, bet ir gali daryti įtaką nusikalstamos veikos pavojingumui. Tada įstatymų leidėjas įtraukia juos į nusikalstamos veikos sudėtį ir jie įgauna specialaus nusikalstamos veikos subjekto požymio reikšmę.

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas dažnai vieną ar kitą nusikaltėlio asmenybę apibūdinantį požymį įtraukia į nusikalstamos veikos sudėtį. Ko gero, tai dažniausiai aptinkamas fakultatyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tie požymiai gali būti labai įvairūs ir apibūdinti skirtingas nusikaltusio asmens savybes, pradedant nuo lyties, pilietybės ir baigiant turimomis pareigomis.

Specialaus nusikalstamos veikos subjekto požymiai įgyja būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių reikšmę ir įrodinėjami tik tada, kai jie aprašyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Dispozicijoje neaprašytų asmenybę apibūdinančių požymių reikšmė apsiriboja išimtinai atsakomybės individualizavimu.

Specialieji nusikalstamos veikos subjekto požymiai ir jų reikšmė įrodinėjimo procesui

Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė — tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusikaltimą padaręs asmuo nėra kažkoks ypatingas asmenybės tipas. Nusikaltėlius apibūdina tie patys požymiai, kurie charakterizuoja visus kitus žmones. Tačiau padaryta nusikalstama veika yra tas pagrindas, kuris leidžia išskirti iš visų žmonių ir atskirai analizuoti žmogaus, pa dariusio nusikalstamą veiką, asmenybę. Būtent nusikalstama veika yra tas pagrindas, kuriuo remiantis išskiriama nusikaltėlio asmenybę ir todėl ji nagrinėjama.

Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo pavojingumas, kuris pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų nusikalstamų veikų. Nors asmuo baudžiamas už padarytą veiką, bausmė jam skiria-ma būtent todėl, kad yra tikėtina, jog jis ir vėl gali nusikalsti. Vienas iš bausmės tikslų yra atimti iš asmens galimybę daryti naujas nusikals -tamas veikas ir paveikti jį, kad, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Tačiau pagrindinis kriterijus, nulemiantis nusikaltėlio pavojingumą ir skirtinos bausmės dydį, yra jo padaryta nusikalstama veika ir jos požymiai. Padaryta nusikalstama veika nulemia ją padariusio asmens (nusikaltėlio) pavojingumą, parodo, kokių nusikalstamų veikų galima iš jo tikėtis.

Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti nusikaltėlio asmenybė. Pavyzdžiui, iš padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio (turtinė ar smurtinė nusikalstama veika) spręstina apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus. Antai vieni asmenys labiau linkę į smurtinius nusikaltimus, kiti į nusikalstamas veikas nuosavybei.

Nusikalstamos veikos padarymo būdas, padarinių sunkumas parodo asmens antisocialines nuostatas. Pavyzdžiui, mažametės išžaginimas ar nužudymas itin žiauriai, ar stambios pinigų sumos vagystė, įsibraunant į banką. Tas pats pasakytina apie nusikalstamų veikų padarymo tikslus ir motyvus.

Tačiau nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę apibūdina ne vien požymiai, pasireiškiantys padarant nusikalstamą veiką. Nu-sikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę, jos pavojingumą apibūdina dar dvi grupės požymių:

požymiai, apibūdinantys ją iki padarant nusikalstamą veiką, ir ją apibūdinantys požymiai padarius nusikaltimą.

Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę iki padarant nusikalstamą veiką apibūdina tokie požymiai: požiūris į darbą, mokslą, elgesys buityje, gyvenimo būdas, ankstesnės padarytos nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, teistumas ir kt.

Padariusio nusikalstamą veiką asmens asmenybę apibūdinantys požymiai yra tokie: požiūris į padarytą nusikalstamą veiką, pripažinta ar nepripažinta kaltė, nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas žalos atlyginimas, padėjimas išaiškinti bendrininkus ir kt. Visi šie bruožai apibūdi-na kaltininko asmenybę ir jos pavojingumą.

Be išvardytų požymių nusikaltimą padariusio asmens asmenybę apibūdina daug kitų požymių kurie neturi tiesioginės įtakos veikos pavojingumui, tačiau turi didelę reikšmę bendram nusikaltusio asmens asmenybės paveikslui sudaryti. Tai vadinamoji socialinė-demografinė nusikaltusio asmens charakteristika, į kurią įeina tokie duomenys - amžius, lytis, išsilavinimas, šeiminė padėtis, socialinė padėtis, užsiėmi-mas ir kt.

Visuma minėtų duomenų pateikia nusikaltusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės vaizdą, leidžia spręsti, kiek kaltininkas yra sugadintas ir kokia tikimybė sulaukti iš jo naujų nusikalstamų veikų. Taigi trumpai apibūdinus nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę ir ją apibūdinančius duomenis, darytina išvada, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybę apibūdina gerokai daugiau po-žymių, negu asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymį. Taigi nnusikaltėlio asmenybės sąvokos turinys, apimtis yra platesnė, talpesnė už asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sąvoką.

Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normos, numatančios specialiuosius subjekto požymius.Įstatymų leidėjas dažnai vieną ar kitą nusikaltėlio asmenybę apibūdinantį požymį įtraukia į nusikalstamos veikos sudėtį. Ko

gero, tai dažniausiai aptinkamas fakultatyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tie požymiai gali būti labai įvairūs ir apibūdinti skirtingas nusikaltusio asmens savybes, pradedant nuo lyties, pilietybės ir baigiant turimomis pareigomis. Antai pagal BK 117 straipsnį (Išdavystė) baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ne kiekvienas asmuo, sulaukęs šešiolika metą, o tik esantis nusikalstamos veikos padarymo metu Lietuvos Respublikos piliečiu. Kitų valstybių piliečiai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už Lietuvos valstybės išdavystę. Taigi asmens pilietybė yra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis, apibūdinantis padariusį nusikalstamą veiką asmenį.

BK specialiosios dalies XXXIII skyriuje numatomos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams sudėtys. Už nusikalstamas veikas, numatytas BK 225, 228, 229 straipsniuose, atsakys tik tie asmenys, kurie yra

35

Page 36: Baudžiamoji teisė

valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys. Šiuo atveju asmens pareiginis statusas turi vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių reikšmę.(reikėtų papildyti)

Nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymo būdai Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje.Dispozicijoje įtvirtinta sudėtis, tačiau tai netapačios sąvokos.SD straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties požymiai kuriuos reikia aprašinėt. Bet dispozicijoje

neaprašomi visi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nes visus aprašyt netikslinga. Įstatymų leidėjas aprašo tik būdingiausius esmingiausius požymius. Subj. požymiai, išskyrus motyvą ir tikslą, neaprašomi niekad. Tačiau šiuos požymius reikia įrodinėti –visus pagrindinius sudėtinius požymius, net jei jie neaprašyti dispozicijoje. Neaprašyti požymiai nustatomi aiškinant įstatymą, gali būti nustatyti ir BK str. pavadinime (objekto požymis, vertybės).

129 str. Nužudymas.Dispozicija:1. Tas kas nužudė kitą žmogų. (žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas, jis tiesiog įvardijamas. Kai subjektas

bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą veiką (kaip ta veika pasireiškia: nušovė, nudurė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada), priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra komplikuotas, sudėtingas).

Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekad. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai iš skyriaus kuriame straipsnis yra pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika aprašyta išsamiai aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai aprašomi tik kai kada. Priežastinis ryšys str. neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas. Pakaltinamumas neaprašomas niekad. Kai kaltė tyčinė – neaprašoma. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta arba dispozicijoje, arba paskutinėj ar priešpask. str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi kartais kai to reikia sudėčiai.

Subjektyvieji požymiai nustatomi iš BD – amžius.Pakaltinamumas (požymis) neaprašomas, neįrodinėjamas, reikamais atvejais įrodinėjama priešinga būklė – nepakaltinamumas (BK 17-

18 str.).

Jeigu nėra bent vieno iš sudėties požymių, asmens negalima traukt BA.

Sudėtys klasifikuojamos pagal jų aprašymo būdą. Jos skirstomos pagal:b) Pagrindines – jos numato minimalų kiekį požymių, būtinų NV pripažinti nusikaltimu. Jos įtvirtintos pirmose straipsnių dalyse,

atskirais atvejais – atskiru str. (129) be jokių sunkinančių/lengvinančių aplinkybių.c) Kvalifikuotas – jose pagrindinės atžvilgiu numatyta daugiau požymių sunkinančių veiką ir kaltininko atsakomybę. Jos įtvirtintos po

pagrindinės 2, 3 ir kitose dalyse. Pvz. 129 str. 2 d.d) Privilegijuotas – jos pagrindinės atžvilgiu numato požymių, lengvinančių NV ir kaltininko atsakomybę. Pvz: 130 str. 129 1 d.

atžvilgiu – nužudymas labai susijaudinus.

Pagal veikos aprašymo būdą, padarinių aprašymą arba neaprašymą, sudėtys skirstomos į:a) Formalias – jei sudėtis sukonstruota taip kad BA kyla tik padarius pavojingą veiką ir neaprašyti padariniai. Reikia įrodinėt tik veiką.

Nusikaltimo pabaigos momentas yra veikos atlikimo momentas. Pvz. įžeidimas – sudėtis – nemateriali.b) Materialias – jei aprašyta ir veika ir padariniai. Būtina įrodinėt ir veiką ir padarinius ir priežastinį ryšį. Nusikaltimo pabaigos

momentas yra padarinių ar pasekmių atsiradimo momentas. Pvz. nužudymas – dūrė ir nenudūrė – nusikaltimas nepadarytas.(reikėtų papildyti)

Nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymo būdai BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje

(Iš Konspekto paskaitų)Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties požymiai kuriuos reikia aprašinėt. Bet

dispozicijoje neaprašomi visi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nes visus aprašyt netikslinga. Įstatymų leidėjas aprašo tik būdingiausius esmingiausius požymius. Subj. požymiai, išskyrus motyvą ir tikslą, neaprašomi niekad. Tačiau šiuos požymius reikia įrodinėti –visus pagrindinius sudėtinius požymius, net jei jie neaprašyti dispozicijoje. Neaprašyti požymiai nustatomi aiškinant įstatymą, gali būti nustatyti ir BK str. pavadinime (objekto požymis, vertybės).

129 str. Nužudymas.Dispozicija:2. Tas kas nužudė kitą žmogų. (žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas, jis tiesiog įvardijamas. Kai subjektas

bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą veiką (kaip ta veika pasireiškia: nušovė, nudurė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada), priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra komplikuotas, sudėtingas).

Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekad. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai iš skyriaus kuriame straipsnis yra pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika aprašyta išsamiai aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai aprašomi tik kai kada. Priežastinis ryšys str. neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas. Pakaltinamumas neaprašomas niekad. Kai kaltė tyčinė – neaprašoma. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta arba dispozicijoje, arba paskutinėj ar priešpask. str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi kartais kai to reikia sudėčiai.

Subjektyvieji požymiai nustatomi iš BD – amžius.Pakaltinamumas (požymis) neaprašomas, neįrodinėjamas, reikamais atvejais įrodinėjama priešinga būklė – nepakaltinamumas (BK 17-

18 str.).

Kitas variantasAtskirų straipsnių dispozicijų analizė leidžia padaryti gana svarbią išvadą, kad BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašomi ne visi nusikaltimo sudėties požymiai.

Pagrindiniai nusikaltimo požymiai įeina į visų nusikaltimų sudėtį, taigi yra nustatinėjami tiriant visus nusikaltimus, neatsižvelgiant i tai, aprašyti jie mus dominančio BK straipsnio dispozicijoje ar ne. Yra trys būdai pagrindiniam nusikaltimo objekto požymiui nustatyti.

Pirmas- remiantis skirsnio (skyriaus), kuriame įdėtas mus dominantis straipsnis, pavadinimu.

36

Page 37: Baudžiamoji teisė

Antras- įstatymų aiškinimas. Šį būdą naudinga panaudoti tais atvejais, kai skirsnio pavadinimas yra gan aptakus, mažai pasakantis apie nusikaltimo objektą. Skaitydami dispoziciją ir panaudodami gramatinį, loginį ar kitokį įstatymo aiškinimo būdą, galime nustatyti kokias vertybes saugo mus dominantis BK straipsnis.

Nusikaltimo objektyviosios pusės pagrindiniai požymiai BK straipsnio dispozicijose dažniausiai yra aprašinėjami ir norint juos išaiškinti didesnių problemų nekyla. Vienintelė išimtis- blanketinės straipsnių dispozicijos. Jos tik bendrai įvardija draudžiamą veika, nedetalizuodamos, kokių konkrečių veikų padarymas sudarytų nusikaltimo objektyviąją pusę.

Nusikaltimo subjektyviosios pusės pagrindinių požymių aprašinėjimo taisyklės nevienodos. Antai pakaltinamumo požymis Kodekso spec. dalies straipsnių dispozicijose nenurodomas. Visi požymiai bendri visoms nusikaltimų sudėtims įvertinti. Kitas subjektyviosios pusės požymis- kaltė, vienais atvejais nurodomas spec. dalies straipsnių dispozicijose, kitais apie jį neužsimenama. Dabar jis yra aprašomas tik tais atvejais kai kaltės požymis siejamas su tyčia ar neatsargumu.

Nusikaltimo subjekto pagrindinis požymis- kaltininko amžius, BK spec. dalies str. dispozijose niekada neaprašinėjamas. Jis aprašomas bendrojoje dalyje.

Nusikaltimo sudėties fakultatyviniai požymiai aprašinėjami tik tais atvejais, kai įeina į nusikaltimo sudėtį ir yra įrodinėtini tiriant nusikaltimą.

Juridinis asmuo kaip baudžiamosios atsakomybės subjektas. 2000 metų BK greta fizinio asmens įtvirtinama ir juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamajame kodekse nepateikiama

juridinio asmens sąvoka. Tokia sąvoka pateikiama Civiliniame kodekse. Civilinio kodekso 2.33 straipsnyje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridiniai asmenys savo ruožtu skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Teisėsaugos pareigūnai aiškindami baudžiamąjį įstatymą ir spręsdami juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimus (pvz., ar įmonė yra juridinis asmuo ar ne) vadovaujasi Civilinio kodekso normomis. Kartu vadovaujamasi ir BK normomis, nes BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savival-dybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Taigi viešųjų juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė yra ribota.

Pagrindiniai baudžiamosios atsakomybės subjektai yra privatūs juridiniai asmenys, t. y. tie juridiniai asmenys, kurių tikslas pagal CK 2.34 straipsnio 3 dalį yra tenkinti privačius interesus.

Kitaip nei fiziniai asmenys, kurių atsakomybės klausimai sureguliuoti BK bendrojoje dalyje, juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. BK specialiosios dalies straipsnio paskutinėje ar vienoje iš paskutinių dalių būna įrašyta standartinė nuoroda- „už šią nusikalstamą veiką atsako ir juridinis asmuo". Jei tokios nuorodos nėra, juridinis asmuo nėra baudžiamosios atsakomybės subjektas.

Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė pagal BK yra išvestinė iš fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės. Ji gali papildyti fizinio asmens baudžiamąją atsakomybę, tačiau negali jos pakeisti. Nenustačius fizinio asmens, neįmanoma juridinio asmens atsakomybė. Tiesa, gali būti, kad yra nustatytas fizinis asmuo, padaręs veiką, tačiau jis nepakaltinamas, todėl netraukiamas baudžiamojon at sakomybėn. Aišku, tokia situacija išties reta, tačiau ji galima. Tokiu atveju nubaudžiamas tik juridinis asmuo.

Juridinio asmens požymiai. Civilinio kodekso 2.33 str. 1 dalyje nurodyta, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali

savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Siaurai aiškinant šią CK normą, galima konstatuoti, kad joje numatyti šie juridinio asmens požymiai: juridinio asmens organizuotumas, identitetas, galėjimas būti ieškovu ar atsakovu teisme bei įgyti tam tikras teises ir pareigas. Plačiai aiškinant galima išskirti ir kitus požymius: juridinio asmens turto atskirumą nuo jo dalyvio turto, galėjimą sudaryti savo vardu sandorius, savarankiškų tikslų ir interesų turėjimą bei t.t.

Juridiniai asmenys savo ruožtu gali būti viešieji ir privatieji bei ribotos ir neribotos turtinės atsakomybės. Pagal BK neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Taigi viešųjų juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė yra ribota.

Pagrindiniai baudžiamosios atsakomybės subjektai yra privatūs juridiniai asmenys, t. y. tie juridiniai asmenys, kurių tikslas pagal CK 2.34 straipsnio 3 dalį yra tenkinti privačius interesus.

Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką sąlygos.

Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos formuluojamos BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Straipsnio 3 dalyje teigiama, kad juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atve ju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

Taigi pažymėtina, kad BK 20 straipsnyje nustatytos dvi grupės juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygų - viena grupė sąly-gų nustatyta straipsnio 2 dalyje, kita - 3 dalyje.

Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį juridinis asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra šioje dalyje numatytų sąlygų visuma. Taigi pirma juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos. Vadinasi, norint patraukti atsakomybėn juridinį asmenį, būtina nustatyti fizinį asmenį, padariusį nusikaltimo požymius atitinkančią veiką, ir įrodyti esant nusikaltimo sudėties požymius jo veikoje. Tik tada galima kelti juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Antra juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga susijusi su tuo, kad nusikalstamą veiką fizinis asmuo padaro juridi-

nio asmens naudai arba interesais. Nesvarbu, ar jis veikia individualiai, t. y. savo nuožiūra, niekieno neįgaliotas, ar juridinio asmens var du

ar jo įgaliotas. Svarbu, kieno interesais daroma veika. Iš veikos turi būti matomi juridinio asmens interesai.

37

Page 38: Baudžiamoji teisė

Trečia sąlyga nustato, kad fizinis asmuo, veikiantis juridinio asmens naudai, tai ne paprastas darbuotojas, o einantis vado-vaujančias pareigas juridiniame asmenyje. Jei nusikalstamą veiką padaro paprastas darbuotojas, net ir veikdamas juridinio asmens vadovybės nurodymu, jo veika neužtrauks juridiniam asmeniui baudžiamosios atsakomybės BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Be to, įstatyme aiškinama, kad fizinis asmuo, kurio veika gali užtraukti atsakomybę juridiniam asmeniui, yra tik toks vadovaujančias bpareigas einantis asmuo, kuris, darydamas BK numatytą veiką, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

Pažymėtina, kad juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei pagal BK 20 straipsnio 2 dalį būtina ir visų pirmiau aptartų sąlygų visuma.

Alternatyva suformuluota tik dėl trečioje sąlygoje paminėto fizinio asmens teisinio statuso.BK 20 straipsnio 3 dalyje formuluojamos alternatyvios ir šiek tiek kitokios (paprastesnės) juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės

sąlygos. Ten teigiama, kad juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas, dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

Taigi pirma juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga pagal šio straipsnio 2 dalį - nusikalstamą veiką padaro ir bau-

džiamojon atsakomybėn trauktinas fizinis asmuo gali būti ir ne vadovaujantis įmonės darbuotojas, o ir paprastas darbuotojas. Tačiau

fizinis asmuo turi būti nustatytas ir jo padaryta nusikalstama veika įrodyta.

Antra sąlyga — veika padaryta juridinio asmens naudai. Įstatyme neaiškinama, kokią reikšmę turi faktas, kad juridinio asmens nau-

dai fizinis asmuo veikė savarankiškai, neįgaliotas juridinio asmens. Įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ir fizinio asmens

savarankiškai padaryta veika juridinio asmens naudai taip pat užtrauks juridiniam asmeniui baudžiamąją atsakomybę.Pagaliau trečia sąlyga - fizinio asmens veika, padaryta dėl juridinio asmens vadovaujančių asmenų (asmenų, turinčių teisę: 1)

atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą) nepakankamos priežiūros arba kontrolės. Tai jau yra įrodinėjimo dalykas byloje. Žodžiai „nepakankama priežiūra, kontrolė" lyg ir reikštų, kad fizinis asmuo veikia savo iniciatyva ir siekdamas naudos sau. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nepakankama vadovaujančių asmenų kontrolė neeliminuoja tyčinio veikos padarymo juridinio asmens naudai pagal žemesnio rango darbuotojų užduotį ar dėl nepakankamos že-mesnio rango vadovų kontrolės. Tačiau įstatyme suformuluotos sąlygos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad tokiu atveju juridinis asmuo neatsakys, nes nepakankamai vadovaujančių asmenų prižiūrimas ar kontroliuojamas turi būti tiesiogiai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, o ne jo viršininkai.

Tiek BK 20 straipsnio 2 dalyje, tiek 3 dalyje reikalaujama sąlygų visumos. Tik minėtų sąlygų visuma leis traukti juridinį asmenį bau -džiamojon atsakomybėn.

Tačiau net ir nustačius visas sąlygas, negalima atsakyti į visus rūpimus juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimus. Kaip žinoma, remiantis BK 2 straipsnio 4 dalimi baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėtis asmens veikoje. Tačiau vienas dalykas, kai kalbama apie fizinio asmens atsakomybės pagrindus, kitas dalykas - juridinių asmenų atsakomybės pagrindai. Ar ir dėl juridinių asmenų teismas turi nustatyti tuos pačius visus padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, iš jų ir kaltę? Tai viena iš pagrindinių problemų, ir nuo to, kaip ji bus sprendžiama, priklausys teismų praktikos formavimas. Deja, Baudžiamajame kodekse ji ne-sprendžiama, o baudžiamosios teisės doktrinoje dar nėra visiems priimtino šio klausimo sprendimo.

Dėl sudėtingos įstatymo formuluotės įrodyti visas juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygas, numatytas BK 20 straipsnyje, nėra paprasta, todėl nenuostabu, kad Lietuvoje iki šiol, kitaip nei kitose valstybėse, užfiksuota pavienių juridinių asmenų patraukimo bau-džiamojon atsakomybėn atvejų.

Dėstytojo padiktuota 5 tema per įžangines paskaitas:

Teorijoje sudėtis apibrėžiama kaip baudžiamajame įstatyme numatytu objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, nulemianti pavojingos veikos, pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Sudėtis nepatintina su veika, su pačiu nusikaltimu. Nes nusikaltimas yra išoriškai matoma, objektyviai egzistuojanti erdvėje, ir apčiuopiama jusliškai veika. O nusikaltimo sudėtis yra abstrakcija – protu suvokiamų požymių visuma. Ji nėra pavojinga ar priešinga teisei. Nusikalstomos veikos sudėties struktūra:

a) Objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.b) Pagrindiniai ir fakultatyviniai sudėties požymiai.

Nusikalstamos veikos sudėtį sudaro objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kurių yra tiek, kad jie apibūdina išoriškai matomą bei išoriškai nematomą nusikalstamos veikos puses bei tą veiką padariusį asmenį.Objektyvieji sudėties požymiai yra:

1. nusikalstamos veikos objektas arba baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės;2. pavojinga veika;3. pavojingi padariniai;4. priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių;5. nusikalstamos veikos dalykas;6. padarymo laikas;7. padarymo vieta;8. padarymo būdas;9. padarymo įrankiai;10. priemonės;11. kitos objektyvios aplinkybės;12. nusikalstamo subjekto amžius;13. specialaus subjekto požymis.

Subjektyvieji požymiai yra:1. pakaltinamumas;

38

Page 39: Baudžiamoji teisė

2. kaltė;3. motyvas;4. tikslas.

Sudėtis yra objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Reiškia tiriant nusikaltimą reikia įrodyt požymių visumą. Požymių teisinė reikšmė yra nevienoda, dėl to požymiai skirstomi:

a) Pagrindiniai – tokie sudėties požymiai, kurie įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikalstamą veiką. Jie įstatymų leidėjo aprašomi konstruojant nusikalstamą veiką. Pagrindiniai požymiai įrodinėjami visais atvejais, išskyrus pakaltinamumą. Jie įrodinėjami nepriklausomai nuo to ar aprašyti jie dispozicijoje ar ne.

Pagrindiniai nusikaltimo požymiai yra:1. baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės;2. pavojinga veika;3. pavojingi padariniai;4. priežastinis ryšys;5. subjekto amžius;6. pakaltinamumas;7. kaltė.

b) Fakultatyviniai – tokie požymiai, kurie naudojami konstruojant tik kai kurias sudėtis. Šie požymiai įrodinėjami tik tada, kai yra aprašyti dispozicijoje.

1. nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir dalykas2. tikslas ir motyvas3. spec. subjektas

6 TEMA: NUSIKALSTAMOS VEIKOS (NV) SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAINusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių samprata. Norint pavojingą poelgį pavadinti nusikalstama veika, nepakanka nustatyti buvus objektyviųjų nusikalstamos veikos

sudėties požymių. Būtina nustatyti dar ir kitos rūšies požymius, kurie vadinami subjekty viaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais.

Subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tai požymiai, kurie apibūdina žmogaus vidinę - psichinę, savo elgesį suvokiančią, pateisinančią, nukreipiančią ir kontroliuojančią pusę.

Poelgiu parodomas žmogaus požiūrį į tam tikrus gyvenimo reiškinius. Žmogaus poelgis duoda pagrindą pažvelgti į žmogaus vidų, žmogaus sąmonėje vykstančius psichinius procesus ir juos vertinti.

Baudžiamųjų įstatymų gali būti vertinami tik normalios psichikos žmonių poelgiai. Tokie poelgiai nėra kažkokie paslaptingi, nevaldomi. Normalaus žmogaus poelgiai visada yra valdomi, kontroliuojami jo psichikos. Žmogaus poelgis valdomas jo psichikos ir veikos padarymo metu. Poelgio valdymas pasireiškia tuo, kad žmogus suvokia, ką daro, numato kažkokius padarinius, kažkokių padarinių nori. O tai yra teisiškai reikšminga išvada sprendžiant žmogaus atsakomybės už padarytą veiką klausimus. Išoriškai pasireiškiantis žmogaus poelgis leidžia daryti išvadas apie jo požiūrį į tam tikras vertybes ir spręsti jo teisinės atsakomybės klausimus.

Kadangi žmogaus poelgis turi ne tik išoriškai matomą, bet ir akiai nematomą, tačiau žmogaus poelgiui vertinti svarbią - vadinamąją sub -jektyviąją pusę, vargu ar būtų pateisinama, jei teisiškai vertinant žmogaus poelgius ir sprendžiant jo atsakomybės klausimą į ją nebūtų at-sižvelgiama. Juk žmogus, savo poelgiu sukėlęs pavojingų padarinių, gali jų visai nenorėti ar siekti visai kitų padarinių. Vargu ar būtų teisinga poelgį vertinti tik pagal objektyviuosius jo požymius ir baudžiant žmogų neatsižvelgti į tai, ką jis sako, kaip suvokia, motyvuoja savo poelgį.

Subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos požymiais glaudžiai susiję. Padaryta veika bus teisiškai teisingai įvertinta tik tada, kai objektyvieji ir subjektyvieji jos požymiai sutiks.

Tačiau kaip elgtis tais atvejais, kai dėl kažkokių priežasčių objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai neatitinka subjektyviųjų. Tada, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, prioritetas teikiamas ne objektyviesiems, o subjektyviesiems požymiams. Pavyzdžiui, asmuo norėjo nužudyti kitą žmogų, tačiau arba ginklas neiššovė ar šūvis nebuvo taiklus. Šiuo atveju vertinant veiką iš baudžiamųjų įstatymų pozicijų prioritetas teikiamas ne objektyviesiems, o subjektyviesiems požymiams: veika vertinama ne pagal objektyvius padarinius, o pagal tai, kokių siekta subjektyvių konkrečių padarinių. Tokiu keliu eina ir teismų praktika.

Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi didžiulę reikšmę baudžiamojoje teisėje. Pabrėžtina, kad subjektyvieji nusi-kalstamos veikos požymiai yra subjektyvusis asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Lietuvos baudžiamojoje teisėje neįmanoma baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką ir kilusią žalą nesant įstatymo numatytų subjektyviųjų požymių, t. y. už veiką, padarytą nepakaltinamo asmens ar be kaltės.

Nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių aprašymas BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje ir jų įrodinėjimas. BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašomi toli gražu ne visi konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pagrindi-

nius nusikalstamos veikos sudėties požymius turi visos nusikalstamos veikos, dėl to jie nustatomi tiriant visus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai, jie aprašyti dominančio BK straipsnio dispozicijoje ar neaprašyti.

Pagrindinių subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių aprašymo taisyklės nevienodos. Antai nepakaltinamumo požymis BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose niekada nenurodomas. Šio požymio turinys yra bendras visoms nusikalstamų veikų sudėtims ir įtvirtintas BK 17 straipsnyje. Šis požymis byloje nustatomas tik tais atvejais, kai kyla asmens psichinės būsenos pavojingos veikos padarymo metu klausimas.

Nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis kaltės požymis BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose nurodomas tais atvejais, kai nusikalstamos veikos sudėtis įtraukia vien tik neatsargią arba greta tyčinės ir neatsargią kaltės formą. Naujajame BK įtvirtinta nuostata, kad baudžiamoji atsakomybė paprastai kyla tik už tyčines veikas, jei pačiame įstatyme nepasakyta kitaip. Taigi jei BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje neminima kaltės forma, vadinasi, sudėtis numato baudžiamąją atsakomybę už veiką tik esant tyčinei kaltei. Jei nusikaltimo sudėtis numato neatsargią kaltę, tai nurodoma arba pačioje BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už veiką, dispozicijoje, arba paskutinėje straipsnio dalyje (pvz. BK 281 str. 7 d., 184 str. 4d.). Kitais atvejais neatsargi kaltės forma nurodoma pačiame straipsnio pavadinime ir jo dispozicijoje formuluojant sudėties požymius (BK 132 str. 1,2 d.).

Dėl fakultatyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių pasakytina, kad jie nurodomi BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose visais atvejais, kai įeina į nusikalstamos veikos sudėtį ir yra įrodinėtini baudžiamojoje byloje. Pvz. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte minimas toks nužudymo požymis - iš savanaudiškų paskatų. Nusikaltimo motyvas įeina į 129 straipsnio 2 dalies nusikaltimo sudėtį kaip vienas iš alternatyvių požymių. Taigi, norint nužudymą kvalifikuoti pagal minėto BK straipsnio 2 dalies 9 punktą, reikės greta kaltės įrodyti ten nurodytą motyvą kaip subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį.

39

Page 40: Baudžiamoji teisė

Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi didžiulę reikšmę teisingai kvalifikuoti padarytas veikas. skirtinguose BK straipsniuose numatytų veikų gali sutapti objektyvieji požymiai, o skirtis tik subjektyvieji požymiai. Ir tik teisingai juos nustačius bus galima tinkamai kvalifikuoti veiką, pasiekti teisingumo tikslus.

Baudžiamojoje teisėje atsakomybė be kaltės neįmanoma.Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Be abejo, baudžiamojoje teisėje kaltė negali būti preziumuojama, ji visada turi įrodyta.

Įrodinėti subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius yra nepalyginti sudėtingiau nei objektyviuosius požymius. Tačiau tai nereiškia, kad subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių galima neįrodinėti, apsiriboti objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nustatymu ir konstatuoti kaltę. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi būti įrodinėjami kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Atliekant ikiteisminį tyrimą jie įrodinėjami prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno pastangomis, bylą nagrinėjant teisme - kaltintojo (prokuroro) pastangomis, o iš esmės vertinami teismo.

Vienas iš pagrindinių procesinių dokumentų, iš kurio gaunama informacijos apie subjektyviuosius kaltininko padarytos veikos požymius, yra įtariamojo apklausos protokolai ir kaltinamojo apklausa teisme. Subjektyviesiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams nustatyti nepakanka paklausti įtariamojo ar kaltinamojo ir automatiškai rašyti jo parodymus. Įtariamojo ir kaltinamojo parodymai turi būti vertinami asmens, atliekančio tyrimą, ir teismo. Tačiau įtariamojo ar kaltinamojo prisipažinimas yra vienintelis jo kaltės įrodinėjimo būdas. Tais atvejais, kai kaltinamasis nesako tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus, subjektyviesiems veikos sudėties požymiams nustatyti pasitelkiami kiti procesiniai veiksmai: akistata, krata, ekspertizės ir kt. Kaltei nustatyti taip pat naudojami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, ekspertizės aktai ir kiti procesiniai veiksmai, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Palygindamas objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, užfiksuotus byloje, su kaltinamojo parodymais, prokuroras ar teismas gali padaryti išvadą apie subjektyviuosius požymius, kurie gali nesutapti su kaltinamojo parodymais.

Visada (nesvarbu, įtariamasis ar kaltinamasis prisipažino ar ne) išvadą apie subjektyviuosius veikos požymius ir jų turinį daro ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas. Išvada teisme daroma remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta medžiaga. Prokuroras išvadą apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius fiksuoja kaltinamajame akte, teismo išvada pateikiama nuosprendyje. Be abejo, visos išvados turi būti motyvuotos, pagrįstos surinkta bylos medžiaga.

Pakaltinamumas kaip fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ne kiekvienas žmogus, padaręs pavojingą veiką, o tik toks, kuris pasižymi tam tikromis

savybėmis. Viena iš jų yra pakaltinamumas. Baudžiamosios teisės subjektais gali būti tik sąmoningi, normalios psichikos žmonės. Baudžiamojo poveikio priemonės gali pasiekti tikslą tik tuo atveju, jei jos taikomos žmogui, turinčiam normalius psichinius gebėjimus, galinčiam laisvai orientuotis aplinkoje, suprasti savo poelgių esmę, numatyti jų padarinius, taigi sąmoningai pasirinkti teisingą elgesio variantą. Filosofinis žmogaus teisinės atsakomybės pagrindas siejamas su asmens valios laisve, t. y. su gebėjimu sąmoningai pasirinkti tam tikrą žmogui priimti ną elgesio variantą kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Jeigu žmogus, turintis normalią sąmonę ir valią, sąmoningai daro pavojingą vei-ką, kuria kėsinasi į visuomenėje vertinamas vertybes, jis turi atsakyti už savo poelgį.

Pakaltinamumas yra teisinė sąvoka, apibūdinanti asmens, pa dariusio baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, psichinę būklę padarant veiką ir turinti esminę reikšmę jo atsakomybei.

Baudžiamajame kodekse nepateikiama pakaltinamumo apibrėžimo. Pakaltinamumo sąvoka nesunkiai išvedama iš nepakaltinamumo apibrė-žimo, pateikto BK 17 straipsnyje, pakaltinamumas yra gebėjimas da rant veiką suvokti daromos veikos pobūdį ir valdyti savo poelgį.

Pakaltinamumas yra būtina kaltės sąlyga. Tik dėl pakaltinamo žmogaus galima kelti klausimą, ar jis kaltas padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką.

Pakaltinamumo baudžiamojoje byloje įrodinėti nereikia. Prezu-muojama, kad visi žmonės yra pakaltinami. Todėl esant įtarimų pada-rius įstatyme numatytą pavojingą veiką, reikia įrodinėti asmens ne pakaltinamumą , kad darydamas pavojingą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti daromos veikos pavojingumo arba valdyti savo poelgio.

Tokių įtarimų pagrindas gali būti tiek išorinė kaltininko išvaizda, tiek įvairios pažymos apie mokymosi vietą, sirgtas ligas, buvimą psicho-neurologijos dispanserio įskaitoje, taip pat liudytojų parodymai apie elgesį darant nusikalstamą veiką. Esant mažiausių įtarimų šiuo pagrindu byloje visada skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė.

Nepakaltinamumo sąvoka ir požymiai. Jei asmuo veikia nesąmoningai, t. y. neturi valios laisvės, jis negali atsakyti už padarytą veiką. Todėl BK 17 straipsnyje nustatyta, kad

asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumo požymiai numatyti BK 17 straipsnyje pateiktame nepakaltinamumo apibrėžime.

Nepakaltinamumo sąvoka remiasi dviem kriterijais: ju ridiniu ir medicininiu. Abu nepakaltinamumo kriterijai glaudžiai susiję ir turi vienodą reikšmę konstatuoti nepakaltinamumo būseną. Bent vieno iš jų nesant nepakaltinamumas eliminuojamas ir asmuo traukiamas bau-džiamojon atsakomybėn už padarytą veiką.

Nepakaltinamumo juridinis kriterijus. Intelektualinis ir valinis juridinio kriterijaus momentai.

Juridinis nepakaltinamumo kriterijus nusako asmens psichinį santykį su padaryta veika, t. y. negalėjimą suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, darant šio kodekso uždraustą veiką.

Juridinis nepakaltinamumo kriterijus įstatyme nusakytas žo džiais: „negalėjo suvokti jos (veikos) pavojingumo arba valdyti savo veiksmų." Šiame sakinyje yra įteisinti du svarbūs nepakaltinamumo momentai: 1. negalėjimas suvokti veikos pavojingumo (intelektinis ); 2. negalėjimas valdyti savo veiksmų (valinis). Žodžiai, žymintys intelektinį ir valinį nepakaltinamumo momentą, sujungti jungtuku „arba". Vadinasi, sprendžiant juridinio nepakaltinamumo kriterijaus nustatymo klausimus, pakanka, kad būtų nustatytas bent vienas momentas.

Savo veikos pavojingumo nesuvokimas: 1) tai faktinių veikos aplinkybių nesuvokimas arba 2) jos socialinio reikšmingumo ne- suvokimas. Faktinių daromos veikos aplinkybių nesuvokimas suponuoja situaciją, kad asmuo nesuvokia savo poelgio, nesupranta, ką jis daro, jo poelgis nulemtas liguistos psichikos, kuri iškreiptai at spindi objektyviąją tikrovę. Veikos socialinio reikšmingumo nesuvokimas suponuoja situaciją, kai asmuo lyg ir suvokia ką daro, bet jam nepasiekiamas daromos veikos socialinio reikšmingumo suvokimas. Jis nesuvokia, kad tokie veiksmai yra visuomenėje netoleruojami ir teisės normų uždrausti.

Nepakaltinamumo medicininis kriterijus. Medicininis kriterijus nusako negalėjimo visa tai suvokti priežastį, o ji yra psichikos sutrikimas.Medicininis nepakaltinamumo kriterijus nepakaltinamumo api brėžime nusakomas žodžiais „dėl psichikos sutrikimo". Medicininio

nepakaltinamumo kriterijaus reikšmė yra ta, kad jis patikslina juridinį nepakaltinamumo kriterijų, nurodo ligas, dėl kurių asmuo netenka galimybės suprasti savo poelgio pavojingumo ar jį valdyti, dėl to gali būti pripažintas nepakaltinamas. Medicininis nepakaltinamumo kriterijus paaiškina, dėl kokių priežasčių asmuo, padaręs pavojingą veiką, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės. Nustatyti medicininį kriterijų yra būtina siekiant pripažinti asmenį nepakaltinamą, nes praktiškai žmogus gali nesuvokti savo veikos pavojingumo ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, stipraus alkoholinio ar narkotinio apsvaigimo. Be to, psichikos ligų būna įvairių. Ne visos jos sutrikdo žmogaus psichiką tiek, kad atima galimybę suprasti savo veiksmų esmę. Medicininis kriterijus ir jo aiškinimas nurodo, esant kokių psichinės veiklos sutrikimų, sergant kokiomis ligomis yra pagrindas kelti klausimą, ar asmuo pripažintinas nepakaltinamas.

40

Page 41: Baudžiamoji teisė

Psichiniai sutrikimai ir jų rūšys.

Psichikos sutrikimai, kurie gali būti pagrindas kelti asmens nepakaltinamumo klausimą, gali būti skirstomi į tris grupes: 1) chroniškos psichikos ligos, 2) laikini psichinės veiklos sutrikimai, 3) kitokios patologinės būsenos.

Chroniškos psichinės ligos.Terminas „chroniška psichikos liga" apima visus psichinės veiklos sutrikimus, kurie trunka ilgą laiką kaip procesas, kuris gali pamažu

progresuoti, vis labiau paralyžiuodamas žmogaus psichinę veiklą. Dažnai tai įgimtos ir praktiškai neišgydomos ligos. Chroniškos psichikos ligos yra silpnaprotystė, šizofrenija, epilepsija, progresuojantis paralyžius, arteriosklerozė ir kai kurios kitos ligos. Viena iš labiausiai paplitusių chroniškų psichikos ligų, su kuriomis susiduriama kriminalinėjepraktikoje, yra silpnaprotystė.

Paplitusi yra ir šizofrenija. Tačiau tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, ir šizofrenija sergantys asmenys gali būti pripažinti pakaltinami. Tai atvejai, kai liga nėra pasiekusi tokio laipsnio, kada asmuo praranda normalų sąlytį su aplinka.

Chroniškoms psichikos ligoms priklauso ir epilepsija. Apie epileptikų pakaltinamumą sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Dažnai epileptikai sugeba suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Epileptikai gali būti pripažįstami nepakaltinami, jei jie padaro įstatymo draudžiamą veiką priepuolio metu ar prieš priepuolį. Vėliau jie dažnai vėl sugeba suprasti savo veiksmų esmę.

Laikini psichinės veiklos sutrikimai.Laikini psichinės veiklos sutrikimai - tai išgydomos psichikos ligos, kurių atsiranda dėl stiprių stresų ir kitų priežasčių. Silpnaprotystė ir jos rūšys. Viena iš labiausiai paplitusių chroniškų psichikos ligų, su kuriomis susiduriama kriminalinėje praktikoje, yra silpnaprotystė. Ši liga

gali pasireikšti trimis formomis: debiliškumas, imbecilija ir idiotija. Teisiškai reikšmingiausia yra debi-liškumo formos silpnaprotystė. Kriminalinės justicijos pareigūnai dažniausiai susiduria su asmenimis, sergančiais būtent lengva silpnaprotystės forma - debiliškumu. Dažniausiai tenka spręsti, ar būtent tokie asmenys nepakaltinami.

Kiti psichinės veiklos sutrikimai.

Kitos patologinės būsenos - tai trumpalaikės būsenos, dėl kurių asmuo ne dėl savo valios praranda galimybę normaliai suprasti savo veiksmų esmę. Prie tokių būsenų priskiriamas patologinis girtumas, patologinis afektas.

Asmenys, padarę nusikalstamas veikas paprasto (fiziologinio) girtumo būsenos, visada pripažįstami pakaltinami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Kitokia reikšmę turi patologinis girtumas, kuris laikomas antra stipraus apsvaigimo alkoholiu forma. Patologinis girtumas - tai stai ga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas. Patologinis girtumas gali atsirasti ir psichiškai sveikiems žmonėms veikiant tokiems ekstremaliems veiksniams - didelis nuovargis, fizinis ir psichinis išsekimas, badas, baimė, ilgalaikė nemiga, stresas. Esant tokios būklės ir nedidelis alkoholio kiekis gali sukelti patologinį girtumą. Tačiau dažniausiai į patologinio girtumo būseną patenka žmonės, turintys psichikos sutrikimų, ar asmenys, anksčiau turėję galvos smegenų traumas, jei jie išgeria tam tikrą, kartais ir nedidelį kiekį alkoholio.

Žmogus, padaręs veiką patologinio girtumo būsenos, pripažįs tamas nepakaltinamas. Jo nepakaltinamumas medicinos požiūriu nulemiamas „kitokios patologinės būsenos buvimu". Toks asmuo baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Jam paprastai netaikomos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės. Jų taikyti nebūna prasmės - juk būsena praėjo ir vargu ar pasikartos.

Nepakaltinamumo įrodinėjimas.

Asmenį esant nepakaltinamą pripažįsta tik teismas (tai teisinė išvada). Pripažinimo nepakaltinamo procesas vyksta vadovaujantis nepakaltinamumo požymiais, kurie numatyti BK 17 straipsnyje pateiktame nepakaltinamumo apibrėžime.Teismas priimdamas galutinį sprendimą, ar asmuo pakaltinamas, visada remiasi teismo psichiatrinės ekspertizės išvada, kuri tokiais atvejais privalo būti paskirta. Tačiau vertindamas ekspertizės išvadą teismas turi teisę su ja nesutikti ir skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

Asmens pripažinimo nepakaltinamu teisiniai padariniai.

Pripažinimas žmogaus nepakaltinamo nekeičia teisinio jo statuso, kaip kad būna pripažinus asmenį neveiksnų Civiliniame kodekse numatytais pagrindais.

Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamas, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką. Asmenims, pripažintiems nepakaltinamais, pagal BK 17 straipsnio 2 dalį taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, kurios, nors ir yra numatytos Baudžiamajame kodekse (98 straipsnyje), nėra nei baudžiamosios atsakomybės priemonės, nei baudžiamojo poveikio priemonės. Jų taikymas neatitinka bausmės paskirties (tikslų), nes jų tikslas yra ne nubausti, o pagydyti žmogų.

Nepakaltinamumo ir neveiksnumo sąvokų atribojimas. Negalima asmens pripažinti nepakaltinamo apskritai, vien tik dėl psichikos ligos, nesiejant su padaryta pavojinga veika. Tokį asmenį

Civilinio kodekso nustatyta tvarka galima pripažinti neveiksnų, ir tada atsiranda iš to fakto išplaukiantys padariniai. CK 2.10 straipsnyje teigiama, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksnus. Tokiam asmeniui yra nustatoma globa. Negalima tapatinti nepakaltinamumo ir neveiksnumo. Nors jų šalinis gali būti analogiškas (psichikos ligos), šios sąvokos skiriasi. Pagrindiniai skir tumai yra šie: 1) nepakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik baudžiamosiose bylose ir tik padarius nusikalstamą veiką; 2) ne pakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik nusikalstamos veikos padarymo momentui (laikui); 3) as mens pripažinimas nepakaltinamo turi reikšmės tik jo baudžiamajai atsakomybei.

Psichinių sutrikimų, pasireiškusių po nusikalstamos veikos padarymo, įtaka žmogaus baudžiamajai atsakomybei. Būna, kad asmeniui sutrinka psichika jį sulaikius ir uždarius į neįprastą aplinką (tardymo izoliatorių ar areštinę). Toks asmuo negali

būti pripažįstamas nepakaltinamas, nes panaši į nepakaltinamumą psichikos būsena atsirado jau padarius nusikalstamą veiką. Be abejo, tai visai nereiškia, jog tokios būsenos asmuo bus teisiamas, nuteistas ir turės atlikti bausmę. BK 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokiais atvejais asmeniui taikomos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės, o pasveikęs jis gali būti baudžiamas.

Ribotas pakaltinamumas. Riboto pakaltinamumo sąvoka ir požymiai.

Greta nepakaltinamumo sąvokos naujajame BK įvesta nauja sąvoka -ribotas pakaltinamumas. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas pri-pažįsta asmenį ribotai pakaltinamą, jeigu darydamas BK uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamą, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

Riboto pakaltinamumo juridinis kriterijus. Riboto pakaltinamumo medicininis kriterijus.Riboto pakaltinamumo, kaip ir nepakaltinamumo, apibrėžimas remiasi dviem kriterijais: juridiniu ir medicininiu. Tačiau jų turinys šiek tiek

skiriasi. Juridinis riboto pakaltinamumo kriterijus apibrėžtas žodžiais „negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų", medicininis - „dėl psichikos sutrikimo". Juridinis kriterijus nurodo, kad asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokė jos pavojingą pobūdį, tačiau suvokimas buvo ne toks kaip kitų normalios psichikos žmonių - menkesnis. Medicininis kriterijus nurodo tokio menkesnio suvokimo priežastį: ji yra tik viena - psichikos liga.

Psichiniai sutrikimai ir jų rūšys. Chroniškos psichinės ligos. Laikini psichinės veiklos sutrikimai. Silpnaprotystė ir jos rūšys. Kiti psichinės veiklos sutrikimai.

41

Page 42: Baudžiamoji teisė

Psichikos ligos gali būti tos pačios kaip ir sprendžiant asmens pripažinimo nepakaltinamo klausimą (šizofrenija, silpnaprotystė ir kt), tačiau ligos forma yra lengvesnė, ne taip pažeidusi žmogaus psichiką.

Asmens pripažinimo ribotai pakaltinamu pagrindai, tvarka ir teisiniai padariniai.

BK įteisino pasitaikančias asmens psichikos būkles, kai žmogaus psichika pažeista, jis ne visai suvokia daromos veikos pavojingumą, tačiau negalima daryti vienintelės išvados, kad asmuo visai nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio ir pripažinti jį nepakaltinamą. Tokiu atveju daroma išvada, kad apskritai asmuo suvokė daromos veikos pavojingumą ir turi atsakyti už padarytą veiką.

Nors ribotas pakaltinamumas apibrėžiamas panašiai kaip nepakaltinamumas, jo baudžiamoji teisinė reikšmė yra visai kita. Ribotas pakaltinamumas nėra nusikalstamos veikos sudėties požymis. Ribo tas pakaltinamumas neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje ir patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pripažinus asmenį ribotai pakaltinamą, įstatyme numatyta galimybė skirtiną baus mę švelninti .

Įstatyme ribotas pakaltinamumas, kaip ir nepakaltinamumas, siejami tik su psichikos ligomis. Riboto pakaltinamumo samprata neapima tokių situacijų, kai asmens suvokimas yra sumažėjęs ne dėl psichikos ligos, o dėl kitų ne nuo jo priklausančių priežasčių, pavyzdžiui, asmens socialinės ar psichinės brandos ypatumų. Psichiškai ar socialiai nebrandžių asmenų pakaltinamumas iš esmės yra ribotas, tačiau dėl įstatymo formuluočių netobulumo jie negali būti pripažinti ribotai pakaltinami ir tikėtis tų lengvatų, kurias turi asmenys, teismo pripažinti ribotai pakaltinami.

Be abejo, negali būti pripažintas ribotai pakaltinamas asmuo, kuris iškreiptai suvokė daromos veikos pavojingumą dėl nuo jo priklau-sančių priežasčių, kaip antai - stipraus girtumo ar narkotinio apsvaigimo, kurį sukėlė sąmoningai vartodamas alkoholį ar narkotines arba psichotropines medžiagas.

Kaltės samprata. Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Ji būtinoji kiekvienos nusikalstamos veikos sudėties dalis,

todėl turi būti įrodinėjama kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Nėra nusikalstamų veikų sudėčių, kurių nereikėtų įrodinėti kaltės, ją nustatyti.Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje — tai asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusi kalstamos

veikos sudėties požymiais. Pirmiausia kaltei reikia nusta tyti psichinį santykį su pagrindiniais sudėties požymiais , kaip antai: pavojinga veika, įstatyme numatyti pavojingi padariniai ir priežastinis pavojingos veikos ir kilusių padarinių ryšys, tačiau tose sudėtyse, kuriose numatyti fakultatyvūs objektyvieji požymiai, kaltei nustatyti reikia išsiaiškinti asmens psichinį santykį ir su fakultatyviais sudėties požymiais, tokiais kaip antai: nusikalstamos veikos padarymo būdas, dalykas, laikas ir panašiai.Kaltės teorijos. ?????????????????

Kaltės formos. Kaltė turi tam tikras formas. BK skiriamos dvi kaltės for mos: tyčinė ir neatsargi kaltė. Tyčios ar neatsargumo kaip kaltės formų

nustatymas - tai pirmas kaltės detalizavimo, jos nustatymo etapas. Šios dvi kaltės formos yra įtvirtintos įstatyme. Taigi bet kuria kaltės forma padaryta veika iš principo gali būti vertinama kaip nusikalstama.

Kas vienija ir skiria įstatyme įtvirtintas kaltės formas. Pabrėžtina, kad visos kaltės formos turi bendrą vardiklį, bendrą vienijantį jas pamatą, kuriuo remiantis formuluojami kaltės formų apibrėžimai. Tas pamatas yra objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei įstatyme numatyti pavojingi padariniai. Visos kaltės formos (ir tyčinė, ir neatsargi) visų pirma išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su p1adaryta pavojinga veika, o esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, ir su įstatyme numatytais padariniais.

Kaltės formos viena nuo kitos skiriasi asmens psichinio santykio su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais ypatumais. Kitais žodžiais tariant, tyčia nuo neatsargumo skiriasi tik tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Šis santykis gali skirtis tuo, kad esant vienai kaltės formai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, o esant kitai - jo nesuvokia; esant vienai kaltės formai asmuo numato baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių kilimo galimybę, esant kitai - nenumato, esant vienai kaltės formai asmuo nori įstatyme numatytų pavojingų padarinių, esant kitai — jų nenori.

Kaltės turinys. Kaltės turinio nustatymas – tai kaltės formos, nustatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, detalizavimas.

BK nėra dviejų straipsnių, kurie sutaptų ir kaltės forma, ir kaltės turiniu. Kaltės turinys – tai tyčinė ar neatsargi kaltė konkrečioje nusiklstamos veikos sudėtyje. Nustatant konkrečios nusikalstamos veikos tyčios ar neatsargumo turinį, apsibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos, nustatoma, kokio turinio asmens psichinį santykį su objektyviaisiais konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais privalu nustatyti, norint kvalifikuoti veiką (pareikšti įtarimą, surašyti kaltinamąjį aktą ar priimti kaltinamąjį nuosprendį) pagal dominantį BK specialiosios dalies straipsnį.

Kaltės turinys nustatomas pripildant bendrą tyčinės ar neatsargios kaltės formos apibrėžimą, pateiktą BK 14 ir 15 straipsniuose, konkre-čiu turiniu.

Kriterijai, kuriais remiantis konstruojamos kaltės formos.

Klatės formos konstruojamos remiantis šiais kriterijais:

1. Intelektinis kriterijus – susijęs su asmens (proto) intelektinėmis galiomis ir suvokimu ar nesuvokimu tam tikrų aplinkybių darant veiką, bei šios veikos pavojingumo socialinės reikšmės vertinimo.

2. Valinis kriterijus išplaukia iš intelektinio ir siejamas su norėjimu arba nenorėjimu veikti ir norėjimu ar nenorėjimu tam tikrų padarinių, kurie kils dėl veikos ar neveikimo.

Šie kriterijai netapatintini su nepakaltinamumo kriterijais!Kaltė turi du momentus, kurių esant yra pagrindas daryti išvadą, kad yra kaltė. Įstatyme jie neįvardyti, tačiau juos skiria baudžiamosios

teisės teorija. Psichinis santykis su pavojinga veika bei priežastinio ryšio vystymusi teorijoje vadinamas intelektualiuoju kaltės momentu, o psichinis santykis su padariniais — valiniu kaltės momentu. Abu kaltės momentai yra vienodai reikšmingi išvadai, kad kaltė yra.

Kaltės įrodinėjimas. Baudžiamojoje teisėje nėra kaltės apskritai. Įrodinėjant kaltę baudžiamosiose bylose turi būti nustatyta:1) kaltės forma ir 2) kaltės turinys.Kaltės formos nustatymas tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą apima: 1) kaltės formos baudžiamajame įstatyme nustatymą ir 2) kal-

tės formos tiriamoje veikoje nustatymą.Tik išsiaiškinus, kokią ar kokias kaltės formas nustato dominantis įstatymas, galima imtis praktinės veiklos įrodinėti kaltės formą

konkrečioje tiriamoje byloje.

42

Page 43: Baudžiamoji teisė

Kaltės formos nustatymas – būtinas kaltės pažinimo etapas, bet jo nepakanka, kad būtų galima profesionaliai vertinti žmogaus poelgį iš baudžiamojo įstatymo pozicijų bei tirti, nagrinėti baudžiamąsias bylas, kvalifikuoti padarytą veiką. Siekiant teisingai ir tinkamai taikyti įstatymus, būtinas dar vienas žingsnis – detalizuoti kaltės formą, t.y. nustatyti kaltės turinį.

Tik išsiaiškinus kaltės turinį, numatytą dominančiame BK straipsnyje, galima imtis praktinės veiklos — tirti, nagrinėti baudžiamąsias bylas ir kvalifikuoti veikas.

Objektyviųjų požymių reikšmė įrodinėjant kaltę.

Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei įstatyme numatyti pavojingi padariniai yra reikšmingi nustatant kaltės formą bei turinį. Visos kaltės formos (ir tyčinė, ir neatsargi) visų pirma išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta pavojinga veika, o esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, ir su įstatyme numatytais padariniais.

Remiantis objektyviaisiais veikos požymiais baudžiamasis persekiojimas pradedamas pagal konkretų BK straipsnį. Tai reiškia, kad reikės įrodinėti ne apskritai kaltę, o tokį kaltės turinį, kuris užkoduotas straipsnyje, pagal kurį pradėtas ir vyksta tyrimas (apsibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos). 34. Tyčinė kaltės forma.

Kaltė turi tam tikras formas. BK skiriamos dvi: tyčinė ir neatsargi kaltė. Tyčia (BK 15str.) – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. Tyčia - tokia kaltės forma, kai kaltininkas supranta daromos veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir nenori tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.Tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė.

Tyčios požymiai:intelektualusis:1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą); 2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas pasekmes.valinis:1. tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmių;2. netiesioginės - nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.

35. Tiesioginė tyčia, jos sudėtinės dalys. Tyčia (BK 15str.) – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir

šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. Tyčios rūšys:tiesioginėnetiesioginėTyčios požymiai:intelektualusis:1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą) 2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas pasekmes.valinis:tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmiųElgesys dėl tiesioginės tyčios:- kokia kaltės forma turi būti padaryta, pvz., 129 str. “Tyčinis nužudymas”- įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo formos, bet dispozicijos tekste yra kertiniai žodžiai, leidžiantys suprasti , kokia kaltės forma turi

būti padaromas nusikaltimas. Jei keliamas privalomasis požymis, motyvas ar tikslas- tai tiesioginė tyčia. Pvz., “valstybės išdavimas” - tikslas “susilpninti valstybę”, motyvas (129str.8d.) - tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų

- turi būti terminai liudijantys apie tyčinę kaltę, pvz., už melagingų parodymų davimą - “žinomai”, “melagingai” - tai pat terminai “piktybinis”, “aiškiai” - liudija apie tiesioginę tyčią.

Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Intelektualusis tiesioginės tyčios elementas: pilnas veikos pavojingumo suvokimas. Valinis elementas - jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Norimos yra ir tos pasekmės, į kurias asmuo žiūri neigiamai, tačiau jos reikalingos poreikiams patenkinti. Pasekmių norėjimas, kaip tiesioginės tyčios elementas, yra akivaizdus materialiose nusikaltimų sudėtyse (nužudymas, vagystė). O formaliose – pasekmės nėra būtinas požymis, todėl jų norėjimas neturi reikšmės. Jei asmuo numato, kad pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori, ir vis dėlto elgiasi nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia.36. Tyčios apibrėžimai sudėtyse.BK 15str. 2d. 1punkte pateiktas tiesioginės tyčios apibrėžimas, pritaikytas formalioms nv sudėtims: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokia pavojingą NV pobūdį ir norėjo taip veikti. To paties straipsnio antrame punkte pateikiamas apibrėžimas, pritaikytas materialioms NV sudėtims: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokia pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir jų norėjo.Padarant nusikalstamas veikas, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė. Padaryta tiesiogine tyčia veika yra tada, kai asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios (TT) momentas pabrėžia ne padarinių siekimą, o veikos norėjimą (išžaginimas ir seksualinis prievartavimas). 37. Netiesioginė tyčia (NT).Nusikalstama veika yra padaryta NT tada, kai asmuo suvokia daromos NV pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti (BK 15str. 3d.).NT nuo tiesioginės skiriasi tik valiniu kaltės momentu – santykiu su pavojingų padarinių kilimu. Valinis NT momentas nusakytas žodžiais: „nors nenorėjo, tačiau leido jiems kilti“. Pavojingi padariniai tampa neišvengiami dėl to, kad kaltininkas tikslui pasiekti tokį elgesio būdą vietą ir laiką, jog pasirinktomis sąlygomis nepageidaujami padariniai tampa labai tikėtini. Nenoras, kad kiltų pavojingi padariniai NT apibrėžime aiškinami taip – jis nenori šių padarinių, tačiau nieko nedaro, kad jie nekiltų. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Netiesioginė tyčia - kai kaltininkas siekia tik veikos, bet abejingas pasekmėms.38. Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia (AT ir NT).Norint tinkamai kvalifikuoti veiką neužtenka nustatyti asmens kaltę – tyčią tiesioginės ar netiesioginės tyčios požiūriu. Būtina detalizuoti kaltę apibrėžtos ar neapibrėžtos tyčios požiūriu. AT yra tada, kai asmuo darydamas pavojingą veiką suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių.

43

Page 44: Baudžiamoji teisė

NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių.39. Nv kvalifikavimas esant AT.NV kvalifikavimo taisyklė esant AT yra tokia: veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, t.y. kaltininkas atsako pagal baudžiamojo įstatymo straipsnį, numatantį padarinius, kuriuos asmuo numatė ir kurių siekė. Pvz. šaudamas nušauti, o ne pagąsdinti. Esant apibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, kokių pasekmių kaltininkas norėjo už tokias ir atsakys. (jei pavyko – veika baigta, jei nepavyko – už pasekmes).40. Nv kvalifikavimas esant NT.NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių. Esant NT kaltininko padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t.y. asmuo atsako pagal BK straipsnį, kuris numato atsakomybę už kilusius padarinius. Esant neapibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal realiai kilusias pasekmes. Kas padaryta už tai ir atsako. Jei pasekmių nekyla reikia kiek įmanoma labiau konkretizuoti galėjusias kilti pasekmes. Apie tai spręstina iš kaltininko parodymų ir objektyvių bylos aplinkybių.Norint padaryti teisingą išvadą apie tyčios apibrėžtumą labai svarbu kaltinamojo parodymus lyginti su objektyviaisiais padarytos NV požymiais: nusikalstamos veikos padarymo būdą, įrankius, pasinaudoti kita informacija apie kaltinamojo ketinimus. 41. Išankstinė ir staiga kilusi tyčia.Pagal susiformavimo momentą tyčia skirstoma į a) išankstinę tyčią, kurios atveju tarp nusikalstamo ketinimo atsiradimo ir jo realizavimo būna tam tikras laiko tarpas, per kurį kaltininkas apgalvoja esmines nv padarymo detales, būdą, paruošia priemones ar įrankius veikai atlikti. Tai paprastai liudija apie didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą;b) staiga kilusią tyčią, kurios atveju atotrūkio tarp nusikalstamo ketinimoatsiradimo ir jo realizavimo nėra arba jis būna labai trumpas. Staiga atsiradusi tyčia turi porūšį – afektinę tyčią..42. Afektinė tyčia (AFT).AFT yra specifinė tiesioginės tyčios atmaina. Pagrindinis jos ypatumas – ši tyčia susiformuoja staiga, prieš pat padarant nusikalstamą veiką dėl kažkokių išorinių veiksnių, kurie paveikia kaltininko psichiką ir suformuoja sprendimą padaryti nusikaltimą. Esant AFT kaltininko gebėjimas valdyti savo veiksmus yra ribotas. Esminis šios tyčios bruožas tas, kad ji staiga susiformuoja ir greitai praeina. Todėl turi būti įgyvendinta per trumpą laiko tarpą. Todėl veikos kvalifikavimas siejamas su pakankamai greitu atsaku į dirgiklį. (BK 131 str., kai motina nužudo savo naujagimį dėl gimdymo nulemtos psichinės būsenos, o ne dėl kitų priežasčių; 130, 136 str.). AFT laikoma lengvesne tyčios rūšimi, todėl jos pagrindu įstatymų leidėjas formuoja privilegijuotas NV sudėtis, nustatydamas švelnesnes bausmes. Afekto būsena, sukelianti AFT nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Tycios susiformavimo laikas:Tycia isansktine-pasiruose is ankstoTycia padaryta susijaudinus(afektine tycia)

43. Neatsargi kaltė (NK)

Neatsargumas yra antra kaltės forma, kuriai esant galima BA už padarytą pavojingą veiką. Palyginti su tyčine kalte, neatsargumas yra mažiau pavojinga ir reikšminga kaltės forma. Dėl neatsargių NV sužalojama ir žūsta daug daugiau žmonių, sunaikinama daugiau turto, negu dėl tyčinių veikų. Baudžiamoji atsakomybė nustatoma tik atsižvelgiant į padarinių sunkumą ir visiškai nekreipiant dėmesio į pačios veikos pavojingumą. NK formos apibrėžimai pateikiami BK 16 str. Yra dvi NK rūšys: nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas.44. Neatsargios kaltės (NK) rūšys. Yra dvi NK rūšys: a) nusikalstamas pasitikėjimas - nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.b) nusikalstamas nerūpestingumas - nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.. 45. Nusikalstamas pasitikėjimas (NP).BK 16str. 2d. pateikiamas apibrėžimas, kas tai yra NP: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl NP, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Kalbant apie NP asmens psichinis santykis su daroma veika išreiškiamas žodžiais – asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį.NP konstatuoti būtina jog asmuo numato pavojingų padarinių kilimą. Tai yra, kai padariniai numatomi kaip labai mažai tikėtini. Kaltininkas nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytų ir jam inkriminuojamų padarinių. Valinis NP kaltės momentas. NP apibrėžime pasakytas žodžiais – lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų padarinių. Padarinių nenoras susijęs su tikėjimu, kad jų neatsiras. Tikėjimas turi remtis apskaičiavimais, objektyviomis aplinkybėmis ar jėgomis, kurios kaltininko požiūriu turėtų padėti išvengti pavojingų padarinių. NP esminis požymis yra asmens daromų apskaičiavimų ar tikėjimo lengvabūdiškumas. 46. Np atribojimas nuo tyčinės kaltės formos.Daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Skirtinga veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingos pačios veikos objektyvus pavojingumas, kuris atsispindi žmogaus sąmonėje. Veikdamas tyčia, kaltininkas suvokia, kad jo daroma veika yra labai socialiai žalinga, iš esmės nusikalstama. Kalbant apie nusikalstamą pasitikėjimą, asmens psichinis santykis su daroma veika būtų išreiškiamas žodžiais „asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį“. Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina, jog asmuo numato pavojingų padarinių kilimą. Tačiau numatymo pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčia darydamas nusikalstamą veiką asmuo siekia pavojingų padarinių kaip savo poelgio tikslo ar būtinos sąlygos tikslui pasiekti. Atsižvelgdamas į daromos veikos tikslus ir motyvus, jis numato pavojingus darinius kaip neišvengiamus arba labai tikėtinus. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytų ir jam inkriminuojamų padarinių. Taigi, darytina išvada, kad pavojingų darinių numatymo pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčiai būdinga, kad numatoma, jog pavojingi padariniai neišvengiami ar labai tikėtini, o esant nusikalstamam pasitikėjimui – padariniai numatomi kaip labai mažai tikėtini.47. Nusikalstamas nerūpestingumas (NN).

44

Page 45: Baudžiamoji teisė

BK 16str. 6d. apibrėžiamas nusikalstamas nerūpestingumas: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl NN jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Kadangi įstatyme pasakyta, kad kaltininkas nenumatė pavojingų padarinių kilimo, logiška manyti, jog jis nesuvokia daromos veikos pavojingo pobūdžio. Tai esminis NN momentas, skiriantis jį nuo kitų kaltės formų. Veikdamas NN suvokia, ką daro, tačiau situacijų suvokimas nėra visiškas, suvokiamos ne visos reikšmingos veikos aplinkybės. Daroma socialiai žalinga pavojinga veika. Nesuvokdamas daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio asmuo nenumato, kad dėl jo poveikio kils įstatymo numatomi pavojingi padariniai. Norint pripažinti asmens veiką padarytą dėl NN, būtina nustatyti, kad asmuo pažeidė savo pareigą, būti dėmesingas, atidus atlikdamas tam tikrą darbą. Baudžiamoji atsakomybė dėl NN įgyvendinti kilus BK numatytų pavojingų padarinių būtina nustatyti buvus pareigą būti atidžiam. Objektyvaus kriterijaus nepakanka, norint pripažinti asmenį NN sukėlus pavojingų padarinių . Reikalaujama nustatyti ir subjektyvųjį kaltės kriterijų – atlikti individualių asmens savybių įvertinimą nustatant kaltę. Išsiaiškinama, ar asmuo galėjo konkrečioje situacijoje suprasti socialinę daromo poelgio reikšmę ir išvengti pavojingų padarinių. 48. NN struktūra ir įrodinėjimo problemos. ??????????????49. Atsakomybės už neatsargias nv ypatumai.Atsakomybė už veikas, padarytas esant neatsargiai kaltei, BK ribojama. BK 16str.4d. nustatyta, kad asmuo baudžiamas už nv padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso spec. dalyje numatytais atvejais. Sankcijos už neatsargias nv BK paprastai yra švelnesnės negu už analogiškas tyčines nv. Baudžiamoji atsakomybė nustatoma tik atsižvelgiant į padarinių sunkumą ir visiškai nekreipiant dėmesio į pačios veikos pavojingumą.50. Mišri kaltės forma (Mk).Vertinama nevienareikšmiškai. Vieni autoriai Mk pripažįsta, argumentuodami tuo, kad B įstatymai numato nusikaltimo sudėčių, kuriose kaltininko veiksmai yra tyčiniai, o pasekmės - neatsargios (pvz., išžaginimas, sukėlęs sunkias pasekmes). Kiti nepripažįsta teigdami, kad B įstatymas tiesiogiai nenumato Mk, o BT teorija negali sukurti naujos kaltės formos. Vadovėlio autoriai pripažįsta. Mišri kaltė galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Mišri kaltė - tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis.Veikla - tyčinė, pasekmės - dėl neatsargumo.BT suformuluota taisyklė: visais atvejais viso nusikaltimo atžvilgiu kaltės forma nulemia kaltininko psichinį santykį su pasekmėmis.Kvalifikuojamas kaip neatsargus. Išimtis, kuomet įstatymų leidėjas numato tokią sudėtį, kai veika padaroma tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes”.

BT teorijoje Mišri kaltė suvokiama plačiąją ir siaurąją prasme.Plačiąją prasme mišri kaltė bus, kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Čia galimi keli kvalifikavimo

variantai:1) bendra taisyklė nustato, kad materialiose nusik. sudėtyse nusik-mo kvalifikavimą nulemia kaltininko psichinis santykis su

pasekmėmis, todėl toks nusik-mas bus laikomas padarytu dėl neatsargumo.2) minėta taisyklė nebus taikoma, kai B įstatymas numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti tyčinė, o pasekmės gali atsirasti ir dėl

neatsargumo (pvz., neteisėtas aborto darymas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį).Siaurąją prasme mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o

kitos - neatsargumas. Čia būtinos trys sąlygos: 1) viena veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes; 2) veikai ir vienoms pasekmėms kaltė yra tyčinė, o antroms pasekmėms - neatsargumas; 3 tarp veikos ir pasekmių egzistuoja du savarankiški priežastiniai ryšiai.

Siaurąja prasme mišri kaltė interpretuojama tik teorijoje.Būtinos 3 sąlygos:1) būtina viena veika,2) ji turi sukleti dvi savarankiškas pasekmes,3) veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienų - tyčia, o kitų - neatsargumas.

Pasekmes turi sukelti skirtingi priežastiniai ryšiai. Jei mirtį sukėlė kūno sužalojimas, mišrios kaltės nebus - bus nužudymas. pvz., bus, kai kaltininkas nori išdurti akį ir padaro tai nešvariu pirštu, o nukentėjusysis dėl kraujo užkrėtimo miršta. Jei išdūrus akį, asmuo miršta nuo nukraujavimo - vienas priežastinis ryšys ir turėsime nužudymą51. Kazusas. Jo atribojimas nuo tyčios ir neatsargumo. Kazuso teisiniai padariniai.Kazusas, tai BĮ numatytų padarinių sukėlimas be kaltės. Tai toks asmens psichinis santykis, su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais, kuris neatitinka nei tyčinės nei neatsargios kaltės sampratos. Padaryta veika yra kazusas, kai asmuo suvokia rizikingą daromos veikos pobūdį, numato įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę, ir nors pagrįstai tikisi jų išvengti, šie padariniai vis dėlto kyla . Esminis NP ir kazuso skirtumas yra asmens tikėjimo, kad padarinių nekils pobūdis. Padaryta veika yra kazusas, kai asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumato pavojingų padarinių kilimo galimybės, neturėjo arba negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų padarinių, tačiau jų kilo.Konstatavus kazusą, nekyla baudžiamoji atsakomybė. Tačiau tai nepašalina civilinės atsakomybės už padarytą žalą. Savo vaikos teisinis vertinimas:1.Galvoja kad nusikalstamos veikos nedaro,bet padaro2.

52. Kaltės klausimas esant juridinio asmens ba. 8 dešimtmetyje buvo keletas Europos konvencijų, kurios numatė sąlygą valstybėms numatyti JA kaip baudžiamosios atsakomybės subjektą (daugiausia – ekologinės konvencijos), tačiau kaip tai padaryti – nebuvo nusakyta. 1990 m. Europos konvencija prieš korupciją numato valstybėms absoliučią pareigą numatyti baudžiamąją atsakomybę ir JA ir pateikia pagrindinę sampratą – kada ši atsakomybė gali būti taikoma:

1. veika padaroma JA naudai;2. susideda iš keleto alternatyvų:- tai yra padaroma to JA vadovybės sprendimu- tai yra padaroma be vadovybės sprendimo, bet vadovybei leidus (žinant, neprieštaraujant).Konvencija įvardina ir veikų rūšis (kurios sudaro korupciją), už kurią valstybė privalo numatyti atsakomybę:1. kyšio davimas, 2. tarpininkavimas kyšininkaujant, 3. kyšio priėmimas4. šių trijų veikų pagrindu gautų pinigų plovimas.

45

Page 46: Baudžiamoji teisė

Atsižvelgiant į aplinkosauginių konvencijų reikalavimus prie šio sąrašo prijungtos ir tos veikos, kurios daro žalą aplinkai, tačiau kad atsakomybė kiltų JA vienas iš esminių tokių veikų bruožų turi būti – jos turi sukelti sunkias pasekmes.

JA baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo FA baudžiamosios atsakomybės ir tuo, kad JA taikomos skirtingos nusikaltimo padarymo teisinės pasekmės, poveikio priemonės BK 43str., 47str.,52str.,53str.

Bendra taisyklė sako, kad JA gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tas veikas, kurios yra įvardintos specialiojoje dalyje.pvz. BK 188str.4d. Šiuo atveju nustatyti yra labai paprasta, nes prie kiekvieno specialiosios dalies straipsnio, kuriame numatyta už nusikalstamą veiką galima JA atsakomybė, visada rasite specialią dalį, kurioj pasakoma, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir JA, arba, jeigu tai kelios dalys, gali būti pasakoma, kad už 2,3 dalies numatytas veikas atsako JA. Antras momentas, tai - specialios sąlygos, kurios yra būtinos JA baudžiamajai atsakomybei. Pabrėžtina, kad visos šios sąlygos yra būtinos vienu metu – jeigu bent vienos sąlygos nėra, reiškia kalbėti apie JA baudžiamąją atsakomybę mes nebegalim. Bendra sąlyga – JA atsako už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, jeigu (sąlygos):a) fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro JA naudai arba interesais;b) fizinis asmuo, kuris padarė tą nusikalstamą veiką, veikia individualiai arba JA vardu. Tai kartais teisės teorijoje vadinamas absoliučiu požymiu;c) pats fizinis asmuo, kuris daro konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti užimantis vadovaujančias pareigas JA. Šis požymis taip kaip jis yra apibrėžtas LR BK, ir tarptautinėje teisėje, kelia šiek tiek problemų, nes šiuo atveju nėra sąrašo tų pareigų, apie kurias mes galėtume pasakyti, jog tai yra vadovaujančios pareigos. Ši sąlyga yra alternatyvi.

Dar kartą pasikartosiu, kad visos šios išvardintos sąlygos, apart tą vieną alternatyvią, turi būti vienu metu, jeigu bent vienos neturime, kalbėt apie JA baudžiamąją atsakomybę mes negalime. Atsakomybėn yra traukiami tiek fizinis asmuo, kuris padarė tą nusikalstamą veiką, tiek ir JA, t.y. fizinis asmuo, kuris padarė tą konkrečią veiką , dėl to fakto, kad yra traukiamas JA baudžiamojon atsakomybėn, šiuo atveju atsakomybės neišvengia. BK sako, kad: 1) valstybė yra pirmas JA, kuris yra išimamas iš baudžiamosios teisės jurisdikcijos; 2) valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Tiek valstybės, tiek savivaldybės institucijų ir įstaigų išsamiai pateikia valstybės tarnybos arba viešojo administravimo įstatymas, jose yra išsamus institucijų ir įstaigų sąrašas (pvz., ministerijos, departamentai prie vyriausybės, prie ministerijų, savivaldybės taryba, savivaldybės valdyba, arba kitaip tariant, tai yra viešojo administravimo, kontrolės subjektai, teismai, vėlgi pabrėžtina, jų sąrašas yra pateikiamas išsamiai, ir čia turėtina omenyje, kad iš baudžiamosios teisės jurisdikcijos valstybės, savivaldybės įmonės nėra išimamos, netgi jeigu valstybė kontroliuoja visą 100 procentų akcijų, įmonė bus atsakinga pagal BK, jeigu tos atsakomybės sąlygos atitiks tas sąlygas, apie kurias kalbėta anksčiau; 3) tarptautinė viešoji organizacija53. Klaida. Juridinė klaida. Faktinė klaida. Klaidų įtaka ba.Klaida BT, tai asmens klaidingas padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo ar neteisingas tam tikrų veikos faktinių aplinkybių suvokimas. Tai daromos veikos objektyvių ir subjektyvių požymių neatitiktis. Pagal pobūdį klaidos skirstomos į teisines ir faktines. Teisinės klaidos, tai daromos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo suvokimo klaidos. Faktinės klaidos tam tikrų daugiau ar mažiau reikšmingų NV sudėčiai ir veikai kvalifikuoti objektyvių požymių subjektyvaus suvokimo klaidos.Visos klaidos (teisinės ir faktinės) baudžiamojoje teisėje skirstomos į dvi grupes: teisiškai reikšmingas ir teisiškai nereikšmingas klaidas. Teisiškai reikšmingos yra klaidos, kurios pašalina baudžiamąją atsakomybę už padarytą veiką arba ją koreguoja, verčia keisti padarytos veikos baudžiamąjį teisinį vertinimą, t.y. nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Teisiškai nereikšmingos klaidos nekeičia nei padarytos veikos nusikaltimo pobūdžio, nei teisinės jos kvalifikacijos. Išskirtinis teisinių klaidų bruožas yra tas, kad klaidingai suvokiamos ne tam tikros faktinės daromos veikos aplinkybės, o visuminis teisinis jos vertinimas. Teisinės klaidos gali būti šios: 1. Klaida dėl nusikalstamo veikos pobūdžio, 2 Klaida dėl padarytos veikos teisinės kvalifikacijos. 1)Klaidos dėl nusikalstamo veikos pobūdžio gali būti dvejopos: a) asmuo, darantis objektyvią pavojingą veiką, gali būti įsitikinęs, kad jo veika įstatymo leistina arba, nors ir socialiai žalinga, tačiau nėra priešinga baudžiamajai teisei, t. y. nėra nusikalstama; b) asmuo, įsitikinęs, kad daro baudžiamojo įstatymo užraustą veiką, t.y. nusikalstamą veiką, tačiau iš tikrųjų jo veika nėra nusikalstama.Tai atvejai, kai apkaltinamas asmuo per ikiteisminį tyrimą ar duodamas parodymus teisme teigia tikrai suvokęs socialinę veikos reikšmę. Kai kurių užsienio valstybių įstatymuose tokio pobūdžio klaidos pripažįstamos teisiškai reikšmingos, jei asmuo negalėjo klaidos išvengti. BK 2 str. 2 d. – „Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia“. Kartu su šio straipsnio 3 d. suformuota nuostata, kad „Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio“. 2)Klaidos dėl padarytos veikos teisinės kvalifikacijos yra teisiškai nereikšmingos. Asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas esant teisinei klaidai sprendžiamas remiantis faktiškai padarytos veikos juridine reikšme. Prie teisinių klaidų priskiriamos ir klaidos dėl tam tikrų nusikaltimo sudėties požymių teisinės reikšmės. Asmuo, darydamas pavojingą veiką ir suvokdamas jos pobūdį gali daryti klaidą dėl veikos kvalifikavimo (mano, kad sukčiauja, o iš tikrųjų prievartauja turtą). Tokia teisinė klaida nėra teisiškai reikšminga, asmuo atsako už padarytą nusikaltimą.Faktinės klaidos – tai nepadarytos veikos teisinio vertinimo klaidos, o klaidos dėl faktinių padarytos veikos aplinkybių. Kaltininkas suvokia, kad daro pavojingą veiką, tačiau klysta dėl atskirų objektyvių daromos veikos požymių. Faktinės klaidos yra kelių rūšių: a) klaidos dėl nusikalstamos veikos dalyko (klaidos dėl nukentėjusiojo, dėl nusikaltimo dalyko „kėsinimosi į BĮ nesaugomą vertybę“); b) klaida susijusi su pavojingos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis;c) klaida dėl būtinosios ginties sąlygų, kuri sukelia tariamosios ginties būklę. Ši klaida priklauso prie teisiškai reikšmingų klaidų. Atsižvelgiant į situaciją ji gali būti įvertinta kaip pateisinama arba nepateisinama. Klaidos paprastai išaiškėja tiriant bylą iš kaltininko parodymų. Jas vertina atliekantis ikiteisminį tyrimą asmuo ir teismas. 54. BA ypatumai už nv, padarytas apsvaigus...

BK girto ar apsvaigusio nuo narkotikų ir kt. medžiagų asmens padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę lygiai taip pat kaip ir blaivaus ar neapsvaigusio. Iš šios taisyklės išimtis, numatyta BK 19str.2d.

BK 19str.3d. numatytos bausmės švelninimo sąlygos, padarius veiką apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Vertinant girtumo įtaką baudžiamajai atsakomybei – sunku pagrįsti – kodėl taip yra. Abejonės sietinos su tuo, kad medicininiu kriterijumi yra ir laikinas psichikos sutrikimas (apsvaigimas tokių irgi yra). Ar tas laikinas psichikos sutrikimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, ar ne – jau kitas klausimas. Dėl girtumo populiariausias aiškinimas – visi gers ir darys nusikaltimus, o antras argumentas – realus gyvenimas rodo, kad 1/3 nusikaltimų padaro išgėrę ar neblaivūs. Tačiau tai tik medicininis kriterijus, o dar turi būti juridinis (ar suvokia ir valdo – kiek reikia gerti, kad nesuvoktum savo veiksmų)

Girtumo sąvoka skirtinga nei medicinoje- nesvarbu – kiek promilių , išoriškai žmogus turi būti paveiktas.55. Fiziologinio girtumo sąvoka.

46

Page 47: Baudžiamoji teisė

BK 19 str. Rašoma, asmenys, padarę NV paprasto (fiziologinio) girtumo būsenos visada pripažįstami pakaltinami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Fiziologinis girtumas nepašalina BA už tokios būsenos padarytą veiką neatsižvelgiant į girtumo laipsnį BA grindžiama tuo, kad asmuo suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, nekontroliuoti savo veiksmų ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink ir praranda savo veiksmų kontrolę. 56. Fiziologinio girtumo formos ir jų įtaka atsakomybei.Fiziologinio girtumo formos yra:1) savanorišką girtumas;2) priverstinis girtumas.

Savanoriško fiziologinio girtumo ar apsvaigimo metu iš esmės nenutrūksta normalus psichinis kaltininko ryšys su išoriniu pasauliu. Esant šiam girtumui gali būti psichikos pakitimų, tačiau jie neatima galimybės suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti - tokie asmenys yra pakaltinami.BK 19 str.2 d. asmuo, kuris nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėjo suvokti pavojingo nv pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, baudžiamas švelniau arba atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. BĮ numato 2 privalomas sąlygas: 1) asmuo turi būti nugirdytas prieš savo valią; 2) asmuo, būdamas girtas, turi nevisiškai suvokti savo daromą veiką.57. Patologinis girtumas.Patologinis girtumas laikomas antra stipraus apsvaigimo alkoholiu forma. Patologinis girtumas - tai staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas. Jis gali atsirasti ir psichiškai sveikiems žmonėms veikiant ekstremaliems veiksniams – didelis nuovargis, fizinis, psichinis išsekimas, badas, ilgalaikė nemiga, stresas. Dėl patologinio girtumo pažeidžiami suvokimo procesai. Žmogus praranda normalų sąlyti su išoriniu pasauliu. Patologinio girtumo būsena sukelia įvairių haliucinacijų, dėl to asmuo gali padaryti įstatymo draudžiamą veiką. Patologinis girtumas trunka neilgai. Žmogus paprastai užmiega ir pabudęs nieko neprisimena. Patologinio girtumo diagnostika ir ekspertizė gana sudėtinga. Žmogus,. Padaręs veiką patologinio girtumo būsenos pripažįstamas nepakaltinamu. Jo nepakaltinamumas medicinos požiūriu nulemiamas „Kitokios patologinės būsenos buvimu“. Toks asmuo baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. 58. Fiziologinio ir patologinio girtumų atribojimas.Būtina išskirti:1) savanorišką ir priverstinį girtumą ar apsvaigimą;2) fiziologinį ir patologinį girtumą ar apsvaigimą.

Ir savanoriškas, ir priverstinis patologinis girtumas ar apsvaigimas sukelia ūminę trumpalaikę psichozę, kuri yra medicininis nepakaltinamumo kriterijus. Patologinis girtumas ar apsvaigimas prasideda staiga, žmogų apima pyktis, baimė, haliucinacijos; asmuo iškreiptai suvokia tikrovę, todėl negali teisingai suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Tokie asmenys dažniausiai pripažįstami nepakaltinamais. Savanoriško fiziologinio girtumo ar apsvaigimo metu iš esmės nenutrūksta normalus psichinis kaltininko ryšys su išoriniu pasauliu. Esant šiam girtumui gali būti psichikos pakitimų, tačiau jie neatima galimybės suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti - tokie asmenys yra pakaltinami.Teisinė reikšmė: 1) girtumą ar apsvaigimą galima numatyti kaip specialiojo nusikaltimo subjekto požymį; 2) vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. 59. Apsvaigimo nuo ... samprata ir įtaka ba.Žmogaus psichika iš dalies gali sutrikti dėl narkotinių, psichotropinių medžiagų vartojimo. Asmenys, padarę NV dėl šių medžiagų vartojimo pripažįstami pakaltinami. Nes šis apsvaigimas neatima galimybės suprasti savo veiksmų esmės. Jei dėl ilgalaikio šių medžiagų vartojimo asmuo netenka glimybės suvokti supančią tikrovę, t.y. suserga psichikos liga, paaręs pavojingą veiką jis gali būti pripažįstamas nepakaltinamu. Pagal BK 19 str.2 d. asmuo, kuris nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėjo suvokti pavojingo nv pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, baudžiamas švelniau atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.60. Subjektyvieji nv sudėties fakultatyvūs požymiai, jų reikšmė.

Subjektyvius požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir fakultatyvinius. Pagrindiniai: pakaltinamumas, amžius, kaltė.Fakultatyviniai: motyvas ir tikslas.Kadangi nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra fakultatyvieji požymiai, jų reikšmė gali būti trejopa: Tarp motyvo ir tikslo yra egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvas

ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį. Antra vertus, nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.

1. Motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., išdavystė (117 str.) , Šiais atvejais motyvo arba tikslo nebuvimas liudija apie visos nusikaltimo sudėties nebuvimą.

2. Motyvas arba tikslas gali būti kvalifikuojančiu ar privilegijuotu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų. Šiais atvejais motyvo ar tikslo nebuvimas nusikalstamą veiką leidžia kvalifikuoti pagal bendrą normą, pvz., kaip paprastą nužudymą.

3. Kai motyvas ir tikslas neįtraukiami į privalomus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau ir tada jie privalomai nustatomi. Šiuo atveju motyvas ir tikslas atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį, nes padeda atskleisti tikrąjį nusikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių, leidžia nustatyti tyčią ir jos kryptingumą, apibūdina kaltininką ir veikos pavojingumo laipsnį, o kartu turi įtakos skiriant bausmę.Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, atribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant ir skiriant bausmės rūšį ir dydį.61. Motyvas, jo samprata.

Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Nv motyvas pagal bt teoriją yra veikos priežastis, paskata, nusikalstamo elgesio varomoji jėga ar savęs pateisinimas. Dažniausiai įstatyme nurodomi motyvai yra savanaudiškos ar chuliganiškos paskatos. Nv padarymo motyvas išreiškiamas vartojant terminus „iš...paskatų“, „dėl...“, „už...“.62. Motyvų rūšys.Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali būti klasifikuojami į:

1) pozityvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.);2) neutralius (meilė, draugystė ir pan.);3) negatyvius (savanaudiškumas, pavydas, chuliganiškos ar kt. paskatos ir pan.).

47

Page 48: Baudžiamoji teisė

Pažymėtina, kad nusikaltimas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų.63. Tikslas, jo samprata.Nusikaltimo padarymo tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Tai asmens siekiai, susiję su nv padarymu, priežastys, dėl ko jis nusprendė padaryti nusikalstamą veiką. Nv padarymo tikslas paprastai išreiškiamas BK straipsnių dispozicijose vartojant žodžius „siekiant“ arba „turint tikslą“.Nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.

7 tema. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės7.1. Baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių samprata ir rūšys.Baudžiamosios teisės teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys nusikalstamos veikos požymių, nelaikomi nusikaltimu, yra aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei.Pagal BK: 1) būtinoji ginti; 2) asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas; 3) būtinasis reikalingumas; 4) kelio užkirtimas organizuotos grupės veiklai. Pagal projektą, papildomai yra: 1) įsakymo vykdymas; 2) pateisinama ūkinė arba profesinė rizika; 3) mokslinis eksperimentas. Užsienyje papildomai yra: 1) nukentėjusiojo sutikimas (eutanazija); 2) nusikaltimo imitacija; 3) žala, padaryta vykdant karinį įsakymą. Šios aplinkybės padeda atriboti nusikaltimą nuo nenusikaltimo; taip pat drąsina žmones sulaikyti kitus nuo nusikaltimo darymo arba darant nusikaltimą; žmogus yra garantuotas, kad pats nebus nubaustas.Jų požymiai:1) žalos, numatytos BK, padarymas;2) turi pašalinti baudžiamąją atsakomybę, o ne veikos baudžiamumą;3) baudžiamosios atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės buvimu. Pagal teisinę prigimtį:1) aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą;2) aplinkybės, pašalinančios veikos priešingumą teisei. (BK 28-35 str.)

7.2 Būtinoji gintis kaip žmogaus teisė Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.Būtinoji gintis yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė.Būtinoji gintis visuomet yra susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Ji gali būti teisėta arba ne. Teisėta ji būna tuomet, kai atliekama laikantis tam tikrų reikalavimų. Jie susiję su kėsinimusi ir gynyba.

7.3 Būtinoji gintis ir jos teisėtumo sąlygos 1) būtinoji gintis galima ne prieš visus, o tik prieš pavojingus veiksmus: Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jie nukreipti prieš: asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir t.t.Pavojingu kėsinimusi laikomas tik baudžiamojo įst. numatytos veikos.Būtinoji gintis galima ir prieš nepakaltinamus bei mažamečius asmenis (čia būtina vadovautis humaniškumo principu).Teisėti pareigūnų veiksmai nelaikomi pavojingu kėsinimusi. 2) kėsinimosi akivaizdumas – egzistavimas laike. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro žalą arba jau yra aiški jo grėsmė.Pavojingų gyvybei įrenginių įtaisymas taip pat nelaikomas būtinąja gintimi, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės.3) kėsinimosi realumas – egzistavimas erdvėje. Kėsinimasis turi būti iš tikrųjų, objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Jei vis tik taip įvyko tai vadinama tariamąja būtinąja gintimi.Sąlygos dėl ginties:

a)gynyba galima tik apsaugoti įstatymo saugomas vertybes;b)žala t.b. padaroma tik besikėsinančiajam;c)būtinoji gintis t.b. panaudota laiku;d)neperžengtos būtinosios ginties ribos (svarbiausia sąlyga).

7.4. Sąlygos, susijusios su kėsinimusi Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos: 1. Kėsinimosi pavojingumas. 2. Akivaizdumas. 3. Realumas.

48

Page 49: Baudžiamoji teisė

1)kėsinimasis turi būti pavojingas; t.y. nukreiptas prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus. Pavojingas kėsinimasis turi pasireikšti aktyviais veiksmais, nors kartais galima ir prieš neveikimą; 2) kėsinimasis turi būti akivaizdus (egzistavimas laike); kai jau daroma žala arba yra reali grėsmė. Svarbu nustatyti kėsinimo pradžios ir pabaigos momentą; būtinoji gintis negalima tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikalstamos veikos rengimosi stadijoje (galima tik pranešti pareigūnams);3) kėsinimasis turi būti realus (egzistavimas erdvėje)7.5 Kėsinimosi pavojingumas.Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinančio asmens veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, nukreipti prieš kito asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečoamybę, kitas asmens teises ar laisves, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingu kėsinimusi laikomos tik tos BĮ numatytos veikos, kurios gali pasireikšti veikimu.7.6 Kėsinimosi pavojingumo įtaka būtinosios ginties teisei

Kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai turi įtakos Bg teisėtumui:1) jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo panaudoti gynybos

priemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra Bg. Šiuo atveju būtina, kad besiginantysis tai suvoktų ir tyčia darytų žalą;2) nėra Bg, kai įtaisomi pavojingi gyvybei įrengimai, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės; 3) Bg negalima tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikaltimo rengimosi stadijoje. Šiuo atveju gynybos būdas - pranešimas teisėsaugos

organams apie rengiamą nusikaltimą.7.7. Kėsinimosi akivaizdumasAkivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labia aiški jos grėsmė, t.y kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro arba jau yra aiški jo grėsmė. BT teorijoje nurodoma, kad Bg būklė be minėtų atvejų gali būti ir kai gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo iškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu. Ginklų ar kitų daiktų, pavartotų užpuolimo metu, atitekimas besiginančiajam dar besąlygiškai nereiškia kėsinimosi pabaigos.

Akivaizdus – prasidėjo arba tuoj prasidės.7.8. Kėsinimosi realumas.Realiu laikomas kėsinimasis, kuris yra iš tikrųjų, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančio vaizduotėje. Jei realiai kėsinimosi nebuvo ir žmogus dėl tokio kėsinimosi klydo, įsivaizduodamas jį, tokia situacija laikomatariamąja būtinąja gintimi.kėsinimosi realumas – egzistavimas erdvėje. Kėsinimasis turi būti iš tikrųjų, objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Jei vis tik taip įvyko tai vadinama tariamąja būtinąja gintimi.7.9. Reikalavimai keliami gynybaiReikalavimus gynybai nulemia pats kėsinimosi pobūdis. Gynyba turi atitikti tris požymius: 1. Žala padaroma tik besikėsinančiajam. 2. Žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi. 3. Padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų.7.10. Jų turinys1) žala padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims. būtinosios ginties atveju gali būti: gyvybės atėmimas, sunkus kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, laisvės apribojimas, turto sužalojimas ir pan.Baudžiamojo įst. atžvilgiu nesvarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, būtinosios ginties atveju, yra mažesnė, ar didesnė už žalą, kurią šis kėsinosi padaryti besiginančiajam (kitaip nei esant būtinajam reikalingumui).Užpultasis gali gintis ir netiesioginiu būdu (pvz.: užsiundydamas šunį), kurio padaryta žala bus vertinama pagal būtinosios ginties taisykles.2) baudž. įst. Leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų ir t.t. interesus t.y. gintis gali ne tik užpultasis. Ginant asmenį nuo užpuolimo nebūtinas jo sutikimas.3) gynybos priemonės ir padaryta žala laikomos teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį. Šie savo ruožtu priklauso nuo objekto į kurį kėsinamasi vertingumo, veikimo būdo, kėsinimosi intensyvumo. Kėsinimosi pobūdis priklauso nuo pavartotų priemonių, vietos, laiko ir kt. aplinkybių.

7.11. Būtinosios ginties ribų peržengimas ir jo reikšmė asmens baudžiamajai atsakomybeiBūtinosios ginties ribų peržengimas (arba gynybos ekscesas) (28 str. 3 d. NBK) – aiškus gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimas. Tokiu atveju pasikėsinimo atrėmimo intensyvumas aiškiai viršija gynybos poreikius. Bet tai dar nereiškia, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Požymiai, kuriems esant nepripažįstama, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos: 1. jei užpuolikui padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, materialinė žala. 2. jei užpuolikui padaroma žala dėl neatsargumo. Baudž. atsakomybės neužtraukia būtinosios ginties ribų peržengimas, jei tai įvyko dėl didelio išgąsčio, kurį sukėlė kėsinimasis, taip pat ginantis nuo įsibrovimo į būstą.Tais atvejais, kai būtinosios ginties ribų peržengimas užtraukia baudž. atsakomybę, nus.v. vertinama kaip atlikta lengvinančiomis aplinkybėmis (59 str. 1d. 9 p. NBK). Teismas gali paskirti švelnesnę, negu numatyta baudž. įst. bausmę (62 str. 2 d. 5 p. NBK).

Svarbūs aspektai:1) įstatymų leidėjas nereikalauja žalos adekvatumo. Besiginantysis gali pažeisti geresnį gėrį nei yra kėsinamasi, pvz., kėsinasi į turtą –

ginantis į sveikatą; 2) nereikalaujama gynybos priemonių atitikimo kėsinimosi priemonėms. Gynybos priemonės gali būti galingesnės;3) ypač svarbu kėsinimosi intensyvumas ir apimtys - kokiu būdu daromas kėsinimasis (kiek užpuolikų, kokios priemonės, kokį gėrį nori

pažeisti). Kitos svarbios aplinkybės – laikas, vieta, tiek besikėsinančiojo, tiek besiginančiojo fizinės galimybės.

7.12. Besikėsinančiam padaromos žalos dydis ir jo baudžiamasis teisinis vertinimas.Kriterijai kai nelaikoma peržengimu: a) jei besikėsinančiajam padaromas nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas arba žala;b) taip pat jei ta žala padaroma dėl neatsargumo; c) žala neatitinkanti pavojingumo pobūdžio buvo padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio; d) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą

7.13. Tariamoji gintis

49

Page 50: Baudžiamoji teisė

Situaciją, kai iš tikrųjų užpuolimo nebuvo, o besiginantysis klysta, manydamas, įsivaizduodamas jį esant, ir nesuvokia savo prielaidos klaidingumo, būtina laikyti tariamąja gintimi.Tariamai ginantis padarytą žalą galima tik prilyginti padarytai būtinosios ginties sąlygomis.Būtinosios ginties būklė susideda iš trijų elementų: kėsinimosi, gynybos ir tam tikrų jų tarpusavio ryšių, santykių. Tariamosios ginties atveju visų elementų nėra.Tariamosios ginties, skirtingai nei realios ginties, nebaudimo esmė yra kita – asmuo nebaudžiamas, nes jo padarytoje veikoje nelieka kaltės elemento (žmogus nesuvokia ir negali bei neturi suvokti savo įsitikinimo ydingumo).Klaida gali atsirasti: 1. Kai neteisingai vertinamos paties įvykio aplinkybės ir nukentėjusiojo elgesys laikomas pavojingu;2. Kai neteisingai vertinamas pašalinio asmens vaidmuo užpuolimo sąlygomis;3. Kai neteisingai vertinami kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai.7.14. Asmens veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo aspektai esant tariamajai ginčiaiVertinant tariamąją gintį būtina atsižvelgti: 1. ar įvykio faktinės aplinkybės ir besiginančiojo psichinė būklė davė pagrindo manyti esant puolimą;2. ar kaltininkas, būdamas bent kiek atidesnis, sąžiningesnis turėjo ir galėjo numatyti savo prielaidos klaidingumą.Esant tariamajai ginčiai žala gali atsirasti dvejopai: 1. nesuvokiant ir pagal įvykio aplinkybes negalint suvokti savo klaidos dėl gresiančio pavojaus (veikimas be kaltės); 2. nesuvokiant savo vertinimo klaidingumo, tačiau pagal situaciją privalėjus ir galėjus suvokti savo klaidą (veikimas neatsargios kaltės forma).7.15. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo ir žalos jam padarymo teisėtumo sąlygos.Sulaikymo teisėtumo sąlygos:1) Sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikalst. veiką. Tai įrodo įv. aplinkybės – yra liudininkų, užklumpama darant nusik. veiką, ant rūbų liko pėdsakai ir pan. Jei asmuo, kuris sulaiko, suklydo – tai nebus traukiamas baudž. atsakomybėn jei neprivalėjo ir negalėjo suvokti jog daro klaidą. Jei privalėjo ir galėjo suvokti tai bus traukiamas už neatsargumą.2) Turi būti atitikimas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmenų veiksmų. Tai proporcingumo principas.Sulaikantysis turi atsižvelgti į sulaikomojo elgesį ir naudoti minimalias priemones jo laisvei apriboti. Fizinė prievarta galima tuo atveju, kai sulaikomasis aktyviai priešinasi.3) Fizinės prievartos panaudojimo ribos. Pagal seno BK 14(2)str. sunkų kūno sužalojimą sulaikant galima padaryti tik kai asmuo yra padaręs tyčinį nužudymą. Pagal naują BK 29str. – padaręs tyčinį nužudymą ar pasikėsinęs tai padaryti. Jeigu sulaikant bus padaryta nereikalinga žala ar nužudomas suimamasis, sulaikantis asmuo bus traukiamas baudž. atsakomybėn bendrais pagrindais. Dažnai sulaikymas pereina į būtinąją gintį, bet gali būti ir atvirkščiai.7.16. Sąlygos, susijusios su nusikalstomos veikos padarymu7.17. Jų turinys.7.18.Sąlygos, susijusios su žalos padarymu7.19. Jų turinys.

Sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį žala gali būti padaroma tik jam, bet ne tretiesiems asmenims. Jei sulaikant tokį smenį žala padaroma teetiesiems asmenims, situacija gali būti vertinama pagal būtinojo reikalingumo taisykles.Sulaikantysis asmuo, atsižvelgdamas į nusikalstamą veiką padariusio asmens elgesį, realią situaciją ir savo galimybes, sulaikydamas kaltininką turi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmų laisvę.

7.20. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo ir žalos jam padarymo teisėtumo sąlygų pažeidimo įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei.Žala, padaryta nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, turi iš esmės atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei sulaikymo aplinkybes. Tačiau bet kuriuo atveju fizinės prievartos panaudojimo ribas reglamentuoja BĮ nuostata, jog žala asmeniui gali būti padaroma tik tuo atveju, jei kitomis priemonėmis nebuvo įmanoma jo sulaikyti.7.21. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas ir būtinoji gintis.

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo Bg savo tikslu: Bg atveju siekiama apginti interesą, kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant žalą galima padaryti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, Bg galima ir nuo mažamečio ar nepakaltinamo asmens vykdomo kėsinimosi. Sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo, tuo tarpu Bg galima kėsinimosi metu, čia aktyvus yra užpuolikas.

Sulaikymas gali peraugti į BG. Jei sulaikomasis pasipriešina, pradeda galioti BG taisyklės. Taip pat BG gali peraugti į sulaikymą.

7.22. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas kaip baudžiamosios teisės ir baudžaimojo proceso institutas.7.23 Jų skiriamieji bruožai.Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo institutą reikia skirti nuo įtariamojo sulaikymo, atliekamo vadovaujantis BPK normomis. Jį turi teisę vykdyti tik teisėsaugos institucijų pareigūnai. Tokių pareigūnų veiksmai sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį turėtų būti vertinami pagal profesinės pareigos vykdymo taisykles.7.24. Būtinasis reikalingumas ir jo teisėtumo sąlygos.BR – tokia situacija, kai susiduria du teisės saugomi interesai, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antrajam, jeigu padarytoji žala bus mažesnė už išvengtąją.BR teisėtumo sąlygos: 1) Turi grėsti žala valstybės, visuomenės interesams ar piliečių teisėms;2) Pavojus turi būti akivaizdus ir realus. Akivaizdus – pavojus iškilo ir nepasibaigė, tačiau tiesiogiai dar nepasireiškia ir kelia grėsmę interesams. Nei būsimas, nei praėjęs pavojus negali sudaryti BR. Realus pavojus egzistuoja tikrovėje. Jei asmuo negalėjo ir neprivalėjo suvokti pavojaus realumo, tai jo veikoje nebus kaltės, bet jei nesuvokė dėl neapdairumo, tai bus traukiamas baudž. atsakomybėn dėl neatsargumo.3) Jei gresiančio pavojaus neįmanoma kitais būdais, o tik padaryti žalą teisės saugomiems interesams. 4) Iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą trečiajam asmeniui. Tai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys.5) Padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji. Jei asmuo negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad žala bus didesnė ar lygiavertė, tai nebus traukiamas baudž. atsakomybėn. Tačiau negalima gelbėti gyvybės kitos gyvybės sąskaita.Jei nėra bent vienos šių sąlygų, tai už padarytą žalą asmuo bus traukiamas baudž. atsakomybėn.7.25. Sąlygos, susijusios su pavojaus grėsme.

50

Page 51: Baudžiamoji teisė

7.26. Jų turinys.1) pavojaus kilmės šaltinis tam tikra prasme yra objektyvus: pvz., stichinės nelaimės, mechanizmų veikimas, kai kada ir žmogaus

elgesys, bet čia negalima kalbėti apie žmogų, kuris veikia BR sąlygomis 2) pavojaus šaltinis turi kelti grėsmę valstybės, visuomenės, žmogaus interesams3) pavojus turi būti realus ir akivaizdusŠie pavojaus požymiai atspindi jo egzistavimą laike ir erdvėje. Akivaizdžiu laikomas toks pavojus, kuris iškilo, bet dar nesibaigė, ir nors

dar nepasireiškia, tačiau kelia tiesioginę grėsmę saugomiems interesams. Būsimas ir praėjęs pavojus negali sudaryti Br. Realus - egzistuojantis tikrovėje. Klaidingas pavojaus ir jo realumo suvokimas nesudaro Br, tačiau daro įtaką subjektyviajai veikos pusei.

Jei asmuo manė, kad egzistuoja pavojus, kurio realiai nebuvo ir jis neprivalėjo ir negalėjo to suvokti - b atsakomybėn netraukiamas. Jei nebuvo pakankamai apdairus ir todėl neteisingai suvokė pavojų, kurio iš tikrųjų nebuvo, už padarytą žalą - atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.

4) to pavojaus negalima išvengti kitaip, o tik padarant žalą. Žala turi būti padaroma trečiajam asmeniuiJei asmuo turi galimybę pašalinti pavojų nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia galimybe, nes priešingu atveju jo

veikimas nebus pripažintas Br.7.27. Sąlygos, susijusios su pavojaus pašalinimu7.28. Jų turinys

Jei asmuo turi galimybę pašalinti pavojų nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia galimybe, nes priešingu atveju jo veikimas nebus pripažintas Br.

7.29. Būtinojo reikalingumo santykis su būtinąja gintimi ir profesinių pareigų vykdymu.

BR palyginimas su būtinąja gintimi (BG):1) BR keliamos griežtesnės sąlygos, nes šiuo atveju žala padaroma tretiesiems asmenims;2) Nėra BR ribų peržengimo, o BG yra;3) BG pavojų sukelia žmogaus veiksmai, o BR – ir stichinės nelaimės;4) BR atveju padaryta žala negali būti didesnė už išvengtąją, o BG – gali, jei nėra peržengta būt. ginties riba.

7.30. Būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei7.31. Profesinių pareigų vykdymas ir jo teisėtumo sąlygos

Profesinės pareigos vykdymas. ( BK 30str.)Tai tokia situacija, kai žalą teisės ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymo numatytas f-jas ir pareigas.PPV teisėtumo sąlygos:1) PPV turi būti numatytas įstatyme; Pvz.: gydytojas savo pareigas turi atlikti ir ne tarnybos metu.2) Pareiga turi būti vykdoma pagal įstatymo nustatytas sąlygas. Pvz:jei gydytojas nesilaiko įst. nustatytų sąlygų, gali būti traukiamas baudž. atsakomybėn (aborto padarymas antisanitarinėmis sąlygomis).

3) PPV neturi peržengti įst. nurodytų ribų. Pvz.:policininkas, vykdydamas savo pareigas turi stengtis išvengti žalos.Neteisėto įsakymo vykdymas negali būti pateisintas profesinės pareigos vykdymu.

7.32. Profesinės pareigos samprataprofesinė pareiga- asmens, dirbančio tam tikrą darbą, einančio tam tikras pareigas ar užsiimančio tam tikra veikla, veiksmai, kuriuos jis

privalo atlikti ir atlieka savo darbo, profesinės veiklos sferoje, remdamasis darbą, profesinę veiklą, reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat institucijos, kurioje jis dirba, vidaus tvarkos taisyklmis, atitinkamais statutais ir pan.

7.33. Teisiniai aktai, reglamentuojantys asmens, vykdančio profesines pareigas, veiklą.Atitinkami įstatymai: Policijos veiklos įstatymas,Prokuratūros įstatymas, Sveikatos sistemos įstatymas, nustato profesines pareigas

vykdantiems asmenims pareigą atitinkamose situacijose veikti tam tikru būdu. Profesinę pareigą vykdantiems asmenims pareigą atitinkamose sitruacijuoase veikti tam tikru būdu gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir kt, teisės aktai.

7.34. Subjekto, turinčio pareigą veikti didesnio pavojaus sąlygomis, problema.7.35. Profesinių pareigų vykdymo santykis su būtinąja gintimi, būtinuoju reikalingumu ir asmes, padariusio nusikalstamą veiką,

sulaikymu kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis.7.36. Profesinių pareigų vykdymo teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybeiJei asmuo įstatyme nustatytas pareigas atlieka nesilaikydams jame nurodytų tokių pareigų vykdymo sąlygų, tlikdamas profesines

pareigas peržengia teisės aktų nustatytas profesinių pareigų vykdymo ribas, už padarytą žalą jis traukiamas atsakomybėn bendrais pagrindais pagal pasekmės kaip už tyčinės ar neatsargios, priklausomai nuo kaltės formos, tikslų bei motyvų, nusikalstomos veikos padarymą.

7.37 Teisėsaugos institucijų užduoties vykdymas ir jo teisėtumo sąlygosTeisėsaugos institucijos užduotis vykdymas – tokia situacija, kai BĮ ginamies interesams padaroma žalos sankcionuotais veiksmais,

kuriais stengiamasi apginti svarbesnius valstybės, visuomenės ar asmens interesus.7.38. Teisėsaugos institucijų samprata ir rūšysTeisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokaratūros įstaigos, taip pat operatyvinės veiklos subjektai.7.39. Nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio samprata ir jo sankcionavimasNusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis- sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės

pažeidimo požymių, atliekami siekant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.

Pagrindinės nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio teisėtumo sąlygos yra šios:1. nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų

nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus;2. jį turi sankcionuoti generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygaredų prokaratūrų vyriausieji

prokurorai ar jų įgalioto pavaduotojai;3. sankcija duodama pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą;4. neperžengtos nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio ribos.7.40. Teisėsaugos institucijos užduoties ribų peržengimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei.7.41. Įsakymo vykdymas ir jo teisėtumo sąlygos.

Įsakymo vykdymas. (Naujo BK 33 str.)Tai tokia situacija, kai asmuo padaro žalą teisės saugomiems interesams vykdydamas aukštesnio pagal pavaldumą pareigūno įsakymą. Galimi trys atvejai:

51

Page 52: Baudžiamoji teisė

1) pavaldinys suvokia, kad įsakymas neteisėtas – atsakys kartu su viršininku;2) pavaldinys abejoja įsakymo teisėtumu – atsakys už neatsargumą;3) pavaldinys nesuvokia, kad įsakymas neteisėtas – neatsakys už jo vykdymą;Tačiau jei pavaldinys privalo ir gali numatyti pasekmes tai atsakys už nusikalstamą nerūpestingumą.

7.42. Žinomai nusikalstamo įsakymo, potvarkio ar nurodymo samprata ir jų nevykdymo teisiniai padariniai.7.43. Įsakymo vykdymo teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei.

Įsakymo vykdymas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams asmuo padaro žalą vykdydamas aukštesnio pagal pavaldumą pareigūno įsakymą.

Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas įsakymo vykdymą, nustato, kad “asmuo neatsako <…> už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą”i. Be to, asmuo neatsakys ir už atsisakymą įvykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, išskyrus atvejį, kai padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. Tuo tarpu karys, neįvykdęs aiškiai neteisėto vado įsakymo, baudžiamąja tvarka neatsako.

Baudžiamosios teisės požiūriu svarbesni yra atsakomybės klausimai, kai žala padaroma vykdant neteisėtą įsakymą. Pavaldinys neteisėtą įsakymą (nurodymą) gali suvokti trejopai: 1) suvokia, kad jis neteisėtas; 2) abejoja teisėtumu; 3) nesuvokia, kad jis neteisėtas. Atsižvelgiant į šias galimas situacijas, būtina išskaidyti neteisėto įsakymo įvykdymo pasekmes civilinėje ir karinėje sferoje. Civilinės tarnybos sąlygomis neteisėto įsakymo (nurodymo) vykdymas sprendžiamas taip: jei pavaldinys suvokė, kad įsakymas (nurodymas) neteisėtas, tai jis kartu su viršininku atsakys už tyčinį nusikaltimą. Tokią išvadą galima padaryti remiantis Policijos veiklos įstatymo 22 str., kuris nustato, jog “žinomai neteisėto įsakymo ar nurodymo vykdymas policijos pareigūno nuo atsakomybės neatleidžia”.

Jeigu pavaldinys abejojo įsakymo teisėtumu, tai jis atsakys už neatsargų nusikaltimą. Jei pavaldinys nesuvokė, kad įsakymas (nurodymas) neteisėtas, tai pagal bendrą taisyklę jis neatsakys už jo vykdymą. Ši taisyklė turi tam tikras išimtis, kai dėl tam tikrų įgaliojimų, numatytų įstatyme, pavaldinys privalo ir gali numatyti pasekmes, kurios gali atsirasti vykdant įsakymą, pavyzdžiui, vyriausiasis finansininkas atsako už įstaigos, įmonės ar organizacijos finansine veiklą. Tokiu atveju pavaldinys atsakys už neatsargų nusikaltimą.

Karinės tarnybos sąlygomis neteisėto įsakymo vykdymo sprendimas pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Karinėje tarnyboje pavaldinys neturi teisės svarstyti gauto įsakymo, nes įsakymo nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pavaldinys privalo vykdyti ir tokį įsakymą, kurio teisėtumu jis abejoja ar net įtaria, kad jis nusikalstamas. Už tokio įsakymo vykdymo pasekmes atsako tik įsakymą davęs pareigūnas. Pavaldinys turi teisę nevykdyti tik aiškiai neteisėto įsakymo. Lietuvos Respublikos BK 251 str. 2 d. numatyta, kad “karys, neįvykdęs viršininko įsakymo, verčiančio sulaužyti priesaiką ar aiškiai neteisėto, pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako”. Jei pavaldinys tokį įsakymą įvykdo ir tai sukelia sunkų kūno sužalojimą, padaro didelę materialinę žalą arba kitas sunkias pasekmes, tai baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir įsa-kymą davęs pareigūnas, ir jį įvykdęs pavaldinys.

7.44. Pateisinama profesinė ir ūkinė rizika ir jos teisėtumo sąlygos.Profesinė arba ūkinė rizika. (Naujo BK 34str)Tai tokia situacija, kai žala teisės ginamiems interesams padaroma siekiant ekonomiškai naudingų rezultatų, tačiau neperžengiant pateisin. rizikos ribų. Teisėtumo sąlygos:1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus;2) jei norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos; Reikšmingesnis tikslas pateisina didesnę riziką. Asmuo turi pasirinkti geriausią jo nuomone sprendimo variantą, kuris leistų pasiekti maxi rezultatų kuo mažiau rizikuojant.3) jei buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti;Jei veiksmais peržengiama riba, tai gali sudaryti nusikaltimo sudėtį – tokiu atveju bus nusikalstamas pasitikėjimas.

7.45. Pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos samprataProfesinės pareigos vykdymas – tai tokia situacija, kai žalą baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis

įstatymo numatytas funkcijas ar pareigas.Rizika bendrąja prasme- sprendimas veikti tikintis teigiamų rezultatų, kartu suvokti būtinybę tam tikslui paaukoti atitinkamas vertybes.Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas profesinės pareigos vykdymą, nustato, kad “asmuo neatsako <…> už žalą, kurią padarė

vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų”ii.Ši aplinkybė dažniausiai siejama su gydytojo bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veikla, pavyzdžiui, mirties bausmės vykdymas, turto

konfiskavimo vykdymas, nusikaltėlio sulaikymas ir pan. Pagal tas pačias taisykles turi būti vertinami ir kitų pareigūnų arba darbuotojų, vykdančių profesines pareigas (gaisrininkų, gelbėtojų ir pan.), veiksmai.

Baudžiamosios teisės teorija suformulavo profesinės pareigos vykdymo teisėtumo reikalavimus. Pirma, profesinės pareigos vykdymas turi būti numatytas įstatyme. Pavyzdžiui, ir gydytojas, ir policininkas net ir ne tarnybos metu privalo vykdyti savo pareigas, todėl, jei po darbo gydytojas suteikdamas pirmąją pagalbą padarys žalą, jo veiksmai bus vertinami kaip profesinės pareigos vykdymas, nes tai numatyta įstatymuose.Antra, pareigos vykdymas turi būti pagal įstatymo nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, jeigu gydytojas nesilaiko įstatyme nustatytų sąlygų, jis gali būti patrauktas atsakomybėn, pavyzdžiui, aborto padarymas antisanitarinėmis sąlygomis užtrauks net baudžiamąją atsakomybę. Gydytojo profesinės pareigos vykdymas gali sutapti ir su nukentėjusiojo sutikimu, nes reikalingas paciento sutikimas, pavyzdžiui, operacijai atlikti, tačiau įstatymo numatytais atvejais, jei asmens gyvybei gresia realus pavojus, tai pagalba gali būti suteikta ir be sutikimo, ne mažiau dviejų gydytojų konsiliumui nutarus bei informavus ligonį ar jo šeimos narius. Analogiškai klausimas sprendžiamas ir Policijos veiklos įstatyme, pavyzdžiui, 24 str. numatyta, kad “draudžiama naudoti specialiąsias priemones prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, kai akivaizdu, kad jie invalidai ar nepilnamečiai (jei jų amžius žinomas pareigūnui arba išvaizda atitinka amžių), išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai”. Jei policininkas, sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusią nėščią moterį, panaudos guminę lazdą, tai jis turės atsakyti bendrąja tvarka.

Trečia, pareigos vykdymas neturi peržengti įstatyme nustatytų ribų. Policijos veiklos įstatymo 23 str. numato, kad “naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių”. Ši įstatymo nuostata reikalauja, kad policininkas, vykdydamas savo pareigas, vengtų žalos padarymo, o jei ji neišvengiama - tai siektų minimalios žalos. Pažymėtina, kad policininko padaryta žala sulaikant nusikaltėlį remiantis Policijos veiklos įstatymu gali būti teisėta ir viršijus BK 142 str. numatytas pasekmes. Antra vertus, policininkas sulaikydamas nusikaltėlį gali pažeisti Policijos veiklos įstatymo numatytas ribas, nors padarytoji žala gali atitikti BK 142 str. numatytas pasekmes.

Profesinės pareigos vykdymas gali sutapti su kita aplinkybe, pašalinančia veikos baudžiamąją atsakomybę, - su įsakymo vykdymu. Tačiau neteisėto įsakymo vykdymas negali būti pateisintas profesinės pareigos vykdymu.

i

ii

52

Page 53: Baudžiamoji teisė

7 .46. Pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei Peržengti pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos ribas asmuo gali tik veikdamas neatsargiai ir būtent nusikalstamo pasitikėjimo forma.

Toks atlikimas vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė arba gali būti švelnesnės bausmės, negu numatyta įstatyme. O kai padaroma tyčia ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo kaltininkas traukiamas budžiamojon atsakomybėn bendrias pagrindais.

7.47. Mokslinis eksperimentas ir jo teisėtumo sąlygos.Mokslinis eksperimentas. (Naujo BK 35 str.)Tai tokia situacija, kai žmogaus gyvybei ar sveikatai žala padaroma siekiant socialiai naudingų rezulatatų arba norint išvengti labai sunkių pasekmių. Pvz.: naujų vaistų bandymai su žmonėmis, operacija ir pan.ME teisėtumo sąlygos:1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus;2) jei norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos;3) jei buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti;4) taip pat jei asmuo yra davęs sutikimą daryti su juo ME;

7.48. Teisėto mokslinio eksperimento samprataTeisėtas mokslinis eksperimentas yra tais atvejais, kai: a)eksperimentuojant remiamasi mokslo aprobuotomis metodikomis,b) sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui,c) eksperimentuotojas imasi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams;d)yra laisvas asmens, kurio gyvybei ar sveikatai atliekant mokslinį eksperimentą gali būti padaryta žalos, sutikimas.

Mokslinis eksperimentas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamai žmogaus gyvybei arba sveikatai žala padaroma siekiant socialiai naudingų rezultatų arba norint išvengti itin sunkių pasekmių.

Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas mokslinį eksperimentą, nustato, kad “asmuo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, <…> neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams”iii. Be to, nustatomi tam tikri draudimai mokslinio eksperimento atlikimui, pavyzdžiui, su nėščia moterimi, jos vaisiumi arba be eksperimento dalyvio laisvo sutikimo ir t.t.

Mokslinį eksperimentą nuo profesinės arba ūkinės rizikos skiria tai, kad mokslinio eksperimento metu tiesiogiai rizikuojama žmogaus gyvybe arba sveikata, pavyzdžiui, naujų vaistų bandymai su žmonėmis, operacija, kai tradicinės priemonės ir metodai negelbėja žmogaus gyvybės, ir pan. Mokslinio eksperimento teisėtumo reikalavimai atitinka profesinės arba ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimams, tačiau būtina dar viena papildoma sąlyga. Ši sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 4 d., skelbia, jog “su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai bandymai”. Antra vertus, kai kurie įstatymai uždraudžia mokslo ir medicinos bandymų atlikimą su kai kuriais asmenimis net ir su jų sutikimu.

7 .49. Mokslinio eksperimento draudžiamumas Draudžiama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, atlikti mokslinį eksperimentą su nėščia moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios

psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė.

7.50. Įstatymo numatytos išimtys dėl mokslinio eksperimento draudžiamumoDraudimo atlikti mokslinį eksperimentą su nėščia moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam

atimta laisvė, galima nesilaikyti tik konkrečiai įstatymuose numatytais atvejais ir neperžiangiant nustatytų leidimo ribų.

7 .51. Mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei 7.52. Nukentėjusiojo sutikimas ir jo baudžaimojo teisinio vertinimo aspektai.7.53. Nukentėjusiojo sutikimo dėl gyvybės atėmimo baudžiamojo teisinio vertinimo aspektai.7.54. Nukentėjusiojo sutikimo dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo baudžamojo teisinio vertinimo aspektai7.55. Nukentėjusiojo sutikimo dėl sveikatos sutrikdymo baudžaimojo teisinio vertinimo aspektai

Asmuo, davęs sutikimą atlikti su juo mokslinį eksperimentą, jį gali bet kuriuo momentu atšaukti. Priše duodant sutikimą eksperimento dalyvis turi būti informuotas apie mokslinio eksperimento atlikimo sąlygas ir kt. Ši informacija turi būti nurodyta rašytiniame sutikime. Sutikimą gali duoti tik veiksnus, 18 m. amžiaus sulaukęs asmuo. Kai mokslinį ekperimentą būtina atlikti su nepilnamečiu, bet ne jaunesniu kaip 14m. sutikimą turi duoti tėvai.

Nukentėjusiojo sutikimas – tai tokia situacija, kai padaroma žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams, tačiau ji padaroma su asmens, kuriam priklauso šie interesai, sutikimu. Baudžiamosios teisės teorijoje yra suformuluoti žalos padarymo su nukentėjusiojo sutikimu teisėtumo reikalavimai.

Pagrindinis reikalavimas – žmogaus sutikimas, kurį turi duoti veiksnus, sulaukęs reikiamo amžiaus asmuo. Sutikimas turi būti savanoriškas ir duotas iki arba veiksmų atlikimo metu. Nebus laikomas teisėtu apgaulės būdu arba panaudojant prievartą gautas sutikimas.

Antra sąlyga – sutikimas susijęs su asmeniniais ar turtiniais interesais, kuriais gali laisvai disponuoti asmuo. Plačiausias yra turtinių interesų ratas. Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Baudžiamąją teisę domina tik savininko teisė į nuosavybės netekimą, sužalojimą arba sunaikinimą. Tokios teisės turėjimas reiškia, kad savininko sutikimas šiuos veiksmus atlikti pašalina pastarųjų prieštaravimą įstatymui, pavyzdžiui, negalima atsakomybėn už vagystę patraukti asmens, paėmusio daiktą savininko leidimu, arba už tyčinį turto sunaikinimą, jei savininkas sutiko su tuo. Antra vertus, šios teisės neturi būti ginčijamos, nes pasinaudojimas ginčijama teise gali pažeisti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus ir kartu nepašalinti veikos priešingumo teisei. Daug siauresnis yra asmeninių interesų ratas. Asmuo negali laisvai disponuoti savo gyvybe. Savaime suprantama, kad savižudybė ar pasikė-sinimas nusižudyti nebaudžiami, tačiau nužudymas nukentėjusiojo prašymu arba sutikimu pripažįstamas nusikaltimu. Asmuo pagal baudžiamuo-sius įstatymus gali disponuoti tik sveikata, kuriai padaroma žala negali viršyti lengvo kūno sužalojimo. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už apysunkį ar sunkų kūno sužalojimą iškyla net ir esant nukentėjusiojo sutikimui.

8 tema. Nusikalstamos veikos (NV) stadijos . NV stadijų samprata ir rūšys. NV - tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje (veikimas arba neveikimas). NV pavojingumas yra tas, kad ja daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams; ji visada yra objektyviai pavojinga. Yra priešinga teisei, nes

53

Page 54: Baudžiamoji teisė

uždrausta įstatymų. Taip pat ji pasireiškia išoriniame pasaulyje, nes negalima bausti už mintis, įsitikinimus, pažiūras. NV t.b. sąmoninga ir valinga; todėl asmuo, kuris veikė dėl nenugalimos jėgos ar fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nenugalima jėga - tai nenumatytas, neišvengiamas išorinis įvykis, kurio asmuo, padaręs veiką negalėjo kontroliuoti. Fizinė prievarta - tai veiksmai, nukreipti kito asmens valiai suvaržyti ar ją palenkti nusikaltėlio norima linkme. Dėl psichinės prievartos įtakos reikia atsižvelgti į jos turinį, pavojingumą bei, veikos, padarytos esant psichinei prievartai, pasekmes (ji gali būti traktuojama tik kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė). Veikimas - tai aktyvus žmogaus elgesys (judesys, judesių visuma); tai sąmoninga veikla, kai žmogus valdo tam tikras priemones ir panaudoja jas nusikaltimui (N). Neveikimas - žmogus neatlieka tam tikrų pareigų, veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti ir jis subjektyviai galėjo elgtis taip, kad nekiltų pavojaus žmonėms. Veikimas nuo neveikimo skiriasi fizine prasme; pirmu atveju daro tam tikrus judesius, o neveikimu - nuo jų susilaiko, nors ir privalėjo juos atlikti. NV stadijos: pasirengimas NV, pasikėsinimas padaryti N ir pabaigtas N. T.p. ir N g.b. rengiamas, jau daromas, bet nebaigtas, ir pabaigtas. N st-jos yra kokybiškai skirtingi, apibrėžti NV periodai, kurie vienas nuo kito skiriasi atliekamų pavojingų veiksmų pobūdžiu ir atspindi skirtingą nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsnį. Pirmos dvi stadijos – tai parengtinė NV (BK 21 str.) N st-jų reglamentavimas lemia parengtinės nusikaltamos veiklos baudžiamumą ir leidžia diferencijuoti atsakomybę bei individualizuoti bausmę, atsižvelgiant į padarytų veiksmų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, į N sumanymo realizavimo laipsnį ir į priežastis, dėl kurių N nebuvo pabaigtas.

Tyčios iškėlimo aikštėn samprata ir atribojimas nuo rengimosi padaryti N bei nuo baigtinės NV. Baudžiamoji atsakomybė už tyčios iškėlimą aikštėn. Žm. pažiūros, įsitikinimai, mintys ir sumanymai ką nors daryti ar nedaryti, nors jų realizavimas būtų l.pavojingas, negali būti baudžiami. Už mintis, sumanymus negalima bausti ir todėl, kad jų neįmanoma užfiksuoti, apie juos neįmanoma sužinoti. Ketinimo padaryti N pareiškimas, dar vadinamas ir tyčios iškėlimu, yra žm. minčių išreiškimas žodžiu, raštu, mimika, gestais. Tai nėra parengtinė NV, nėra to N, kurį ketinama padaryti stadija (nenumato įst.). Jei ketinant padaryti N yra grasinama – jau pavojinga veika. Grasinant daromas psichinis poveikis žm. ar institucijai, kėsinamasi į asmens, v-bės ar visuomenės interesus. Todėl tam tikri grasinimai BK yra suformuluoti kaip savarankiškas pabaigtas N. Grasinimo padaryti N pavojingumo laipsnį lemia grasinamos padaryti žalos pobūdis ir tikslai, kurių siekiama grasinimu.

Rengimasis padaryti nusikaltimą ir jo baudžiamumas. Rengiantis N tiesiogiai dar nesikėsinama į įstatymo saugomą objektą. Rengimasis yra nusikaltimo stadija tik tada, kai asmuo rengiasi daryti konkretų N (pabėgti iš įkalinimo vietos, nužudyti žmogų, įsilaužti į butą). Nėra rengimosi padaryti N, kai asmuo, ketinantis daryti N, rengiasi ne konkrečiam N, o neapibrėžtai NV (pasirūpina ginklų, kurie gali praversti tokiai veiklai, įsilaužimo priemonių, suklastotų dokumentų ir pan., domisi padarytais nusikaltimais, aiškinasi, kokia nusikalstama veikla būtų naudingiausia ir saugiausia užsiimti, klausinėja, kas prisidėtų prie tokios veiklos). Tokie ir panašūs veiksmai nėra N padarymo stadija. Kai tokie veiksmai savaime yra pavojingi, jie sudaro savarankišką N, pvz., neteisėtas šaun. ginklo, šaudmenų įgijimas, laikymas (BK 235, 236 str.), oficialaus dokumento suklastojimas (BK 300 str.).

Rengimosi sąvoka ir požymiai. Rengimosi padaryti N kvalifikavimas. Objektyvūs rengimosi požymiai – priemonių arba įrankių N padaryti suieškojimas, pritaikymas, kitoks sąlygų padaryti N sudarymas.

Dažniausiai rengimasis yra aktyvūs veiksmai, tačiau sudaryti sąlygas N padaryti įmanoma ir neveikimu (asmuo, sumanęs apvogti savo įstaigos kabinetą, nakčiai palieka jį neužrakintą).

Subjektyvus rengimosi padaryti N požymis yra tyčia. Rengimasis visada yra tyčinė veika, nes ja siekiama sudaryti sąlygas padaryti N. Tyčia visada yra tiesioginė ir apibrėžta, konkretizuota. Netiesiogine tyčia sudaryti sąlygas N padaryti neįmanoma. Juo labiau – atsargiai.

Kai asmuo, rengęsis padaryti N, savo noru atsisako jį daryti, už rengimąsi neatsako. Jeigu jis nutraukia rengimosi veiksmus ar negali padaryti N, kurį rengė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, už rengimąsi atsako, t.y. jis baustinas pagal tą BK Spec. dalies normą, kuri reglamentuoja atsakomybę už atitinkamą pabaigtą N BK 21str. Taip yra teoriškai, tačiau faktiškai už rengimąsi padaryti N baudžiamoji atsakomybė nerealizuojama, išskyrus l. retus pavienius atvejus.

Pasikėsinimas (P) padaryti NV. P. sąvoka ir požymiai. BK 22str. P laikomas tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti N, jeigu N nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

P nusikalstamos veikos grandinėje užima tarpinę vietą tarp rengimosi padaryti N ir baigti N. Nuo rengimosi jis skiriasi tuo, kad P veiksmais kaltininkas tiesiogiai siekia N padaryti, t.y. jau yra pradėjęs realizuoti N subjektyviąją pusę kėsindamasis į konkretų objektą. Tuo tarpu rengimusi tik sudaromos sąlygos tokiam P. Nuo baigto N P skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti N objektyviosios pusės požymiai, t.y. kaltininkas nėra užbaigęs pradėto N. Todėl l.svarbu nustatyti N užbaigimo momentą.

P atveju kaltininkas atlieka veiką, kuri sudaro baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje numatytus objektyviuosius N sudėties požymius ar bent jų dalį.

Objektyvūs P padaryti N požymiai:1. Veika tiesiogiai siekiama nusikalstamų kėslų, t.y. ji sudaro BK Ypatingojoje dalyje numatyto N objektyviosios pusės

sudedamąją dalį;2. Veika tiesiogiai sukelia grėsmę kėsinimosi objektui;3. Ši veika nebaigiama dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.Subjektyvūs P padaryti N požymiai: P – tyčinė veika, kuria tiesiogiai siekiama padaryti N. P galima tik tiesiogine tyčia, t.y.

siekiant, turint tikslą padaryti konkretų N, sukelti nusikalstamas pasekmes.Baigtinis ir nebaigtinis P. P rūšys:1. Pabaigtas pasikėsinimas;2. Nebaigtas pasikėsinimas;3. Netinkamas pasikėsinimas.Pabaigtas P yra tuomet, kai kaltininkas atlieka visus veiksmus, kuriuos jis laikė būtinais N padaryti, tačiau N nepadaromas

dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios (šovė, bet nepataikė, arba pataikė, bet medikai išgelbėjo gyvybę).

54

Page 55: Baudžiamoji teisė

Nebaigtas P yra tuomet, kai kaltininkas nepadaro visų veiksmų, kuriuos manė esant reikalingais, dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios (kaltininkas užsimoja kirviu, bet jo ranka yra sulaikoma).

Baigtas ir nebaigtas P skiriasi nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsniu, atstumu iki nusikalstamų pasekmių, todėl ir jų pavojingumo laipsnis yra skirtingas. Į tai gali būti atsižvelgta skiriant bausmę už P.

Netinkamas P – tai toks P, kuris dėl pasirinktų nusikalstamo sumanymo realizavimo būdų bei priemonių realiai negali pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų interesų ir padaryti jiems žalos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. BT skiriamos dvi netinkamo P rūšys:

1. P į netinkamą dalyką – kai kaltininkas klysta vertindamas N dalyko savybes. Pvz., kaltininkas šauna į lavoną, nežinodamas, kad žmogus miręs. Šiais ir panašiais atvejais nusikalstami sumanymai nerealizuojami, pasekmės neatsiranda todėl, kad jos ir negalėjo atsirasti – kaltininkas klydo dėl N dalyko. Tokios veikos baudžiamos kaip pasikėsinimas padaryti N, nes veika pavojinga ir nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

2. P netinkamomis priemonėmis. Šiuo atveju kaltininkas klysta dėl N priemonių ar būdo, naudoja tokias priemones ar būdus, kuriais dėl jų objektyvių savybių neįmanoma to N padaryti. Pvz., norėdamas nužudyti žmogų, naudoja nuodus, kurie tokių pasekmių sukelti negali; šauna neveikiančiu ar neužtaisytu ginklu ir pan. Šiais ir panašiais atvejais nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl klaidos ar atsitiktinumo, veika yra pavojinga ir užtraukia atsakomybę už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Tačiau tais atvejais, kai veika, kurią atlieka asmuo, iš viso neįmanoma padaryti siekiamos žalos, kai klaidingai įsivaizduojamas ryšys tarp reiškinių, pvz., pastangos numarinti žmogų ar padaryti kitokią žalą, sukelti nelaimę užkeikimais, prakeikimais, būrimu ar maldomis, t.y. kai nepadaroma nusikalstama veika, nėra ir atsakomybės.

P atribojimas nuo rengimosi padaryti N ir baigtinės nusikalstamos veikos. Skirtingai nuo rengimosi, P atveju tiesiogiai kėsinamasi ar bandoma kėsintis padaryti N, pasiekti nusikalstamų rezultatų, o rengimosi atveju tik sudaromos sąlygos tai daryti. Svarbi nusikaltimų prevencijos požiūriu yra įstatymo nuostata, kad už pradėtą, bet nebaigtą nusikalstamą veiką nebaudžiama, jeigu asmuo, rengęs ar pradėjęs daryti nusikaltimą, pats savo noru atsisako tęsti pradėtąjį N. Taip įstatymas ragina savanoriškai atsisakyti nusikalstamo sumanymo, nutraukti jo realizavimą. BK 23str.

Bausmė už rengimąsi ir P skiriama pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už tokį pat pabaigtą N. Taigi, už parengtinę nusikalstamą veiklą baudžiama pagal BK spec. dalies straipsnį, numatantį kaltininko pradėtą, nors ir nepabaigtą N.

Rengimusi ir P padarytų veiksmų pobūdį pirmiausiai lemia kėsinimosi objektas. Pvz., rengimasis nužudymui ar kt. sunkiam N ieškant bendrininkų, labai skiriasi pavojingumo pobūdžiu nuo bendrininkų ieškojimo vagystei. Parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumo laipsnį lemia jos turinys, panaudotos priemonės, bendrininkų skaičius ir kt. aplinkybės.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką. BK 23 str. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti pradėtą nusikaltimą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis.

Savanoriško atsisakymo požymiai. S samprata. S atsisakymas pabaigti N yra asmens atsisakymas pabaigti pradėtą N savo noru, t.y. neverčiant tai padaryti objektyvioms aplinkybėms ir esant įsitikinimui, kad jis turi galimybę pabaigti pradėtą nusikaltimą. Atsisakymas nėra S, kai atsisakoma pabaigti n-mą dėl objektyvių aplinkybių, dėl to, kad tai padaryti buvo neįmanoma, kad buvo sukliudyta pabaigti nusikaltimą, kad nepavyko tai padaryti dėl kaltininko nesugebėjimo, neryžtingumo, padidėjusios rizikos ir pan., nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių. Kai kaltininkas demaskuojamas nusikaltimo metu ar sulaikomas ir dėl to netenka galimybės tęsti N, kai susiduria su neįveikiama kliūtimi. Atsisak. yra S, kai asmuo, pradėjęs N, subjektyviai yra įsitikinęs, kad jis turi galimybę jį pabaigti, t.y. gali apsispręsti baigti N ar jį nutraukti.

Atsisakymo motyvų reikšmė. Tai g.b. gailestis nukentėjusiajam, sąžinės graužatis, baimė būti demaskuotam, nubaustam, suvokimas, kad neverta rizikuoti, suvokimas, kad klydo. Neturi reikšmės, ar asmuo pats savo iniciatyva nutraukia N, ar tai padaro kieno nors patariamas ar prašomas. Atsisakymas pabaigti konkretų pradėtą N t.b. besąlygiškas ir galutinis. Jei ta veikla nutraukiam tik laikinai, kad geriau pasiruoštų , tai tada nėra S atsisakymas.

NV stadijos, kurioms esant galimas S atsisakymas. S atsisakymas pabaigti N įmanomas abiejose parengtinės NV stadijose – tiek rengimosi, tiek pasikėsinimo metu. Atsisakymas g.b. aktyvus (sukliudymas kilti nusikalstamoms pasekmėms) ir pasyvus (susilaikymas nuo tolimesnių veiksmų). Neįmanoma S atsisakyti nuo N, kai pasikėsinus tuoj pat atsiranda pasekmės, bei kai N pripažįstamas faktiškai baigtu rengimosi stadijoje.

Atsisakymas pakartoti P ir jo teisiniai padariniai. S atsisakymo pabaigti NV teisiniai padariniai. Asmuo, S atsisakęs pabaigti N, negali būti baudžiamas nei už rengimąsi, nei už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Veika, kurią S atsisakyta pabaigti, nelaikoma pavojinga. Tačiau, jeigu ta veika kurią atsisakyta pabaigti, turi visus būtinus kito N požymius, asmuo atsako už tą N. Pvz., rengdamasis gaminti netikrus pinigus, asmuo pavogė įrenginį netikriems pinigams spausdinti, bet po to nuo savo nusikalstamo sumanymo atsisakė ir netikrų pinigų negamino. Už rengtąjį N jis neatsako, tačiau už vagystę – atsako. S atsisakymas pabaigti N – tai aplinkybė, kuri pašalina atliktos NV pavojingumą ir baudžiamumą, nes:

1. Rengimasis ir pasikėsinimas yra pavojingos veikos, bet kai asmuo jas nutraukia, jos tampa nepavojingomis, todėl ir nebaustinomis;2. Baudžiamieji įstatymai turi prevencinį tikslą.Aktyvi atgaila (AA). AA sąvoka, požymiai ir atribojimas nuo savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką.

AA teisiniai padariniai. AA – pasekmės jau atsirado, tačiau kaltininkas aktyviais veiksmais arba švelnina tas pasekmes, arba atlygina pasekmes, arba neleidžia toms pasekmėms padidėti. Tačiau, skirtingai nuo S atsisakymo pabaigti N, tai padaroma po to, kai N jau pabaigtas. AA – tai atsakomybę švelninanti aplinkybė BK 59str.1d.2p. Tai tam tikrais atvejais g.b. atleidimas nuo baudž. ats.

9 tema. Kelių asmenų dalyvavimas padarant NV ir jo baudžiamasis teisinis vertinimas . Kelių asmenų suderinta bendra NV pavojingesnė visuomenei nei padaryta 1 asmens. B padaromi pavojingesni, sunkesni N, taip atsiranda galimybė kilti didesnėms nusikalstamoms pasekmėms, daugiau galimybių paslėpti N pėdsakus, išvengti atsakomybės. Bendrai veikiant yra tvirtesnis psichologinis nusistatymas ir pasiryžimas padaryti ar tęsti N, geriau apgalvojami N padarymo būdai, pasirenkami efektyvesni N įrankiai ir priem. Kelių asmenų dalyvavimo padarant NV teisiškai reikšmingos formos. B dažnai būna N, pavojingų visuomenei, sudėties požymis, kaip N kvalifikuojantis požymis, ats. sunkinanti aplinkybė. Parenkama už B griežtesnė sankcija.

Bendrininkavimo (B) samprata. B laikomas tyčinis bendras 2 ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant NV.

55

Page 56: Baudžiamoji teisė

Objektyvūs ir subjektyvūs B požymiai. O – N dalyvauja 2 ar daugiau asmenų. Asmuo turi turėti visus subjekto požymius (t.b. sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudž. atsakomybė, sugebėti suvokti savo veiksmus ir juos valdyti). Jei asmuo tokių požymių neturi – nėra bendrininkas.

S požymiai: įvairių bendrininkų veiksmų visumą jungia tyčia. BK 24 str. ir 15 str. (nusikaltimo padarymas tyčia) analizė leidžia teigti, kad B būdingos abi tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė. Būdingesnė tiesioginė tyčia.

Susitarimas ir tyčios bendrumas. B intelektualųjį tyčios turinį sudaro šie momentai: 1)kiekvieno B suvokimas, kad jis dalyvauja bendrai daromame N ir padeda vienas kitam; 2) B suvokimas vykdytojo ketinimų bei siekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio; 3) Supratimas, kad savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti N.

B valinį tyčios turinį sudaro: 1) B noras veikti kartu su kt. B ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pastangas su kt. asmenų, dalyvaujančių tame pačiame N, veika; 2) bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidim

as tokiam rezultatui atsirasti tSusitarimas tarp B – tiek išankstinis, tiek ir N darymo metu – sujungia juos. B įmanomas ir tada, kai B veikia bendrai

remdamiesi ne susitarimu, o tik abipusiu žinojimu vieno apie kito prisidėjimą prie bendros veikos.Nors B S prasme galima vertinti kaip bendrą tyčinį 2 ar daugiau asmenų dalyvavimą tame pačiame tyčiniame N, tačiau

atskirų bendrininkų bendros NV tikslai ar motyvai gali skirtis. Bet tokia situacija įmanoma tik tada, kai bendrai daromo N sudėtyje motyvas ar tikslas nėra būtinas jos požymis. Kiekv. kaltininko kaltė yra individuali ir jos turinys priklauso nuo kiekv. B vaidmens, aktyvumo, kt. O požymių. Neatsargiai bendrininkauti neįmanoma pvz.: kuomet paprašoma panešti ar atnešti ne sau priklausantį lagaminą – tai veiko+s padarymas per tarpininką.

Nepakaltinamo asmens įtraukimas į nusikaltimo padarymą palengvina nusikaltėlio padėtį, tačiau iš kitos pusės toks asmuo yra nekontroliuojamas ir neprognozuojamas. Kaltininkai, pasinaudoję tokiais asmenimis lyg nusikaltimo padarymo priemonėmis, atsako kaip tiesioginiai atitinkamo nusikaltimo vykdytojai.

Kelių asmenų dalyvavimas. Veikos bendrumas. Vieningų pasekmių kilimas. Kiekvieno B veiksmai sudaro prielaidas, sąlygas kt. B veiksmams. Tai ir nulemia, kad vykdytojas įgyja realių galimybių realizuoti O-iąją bendro N dalį. Taigi, kiekv. B veiksmai yra būtini. Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai B nedalijamos. Priežastinis ryšys tarp bendrininkų veiksmų ir nusikalstamo rezultato. Kiekvieno B veiksmai (neveikimas) turi priežastinį ryšį su bendromis pasekmėmis, tačiau skirtingas B vaidmuo lemia tam tikras priežastinio ryšio ypatybes B-me. B atveju O-iąją N sudėties pusę neretai realizuoja ne visi B, o tik vykdytojas. Todėl priež. ryšį tarp organizat., kurstytojo, padėjėjo veikos ir bendrų pasekmių galima patvirtinti tik tada, kai įsitikinama, kad kiekv. iš B savo veiksmais (neveikimu) buvo reikalingi ar net būtini bendroje NV, nes sudarė sąlygas veikti kt. B ir papildė jų veiksmus. Šis požymis lemia ne tik nustatant baudž. ats. pagrindus B, bet ir nubrėžiant ribą, kur baigiasi B. B. galimas tik iki N pabaigimo momento. Priež. ryšis yra vienas svarbiausių momentų, atribojančių B nuo prisidėjimo prie N.

Bendrininkų rūšys. Vykdytojas, jo požymiai. N vykdytojas (V) – asmuo betarpiškai padaręs nusikaltimą, jis realizuoja nusikaltimo objektyviąją pusę (BK 24 str. 3 d.). N V g.b. ir bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka N sudėtyje esančių veiksmų, bet būdami su kt. V N padarymo vietoje jiems suteikia būtiną pagalbą – neleidžia pabėgti, šalina kliūtis ir t.t. V yra asmuo, kuris pasiekia nusikalstamą rezultatą pasinaudodamams asmenimis, nesuvokiančiais savo veiksmų esmės ar negalinčiais jų valdyti arba nesulaukusiais amžiaus, nuo kurio galima baudž. atsak. V realizuoja visų B nusikalstamus ketinimus. Iš jo veiksmų sprendžiama apie N baigtumo laipsnį. Jei V veikla sustojo pasirengimo ar pasikėsin. stadijoje, tai laikoma, kad ir kt. B baigė veiklą toje pat stadijoje.

Organizatorius ir kurstytojas, jų požymiai bei atribojimas. O – asmuo, kuris organizavo arba vadovavo N (BK 24 str.4 d.). O sujungia ir nukreipia kt. B pastangas, sukuria sistemą bendroje NV. Tai bendro N vadovas, pats pavojingiausias. O galimas darant bet kurį tyčinį N, bet kuria B forma. O vadovauja N pasiruošimui (lenkia, verbuoja asmenis dalyvauti N, numato būdus, priem.), vadovauja kt. B, jau realizuojantiems bendrus NV tikslus. O tame pačiame N gali atlikti ir V veiksmus.

K – asmuo, kuris palenkė kitą asmenį padaryti N (BK 24 str. 5 d.). Tai N iniciatorius, nes sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą siekti padaryti atitinkamą nusikaltimą. Tačiau K nebūtinai t.b. N autoriumi. Kurstyti visada, net ir užmaskuota forma, galima tik aktyviais veiksmais. Kurstymas turi būti konkretus, t.y. lenkiama padaryti konkretų N arba bent jau apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliantį įvairaus sunkumo, bet vienodo pobūdžio pasekmes.

Padėjėjas, jo požymiai. P – asmuo, kuris padėjo patardamas, teikdamas priemones, pašalindamas kliūtis arba, kuris iš anksto pažadėjo paslėpti priemones, daiktus, pėdsakus, pavogtus daiktus (BK 24 str. 6 d.).

Padėjimas kitiems bendrininkams g.b. intelektualus ar fizinis. Galimas padėjimas ir neveikimu, tačiau tik tuo atveju, kai P, turėjęs specialią teisinę (ne moralinę) pareigą trukdyti, neleisti nusikalstamiems bendrininkų veiksmams atsirasti, sąmoningai jos nevykdo.

P pagalba visados nukreipta į konkretaus N padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veikos priežastinio ryšio su nusikalstamomis pasekmėmis

Norint pripažinti asmenį P būtina nustatyti jo veikoje tyčią. Dažniausiai tai tiesioginė tyčia, bet g.b., kad P suvokia, kad jo veiksmai padeda rengiamam ar vykdomam N ir sąmoningai leidžia tam įvykti.

Bendrininkų veiksmų kvalifikavimas. Bendrininko ekscesas. Bendrininko eksceso sąvoka ir požymiai. Bendrininkų atsakomybė esant bendrininko (-ų) ekscesui. B įmanomas visuose tyčiniuose N. Nusikaltimų sudėtį sudaro bendrai daromo N požymių visuma. BK kvalifikuojami vienodi B atsakomybės principai: už bendras nusikalstamas pasekmes taikomos tos pačios bausmės, neperžengiant min ir max ribos, bausmė individualizuojama. Kiekv. bendr. atsako už savo asmeninę veiką. Bendrin. neatsako už vykdytojo ekscesą, t.y. už tokius V veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai daroma veika, bet nebuvo apimti bendrininkų tyčia. Taigi išnyksta būtini B požymiai: veiksmų bendrumas, subjektyvusis ryšys. Todėl V, o ne visiems bendrininkams, t.b. inkriminuojamos tik jo suvoktos kvalifikuotos N aplinkybės. V ekscesu laikytini ir tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai. Už tokius veiksmus ir jų pasekmes V atsako vienas.

Suprantama, kad ekscesu nebus laikomas toks V elgesys, kuris nors ir skiriasi nuo bendrininkų numatytos, sutartos veikos, bet nekeičia kėsinimosi esmės ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Ne tik V, bet ir bet kuris bendrininkas gali pažeisti bendrai numatyto N padarymo mechanizmą, siekti kitų pasekmių ar atlikti bendrai neaptartus veiksmus ir t.t. Taigi galimas kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį jis atsako asmeniškai.

56

Page 57: Baudžiamoji teisė

Tarpinis nusikalstamos veikos vykdymas. Jo esmė. Nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumai esant tarpiniam jos vykdymui. Vykdymas gali būti: tiesioginis, netiesioginis, bendras. Tiesioginiu vykdytoju yra pripažįstamas tas bendrininkas, kuris pats asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.

Netiesioginiu vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris baudžiamąją veiką o padaro per “kitą asmenį”, t.y. “svetimomis rankomis” realizuoja N sudėtį. Tas kitas asmuo – tarsi veikos tarpininkas veikia žmogiškojo įrankio pavidalu. Netiesioginis vykdytojas – tai N užkulisiuose esantis asmuo, tačiau jis neteisingai suvokia situaciją, kurioje daromas N, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingai panaudojęs nukreipia “žmogiškąjį įrankį”. Sykiu jis supranta, kad veikos tarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Bendrininkavimo formos. B formos išskiriamos pagal B susitarimo momentą ir pagal jų organizuotumo formą: 1) be išankstinio susitarimo – kai susitariama iki veikos pabaigos; 2) su išankstiniu susitarimu – kai susitariama iki veikos darymo pradžios. Pagal organizuotumo formą skirstomos tik iš anksto susitarusių asmenų grupės: Bendrininkų grupė BK 25str.2d. Organizuota grupėBK 25str.3d. Nusikalstamas susivienijimas (antikonstitucinė grupė ar organizacija, teroristinė grupė). BK 25str.4d.

Paprastas ir sudėtinis B. Jų charakteristika ir baudžiamoji teisinė reikšmė. Papr. B – visi B tiesiogiai betarpiškai dalyvauja vykdydami bendro N sudėties O pusę (visą ar dalį). Sudėt. B – visi B atlieka skirtingus veiksmus. Greta vykdytojo gali veikti organizatorius, kurstytojas, padėjėjas. B rūšies, B vaidmens nustatymas sudaro galimybes teisingai kvalifikuoti B veiką, nustačius kiekv. B kaltumo laipsnį įvykdyti BK 54 str. reikalavimus. B be išankstinio susitarimo. Tai mažiausiai pavojinga B forma. B veikos suderinimas čia l.nežymus ar jo visai nėra. Veikos bendrumas atsiranda tik prieš N padarymo pradžią ar jį jau pradėjus. Nebūna suderinti veiksmai siekiant nusikalstamo rezultato, slepiant N. B iš anksto susitarus. Šių B formų charakteristika ir baudžiamoji teisinė reikšmė. NV susitariama iš anksto, todėl pavojingesnė. Susitarimas g.b. įvairus: dėl tam tikros NV epizodų, dėl konkrečių N padarymo mechanizmo momentų, dėl nusikaltimo slėpimo ir t.t. Tačiau iš anksto aptarto rengimosi N nėra, visa NV nesuderinama, pastovūs ryšiai tarp B neatsiranda, B nėra daug, jie visi būna N vykdymo B. BK numatyta, kad tai yra „grupė iš anksto susitarusių asmenų“ ir t.y. savavaldžiavimas 294 str., vagystė 178 str., plėšimas 180 str., sukčiavimas 182 str., turto prievartav., pasisav. ar iššvaistymas, šaunam. ginklo, šaudmenų, sprogstamųjų medž. grobimas ir pan. Visais kt. atvejais B nėra tiek pavojingas visuomenei. Tai leidžia suprasti ats. sunkinančių apl. sąrašas BK 60 str., kur minima daug pavojingesnė B forma – organizuota grupė. Bendrininkų grupė. Šios B formos skiriamieji požymiai ir baudžiamoji teisinė reikšmė. B be išankstinio susit. pavojingas tik tada, kai visi B yra vykdytojai ir kėsinasi į ypatingai svarbų, vertingą saugomą objektą ir kai nusikalstamas tikslas pasiekiamas smurtu. Tokia B forma yra „grupė“ ir yra laikoma vieno nusikaltimo – išžaginimo, padaryto grupės asmenų (BK 149 str.) - sudėties požymiu.

Organizuota grupė. O grupės sąvoka, požymiai ir baudžiamoji teisinė reikšmė. O grupės ir B grupės atribojimas. O grupė pasižymi didesniu organizuotumu negu grupė iš anksto susitarusių asmenų. Dažniausiai teigiama, kad yra O grupė, kai yra inkriminuojamas turto prievartavimas. O grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo bendrai padaryti N ar N momentus: paruošiamas ir suderinamas N padarymo planas, išanalizuojamas N padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl N padarymo vietos, laiko. Neretai atliekami ir tam tikri pasirengimo N veiksmai. Nusikalstamas susivienijimas. NS sąvoka, rūšys ir skiriamieji bruožai. NS ir O grupės atribojimas. NS kaip B formos baudžiamoji teisinė reikšmė. NS yra aukščiausias organizuotumo lygmuo, kuriam reikia 3 asmenų, turi būti hierarchija, bendra piniginė kasa, techninės priemonės. NS sukuriamas siekiant daryti sunkius N (paprastai sistemingai nusikalstamai veiklai), tačiau kartais jis gali būti reikalingas vienam, bet labai sudėtingam nusikaltimui padaryti. NS būdinga ne tik išankstinis 3 ar daugiau bendrininkų susitarimas, aiškaus organizatoriaus – vadovo ar vadovų buvimas, detalus vaidmenų pasiskirstymas (nors kartais ir visi nariai gali būti vykdytojais), bet ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti konspiraciniai tarpusavio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai.

NS subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia. Asmuo įstodamas (kai kada atlikdamas tam tikrą procedūrą) į NS, suvokia jo tikslus, jų pasiekimo būdus bei priemones ir yra pasiryžęs aktyviai vykdyti jam paskirtą vaidmenį.

S atsisakymas pabaigti NV esant bendrininkavimui. Kiekvieno bendrininko dalyvavimo nusikaltimo padaryme laipsnį nulemia jo veiklos indėlis, šio indėlio svarba kitų bendrininkų veiksmams. Apie tai byloja bendrininko sumanumo, atkaklumo, valios, aktyvumo ir kt. savybių panaudojimo siekiant bendro nusikalstamo rezultato įvertinimas.

Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizuoja bendrą nusikalstamą ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama veika. Tačiau nėra ir negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės. Bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninės savybės: pakartotinumas, itin pavojingas recidyvas. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.

Bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą yra galimas tik jei vykdytojas dar nėra pabaigęs nusikaltimo.Vykdytojo (-jų) S atsisakymas pabaigti NV. Kai S pabaigti N atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas kaip

individualiai veikusio subjekto ir nutarusio nutraukti nusikalstamą veiklą atveju. Tada kt. bendrininkai už B atsako iki tos stadijos, kada nutrūko V veikla.

Padėjėjo S atsisakymas pabaigti NV. Savanoriškas P atsisakymas gali pasireikšti: 1) nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip P, privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama; 2) aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis.

Kurstytojo S atsisakymas pabaigti NV. Jei K, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti N, nepasisekė nutraukti kitų bendrininkų veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudž. atsakom. pagrindai už B neišnyksta ir tai gali būti tik kaip aplinkybė, švelninanti atsakomybę. Organizatoriaus S atsisakymas pabaigti NV. O, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo būti aktyvus (imtis įv. priem., kad kt. bendrininkų NV nutrūktų, neatsirastų bendrai siektas rezultatas), todėl turi įtikinti bendr. nutraukti NV arba informuoti atitink. i-jas, įspėti asmenis, į kuriuos ruošiamasi pasikėsinti. Jei O ar K, S atsisakiusiam pabaigti N, nepasisekė nutraukti kt. bendrin. veiklos, jei P nepavyko atsis. teikti pagalbą, jiems baudž. ats. už B neišnyksta, tačiau bandymas išvengti NV t.b. vertinamas kaip švelninanti ats. aplinkybė.

Prisidėjimo prie NV samprata, požymiai ir formos. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad prisidėjimo prie N institutą sudaro normos, nustatančios atsakomybę už N slėpimą, nepranešimą apie N. Prisidėj. prie N – pavojinga visuomenei veika, nes apsunkina ruošiamų

57

Page 58: Baudžiamoji teisė

N prevenciją, jau padarytų N ir jų subjektų išaiškinimą ir nubaudimą. Prisidedant prie kitų asmenų nusikalstamos veikos, nėra determinuojami jos vykdytojų ar kitų bendrininkų veiksmai ir tada sąmoningai nepadedama atsirasti nusikalstamoms pasekmėms. Taigi būdingiausias tokio prisidėjimo prie nusikaltimo požymis yra tai, kad subjekto, nors ir prisidėjusio prie nusikaltimo, veiksmai (neveikimas) nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daromu ar padarytu N ir jo pasekmėmis. Toks subjektas nėra kaltas už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo, bet dėl kitų asmenų NV, ir todėl nėra jų bendrininkas.

Nepranešimas apie nusikaltimą. Tai bus nusikalstamas prisidėjimas, kai bus sekančios sąlygos: subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būti tikrai žinoma (žinios patikimos, paremtos tikrais faktais); subjektui turi būti suvokiamas nusikaltimo pobūdis (turi suprasti, kad tai l.sunkus ir pavojingas N). Jeigu šios sąlygos yra, o subjektas nepraneša, tai šio N subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nepranešimo apie N sudėtis – formalioji, todėl atsakomybė iškyla už patį nepranešimo faktą. Baudžiamoji atsakomybė negalima jeigu po nepranešimo gali iškilti grėsmė artimiems giminaičiams, kad bus pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kt. prisidėj. prie N forma – netrukdymas daryti N (nesudraudimas).Nesudraudimui subjektyviąja prasme būdinga tiesioginė tyčia, nes subjektas: supranta kt. asmens daromą NV; suvokia savo pareigą užkirsti kelią N; nori likti daromo N nuošalyje

Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusios asmens slėpimas. Nusikaltėlį slepiantis asmuo turi žinoti ne tik tai, kad slepia nusikaltėlį, bet ir suvokti nusikaltėlio padaryto N esmę, nes ne už visų N slėpimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Šeimos narius, giminaičius galima slėpti, nes už tai nebaudžiama.

Subjektyviajai nusikaltimo slėpimo pusei būdinga: slepiamo nusikaltimo pobūdžio suvokimas; supratimas, kad atliekami veiksmai, už kuriuos numatyta BA; siekimas tokia savo veika apsunkinti N ir jį padariusių asmenų išaiškinimą bei jų nubaudimą. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas. Sunaikinti N pėdsakai, paslėpti dokumentai, kurie yra kaip įrodymai, paslėpti N įrankiai ir priem., nusikalstamu būdu įgyti daiktai paslėpti arba jie suvartojami, realizuojami – tokia veika, kai slepiant vieną N padaromas kt. kvalifikuojama kaip N sutaptis. Tokia subjekto tyčia susiformuoja kai N jau baigtas.

Prisidėjimo prie NV ir B skiriamieji bruožai. Skirtumas nuo B – prisidedantis asmuo iš anksto nėra prižadėjęs padėti. Ne už visų nusikaltėlių slėpimą ar už nepranešimą apie padarytą N yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

10 tema. Nusikalstamų veikų daugetas NV daugeto samprata ir požymiai. Kai vienas ar keli asmenys padarė kelis N ir už juos reikia šiuos asmenis patraukti

baudž. atsak. Tuomet reikia skirti bausmę už kelis N. Tačiau g.b., kad yra suėjusi patraukimo baudž. ats. senatis ir už juos asmuo neatsako. Požymiai: N padaro vienas asmuo; padaryti mažiausiai du nusikaltimai; nei už vieną iš padarytų N, asmuo nėra baustas (šio požymio neturi recidyvai); neturi būti juridinių kliūčių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn: senatis, kai būtinas privatus kaltinimas, o jo nėra, recidyvo atžvilgiu ir nuosprendžio vykdymo senatis arba teistumo išnykimas arba panaikinimas, kai kurios atleidimo nuo baudž. atsakomybės aplinkybės. NV daugeto formos: idealioji ir realioji (pakartotinumas) NV sutaptys.

Pavienės NV samprata ir požymiai. Pavienės NV atribojimas nuo NV daugeto. Pavienis N tai veika, kuri yra nukreipta į vieningą objektą (objekto vieningumas nustatomas pagal tyčios kryptingumą), vieninga kaltės forma ir padaroma tapačiais ar panašiais veiksmais. Juridinės formos prasme PN – veika, kurioje yra vieno N sudėtis (vienu šūviu nušautas žm., vienu veiksmu ištr. iš kišenės piniginė). Tačiau daugelis N yra padaromi prieš tai atlikus sudėt. pareng. veiksmus. Todėl PN apibūdinimas turinio atžvilgiu yra žymiai sudėtingesnis. PN bruožai: vieningi nusikalstami kėslai, vieninga valia šiems tikslams pasiekti; vieningas kėsinimosi objektas, veiksmai, tai vientisas poelgis; šie veiksmai atitinka vieną BK Spec. dalies straipsnį.

Pavienės NV rūšys. PN pagal požymius yra natūralūs (tai tokie kaltininko veiksmai, kai jis vienu fiziniu veiksmu sukelia įstatymo numatytas pasekmes (pvz. 1 smūgiu į galvą sulaužo kaukolę), sukėlusias sunkų kūno sužalojimą) ir įstatymo įtvirtinti.

PN rūšys: tęstiniai; trunkamieji; sudėtiniai (su 2 objektais, su 2 veiksmais, su keliais alternatyviais požymiais, pakartotinai padarytos veikos, veikos, kuri kvalifikuota sunkinančiomis aplinkybėmis ir kuri gali sudaryti kt. N). Trunkama NV, jos skiriamieji bruožai. Trunkamieji N – kuomet veikimu ar neveikimu padaromas pareigos nevykdymas tęsiasi tam tikrą laiką. Pvz.: dezertyravimas, BK 323 str, nepranešimas apie N. Kaltės požiūriu TN g.b. padaryti tyčia arba neatsargiai. TN ypatumas – kaltininkas žino apie atsiradusią pareigą veikti ar neveikti tam tikru būdu, bet nieko nedaro, ši pareiga trunka tam tikrą laiką. Ši pareiga veikti ar neveikti atsiranda baudž. įstatymo ar kt. įstatymų pagrindu. TN pasibaigia, kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą, kai pareigos nevykd. nutraukia teisėsaugos ar ar kt. valdžios i-jos arba pasibaigia pareigos vykdymas.

Tęstinė NV, jos skiriamieji bruožai. Tęstiniai nusikaltimai – kuomet yra keli epizodai, kurie kartu sudaro vieną nusikaltimą (jeigu 10 kartų vagia po 10 plytų – objektas vieningas, veiksmai panašūs, kaltės forma – jeigu tikslas buvo pavogti 100 plytų – tai bus pavienis nusikaltimas, nes tyčia buvo apibrėžta. Jeigu tyčia neapibrėžta ir pavogė daugiau tai jau mažiausiai du nusikaltimai. Jeigu pavogęs 100 plytų, nuspręs, kad nešiu kol išnešiu, tai kiekvienas epizodas – atskiras N.) TN g.b. padarytas veikimu ir neveikimu. Visais atvejais, kai keliais aktais padaryt1 N reikia vertinti kaip pavienį N, visų pirma atkreipti dėmesį ar šie aktai tarpusavyje susiję, ar turi vieningą kaltės formą, ar siekiama vieningo ir konkrečiai apibrėžto rezultato.

Pavienė NV su alternatyviais veiksmais, jos skiriamieji bruožai. Nusikaltimas su dviem objektais pvz. Plėšimas – pažeidžiama nuosavybė ir sveikata, bet nepažeidus jų abiejų, nebus baigto vieno nusikaltimo.

N su alternatyviniais požymiais – kuomet įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikaltimų sudėtis, nurodo kelis vienodos reikšmės skirtingus veiksmus, kurių kiekvienas atskirai paimtas kartu su kitais N sudėties požymiais sudaro vieną N. Pvz. Neteisėtas šaunamojo ginklo nešiojimas, gaminimas ir realizavimas.

Idealiosios NV sutapties samprata, požymiai bei baudžiamoji teisinė reikšmė. Idealioji sutaptis (IS) – kai viena veika pažeidžiami dviejų BK str. reikalavimai (namo sprogimas ir žūna žmonės – viena veika – du nusikaltimai). Tokiu atveju yra vis tiek tik vienas veiksmas, todėl 2 N buvimas tik numanomas. Papildomas požymis – veiksmų vienalaikiškumas. IS teismų praktikoje: nužudymas darant kt. sunkų N (laisvės atėmimas iki gyvos galvos); kai padaromas sudėtinis N, kuriame yra 2 objektai, o žalos padarymas antrajam objektui atitinka vieną padarytą N; kai kaltininkas, kėsindamasis padaryti žalą vienam objektui, padaro žalą kitam; kai kaltininkas, darydamas vieną N yra kt. N bendrininkas; kai viena veika praktiškai negali apimti padarytų nusikalstamų veiksmų (pinigų vežimas kontrabanda).

Realiosios NV sutapties samprata, požymiai bei baudžiamoji teisinė reikšmė. Realioji sutaptis (RS) – kai dviem veikom pažeidžiami dviejų BK str. ar jų dalių reikalavimai. Dvi veikos – du N (savarankiškas kėsinimasis, skirtingi veiksmai, skirtingas laikas)

Idealiosios ir realiosios NV sutapčių atribojimas. 1)Skirtingai skaičiuojama patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis (IS atveju senaties terminas prasideda kartu , o baigiasi kai baigiasi senatis už sunkesnį N; RS atveju – antras N nutraukia pirmo N senatį ir pradeda eiti iš naujo. 2)BK įtvirtina skirtingas bausmės skyrimo taisykles. 3)Kai yra RS – antrasis N g.b. kvalifikuojamas kaip padarytas

58

Page 59: Baudžiamoji teisė

pakartotinai. O esant IS tokio pakartotinumo būti negali. 4) Esant IS N visada skirtingi (chuliganizmas ir sunkus kūno sužalojimas), o RS – N g.b. skirtingi (vagystė ir nužudymas) ir vienarūšiai (paprasta vagystė ir vagystė įsibraunant į gyvenamąją patalpą).

IS – nusikaltimai numatyti skirtinguose BK straipsniuose, o RS nusikaltimai numatyti ir skirtingose BK straipsnių dalyse. IS ir RS bendras bruožas – 2 ar daugiau N padarė tas pats asmuo, kuriems kvalifikuoti reikia kelių BK normų.

NV pakartotinumas pagal 1961 m. ir 2000 m. LBK. Pakartotinumo (P) sąvoka ir požymiai. NV pripažinimo pakartotine baudžiamieji teisiniai padariniai pagal 1961 m. ir 2000 m. LBK. P – kaltininkas 2 ar daugiau kartų pažeidė tą patį arba tapačiam prilygintą įstatymą, ir toks pažeidimas yra laikomas atskira kvalifikuota N padarymo forma. LR BK šis požymis yra nusikaltimuose nuosavybei, N asmeniui ir kt. Visur kitur, kur nėra nuorodos į N P, vadinama N epizodu.

Pagal pobūdį P g.b. paprastas ir specialus. Paprastas P tai bet koks dviejų N padarymas, kuris N kvalifikavimui reikšmės neturi. Specialus P kartais skirstomas į tapatųjį (kelis kartus pažeidžiamas tas pats BK str. ar jo dalis) ir vienarūšį (kai P yra padarius ir kitus BK str. ar jo dalyse nurodytus N), pvz. kaltininkas padarė sukčiavimą, o po to įvykdė vagystę. Kai asmuo įvykdo kelis tuos pačius ar tos pačios rūšies N, siekiama sugriežtinti atsakomybę. Tačiau baudžiama tik už antrą N, o jeigu įvykdė 20-30, tai už juos lyg ir nenubaudžiama. Todėl teismui leidžiama parinkti bausmės dydį atsižvelgiant į pakartotinai įvykdytų N skaičių, o tai nevisada galima padaryti kai yra N sutaptis. NV pakartotinumo santykis su NV idealia ir realia sutaptimis. 1)2 ar daugiau N sudaro N sutaptį, kai nei vienas iš padarytų N nedaro įtakos kt. N kvalifikuoti. Ją visais atvejais sudaro N, padaryti esant IS ir RS variantai (pvz. tik kai vienas N su kt. neturi betarpiško ryšio – nužudymas ir vagystė); 2)RS kaip kvalifikuojantis požymis kartu yra ir pakartotinumas (tik tada, kai įstatymas įtvirtina vienarūšių N pakartotinumą). Veika kvalifik. pagal du BK str, iš kurių antras numato kvalifikuotą N. 11 tema. Nusikaltimų recidyvas

Nusikaltimų recidyvas (NR) - kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas (BK 27 str.). NR įtaka baudž. atsakomybei BK 56 str., o 77 str. draudžia atleisti nuo bausmės prieš terminą pavojingą recidyvistą.Recidyvų rūšys: Legalus (bendras) – kai ankstesnis nuteisimas turi juridinės reikšmės vėlesniam nuteisimui;

Faktinis NR - BK 27 str. 1d.: asmuo yra laikomas recidyvistu, jei jis jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Esmė čia yra ta, kad esant tokiai situacijai toks asmuo yra laikomas recidyvistu ir be teismo nuosprendžio. Galima sakyti, kad ši recidyvo rūšis tai tam tikras nusikaltusio asmens statusas, kuris yra tarsi prielaida asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu. Penitenciarinis – kai asmuo anksčiau buvo teistas laisvės atėmimu. Legalus recidyvas g.b. 3 rūšių:

Bendras recidyvas – teistas asmuo padaro naują, nesusijusį su ankstesniu nusikaltimą (pvz., vagis – nužudo); Specialusis recidyvas – teistas asmuo padaro naują nusikaltimą, kuris yra susijęs su ankstesniu (pvz., tyčinis nužudymas – nužudymas); Asmens, pripažinto itin pavojingu recidyvistu, vėliau padaryti N gali varijuoti su N sutaptimi ir pakartotinumu: 1)pripažinimas itin pavojingu recidyvistu nedaro įtakos nei pakartotinumui, nei sutapčiai (pvz., asmuo, pripaž. itin pavoj. rec. už nužudymą ir plėšimą, o po to padarė sunkų kūno sužaloj.); 2) Itin pavoj. recidyv. padarytas naujas N pripažįstamas pakartotiniu (pvz., asmuo pripaž. itin pavoj. rec. už nužudymą, sunkų kūno sužaloj. ir itin piktybinį chuliganizmą, vėl padarė chuliganiškus veiksmus, kurie t.b. kavlifikuoti kaip padaryti pakartotinai); 3) Itin pavoj. recidyv. padaryta veika pripažįstama N sutaptimi (pvz., asmuo, pripažintas itin pavoj. recidyv. už plėšimą ir nužudymą, vėl padarė nužudymą bei išžaginimą. Realioji N sutaptis kvalifikuojama kaip itin pavoj. recidyv. požymiu); 4) Itin pavoj. recidyv. padaryta veika pripažįstama N sutaptimi ir pakartotinumu (pvz., asmuo, pripaž. itin pavoj. recidyv. už išžaginimą ir plėšimą, vėl padarė išžaginimą ir sukčiavimą. Esant realiajai N sutapčiai išžaginimas t.b. kvalifikuotas kaip padarytas itin pavoj. recidyv., o sukčiavimas kai padarytas pakartotinai, nes plėšimas sukčiavimui sudaro pakartotinumą. Recidyvo baudžiamoji teisinė reikšmė atsiskleidžia per bausmės skyrimo ypatumus. Žvelgiant plačiau į recidyvo baudžiamąją teisinę reikšmę, galima paminėti Bausmių vykdymo kodeksą ir BPK. Pvz Bausmių vykdymo kodekse 157 str. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygos 3 d. 4 p. yra numatyta sąlyga, jog lygtinai iš pataisos įstaigų gali būti paleidžiami pavojingi recidyvistai, – kai jie yra faktiškai atlikę ne mažiau kaip tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Ši lygtinio paleidimo sąlyga yra viena iš naujos baudžiamosios politikos apraiškų. Jau nebėra griežto ir besąlyginio recidyvisto kaip žmogaus, kuris gali vėl integruotis į visuomenę, nurašymo. Griežtesnė pozicija yra išreikšta BPK. Čia 338 str. 2d. nurodyta, kad nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas asmenims pagal LR BK 27 str. pripažintiems pavojingais recidyvistais.

Nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai atsakomybės nenumato. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas.

12 tema. Baudžiamųjų teisės normų konkurencija

Normų konkurencijos samprata ir atsiradimo priežastys. Baudžiamosios teisės normų kolizijos samprata. Normų konkurencijos ir normų kolizijos skiriamieji bruožai. Baudžiamosios teisės normų konkurencijos rūšys. Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija ir jos įveikimas.Kelių specialiųjų normų konkurencija ir jos įveikimas. Nusikalstamos veikos sudėties kvalifikuotų požymių tarpusavio konkurencija ir jos įveikimas. Kvalifikuotų ir privilegijuotų nusikalstamų veikų tarpusavio konkurencija ir jos įveikimas. Visumos ir dalies konkurencija ir jos įveikimas.

Tarpinio baudž.įstat.problema-veikos padarymo metu galioja vienas įstatymas,tardymo metu kitas,o sprendimo priėmimo metu trečias.Pirmiausia lyginamas veikos padarymo metu ir nuosprendžio priėmimo metu galioję įstatymai.Taikomas švelnesnis.Jei abu lygūs-

59

Page 60: Baudžiamoji teisė

taikomas veikos metu galijęs įstymas.Normų konkurencija-tai situacija, kai kuri nors normomis reguliuojama veika atitinka keliose normose aprašytus kai kuriuos baudž.teisės požymius. Baudžiamosios teisės normų konkurencija pažymi tuos atvejus, kai kelios baudžiamosios teisės normos gali būti pritaikytos konkrečiam juridiniam faktui (nusikaltimui). Normų konkurencijos ir kolizijos skirtumai: - kolizinės normos prieštarauja viena kitai, o konkurencinės neprieštarauja, o abi galioja savarankiškai ir savarankiškai turi būti pritaikytos;- normų kolizija - tai įstatymų leidybos netobulumas, konkurencijos atveju tarp galiojančių įstatymų nėra prieštaravimų;- klausimas kokią normą pritaikyti atsiranda tik tuomet, kai yra konkretus nusikaltimas, kuriam galima pritaikyti skirtingas normas. Normų koliziją turi išspręsti įstatymų leidėjas, o konkurenciją - tardytojas, prokuroras, teisėjas ar kitas pareigūnas. Normu konkurencijos rūšys: 1) Bendrosios ir specialiosios normos konkurencija. Kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikomos dvi normos - viena bendresnė, kita konkretesnė. Todėl būtina nustatyti normų pobūdį: nustačius, kad dvi ar daugiau normų tarpusavyje konkuruoja, reikia išsiaiškinti, kuri iš jų taikytina. Bendroji ir specialioji normos kartu gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai (realioji sutaptis).2) Specialiųjų normų konkurencija. Kartais su bendrąja norma konkuruoja ne viena, o kelios normos, kurios dėl savo apibrėžtumo gali būti priskirtos prie specialiųjų normų.Taisyklės: kai konkuruoja normos su lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis, prioritetas atiduodamas normai su

lengvinančiomis aplinkybėmis; kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus, mažiau pavojingus, taigi, jei tarpusavyje konkuruoja keli to paties

straipsnio punktai arba dalys, numatančios skirtingas kvalifikuojančias aplinkybes, - pateikus visų požymių aprašymą, turi būti taikomos tos, kurios numato labiausiai pavojingas;

3) Visumos ir dalies konkurencija. Kelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai: viena norma šią veiką apibūdina visapusiškai, o kitos - tik iš dalies (sudėjus šias dalis gaunama apytikrė veikos charakteristika). Bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai būdinga, kad:

1) dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veiką;2) bendra norma apima visą veiką, kitos atitinka kvalifikuojamos veikos dalis (viena norma atitinka veiką bendrais bruožais, kitos - specifinius bruožus);3) bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atskiras šios veikos dalis apibūdinančios normos neišryškina šios veikos specifikos;4) normos del savo turinio yra tarpusavyje pavaldžios. Išvada: turi būti taikoma bendroji norma.

Nusikaltimų sudėtys skirstomose tik į formalias ir į materialias,bet dar į pagrindines,kvalifikuotas ir priveligijuotas. Pagrindinės nusikaltimų sudėtys dar vadinamos konstitucinėmis nusikaltimų sudėtimis. Pagrindinėmis vadinamos tokios nusikaltimų sudėtys, kuriuose yra aprašytas minimalus kiekispožymių, būtinas veikai įvardyti kaip nusikalstamai. Pagrindinės nusikaltimų sudėtys paprastai aprašomos BK specialiosio dalies straipsnių pirmosiose dalyse. Antai BK 178 strapsnis ‚‚Vagystė‘‘ turi penkias dalis. 1 dalyje yra aprašyta pagrindinė sudėtis, nes joje yra aprašytas minimalus kiekis nusikaltimo sudėties požymių, apibūdinančių vagystę kaip nusikaltimą. BK 129 straipsnis ‚‚Nužudymas‘‘ turi dvi dalis. 1 dalyje yra apibrėžta pagrindinė nusikaltimo sudėtis.Tuose BK straipsniuose, kuriuose yra tik viena dalis, aprašoma pagrindinė nusikaltimo sudėtis. Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis vadinama tokia sudėtis, į kurią įtraukiami papildomi, palyginti su pagrindine sudėtimi , požymiai, rodantys didesnę nusikaltimo pavojingumo. Esant kvalifikuotai sudėčiai, įstatymų leidėjas formuluoja griežtesnę sankciją. Kvalifikuotos sudėtys aprašomos BK specialiosios dalies straipsnių antrosiose,trečiosiose,ketvirtosiose dalyse. Antai BK 178 straipsnio ‚‚Vagystė‘‘ 2 ir 3 dalyse, taip pat BK 129 straipsnio ‚‚Nužudymas‘‘ 2 dalyje numatytos kvalifikuotos sugėtys, nes ten įtvirtinti papildomi sudėties požymiai, rodantys didesnę nusikaltimo pavojingumą, taigi ir bausmę.Priveligijuotos nusikaltimų sudėtys-tai tokios,kai į pagrindinę sudėtį įjungiami papildomi požymiai,mažinantys veikos pavojingumą.Tokios sudėtys paprastai aprašomos atskirame BK straipsnyje.Antai BK130str.‘Nužudymas labai susijaudinus“ ir 131 str.“Naujagimio nužudymas“numatyta prveligijuota nužudymo sudėtis,nes įtvirtinta švelnesnė sankcija negu BK 129 str., aprašančiame pagrindinę sudėtį.

13 tema BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA BA yra pagrindinė nusikalstamos veikos padarymo teisinė pasekmė, per ją įgyvendinama teisingumo funkcija.

BA – tai asmens ir jo padaryto nusikaltimo pasmerkimas valstybės vardu (vykdo teismas), kuris pasireiškia asmeninių ir turtinių suvaržymų nustatymu kaltininkui. Tai BA esmė.Teisine prasme: BA realizavimas, t.y. kai kaltininkui paskiriama bausmė ir ji realiai taikoma bei kai asmuo yra atleidžiamas nuo atsakomybės. Socialine prasme: parodo taikymo apimtį, efektyvumą, perspektyvas, neigiamas savybes. BA sąvoka vartojama tik retrospektyvine (atsakomybė už praeityje padarytus veiksmus) prasme. BA sąvoka apima: 1) valstybės prievartos taikymą; 2) normatyviškumą (teisės normos pažeidimas); 3) realizavimą šiuo metu; 4) teisinį santykį. Veika – baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BA atsiranda, kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje laikomą nusikalstama veika. Kad veika būtų BA pagrindu turi atitikti tokius požymius:

1) padaryta veika buvo uždrausta BĮ, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.

60

Page 61: Baudžiamoji teisė

2) Asmuo, atsako pagal BĮ tik tada, jei yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

3) Padaryta veika turi atitikti BĮ. nustatytą nusikaltimo ar baudž. nusižengimo sudėtį.Veika yra NV, kai atitinka požymius:

1) V t.b. pavojinga;2) V turi pasireikšti (ne)veikimu; 3) V t.b. reglamentuota BK, 4) už V t.b. numatyta bausmė.Jei bent vieno požym. nėra, BA nekyla. NV visada t.b. sąmoninga ir valinga, todėl asmuo, kuris veikė nenugalimos jėgos ir fizinės bei psichinės prievartos, negali būti traukiamas BA.

BA PRADŽIA REALIZAVIMAS IR PABAIGA. BA IR TEISINIS SANTYKIS

Baudžiamoji atsakomybė susideda iš dviejų stadijų: a) baudžiamoji atsakomybė kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką , pareiga atsakyti pagal įstatymą ir b) patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, t.y. pareigos realizavimas. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda atsiradus teisiniam santykiui, o šis atsiranda padarius nusikalstamą veiką. Nusikalstama veika suponuoja teisinį santykį. Darydamas nusikalstamą veiką, asmuo, kaip nusikaltimo subjektas, tampa teisinio santykio su nukentėjusiuoju dalyviu. Tai pirminis baudžiamasis teisinis santykis, kurio subjektai – kaltininkas ir nukentėjusysis. Tačiau pažeidus baudžiamosios teisės normą, atsiranda dar ir antrinis baudžiamasis teisinis santykis, tarp asmens pažeidusio įstatymą, ir valstybės, kurią atstovauja kriminalinės institucijos. Baudžiamoji atsakomybė esant šiam TS yra viena iš asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pareigų. Tačiau, priš tai, ikiteisminio tyrimo metu, turi bti įrodyta, kad asmuo tikrai padarė nusikalstamą veiką.

Teisės taikymo aktas, kuriuo konstatuojama pareiga atsakyti pagal įstatymą, yra teismo apkaltinamasis nuosprendis. Būtent nuo jo priėmimo momento prasideda antroji baudžiamosios atsakomybės stadija – baudžiamoji atsakomybė pradedama realizuoti, asmuo laikomas patrauktu baudžiamojon atsakomybėn. Praktikoje galimi atvejai, kai baudžiamoji atsakomybė nėra realizuojama – baudžiamosios atsakomybės senatis, gali būti nerealizuota teisėsaugos institucijų nuožiūra.

Baudžiamoji atsakomybė susideda iš trijų elementų: a) asmens pasmerkimas, išreiškiamas valstybės vardu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, b)kriminalinė bausmė c)teistumas.

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ IR BAUSMĖ, JŲ TARPUSAVIO SANTYKIS

Bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu NV padariusiam asmeniui, bei visuomenės labui apribojanti nuteistojo teises ir laisves. B. esmė – NV padariusio asmens nubaudimas, turinys – t.tikrų teisių bei laisvių atėmimas ar ribojimas. BA ir bausmė yra labai artimos sąvokos. BA gali būti realizuojama paskiriant bausmę (dažniausiai) arba nepaskiriant, pvz.: kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius. T.y. bausmė nėra būtinas BA palydovas.Požymiai, skiriantys BA nuo bausmės:

1) Skirtingas atsiradimo ir pasibaigimo laikas; 2) Skirtinga asmens, traukiamo BA ir kuriam paskirta bausmė, teisinė padėtis; 3) Nubaudus asmenį kriminaline bausme atsiranda specifinės pasekmės – teistumas.

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS TURINYS

Esminis BA turinio elementas yra kaltinamasis nuosprendis(pasmerkimas valstybės vardu). Nesant jo, nėra ir BA. Tačiau yra ir fakultatyviniai elementai: bausmė ir teistumas. Bausmė gali būti paskirta, bet atidėtas jos vykdymas, arba bausmė neskiriama. Teistumo terminai skaičiuojami, kai atlieka bausmę. Jei nėra bausmės, nėra ir teistumo.

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS REALIZAVIMO FORMOSa)baudžiamoji atsakomybė su bausmės paskyrimu ir atlikimu (visa baudžiamoji atsakomybė ir b) baudžiamoji atsakomybė su atleidimu nuo bausmės atlikimo.

NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ PADARYMO TEISINIŲ PASEKMIŲ RŪŠYSVisi galimi nusikalstamos veikos padariniai (pasekmės) yra numatomi baudžiamajame kodekse. Yra dvi nusikalstamos veikos padarymo teisinių padarinių rūšys: baudžiamoji atsakomybė ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

NEPILNAMEČIŲ BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS YPATUMŲ PASKIRTISAsm. už visą NV pagal BĮ atsako nuo 16 m. Asm., kuriam iki NV padarymo buvo suėję 14 m. atsako už nužudymą, sunkų

sveikatos sutrikdymą, išžaginimą, seksualinį prievartavimą, vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, jo sunaikinimą ar sugadinimą, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą ar kt. neteisėtą užvaldymą, transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą. Asm., kuriam iki NV padarymo nesuėję 14 m. g.b. taikomos auklėjimo poveikio ar kt. priemonės. Npl. BA asm., kuriems NV padarymo metu nebuvo suėję 18 m, (o jei teismas pagal soc.brandą nusprendžia – 21 m.).Nepilnamečių BA ypatumų paskirtis:1) užtikrinti, kad BA atitiktų jų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės galimybes;3) didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo jiems galimybes;4) padėti Npl. pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį; 5) sulaikyti Npl. nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.Npl. už baudž. nusižengimą skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės (ne daugiau kaip 3 tarpusavy suderintos):1) įspėjimas - teismas raštu išaiškina teisines pasekmes, jeigu Npl. padarytų naujų NV;

61

Page 62: Baudžiamoji teisė

2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas - skiriamas tuo atveju, kai Npl.turi savo lėšų ar padarytą žalą gali pašalinti savo darbu per teismo nustatytą terminą;3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai – 20-100 h. sveikatos priežiūros, globos, rūpybos ar kt.;4) atidavimas tėvams ar kt. FA ar JA, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti – 0,5-3 m.;5) elgesio apribojimas – teismas 1-12 mėn. gali įpareigoti Npl. - būti namuose nustatytu laiku, mokytis, ar dirbti, įgyti t.tikrų žinių, gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos ar kt.ligų, dalyvauti soc. ugdymo ar reabilitacijos priemonėse; gali uždrausti - azartinius žaidimus, užsiimti t.tikra veikla, vairuoti, lankytis t.tikrose vietose, keisti gyven. vietą ir kt.6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą – 0,5-3 m. gali būti taikoma kartu su įspėjimu ir žalos atlyginimu. BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ IR KARDOMOSIOS PRIEMONĖS

Fiziniam Asm., padariusiam nusikaltimą skiriamos b`ės (už baudž. nusižengimą – 1-6):1. Viešųjų teisių atėmimas – teisės būti išrinktam/paskirtam į valst./saviv. institucijų pareigas atėmimas;2. Teisės dirbti t.tikrą darbą ar užsiimti t.tikra veika atėmimas – kai NV padaroma darbinės ar profesinės veiklos srityje;3. Viešieji darbai – neatlygintinas darbas visuomenės labui 4. Bauda – piniginė bausmė 5. Laisvės apribojimas – t.tikrų teisių ir laisvių suvaržymas: nekeiti gyv. vietos, nesilankyti t.tikrose vietose, nebendrauti su

t.tikrais asm., nenaudoti daiktų ir kt., t.tikru laiku būti namuose, pradėti dirbti ir pan.6. Areštas – trumpalaikis laisvės atėmimas areštinėje7. Terminuotas laisvės atėmimas – nelaisvė atvirose kolonijose, pataisos namuose, kalėjimuose.

14 tema. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės (apskirtai netraukimas asmnes baudz

atsakom).

Asmuo nera kaltu pripazistamas ir bausme jam nera skiraiama tada jis gali buti atleidziamas nuo baudziamosiso atsakomybes

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – tai toks BT institutas, kuomet asmuo, pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo, dėl įvairių priežasčių yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir taip pat nuo bausmės. Atleidimas nuo BA yra reikšmingas BT institutas, nes juo remiantis realizuojami humanizmo, atsakomybės individualizavimo ir teisingumo principai.BA juridinė prigimtis:Teisminis asmens kaltės pripažinimas yra takoskyra atribojanti įspėjamųjų, prevencinių priemonių taikymą nuo priemonių sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį taikymo.Atleidimo nuo BA skiriamieji požymiai: nuo bausmes atleidimas1) asmuo turi būti pripažintas kaltu;2) padarytoje veikoje turi būti visi n.v. požymiai;3) asmuo atleidžiamas nuo BA;4) pagal seną BK atleidžia tik teismas, pagal naują BPK atleidžia teismas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai tam tikrais atvejais (pagal naują BPK tie atvejai –tai naujo BK 93str., 114str.3d., 259str. 3d.,291str. 2,3d.)5) turi būti nustatytas konkretus asmuo, kuris atleidžiamas nuo BA;6) teismas nustato konkrečias atleidimo rūšies taikymo sąlygas, o jei jų nėra teismas išvis neskirs atleidimo nuo BA;7) teismas atleisti gali (ne privalo), bet gali ir neatleisti;8) atleidžiama nuo BA tik iki kaltinamojo nuosprendžio priėmimo.Visos BA rūšys klasifikuojamos:

1) bendrosios atleidimo nuo BA rūšys;2) specialiosios atleidimo nuo BA rūšys.

Jų pagrindinis skirtumas: bendrosios taikomos bent jau kelių nusikaltimų atveju, specialiosios – reglamentuojamos BK specialiojoje dalyje, liečia tik vieną kurį nors nusikaltimą.Atleidimo nuo BA rūšys BK bendrojoje dalyje:1) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis;2) kai veika praranda pavojingumą visuomenei;3) nepilnamečiam taikomos auklėjamosios priemonės;4) nukentėjusysis susitaiko su kaltininku;5) kai užkertamas kelias organizuotai grupei, nusikalstamo susivienijimo veikai. Atleidimo nuo BA pagrindai. Asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA tik esant įstatyme numatytiems pagrindams. Atleidimo nuo BA pagrindai:1) jei nusikalstama veika praranda pavojingumą;2) nukentėjusysis susitaikė su kaltininku;3) amnestija (ir nuo baudžiamosios atsakomybės, ir nuo bausmės). Atleidimo nuo BA teisiniai padariniai:1) atleidžiamas nuo: bausmės, teistumo, pasmerkimo, baudžiamojo procesinio poveikio;2) atleidžiama tik nuo BA, o nuo civilinės ir kitų atsakomybių neatleidžiama.3) atleidimas nereabilituoja asmens, t.y. jis vis vien buvo pripažįstamas kaltu. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atribojimas nuo atleidimo nuo bausmės:Asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA tik esant įstatyme numatytiems pagrindams. Teismas atleisti gali kaltininkui, bet gali ir neatleisti. Taip pat atsižvelgiama į nukentėjusiojo asmenybę, n.v. laipsnį, aplinkybes ir tt. Atleidimo nuo BA atvejų negalima tapatinti su atleidimu nuo bausmės, nes šiuo atveju asmeniui nuosprendžiu paskiriama bausmė, o po to jis atleidžiamas nuo visos ar dalies paskirtosios bausmės atlikimo. Tuo tarpu atleidimo nuo BA atveju asmuo atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių BA turinį.

62

Page 63: Baudžiamoji teisė

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės teisėsaugos institucijų praktikoje?Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar n.v. praranda pavojingumą.

Pagal BK 36 str. (Padaręs nv asmuo ...) asmuo gali būti atleistas nuo BA ir nuo nusikaltimo, ir nuo baudžiamojo nusižengimo. Atleidimo nuo BA, kai n.v. praranda pavojingumą taikymo pagrindai: 1) asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga.2) asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas.Atleidimas nuo BA kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. BK38str. (..)Atleidimo taikymo nuo BA susitaikius pagrindai 1) prisipažino atlikęs n.v.;2) atlygino žalą. 3) susitaiko (susitaikymas išreiškiamas rašytine arba žodine forma)4) Yra pagrindo manyti, kad kaltininkas nedarys naujų n.v.. Atleidimo taikymo nuo BA susitaikius teisiniai padariniai. Atleidimas nuo BA susitaikius yra sąlyginis.Pagal BK 38 str. 4 p. asmeniui, atleistam nuo BA atsakomybės pagal šio straipsnio pirmą dalį, per 1m padarius naują nusikaltimą, pirmasis sprendimas atleisti nuo BA nustoja galioti ir spendžiamas klausimas dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas.Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. BK37str. (Padaręs ...). Veika mažareikšmė, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti. Sprendžiama, ar kėsinimusi į baudžiamuoju įstatymu ginamas vertybes asmuo siekė padaryti joms esminę žalą, ar veikos tikslai ir motyvai, veikos padarymo būdas ir pasekmės rodo, kad šia veika nebuvo siekiama tokią žalą padaryti, todėl veika yra mažareikšmė.Atleidimas nuo BA dėl laidavimoBK40st. (Asmuo...) Atleidimas nuo BA galimas tiek ikiteisminio tyrimo tiek teisminėje stadijoje.Atleidimas nuo BA esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių.BK 39 str. (...) Priimdamas sprendimą teismas atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, bei kitas bylos aplinkybes. Byla nutraukiama atidavimo teismui, arba teisminio nagrinėjimo stadijose.Nepilnamečių atleidimo nuo BA taikymo pagrindai, tvarka ir padariniai.BK 93 str. atleisti nepilnametį nuo BA teismas gali esat bent vienai iš BK 93 str. pirmojoje dalyje numatytų sąlygų. Nusikaltimą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo BA, jeigu teismo nutarties priėmimo metu dar buvo nesuėję 18m arba nebuvo suėję 21m, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Pagrindai:n.v. atlikta pirmą kartą ir:a) arba atlygino žaląb) arba pripažintas ribotai pakaltinamuc) arba pripažino ir gailisi dėl n.v. arba yra kito pagrindo manyti kad n.v. nebepasikartos.Teisiniai padariniai: Atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jis neįgyja teistumo, nekyla ir kitos su nusikaltimu susijusios pasekmės.Auklėjamojo poveikio priemonės, taikomos nepilnamečiams, atleistiems nuo BA.

Atleisdamas nepilnametį nuo BA, teismas paskiria jam vieną ar kelias BK 82 str. numatytas auklėjamojo poveikio priemones ir nustato jų vykdymo terminą. Auklėjamojo poveikio priemonės – atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti, bei nepilnamečio atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą skiriamas ne ilgiau kaip nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. Nepilname

čiui galima paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones.Priemones:82str.Atleidimo nuo BA rūšys, numatytos BK specialiojoje dalyje:Specialiojoje dalyje atleidimas susijęs su konkrečių veikų padarymu:1) užverbuotas LR pilietis, jeigu nepadarė jokių veiksmų ir informuoja apie tai;2) šnipas atsisako savo veikos (ne LR pilietis);3) savanoriškai grąžina neteisėtai laikytą ginklą;4) narkomanas savanoriškai kreipiasi medicininės pagalbos;5) kyšį davusio asmens pranešimas;6) ne pareigūno, o tarnautojo papirkinėjimas, kai apie tai pranešama. Visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys dar skirstomos:1. Sąlyginės atleidimo nuo BA rūšys – atleidimas su numatytomis t.t. sąlygomis, kurias įvykdžius, atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės:

1) atleidimas nuo BA kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius, kurį taikydamas įstatymas numato bandomąjį laikotarpį. Jei pažeidžia įsipareigojimą – traukiamas BA už padarytą nusikaltimą.

2. Besąlyginės atleidimo nuo BA rūšys – laikomasi nuomonės, kad po jų pritaikymo baudžiamieji teisiniai santykiai dėl padaryto nusikaltimo baigėsi, o asmuo, padaręs šį nusikaltimą, vėliau nebebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tai:

1) patraukimo BA senatis;2) atleidimas BA veikai praradus pavojingumą;3) nepilnamečių atleidimas nuo BA ir priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių paskyrimas.

15 tema. BAUSMĖS SĄVOKA IR PASKIRTIS.

Bausmė – valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudž. nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausmės esmę sudaro nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį – tam tikrų teisių ar laisvių apribojomai ir specialios pareigos.

Bausmė yra viena, tačiau ne vienintelė baudž. atsakomybės realizavimo priemonė. Baudž. atsakom. gali būti realizuojama ir atleidus asmenį nuo baudž. ats.arba bausmės bei paskyrus jam įstatyme numatytas baudž. ar auklėjamojo poveikio priemones.

63

Page 64: Baudžiamoji teisė

Bausmė pasižymi specifiniais požymiais, kurie išskiria ją iš kitų valstybės prievartos priemonių – administracinių nuobaudų, procesinių prievartos priemonių (suėmimo, baudos, priverčiamųjų auklėjimo ar medicininio pobūdžio priemonių). Svarbiausi požymiai:

1) Bausmė gali būti skiriama tik už nusikaltimo padarymą. Kriminalinė bausmė yra tokia poveikio priemonė, kuri numatyta BK.2) Bausmė yra prievartos priemonė. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo kaltininko valios ar noro ši bausmė yra įgyvendinama. Jei

kaltininkas nesutinka, valstybė savo prievartos aparato pagalba vis tiek ją įgyvendina.3) Bausmė pasižymi oficialumu ir viešumu. Oficialumas – valstybės požiūris į kaltininką už tai, ką jis padarė – ne vien pasmerkimo aktas, bet ir t.t. atlygis.Viešumas – bausmė visada skelbiama viešai (BPK – net ir uždarame posėdyje skelbiama viešai).4) Bausmė gali būti paskirta tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu.- bausmę paskiria tik teismas;- tik teismas gali atleisti asmenį nuo bausmės (nepainioti su atleidimu nuo bausmės atlikimo, kur nuo pačios bausmės neatleidžiama –

Seimo priimti amnestijos aktai, Prezidento teisė suteikti malonę).Teismas skiria bausmę tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu (joks kitas dokumentas). Esmė – pirminis bausmės paskyrimas – būtinas

nuosprendis.5)Bausmė skiriama tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. Išlygos: bauda, pataisos darbai, turtinės bausmės.6) Bausmės turinį visada sudaro teisių ar laisvių apribojimas ar pareigų nustatymas. Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia

nuteistajam teisines pasekmes – teistumą. Savo visas teises asmuo atgauna tik teistumui išnykus arba jį panaikinus (BK 97str.) Kiekviena bausmė be minėtų objektyvių požymių pasižymi ir subjektyviais požymiais, iš kurių svarbiausias – jos efektyvumas.

Bausmės efektyvumo reikalavimas – išvestinis dalykas – leidžia įvertinti kiek veiksminga bausmė.Bausmės efektyvumas – bausmės tikslo pasiekimas minimaliausiomis represinėmis ir materialinėmis sąnaudomis.Keli kriterijai vertinant bausmės efektyvumą: Recidyvinis nusikalstamumas Nusikalstamumo dinamika ir struktūra;Bausmių skyrimo praktika;Materialinės ir finansinės išlaidos ir kt. BAUSMĖS TEORIJOS Valstybė turi atsakyti į klausimą, kokią bausmės teoriją ji pasirenka. Tai valingas valstybės sprendimas. Tačiau jį lemia ir šie objektyvūs

veiksniai: nusikalstamumo būklė ir dinamika, valstybės ekonominis išsivystymas, teisinės tradicijos ir papročiai bei tarptautinės teisės reikalavimai. Valstybėje vyraujanti bausmės teorija turi ir grįžtamąjį ryšį, svarbų tiek įstatymų leidybai, tiek ir baudž. politikai, nes padeda apibrėžti bausmės esmę ir suformuluoti jai keliamus tikslus, sudaryti ir tobulinti bausmių sistemą, t.p. orientuoja teismų praktiką, kai reikia skirti bausmes, bei bausmes vykdančių institucijų veiklą.

Bausmės teorijos pagal bausmės esmę klasifikuojamos į:1) absoliučiąsias teorijasŠios teorijos bausmę laiko savaiminiu gėriu, kuriam negali būti keliami specialūs tikslai. Pagrindinė bausmės funkcija – pažeistos teisės

atstatymas.2) utilitarines teorijasŠios teorijos bausmei iškelia specialias funkcijas, pagal kurias skirstomos į 3 grupes:- bausmės esme pripažįstančias bendrąją prevenciją;- bausmės esme pripažįstančias specialiąją prevenciją;- bausmės esme pripažįstančias ir bendrąją, ir specialiąją prevenciją;

Be to, pagal bausmės paskirtį išskiriamos:1) atpildo;2) įbauginimo;3) galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo;4) reabilitacijos teorijos.

1. Pirmoji ir pati seniausioji bausmės teorija – ATPILDO TEORIJA.Jos šaknys glūdi bendruomeninėje santvarkoje galiojusiame keršte, kurio esmė – “akis už akį, dantis už dantį”. Ši teorija davė pozityvių

rezultatų, tačiau dabar absoliučiai nepriimtina, nors įvairių valstybių (t.t. ir Lietuvos) baudžiamuosiuose įstatymuose ir baudžiamojoje politikoje galima aptikti jos bruožų (mirties bausmės taikymas, įkalinimas iki gyvos galvos, Azijoje ir Afrikoje įvairios kūno bausmės: plakimas, rankos ar kojos nukirtimas). Esmė – nubausti asmenį ir tas nubaudimas tiesiogiai proporcingas tam, ką asmuo padarė. Ši teorija egzistavo iki XV – XVIIa.

2. ĮBAUGINIMO TEORIJAEsmė – bausme siekiama ne vien atkeršyti kaltininkui, bet stengtis įtakoti tiek kaltininką, tiek aplinkinius. Pirmasis - J. Bentamas (anglų

filosofas) teigė: “Reikia kaltininkui sudaryti tokias sąlygas, kad jis pats ir visi kiti bijotų daryti nusikaltimus”. Tai buvo labai pažangu, nes atskleidė vieną esminių bausmės požymių - bausmė turi būti nukreipta ne į praeitį (kerštą), bet į ateitį (siekti t.t. tikslo).

J. Bentamo laikais tai buvo vieninga teorija:1) bauginti galima buvo tik patį kaltininką;2) per jį bauginti likusią visuomenę.

Iš čia pradėjo formuotis 2 srovės: bendroji ir specialioji prevencija. Įbauginimo teorija realiame gyvenime reiškiasi keliais aspektais:Įvykdant mirties bausmę, įbauginimo efektas nedidelis (siekė riboti mirties bausmę).Vietoj mirties bausmės siūlė įvairias kūno bausmes: viešą plakimą, laisvės atėmimą.

XVI – XVIIa. Spartus BT vystymasis.Europoje po Bekarijos knygos “Nusikaltimai ir bausmės” pradėta galvoti, ar ĮBAUGINIMO TEORIJA atitinka visuomenės išsivystymo

lygį (technikos revoliucija, gamtos mokslai). Didžioji Britanija: pirmoji įvykdė techninę revoliuciją, spartus ekonomikos vystymasis, Baudžiamajame kodekse – ¾ bausmių – mirties bausmės (t.y. BK išliko nepakitęs). Anglų teisėjas, išleidęs BT vadovėlį, pavadino anglų BĮ – kruvinuoju įstatymu.

Iki XIX a. vidurio stovėjo vietoje.

64

Page 65: Baudžiamoji teisė

Impulsą ĮBAUGINIMO TEORIJOS vystymuisi davė ne teisės teoretikai, bet medikai, ypač psichiatrai ir XIXa. Pradžioje gimė teorijos pakraipa, kuri siejama su Č. Lombrozo vardu. Jis susistemino daugelį darbų. Ne jis pirmasis pradėjo kalbėti apie biologinę nusikalstamo elgesio kilmę. Vienį 1-jų – Italų mokslininkas E. Feri, R. Garofalo. Č. Lombrozo susistemino jų darbus, t.p. pats atliko tyrimus ir paskelbė knygą apie žmogų nusikaltėlį. Ši Č. Lombrozo teorija sudarė pagrindą naujos teorijos atsiradimui.

3. FIZINĖS GALIMYBĖS PADARYTI NUSIKALTIMĄ ATĖMIMO TEORIJAEsmė – fizinis poveikis nusikaltėliui, kuriuo siekiama atimti iš jo galimybę padaryti naujus nusikaltimus. Ištakos – biologiniame

nusikalstamo elgesio suvokime. Kadangi nusikaltėlis turi t.t įgimtų, paveldėtų ar įgytų bruožų, kurie verčia jį nusikalsti, tai reikia juos neutralizuoti.

Išmatavus žmogaus galvą – jį galima padėti į t.t. lentelę. Kiekvienai kategorijai siūlė labai aiškias ir įdomias kovo su nusikalstamumu priemones:

Vagys – ištremti į negyvenamas salas;Žudikai – panašiai;Nusižengėliai – arba ilgalaikio, arba trumpalaikio laisvės atėmimo įvairios formos.Šios teorijos atstovai (Č. Lombrozo, E. Feri, R. Garofalo) baudžiamajai teisei t.p. siūlė naujoviškas nusikaltimų prevencijos priemones -

kastraciją, sterilizaciją, amputacija, deportaciją į negyvenamas salas, mirties bausmę. Kaip kurie iš šių pasiūlymų buvo realizuoti, vėliau, nepasitvirtinus daugelio biologinių nusikalstamumo prigimties teorijų išvadoms, siūlomos prevencijos priemonės švelnėjo – taikomas įkalinimas iki gyvos galvos, ilgalaikis laisvės atėmimas ir pan.

Ši teorija ypatingo pritarimo negavo. Ji buvo popierinė, jos neįgyvendino ir ji numirė.Esminis momentas – Ši teorija buvo 1-ji teorija, kuri apie bausmę kalbėjo ne kaip apie poveikio priemonę už padarytą nusikaltimą, o

akcentavo asmenį, padariusį nusikaltimą.

4. PATAISYMO (REABILITACIJOS) TEORIJAPagrįsta bausmės atlikimo filosofija: kvakeriai rėmėsi tuo, kad kiekvienas žmogus savyje yra geras, blogu jį padaro aplinka. Jį reikia

izoliuoti nuo aplinkos ir leisti sužydėti geram pradui. Ši teorija po 20m. buvo labai kritikuota .Kalinimas – tylėjimo sistema. JAV jau po 20m. pamatė, kad ši sistema sukelia labai daug problemų žmonėms bandantiems adaptuotis visuomenėje po bausmės atlikimo. Jau po 3 metų žmogus pasikeisdavo negrįžtamai. JAV vėl grįžo prie bauginimo sistemos, t.y. sistemą modifikavo: leido kalbėtis, susitikti su giminėmis. Ši teorija vadinosi OBERMANO TEORIJA. Dabar didžioji dalis JAV laikosi šios teorijos.

Europa. XIXa. Pabaigoje Vokietijoje žymus mokslininkas V. Štelceris iškėlė hipotezę, kuri vėliau tapo tikrosios PATAISYMO TEORIJOS pagrindu. Hipotezė: kiekvieną žmogų galima t.t. ribose valdyti ir suformulavo kelis postulatus:

1) Drausmės supratimas – visuomenė gyvena pagal t.t. taisykles, ir elgtis reikia pagal t.t. taisykles.2) Žmogus turi būti socialiai naudingas – turi naudingai dirbti.Šias idėjas “pasigavo” Didžiosios Britanijos laivo kapitonas Kroftonas, gabenantis nusikaltėlius į Australiją. Jis nusprendė tai pritaikyti

praktikoje. Rezultatai pranoko lūkesčius.

PROGRESYVIOJI (AIRIŠKOJI) TEORIJA (PATAISYMO TEORIJOS pagrindinės nuostatos)Bausmė + naudingas darbas. Išbandė su baisiausiais nusikaltėliais.1-mas dalykas – drausmė.Kapitonas įvedė 1-mą bausmės atlikimo etapą:I etapas – absoliutaus paklusnumo principas – kiekvienas nuteistasis 6 mėn. absoliučiai izoliuojamas ir turi absoliučiai paklusti

prižiūrėtojų nurodymams. Esmė – jei po 6 mėn. prižiūrėtojas duoda išvadą, kad nuteistasis praėjo šį etapą, jis perkeliamas į b. grupę (mažą). Mintis – kai žmogus sugeba valdytis būdamas vienas, jis gali būti perkeliamas į mažą grupę. Tada jis gali būti pradedamas mokyti t.t. specialybės. Šiuos žmones reikia mokyti tokio amato, iš kurio jie sugebėtų pragyventi laisvėje (ne kokį juodą darbą).

II etapas trukdavo metus. Elgesys vėl būdavo vertinamas. Jei po metų išvada teigiama – perkeliamas į aukštesniąją grupę. Čia teisinė padėtis žymiai švelnesnė – bendravimai, pasimatymai. Dar po metų (jei surinkdavo t.t. balsų skaičių) jam sudaromos pusiau laisvos sąlygos dirbti už kalėjimo ribų, pvz., laisvos statybos.

Dar po metų – paskutinis III etapas – lygtinis paleidimas. Sąlygos: nepadaryti naujo nusikaltimo; reguliariai registruotis pas policijos viršininką. Galėjo būti numatomos ir t.t. specialios sąlygos: nesilankyti alaus bare, nebendrauti su nusikaltėliai ir t.t.).

Ši sistema išbandyta per 15 metų. Recidyvas sudarė tik apie 15 proc. Tai fantastiški skaičiai. Ši sistema patvirtino, kad PATAISYMO TEORIJA pati perspektyviausia.

Pataisymas – kai bausmę atlikęs žmogus savo gyvenimo tikslų siekia dorais būdais.

Bausmės paskirtis:1) sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo;2) nubausti nusikaltimą padariusį asmenį;3) atimti ar apriboti nuteistam asm. galimybę daryti naujus nusikaltimus;4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Asmenų sulaikymas nuo nusikaltimų padarymo BT teorijoje vadinamas bendrąja prevencija , išlikęs nuo Sovietinių laikų). Bendrosios prevencijos poveikis pasireiškia baudžiamojo įstatymo, nustatančio nusikaltimą ir bausmę, priėmimu, bausmės skyrimu ir atlikimu. Šie veiksniai žmogaus psichikoje formuoja motyvaciją nedaryti nusikaltimų. BT teorijoje bendroji prevencija yra kritikuojama, nes ji neliečia nusikaltimą padariusio asmens, todėl nesukuria baudžiamųjų teisinių santykių. Jau Karlsonas Marksonas kėlė klausimą “kokią teisę turite bausti mane tam, kad įbaugintumėte ar pataisytumėte kitus”. Iškreipta BT samprata. Baudžiamųjų teisinių santykių subjektai yra žmogus, padaręs nusikaltimą ir valstybė. Šiuo atveju įtraukiami ir kiti asmenys.

Galimybės padaryti naują nusikaltimą atėmimo ar apribojimo tikslas reiškia, kad bausme siekiama sudaryti tokias fizines sąlygas, kurios užkirstų kelią naujam nusikaltimui padaryti. Šio tikslo įtvirtinimą LR BK tiesiogiai nulemia bausmės esmės samprata, o teismų praktikoje ji pasireiškia plačiu laisvės atėmimo bausmės taikymu. Kaip kurios bausmių rūšys tiesiog užprogramuotos šiam tikslui, pvz., atėmimas teisės eiti t.t pareigas, dirbti t.t. darbą arba užsiimti t.t. veikla atima iš nuteistojo galimybę padaryti nusikaltimą tarnybai ir pan.

Siekimas, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikaltimų, BT teorijoje vadinamas specialiąja prevencija. Spec. prevencijos poveikis pasireiškia teisių ar laisvių atėmimu ar ribojimu, kurie atlieka bauginimo funkciją ir atima galimybę padaryti naują nusikaltimą, bei pataisymo priemonių taikymu. Specialiosios prevencijos tikslas yra pats pažangiausias, nes valstybė

65

Page 66: Baudžiamoji teisė

įsipareigoja nuteistajam taikyti pozityvias poveikio priemones, kurios kiekvienai bausmei yra skirtingos, pvz., esant laisvės atėmimui pataisymo priemonės yra bausmės atlikimo režimas, profesinis ir bendrasis lavinimas ir auklėjamasis darbas ir t.t.

Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra nauja baudžiam.įstayme įtvirtinta bausmės paskirtis, nes sename BK ji nebuvo minima. Tai bendrasis, būdingas visoms teisės šakoms, principas, tačiau skiriant bausmes jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas- visų pirma teisingas baudž. įstatymas, sudarantis sąlygas vienodai teisminei praktikai. Šis principas savaime nepaneigia, kad tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas. Teismas klauso tik įstatymo, todėl jis privalo derinti įstatymo jam suteiktą laisvę ir vienodą baudž. priemonių parinkimo bei skyrimo praktiką. Bausmės t.b. adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų neadekvatūs nusikaltimui ir bausmės paskirčiai. Teismui kilus abejonių, ar įstatymas atitinka Konstituc. įtvirtintas nuostatas, jis turėtų kreiptis į Konst.teismą, kad šis nustatytų ar konkrečios BK nuostatos neprieštar. Konstitucijai.Tarptautinės normos ir bausmės tikslai. Šiuolaikinėje Europos šalių baudžiamojoje teisėje pastebima akivaizdi tendencija: kriminalinė bausmė turėtų derinti bausmę su žmoniškumo, pagarbos žmogui, jo orumui išsaugojimu, o bausmės tikslas būtų atkurti nusikaltimu pažeistą tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą.

Tarptautinės normos dėl bausmių ir žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo jas atliekant. Tarptautinių normų įtaka įstatymų raidai Lietuvoje.Baudžiamosios teisės ir bausmių vykdymo teisės santykis. Baudžiamoji teisė yra viešosios teisės dalis. Ji skirstoma į dvi pagrindines šakas: materialinė baudžiamoji teisė ir formalioji baudžiamoji teisė. Materialinė baudžiamoji teisė - tai visuma teisės normų, uždraudžiančių veikas kaip nusikalstamas ir numatančių už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, o taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą. BT apibrėžia, kas yra bausmė, nusikalstamos veikos ir numato bausmes už jų padarymą. BVT reguliuoja, kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. BT yra materialinė teisė, o BVT - formalioji teisės šaka, taigi tarp jų yra tiesioginis ryšys. Bausmių vykdymo kodeksas. Jo paskirtis ir reguliavimo dalykas. Patvirtintas LR 2002 m. birželio 27 d. statymu Nr. IX-994. LR bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. LR bausmių vykdymo įstatymų paskirtis – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Visiems bausmes LR atliekantiems asmenims taikomi LR bausmių vykdymo įstatymai Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šiame Kodekse išdėstytosios, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis LR teismo nuosprendis. LR tarptautinių sutarčių numatytais atvejais bausmės vykdymo pagrindu yra užsienio valstybės teismo arba tarptautinės teisminės institucijos įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis (sprendimas).

16 tema. BAUSMIŲ SISTEMA IR BAUSMIŲ RŪŠYS

Bausmių sistema – tai baudžiamajame įstatyme tam tikra tvarka išdėstytas, išsamus ir teismams privalomas bausmių sąrašas. Bausmės išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą, šis nuoseklumas turi reikšmę teismui kai jis skiria nuteistajam asmeniui galutinę bausmę už kelis nusikaltimus. Bausmių sąrašas yra išsamus ir teismas turi teisę skirti tik tas bausmes kurios nurodytos BK.

Visos bausmės išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą pradedant švelniausia ir baigiant griežčiausia . Šis nuoseklumas turi daug reikšmės teismui, kai jis skiria nuteistajam galutinę bausmę už kelis nusikaltimus ir tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad reikia sušvelninti bausmę. Toks bausmių konstravimo principas parodo ir valstybės baudžiamosios politikos kryptingumą bei siekį įgyvendinti baudž. teisės ekonomiškumo principą taikant optimalias ir proporcingas bausmes. Šiuo bausmių sistemos konstravimo principu vadovaujamasi ir nustatant konkrečias bausmes BK spec. dalies straipsnių sankcijose.

Bausmių rūšys (fiziniams pilnamečiams asmenims):už nusikaltimą:viešųjų teisių atėmimas BK 44str.teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas BK 45str.viešieji darbai BK 46str.bauda BK 47str. laisvės apribojimas BK 48str.areštas BK 49str.terminuotas laisvės atėmimas BK 50str.laisvės atėmimas iki gyvos galvos BK 51str.už nusižengimą:viešųjų teisių atėmimasteisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimasviešieji darbaibaudalaisvės apribojimasareštas

Asmeniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriama tik viena bausmė, išskyrus BK 63 ir 64 str. nustatytus atvejus. BK 42str. 3d.,4d.Kartu asmeniui kartu su bausme, remiantis BK 67, 68, 72str. gali būti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas

naudotis specialia teise ir (ar) turto konfiskacija. BK 42str.6d.Bausmių rūšys juridiniams asmenims:

bauda BK 47str. 4d.juridinio asmens veiklos apribojimas BK 52str.juridinio asmens likvidavimas BK 53str.

J.A. gali būti skiriama tik viena iš šių bausmių. BK 43str.3d.Greta bausmių, galimų taikyti fiziniam pilnamečiui asmeniui esant tam tikroms sąlygoms galima taikyti baudžiamojo poveikio

priemonės:

66

Page 67: Baudžiamoji teisė

spec. teisės atėmimas, BK 68str.žalos atlyginimas ar pašalinimas, BK 69str.nemokami darbai BK 70str.įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą BK 71str.turto konfiskavimas. BK 72str.Šių baudžiamojo poveikio priemonių esmė ta, kad jos gali būti taikomos, kai asmuo atleidžiamas nuo b.atsakomybės ar nuo bausmės

atlikimo. Principas toks: jei asmuo nuteisiamas, jam paskiriama reali bausmė; jei pripažįstamas kaltu, bet atleidžia nuo bausmės (BK X skyrius) arba atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės ( BK Viskyrius) – taikoma b.poveikio priemonė. Šios priemonės negali būti taikomos su bausme.

Nepilnamečiams(iki 18m. amžiaus, atskirais atvejais iki 21 metų amžiaus BK 81str.2d.), be kriminalinių bausmių, esant tam tikroms aplinkybėms, numatytoms BK XI skyriuje, galimos taikyti auklėjamojo poveikio priemonėsBK 82str:

įspėjimas BK 83str.turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas BK 84str.nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai BK 85str.atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti BK 86str.elgesio apribojimas BK 87str.atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. BK 88str.Teismas gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas šias priemones BK 82str.2d.Viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių

organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas.Viešųjų t. atėmimas straipsnio sankcijoje nenustatomas. Šią bausmę teismas skiria tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatyta teisės

dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė ir nusikalstama veika padaryta piktnaudž. viešosiomis teisėmis.Teismas, skirdamas vieš.teisių atėm. bausmę, nurodo, kokia teisė atimama.VT g.b. atimtos nuo 1 iki 5 metų. Bausmės terminas

skaičiuojamas metais ir mėn.VT atėmimas – švelniausia bausmė.Atleisti nuo VTatėmimo prieš terminą galima tik dėl ligos, amnestijos arba malonės.Vadovaujantis BK 90str. 1dalimi tokia bausmė netaikoma nepilnamečiams.VT atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato bausmių vykdymo kodeksas.

Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas.Teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimas yra uždraudimas nuteistajam užsiimti kokia nors veikla – ūkine, komercine, bankine ir pan.Ši bausmė skiriama, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba, kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalst. veikos pobūdį, padaro išvadą, kad nuteistąjam negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.Ši teisė g.b. atimama nuo 1 iki 5 metų.Bausmės laikas straipsnio sankcijoje nenustatomas . Jį nustato teismas, skirdamas bausmę.Bausmės terminas skaič. metais ir mėn.Jeigu ši bausmė paskirta kartu su laisvės atėmimu arba areštu, ji taikoma visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laikir teismo paskirtą laiką po laisvės atėm.ar arešto atlikimo. Teismas skirdamas tokią bausmę, nuosprendyje turi konkrečiai įvardinti tuos darbus arba veiklos sferas, kurias asmeniui uždraudžia.Atleisti nuo atėmimo prieš terminą galima tik dėl ligos, amnestijos, malonės.Netaikoma nepilnamečiams.Bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato bausmių vykdymo kodeksas.Viešieji darbai. VD teismas skiria šio kodekso spec. dalyje numatytais atvejais.VD vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. VD skiriami nuo 1mėn. Iki 1 metų.Bausmės terminas skaič. mėnesiais.Asmuo nuteistas atlikti VD, įpareigojamas per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 val. per mėn. visuomenės labui. VD atlikimo laikas bei darbo val.skaič.straipsnio sankcijoje nenurodomas.Tai nustato teismas, skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti ilgesnis nei 480 val., kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240v. kai bausmė skir.už baudžiamąjį nusižengimą. Jeigu dėl objekt.priež.asmuo negali atlikti VD, teismas gali atleisti jį nuo šios bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudž. poveikio priemonę. Jeigu asmuo dėl pateisinamų priež.per teismo paskirtą laiką neišdirbo paskirtų val., teismas gali pratęsti VD laiką. Jeigu asmuo vengia atliktiVD jis yra įspėjamas dėl teisinių pasekmių. Jeigo ir po įspėjimo vengiama atl. VD – teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti VD bauda arba areštu.

Bauda. BK 47str.Turinys – piniginė nuobauda. Skaičiuojama minimaliais gyvenimo lygio dydžiais. Minimali bauda yra 1 MGL.

.Fiziniam asmeniui:už b.nusižengimą – iki 50 MGL dydžiouž nesunkų nusikaltimą – iki 100 MGL dydžiouž apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL dydžiouž sunkų nusikaltimą – iki 300MGL dydžiouž neatsargų nusikaltimą – iki 75 MGL dydžio Juridiniam asmeniui– iki 10000 MGL dydžio Baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę.Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti baudą, teismas, vadovaudam.kod.65str., nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti vieš.darbais.Jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu.Nepilnamečiui bauda g.b.skiriama tik tuo atveju, jei jis dirba ar turi savo turto .Nepilnam. g.b.skiriama iki 50 MGLdydžio bauda.

Baudž.įstatymas nenustato minimalaus baudos dydžio nepilnamečiui.Bauda paskirta juridiniam asmeniui, viešaisiais darbais arba areštu nekeičiama. Atleisti nuo baudos – dėl ligos, amnestijos arba malonės tvarka.Baudos bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeks.

Laisvės apribojimas. Šios bausmės esmė ir vieta bausmių sistemoje.

67

Page 68: Baudžiamoji teisė

LA yra viena iš vidutinio griežtumo bausmių rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo ir teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Ši bausmė turėtų tapti ekonomiška ir pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus bei nesunkius ar apysunkius nusikaltimus.LA bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos (informuoti teismą arba pataisos inspekciją ne vėliau kaip prieš 7 dienas apie planuojamą keisti gyvenamąją vietą) , vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai.Laisvės apribojimo bausmės terminas ir nubaudimo elementai.LA gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nuskalstama veika, sankcijoje. Teismas tokią bausmę t.p. gali paskirti, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (54 str. 3 dalis), skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (62 str.) arba lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme (77 ir 94 str.).Šios bausmės skyrimas ir bausmės laiko skaičiavimas. LA bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėn. iki dvejų metų. Tokios bausmės terminas skaičiuojamas mėnesiais ir metais.Įpareigojimai ir draudimai nuteisus laisvės apribojimu. Draudimai:

- lankytis t.t. vietose, pvz., restorane, kavinėj, sporto klube, lošimo namuose ir pan.,- bendrauti su t.t. asmenimis ar jų grupėmis,- turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems t.t. daiktus, pvz., šaunamuosius ar kt. ginklus, mobiliuosius tel.,

transporto priemones ir pan., Įpareigojimai:

- t.t. laiku būti namuose, (gali būti skiriamas bet kuriam nuteistajam, teismas turi nustatyti tikslų paros laiką, kuomet nuteistasis turi būti namuose),

- atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pažalinti savo darbu, (skiriamas tik tam nuteistajam, kuris savo nusikalstama veika padarė turtinę žalą, turtinės žalos dalies atlyginimas skiriamas, jei šią žalą padarė keli asmenys ir jiems solidariai priteistas žalos atlyginimas),

- pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis, (skiriamas tik tam nuteistajam, kuris to nedaro, t.y., pvz., nesimoko),- gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos ( skiriama tik tam, kuris serga bent viena paminėta liga

ir pats nuteistasis sutinka gydytis),- neatlygintinai išdirbti iki 200 val. per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip LA laiką, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos

įstaigose ar nevalstybinėse org., ( gali būti skiriamas bet kuriam nuteistajam, teismas nustato tik darbo valandų skaičių, o konkretų darbą parenka bausmę vykdanti institucija – pataisos inspekcija)

Teismas gali paskirti ir kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus bei įpareigojimus (pvz., nesiartinti šimto metru atstumu prie nukentėjusiojo), tačiau tik nuteistojo ark kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, jeigu teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui.Teismas gali nustatyti vieną arba kelis tiek baudžiamajame įstatyme numatytus tiek ir nenumatytus draudimus bei įpareigojimus. Jų maksimalus skaičius nenustatomas, tačiau pripažįstama, jog jie turi būti tarpusavyje suderinami ir objektyviai įvykdomi. Laisvės apribojimo atribojimas nuo bausmės vykdymo atidėjimo. Laisvės apribojimo pakeitimas kitomis bausmėmis. Jei asmuo vengia atlikti LA bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK nustatytas taisykles. Vengimu atlikti LA bausmę laikytinas nuteistajam nustatytų draudimų pažeidimas ar nesilaikymas, įpareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, pareigos atsiskaityti nevykdymas. Vengimu atlikti LA bausmę nelaikytini atvejai, kuomet auksčiau minėtus veiksmus asmuo daro dėl objektyvių priežasčių, pvz., ligos, ar tai būna pavieniai, smulkūs formalūs pažeidimai. Ar asmuo vengia atlikti LA bausmę sprendžia teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu.Atleisti nuo LA bausmės prieš terminą galima tik dėl:

- ligos,- amnestijos,- malonės tvarka.

Laisvės apribojimas teismų praktikoje.Teismas, skirdamas LA ir iš jo išplaukiančią draudimų bei įsipareigojimų rūšį atsižvelgia į kaltininko asmenybės požymius, ankstesnius teistumus, vertybinę orientaciją ir pan.Areštas. Šios bausmės vieta bausmių sistemoje. Arešto esmė, terminai ir nubaudimo elementai.A – trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Esmę sudaro trumpalaikis nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės, laikant jį specialiai tam tikslui skirtose areštinėse. Ši bausmė turėtų tapti ekonomiška ir pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus bei nesunkius nusikaltimus.A gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nuskalstama veika, sankcijoje. Teismas tokią bausmę t.p. gali paskirti, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (54 str. 3 dalis), skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (62 str.) arba lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme (77 ir 94 str.).Šios bausmės skyrimas. Bausmės laiko skaičiavimas. Trumpiausias A laikas yra dešimt parų už BN (baudž nusiženg) ir penkiolika parų už nusikaltimą. (A laikas net ir skiriant švelnesnę bausmę negali būti trumpesnis, kitaip skiriama švelnesnė bausmė už A). Maksimalus A laikas yra 45 paros už BN ir 90 parų už nusikaltimą. (šių ribų teismas negali viršyti skirdamas net ir bausmę už kelias nusikalstamas veikas ar kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika).A laikas straipsnio sankcijoje nenurodomas, jį nustato teismas. A laikas skaičiuojamas paromis.Keičiant A bausmę į laisvės atėmimo bausmę, viena arešto diena prilyginama vienai laisvės atėmimo dienaiJei A paskirtas iki 45 parų, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis (sekm ir kt. nedarbo dienos).Asmenų kategorijos, kurioms neskiriamas areštas. A neskiriamas nėščioms moterims (teismas turėtų skirti švelnesnę bausmę). A gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. (tai gali būti tėvas, motina, tėvai, įtėviai, globėjai ir bet kuris asmuo, kuris faktiškai augina tokį vaiką). Spręsdamas apie vaiko interesus teismas privalo įvertinti kaip minėtas asmuo vykdo savo pareigą auklėti vaiką, kaip rūpinasi jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Atsižvelgiant į tokią motyvuotą teismo išvadą, jis paskiria švelnesnę bausmę.Arešto skyrimo nepilnamečiams ypatumai. Nepilnamečiui A gali būti skiriamas nuo 5 iki 45 parų.Areštas teismų praktikoje.

68

Page 69: Baudžiamoji teisė

Laisvės atėmimas. Laisvės atėmimo rūšys. Laisvės atėmimas – tai nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės. Dvi rūšys: Terminuotas LA (laivės atėmimas) ir LA iki gyvos galvos.Terminuotas laisvės atėmimas. (TLA) Terminuoto laisvės atėmimo vieta bausmių sistemoje. Šios bausmės esmė, terminas ir nubaudimo elementai. Terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimas. Terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Tai nuteistojo izoliavimas t.t. laikui nuo visuomenės, laikant jį specialiai tam skirtose pataisos įstaigose: atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Ši bausmė gali būti skiriama tik nusikaltimą padariusiam asmeniui.TLA gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje. Min. LA terminas yra trys mėnesiai. Max. LA terminas yra dvidešimt metų. Jei neatlikus maksimalios bausmės padaromas naujas nusikaltimas, terminas gali būti dvidešimt penki metai.Atleisti nuo LA bausmės prieš terminą galima dėl:

- ligos;- taikant lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimą

švelnesne bausme;- amnestijos ir malonės tvarka.

Laisvės atėmimas iki gyvos galvos. (LAIGG)LLIGG – tai nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės neribotam laikui, laikant jį specialiai tam skirtose pataisos įstaigose. Tai griežčiausia bausmė skiriama tik už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (pvz., genocidą, tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų nužudymą, agresiją, draudžiamą karo ataką sunkinančiomis aplinkybėmis, kėsinimąsi į LR Prezidento gyvybę ar kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę, nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, nusikalstamą susivienijimą sunkinančiomis aplinkybėmis, teroro aktą sunkinančiomis aplinkybėmis). Nenumatoma šios bausmės skyrimo nepilnamečiui galimybė. Be to, remiantis humanizmo principais, nenumatoma galimybė šią bausmę skirti ir ribotai pakaltinamam asmeniui.LAIGG bausmė atliekama kalėjime. Pirmuosius dešimt metų bausmės atlikę, nuteistieji gali būti perkelti į pataisos namus.Institucijos, vykdančios terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Teismai ir pataisos įstaigos. (čia aš spėju)Laisvės atėmimo įstaigos ir jų rūšys.LA bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Pataisos įstaigos tarpusavyje skiriasi nuteistųjų izoliacijos griežtumu bei teisine padėtimi. Nuteistųjų paskirstymo į laisvės atėmimo įstaigas kriterijai. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, apkaltinamajame nuosprendyje nustatydamas pataisos įstaigos rūšį. Šiuo atžvilgiu teismas atsižvelgia į:

- kaltininko asmenybę (amžius, šeimos padėtis, išsilavinimas, sveikata, specialybė, ankstesnis teistumas, elgesys)- padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą (tyčia ar netyčia, smurtinis, turtinis nusikaltimas ir pan.)

Visgi, baudžiamasis įstatymas nenustato griežtų ir formalių kriterijų, pagal kuriuos teismas parinktų pataisos įstaigos rūšį.Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, kategorijos. Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kategorijos.Bausmių vykdymo kodeksas kai kuriais atvejai nustato nuteistųjų kategorijas, kurios LA bausmę atlieka kalėjimuose bei atvirose kolonijose. Šios nuostatos privalomos tik LA bausmės vykdymo procese, tačiau teismas gali atsižvelgti į jas ir bausmės skyrimo metu.

Bausmės atlikimas kalėjimuose skirtinas tik pilnamečiams asmenims, padariusiems tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atvirose kolonijose bausmę atlieka asmenys padarę neatsargius nusikaltimus, tyčinius nesunkius nusikaltimus ir pan.Bausmės atlikimo kalėjimuose ir pataisos namuose sąlygos. Šių nuteistųjų teisinė padėtis. Mažiausias izoliacijos laipsnis ir švelniausia teisinė padėtis taikoma atvirose kolonijose, o didžiausias izoliacijos laipsnis ir griežčiausia teisinė padėtis kalėjimuose.Nuteistųjų perkėlimas iš kalėjimo į pataisos namus. Baudžiamasis įstatymas nedraudžia teismui paskirti dalies bausmės atlikimą kalėjime, pvz., trejus ar penkerius metus, po to perkeliant nuteistąjį tolesniam bausmės atlikimui į pataisos namus,Bausmės laiko skaičiavimas. LA bausmės terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis. Į LA laiką įskaitomas kardomojo kalinimo (suėmimo) bei priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas.Terminuoto laisvės atėmimo skyrimo nepilnamečiams ypatumai. Asmeniui, kuris padarė nusikaltimą neturėdamas aštuoniolikos metų, TLA teismas gali skirti, jeigu yra pagrindo manyti, kad kitos rūšies bausmių nusikalstamiems nepilnamečio polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Skiriant nepilnamečiui LA, šios bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje. LA bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.Laisvės atėmimas teismų praktikoje. Paskyręs TLA bausmę teismas gali taikyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą.Juridinio asmens veiklos apribojimas. (JAVA) Šios bausmės esmė, tikslai ir nubaudimo elementai.JAVA yra bausmė, taikoma juridiniams asmenims. Bausmės esmę sudaro:

- terminuotas draudimas verstis t.t. veikla – tai terminuotas uždraudimas užsiimti t.t. rūšies veikla , kuria faktiškai užsiima juridinis asmuo, pvz., prekyba ginklais, vaistų gamyba ir pan. Jei juridiniam asmeniui uždraudžiama užsiimti veikla, kuriai būtinas leidimas (licencija), atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos, įgaliotos išduoti leidimus (licencijas), privalo panaikinti išduotus leidimus (licencijas).

- įpareigojimas uždaryti t.t. juridinio asmens padalinį – terminuotas juridinio asmens filialo, atstovybės ar kito padalinio veiklos nutraukimas (uždarymas). Tokia bausmė negali būti taikoma juridinio asmens vidinę veiklą užtikrinantiems ar su ja susijusiems padaliniams, pvz., buhalterijai.

Teismas, skirdamas šią bausmę, nuosprendyje turi konkrečiai įvardinti veiklos, kuria uždraudžia užsiimti, rūšį arba padalinį, kurį įpareigojama uždaryti. Juridinio asmens veiklos apribojimas gali būti skiriamas nuo vienerių iki penkerių. Bausmės terminas skaičiuojamas mėnesiai ir metais. Atleisti nuo bausmės prieš terminą galima tik amnestijos arba malonės tvarka.Juridinio asmens likvidavimas. (JAL) Šios bausmės esmė, tikslai ir nubaudimo elementai. JAL yra griežčiausia bausmė, taikoma juridiniams asmenims. Bausmės esmę sudaro įpareigojimas per teismo nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius. Teismas tokią bausmę turėtų skirti tik

69

Page 70: Baudžiamoji teisė

išimtiniais atvejais, kai juridinis asmuo sistemingai daro nusikalstamas veikas ir pan., kadangi jo uždarymas dažnai sukelia kitų ekonominių bei socialinių padarinių visuomenei, pvz., atsiranda bedarbiai.Teismas nustato terminą per kurį turi būti likviduojamas juridinis asmuo. Šiuo atveju teismas turi atsižvelgti į juridinio asmens dydį, darbuotojų skaičių ir pan.

17 tema. Baudžiamojo poveikio ir auklėjamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas Baudžiamojo poveikio priemonių (BPP) samprata.BPP įteisinimas sudaro teisines sąlygas platesniam baudž atsakomybės individualizavimui ir diferencijavimui, t.y. teismas, atsižvelgdamas į NV pobūdį, kaltininko asmenybę ir kt aplinkybes, gali skirti bausmę, arba atleisti nuo baudž atsakomybės ar bausmės, ir taikyti BPP, arba atleisti nuo baudž atsakomybės ar bausmės. Būtinumas turėti šias BA priemones (BPP) atsirado BK įteisinus mažiausiai pavojingų nusikalstamų veikų rūšį – baudžiamuosius nusižengimus.BPP – tai teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo BA ar bausmės, teises ir laisves ir nustato spec pareigas, taip pat BPP padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BPP – viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų. Jas skiria teismas asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų, apysunkį ar sunkų nusikaltimą ir atleistam nuo BA ar bausmės.BBP taikymas, kai atleidžiama nuo BA ar bausmės, nereiškia visiško atleidimo nuo BA ar bausmės. BBP taikymas neužtraukia teistumo.

BPP atribojimas nuo bausmės.BBP nėra tapačios bausmėms, nes skiriasi jų skyrimo pagrindai, teisių ir laisvių apribojimo apimtys, teisiniai nevykdymo pagrindai. Nors BPP skiriama tik atleidus asmenį nuo BA ar bausmės, tokia situacija įmanoma, kai pvz asmuo, atliekantis bausmę ar BPP, padaro naują NV, už kurią teismas jam paskiria BPP arba bausmę. Tada, kai kartu paskirtos bausmė ir BPP, jų subendrinimas negalimas, nes BK nustato skirtingas nuostatas dėl jų paskirties, skyrimo pagrindų ir tvarkos, teisinių jų nevykdymo pasekmių. Bausmė turi daug reikšmės teistumui ir jo trukmei, o BPP teistumo neužtraukia.

BPP paskirtisBBP turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, t.y. BBP skyrimu siekiama to paties rezultato, kaip ir kriminalinės bausmės skyrimu – asmens, padariusio NV, pataisymo, galimybės daryti naujas NV apribojimo ar atėmimo ir t.t.

BPP skyrimas.BBP skiriamos tik pilnamečiams asmenims, atleistiems nuo BA (BK VI skyriuje numatytais pagrindais) ar bausmės (BK X skyriuje numatytais pagrindais) (nepilnamečiams, atleistiems nuo BA ar bausmės, gali būti skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės ir turto konfiskavimas). Taip pat BBP gali būti skiriamos ir kitais BK numatytais atvejais, pvz nuo BA atleistam ribotai pakaltinamas asmeniui, padariusiam baudž nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, jei dėl objektyvių priežasčių asmuo negali atlikti jam paskirtų viešųjų darbų, laivės apribojimo bausmės įpareigojimų. BPP skyrimo principai: 1. įstatymas suteikia teismui teisę pačiam pasirinkti, kurią(-ias) iš įstatyme numatytų BPP taikyti asmeniui, atleistam nuo BA ar bausmės (ši teisė ribojama BBP turinio, pvz turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas skiriamas tik tada, kai dėl nusikaltimo ar baudž nusižengimo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai); 2. įstatymas neriboja BBP skaičiaus; skiriant dvi ar daugiau BPP, jos turi būti tarpusavyje suderinamos, t.y. paskirtos BPP negali viena kitos dubliuoti ar kelti rimtų keblumų kiekvienos iš jų vykdymui.BPP skiria teismas, laikydamasis BK IX skyriaus nuostatų. Kai kartu su kriminaline bausme skiriama BPP, jos negali būti subendrinamos ir vykdomos atskirai. Nors BPP skiriama tik atleidus asmenį nuo BA ar bausmės, tokia situacija įmanoma, kai pvz asmuo, atliekantis bausmę ar BPP, padaro naują NV, už kurią teismas jam paskiria BPP arba bausmę.

BBP rūšys, jų samprata, nubaudimo elementai.BPP, nustatytos BK 67 str. 2 dalyje, ir skiriamos pilnamečiui asmeniui. Šių BPP baudžiamasis poveikis pasireiškia tuo, kad jos suvaržo asmenų, padariusių NV, teises ir laisves, arba nustato spec pareigas, kurių paskirtis – daugiau auklėjamojo nei baudžiamojo pobūdžio. Daugiausia dėmesio, skiriant BPP, skiriama, kad BPP darytų maksimalų poveikį asmeniui. Pagal savo esmę ir daromą poveikį asmeniui BPP nėra vienareikšmės ir sąlyginai jas galima suskirstyti į: 1) prevencinio pobūdžio priemones (pvz uždraudimas naudotis spec teise – vairuoti, medžioti ir tt; nusikaltimo įrankių, priemonių, nusikaltimu gautos naudos konfiskavimas), kurių paskirtis – padėti užkirsti kelią naujų NV padarymui ir pašalinti sąlygas padaryti NV; 2) priemonės, kuriomis siekiama nukentėjusiojo nuo nusikaltimo teisių atstatymo (pvz turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas, įmoka į nukentėjusių asmenų nuo nusikaltimų padarymo fondą); 3) priemonės, kuriomis siekiama pataisyti kaltininką (pvz nemokami darbai), kurios gali asmenį, padariusį NV paveikti stipriau nei griežta bausmė.BPP: 1) uždraudimas naudotis specialia teise (pvz teisės vairuoti trans priemones, teisės medžioti ir pan.) skiriamas tais atvejais, kai asmuo, naudodamasis šiomis teisėmis, padarė nusikalstamą veiką; spec teisės atėmimas gali būti skiriamas 1-3 metams, skaičiuojant metais, mėnesiais, dienomis; 2) turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas skiriamas kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žala asmeniui, nuosavybei arba gamtai; į atlyginamos žalos dydį neįskaičiuojant sumos, nukentėjusio asmens gautos iš draudimo ar kt institucijų patirtai žalai padengti; žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą; 3) nemokami darbai skiriami sveikatos priežiūros, globos, rūpybos, kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose nuo 20 iki 100 valandų, gali būti skiriami tik jei asmuo sutinka; 4) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skiriama nuo 5 iki 25 MGL dydžio ir sumokėta per teismo nustatytą terminą; 5) turto konfiskavimas - t.y. priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kt asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar NV rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui NV padaryti pinigus ar kt materialiąją vertę turinčius daiktus; darant NV panaudotus pinigus ir kt materialiąją vertę turinčius daiktus; iš NV gautus pinigus ir kt materialiąją vertę turinčius daiktus. Kitiems fiz ar jurid asmenims perduotas turtas konfiskuojamas, jeigu turtas buvo jiems suteiktas NV daryti; įsigydami turtą jie žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos įgytos vertybės yra gautus iš NV, nors tie asmenys ir nėra patraukti baudž atsakomybėn. Jei konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asm. ar jo negalima paimti dėl kt. priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. KT fiz ar jurid asmenims perduotas turtas konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas BA, jei šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Teismas nurodo konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais.

BPP keitimas Jei asmuo dėl pateisinamų priež. negali įvykdyti BPP – atlyginti ar pašalinti turinės žalos, atlikti nemokamus darbus ar sumokėti įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, jo prašymu gali būti pakeista kitą BPP. Pateisinamomis priežastimis laikoma, kad asmuo po teismo sprendimo įsiteisėjimo tampa I ar II gr invalidu, išeina nėštumo , gimdymo, vaiko priežiūros atostogų, turi slaugyti invalidą ir pan. Ar

70

Page 71: Baudžiamoji teisė

laikyti priežastį pateisinama, sprendžia teismas, į kurį asmuo privalo kreiptis BPK nustatyta tvarka. Pakeisti kitomis galima tik tas BPP, kurios nurodytos BK 67 str. 2 d. 1, 2, 4 punktuose. Jei po teismo sprendimo įsiteisėjimo asmuo nesutinka atlikti nemokamus darbus, teismas BPP vykdančios institucijos teikimu šią pakeičia į kitą BPP. Abiem atvejais teismas savo nuožiūra privalo parinkti ir paskirti kitą(-as) BPP, atsižvelgdamas į priežastis, dėl kurių asmuo negalėjo atlikti pirmiau paskirtos BPP, bei galimybes įvykdyti naują BPP. Galimybės atleisti asmenį nuo BPP, jei jis negali jos atlikti dėl pateisinamų priežasčių, baudžiamasis įstatymas nenumato.

BPP nevykdymo pasekmėsAsmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą BPP (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal BK 243 str., bet nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą BPP. Vengimu vykdyti paskirtą BPP laikoma, kad asmuo nevykdo, netinkamai vykdo jam nustatytas pareigas, nesilaiko nustatytų draudimų (pvz vairuoja tr priemonę), neatlygina ar nepašalina žalos, nedirba ar atmestinai dirba nemokamus darbus.

Turto konfiskavimas. Jo samprata. Turto konfiskavimas - neatlygintinas priverstinis paėmimas valstybės nuosavybėn bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis. Konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Privalomi šios BPP požymiai: neatlygintinumas – konfiskavus turtą, kaltininkui nėra atlyginama nei pinigais nei kitu turtu. Turto konfiskavimas privalomai taikomas ir kai paskiriama bausmė, ir kai asmuo atleidžiamas nuo b.atsakomybės.Teismas privalo konfiskuoti perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui NV padaryti pinigus ar kt materialiąją vertę turinčius daiktus; darant NV panaudotus pinigus ir kt materialiąją vertę turinčius daiktus; iš NV gautus pinigus ir kt materialiąją vertę turinčius daiktus. Kitiems fiz ar jurid asmenims perduotas turtas konfiskuojamas, jeigu turtas buvo jiems suteiktas NV daryti; įsigydami turtą jie žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos įgytos vertybės yra gautus iš NV, nors tie asmenys ir nėra patraukti baudž atsakomybėn. Jei konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asm. ar jo negalima paimti dėl kt. priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. KT fiz ar jurid asmenims perduotas turtas konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas BA, jei šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Teismas nurodo konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais.

Turto konfiskavimas 1961 ir 2000 m. Lietuvos baudžiamuosiuose kodeksuose.

Turto konfiskavimo sąlygų ir tvarkos pagal šiuos kodeksus skiriamieji bruožai.

Konfiskuotino turto samprata.

Turto konfiskavimo skyrimas. Teismas privalo konfiskuoti:1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

Turto konfiskavimas iš trečiųjų asmenų.3. Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas konfiskuojamas nepaisant to, ar tie asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu:1) turtas jiems buvo suteiktas nusikalstamai veikai daryti;2) įgydami turtą, jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos naujai įgytos vertybės yra gautos iš nusikalstamos veikos.4. Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.5. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Auklėjamojo poveikio priemonių (APP) samprata ir teisinė prigimtisAPP skiriamos nepilnamečiams, atleistiems nuo BA ar bausmės. Priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės turi pedagoginio auklėjimo ir bausmės požymius. Kaip pedagoginės priemonės jos skirtos ugdyti nepilnametį, formuoti jo asmenybę dorai elgtis, nepažeidinėti socialinio elgesio normų, laikytis įstatymų. Atsižvelgdamas į konkretaus nepilnamečio asmenybę, teismas parenka jam tinkamiausią priemonę, numatytą BK 82 str.

Auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindai ir tvarka.Nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, skiriamos, o nusikaltimą padariusiam ir nuo BA ar bausmės atleistam nepilnamečiui gali būti skiriamos šios APP: 1) įspėjimas; 2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas; 3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; 4) atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; 5) elgesio apribojimas; 6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Teismas gali paskirti ne daugiau kaip 3 tarpusavyje suderintas APP. Tuo atveju, kai padaryti du ir daugiau baudž nusižengimų, teismas nepilnamečiui gali skirti bausmę, savo sprendimą motyvuodamas. Neturėjusiam 18 metų asmeniui padarius baudž nusižengimą, teismas jam privalo skirti APP. Tokiam asmeniui padarius nusikaltimą, APP jam gali būti skiriamos remiantis BK 92, 93 ir 94 str., t.y. APP jam skiriamos tik su sąlyga, kad jos atitinka šiuose straipsniuose numatytus reikalavimus. Teismo nepilnamečiui skiriamos dvi ar trys APP, turi būti tarpusavyje suderintos (padėti viena kitai jas taikyti). Vieną iš APP – atidavimą į spec auklėjimo įstaigą – galima skirti kartu su įspėjimu ar turtinės žalos atlyginimu ar pašalinimu, ir negalima skirti kartu su nemokamais auklėjamojo pobūdžio darbais, atidavimu tėvams arba kitiems fiziniams, juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti bei prižiūrėti ir elgesio apribojimu.Nepilnamečiui, padariusiam du ir daugiau baudž nusižengimų, teismas gali paskirti bausmę, t.y. neturi skirti visais atvejais, nes baudž nusižengimai yra mačiau pavojingi už nusikaltimus, todėl minėtais atvejais teismas turėtų įvertinti galimybę skirti griežtesnes APP.

71

Page 72: Baudžiamoji teisė

APP nevykdymo pasekmėsJeigu nepilnametis, kuriam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė, jos nevykdo ar netinkamai ją vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti tą poveikio priemonę bet kokia kita auklėjamojo poveikio priemone, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Jeigu nepilnametis, kuriam yra paskirtos dvi ar trys auklėjamojo poveikio priemonės, jų nevykdo ar netinkamai jas vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti jas kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, įskaitant atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. (BK 89 str.)Laikoma, kad nepilnametis nevykdo jam paskirtos APP, kai tyčia: 1) nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, 2) nevykdo teismo įpareigojimų; 3) nepaiso teismo įspėjimo dėl naujų NV padarymo; 4) nepaiso teismo draudimų.Nepilnametis netinkamai vykdo jam paskirtą APP, jeigu: 1) ją vykdo tik iš dalies; 2) tyčia blogai ar nesąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus ar teismo paskirtus įsipareigojimus; 3) vykdo tik vieną iš visų teismo paskirtų APP.Dėl APP nevykdymo, netinkamo vykdymo nepilnametis kontroliuojančių institucijų turi būti ne mažiau kaip 2 kartus raštu oficialiai įspėtas; jeigu nepilnametis nereaguoja į tokius įspėjimus, teismas gali pakeisti tą APP bet kokia kita APP, išskyrus atidavimą į spec auklėjimo įstaigą. Nustatęs, kad APP nevykdomos ar vykdomos netinkamai dėl pateisinamų priežasčių, o oficialūs įspėjimai nepagrįsti, teismas turi priimti nutartį nekeisti paskirtų APP. Jei paaiškėja, kad nepilnametis objektyviai įvykdyti paskirtos APP, teismas gali pakeisti tokią APP kita, kurią nepilnametis gali įvykdyti, tačiau ji neturi būti daug griežtesnė už keičiamą APP.

APP rūšysYra šios: 1) įspėjimas; 2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas; 3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; 4) atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; 5) elgesio apribojimas; 6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. (BK 82 str.)

Įspėjimas. Įspėjimo samprata ir turinys. Šios APP savarankiškumasTai švelniausia APP, skiriama teismo už baudž nusižengimą ar nusikaltimą, kai nepilnametis atsitiktinai padaro NV, ir yra linkęs pasitaisyti, nuoširdžiai gailisi, supranta savo kaltę ir elgesio netinkamumą, pasižada gerai elgtis ir mokytis. Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiams (iki 18m. amžiaus, atskirais atvejais iki 21 metų amžiaus BK 81str.2d., be kriminalinių bausmių, esant tam tikroms aplinkybėms, numatytoms BK XI skyriuje). Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška auklėjamojo poveikio priemonė arba kartu su kitomis tokiomis priemonėmis. Teismas, skirdamas nepilnamečiui šią auklėjamojo poveikio priemonę, raštu išaiškina galimas teisines pasekmes, jeigu jis padarytų naujų nusikalstamų veikų. Įspėjimas yra pareiškiamas perskaitant teismo nutartį ar nuosprendį kuriais nutraukiama byla ir nepilnametis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nepilnamečiui išaiškinamos bylos nutraukimo ir auklėjamojo poveikio priemonės pasekmės.

Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas. Turtinės žalos atlyginimo arba jos pašalinimo samprata ir skyrimo sąlygos. Turtinės žalos atlyginimo arba jos pašalinimo terminai Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas skiriamas tik tuo atveju, kai nepilnametis turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja, arba padarytą žalą gali pašalinti savo darbu. Turtinės žalos atlyginimo arba pašalinimo savo darbu terminą nustato teismas. (BK 84 str.)

Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai. Nemokamų APD skyrimo ir vykdymo sąlygos.Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami nuo 20 iki 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi, jeigu nepilnametis sutinka. Nemokamų darbų nepilnamečiui negalima skirti, jeigu jis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą (BK 85 str.)

Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti. Šios APP terminai, skyrimo pagrindai ir sąlygos. Jos savarankiškumas.Atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų.Ši APP gali būti skiriama, esant šioms sąlygoms: 1) tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti bei prižiūrėti nepilnametį, patys nedaro neigiamos įtakos nepilnamečiui, turi galimybių sudaryti jo asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas, sutinka teikti būtiną informaciją šios priemonės vykdymą kontroliuojančioms institucijoms; 2) nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys, ir pasižada jų klausyti bei tinkamai elgtis. Atidavimas tėvams ar kitiems asmenims ugdyti ir prižiūrėti gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą. (BK 86 str.)

Tėvai privalo dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui. BK 86 str. prasme, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie rūpinasi vaikais yra įtėviai, rūpintojai, šeima, šeimyna bei valstybinės ir nevalstybinės globos (rūpybos) įstaigos.

Rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų. Vaiko laikinoji rūpyba nustatoma tada, kai tėvai ar vienintelis iš tėvų yra dingę arba negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo arba jie nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą ir dėl to kyla pavojus vaiko vystymuisi ir saugumui. Nuolatinė rūpyba nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į šeimą. BK 86 str. prasme kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie rūpinasi vaikais gali būti tiek laikini, tiek nuolatiniai rūpintojai.

Vaiko rūpyba šeimoje yra ne daugiau kaip penkių (įskaitant savuosius) vaikų globa ar rūpyba natūralioje šeimos aplinkoje. Vaiko rūpyba šeimynoje yra globos ar rūpybos forma, kai juridinis asmuo globoja šešis ir daugiau vaikų šeimos aplinkoje. Bendras vaikų skaičius šeimynoje kartu su juridinio asmens vadovo savais vaikais negali viršyti dvylikos vaikų.

Vaiko rūpyba nustatoma valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose, kai nėra galimybės skirti jo rūpybą šeimoje ar šeimynoje. Vaiko laikinoji rūpyba nustatoma rajono, miesto savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu. Nuolatinė rūpyba nustatoma teismo nutartimi. Atiduodamas nepilnametį kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurie vaiku rūpinasi, priežiūrai, teismas turi įsitikinti ar įstatymo nustatyta tvarka jie paskirti vaiko rūpintojais.

Taikydamas šią APP, teismas atsižvelgia į nepilnamečio santykius su tėvais, rūpintojais, kokią teigiamą įtaką jie turi vaiko ugdymui ir jo asmenybės formavimui. Teismas turi reikalauti, kad parengtinio tyrimo institucijos surinktų nepilnamečio tėvus charakterizuojančius duomenis bei duomenis apie auklėjimo sąlygas šeimoje, šeimynoje, valstybinėse ar nevyriausybinėse globos ir rūpybos įstaigose. Šią auklėjamojo poveikio priemonę galima paskirti tik tuomet, kai asmuo kuriam perduodamas nepilnametis sutinka jį ugdyti ir prižiūrėti, o nepilnametis sutinka būti šio asmens prižiūrimas.

72

Page 73: Baudžiamoji teisė

Elgesio apribojimas. Šios APP terminai, turinys ir vykdymo sąlygos. Nepilnamečiui skiriami įpareigojimai ir draudimai. Jų turinys. Elgesio apribojimo savarankiškumas.Elgesys gali būti apribojamas nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių. Šios poveikio priemonės terminas skaičiuojamas dienomis ir mėnesiais. Teismas nepilnametį gali įpareigoti: 1) būti namuose nustatytu laiku; 2) mokytis, tęsti mokslą arba dirbti; 3) įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus eismo, mokinio taisykles ir pan.); 4) atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos kursą (šis įpareigojimas skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu nepilnametis sutinka);5) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.Teismas nepilnamečiui gali uždrausti: 1) žaisti azartinius žaidimus; 2) užsiimti tam tikra veikla; 3) vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.); 4) lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba bendrauti su žmonėmis, darančiais jam neigiamos įtakos; 5) be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.Apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą nepilnametis privalo atsiskaityti nustatyta tvarka. Nepilnamečio elgesio apribojimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą.(BK 87 str.)

Atidavimas į specialiąją auklėjimo įstaigą. Šios AP terminai. Aplinkybės, turinčios įtaką termino nustatymui. Atidavimo į spec auklėjimo įstaigą savarankiškumas.Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje laiką nustato teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio asmenybę, tai, ar jo nusikalstamas elgesys kartojasi, kokios poveikio priemonės jau taikytos, ir kitas bylos aplinkybes. Ši APP gali būti skiriama nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė arba kartu su įspėjimu ar turtinės žalos atlyginimu arba pašalinimu (BK 88 str.)

Nepilnamečių patalpinimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus tvarką, jų sugriežtinto auklėjimo, mokymosi ir darbo įgūdžių formavimo nuostatas reguliuoja 1995 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 643.

Specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, į kuriuos, taikydamas BK 82, 93 str. teismas atiduoda nepilnametį yra įtraukti į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą kaip korekcinio reabilitacinio tipo valstybinė specialaus režimo bendrojo lavinimo ir ugdymo įstaiga asocialaus elgesio nepilnamečiams. Auklėjimo ir globos namų paskirtis yra skatinti auklėtinius mokytis, sudaryti sąlygas įgyti pagrindinės ir vidurinės mokyklos teikiamą išsimokslinimą, formuoti auklėtiniams darbo, asmens higienos, kultūringo bendravimo įgūdžius, atskleisti ir puoselėti gerąsias jų dvasines bei fizines savybes, padėti vaikui išsiugdyti dorovinius pagrindus ir vertybines nuostatas. Šių namų auklėtiniams taikomi kai kurie elgesio ir judėjimo laisvės apribojimai. Jie be pedagogų žinios negali išeiti iš auklėjimo ir globos namų teritorijos, draudžiama šiuose namuose turėti tam tikrus daiktus, auklėtiniai privalo dalyvauti namų darbinėje–gamybinėje veikloje. Į auklėjimo ir globos namus priimami teismo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės 14–17 metų nepilnamečiai, kuriems, vadovaujantis BK 82, 93 str. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą, taip pat priimami šio amžiaus nepilnamečiai, kurie nuolat daro administracinius teisės pažeidimus, sistemingai pažeidžia mokyklos drausmę, bei valkataujantys 12–14 metų vaikai, ar vaikai, padarę visuomenei pavojingą veiką .

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 643 patvirtintų „Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinųjų nuostatų” 26 punkte nurodyta, kad į auklėjimo ir globos namus priimami nepilnamečiai, neturintys fizinių ir psichinių negalių. Ligų, kuriomis sergantis nepilnametis negali būti priimtas į šiuos namus, sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Todėl teismas, taikydamas nepilnamečiui priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo ir drausmės įstaigą, turi įsitikinti, ar nepilnametis neserga įtraukta į šį sąrašą liga. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą yra pati griežčiausia auklėjamojo pobūdžio priemonė, taikoma nepilnamečiams juos atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės. Paprastai šią auklėjamojo pobūdžio priemonę teismas taiko, jeigu kitos BK 82 str. numatytos priemonės yra nepakankamos.

18 TEMA – BAUSMĖS SKYRIMAS

1. Bendrieji bausmių skyrimo pradmenys. Bausmės skyrimas – tai toks procesas, kai teismas parenka konkrečią baudžiamajame įstatyme numatytą prievartos priemonę asmeniui pripažintam kaltu nusikaltimo padarymu. Teoriškai galima išskirti dvi pagrindines nuostatas:1) bausmė už visus nusikaltimus beatodairiškai turi priklausyti nuo nusikalstamos veikos. Ji turi būti aiški, įstatymo nustatyta ir tiesiogiai išplaukianti iš aplinkybių, susijusių su konkrečiu nusikaltimu;2) kiekvienas nusikaltimas yra unikalus tiek dėl savo veikos, tiek dėl kaltininko asmenybės, todėl bausmė turi atspindėti visus individualius bruožus. Bendrieji bausmių skyrimo pradmenys atspindi nuostatą, kad teisinga tokia bausmė, kuri yra griežtai individualizuota atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kaltininko asmenybę.Pagrindiniai bausmių skyrimo kriterijai:

1. bausmė skiriama pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, nustatytas ribas.Įstatymas pirmiausiai reikalauja, kad nusikaltimas būtų tinkamai klasifikuotas. Tad teismas pirmiausiai privalo pagal nusikaltimo požymius juridiškai įvertintiveiką, nurodyti atitinkamą baudžiamąją teisinę normą.2. skiriant bausmę tiksliai laikomasi BK bendrosios dalies nuostatų.Bausmės paskyrimas tik pagal Specialios dalies sankciją gali būti neteisingas, jei nesilaikoma taisyklių užfiksuotų Bendrojoje BK dalyje.3. teisėjas vadovaujasi teisine sąmone.Teisinė sąmonė susideda iš teisinės idealogijos(teisinių žinių, politinių teisinių idėjų, mokslinių sąvokų) ir teisinės psichologijos(jausmų, nuotaikų, atsiradusių taikant baudžiamuosius įstatymus)4. teismui būtina atsižvelgti į BK 54 str. Nurodytas aplinkybes;

- padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;- kaltės formą ir rūšį;- padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;- nusikalstamos veikos stadiją;- kaltininko asmenybę; - asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;- atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Aplinkybės, į kuriais teismai atsižvelgia, skirdami bausmę.

Taisyklės, kuriomis teismas turi vadovautis skirdamas bausmę, numatytos BK 54 str.

73

Page 74: Baudžiamoji teisė

Teismai vadovaujasi pagrindiniais bausmių skyrimo kriterijais ir taisyklėmis:1) Bausmė skiriama pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už apdarytą nusikaltimą, nustatytas ribas; todėl pirmiausia jis privalo pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius juridiškai įvertinti veiką, nurodyti atitinkamą baudžiamąją teisinę normą, kurioje yra numatyti šie požymiai. Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: specialiosios ir bendrosios dalies (detalizuoja sankcijos taikymą`);2) Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę tiksliai laikomasi Bendrosios dalies nuostatų; teismas turi paskirti tokią bausmę, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikaltimų

darymo, t.y. paskirtoji bausmė turi atitikti bendros nusikaltimų prevencijos funkciją.

3) Teismui individualizuojant bausmę būtina atsižvelgti:- padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį;- kaltės formą ir rūšį- padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus- kaltininko asmenybę- asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį- atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.- bylos aplinkybes (lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę)Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Kad bausmė būtų paskirta teisingai siūloma atsižvelgti ir į nusikaltėlių asmenybės tipus:1) Atsitiktinis tipas - asmenys pirmąkart padarę nesunkų nusikaltimą ir praeityje charakterizuoti teigiamai;2) Situacinis tipas – asm. pirmakart padarę sunkų nusikaltimą susiklosčius nepalankiai gyvenimo situacijai, tačiau charakterizuojami

teigiamai;3) Nepastovus tipas - asmenys padarę nusikaltimą pirmą kartą, bet ankstesnis jų elgesys vertinamas kaip amoralus;4) Piktybinis tipas - asmenys praeityje ne kartą padarę nusikaltimus ir anksčiau teisti;5) Labai pavojingas tipas - asmenys, priklausantys itin pavojingų recidyvistų kategorijai.

Įstatymo sankcijos reikšmė skiriant bausmęTeismas skiria bausmę pagal specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis kodekso bendrosios dalies nuostatų (54 str. I dalis)

Bendrosios dalies nuostatų reikšmė skiriant bausmęBausmės paskyrimas tik pagal Specialiosios dalies sankciją gali būti neteisingas, jei nesilaikoma taisyklių Bendrosios BK dalyje. Būtent bendrojoje dalyje yra pateikta bausmės sąvoka, jos paskirtis, dydžių ribos ir kiti su bausme susiję klausimai. O Specialiojoje dalyje tai neminimama. Tad skirdamas bausmę teismas vadovaujasi ne tik Specialiąja dalimi, bet ir Bendrąja.

Nusikalstamos veikos pobūdis ir jo įtaka bausmės skyrimuiSkirdamas B. teismas turi atsižvelgti, ar nustatyta tik lengvinančių, ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra abiejų rūšių, ir įvertinti kiekvienos jų svarbą. Bausmė (griežtesnė ar švelnesnė) skiriama motyvuotai, įvertinus bendruosius B. skyrimo pagrindus bei minėtas aplinkybes, jų kiekį ir pobūdį. Teismas, pagal baudžiamosios normos sankciją parinkęs kaltininkui tinkamą bausmės rūšį, nustato ir tos bausmės rūšies vidurkį (medianą). Medianos dydis vienodai nutolęs nuo bausmės minimumo ir maksimumo (prie sankcijos minimumo pridedamas maksimumas ir dalinama iš dviejų).Rekomenduojama:1) jei byloje yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bausmę reikia skirti ne didesnę nei sankcijos mediana;2) jei byloje yra tik atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bausmę reikia skirti ne mažesnę nei sankcijos mediana;3) jei yra abiejų rūšių aplinkybių, jų reikšmė turi būti kiekvienu atveju įvertinta atskirai.4) jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą, nėra BA sunk. aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę nei str. sankcijoje numatytos B. vidurkis laisvės atėmimo ar su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. 5) Jei asm., dalyvavęs tyčia nužudant, prisipažino dėl visų savo padarytų NV ir aktyviai padėjo atskleisti org. grupės ar nusik.susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą, teismas gali skirti ne didesnę kaip str. sankcijoje už padarytą NV numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę (išsk. organizatoriui ir vadovui).

Kaltininko asmenybė ir jos įtaka bausmės dydžiuiKad bausmė būtų paskirta teisingai siūloma atsižvelgti ir į nusikaltėlių asmenybės tipus:

1) Atsitiktinis tipas - asmenys pirmąkart padarę nesunkų nusikaltimą ir praeityje charakterizuoti teigiamai;2) Situacinis tipas – asm. pirmakart padarę sunkų nusikaltimą susiklosčius nepalankiai gyvenimo situacijai, tačiau charakterizuojami

teigiamai;3) Nepastovus tipas - asmenys padarę nusikaltimą pirmą kartą, bet ankstesnis jų elgesys vertinamas kaip amoralus;4) Piktybinis tipas - asmenys praeityje ne kartą padarę nusikaltimus ir anksčiau teisti;5) Labai pavojingas tipas - asmenys, priklausantys itin pavojingų recidyvistų kategorijai.Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni nusikaltimai, ark t. teisės

pažeidimai, polinkis į girtavimą, požiūris į darbą, asmens charakteristika ir k t), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, priemonės, laikas, vieta, padarinių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas) ir po nusikaltimo padarymo 9atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, žalos atlyginimas). Skirdamas bausmę teismas gali atsižvelgti ir į amžių, lytį, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Tačiau remdamasis šiais požymiais, teismas negali griežtinti bausmės.

Įstatymų leidėjas niekos nepasako, kas t.y. kaltininko asmenybė ir į ką reikėtų teismui atsižvelgti. Atsižvelgti reikia į patį kaltininką kaip žmogų – (vyras – moteris, pilnametis – nepilnametis, šeimos situacija, materialinės situacija). Tai

elementarūs (privalomi) požymiai.

74

Page 75: Baudžiamoji teisė

Įstatymo nuostatų ir teismo nuožiūros santykis skiriant bausmę

Teisingos bausmės samprata

2. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir jų įtaka bausmeiJoms esant kaltininkas turi teisę prašyti, kad bausmė būtų paskirta arčiau minimalios ribos arba švelnesnės rūšies. Jeigu lengvinanti aplinkybė yra, tai teismas negali neatsižvelgti. Lengvinančios aplinkybės nustatymas reiškia, kad asmuo turi teisę pretenduoti į bausmės švelninimą. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės – tokios aplinkybės, kurios, apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos teigiamus momentus, kurie mažina veikos pavojingumo laipsnį ir kartu švelnina baudžiamąją atsakomybę.Atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str.):1) Kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių.Kelio užkirtimas žalingoms pasekmėms yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė visiems formalių sudėčių nusikaltimams. Tačiau esant materialiajai sudėčiai kelio užkirtimas žalingoms pasekmėms atsirasti gali būti laikomas ir savanorišku atsisakymu pabaigti daryti nusikaltimą, tiek atsakomybę lengvinanti aplinkybė.2) Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje

dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė rodo mažesnį kaltininko pavojingumą ir galimybę švelninti jam bausmę. Kaltininko prisipažinimas – savo noru atėjimas įį bet kurią teisėsaugos instituciją ir prisipažinimas padarius nusikaltimą tuomet, kai kaltojo asmens nuomone niekas nežino apie jo padarytą nusikaltimą ir jis galėjo jį nuslėpti. Nuoširdus gailėjimasis – neigiamas vertinimas savo poelgio. Padėjimas išaiškinti nusikaltimą bus tada, kai asmuo padeda išaiškinti visas nusikaltimo padarymo detales, surinkti daiktinius įrodymus, nurodo nusikaltimo liudytojus ir t.t. taip pat svarbi aplinkybė yra ta, kad kaltinamasis gali padėti susekti kitus nusikaltimą dariusius asmenis. 3) Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Žala atlyginti savo noru gali tik baigus pradėtą daryti nusikaltimą. Svarbus momentas žalos atlyginimo savanoriškumas. Tokie veiksmai turėtų būti atlikti iki nuosprendžio priėmimo. Žalos atlyginimo būdai gali būti įvairūs: grąžinimas pagrobto turto, pinigais atlygina pagrobto turto vertę, sutaiso sugadintą daiktą, viešai atsiprašo už įžeidimą.Juo anksčiau kaltininkas atlygina žalą, tuo daugiau reikšmės turi paskiriant bausmę. Tais atvejais, kai vienas ar keli kaltininkaiatlygina grupės padarytą žalą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik žalą atlyginusiems asmenims.4) Nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties.Kaltininkas išeitį iš susidariusios padėties randa tik nusikalsdamas. Teismas gali nustatyti, kad jei nebūtų buvę tokios aplinkybės, kaltinamasis nebūtų nusikaltęs. 5) Veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Esant šiai aplinkybei kaltininkui dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai susiaurinta jo teisėto elgesio galimybė. Poveikis gali būti daromas ne tik pačiam kaltinamajam, bet ir jo artimiesiems.6) Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.7) Veika padaryta nukentėjusiojo asmens, kurio būklė beviltiška prašymu.8) Veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos atlikimo arba

teisėsaugos institucijos užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.9) Veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų

peržengimą.Kadangi tokiu atveju kaltinamasis nors ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, gynėsi ar gynė kitų visuomeninių santykių subjektų teises bei interesus nuo pavojingo kėsinimosi, galima sakyti, kad kaltininkas nėra labai pavojingas.Veikimas, padarytas ginant save, kitą asmenį, muosavybę, kitas teises, visuomenės interesus, nelaikomas nusikaltimu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.10) Veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai.Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai: jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį o jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Fiziologinis afektas – ypatinga emocinė asmens būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Didžiai susijaudinus nusikaltimas yra staigi atsakomoji reakcija į neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus pvz., įžeidimus, smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, prieštaraujančius įstatymams ir nukreiptais į kaltinamąjį ar jam artimus žmones.11) Veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;12) Veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo;13) Nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.Skirdamas bausmę teismas gali taip pat atsižvelgti ir į kitas, įstatyme nenurodytas, aplinkybes. Neatsižvelgiama į tokią aplinkybę, kuri yra nusikaltimo sudėties požymis. Senajame kodekse dar buvo tokios aplinkybės kaip jei nusikaltimą padarė nepilnametis, nėščia moteris.

Atsakomybę sunkinančios aplinkybėsBK 60 straipsnis nustato tokias atsakomybę sunkinančias aplinkybes:1. veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir

laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia.2. veiką padarė organizuota grupė. Ši aplinkybė parodo, kad nusikaltimas padarytas daug pavojingesniu būdu. Ji suteikia kaltininkui

daugiau galimybių įgyvendinti bet kokį nusikaltimą sumanymą, geriau nuslėpti pėdsakus. Organizuotumas kai kuriuose sudėtyse yra kaip požymis, tais atvejais ši aplinkybė negali būti taikoma.

3. veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų. Savanaudiška paskata laikomas asmens siekimas gauti bet kokią materialinę naudą, išlaikyti turimas materialines vertybes ir t.t. ši aplinkybė taip pat gali būti nusikaltimo sudėties požymiu, tuomet ji netaikoma kaip sunkinanti atsakomybę.

4. veika padaryta kankinant nukentėjusįjį ar tyčiojantis iš jo. Ypatingas žiaurumas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas supranta, kad jis su nukentėjusiaisiais elgiasi labai žiauriai ir to nori. Pasityčiojimas iš nukentėjusiojo būna tada, kai kaltininkas daro veiksmus, iš esmės prieštaraujančius moralės bei dorovės principams, siekiama pažeminti aukos orumą.

5. veika padaryta mažamečiui.Mažamečiu laikomas asmuo iki 14 metų. Manoma, kad tokie vaikai dar nėra pajėgūs reikiamai suprasti savo veiksmų bei negali jų valdyti. Jie šia prasme laikomi bejėgiais ir negali pasipriešinti.

75

Page 76: Baudžiamoji teisė

6. veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo.7. veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu, kad ji nėščia.8. veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime. Čia baudžiamąją atsakomybę sunkina ne nusikaltimo padarytos žalos

dydis, bet aplinkybės, kuriomis padarytas nusikaltimas. Jei tokiom aplinkybėm esant padaroma net ir nedidelė žala, skiriant bausmę privaloma atsižvelgti į šią sunkinančią aplinkybę. Visuomeninė nelaimė tai tokie visuomeninio gyvenimo įvykiai ar gamtos reiškiniai, kurie sukelia grėsmę daugelio žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui. Esant tokiai situacijai visų dėmesys būna nukreiptas į ištikusios nelaimės pasekmes, todėl kiekvienas tuo metu padarytas nusikaltimas yra pavojingesnis, nes rodo kaltininko žemą moralės lygį.

9. veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

10. veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus. Atsakomybę apsunkina pats nusikaltimo padarymo būdas, bet ne atsiradusi žala.

11. dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.Sunkinančia aplinkybe pripažįstamos tik tokios sunkios pasekmės, kurios gerokai viršijo įstatymo numatytas būtinas ir pakankamas tam nusikaltimui pasekmes.Sename kodekse dar buvo aplinkybė kad nusikaltimą padarė asmuo, kuris jau buvo prieš tai padaręs kokį nors nusikaltimą, arba kai nusikalsti kurstomi nepilnamečiai.

3. Bausmės skyrimas pripažinus kaltę (61 str. 4,5,6 dalis)4. Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.5. Ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę teismas gali skirti asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą.

6. Šio straipsnio 5 dalis netaikoma tyčinio nužudymo, organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ar vadovui.

4. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams (58 str.)Bausmių skyrimo ypatumai bendrininkams reglamentuojami 58 str. jame sakoma

1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.

2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė bausmė negu bendrininkų grupės nariams.

5. Bausmės skyrimas už parengtinę nusikalstamą veiką (57 str.)1. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į

kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.

2. Už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62 straipsniu gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė.6. Bausmės skyrimas pirmą kartą teisiamam asmeniui (55 str.)Pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Šį klausimą reglamentuoja BK 55 str., kuriame nurodoma, kad tokiam asmeniui teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismai tą turi motyvuoti.

7. Bausmės skyrimas esant recidyvui (56 str.)1. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. 2. Pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos

laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais.

8. Švelnesnės negu numatyta įstatyme bausmės skyrimas (62 str.)Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodo, kad teismas skiria bausmę atsižvelgdamas į įstatymo str. numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą ribas. Tai - bendroji taisyklė. Tačiau pagal BK 54 str. 3 dalį, bei 62 str. teismas tam tikrais atvejais gali skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytas minimumas bausmę. Švelnesnės bausmės skyrimas nėra asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Visais atvejais kaltininkas gauna realią bausmę, tačiau ji būna švelnesnė. Bausmės švelninimo pagrindas paprastai yra bylos aplinkybės, kurios parodo mažesnį veikos bei kaltojo asmens pavojingumą. Bausmės švelninimas gali būti taikomas kvalifikavus veiką pagal bet kurį specialiosios dalies straipsnį. Teismo išvada apie galimybę taikyti bausmės švelninimą yra objektyvių bylos duomenų analizės rezultatas. Svarbiausias įstatymų leidėjo reikalavimas yra tas, kad teismas vykdytų nurodytas BK sąlygas.

1. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

2. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:

1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba

teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.3. Kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, teismas gali:1) paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba

76

Page 77: Baudžiamoji teisė

2) paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta šio kodekso 56 straipsnio 2 dalyje, arba3) paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.4. Teismas taip pat gali pagal šio straipsnio 3 dalį paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę asmeniui, dalyvavusiam

tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą, ir:

1) nužudymas padarytas dėl grasinimo ar prievartos arba2) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo nužudant buvo antraeilis, arba3) veika nutrūko rengiantis nužudyti ar kėsinantis nužudyti.

Visais atvejais teismas nuosprendyje turi būtinai nurodyti bausmės švelninimo motyvus.

9. Bausmės skyrimas padarius kelis nusikaltimus (63 str.)Teismas, skirdamas bausmę turi įvertinti tą aplinkybę, kad kaltininko padarytos veikos pažeidžia kelis BK straipsnius arba vieną straipsnį kelis kartus. Nusikaltimų sutaptis – dviejų ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose ar to paties straipsnio skirtingose dalyse, padarymas, jeigu už vieną iš jų asmuo nebuvo nuteistas. Žalos apimtis esant nusikaltimų sutapčiai yra žymiai didesnė, o kaltininko asmenybė – pavojingesnė. Teisingai nustatyti nusikaltimų sutaptį yra labai svarbu, nes dėl padarytos klaidos vienas nusikaltimas gali būti išskaidomas į kelis ir už kiekvieną paskiriama atskira bausmė. Praktikoje dažnai pasitaiko tokių atvejų, kadangi neatkreipiamas dėmesys, jog vieno nusikaltimo sudėtis apima keletą nusikaltimų (pvz. Banditizmas apima kelis nusikaltimus: turtinius nusikaltimus, kūno sužalojimus ir kt). Nusikaltimų sutapties nesudaro tęstiniai ir trunkamieji nusikaltimai, taip pat nusikaltimų pakartotinumas, sistemingumas, versliškumas, kai šie požymiai yra nusikaltimo sudėties elementai.Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų asmuo jau buvo nuteistas, tai toks nusikaltimas nesudaro sutapties.

Jei asmuo už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tai klausimas dėl bausmės skyrimo sprendžiamas dvejopai: jei atleista nuo Baudžiamosios atsakomybės buvo dėl to, kad veika prarado pavojingumą, arba nepilnamečiui buvo pritaikytos auklėjimo

priemonės, tai ankstesnis nusikaltimas nesudaro sutapties; jei atleista nuo baudžiamosios atsakomybės buvo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir per vienerius metus padarytas naujas

nusikaltimas, tai pirmais sprendimas nustoja galioti ir asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas. Asmuo baudžiamas pagal nusikaltimų sutaptį tada, kai:

jis padaro du ar daugiau nusikaltimų ir kiekvienas iš jų kvalifikuojamas pagal atskirą BK straipsnį arba jo dalį; nei už vieną nusikaltimą jis anksčiau nebuvo teistas; nei už vieną iš nusikaltimų nesuėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir asmuo nėra atleistas nuo bausmės

malonės ar amnestijos tvarka.

Bausmės skyrimo pagrindai ir etapaiBausmės skyrimas numatomas esant dvejopai nusikaltimų sutapčiai:Idealioji sutaptis – atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro du nusikaltimus, numatytus skirtinguose BK straipsniuose arba to paties straipsnio skirtingose dalyse (pvz. Savavaldžiavimo metu nukentėjusiajam tyčia padarytas kūno sužalojimas).Esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai (įstatymų leidėjas ją laiko mažiau pavojinga nei realioji) – subendrinamos tik apėmimo būdu: griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir subendrintoji bausmė prilygsta griežčiausiajai iš paskirtųjų už įeinančius į sutaptį nusikaltimus bausmei. Galutinė bausmė parenkama atsižvelgiant į sunkiausią nusikaltimą ir griežčiausią bausmę.

Realioji sutaptis – atvejis, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, ir už juos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (pvz. Asmuo esant realiajai nusikaltimų sutapčiai padaro vagystę, o po to tyčia sunaikina turtą).Padariusio keletą nusikaltimų kaltininko asmenybė yra žymiai pavojingesnė ir jo veika gali būti vertinama griežčiau, nes naujo nusikaltimo padarymas yra sunkinanti aplinkybė pirmiau padarytam nusikaltimui.Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai teismas turi įvertinti ne vieną, bet keletą nusikaltimų. Bausmės individualizavimo procesas vyksta su kartus:

1) pirmą kartą teismas kiekvieną veiką kvalifikuoja ir skiria bausmę(pagrindinę ir papildomą) už kikevieną nusižengimą. Tuo pat metu teismas atsižvelgia į kiekvieno nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

2) Antrą kartą individualizti bausmę teismas turi galimybę tada, kai parenka bausmių subendrinimo būdą ir skiria galutinę bausmę už visus nusikaltimus, įeinančius į nusikaltimų sutaptį. Bausmių subendrinimo būdą teismas pasirenka savo nuožiūra. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti – sudėjimo principas: sudedamos viso bausmės (papildomos ir pagrindinės).

Tiek pagrindinių tiek papildomų bausmių skyrimo tvarka yra vienoda. Skirdamas bausmę už kiekvieną padarytą nusikaltimą, teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų

- pavojingumo pobūdį ir laipsnį- kaltės formą- motyvus ir tikslus- aplinkybes- aplinkybes lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę- duomenis apie asmenybę, jo vietą nusikaltamoje veikoje(vykdytojas, padėjėjas ir tt)

Už visus nusikaltimus, neatsižvelgiant į sutapties rūšį, asmuo yra baudžiamas atkirai. Pagal BK 63 str.1dalį Nusikaltimų sutapties atveju teismas skiria bausmę už tuos nusikaltimus pagal kiekvieną straipsnį ar jo dalį atskirai. Po to visos aplinkybės subendrinamos ir skiriama viena galutinė bausmė.

Galutinės subendrintos bausmės skyrimas

77

Page 78: Baudžiamoji teisė

Nusikaltimų sutapties atveju teismas skiria bausmę už tuos nusikaltimus pagal kiekvieną straipsnį ar jo dalį atskirai. Po to visos aplinkybės subendrinamos ir skiriama viena galutinė bausmė.Galutinės bausmės dydžiui svarbią reikšmę turi tai, kokie nusikaltimai įeina į sutaptį, kokio dydžio yra paskirtos bausmės. Nuo to ir priklauso galutinės bausmės vykdymo tvarka.Pagal galutinę bausmę sprendžiami teistumo panaikinimo, apkaltinamojo nuosprendžio senaties, atleidimo nuo bausmės dėl ligos ir kt. klausimai

Bausmių subendrinimo būdaiAPĖMIMO BŪDAS - griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir subendrintoji bausmė prilygsta griežčiausiajai iš paskirtųjų už įeinančius į sutaptį nusikaltimus bausmei. Galutinė bausmė parenkama atsižvelgiant į sunkiausią nusikaltimą ir griežčiausią bausmę.Apėmimo būdu nustatyta galutinė bausmė negali viršyti pačios griežčiausios bausmės, paskirtos už kurį nors nusikaltimą, įeinantį į sutaptį. Todėl galutinė bausmė parenkama pagal sunkiasią nusikaltimą.

Bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1. Yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2. Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai šiais atvejais:

1) kada padaryti nusikaltimai labai skiriasi savo pavojingumu ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms;2) kai už vieną nusikaltimą teismas paskyrė 20 metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.;3) galutinė subendrinta bausmė negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo, o jei skiriama kitokia bausmės rūšis, tai negali viršyti tos rūšies

bausmės maksimalios ribos. Negalima skirti tokios subendrintos bausmės, kuri nebuvo skirta už atskiras nusikalstamas rūšis.Taip pat skiriama bausmė tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė

kitą nusikaltimą. Tada į bausmės laiką bus įskaitoma, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Kai sudedant nepažeidžiamos maksimalios ribos – pilnas sudėjimas; kai viršija – dalinis (jis gali būti taikomas ir kai nėra peržengtos ribos – nusikaltimai nėra sunkūs; bet ir tokiu atveju bausmė negali būti švelnesnė už griežčiausią vieno iš nusikaltimų bausmę). SUDĖJIMO BŪDAS (teismas taiko esant realiajai nusikaltimo sutapčiai) :

1. Visiškas sudėjimo būdas – kai sudedamos visos bausmės, ir pagrindinės, ir papildomos, paskirtos už kiekvieną padarytą nusikaltimą. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės bausmės.

Praktikoje jis gali būti taikomastais atvejais, kai padaryti nusikaltimai labai panašūs savo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu.2. Dalinis bausmių sudėjimo būdas - prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies

pridedamos švelnesnės bausmės. Kokią kitos bausmės dalį reikia pridėti, įstatymų leidėjas nenurodo, aišku, jog subendrintoji bausmė negali viršyti 20m, o nepilnamečiams -10m laisvės atėmimo, o kai paskiriamos kitų rūšių bausmės - neturi būti didesnė nei maksimalaus dydžio, įstatymo numatyto tai bausmės rūšiai. Teismas nuteistajam gali skirti ne daugiau kaip dvi papildomas bausmes.

Jeigu už padarytus nusikaltimus paskirtos skirtingų rūšių bausmės, teismas pirmiausia išrenka griežčiausios bausmės rūšį ir prie jos prideda švelnesnę.

Subendrindamas bausmes teismas vadovaujasi BK 65 str. Išdėstytomis bausmių sudėjimo taisyklėmis.Bausmių subendrinimo būdą teismas pasirenka savo nuožiūra. Įstatymų leidėjas nenurodo teismui kokį būdą pasirinkti. Tai

įtakojanusikaltimo pavojingumas, bausmių rūšys, kitos bylos aplinkybės.Jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas pirmiau taiko bausmių apėmimą, po to šiuo būdu paskirtą bausmę visiškai ar iš dalies sudeda su kitomis paskirtomis bausmėmis.

Subendrintos bausmės skyrimas paskyrus skirtingų rušių bausmes už pavienes nusikalstamas veikasJeigu už padarytus nusikaltimus paskirtos skirtingų rūšių bausmės, teismas pirmiausia išrenka griežčiausios baumės rūšį ir prie jos prideda švelnesnę.Vinos rūšies papilomos bausmės subendrinamos tuo pačiu būdu kaip ir pagrindinės. Tačiau įvairių rūšių papildomos bausmės negali būti sudedamos ar pakeičiamos kitomis ir vykdomos kiekviena atskirai

Bausmių keitimo taisyklės (65 str)1. Paskirtos bausmės sudedamos, taip pat vienos bausmės keičiamos kitomis bausmėmis pagal šias taisykles:1) viena laisvės atėmimo diena prilyginama:a) vienai arešto parai (1:1);b) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);2) viena arešto para prilyginama:a) dviejų MGL dydžio baudai (1:2);b) šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6);c) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);3) viena laisvės apribojimo diena prilyginama:a) trims viešųjų darbų valandoms (1:3);b) vieno MGL dydžio baudai (1:1);4) vieno MGL dydžio bauda prilyginama šešioms viešųjų darbų valandoms.2. Teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne

bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Draudžiamas dvigubas bausmių keitimas.

10. Kardomojo kaltinimo įskaitymas į paskirtą bausmę (66 str.)Kardomojo kalinimo įskaitymas. Teismas kardomąjį laiką įskaito į bausmės laiką (pagal 65 str. 1 dalį); nuteistojo laisvės atėmimu – diena už dieną; o pataisos darbais – diena už tris. Paskirstant kitų rūšių bausmes, teismas gali atsižvelgdamas į kardomąjį kalinimą, atitinkamai sušvelninti savo paskirtą bausmę arba visiškai atleisti nuo bausmės atlikimo.

11. Bausmės skyrimas kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika (64 str)Baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę bausmės skyrimo tvarką asmenims, kurie dar neatlikę visos jiems paskirtos bausmės padarė naują nusikaltimą.

78

Page 79: Baudžiamoji teisė

Pagal N BK 64 str. jeigu nuteistasis: neatlikęs visos nuosprendžiu paskirtos bausmės, kuriam bausmės vykdymas buvo atidėtas, bet bausmės atidėjimo laikotarpiu jis padarė naują nusikaltimą lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą ar lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos;padaro naują nusikaltimą, teismas skiria bausmę už naują nusikaltimą, po to nustato subendrintą bausmę (taiko visiško ar dalinio bausmių sudėjimo principus). Tokie atvejai, kai asmuo, būdamas nuteistas už pirmesnį nusikaltimą ir dar neatlikęspaskirtos bausmės padaro naują nusikaltimą, už kurią jam teismas skiria bausmę ir po to ją subendrina su pirmojo nuosprendžio neatlikta bausme, BT vadinami nuosprendžių sutaptimi.Taikant visiško sudėjimo principą, prie bausmės pridedama pagal pirmesnį nuosprendį visa neatliktos bausmės dalis; o taikant dalinį - iš dalies pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė yra lygi laisvės atėmimui iki gyvos galvos. Skiriant bausmę, subendrinta bausmė negali viršyti 25m. laisvės atėmimo, arba maksimalaus dydžio, nustatyto atitinkamai bausmės rūšiai. Skiriant bausmę teismas nurodo, nuo kada pradedamas skaičiuoti bausmės laikas.

Bausmės skyrimo pagrindai ir etapai1. Nuteistasis neatliko visos nuosprendžiu paskirtos bausmės. Neturi reikšmės, ar nuteistasis pradėjo atlikti bausmę ir kokią bausmės

dalį jis atliko(vieną dieną ar daugiau), ar nuosprendžio vykdymas buvo atidėtas ar nebuvo vykdomas dėl teisėsaugos institucijos kaltės. Svarbu tai, jog jis padaro naują nusikaltimą dar neatlikęs ankstesnės bausmės(pvz. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, asmuo terorizuoja kitus kalinius)

2. Skirdamas galutinę bausmę, teismas gali taikyti tik bausmių sudėjimo principą. Prie bausmės, paskirtos naujuoju nuosprendžiu, jis visiškai ar iš dalies prideda pagal pirmesnį nuosprendį neatliktos bausmės dalį. Bausmių apėmimo būdas šiuo atveju netaikomas.

3. Paskyręs bausmę už naujai padarytą nusikaltimą, teismas subendrina į nuosprendžių sutaptį įeinančias bausmes ir skiria galutinę bausmę. Ji negali būti didesnė, nei 25 m. Laisvės atėmimo ar maksimalus dydis, nustatytas kitai bausmės rūšiai

Subendrintos bausmės skyrimas ir jos ribosYpatumai1) galutinė maksimali subendrintoji bausmė: realios sutapties – 20m. (taikomas sudėjimas bei apėmimas), nuosprendžių sutapties – 25m.

laisvės atėmimo (taikomas tik sudėjimas).2) Nuosprendžių sutapčiai taikomas tik bausmių sudėjimo būdas, netaikomas apimties būdas3) Esant nuosprendžių sutapčiai teismas prie bausmės, paskirtos naujuoju nuosprendžiu, visiškai ar iš dalies prideda pagal pirmesnį

nuosprendį neatliktą bausmę, o atliktos bausmės laikas į galutinę bausmę neįskaitomas.Kaip subendrinti bausmes visiško (Kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa

neatliktos bausmės dalis) ar dalinio (Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis) sudėjimo principu, teismas sprendžia savo nuožiūra. Reikia pažymėti, jog negalima griežtinti galutinės bausmės, t.y. skirti tokios griežtos bausmės rūšies, kuri nei iš už vieną iš nusikaltimų nebuvo paskirta. Tačiau visais atvejais paskirta bausmė turi būti ne mažesnė už neatliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį ir didesnė už bausmę, paskirtą naujuoju nuosprendžiu. Kitu atveju už kelių nusikaltimų padarymą būtų baudžiamas švelnesne bausme.

Subendrintos bausmės skyrimas esant skirtingoms nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtoms bausmėmsTeismas pirmiausiai skiria bausmę už naują nusikaltimą, po to prie antruoju uosprendžiu paskirtos bausmės jis visiškai ar iš dalies prideda pagal pirmesnį nuosprendį neatliktą bausmę. Taigi galutinėje bausmėje matyti visų padarytų nusikaltimų, kaltininko asmenybės ir kitų bylos aplinkybių įvertinimas. Kartu teismas nustato bausmės rūšį ir dydį bei skiria įstaigą laisvės atėmimo bausmei atlikti

Bausmių keitimo taisyklės (65 str.)1. Paskirtos bausmės sudedamos, taip pat vienos bausmės keičiamos kitomis bausmėmis pagal šias taisykles:1) viena laisvės atėmimo diena prilyginama:a) vienai arešto parai (1:1);b) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);2) viena arešto para prilyginama:a) dviejų MGL dydžio baudai (1:2);b) šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6);c) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);3) viena laisvės apribojimo diena prilyginama:a) trims viešųjų darbų valandoms (1:3);b) vieno MGL dydžio baudai (1:1);4) vieno MGL dydžio bauda prilyginama šešioms viešųjų darbų valandoms.2. Teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne

bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Draudžiamas dvigubas bausmių keitimas.

12. Bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumai (91 str.)1. Teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais

ypatumais.2. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į:- nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas;- nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą;- anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą;- nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.3. Vienas iš ypatumų yra tas, kad ne visos BK numatytos kriminalinės bausmių rūšys gali būti skiriamos nepilnamečiams:- laisvės atėmimas iki gyvos galvos bausmė neskiriama asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo momentu nebuvo 18m.- taip pat nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negali būti ilgesnė nei 10 m

79

Page 80: Baudžiamoji teisė

4. Nepilnamečiams skiriamos šios pagrindinės bausmės: bauda, pataisos darbai be laisvės atėmimo, laisvės atėmimas. Kartu su pagrindinėmis, įstatymas numato galimybę skirti papildomas bausmes.

5. Bauda yra piniginė nuobauda, kuri teismo gali būti skiriama nepilnamečiui kaip pagrindinė ar papildoma bausmė baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais. Skirtingai nuo suaugusiųjų, bauda siuo atveju nėra diferencijuojama pagal nusikaltimo motyvus (nepilnamečiams nuo 1 iki 500 MGL). Teismų praktika liudija, kad ši bausmė asmenims nuo 14 – 18m. Taikoma retai. Realiai ji gali būti skiriama tik dirbančiam ar sutinčiam savarankiškas pajamas.

6. Teismų statistiniai duomenys liudija, kad dažniausiai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę suaugusiems už sunkius nusikaltimus, teismas negali atidėti bausmės vykdymo. Nepilnamečiams bausmės vykdymas gali būti atidėtas.

7. Nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai vykdomos visos šios sąlygos: nepilnametis pirmą kartą padarė nusikaltimą; visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi; atlygino padaryta žalą arba susitarė dėl žalos atlyginimo; yra pagrindo manyti, jog ateityje laikysis įstatymo, nedarys nusikaltimų.

19 tema. Atleidimas nuo bausmės.Atleidimo nuo bausmės samprata: BK nepateikia sąvokos „atleidimas nuo bausmės“ apibrėžimo. „atleidimas nuo bausmės – tai asmens, teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinto kaltu nusikalstamos veikos padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo visos ar dalies paskirtos bausmės atlikimo“, „atleidimas nuo bausmės – tai yra įstatyme numatyta teismo teisė ( o kai kuriais atvejais ir pareiga) atleisti asmenį, pripažintą kaltu nusikaltimo padarymu, nuo bausmės paskyrimo, arba nuo realaus bausmės atlikimo, arba nuo likusios bausmės atlikimo asmenį, jau atlikusį dalį teismo paskirtos bausmės“, „atleidimas nuo bausmės – tai yra pirmalaikis asmens, nuteisto už nusikaltimo padarymą, atleidimas nuo teismo paskirtos bausmės tais atvejais, kai bausmės tikslai pasiekti pirmą laiko arba negali būti pasiekti ryšium su nuteistojo liga“. Atleidimo nuo bausmės požymiai :

1. bet kuri atleidimo nuo bausmės rūšys gali būti pritaikoma tik tokiam asmeniui, kuris apkaltinamuoju nuosprendžiu yra pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu;

2. atleisti tiek nuo visos, tiek ir nuo dalies bausmės gali tik teismas, tai yra jo prerogatyva;3. atleidimo nuo bausmės pagrindai yra susiję su bausmės tikslais

Rūšys: visos atleidimo nuo bausmės rūšys skirstomos į sąlygines ir besąlygines:1. Sąlyginis atleidimas nuo bausmės yra tada, kai baudžiamasis įstatymas numato tam tikrą bandomąjį laikotarpį asmeniui bei kelia

tam tikrus reikalavimus asmens elgesiui. Jeigu tie reikalavimai neįvykdomi, atleidimas nuo bausmės pripažįstamas netekusiu galios ir asmuo siunčiamas atlikti bausmę, nuo kurios buvo atleistas. Prie sąlyginio atleidimo nuo bausmės reikėtų priskirti lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme ( LR BK 77 str.).

2. Besąlyginis atleidimas nuo bausmės – tai yra tokia atleidimo nuo bausmės rūšys, po kurios pritaikymo pasibaigia baudžiamieji teisiniai santykiai (pvz., atleidimas nuo bausmės dėl apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties(LR BK 96 str.), atleidimas nuo bausmės dėl ligos (LR BK 76 str.).

Atleidimo nuo bausmės rūšis galima skirstyti ir pagal jų apimtį:1. kai atleidžiama nuo visos bausmės;2. kai atleidžiama tik nuo dalies paskirtos bausmės.

Siūlomas dar toks atleidimo nuo bausmės rūšių skirstymas:1. privalomosios. Prie šios grupės jie priskiria tokias atleidimo nuo bausmės rūšis kaip: atleidimas nuo bausmės dėl baudžiamuojo

įstatymo pasikeitimo, dėl ligos, dėl apkaltinamuojo nuosprendžio senaties, taip pat amnestiją bei malonę. 2. fakultatyvios. Visos kt. atleidimo nuo bausmės rūšys t.y. jų taikymas yra ne teismo pareiga, bet jo teisė, kuris jas taikydamas

atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą, žalos dydį ir pobūdį, kalto asmens asmenybę bei į kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Bausmės vykdymo atidėjimas, jo taikymo sąlygos. Nusikalstamų veikų rūšys, kurias padarius galimas bausmės vykdymo atidėjimas. Bausmės rūšys, kurias paskyrus, kurias paskyrus galimas bausmės vykdymo atidėjimas. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei ekonomijos principus. Gali būti taikoma asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už 1 ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams. Už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus nuteistiems ne daugiau kaip šešeriems metams. šio instituto taikymo ypatumus:

1. taikomas asmeniui, padariusiam nesunkų nusikaltimą;2. bausmės vykdymas atidedamas apibrėžtam laikotarpiui;3. keliami nuteistojo elgesio reikalavimai – nepadaryti naujo nusikaltimo ir nedaryti kitų teisės pažeidimų;4. elgesio kontrolė;5. teisiniai padariniai, kai laikomasi reikalavimų ir juos pažeidus

Bausmės vykdymo atidėjimo terminai. Teismas gali atidėti bausmės vykdymą nuo 1 iki 3m. Bausmės tikslų įtaka bausmės vykdymo atidėjimo taikymui. Bausmės vykdymas gali būti būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidedant bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.Įpareigojimai, skiriami atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Įpareigojimų paskirtis. Įpareigojimų rūšys. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelis šių įpareigojimų:

1. atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą;2. atsiprašyti nukentėjusio asmens;3. teikti nukentėjusiam pagalbą, kol šis gydosi;4. pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos;5. pradėti mokytis, tęsti mokslą ar įgyti specialybę;6. gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka;7. be institucijos, prižiūrinčios bausmės atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.

Įpareigojimus teimas turėtų skirti atsižvelgdamas į jų tikslingumą bei įvykdymo realumą, būsimą poveikį nuteistajam.Įpareigojimų įvykdymo laikas. Skirdamas įpareigojimus teismas nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo juos įvykdyti. Tas terminas negali viršyti bausmės vykdymo atidėjimo laiko. Teismo paskirtų įpareigojimų ir teisės pažeidimų nepadarymo teisinės pasekmės. Jei asmuo įvykdo įpareigojimus, nepadaro pažeidimų ir yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas atleidžia nuteistąjį nuo bausmės, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo terminas. Teismo paskirtų įpareigojimų vykdymo metu padaromų teisės pažeidimų įtaka bausmės vykdymo atidėjimui. Jei asmuo vykdo įpareigojimus, bet padaro kt teisės pažeidimų, už kuriuos jam taikytos administracinės nuobaudos ar

80

Page 81: Baudžiamoji teisė

drausminio poveikio priemonės, teismas gali 1m. pratęsti bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Teismo paskirtų įpareigojimų nevykdymo teisinės pasekmės. Jei be pateisinamų priežasčių nevykdo įpareigojimų, pažeidinėja viešąją tvarką ir pan., už kuriuos ne mažiau kaip 2k. Buvo taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu įspėja nuteistąjį, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas. Jeigu nuteistasis toliau nevykdo teismo įpareigojimų ar daro teisės pažeidimus, teimas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu priima sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę. Teisės pažeidimų per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį padarymo teisinės pasekmės. Teismas skiria bausmę pagal kodekso 64 straipsnyje numatytas taisykles: skiriama nauja bausmė ir pridedama visa neatlikta bausmė ar jos dalis.Bausmės vykdymo atidėjimo ypatumai nepilnamečiams (92 straipsnis). Nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriemsm metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.Atleidimas nuo bausmės dėl ligos. Šios atleidimo nuo bausmės rūšies taikymo pagrindai, sąlygos ir teisinės pasekmės. atleidimo nuo bausmės dėl ligos institutas yra humanizmo principo realizavimas baudžiamojoje teisėje. Humanizmo principo yra įtvirtintas LR Konstitucijos 21 str. Jo esmė – negalima žmogaus žaloti, kankinti, žeminti jo orumo ir t.t. Taigi, negalima žmogui nustatyti tokios bausmės, kuri suteiktų jam kančias, o būtent taip galėtų atsitikti privertus nepagydoma liga sunkiai sergantį asmenį atlikti bausmę.

BK 76 str. numato tris pagrindus atleisti asmenį nuo bausmės dėl ligos:1. jeigu asmuo suserga sunkia nepagydoma liga iki teismo nuosprendžio priėmimo;2. jeigu asmuo po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga;3. jeigu asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo arba bausmės paskyrimo sutrinka psichika.

ši atleidimo nuo bausmės rūšis gali būti taikoma ne bet kokia liga susirgus asmeniui, o tik sunkia nepagydoma liga arba sutrikus psichikai. Be to, kalbant apie psichikos sutrikimus, jie turi atsirasti po nusikalstamos veikos padarymo, nes jeigu asmens psichika sutrinka dar iki nusikalstamos veikos padarymo, jis, remiantis LR BK 17 str. neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus.LR Bausmių vykdymo kodeksas reglamentuoja tvarką, kuria asmuo gali būti atleistas nuo bausmės dėl ligos. Jame yra numatyta, jog teikimą atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos teismui paduoda bausmės vykdymo institucijos vadovas. Kartu su tuo teikimu teismui turi būti nusiunčiama gydytojų komisijos išvada ir nuteistojo asmens byla.

Lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme. tai sąlyginio atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis, kai nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo tam tikros bausmės dalies atlikimo nustatant bandomąjį laikotarpį arba neatliktoji bausmės rūšis pakeičiama kita, švelnesne bausme.Šios atleidimo nuo bausmės rūšies taikymo pagrindai ir sąlygos. Pagrindas atleisti asmenį nuo bausmės pagal LR BK 77 str. yra galimybė, jog nuteistasis gali pasitaisyti ir be tolesnio realaus bausmės atlikimo. Procesinis gi pagrindas asmenį lygtinai atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą yra bausmę vykdančios institucijos nustatytos formos teikimas. Sąlygos:

1. asmuo turi būi nuteistas laisvės atėmimo bausme;2. jis turi būti atlikęs tam tikrą bausmės dalį;3. asmuo turi būti atlyginęs nusikaltimu padarytą turtinę žalą arba iš dalies atlyginęs ar pašalinęs ir įsipareigojęs per neatliktos

bausmės laiką visiškai ją atlyginti ar pašalinti;4. asmuo savo elgesiu ir darbu laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu turi būti įrodęs, kad jį galima lygtinai atleisti nuo bausmės

prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne.

Reikalavimai, keliami minimaliam laisvės atėmimo bausmės atlikimui, nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui bei elgesiui ir darbui. Kalbant apie privalomos atlikti paskirtos bausmės dydį, jis priklauso nuo padaryto nusikaltimo pavojingumo, asmens kaltės formos ir paskirtos bausmės dydžio:

1. ne mažiau kaip pusė paskirtos bausmės už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą;2. ne mažiau kaip du trečdaliai paskirtos bausmės už sunkų nusikaltimą;3. ne mažiau kaip tris ketvirtadaliai paskirtos bausmės už labai sunkų nusikaltimą, arba jeigu asmuo yra recidyvistas;4. ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos bausmės už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, kuri padarė nėsčia

moteris, taip pat vienišas tėvas (motina), turintis vaiką iki 7 metų arba du ar daugiau nepilnamečių vaikų, kai jam (jai) tėvų valdžia nėra teismo apribota šių vaikų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.180 str, tėvų valdžia gali būti apribota jeigu tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigos auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina jais.

Įpareigojimai, skiriami asmenims, lygtinai atleistiems nuo bausmės prieš terminą. Aplinkybės, galinčios turėti įtaka įpareigojimų skyrimui. Teismas, lygtinai atleisdamas asmenį nuo bausmės prieš terminą, gali paskirti tam asmeniui vieną arba kelis LR BK 75 str. 2d. numatytus įpareigojimus, pvz., pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, pradėti mokytis, gydytis nuo alkoholizmo ar narkomanijos ir t.t. Paskirdamas vieną ar kelis įpareigojimus, teismas kartu nustato laiką, per kurį lygtinai atleistasis nuo bausmės asmuo privalo juos įvykdyti. Teismas negali nustatyti įpareigojimams įvykdyti ilgesnį už neatliktos bausmės laiką. Lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme netaikymas. Reikėtų pažymėti, kad toks atleidimo nuo bausmės būdas nėra taikomas pavojingam recidyvistui (atvejai, kada asmuo yra laikomas pavojingu recidyvistu yra išvardyti LR BK 27str. 2d.), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bei asmeniui, kuris jau buvo lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą ir per neatliktos bausmės dalies laiką padarė naują tyčinį nusikaltimą.Asmens, lygtinai atleisto nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, teismo paskirtų įpareigojimų įvykdymo ir teisės pažeidimų nepadarymo teisinės pasekmės. lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą asmuo, įvykdęs teismo nustatytus įpareigojimus ir nepadaręs per tą laiką jokių kitų teisės pažeidimų, kai sueina laisvės atėmimo bausmės terminas, laikomas atlikusiu bausmę. Asmens, lygtinai atleisto nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, teismo paskirtų įpareigojimų nevykdymo arba teisės pažeidimų padarymo teisinės pasekmės. Jeigu asmuo be pateisinamų priežasčių neįvykdo jam nustatytų įpareigojimų arba pažeidinėja viešąją tvarką ar padaro kitų teisės pažeidimų, teismas iš pradžių įspėja asmenį, jog jam gali būti panaikintas lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Tuo atveju, jeigu nuteistasis ir toliau nevykdo jam nustatytų įpareigojimų bei toliau daro teisės pažeidimus, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu priima nutartį panaikinti lygtinį atleidimą nuo bausmės prieš terminą ir siunčia nuteistąjį toliau atlikti bausmės.

81

Page 82: Baudžiamoji teisė

Asmens, lygtinai atleisto nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, arba asmens, kuriam laisvės atėmimo bausmė pakeista švelnesne,per neatliktos bausmės laiką padarytos naujos nusikalstamos veikos teisinės pasekmės. Jeigu lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą asmuo padaro naują nusikaltimą, bausmė jam skriama pagal LR BK 64 str. taisykles, numatančias bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika.

Lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme taikymo ypatumai nepilnamečiams.nepilnamečiui padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, jis gali būti lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmė jam gali būti pakeista švelnesne bausme, jeigu jis atliko ne mažiau kaip du trečdalius paskirtos bausmės. labai sunkaus nusikaltimo padarymo atveju, privaloma atlikti bausmės dalis nepilnamečiui yra mažesnė, t.y. taikytina nepilnamečiams norma yra humaniškesnė. lygtinai atleidęs nepilnametį nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą teismas gali jam paskirti vieną ar kelis iš LR BK 87 str. numatytų įpareigojimų ar draudimų, kaip, pvz., teismas gali įpareigoti būti namuose nustatytu laiku, mokytis, uždrausti žaisti azartinius žaidimus ar užsiimti tam tikra veikla ir t.t kai nepilnametis nevykdo jam paskirtų įpareigojimų ar pažeidžia jam nustatytus draudimus be pateisinamų priežasčių, to teisinės pasekmės iš esmės nieko nesiskiria nuo tų, kurie atsiranda pilnamečiui asmeniui, lygtinai atleistam nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, nevykdant įpareigojimų ar padarant teisės pažeidimus, t.y. iš pradžių asmuo įspėjamas teismo, o jeigu nepakeičia savo elgesio – jam gali būti panaikinta teismo nutartis dėl lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Jeigu lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą nepilnametis padaro naują nusikalstamą veiką, jam, kaip ir pilnamečiui asmeniui, taikomos LR BK 64 str. numatytos taisyklės. Apibendrintai, galima teigti, jog nepilnamečio atžvilgiu įstatymų leidėjas numato švelnesnes bausmes, labiau akcentuojamas auklėjamasis bausmės vaidmuo.

Amnestijos samprata ir teisinė prigimtis. Amnestija - tai Seimo priimtas aktas, kuriuo individualiai neapibrėžtam nuteistųjų ratui taikomas sąlyginis ar besąlyginis atleidimas nuo bausmės arba bausmės termino sutrumpinimas. Vienas iš skiriamųjų amnestijos instituto bruožų yra tas, jog amnestija visada yra taikoma aukščiausiosios įstatymų leidžiamosios valdžios aktu, t.y. amnestijos aktas turi įstatymo formą.

Institucijos, turinčios teisę leisti amnestijos įstatymus. amnestija skelbiama leidžiant atskirus įstatymus, kurie ir nustato kokioms sąlygoms esant gali būti pritaikoma amnestija Amnestijos įstatymai išleisti po 1990 metų:

1. 1990 05 08 LR įstatymas „Dėl amnestijos atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę“2. 1993 06 15 LR įstatymas „Dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos priėmimą“3. 1995 12 21 LR įstatymas „ Dėl amnestijos‘4. 1996 07 10 „LR amnestijos už kai kurių operacijų užsienio valiuta norminių aktų pažeidimą įstatymas“5. 1998 12 22 LR įstatymas „Dėl dalinės amnestijos akto“6. 2000 04 11 LR įstatymas „Dėl amnestijos akto“7. 2002 11 07 LR įstatymas „Dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijosdešimties metų sukaktį“

Amnestijos akto sprendžiami klausimai. Amnestijos aktas sprendžia, kas gali būti atleisti nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies, kokiems asmenims netaikoma amnestija, numato amnestijos sąlygas asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, sprendžia paskirtos laisvės atėmimo bausmės sumažinimo asmenims, nuteistiems už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, už nusikaltimų padarymą tyčia, taip pat asmenims, nuteistiems už kai kurių nusikaltimų padarymą dėl neatsargumo klausimus, numato amnestiją taikančias ir vykdančias institucijas, amnestijos įvykdymo terminus ir pan.Institucijos taikančios amnestijos aktus.

1) teismai - šio įstatymo 6 straipsnyje numatytais atvejais, taip pat kada bylos nagrinėjamos kasacine tvarka;2) Amnestijos komisijos - šio įstatymo 1, 2 ir 3 straipsniuose numatytais atvejais.

Teistumo skaičiavimas pritaikius amnestiją. Amnestijos aktas neturi reabilitacinio pobūdžio, bet įstatymų dėl amnestijos leidėjas gali numatyti tam tikras sąlygas, kurioms esant amnestija panaikina teistumą. Paprastai teistumo terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo paleidžiamas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ar atleidžiamas nuo kitos bausmės.

Malonė yra prezidento išleistas teisės aktas, kuriuo, nekeičiant ir neatšaukiant baudžiamojo įstatymo, nenaikinant apkaltinamojo nuosprendžio, tuo pačiu metu visiškai ar iš dalies atleidžiamas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu konkretus asmuo ar konkrečiai nurodyti asmenys nuo teismo paskirtos bausmės ar jos dalies atlikimo. Malonės samprata ir teisinė prigimtis. Malonė – tai yra Prezidento dekretas, kuriuo konkretus nuteistasis sąlyginai ar besąlygiškai atleidžiamas nuo bausmės arba jam sutrumpinamas bausmės terminas. Malonę galima pritaikyti tik tam asmeniui, kuris jau yra nuteistas, t.y. jau yra įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu ir asmuo jau pradėjo atlikinėti jam paskirtą bausmę. Svarbiausias šio instituto ypatumas yra tas, jog malonė gali būti suteikta bet kuriam nuteistajam, t.y. nesvarbu kokią nuikalstamą veiką jis padarė, kokia bausmė jam paskirta, jeigu tik malonę teikiantis subjektas nusprendžia, jog yra tikslinga suteikti tokiam asmeniui malonę. Vieninteliai kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama teikiant malonę, yra malonės prašančio asmens elgesys įkalinimo įstaigoje, jo asmenybė, nusikaltimo padarymo motyvai, jo šeimos padėtis. Svarbiausia yra kad nuteistasis suprastų, jog pasielgė netinkamai, pripažintų kaltę, gailėtųsi dėl savo poelgio, t.y. nusikalstamos veikos padarymoInstitucijos, turinčios teisę suteikti malonę. malonė yra teikiama Prezidento Malonės komisija ir jos įgaliojimai. Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto ir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovauja Respublikos Prezidentas. Malonės komisiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Respublikos Prezidento patarėjas valstybės ir teisės klausimais, Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas, Lietuvos Respublikos policijos kapelionas, Lietuvos kalinių globos draugijos atstovas. Malonės komisijos nuomonė nėra privaloma, turi tik rekomendacinį pobūdį.Malonė nuteistiesiems teikiama šiais būdais: 1) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu; 2) visiškai arba iš dalies atleidžiant tiek nuo pagrindinės, tiek nuo papildomosios bausmės; 3) neatbūtą laisvės atėmimo dalį pakeičiant švelnesne bausme.Malonės akto sprendžiami klausimai. Svarstomi malonės prašymai tų asmenų, kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat tų Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir kurie atlieka bausmę Lietuvoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenumato kitko.

20 tema. Baudžiamojo įstatymo taikymo senatis

NETURIU INFORMACIJOS: Senaties instituto skiriamieji bruožai. Kardomosios priemonės paskyrimas ir senaties eiga. Kaltinamasis aktas ir senaties eiga.

82

Page 83: Baudžiamoji teisė

Vienas iš baudžiamosios teisės institutų – senatis – pateisinamas laikantis nuostatos, kad bausmė yra veiksminga tuo atveju, jei ji taikoma praėjus nedideliam laiko tarpui po nusikaltimo padarymo. Jei bausmė taikoma praėjus gana daug laiko po nusikalstamos veikos padarymo, ji pasidaro nebe tokia veiksminga, o kai kada praranda ir prasmę. Todėl kodekse numatyta galimybė netraukti asmens baudžiamojon atsakomybėn ar nevykdyti jau anksčiau paskirtos bausmės, jei po nusikaltimo padarymo ar nuosprendžio priėmimo praeina tam tikras laikas ir yra kitos įstatyme numatytos sąlygos. BK įvardytos 2 senaties rūšys:

1. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis,2. apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. BK 95 straipsnyje teigiama, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra 3 sąlygos. Pirmoji sąlyga – jei yra praėję:

a) 2 metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas,b) 5 metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas,c) 8 metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas,d) 10 metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas,e) 15 metų, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas,f) 20 metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu. Antroji sąlyga reikalauja, kad per 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką (nuo a) iki f)) asmuo nepasislėptų nuo ikiteisminio

tyrimo ar teismo ir nepadarytų naujos nusikalstamos veikos. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar tesimo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.

Laikas, kuriam praėjus negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo 15 metų, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, - 20 metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

Laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti senaties eiga. Laikas, iki kurio skaičiuojama senaties eiga. BK 95 str. 2d.: Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo datos.

Trečioji sąlyga – reikalaujama, jog asmuo 95 straipsnyje nurodytų terminų metu nepadarytų naujos nusikalstamos veikos. Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusikaltimas.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties netaikymas. Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems BK:a) genocidui;b) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis;c) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui;d) okupuotos valstybės civilių trėmimui ar okupavusios valstybės civilių gyventojų perkėlimui;e) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar kitokiam nežmoniškam elgesiui su jais;f) tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų turto apsaugos karo metu pažeidimui;g) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotose pajėgose;h) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui;i) agresijai;j) draudžiamai karo atakai;k) uždraustų karo priemonių naudojimui.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis, jos samprata ir vykdymo sąlygos. BK 96 straipsnyje įtvirtinta apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis. Apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas:

a) per 2 metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą, arbab) per 3 metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 2 metų, arbac) per 5 metus, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 5 metų, arbad) per 10 metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 10 metų, arbae) per 15 metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų ar paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.Be to, apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu per 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nuo a) iki e)) nustatytą laiką nuteistasis

nevengia atlikti paskirtos bausmės ir nepadaro naujos nusikalstamos veikos. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino skaičiavimas.Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas

skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios. Senaties eigos sustojimas. Jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Šiuo atveju ji

atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo sulaikytas. Sąlygos, kurioms esant apkaltinamasis nuosprendis negali būti vykdomas. Nuosprendis negali būti vykdomas, jeigu po jo įsiteisėjimo

dienos praėjo 15 metų, o kai paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip 10-čiai metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, - 20 metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo.

Senaties eigos nutrūkimas. Jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo.

21 tema. TeistumasTeistumo samprata. – tai asmens teisinės padėties ypatybė, kurią sukelia teismo paskirtos bausmės atlikimas. Tai specifinė, teisinė

asmens padėtis, kuris pripažįstamas kaltu ir nubaustas kriminalinė bausme. Ji apima ir bausmės atlikimo laiką ir po jos. Pasekmės:1) baudžiamosios-teisinės:- sunkina baudžiamąją atsakomybę;- pagrindas skirti maksimalią bausmę;- gali būti būtinas požymis (nusikaltimo sudėties);- gali būti kvalifikuojantis požymis;- pagrindas pripažinti itin pavojingu recidyvistu;- priklauso įstaigos rūšis ir režimas (bausmės atlikimo sąlygos);- gali būti kliūtis atleisti nuo atsakomybės arba lengvinti bausmę; bei atleisti nuo bausmės- nutraukia apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą.

83

Page 84: Baudžiamoji teisė

Šios pasekmės yra, kai vėl padaro nusikaltimą. Teistumas stiprina teisinio pobūdžio priemones; pratęsia baudžiamųjų teisinių poveikio priemonių taikymo laiką; 2) bendrosios:- apklausos metu turi nurodyti, kad buvo teistas; - gali būti kliūtimi užimti tam tikras pareigas.

Teistumo baudžiamoji teisinė reikšmė. Teistumas (BK 97 str.) – tai asmens teisinės padėties ypatybė, kurią sukelia teismo paskirtos bausmės atlikimas.BT teorijoje į teistumą egzistuoja 2 požiūriai:1. Teistumas yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, todėl baudžiamieji teisiniaii santykiai pasibaigia tik išnykus arba įstatymo nustatyta tvarka panaikinus teistumą.2. Baudžiamieji teisiniai santykiai pasibaigia atlikus bausmę, nes teistumas pats savaime nesukelia asmeniui jokių papildomų baudžiamųjų teisinių apribojimų. Pg. G. Švedą: teistumas nėra BA turinio sudėtinė dalis. Tai traktuojama kaip bausmės atlikimo pasekmė.Anot G. Švedo 2 pozicija yra tikslesnė, nes: nusikaltimą visada lydi BA. BA suprantama kaip apribojimų ir įpareigojimų taikymas. Pats teistumas tuo tarpu niekuo žmogaus neįpareigoja. Teistumas svarbus tuo atveju, jei asmuo padaro naują nusikaltimą.Teistumas – visiškai BT nereikšmingas. Didžiausia reikšmė, kai asmuo padaro naują nusikaltimą ar pakartotiną. Tai bus kaip sunkinanti aplinkybė. Kitose teisės šakose sukelia daug ir sunkių pasekmių: teistas asmuo negali dirbti valstybės tarnyboje, valstybė teistam asmeniui gali atsisakyti suteikti pilietybę ir kt.).

Asmens patraukimas BA ir bausmės paskyrimas sukuria teisinę pasekmę – teistumą, t.y. tam tikras laiko tarpas po bausmės atlikimo, per kurį asmuo yra laikomas teistu.

Kitose teisės šakose teistas asmuo negali būti valstybės tarnautoju, teisėju, komercinių bankų steigėju. (AT, KT)Savaime teistumas BP pasekmių nesukuria, reikšmingas, kai asmuo padaro nusikaltimą per tą laiko tarpą. Tai gali būti:1) naują nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė,2) atsakomybę sunkinanti aplinkybė.Teistumo išnykimo sąlygos pavojingiems recidyvistams, atidėjus bausmės vykdymą ir nuteisus už konkrečios kategorijos

nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvas baigiasi, kai išnyksta ar panaikinamas teistumas bent už vieną nusikaltimą, esantį būtinąja sudėtine recidyvo

dalimi, arba kai išnyksta teistumas už sunkiausią iš nusikaltimų, sudarančių recidyvą, kadangi asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiklą tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų. Nuo to momento, asmuo padaręs nusikaltimus sudariusius nusikaltimų recidyvą, nebelaikomas recidyvu, dėl to atskiras teismo sprendimas nereikalingas.

Asmens pripažinimas pavojingu recidyvu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas.Itin pavojingiems recidyvistams – kitaip ir asmeniui, nuteistam LA daugiau kaip 10m. Jų teistumo klausimas

sprendžiamas: turi sueiti 8m terminas + teismo sprendimas, kad šie asmenys nebelaikomi teistais. Teismo pareiga. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jei per šį laikotarpį jis nepadarė naujo nusikaltimo. Jei asmeniui buvo taikytas 3m. bausmės vykdymo atidėjimas, laikoma, kad tas asmuo neteistas.

Teistumo išnykimo terminų skaičiavimas. Teistumo laikas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės atlikimo laiko. Jei paskirta pagrindinė ir papildoma bausmės, teistumas pradedamas skaičiuoti nuo abiejų bausmių atlikimo laiko.Paleidžiant nuo bausmės atlikimo prieš terminą – teistumas pradedamas skaičiuoti nuo faktiško bausmės atlikimo termino.Jei bausmė keičiama į švelnesnę bausmę, teistumas perskaičiuojamas remiantis bausmių sudėjimo taisykle ir taikomos švelnesnės bausmės teistumo taisyklės.Teistumas trunka t.t. laiko tarpą, nepriklausomai nuo to, kokia bausmė ar baudžiamojo poveikio priemonė buvo taikyta.BK numato tokius laikotarpius:1. Mažiausias – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jei per šį laikotarpį jis nepadarė naujo nusikaltimo. Jei asmeniui buvo taikytas 3m. bausmės vykdymo atidėjimas, laikoma, kad tas asmuo neteistas.2. Jei bausmės nesusijusios su laisvės atėmimu – 1 metai po bausmės atlikimo.3. Susiję su laisvės atėmimo bausmės trukme:a) Jei iki 3 metų – teistumo trukmė 3 m.;b) Jei nuo 3 iki 6 m. – 8 m.;c) Jei virš 6, bet ne daugiau 10 m. – 8 metai; Šiais trim atvejais teistumas išnyksta savaime, nepriimant nei teismo nutarties, nei kokio nors kito teistumo išnykimo faktą patvirtinančio dokumentod) Jei virš 10 m. – 8 metai;e) Itin pavojingas recidyvistas - 8 metai, bet būtina viena sąlyga – būtinas teismo sprendimas;Šiuo atveju teistumą panaikinti gali teismas, jei nustato, kad per 8 metus asmuo nepadarė naujo nusikaltimo, pasitaisė ir nėra reikalo laikyti jį turinčiu teistumą.Atlikusiems laisvės atėmimo bausmę asmenims, kurie pavyzdingu elgesiu ir sąžiningu darbu įrodė, kad pasitaisė, teismas, visuomeninių organizacijų prašymu gali panaikinti teistumą prieš terminą. Tam būtina:Teismo sprendimas;Paties nuteistojo, darbo kolektyvo prašymas;T.t. faktai, kad nuteistasis pasitaisė.

Teistumo terminų skaičiavimo ypatumai nepilnamečiams. Nepilnamečiams, nuteistiems už neatsargius nusikaltimus, bausmės atlikimo laikotarpiu, teistumo terminai po bausmės atlikimo

mažinami per pusę.

Teistumas ir naujos nusikalstamos veikos padarymas. Teistumo trukmė pradedama skaičiuoti atlikus bausmę. Pradedama skaičiuoti, kada asmuo faktiškai atleidžiamas nuo

bausmės (atleidimas, pakeitimas). Jei turinti steistumą asmuo padaro naują nusikaltimąarbaudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta.

Teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.

Teismas turi teisę panaikinti teistumą ir visų kitų terminų atžvilgiu, jei yra visuomeninės organizacijos prašymas

84

Page 85: Baudžiamoji teisė

panaikinti teistumą (ne tik recidyvistui ir nuteistam daugiau 10m). Teistumas pradedamas skaičiuoti nuo visų bausmių, t.y. paskutinės bausmės atlikimo momento. Jei bausmė LA 6-10,

teistumas 8m. Nepilnamečiams jokių išimčių.

Teistumo sutrumpinimas arba panaikinimas. Kai sueina nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys yra laikomi neteistais. Kai sueina ne mažiau kaip pusė teistumo

termino, teismas nuteistojo prašymu gali sutrumpinti teistumo laiką arba panaikinti teistumą.

Teistumas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teistumas atleidus nuo bausmės.

22 tema. Priverčiamosios medicinos priemonės (98 straipsnis) Asmenys, kuriems taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Jų taikymo pagrindai.

Priverčiamosios medicinos priemonės yra baudžiamojo įstatymo numatytos valstybinės prievartos priemonės, teismo taikomos nepakaltinamiems ar ribotai pakalatinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas, arba asmenims, padariusiems nusikaltimus, tačiau teismui priimant nuosprendį, iki bausmės atlikimo ar bausmės atlikimo metu susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės.

Priverčiamųjų medicininių priemonių skyrimo tikslai:1) apsaugoti žmogų ir visuomenę nuo nepakaltinamų asmenų pavojingų veikų;2) gydyti linkusius daryti pavojingas veikas psichikos ligonius ir saugoti juos nuo galimybės padaryti Priverčiamosiomis medicininėmis priemonėmis, taip pat kaip ir bausmėmis siekiama neleisti asmeniui daryti pavojingą veiką.Tačiau tai

daroma ne įtikinėjant jį, bet taikant medicinines priemones ir prižiūrint jo elgesį. Siekti nubaudimo tikslų priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nėra prasmės, nes psichas, padaręs pavojingą veiką būdamas

nepakaltinamas, negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Aišku, kad jis nesupras bausmės prasmės.Panašumas tarp medicinos priemonių ir kriminalinės bausmės yra:1) abi priemonės yra valstybės prievartos priemonės;2) taikomos nepaisant asmenų, kuriems jos taikomos ar jų atstovų noro;3) taiko tik teismas už pavojingas veikas ar nusikaltimus.Skiriasi savo tikslais, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis:1) PMP nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką;2) ši veika nelaikoma nusikaltimu;3) priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų pasekmių;4) kartasi jos skiriamos nenurodant termino.

Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys ir jų taikymo pagrindai. Teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinines priemones:1) ambulatorinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (taiko asmeniui, kurio dėl

padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis);2) stacionarinį stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos

sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare);3) stacionarnį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (taiko asmeniui,

kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare);4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (taiko asmeniui, kuris

kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare).

Šių priemonių taikymo terminai. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimas, rūšies pakeitimas ir jų taikymo panaikinimas .

Teismas nenustato PMP taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichinė būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartąper šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Jeigu PMP taikyti asmeniui nebūtina, taip pat jeigu teismas panaikina šių priemonių taikymą, asmuo gali būti teismo perduotas giminaičiams ar kitų asmenų globai ar rūpybai ir kartu jam gali būti nustatomas medicininis stebėjimas.Šių priemonių taikymas pasižymi viena savybe. Jos taikomos kol asmuo pasveiksta arba išnyksta jo pavojingumas. Tačiau jų taikymo terminas kiekvienu atveju yra ne ilgesnis kaip 6 mėnesiai. O po 6 mėnesių gydymo įstaiga turi pateikti teismui išvadą dėl pavojingumo ar nepavojingumo, ir teismas vėl turi priimti sprendimą pratęsti priemonės taikymą ar ne. Po 6 mėn. viskas vėl kartojasi.Asmuo nepakaltinamu gali tapti bausmės atlikimo metu. Tuo atveju teismas gali priimti sprendimą, kad vietoje bausmės jam taikomos priverčiamosios medicininės priemonės. Jei per tam tikrą laką asmuo pasveiksta, teismas jį gali pasiųsti atlikti bausmę bet įtraukti į bausmės atlikimo laką gydymo laiką. Tada viena gydymo diena prilyginama vienai laisvės atėmimo dienai.Jei teismas priima sprendimą, kad asmuo pasveiko, tai problemų dėl tolesnio bausmės vykdymo neatsiranda, bet, jei asmuo tampa nepakaltinamu – gali griežčiausią medicininio poveikio priemonę pakeisti į švelnesnę:- rūpybą;- stebėjimą.Kuris teismas priima sprendimą? Tas kuris turi bylą. O dėl pratęsimo priima sprendimą vietos, kur yra gydymo įstaiga, teismas.

iii

85