A.W. Tozer “Šventojo pažinimas” (“The Knowledge of the Holy”)

Įvadas

Tikroji religija sukelia konfliktą tarp dangaus ir žemės, ir atneša amžinybę į laiką. Kristaus pasiuntinys,

nors ir kalba tai, ką Dievas įsakė jam, turi, kaip sakė kvakeriai, pritaikyti savo žinią klausytojų situacijai.

Priešingu atveju jo kalba bus suprantama tik jam pačiam. Jo žinia ne tik turi būti amžina, bet ir atitinkanti

laiką. Jis turi kalbėti savo kartai. Šios knygos žinia nėra mūsų dienų žinia, bet ji tinka ir mums. Problema, apie

kurią aš kalbėsiu, egzistavo Bažnyčioje visais laikais, bet šiandien ji yra ypatingai aštri. Aš kalbu apie Dievo

didybės tikro supratimo pametimą. Bažnyčia paliko tikrąjį supratimą apie Dievą ir tai įvyko ne staiga, o

žingsnis po žingsnio; ir tai, kad pati Bažnyčia nemato ir nesuvokia to, tik dar labiau pablogina situaciją.

Skurdus Dievo pažinimas, kuris būdingas beveik visiems krikščionims, yra daugelio blogybių priežastis; ir

nauja krikščioniško gyvenimo filosofija yra šių blogybių pasekmė. Žmonės pametė tikrą dieviškos didybės

suvokimą, todėl jie prarado ir pagarbią Dievo baimę bei Jo pripažinimą. Mes pametėme garbinimo dvasią.

Moderni krikščionybė negali pasigirti tikinčiaisiais, kurie patirtų ir brangintų gyvenimą Dvasioje. Žodžiai:

“Būkite ramūs ir pažinkite, kad Aš esu Dievas”, jau nieko nereiškia šių laikų pasitikinčiam savimi ir

bruzdančiam garbintojui.

Šis Dievo didybės suvokimas yra prarandamas būtent tuo laiku, kai religija stipriai stumiasi į priekį ir

bažnyčios klesti kaip niekad anksčiau. Blogiausiai yra tai, kad mūsų pergalės yra išorinės, o pralaimėjimai-

vidiniai. Mūsų religijos kokybė yra pažeista, todėl išorinės pergalės yra tik dar vienas pralaimėjimas.

Vienintelis būdas, kuriuo mes galime susigrąžinti dvasinius praradimus, tai grįžti į jų priežastis ir daryti tai,

ko reikalauja tiesa. Šventojo pažinimo trūkumas yra visų mūsų problemų šaknis. Grįžimas prie Viešpaties

didybės yra jų išsprendimas. Jei mūsų suvokimas apie Dievą yra skurdus ir klaidingas, neįmanoma išlaikyti

sveiką moralę ir teisingus požiūrius. Jei mes norime, kad Dvasios jėga sugrįžtų į mūsų gyvenimus, turime

pradėti galvoti apie Dievą tokį, koks Jis yra iš tikrųjų.

Aš viliuosi, kad ši mano knygelė bus kuklus įnašas į didesnį Dievo didybės pažinimą. Jei šių dienų

krikščionys skaitytų Augustino ar Anzelmo raštus, mano knyga būtų nereikalinga. Deja, jie tik žino jų vardus.

Leidyklos kartais išleidžia šių šviesuolių knygas, bet jos pasilieka knygynų lentynose. Akivaizdu, kad nedaug

krikščionių yra pasiruošę skaityti šimtus puslapių religinės ir didelio dėmesio sutelkimo reikalaujančios

literatūros. Šios knygos primena jiems tą knygų, būtinų perskaityti studijų metais, daugybę ir nekelia jokių

gerų prisiminimų. Mano knyga nėra parašyta nei ypatingu, nei paslaptingu stiliumi, todėl aš viliuosi, kad kai

kurie prisivers perskaityti ją. Joje nėra nieko, kas prieštarautų sveikai krikščioniškai teologijai; ji yra skirta ne

profesionaliems teologams, bet žmonėms, kurių širdys lenkia juos ieškoti Dievo. Aš viliuosi, kad ši knyga

turės dalį jūsų asmeninės religijos plėtroje ir aš būsiu patenkintas, jei nors keletas žmonių, skaitydami ją, bus

įkvėpti mąstyti apie Dievo esybę.

A.W. Tozer

1 skyrius

Kodėl mes turime teisingai galvoti apie Dievą?

“Visagalis Viešpatie, ne filosofų ir išminčių, bet pranašų, apaštalų ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

Dieve ir Tėve, leisk pripažinti Tavo šventumą. Tie, kurie nepažįsta Tavęs, galbūt šaukiasi kitokio dievo negu

Tu ir garbina ne Tave, bet savo vaizduotės kūrinį, todėl apšviesk mūsų protus, kad mes pažintume Tave tokį,

koks Tu esi, kad galėtume mylėti ir garbinti Tave taip, kaip Tu esi vertas. Amen.”

Tai, kas iškyla mūsų prote tuomet, kai mes galvojame apie Dievą, yra labai svarbu. Istorija patvirtina,

kad, koks buvo tautos ar atskiro asmens Dievo pažinimas, tokia buvo ir jų religija. Dievo garbinimo tyrumas

priklauso nuo to, kokią vietą garbintojo gyvenime užima Dievas. Taigi visada svarbiausias Bažnyčios

klausimas yra pats Dievas ir tikra realybė apie žmogų yra ta, kokį suvokimą apie Dievą jis turi giliai savo

širdyje, o ne ta, ką jis gali pasakyti ar padaryti. Pagal slaptą širdies įstatymą mes visada artinamės prie tokio

Dievo, kurį įsivaizduojame savo prote. Tai yra tiesa ne tik apie kiekvieną krikščionį atskirai, bet ir apie visą

Bažnyčią. Iš to, ką ji moko apie Dievą arba ką nutyli, nes dažnai tyla kalba garsiau už žodžius, mes galime

pažinti ją. Tai, kokį Dievo liudijimą ji skelbia, pasako viską apie ją. Jei žmogus nuoširdžiai pasakytų, kokios

mintys kyla jam pagalvojus apie Dievą, mes galėtume tiksliai nuspėti dvasinę jo ateitį. Jei mes galėtume žinoti,

ką šiandieniniai religiniai vadovai iš tikrųjų galvoja apie Dievą, beveik tiksliai nuspėtume, kur Bažnyčia bus

rytoj.

Be jokių abejonių, pats svariausias žodis kiekvienoje kalboje yra tas, kuriuo yra vadinamas Dievas.

Mintys ir kalba yra dovanos, kurias Dievas suteikė savo kūriniams, panašiems į Jį. Jos yra labai artimos Jam

ir yra neįmanomos be Jo. Reikšminga yra tai, kad pirmasis žodis buvo Žodis: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis

buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.” (Jono 1:1). Mes galime kalbėti, nes Dievas kalbėjo. Jame žodis ir

supratimas yra neatsiejami vienas nuo kito.

Neapsakomai svarbu, kad mūsų supratimas apie Dievą būtų kuo arčiau tiesos. Mūsų išpažinimai visuose

mūsų credo yra labai nereikšmingi, palyginus juos su tikromis mūsų mintimis apie Viešpatį. Mūsų tikras

supratimas apie Dievą dažnai gali slėptis po denominacinių išpažinimų šiukšlėmis ir galbūt reikia nemažai

pastangų išsiaiškinti koks jis yra iš tiesų. Tik po skausmingo savęs ištyrimo mes galėsime sužinoti, ką mes iš

tiesų galvojame apie Dievą. Teisingas supratimas apie Viešpatį yra ne tik sistematinės teologijos, bet ir

kasdieninio krikščioniško gyvenimo pamatas. Jis yra tas pats, kas pamatas šventyklai; jei jis yra netinkamas

arba netvirtas, ji anksčiau ar vėliau sugrius. Aš manau, kad doktrinoje ir krikščioniškos etikos pritaikyme yra

mažai klaidų, kurių šaknis nėra netobulame arba netinkamame supratime apie Dievą. Aš manau, kad šių dienų

Dievo suvokimas yra taip kritęs, jog yra labai toli nuo to, kurio yra vertas Aukščiausiasis Dievas; ir tuose,

kurie laiko save krikščionimis, jis prilygsta moralinei nelaimei. Visos dangaus ir žemės problemos kartu yra

niekas, palyginus jas su šia Dievo pažinimo problema: kas yra Jis, koks yra Jis ir kaip mes, kūriniai, turime

elgtis su Juo.

Žmogus, kuris turi teisingą suvokimą apie Dievą, yra laisvas nuo laikinų problemų daugybės, nes

supranta, kad jos yra laikinos. Bet netgi tuomet, kai jis gali būti išlaisvintas nuo didelių laikinų naštų, sunki

amžinybės našta gula ant jo pečių ir spaudžia žymiai labiau už visas pasaulio kančias. Ši sunki našta yra

žmogaus pareiga prieš Dievą. Jis suvokia savo pareigą mylėti Dievą visą savo gyvenimą, visa širdimi ir siela,

tobulai paklusti Jam ir tinkamai garbinti Jį. Kai kenčianti žmogaus sąžinė sako jam, kad nė vieno iš šių dalykų

jis nepadarė, o tik nuo pat vaikystės kvailai maištavo prieš dangaus Visagalį, šis vidinis svoris tampa sunkiai

pakeliamu. Evangelija gali pašalinti šią griaunančią sielos naštą, suteikti šlovę vietoj pelenų ir džiaugsmą

vietoj gedulo, vis dėlto, jei žmogus nejaučia šios naštos, Evangelija nieko nereikš jam; ir kol jis nepamatys

Dievo, išaukštinto virš visko, nejaus nei baimės, nei naštos. Menkas Dievo suvokimas sunaikina Evangeliją

kiekviename, kuris turi jį.

Tarp visų nuodėmių, į kurias linksta žmogaus širdis, nėra labiau nekenčiamos Dievui už stabmeldystę,

nes savo gilumoje ji yra šmeižtas apie Jį. Stabmeldiška širdis laiko Dievą kitokiu negu Jis yra – o tai jau yra

baisi nuodėmė - ir pakeičia tikrąjį Dievą kitu, panašiu į save. Šis dievas visada atitinka atvaizdą to, kuris sukūrė

jį; jis gali būti tyras arba nedoras, geras arba žiaurus, priklausomai nuo moralinės žmogaus, kuris susikūrė jį,

būsenos. Visiškai nekeista, kad kritusios širdies susikurtas dievas yra nepanašus į tikrąjį Dievą. Viešpats sako

nedorėliui: ”Tu manai, kad Aš esu toks, kaip tu.” (Psal.50:21). Iš tikrųjų tai yra Aukščiausiojo Dievo, kuriam

cherubai ir serafimai šaukia: “Šventas, šventas, šventas kareivijų Dievas”, įžeidimas. Būkime budrūs ir

nepasiduokime savo išdidume klaidingai minčiai, kad stabmeldystė yra tik lenkimasis matomiems objektams,

todėl civilizuotos tautos yra laisvos nuo jos. Mintys apie Dievą, kurios nevertos Jo, yra stabmeldystės esencija.

Jos prasideda prote ir gali pasilikti jame be jokio matomų garbinimo veiksmų. Paulius sako: “Pažinę Dievą,

jie negarbino Jo kaip Dievo ir nedėkojo Jam, bet tuščiai mąstydami paklydo ir neišmani jų širdis aptemo.”

(Rom.1:21). Iš to kilo stabų, panašių į žmones, gyvulius ir roplius garbinimas, tačiau visa tai prasidėjo prote.

Neteisingi supratimai apie Dievą yra ne tik stabmeldystės šaltinis, jie jau yra stabmeldystė. Iškreipti supratimai

apie Dievą greitai suteršia religiją. Ilga Izraelio istorija akivaizdžiai parodo tai, o Bažnyčios istorija patvirtina.

Bažnyčiai yra labai svarbu turėti aukštą suvokimą apie Dievą, nes jam menkėjant, kartu su juo menkėja ir

Dievo garbinimas joje bei jos moralė. Pirmas žingsnis į bažnyčios degradaciją yra aukšto supratimo apie Dievą

pametimas. Bet kurios bažnyčios kritimo priežasties pirmiausia mes turime ieškoti jos svarbiausios teologijos

sugedime. Ji paprasčiausiai netesingai atsakė į klausimą: “Koks yra Dievas?”. Ji ir toliau gali laikytis teisingo

teorinio išpažinimo, bet kasdieninis jos išpažinimas tapo netikru. Jos mokiniai pradeda tikėti kitokiu Dievu,

negu Jis yra iš tikrųjų, ir tokia erezija yra labai klastinga bei nešanti mirtį.

Pati didžiausia mūsų dienų Bažnyčios atsakomybė yra išvalyti ir gilinti savo pažinimą apie Dievą. Tai

turėtų užimti pirmą vietą visose jos maldose ir darbuose. Mes geriausiai pasitarnausime ateinančiai kartai, jei

paliksime jai tokį Dievo supratimą, kuri gavome iš savo tėvų hebrajų ir ankstesnių krikščionių kartų. Tai bus

didesnis turtas jai už visus meno ir mokslo pasiekimus.

2 skyrius

Nesuprantamas Dievas

“Viešpatie, kokia didelė yra mūsų dilema! Tavo artume mums labiausiai tinka tylėjimas, bet meilė degina

mūsų širdį ir verčia kalbėti. Jei mes tylėsime, akmenys šauks; o jei kalbėsime, ką pasakysime? Išmokyk mus

pažinti tai, ko negalime pažinti, nes Dievo dalykų nepažįsta nė vienas žmogus, tik Dievo Dvasia. Leisk, kad

tikėjimas išlaikytų mus ten, kur protas nepajėgia; kad mes galvotume, nes tikime, o ne galėtume tikėti. Jėzaus

vardu. Amen.”

Vaikas, filosofas ir religingas žmogus užduoda tą patį klausimą: ”Koks yra Dievas?”. Ši knyga bando

atsakyti į jį, bet aš turiu pripažinti, kad į jį galima atsakyti tik teigiant, kad Dievas nėra panašus į nieką; Jis

neprilygsta niekam. Išmokime naudoti tai, ką jau žinome, kaip tiltą, kuriuo pereiname į tai, ko dar nežinome.

Žmogaus protui neįmanoma staiga prasiveržti pro jam įprastus dalykus į tai, kas yra visiškai nepažįstama.

Netgi pats skvarbiausias ir drąsiausias protas nėra gabus sukurti kažką iš nieko staigiu savo vaizduotės

veiksmu. Visi mitologinio ir prietaringo pasaulio keisti padarai nėra tik vaizduotės kūriniai. Ši paėmė juos iš

žemės, oro, jūros gyvenimo ir išplėtė juos už normalių jų formų; tiksliau sakant, sumaišė juos vienus su kitais

ir taip sukurė kažką naujo. Kokie gražūs ar bjaurūs jie bebūtų, visada galima surasti jų prototipus. Jie yra

panašūs į kažką, ką mes jau pažįstame.

Įkvėptų žmonių bandymai apsakyti neapsakomus dalykus darė didelį spaudimą Šv.Rašto kalbai ir

minčiai. Ji yra pasaulio, esančio virš žmogiškos prigimties, apreiškimas, o protai, kuriems ji buvo skirta, yra

šios prigimties dalis, todėl Biblijos užrašytojai buvo priversti dažnai naudoti žodžius “panašus į“, kad galėtų

būti suprasti. Kai Šventoji Dvasia nori parodyti mums kažką, kas yra aukščiau už mūsų suvokimo ribas, sako,

kad tas dalykas yra panašus į kažką, ką mes jau pažįstame, bet Ji visada išlieka labai atsargi savo žodžiuose ir

saugo mus nuo pažodinio supratimo spąstų. Pavyzdžiui, pranašas Ezechielis, matydamas atvirą dangų ir Dievo

šlovės pasirodymus, staiga suprato, jog neturi tokių žodžių, kuriais galėtų aprašyti tai, ką mato. Tai, ką jis

matė, absoliučiai skyrėsi nuo to, ką jis pažino iki tol, todėl jis pasitelkė palyginimų kalbą: “Būtybės atrodė

kaip degančios anglys, kaip žibintai…”(Ezech.1:13). Kuo labiau jis artėjo prie liepsnojančio sosto, tuo mažiau

buvo užtikrinti jo žodžiai: ”Virš būtybių galvų buvo kažkas panašaus į dangaus skliautą (…) Virš skliauto,

kuris buvo virš jų galvų, mačiau lyg sostą iš safyro ir ant jo sėdinčią į žmogų panašią būtybę (…) Lyg lankas,

kuris pasirodo debesyse lyjant, Jį supo spindėjimas. Tai buvo Viešpaties šlovės pasirodymas.” (Ezech.

1:22,26,28). Kokia keista bebūtų ši jo kalba, ji nesukelia įspūdžio, jog jis aprašo kažką nerealaus. Atrodo, kad

viskas yra labai realu, bet visiškai skiriasi nuo to, ką mes pažįstame žemėje, todėl pranašas, norėdamas perteikti

tai, ką mato, yra priverstas vartoti tokius žodžius, kaip “išvaizda”, ”panašumas”, ”lyg būtų”, ”atrodė panašiai”.

Netgi sostas buvo “panašus į sostą” ir tas, kuris sėdėjo jame, nors ir buvo panašus į žmogų, buvo toks

skirtingas, kad jį buvo galima aprašyti tik kaip panašų į žmogų.

Kai Šv.Raštas sako, jog žmogus buvo sukurtas panašus į Dievą, mes nedrįstame galvoti, kad jis yra

“tikslus atvaizdas”. Taip teigti reikštų, kad žmogus yra Dievo kopija, o tai reikštų Dievo vieninteliškumo

praradimą ir baigti be Dievo. Tai reikštų nugriauti be galo aukštą sieną, kuri skiria tai, kas yra Dievas, nuo to,

kas nėra Jis. Galvoti, kad kūrinys ir Kūrėjas yra panašūs savo esencijoje, reiškia pavogti iš Dievo daug Jo

savybių ir nužeminti Jį iki kūrinio padėties; pavyzdžiui, atimti iš Jo beribiškumą. Neįmanoma, kad visatoje

egzistuotų dvi beribės būtybės, nes tai reikštų atimti iš Dievo Jo visagališkumą. Neįmanoma, kad visatoje

egzistuotų dvi absoliučiai laisvos būtybės, nes anksčiau ar vėliau, dvi visiškai laisvos valios pradės kovoti

viena su kita. Vien šios dvi savybės reikalauja, kad egzistuotų tik viena būtybė, kuriai jos priklausytų.

Kai mes bandome įsivaizduoti, koks yra Dievas, neišvengiamai turime naudoti kažką, kas nėra Dievas,

kaip neapdirbtą medžiagą, apie kurią mąstytų mūsų protas. Nesvarbu, kaip mes įsivaizduosime Dievą, Jis

nebus toks, koks yra, nes mūsų susikurtas paveikslas remiasi į tai, ką Jis sukūrė, o tai, ką Jis sukūrė, nėra

Dievas. Jei mes stengsimės įsivaizduoti Jį, susikursime stabą, padarytą ne rankomis, bet mintimis. O minčių

stabas yra toks pats įžeidžiantis Dievui, kaip ir rankų darbo stabas. “Protas žino, jog nepažįsta Tavęs“ - sakė

Nikolajus Kuzietis - “jis žino, kad negali pažinti Tavęs, nebent yra įmanoma pažinti tai, kas neįmanoma

pažinti, ir įmanoma matyti tai, kas nėra matoma, ir pasiekti tai, kas nepasiekiama”1. “Jeigu kažkas pateikia

supratimą, per kurį galima pažinti Tave” - sako Nikolajus - ”aš žinau, kad šis supratimas nėra apie Tave, nes

bet koks supratimas baigiasi ties Rojaus siena (…) Žmogus, kuris sako, kad supranta Tave, norėdamas parodyti

būdą, kuriuo galima suprasti Tave, dar yra labai toli nuo Tavęs (…) Tu esi aukščiau už bet kokius žmonėms

pasiekiamus supratimus”2. Mes, vedami savo impulsų, norime sumenkinti Dievą iki mums pasiekiamų

terminų. Mes norime “padėti” Jį ten, kur galėtume naudotis Juo, arba bent jau žinotume kur Jis yra, kai mums

reikia Jo. Mes norime Dievo, kurį tam tikra prasme galėtume kontroliuoti. Mes ieškome saugumo, kuris gimsta

iš žinojimo, koks yra Dievas; ir akivaizdu, kad visa tai, ką mes galvojame apie Jį, kyla iš visų matytų religinių

1 Nikolas Kuzietis, The Vision of God (New York, E.P. Dulton; Sons, 1928), psl.60 2 Ten pat, psl.58-59

atvaizdų, iš visų gerų žmonių, kuriuos mes pažinojome ar girdėjome apie juos, ir iš visų aukštesnių mums

priimtinų idėjų visumos. Jei visa tai keistai skamba šiuolaikinėms ausims, tai tik dėl to, kad daugiau nė pusę

amžiaus viskas apie Dievą mums buvo suprantama. Dievo šlovė nebuvo apreikšta šiai žmonių kartai.

Šiuolaikinės krikščionybės Dievas yra vos aukštesnis už Graikijos ar Romos dievus. Galbūt netgi menkesnis,

nes yra toks silpnas ir bejėgis, o anie bent turėjo jėgą.

Jeigu Dievas nėra toks, kokį mes įsivaizduojame, tuomet kaip turėtume galvoti apie Jį? Jei Jis iš tiesų

yra nesuprantamas, kaip skelbia Credo, ir nepasiekiamas, kaip sako Paulius, kaip krikščionys gali numalšinti

Jo troškulį? Viltį teikiantys žodžiai “Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė” (Jobo 22:21)

vis dar galioja, nepaisant amžių tėkmės, bet kaip turėti draugystę su Tuo, kuris yra virš visų mūsų širdies ir

proto pastangų? Kodėl iš mūsų reikalaujama pažinti Tą, kurio neįmanoma pažinti? “Ar gali tyrinėdamas

supasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį? Jis aukščiau už dangų. Ką tu gali padaryti?” - klausia Cofaras

(Jobo 11:7-8); “…nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti”, - sakė mūsų Viešpats

(Mato 11:27). Evangelija pagal Joną liudija, koks netinkamas yra žmogaus protas didžioje paslaptyje apie tai,

koks yra Dievas, ir Paulius 1-ame laiške Korintiečiams moko, kad mes galime pažinti Dievą tik per Šventosios

Dvasios apreiškimą.

Troškimas pažinti tai, ko neįmanoma pažinti, suvokti Nesuvokiamąjį, liesti Nepasiekiamąjį, kyla iš

Dievo atvaizdo, kuris yra žmogaus prigimtyje. Gelmė šaukia gelmę; ir siela, nors ir pažeista bei pririšta prie

žemės dėl didžiulės nelaimės, kurią teologai vadina kritimu, jaučia kur yra jos ištakos ir trokšta sugrįžti prie

savo Šaltinio. Kaip galima padaryti tai? Biblijos atsakymas yra labai paprastas: ”Per Jėzų Kristų mūsų

Viešpatį”. Kristuje ir per Kristų Dievas pilnai apreiškia save, nors apreiškia ne protui, o tikėjimui ir meilei.

Tikėjimas yra pažinimo, o meilė- patyrimo organas. Dievas atėjo pas mus per įsikūnijimą; Jis sutaikė mus su

savimi atpirkime; ir mes per tikėjimą bei meilę įeiname į Jo artumą, kad pasiektume Jį.

“Iš tiesų Dievo didybė yra beribė” - sako R. Rolle - “ji siekia žymiai toliau mūsų mastymo (…) Ją

neįmanoma pažinti per sukurtus dalykus ir niekada mes negalėsime suprasti Jo tokio, koks Jis pats savyje; bet

netgi čia ir dabar, kiekvieną kartą, kai širdis pradeda degti troškimu dėl Dievo, jai suteikiama gebėjimas priimti

nesukurtą šviesą ir per Šventosios Dvasios dovanas ragauti dangaus džiaugsmus. Ji pakyla virš visų matomų

dalykų ir pasiekia amžino gyvenimo saldumą (…) Iš tiesų tai ir yra tobula meilė, kai visas proto troškimas ir

slaptas širdies veikimas yra pakeliami iki Dievo meilės”3. Tai, kad siela gali pažinti Dievą asmeniniu patyrimu,

būdama pakelta virš smalsių proto akių, yra didelis prieštaravimas, kurį teisingai aprašė Federikas W.Faber:

“Tamsa protui, bet ryški šviesa širdžiai”. “The Cloud of Unknowing” (“Nepažinimo debesis”) autorius kalba

apie tai visoje savo knygoje. “Tas, kuris artinasi prie Dievo, ieškodamas Jo”-sako jis-“pamato, jog Jis gyvena

slaptumoje, pasislėpęs už nežinomybės debesio, vis dėlto nenusivilkime, o dar labiau stenkimės pasiekti Dievą.

Šis debesis yra tarp to, kuris ieško Dievo, ir Dievo, taip, kad ieškantis niekada negali matyti Dievo aiškiai savo

protu nė jausti Jį savo jausmais. Vis dėlto Dievo gailestingumu tikėjimas gali atverti kelią į Jo artumą. Viskas,

ką turi daryti ieškantis Dievo, tai tikėti Jo Žodžiu ir eiti pirmyn.”4. Ispanas Miguel de Molinos moko taip

knygoje “Guia espiritual” (“Dvasinis vadovas”). Jis sako, kad Dievas paims sielą už rankos ir ves ją tik

tikėjimo keliu, ir “…priversdamas protą palikti visus savo apmąstymus ir argumentus, ves ją pirmyn (…)

Tokiu būdu Jis padaro, kad siela, per paprastą ir nesuprantamą tikėjimo pažinimą, trokšta pažinti savo

Sužadėtinį, skirsdama ant meilės sparnų”5. Inkvizicija paskelbė M. Molinos eretiku dėl šio ir panašaus

mokymo, ir įkalino jį iki gyvos galvos. Jis greitai mirė kalėjime, bet tiesos, kurių jis mokė, niekada nemirs.

Kalbėdamas apie krikščionio sielą, jis sakė: ”Akivaizdu, kad patys išmintingiausi ir skvarbiausi pasaulio protai

3 Richard Rolle, The Amending of Life (London; John M.Watkins, 1922) psl.83 4 John M. Watkins, The Cloud of Unknowing (London, 1946) 5 Miguel de Molinos, The Spiritual Guide, 6 leid. (Londonas, Methune-Co., Ltd,1950) psl.56

nieko negali pasakyti jai, kad jos Mylimojo gerumas bei grožis neapsakomai peržengia bet kokį jų pažinimą,

nes ji yra įsitikinusi, jog visi kūriniai yra per daug grubūs, kad apreikštų jai tikrą Dievo pažinimą ir nuvestų

prie jo (…) Ji turi eiti pirmyn, vedama meilės ir palikdama už nugaros visą savo supratimą. Temyli ji Dievą

tokį, koks Jis yra pats savyje, o ne tokį, kokį Jį piešia jos įsivaizdavimai”6.

Koks yra Dievas? Jei šiuo klausimu norime pasakyti: “Koks Dievas yra pats savyje”, tuomet nėra

atsakymo. O jei norime pasakyti, “ką Dievas apreiškė apie save, kad protas galėtų suprasti”, aš manau, jog yra

vienas tinkamas atsakymas. Dievo vardas yra paslaptis ir Jo esencinė prigimtis yra nesuvokiama, vis dėlto Jis

iš savo meilės apreiškė tam tikrus dalykus, kurie yra tiesa apie Jį. Jie yra tai, ką mes vadiname Jo savybėmis.

3 skyrius

Dieviškos savybės: tai, kas yra tikra apie Dievą

“Nesuvokiamoji Didybe, mano siela trokšta matyti Tave. Aš šaukiuosi Tavęs, nusižeminęs iki dulkių, bet,

kai ieškau Tavo vardo, Jis slepiasi. Tu esi pasislėpęs šviesoje, prie kurios joks žmogus negali prisiartinti. Tai,

koks Tu esi, neįmanoma nei apsakyti, nei apmąstyti, nes Tavo šlovė yra neapsakoma. Vis dėlto pranašas ir

psalmininkas, apaštalas ir šventasis ragina mane tikėti, jog šiek tiek galiu pažinti Tave, todėl meldžiu Tavęs,

kad, kai Tu panorėsi apsireikšti man, padėtum ieškoti Tavęs, kaip pačio brangiausio lobio, nes aš gyvensiu su

Tavimi tuomet, kai žvaigždės jau neegzistuos ir dangūs išnyks, ir liksi tik Tu. Amen.”

Dievo savybių tyrinėjimas yra ne sunkus ar nuobodus dalykas, o malonus dvasinis ir lavinantis

užsiėmimas apšviestam krikščioniui. Sielai, trokštančiai Dievo, nėra nieko malonesnio už tai. Pirmiausia aš

noriu apibrėžti žodį “savybė” taip, kaip jis bus vartojamas šioje knygoje. Aš nevartosiu nei filosofinės, nei

griežtos teologinis jo prasmės. Aš noriu apibūdinti juo tai, ką būtų galima teisingai priskirti Dievui. “Dievo

savybė” šioje knygoje yra visa tai, ką Dievas įvairiais būdais apreiškė apie save. Tai veda mus prie klausimo

kiek yra Dievo savybių. Religinių mąstytojų nuomonės išsiskiria šia tema. Kai kurie sako, jog jos yra

septynios, Faber giedojo apie “tūkstančio savybių Dievą”, o C.Wesley šaukė: ”Tavo šlovė apreiškia Tavo

savybes, visos jos yra šlovingos ir nesuskaičiuojamos”. Akivaizdu, kad šie žmonės garbino, o ne skaičiavo;

tačiau išmintinga sekti sujaudintos širdies giluma, o ne teologinio proto atsargiais apmąstymais. Jei savybės

yra tiesa apie Dievą, tuomet geriau nemėginti jų skaičiuoti. Be to, šiuose apmąstymuose apie Dievą Jo savybių

skaičius neturi reikšmės, nes aš paminėsiu tik keletą jų.

Jei savybės yra tiesa apie Dievą, tuomet yra kažkas, ką mes galime suprasti apie Jį. Dievas, būdamas

beribiu, privalo turėti ir tokių savybių, apie kurias mes negalime nieko žinoti. Savybė taip, kaip mes galime

suprasti ją, yra protinis suvokimas, proto atsakymas į Dievo apsireiškimą. Tai yra atsakymas į klausimą, Dievo

atsakymas į mūsų domėjimasi Juo. Koks yra Dievas? Ko mes galime tikėtis iš Jo? Šie klausimai nėra tik

akademiniai. Jie liečia giliausias žmogaus dvasios vietas ir atsakymai į juos turi įtaką jo gyvenimui, asmenybei

ir likimui. Kai šie klausimai yra keliami pagarbiai ir nuolankiai, jie yra malonūs mūsų dangiškam Tėvui. “Jo

valia yra, kad mes siektume pažinti ir mylėti Jį” - rašė Juliana of Norwich - “iki tol, kol pasieksime dangų (…)

nes mąstymas apie Dievą ir Jo meilę labiausiai sulaiko mus nuo susitelkimo į save ir pripildo mus pagarbia

baime, tikru nuolankumu bei rūpesčiu kitais krikščionimis”7.

6 Ten pat, psl.56-57 7 Juliana of Norwich, Revelations of Divine Love, 7 leid. (London, Methune;Co, Ltd, 1920), psl.14-15

Dievas atsako į mūsų klausimus, nors ir ne į visus, bet šių pakanka nuraminti mūsų protui ir sujaudinti

mūsų širdžiai. Jis atsakė į šiuos klausimus per kūriniją, per Šv.Raštą ir per savo Sūnų. Tuo, kad Dievas

apreiškia save per kūriniją, menkai tiki šių laikų krikščionys. Vis dėlto apie tai kalba Šv.Raštas, ypač Dovydas

ir Izaijas Senajame Testamente ir Paulius laiške romiečiams Naujajame Testamente. O Šv.Rašte šis

apreiškimas yra dar aiškesnis. Pilnas Dievo apreiškimas įvyko įsikūnijime, kai amžinasis Žodis tapo kūnu ir

gyveno tarp mūsų- tai yra šventa ir nepajudinama krikščioniškos žinios dalis. Dievas atsakė į mūsų klausimus

apie Jį trimis būdais, bet šie atsakymai nėra paviršiuje. Mes turime ieškoti jų maldoje, ilguose apmąstymuose

apie užrašytą Dievo žodį bei įdėti daug pastangų. Kokia ryški bebūtų šviesa, ją mato tik tie, kurie dvasiškai

yra pasiruošę priimti ją. “Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą”.

Jei mes norime kuo tiksliau galvoti apie Dievo savybes, turime išmokti atmesti tam tikrus žodžius, kurie

tikrai iškils mūsų prote. Aš kalbu apie tokius žodžius kaip “bruožas”, “charakteristika”, “ypatybė” ir pan. Šie

žodžiai yra reikalingi ir teisingi, kai kalbame apie kūrinius, bet yra visiškai netinkami, kai mąstome apie Dievą.

Mes turime atsisakyti įpročio galvoti apie Kūrėją tokiu pačiu būdu kaip galvojame apie žmones. Galbūt

neįmanoma galvoti be žodžių, bet, jei leisime sau galvoti neteisingais žodžiais, greitai maitinsime neteisingus

supratimus, nes žodžiai, kurie buvo duoti mums išreikšti mintis, turi savybę “išeiti” už jiems nustatytų ribų ir

nuspręsti minčių turinį. “Nėra nieko lengviau už mąstymą” - sakė Tomas Traherne - “bet nėra nieko sunkiau

už teisingą mąstymą”8. Būtent tuomet, kai galvojame apie Dievą, turime galvoti teisingai.

Žmogus yra visų jo dalių visuma, o jo asmenybė yra visų jo bruožų visuma. Jie skiriasi žmonėse ir kartais

jie keičiasi netgi tame pačiame žmoguje. Žmogaus asmenybė yra nepastovi, nes jos bruožai ir ypatybės nėra

pastovūs. Jie pasirodo ir išnyksta, jie yra silpni arba stiprūs t.y. keičiasi jo gyvenime. Žmogus, būdamas

trisdešimties, gali būti geras ir doras, o penkiasdešimties jau žiaurus ir nedoras. Tokie pasikeitimai yra

įmanomi, nes žmogus yra sukurtas. Jis yra tam tikrų savybių visuma. Mes teisingai galvojame apie žmogų

kaip dieviškos išminties sukurtą dalyką. Jis yra ir sukurtas, ir padarytas. Tai, kaip jis buvo sukurtas, išlieka

neatskleista Dievo paslaptimi; kaip jis atsirado iš nieko nėra žinoma ir galbūt nebus žinoma niekam, išskyrus

patį Kūrėją. O koks jis buvo padarytas nėra tokia didelė paslaptis, nors mes žinome tik labai menką jos dalį.

Vis dėlto mes žinome, kad žmogus turi kūną, sielą ir dvasią; mes žinome, kad jis turi atmintį, protą, valią,

išmintį ir jausmus; mes žinome, kad visiems šiems dalykams prasmę suteikia nuostabi dovana- sąmonė. Taip

pat mes žinome, kad visi šie dalykai kartu su įvairiais charakterio bruožais sudaro žmogaus “aš”. Tai yra

dovanos, suteiktos Dievo ir sutvarkytos Jo išmintimi; tai yra natos, sudarančios pačią nuostabiausią kūrinijos

simfoniją; tai yra siūlai, kuriais yra išaustas visatos Meistro gobelenas. Vis dėlto iki šiol mes vartojome kūrinio

mintis ir kūrinio žodžius. O šios mintys ir šie žodžiai nėra tinkami Dievui. “Tėvo niekas nesukurė” - sako

Atanazijaus Credo - “Jis nėra nei sukurtas, nei pagimdytas. Sūnas yra tik iš Tėvo. Jis nėra nei padarytas, nei

sukurtas, o tik pagimdytas. Šventoji Dvasia yra iš Tėvo ir Sūnaus; Ji nėra nei padaryta, nei sukurta, nei

pagimdyta; Ji yra iš Jų”9. Dievas egzistuoja pats iš savęs ir per save. Jo būtybė nėra priklausoma nuo nieko. Jo

substancija yra nedaloma; ji nėra sudarytas iš dalių, Jis yra paprasčiausiai vientisa būtybė. Doktrina apie tai,

kad Dievas yra vienas, ne tik reiškia, jog egzistuoja tik vienas Dievas, bet ir tai, kad Dievas yra vienas pats

savyje. Jo asmenybės harmonija yra ne tobulos pusiausvyros tarp Jo dalių rezultatas, o tų dalių nebuvimas.

Tarp Jo savybių negali būti prieštaravimų. Jam nereikia sustabdyti vienos, kad pradėtų veikti kita, nes Jame

visos savybės yra viena. Dievas nepasidalina savyje, kai nori daryti kažką, o veikia savo esybės vienybėje.

Viena savybė nėra viena Dievo dalis. Ji yra tokia, koks yra Dievas, ir kiek tik gali mūsų protas aprėpti, mes

galime tvirtinti tai (nors kaip jau bandžiau paaiškinti anksčiau, tiksliai, koks yra Jis, Jis negali paaiškinti

8 Thomas Traherne, Centuries of Meditation (London, P.J. and A.E.Dubell, 1948) psl.6 9 Athanasian Creed

mums). Koks yra Dievas, žino tik Jis pats. “…niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia.”(1Kor.2:11).

Tik lygiam sau Dievas galėtu apreikšti savo dieviškumo paslaptį, bet galvoti, kad Dievas gali turėti sau lygų,

reikštų galvoti visišką kvailystę.

Dieviškos savybės yra tai, ka mes žinome apie Dievą. Jos nėra Jo dorybės; jos yra tokios, koks Dievas

yra ir kaip Jis apsireiškia savo kūriniams. Pavyzdžiui, meilė nėra kažkas, ką Dievas turi, kažkas, kas gali augti

ar mažėti, ar išnykti. Jo meilė yra Jis pats. Tą patį galime pasakyti ir apie kitas Jo savybes.

4 skyrius

Šventoji Trejybė

“Mūsų tėvų Dieve, sėdintis soste, mūsų liežuvis yra miklus ir iškalbingas, tačiau, pradėję kalbėti apie

nuostabius Tavo darbus, pastebime kokie skurdūs yra mūsų žodžiai ir kokia neiškalbinga mūsų kalba. Kai mes

pradedame mąstyti apie baimę keliančią Dieviškos Trejybės paslaptį, turime pridėti ranka prie savo burnos.

Stovėdami prieš šį degantį krūmą, mes prašome ne gebėjimo suvokti tai, o tik garbinti taip, kaip Tu esi vertas,

vienintelis Dieve Trijuose Asmenyse. Amen.”

Mąstyti apie tris Dievybės Asmenis, reiškia vaikščioti savo mintimis po Edeno sodą ir statyti kojas ant

šventos žemės. Pačios nuoširdžiausios mūsų pastangos suprasti nesuvokiamą Trejybės paslaptį yra pasmerktos

būti niekam tinkamoms ir tik gili pagarba gali apsaugoti jas nuo virtimo prielaidomis. Žmonės, kurie atmeta

viską, ko negali paaiškinti, neigia, kad Dievas yra Trejybė. Spręsdami apie Aukščiausiąjį pagal savo šaltus

tyrinėjimus, kylančius iš žemės, jie nusprendžia, jog neįmanoma, kad Dievas būtų Vienas ir tuo pačiu Trejybė.

Jie pamiršta, kad netgi jų pačių gyvenimas yra apgaubtas paslapties. Jie pamiršta, kad bet koks paprastas

dalykas, netgi paprasčiausias gamtos fenomenas yra paslaptingas ir jo, kaip ir Dievybės paslaptingumo,

neįmanoma paaiškinti. Kiekvienas žmogus- tiek bedievis, tiek šventasis- gyvena tikėjimu. Pirmasis gyvena

tikėjimu gamtos įstatymais, antrasis - tikėjimu Dievu. Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą nuolat priima

tai, ko nesuvokia. Patį didžiausią išminčių galima nutildyti paprasčiausiu klausimu: “Kas tai?”. Atsakymas į

šį klausimą visada lieka nežinomybėje, siekiančioje daug toliau už žmogaus tyrinėjimo sugebėjimus. “Dievas

žino jos kelią ir vietą, kur ji yra” (Jobo 28:23), bet mirtingas žmogus niekados. Tomas Carlyle, sekdamas

Platonu, aprašo vieną gilų pagonių mąstytoją, kuris iki savo brandaus amžiaus gyveno urve ir staiga buvo

ištrauktas į dienos šviesą, kad pamatytų tekančią saulę. “Kaip jis nustebo”, - sako Tomas, - “jis stebėjosi

vaizdu, į kurį mes abejingai žiūrime kiekvieną rytą. Su vaikišku džiaugsmu ir tuo pačiu su subrendusio

žmogaus sugebėjimais jo širdis degė stebėdama tai (…) Žalia žemė, dengianti akmenis ir pilna žiedų, medžiai,

kalnai, upės, jūros, pilnos garsų, didžiulė ir gili dangaus mėlynė, švilpiantys vėjai, juodas, besikaupiantis

debesis, žaibai, ledai, lietus- kas tai? Kas tai? Iš tikrųjų mes nežinome kas tai ir niekada iki galo

nesužinosime.”10 Kaip mes, kurie augome viso to apsupti, kurie esame pasisotinę šiais stebuklais, skiriamės

nuo jo. “Mes išvengiame sunkumų ne todėl, kad turime aukštesnį supratimą” - sako Carlyle - “o todėl, kad

turime aukštesnį skubotumą, aukštesnį dėmesio ir supratimo trūkumą. Mes negalvojame, todėl nesistebime

visu tuo (…) Tą ugnį, kuri pasirodo iš juodo debesio, mes vadiname elektra ir rengiame įspūdingas

konferencijas apie ją, ir sukuriame kažką panašaus, trindami stiklus ir šilkinę medžiagą, bet… kas tai? Iš kur

kyla ir link kur eina tai? Mokslas daug padarė dėl žmonijos, bet jis toliau išlieka skurdžiu mokslu, norinčiu

paslėpti nuo mūsų didžią, šventą ir gilią Ne-Mokslo begalybę, kurios mes niekada negalėsime ištirti ir šalia

10 Tomas Carlyle, Heroes and Hero Worship (Filadelfia; henry Altemus Co.) psl.14-15

kurios visas mokslas yra tik paprastas filmas. Šis pasaulis, nepaisant visų mokslo pasiekimų, toliau lieka

nesuvokiamu stebuklu, ypač tam, kuris nori mąstyti apie jį”. Šie gilūs ir beveik pranašiški žodžiai buvo parašyti

daugiau nei prieš 100 metų, bet netgi šiuolaikiniai įspūdingi mokslo ir technologijos pasiekimai nepajėgė

paneigti jų. Mes ir toliau nieko nežinome. Mes apsaugome savo įsivaizdavimus, kruopščiai kartodami

populiaraus mokslo žargonus. Mes valdome energiją, tekančia per visą šį didelį pasaulį; mes valdome ją savo

pirštais mašinose ir virtuvėse; mes priverčiame ją dirbti mums, bet ir toliau nežinome, kas tai yra.

Pasaulietiškumas ir materializmas užgesino mūsų sielos šviesą ir pavertė mus zombių karta. Mes uždengiame

žodžiais savo gilų nežinojimą, bet mums gėda stebėtis ir mes bijome ištarti žodį “paslaptis”.

Bažnyčia drąsiai moko apie Trejybę. Ji nesistengia suprasti jos, ji liudija jos naudai ir kartoja tai, ką

moko Šv.Raštas. Kai kurie nesutinka, kad Šv.Raštas moko apie Dievo Trejybę, teigdami, kad visa ši trejybės

vienybėje idėja yra terminų prieštaravimas. Vis dėlto, jei mes nesame gabūs suvokti lapų kritimo nuo medžių

ar putpelės embriono vystymosi kiaušinyje, kodėl galvojame, kad Trejybės suvokimo klausimas neturėtų būti

problema mums? “Galvokime daug aukščiau apie Dievą” - sako Miguel de Molinos - “geriau galvokime apie

Jį kaip apie Tą, kuris yra nesuvokiamas mums, kuris yra aukščiau už mūsų supratimą, o ne kaip apie Tą, kurį

galime suvokti, remdamiesi kažkokiu atvaizdu ar kūrinio grožiu”11.

Ne visi, kurie save laikė krikščionimis amžių bėgyje, pripažino Trejybę, tačiau kaip Dievo buvimas

ugnies ir debesies stulpe švietė virš Izraelio stovyklos per visą jo kelionę dykuma, skelbdamas visam pasauliui:

”Ji yra mano tauta”, taip tikėjimas Trejybe švietė nuo apaštalų laikų virš Pirmagimio Bažnyčios per visą jos

kelionę. Tyrumas ir jėga sekė paskui šį tikėjimą. Po šia vėliava ėjo apaštalai, tėvai, kankiniai, mistikai,

himnologai, reformatoriai, prabudimų skelbėjai ir dieviško pritarimo antspaudas buvo įspaustas į jų gyvenimus

bei pastangas. Jie nesutarė dėl menkesnių dalykų, bet Trejybės doktrina jungė juos.

Tai, ką Dievas skelbia, tikinti širdis pripažįsta be jokių kitų įrodymų būtinybės. Iš tiesų ieškoti įrodymų,

reiškia pripažinti abejones ir įrodymų turėjimas daro tikėjimą nereikalingu. Kiekvienas, kuris turi tikėjimo

dovaną, pripažins vieno iš pirmųjų Bažnyčios tėvų išmintį šiuose žodžiuose: ”Aš tikiu, kad Kristus mirė už

mane, nes tai yra neįtikėtina; aš tikiu, kad Jis prisikėlė iš numirusių, nes tai neįmanoma”. Tokia buvo Abraomo

nuostata; jis prieš visus įrodymus išsilaikė tvirtas tikėjime, atiduodamas šlovę Dievui. Tokia buvo Anzelmo

Kenterberiečio “antrojo Augustino”, vieno didžiausių krikščioniškų mąstytojų nuostata. Jis buvo įsitikinęs,

kad tikėjimas turi atsilaikyti prieš bet kokias pastangas viską suprasti. Apmąstymai apie apreikštą tiesą

neišvengiamai sužadina tikėjimą, bet tikėjimas pirmiausia ateina per ausis to, kuris klauso, o ne per protą to,

kuris mąsto. Tikintis žmogus netyrinėja Dievo žodžio tam, kad pasiektų tikėjimą per mąstymo procesą, nė

ieško patvirtinimo savo tikėjimui filosofijoje ar moksle. Jo šauksmas yra štai koks: ”Žeme, klausyk Viešpaties

žodžio. Taip, Dievas yra teisus ir visi žmonės melagiai”. Ar tai reiškia visos erudicijos, kaip neturinčios jokios

vertės apreikštoje religijoje, atmetimą? Kažkuria prasme taip. Eruditas turi svarbią užduotį, kurią jis turi atlikti

tam tikroje srityje. Jo užduotis yra garantuoti teksto grynumą ir kiek įmanoma arčiau prisiartinti prie Dievo

žodžio, kuris buvo užrašytas originale. Jis gali lyginti Šv.Raštą su Šv.Raštu, kol supras tikrą teksto prasmę,

tačiau čia ir baigiasi jo valdžia. Jis niekada neturi teisės vertinti to, kas buvo parašyta. Jis jokiu būdu negali

atiduoti Dievo žodžio prasmės žmogiškam teismui. Jis jokiu būdu negali nei girti, nei smerkti Dievo žodžio

dėl jo racionalumo ar iracionalumo, moksliškumo ar antimoksliškumo. Kai jis suvokia Dievo žodžio prasmę,

ši prasmė teisia jį, o ne jis ją.

Trejybės doktrina yra tiesa, skirta širdžiai. Tik žmogaus dvasia gali įeiti pro šydą ir pasilikti šioje šventų

Švenčiausioje. “…kad ji ieškotų karštai” - meldėsi Anzelmas - “kad trokštų ieškoti Tavęs, kad rastų Tave

11 Miguel de Molinos, Guia espiritual, psl.58

meilėje ir suradus mylėtų”12. Meilė ir tikėjimas yra savo aplinkoje, kai patenka į Dievo paslaptį. Tegul protas

pagarbiai suklumpa prieš ją už vartų. Kristus nepabūgo vartoti daugiskaitos, kalbėdamas apie save, Tėvą ir

Šventąją Dvasią. “…mes ateisime ir apsigyvensime pas jį.”(Jono 14:23). Kitoje vietoje Jis sakė: ”Aš ir Tėvas

esame viena.” (Jono 10:30). Galvoti apie Dievą, kaip Trejybę Vienybėje, nesupainiojant Asmenų ir

nepadalinant substancijos, yra labai svarbu mums. Tik taip mes galėsime mąstyti teisingai ir vertai apie Dievą

ir mūsų sielą. Mūsų Viešpaties pareiškimas, kad Jis yra lygus Tėvui sukėlė tų dienų religingųjų pyktį ir

paskatino juos nukryžiuoti Jį. Arijaus ir kitų puolimai prieš Trejybės doktriną vėlesniais amžiais taip pat buvo

nukreipti prieš šį Kristaus pareiškimą. Priešindamiesi Arijaus teiginiams, 318 Bažnyčios tėvų (daugelis iš jų

buvo kankinami ir turėjo fizines žymes nuo ankstesnių persekiojimų) susirinko Nikėjoje ir priėmė tikėjimo

deklaraciją, kurioje sakoma: ”Tikiu vienu Viešpačiu Jėzumi Kristumi, Pateptu Dievo Sūnumi, gimusiu per Jį

prieš visus amžius, Dievu iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, tikruoju Dievu iš tikrojo Dievo, gimusiu, ne sukurtu,

turinčiu tą pačią Tėvo substanciją, per kurį buvo sukurta viskas”. Daugiau nei šešiolika amžių tai buvo

galutiniu ortodoksijos įrodymu ir būtų gerai, kad ir toliau taip būtų, nes ši deklaracija sutelkia teologinėje

kalboje Naujojo Testamento mokymą apie Sūnaus padėtį Dievybėje. Nikėjos deklaracija taip pat pripažįsta

Šventąją Dvasią Dievu, lygiu Tėvui ir Sūnui: “Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir gyvenimo Davėją, kylantį

iš Tėvo ir Sūnaus; Ji kartu su Tėvu ir Sūnumi yra pagarbinta ir pašlovinta.” Atmetus klausimus apie tai ar

Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo, ar iš Tėvo ir Sūnaus, šio doktrininio principo laikėsi tiek vakarietiška, tiek

rytietiška Bažnyčios dalis ir visi krikščionys, išskyrus vieną kitą mažumą. Atanazijaus Credo autoriai atsargiai

apibūdino santykį tarp trijų Asmenų, stengdamiesi kiek galima labiau užpildyti žmogiško mąstymo spragas ir

tuo pačiu neperžengti Dievo žodžio ribų. “Šioje Trejybėje - sakoma Credo - “nėra nieko nei prieš, nei po; nė

vienas nėra didesnis nei mažesnis; visi trys Asmenys yra amžini, susijungę ir lygūs.” Kaip suderinti šiuos

žodžius su Jėzaus žodžiais: ”…mano Tėvas didesnis už mane.”(Jono 14:28) . Tie senieji teologai žinojo tai,

todėl parašė: ”Lygus Tėvui savo dieviškume, mažesnis už Tėvą savo žmogiškume”. Toks aiškinimas yra

tinkamas kiekvienam, kuris nuoširdžiai ieško tiesos ten, kur šviesa neakina. Amžinasis Sūnus, atėjęs atpirkti

žmonijos, neatsiskyrė nuo Tėvo. Vaikščiodamas tarp žmonių, Jis kalbėjo apie save, kaip apie “viengimį Sūnų,

esantį Tėvo prieglobstyje” ir kaip “Žmogaus Sūnų, esantį danguje”. Čia mes matome paslaptį, bet ne painiavą.

Įsikūnijime Sūnus pridengė savo dieviškumą, bet ne panaikino jo. Dieviškos būtybės vientisumas daro

neįmanomu tai, kad Jis galėtų kažkuria dalimi atsisakyti savo dieviškumo. Kai Jis priėmė ant savęs žmogišką

prigimtį, Jis nevirto kažkuo mažesniu už tą, kuo buvo anksčiau. Dievas niekada negali tapti kažkuo mažesniu

už save. Neįmanoma galvoti, kad Dievas gali virsti kažkuo, kuo nebuvo.

Visi Trejybės Asmenys, būdami viena, turi vieną valią. Jie visada veikia kartu ir niekada nebuvo nė

mažiausio jų veiksmo atskirai. Visi Dievo veiksmai vyksta per vientisą Trejybę. Čia mes esame lenkiami

galvoti apie Dievą žmogiškais terminais. Mes galvojame apie Dievą per žmogaus analogą, todėl supratimas

apie tikrą tiesą lieka gana skurdus. Vis dėlto, kad galėtume galvoti kažką apie Dievą, mes turime kažkaip

pritaikyti Kūrėjui kūrinio mintis ir žodžius. Visiškai klaidinga, nors ir suprantama, įsivaizduoti Trejybės

Asmenis kalbančius tarpusavyje ir, ieškant sutarimo, besikeičiančius nuomonėmis taip, kaip tai daro žmonės.

Man visada atrodė, kad J.Milton įtraukia silpnumo elementą į savo “Prarastą rojų”, pristatydamas Trejybę,

besikalbančią tarpusavyje apie žmonijos atpirkimą. Kai Dievo Sūnus vaikščiojo žemėje kaip Žmogaus Sūnus,

Jis dažnai kalbėjo su Tėvu ir Tėvas visada atsakydavo Jam. Jis, kaip Žmogaus Sūnus, dabar užtaria prieš Dievą

savo tautą. Mes visuomet turime suprasti Tėvo ir Sūnaus bendravimą, aprašytą Šv. Rašte, kaip bendravimą

tarp Amžinojo Tėvo ir Žmogaus Jėzaus Kristaus. Tačiau ta bendrystė tarp Trejybės Asmenų, kuri egzistuoja

nuo amžinybės, nepažįsta nei garsų, nei judesių, nei pastangų. Populiarus krikščioniškas tikėjimas paskirsto

12 Anselmo, Proslogium (La Salle, III; Open Court Publishing Co.,1903), psl.6

Dievo veiksmus tarp Trejybės Asmenų, priskirdamas tam tikrus darbus kiekvienam atskirai. Pavyzdžiui,

kūrimą, - Tėvui, atpirkimą, - Sūnui, atgimimą, - Šventajai Dvasiai. Iš dalies tai yra teisinga, bet ne visiškai,

nes Dievas negali dalintis taip, kad, kai vienas Asmuo veikia, kitas lieka pasyvus. Šv.Rašte matome kaip visi

trys Asmenys veikia harmoningoje vienybėje visuose galinguose darbuose per visą visatos istoriją. Biblijoje

kūrimo procesas yra priskiriamas Tėvui (Pradžios 1:1), Sūnui (Kol. 1:16) ir Šventajai Dvasiai (Jobo 26:13;

Psal. 104:30). Taip pat parodoma, kad įsikūnijimas vyko visų trijų Asmenų absoliučiu sutarimu (Luko 1:35),

nors tik Sūnus tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Kristaus krikšto metu, kai Sūnus išlipo iš vandens, Šventoji

Dvasia nužengė ant Jo ir pasigirdo Tėvo balsas iš dangaus (Mato 3:16,17). Pats gražiausias atpirkimo

aprašymas tikriausiai yra laiške Hebr. 9:14; čia sakoma, kad Kristus per Šventąją Dvasią paaukojo save Dievui.

Taigi matome visus tris Asmenis veikiančius kartu. Taip pat Kristaus prisikėlimas yra priskiriamas Tėvui

(Apd. 2:32), Sūnui (Jono 10:17,18) ir Šventajai Dvasiai (Rom. 1:4). Apaštalas Petras sako, kad žmogaus

išgelbėjimas yra visų Trejybės Asmenų veiksmas (1Petro 1:2), ir krikščionyje gyvena Tėvas, Sūnus ir Šventoji

Dvasia (Jono 14:15-23). Kaip jau sakiau anksčiau, Trejybės doktrina yra skirta širdžiai. Tai, kad ji negali būti

tinkamai paaiškinama, yra įrodymas ne prieš ją, o jos labui. Tokia tiesa turėjo būti apreikšta, niekas negalėjo

įsivaizduoti jos.

5 skyrius

Dievo saviegzistencija

„Visų būtybių Viešpatie, tik Tu gali pasakyti AŠ ESU. Mes esame sukurti pagal Tavo atvaizdą ir galime

pakartoti panašų “aš esu”, tuo pripažindami, jog kylame iš Tavęs, bet šie žodžiai yra tik Tavo žodžių aidas.

Mes pripažįstame Tave, kaip didįjį Originalą ir tik Tavo gerumo dėka esame dėkingos, nors ir netobulos

kopijos. Garbiname Tave, amžinas Dieve. Amen.”

“Dievas neturi kilmės” - sakė Novatian13 ir būtent šis kilmės neturėjimas išskiria Tą, kuris yra Dievas,

iš visko, kas nėra Dievas. Žodis “kilmė” yra skirtas tik sukurtiems dalykams. Kai galvojame apie kažką, kas

turi kilmę, negalvojame apie Dievą. Dievas egzistuoja pats iš savęs, kai tuo tarpu visi sukurti dalykai kažkur

turi savo kilmę. Nėra jokios kitos būtybės, išskyrus Dievą, kuri egzistuotų pati iš savęs arba savaime. Vaikas,

klausiantis: “Iš kur atsirado Dievas?”, nesąmoningai pripažįsta, kad yra kūrinys. Priežasties, šaltinio ir kilmės

sąvokos jau yra įspaustos į jo protą. Jis žino, kad viskas, kas supa jį, kilo iš kažko ir jis nori šį supratimą

pritaikyti ir Dievui. Toks mažas filosofas mąsto tikra kūrinio kalba ir, jei atkreipsime dėmesį į tai, kad jam

trūksta pagrindinės informacijos, galėsime sakyti, jog jis mąsto teisingai. Jam yra būtina paaiškinti, jog Dievas

neturi kilmės, bet vaikui bus sunku suvokti tai, nes jis įžengs į tai, kas yra visiškai svetima jam ir prieštarauja

jo polinkiui, kuris yra giliai įsišaknijęs kiekviename mąstančiame kūrinyje, ieškoti kilmės. Šis polinkis veda

mus ieškoti ankstesnių dalykų ir eiti link dar neatrastos pradžios.

Galvoti apie tai, kas neturi kilmės, nėra lengva, jei iš viso įmanoma. Kaip tam tikromis aplinkybėmis

galima pamatyti mažą šviesos blyksnį, nežiūrint į jį tiesiai, bet nukreipiant akis tam tikra kryptimi, taip panašiai

vyksta ir su mintimi apie Nesukurtąjį. Jei mes bandome nukreipti mintis į Tą, kuris nėra sukurtas, gali būti,

jog nesuvoksime nieko, nes Jis gyvena tokioje šviesoje, prie kurios negali prisiartinti joks žmogus. Tik per

tikėjimą ir meilę mes galime pagauti Jo blykstelėjimą, kai Jis praeina pro mūsų slėptuvę uoloje. “Ir nors šis

13 Novatian, On the Trinity (New York; Macmillan Co., 1919) p.25

pažinimas yra labai miglotas, neaiškus ir bendras” - sako Miguel de Molina - “vis dėlto būdamas antgamtišku,

suteikia žymiai aiškesnį ir tobulesnį Dievo pažinimą už bet kokį suvokimą, kurį mes galime pasiekti šiame

pasaulyje, nes visi kūniški ir kasdieniški atvaizdai yra labai tolimi Dievui”14.

Žmogaus protas yra sukurtas, todėl jis jaučia suprantamą nepatogumą Nesukurtojo atžvilgiu. Mes

nesijaučiame patogiai, jausdami buvimą To, kuris yra visiškai už mums pažįstamų dalykų rato. Mes jaučiamės

nejaukiai, galvodami, kad yra Tas, kuris neatsiskaito mums už save, kuris nėra atsakingas prieš nieką, kuris

yra saviegzistuojantis, savarankiškas ir priklausomas tik nuo savęs. Filosofija ir mokslas ne visada buvo

draugiški su Dievu. Jie bandė išaiškinti visus dalykus ir, susidūrę su Tuo, kuris atsisako atsiskaityti jiems, jie

prarado kantrybę. Filosofas ir mokslininkas yra pasiruošę pripažinti, jog yra daug dalykų, kurių jie nepažįsta,

tačiau tarp šio pripažinimo ir sutikimo, kad yra kažkas, ko jie niekada negalės pažinti, kad jiems trūksta

sugebėjimų padaryti tai, yra didelis skirtumas. Pripažinimas kad yra Tas, kuris yra virš mūsų, kuris egzistuoja

ne pagal mūsų kategorijas, kurio neįmanoma suprasti suteikus Jam kažkokį vardą, kuris nepasirodys prieš

mūsų supratimo teismą nė pasiduos smalsiems mūsų tyrinėjimams, reikalauja didelio nuolankumo; tokio

nuolankumo, kurio dauguma iš mūsų neturi, todėl mes gelbstime savo reputaciją nuleisdami Dievą iki mūsų

lygmens arba bent iki tokio, kuriame galėtume valdyti Jį. Vis dėlto Jis apeina mus, nes Jis yra visur ir tuo pačiu

niekur; juk žodis “kur” tinka tik materijai ir laikui, o Dievas yra nepriklausomas nuo abiejų. Nei laikas, nei

judėjimas neveikia Jo. Jis yra visiškai savarankiškas ir nėra skolingas nieko Jo rankų sukurtiems pasauliams.

Liūdna galvoti apie tai, kad milijonai žmonių, gyvenančių žemėje, kurioje yra Biblija, priklausančių

bažnyčioms, dirbančių dėl krikščioniškos religijos plėtros, gali praleisti visą gyvenimą taip niekada nuoširdžiai

nepagalvoję apie Dievo esybę. Maža dalis iš mūsų leido savo širdžiai mąstyti apie AŠ ESU, apie savarankiškąjį

AŠ, nepriklausantį nuo nieko. Tokios mintys kelia per didelę kančią mums. Mes geriau mąstome apie

paprastesnius dalykus. Pavyzdžiui, kaip sukurti geresnius pelėkautus arba kaip padaryti, kad augtų žolė ten,

kuri ji anksčiau neaugo, todėl dabar mokame per daug didelę kainą t.y. mūsų religija pilna pasaulio ir mūsų

vidinis gyvenimas smukęs.

Galbūt kai kurie nuoširdus, bet šiuo momentu susipainioję krikščionys nori išsiaiškinti kokią praktinę

naudą turi dalykai, apie kuriuos aš dabar kalbu. “Kokią svarbą jie turi mano gyvenimui? Kokią prasmę gali

turėti Dievo savarankiškumas man šiame pasaulyje ir šiais laikais?”-paklaus jie. Į tai atsakysiu taip: mes esame

Dievo kūriniai, todėl visos mūsų problemos ir jų sprendimai yra teologiški. Jei mes norime turėti sveiką

filosofiją apie gyvenimą ir teisingą supratimą apie šio pasaulio scenarijų, privalome turėti tam tikrą Dievo,

kuris veikia visatoje, pažinimą. Jei seksime taip dažnai cituojamu Alexander Pope patarimu- ”Pažink save,

nesistenk išdidžiai tyrinėti Dievą, nes žmogus yra tinkamas tik žmonijos tyrinėjimams”- pažodžiui, tuomet

žmogus galės pažinti save tik labai paviršutiniškai. Mes niekada negalėsime žinoti, kas ir kokie esame, jei

nesužinosime nieko apie tai, koks yra Dievas. Dėl šios priežasties Dievo savarankiškumas nėra kažkokios

sausos, nutolusios, akademinės doktrinos dalis. Iš tiesų jis yra tiek artimas dalykas, kiek mūsų kvėpavimas ir

tiek praktiškas, kiek paskutinis chirurginis laimėjimas.

Dėl tik Dievui žinomų priežasčių Jis nusprendė pagerbti žmogų virš visų kūrinių ir sukurti jį panašų į

save. Akivaizdu, kad dieviškas atvaizdas žmoguje nėra fantastinė poezija nė mintis, kilusi iš religinio ilgesio.

Tai yra rimta teologinė realybė, aiškiai išdėstyta visame Šv.Rašte ir pripažinta Bažnyčios kaip būtina tiesa

teisingam krikščioniško tikėjimo supratimui. Žmogus yra sukurta būtybė; “aš” kilęs iš kito ir pats savyje

neturintis nieko, ir kurio egzistencija kiekvienu momentu visiškai priklauso nuo To, kuris sukūrė jį panašiu į

save. Dievo realybė yra būtina žmogaus realybei. Jei žmogus atsisako Dievo savo mintyse, jis praranda savo

egzistencijos motyvą. Dievas yra viskas, o žmogus- niekas- tai yra pagrindinis krikščioniško tikėjimo

14 Miguel de Molinos, Guia espiritual, psl.58

doktrinos ir dievotumo principas. Čia krikščioniškas mokymas sutinka su pažangiausiomis filosofinėmis rytų

religijomis. Žmogus, koks bebūtų genialus, yra tik originalaus Balso aidas, nesukurtos Šviesos atspindys. Kaip

saulės spindulys pranyksta, atskyrus jį nuo saulės, taip ir žmogus be Dievo grįžtų į nieką, iš kur ir atsirado

Kūrėjui pašaukus. Ne tik žmogus, bet ir viskas, kas egzistuoja, išėjo iš Kūrėjo ir toliau priklauso nuo Jo.

“Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas (…) viskas per Jį atsirado, ir be Jo

neatsirado nieko, kas yra atsiradę.”(Jono 1:1,3). Taip viską paaiškina Jonas ir jam pritaria Paulius: ”Nes Juo

sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės,

ar valdžios- visa sutverta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų dalykų ir visa Juo laikosi.”(Kol.1:16-17). Laiško

Hebrajams autorius prisijungia prie šių liudijimų, sakydamas, kad Kristus yra Dievo šlovės atspindys, tikslus

Jo Asmens atvaizdas ir kuris išlaiko viską savo jėgos žodžiu.

Šioje visų dalykų priklausomybėje nuo Dievo kuriamosios valios yra vietos tiek šventumui, tiek

nuodėmei. Vienas iš Dievo atvaizdo ženklų žmoguje yra jo sugebėjimas priimti moralinius sprendimus.

Krikščionybė moko, jog žmogus nusprendė būti nepriklausomu nuo Dievo ir patvirtino šį savo norą

nepaklusdamas dieviškam nurodymui. Šis sprendimas sulaužė normalius santykius tarp Dievo ir kūrinio; šis

sprendimas atmetė Dievą kaip egzistencijos pamatą ir nubloškė žmogų į sukimąsi aplink save. Nuo to

momento jis virto ne planeta, kuri sukasi aplink centrinę Saulę, bet saule, aplink kurią turi suktis viskas.

Neįmanoma surasti geresnių žodžių apie Dievą, už Mozės žodžius: AŠ ESU, KURIS ESU. Viskas, kas

Dievas yra; viskas, kas yra Jo, yra išreikšta šiuose žodžiuose. Vis dėlto Dieve “aš” nėra nuodėmė, bet viso

įmanomo gerumo, šventumo ir tiesos kvintesencija. Sielinis žmogus yra nusidėjėlis tik todėl, kad atmeta Dievo

savarankiškumą santykyje su savo egzistavimu. Viskame kitame jis galbūt būtų pasiruošęs priimti Dievo

suverenumą, bet savo asmeniniame gyvenime atmeta jį. Dievo viešpatavimas baigiasi jam ten, kur prasideda

jo viešpatavimas. Jo “aš” virsta “AŠ” ir būtent tuo jis nesąmoningai mėgdžioja Liuciferį, tą rytmečio sūnų,

kuris tarė savo širdyje: ”Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų

kalne tolimiausioje šiaurėje. Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiąjam.”(Izaijo 14:13-14). Be

to, šis ”aš” yra toks gurdrus, kad tik nedaugelis suvokia jo buvimą; nes žmogus gimsta jau maištininku, todėl

nesuvokia, jog jis yra toks. Nuolatinis “aš” reiškimasis atrodo jam labai natūralus dalykas. Jis yra pasiruošęs

dalinti save ir kartais netgi aukotis dėl kažkokio trokštamo tikslo, bet niekada nenukels savęs nuo sosto.

Nesvarbu, kaip žemai jis kristų socialinėje skalėje, savo akyse jis vis tiek yra karalius, sėdintis soste, ir niekas,

netgi Dievas, negali nuversti jo. Nuodėmė turi daug išraiškų, bet jos esencija yra viena. Morali būtybė, sukurta

garbinti prie Dievo sosto, atsisėda į savosios esybės sostą ir iš šios aukštos padėties pareiškia: ”Aš esu”. Tai

yra nuodėmė savo esencijos koncentracijoje. Žmogui yra natūralu tai, todėl atrodo, kad tai yra gerai. Tik

tuomet, kai siela per Evangeliją yra atvedama prie Švenčiausiojo veido be ją saugančio neišmanymo skydo,

šis baisus moralinis netinkamumas pradedamas suvokti. Evangelijos kalboje tai reiškia, kad žmogus, taip

susidūręs su visagalio Dievo artumo ugnimi, yra įtikinamas. Kristus kalbėjo apie tai, kai pažadėjo atsiųsti

Šventąją Dvasią: ”…Ji įtikins pasaulį dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo.”(Jono 16:8). Pats anksčiausias

šio pažado išsipildymas įvyko Sekminių dieną, po pirmo Petro krikščioniško pamokslo: “Tie žodžiai vėrė

jiems širdį ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: ”Ką mums daryti, vyrai broliai?” Apd.2:37). Šis “ką daryti”

yra gilus šauksmas, kuris kyla iš kiekvieno žmogaus širdies, staiga suvokusios, jog jis yra užgrobėjas, sėdintis

vogtame soste. Koks skausmingas bebūtų šis gilus moralinis sumišimas, būtent jis pažadina tikrą atgailą ir

daro atgailaujantį tvirtu krikščionimi po to, kai jis buvo nukeltas nuo sosto ir surado atleidimą bei ramybę per

Evangeliją. “Širdies tyrumas turi savyje tik vieną troškimą”, - sakė Kierkegaard ir taip pat galime sakyti:

”Vieno dalyko troškimas yra nuodėmės esencija”, nes iškelti savo valią prieš Dievo valią, reiškia nukelti Dievą

nuo Jo sosto ir padaryti save aukščiausiaisiais mažoje savo žmogiškos sielos karalystėje. Tai yra nuodėmė

pačioje savo nedorumo šaknyje. Nuodėmių gali būti lyg smėlio paplūdimyje, bet ji vis tiek yra tik viena.

Nuodėmių daug, nes yra viena nuodėmė. Toks supratimas kyla iš prigimtinio sugedimo doktrinos (nors jis

dažnai suprantama neteisingai), kuri sako, jog neatgailaujantis žmogus negali nieko daugiau daryti, kaip tik

nuodėmiauti, ir geri jo darbai neturi nieko gero savyje. Dievas atmeta pačius geriausius religinius jo darbus

taip, kaip atmetė ir Kaino auką. Tik tada, kai žmogus grąžins Dievui sostą, kurį yra pavogęs, jo darbai bus

priimtini. Paulius septintame laiško Romiečiams skyriuje aprašo krikščionio siekimą būti geru, kol jame dar

tebegyvena polinkis į savąjį “aš” (šis yra moralinio netinkamumo atspindys), ir jo mokymas visiškai sutinka

su pranašų mokymu. Likus 800 metų iki Kristaus atėjimo, Izaijas įvardino nuodėme maištą prieš Dievo valią

ir tvirtinimą, jog žmogus turi teisę pasirinkti kelią, kuriuo jis nori eiti. “Visi mes buvome paklydę kaip avys,

kiekvienas ėjome savo keliu” - sakė jis (Izaijo 53:6). Aš manau, kad tai yra tiksliausias nuodėmės

apibūdinimas. Šventųjų liudijimas tobulai sutiko su pranašo ir apaštalo žodžiais, jiems kalbant apie vidinį “aš”,

kuris yra žmogaus elgesio šaltinis, paverčiantis viską, ką žmogus bedarytų, nedorumu. Jei mes norime būti

pilnai išgelbėti, Kristus turi pakeisti mūsų prigimties polinkį, Jis turi įskiepyti į mus naują principą taip, kad

mūsų elgesys kiltų iš troškimo pašlovinti Dievą ir padėti žmonėms. Senos “aš” nuodėmės turi mirti ir vienintelė

vieta, kur tai gali įvykti, yra kryžius. “Jei kas nori sekti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kryžių ir

teseka manimi.”- sakė mūsų Viešpats (Mato 16:24) ir vėliau Paulius galėjo pergalingai šaukti:”Esu

nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.” (Gal.2:20).

6 skyrius

Dievo savarankiškumas

„Dieve, parodyk mums, jog Tau nieko netrūksta. Jei Tau trūktų kažko, Tu nebūtum tobulas. Kaip mes

galėtume tuomet garbinti Tą, kuris nėra tobulas? Tau nieko netrūksta, todėl Tau netrūksta ir mūsų. Tiesa, Tu

ieškai mūsų, nors mes nesame būtini Tau. O mes ieškome Tavęs, nes mums reikia Tavęs, nes mes gyvename,

judame ir egzistuojame Tavyje. Amen.”

“...Tėvas turi gyvybę pats savyje...”(Jono 5:26) - sakė mūsų Viešpats Jėzus ir visas Jo mokymas buvo

toks, kad trumpu sakiniu Jis pristatydavo tokią gilią tiesą, kuri peržengia visas žmogaus protui pasiekiamas

aukštumas. Dievas, sakė Jėzus, yra savarankiškas, Jis yra pats savyje. Tokia yra šių žodžių prasmė. Koks yra

Dievas ir viskas, kas yra Dievas, toks Jis yra pats savyje. Visas gyvenimas yra Dieve ir kyla iš Jo, nesvarbu,

koks jis bebūtų: pats paprasčiausias ar pats aukščiausias. Joks kūrinys neturi gyvenimo pats savyje. Gyvenimas

yra Dievo dovana. O Dievo gyvenimas nėra dovana, kurią Jis būtų gavęs iš kažko. Jeigu būtų kažkas, iš kurio

Dievas galėtų gauti gyvenimo dovaną, tas kažkas būtų tikrasis Dievas. Paprasta ir teisinga galvoti apie Dievą

yra štai kaip: Jis turi viską, Jis duoda viską, kas yra duota, bet Jis negali gauti nieko, ko pirmiausia nedavė.

Teigti, jog Dievui kažko trūksta ar kažko reikia, reiškia teigti, kad Jis nėra tobulas. Žodis “reikmė” yra kūrinio

kalbos žodis, kurio negalima vartoti kalbant apie Kūrėją. Dievas laisvanoriškai bendrauja su visais, kuriuos

sukūrė, bet šie santykiai nėra būtini Jam. Jie kyla iš Jo suverenios ir geros valios, o ne iš poreikio, kurį galėtų

patenkinti šie kūriniai ar jų tobulumo, kuris galėtų užpildyti Jo trūkumą, nes Jis yra tobulas savyje.

Čia mes vėl turime pakeisti savo mąstymo kryptį, jei norime suprasti tai, kas yra taip ypatinga. Mūsų

įprastas mąstymo būdas sutinka, jog kūriniai yra reikalingi vieni kitiems. Nė vienas nėra tobulas savyje,

kiekvienam reikia kažko, kas padėtų egzistuoti jam. Visiems, kurie kvėpuoja, reikalingas oras; visiems

organizmams reikia maisto ir vandens. Pašalinkime iš žemės vandenį ir orą, ir gyvybė tuoj pat išnyks.

Akivaizdu, jog kiekvienam kūriniui, jei jis nori išsilaikyti gyvu, reikia kito kūrinio ir visiems reikia Dievo. Tik

vienam Dievui nereikia nieko. Upė išsiplečia nuo jos intakų, bet kur yra tas intakas, kuris gali padidinti Tą, iš

kurio yra viskas, ir nuo kurio beribės pilnatvės priklauso visų kūrinių esybė?

Klausimas, kodėl Dievas sukūrė visatą, vis dar rūpi mąstytojams. Nors mes nežinome kodėl, tačiau

žinome, jog Jis nesukūrė pasaulių savo poreikių patenkinimui. Jis nėra kaip žmogus, kuris pasistato namą, nes

turi pasislėpti nuo šalčio, arba sėja javus, nes turi pasirūpinti maistu. Žodis “reikmė” yra visiškai svetimas

Dievui. Jis yra aukščiau už visus ir tai reiškia, jog Jo neįmanoma pakelti dar aukščiau. Nieko nėra virš Jo nė

už Jo. Kūriniui visas jo judėjimas link Dievo reiškia kilimą aukštyn, o atsitraukimas nuo Jo- kritimą žemyn.

Dievas išlaiko šią poziciją pats, be niekieno leidimo. Kaip niekas negali pakelti Jo dar aukščiau, taip niekas

negali Jo ir pažeminti. Parašyta, jog Jis išlaiko viską savo jėgos žodžiu. Kaip Jį gali pakelti arba išlaikyti tai,

ką Jis išlaiko? Jei visa žmonija staiga prarastų regėjimą, saulė toliau šviestų dieną ir žvaigždės spindėtų naktį,

nes jos nepriklauso nuo tų milijonų žmonių, kurie naudojasi jų šviesa. Ir jei visa žmonija staiga taptų ateistais,

Dievui tai neturėtų jokios įtakos. Jis yra toks, koks yra, pats savyje ir neprikauso nuo jokių santykių. Tai, kad

mes tikime Juo, nepridedame jokių tobulumų Jam; ir tai, kad mes abejojame Juo, nieko neatimame iš Jo.

Dievas yra visagalis ir dėl to, kad Jis yra visagalis, Jam nereikia jokios pagalbos. Nerimaujančio ir trokštančio

bendrauti, nusižeminančio prieš žmones, kad gauti jų palankumą, Dievo įvaizdis neturi nieko malonaus, bet

šiuolaikins supratimas apie Jį yra būtent toks. XXa. krikščionis pavertė Dievą elgeta. Mes turime tokią aukštą

nuomonę apie save, jog mums lengva ir netgi malonu galvoti, kad Dievui reikia mūsų. Vis dėlto Dievas nėra

nei didesnis dėl to, jog mes egzistuojame, nei būtų mažesnis, jei mūsų nebūtų. Tačiau mūsų egzistencija

visiškai priklauso nuo laisvo Dievo sprendimo, o ne nuo mūsų nuopelnų ar dieviško poreikio. Tikriausia pati

baisiausia mintis, kokią tik gali įsivaizduoti mūsų žmogiškas egoizmas, yra ta, kad Dievui nereikia mūsų

pagalbos. Mes linkę pristatyti Jį kaip labai užsiėmusį, ilgesingą, kažkiek sužlugdytą Tėvą, kuris visada skuba

ir bando įgyvendinti pasaulio taikos ir išgelbėjimo planą. Vis dėlto yra taip, kaip sakė Juliana: “Aš supratau,

kad iš tiesų Dievas daro visus dalykus ir nė vienas iš jų nėra mažas”15. Dievui, kuris daro visus dalykus, nėra

reikalinga nei pagalba, nei pagalbininkai. Per daug misionieriškų pamokymų remiasi Visagalio Dievo

įsivaizduojamu nusivylimu. Geras oratorius gali lengvai sužadinti žmonėse užuojautą ne tik pagonims, bet ir

Dievui, kuris tiek ilgai bando išgelbėti juos ir vis nepajėgia, nes niekas nepadeda Jam. Aš bijau, kad tūkstančiai

jaunuolių ateina į krikščioniškus tarnavimus įkvėpti pačio aukščiausio noro padėti Dievui išsilaisvinti iš tokios

gėdingos situacijos, į kurią Jis papuolė dėl savo meilės ir iš kurios Jis neturi pakankamai sugebėjimų

išsilaisvinti. Pridėkime prie to tam tikrą laipsnį taip aukštinamo idealizmo ir nemenką dalį užuojautos

nuskriaustiesiems, ir turėsime tikrąjį motyvą, kuris įkvepia didelę šių dienų krikščioniškos veiklos dalį. Aš

noriu dar kartą pabrėžti: Dievui nereikia gynėjų. Jis yra amžinas Neužpuolamasis. Tam, kad Dievas galėtų

bendrauti su mumis tokia kalba, kurią mes suprantame, Jis naudoja Šv. Rašte karinius terminus, bet iš tiesų Jis

niekada nesiekė sukelti mums tokių minčių, jog Jo Didybės sostas buvo pavojuje, kai Mykolas ir kiti angelai

gynė jį nuo užpuolimo. Taip galvoti reiškia blogai suprasti viską, ką Biblija nori pasakyti mums apie Dievą.

Nei judaizmas, nei krikščionybė nesutinka su tokiais paviršutiniškais samprotavimais. Dievas, kurį reikia

ginti, yra toks dievas, kuris gali padėti mums tik tada, kai kas nors padeda jam. Mes galime pasitikėti juo tik

tuomet, jei jis nuolat laimi šiame kare tarp blogio ir gėrio. Toks dievas negali reikalauti pagarbos iš mąstančių

žmonių; juos gali palenkti link jo tik gailestis jam.

Mes privalome turėti aukštą nuomonę apie Dievą. Mes privalome pašalinti iš savo mąstymo visas

niekingas mintis apie Dievą ir leisti, kad mūsų mintyse Jis būtų toks Dievas, koks yra visatoje. Krikščioniška

religija yra neatsiejama nuo Dievo ir žmogaus, bet jos centras yra Dievas, o ne žmogus. Vienintelė teisė, kuri

leidžia žmogui jaustis svarbiu, kyla iš to, jog jis buvo sukurtas panašus į Dievą, bet pats savyje jis yra niekas.

15 Juliana of Norwich, Revelations of Divine Love, 7 leid. (London, Methune;Co, Ltd, 1920), psl.15

Psalmininkai ir pranašai kalbėjo su karčia šypsena apie silpną žmogų, kurio gyvastis yra jo nosyje, kuris auga

kaip laukų gėlė t.y. ryte auga, o vakare yra nuskinamas. Biblija aiškiai moko, kad Dievas egzistuoja pats sau,

o žmogus- Jo šlovei. Dievas yra aukštai vertinamas danguje ir taip turi būti žemėje. Tik taip mes galėsime

pradėti suprasti, kodėl Šv. Raštas tiek daug kalba apie tikėjimą, kaip apie gyvybiškai svarbų dalyką, ir kodėl

netikėjimas yra laikomas nuodėme, atnešančia baisias pasekmes. Tarp visų sukurtų kūrinių nėra nė vieno,

kuris išdrįstų pasitikėti savimi. Tik Dievas pasitiki savimi, visos kitos būtybės turi pasitikėti Juo. Netikėjimas

iš tiesų yra iškreiptas tikėjimas, nes pasitiki ne gyvuoju Dievu, bet mirtingais žmonėmis. Netikintis žmogus

neigia Dievo savarankiškumą ir pasiglemžia savybes, kurios nepriklauso jam. Ši dviguba nuodėmė paniekina

Dievą ir sunaikina žmogaus sielą. Dievas savo meilėje ir gailestingume atėjo pas mus kaip Kristus. Tokia buvo

Bažnyčios pozicija nuo pat apaštalų laikų. Taip moko krikščioniška doktrina apie amžinojo Sūnaus

įsikūnijimą. Vis dėlto šiais laikais tai jau reiškia kažką kito ir menkesnio negu tai reiškė ankstyvajai Bažnyčiai.

Šiandieniai krikščionys sulygino Žmogų Jėzų su dieviška Būtybe ir priskyrė visus žmogiškus silpnumus bei

trūkumus Dievybei. Tiesa ta, jog Žmogus, kuris vaikščiojo tarp mūsų, buvo ne apreikštas dieviškumas, o

tobulo žmogiškumo parodymas. Baimę kelianti dieviško Asmens didybė buvo paslėpta po žmogiška

prigimtimi tam, kad apsaugotų žmoniją. “Nulipk žemyn, įspėk žmones, kad nesiveržtų, norėdami išvysti

Viešptį ir daugelis jų nežūtų.” - pasakė Dievas Mozei ant kalno (Išėjimo19:21) ir kitoje vietoje sakė: ”Mano

veido negalėsi matyti, nes žmogus, pamatęs mane, negali išlikti gyvas.”(Išėjimo 33:20). Atrodo, jog šių dienų

krikščionys pažįsta Kristų tik pagal kūną. Jie bando pasiekti bendrystę su Juo, norėdami išrengti Jį iš

liepsnojančio Jo šventumo ir nepasiekiamos didybės t.y. iš tų savybių, kurios buvo uždengtos čia, žemėje, bet

vėl sušvito, kai Jis atsisėdo Tėvo dešinėje. Populiarios krikščionybės Kristus turi labai silpną šypseną ir šlovę.

Jis pavirto į “kažką iš aukštybių”; į kažką, kas patinka žmonėms, bent jau kai kuriems ir šie žmonės jaučiasi

dėkingi, bet nepakankamai sujaudinti. Jei jiems ir reikia Jo, tai Jam taip pat reikia jų.

Negalvokime, jog tiesa apie Dievo savarankiškumą paraližuoja krikščionišką aktyvumą. Priešingai, ji

suteikia jam dar daugiau gyvybės. Ši tiesa sudraudžia žmogaus pasitikėjimą savimi ir kartu pašalina nuo mūsų

protų sunkią mirtingumo naštą bei įkvepia mus paimti lengvą Kristaus jungą, atsiduodant įkvėptam Šventosios

Dvasios darbui, kuris rūpinasi Dievo šlove ir žmonių gerove. Palaiminta žinia yra ta, kad Dievas, nors Jam ir

nieko nereikia, nusižemino ir veikia dėl savo paklusnių vaikų, juose ir per juos. Jei visa tai atrodo, jog

prieštarauja tarpusavyje, tebūna taip. Skirtingos tiesos pusės išlaiko amžiną antitezę ir kartais reikalauja iš

mūsų tikėti dalykais, kurie atrodo, jog prieštarauja vienas kitam iki to momento, kai mes pažinsime taip, kaip

esame pažinti. Tuomet tiesos, kurios dabar atrodo, jog nesutaria tarpusavyje, pasieks švytinčią vienybę ir mes

pamatysime, jog prieštaravimai buvo ne tiesose, bet mūsų prote, pažeistame nuodėmės. O iki to laiko mes

turime paklusti Kristaus įsakymams ir įkvėptiems Jo apaštalų pamokymams. “Nes tai Dievas, veikiantis

jumyse, suteikia ir troškimą ir darbą iš savo palankumo.”(Fil.2:13). Jam nereikia nė vieno, bet kai Jis mato

tikėjimą, veikia per jį, nesvarbu koks žmogus turi jį. Šiame sakinyje yra du pareiškimai ir sveikas dvasinis

gyvenimas reikalauja priimti juos abu, tačiau šiai kartai pirmasis buvo uždengtas visiškai ir tai padarė didelę

dvasinę žalą jai.

7 skyrius

Dievas yra amžinas

“Šiandien mūsų širdis su džiaugsmu priima tai, ko mūsų protas niekada nesupras pilnai,- Tavo amžinybę.

Argi Tu nesi nuo amžių amžinųjų, Viešpatie, mano šventas Dieve? Mes garbiname Tave, amžinas Tėve, kurio

dienos neturi pabaigos, ir Tave, Sūnau, kurio keliai kyla iš amžinybės, ir Tave, Šventoji Dvasia, kuri dar prieš

pasaulio sukūrimą gyvenai šlovėje kartu su Tėvu ir Sūnumi. Ištiesk savo ranką ir išvalyk mūsų sielas taip, kad

jos būtų tinkamos Tavo Dvasiai, kuri pasirinko gyventi tyroje ir tiesioje širdyje, o ne rankų darbo šventykloje.

Amen.”

Amžinybės tema tęsiaisi per visą Bibliją ir užima svarbią vietą izraelito ir krikščionio mintyse. Jei mes

atmesime amžinybę, nesuvoksime pranašų ir apaštalų, nes jie daug kalbėjo apie ją. Kartais Šv.Rašto

užrašytojai naudojo žodį “amžinas” tokia prasme, kuri reiškia kažką labai ilgai besitęsiantį, todėl kai kurie

žmonės laikėsi nuomonės, jog jie nekalbėjo apie egzistavimą be ribų ir tik vėliau teologai suteikė jam tokią

prasmę. Taip galvoti yra didelė klaida ir kiek aš suprantu, tokia nuomonė neturi jokių rimtų argumentų. Kai

kurie mokytojai naudojosi ja, norėdami pabėgti nuo amžinos bausmės doktrinos. Jie atmetė moralinio

atlyginimo amžinumą ir, norėdami išsilaikyti vientisumą, buvo priversti sumenkinti amžinybės idėją. Tai nėra

vienintelė aplinkybė, kurioje buvo bandoma sugriauti vieną tiesą ir nutildyti ją, kad ji nepasirodytų kaip

liudininkas prieš klaidą.

Jei tiesa, kad Biblija nemoko, jog Dievas yra amžinas tikrąją šio žodžio prasme, tuomet mes esame

priversti nuspręsti tai pagal kitas Jo savybes. Jei Šv.Rašte ir nebūtų nė vieno žodžio apie absoliučią amžinybę,

mes turėtume sugalvoti vieną, kuris išreikštų ją, nes apie ją kalbama visoje šioje knygoje. Idėja apie pabaigos

nebuvimą Dievo karalystėje yra tai, kas gamtos karalystėje yra angliavandeniai. Kaip angliavandeniai yra

reikalingi beveik visur; jie yra esencinis elementas visoje gyvoje materijoje ir suteikia energiją visai gyvybei,

taip amžinybės sąvoka suteikia prasmę visai krikščioniškai doktrinai. Ji yra būtina jai. Iš tiesų aš nežinau nė

vienos krikščioniško credo doktrinos, kuri išlaikytų savo svarbą, jei atimtume iš jos amžinybės idėją.

“Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius” - sakė Mozė (Psal.90:2). “Nuo begalybės iki begalybės”. Protas

grįžta atgal, kol išnyksta praeities rūke, ir žiūri į ateitį, kol jo mintys ir vaizduotė krenta išsekę, o Dievas yra

abejose pusėse ir jos neturi jokios įtakos Jam. Laikas žymi sukurtos egzistencijos pradžią, bet Dievas niekada

nepradėjo egzistuoti, todėl laikas neturi įtakos Jam. “Pradžia” yra laiko žodis ir negali turėti jokios asmeninės

prasmės Tam, kuris gyvena amžinybėje. Kadangi Dievas gyvena amžinoje dabartyje, Jis neturi nei praeities,

nei ateities. Šv.Rašte esantys žodžiai apie laiką siejasi su mūsų laiku, bet ne su Dievo laiku. Kai keturios gyvos

būtybės šaukia priešais sostą dieną ir naktį: ”Šventas, šventas, šventas Dievas Visagalis, kuris buvo, kuris yra

ir kuris ateina”, jos kalba apie Dievą, veikiantį kūrinių gyvenime ir jų trijuose laikuose. Ir tai yra teisinga, nes

Jis savo suverenume nusprendė taip save parodyti. Vis dėlto, Dievas yra Nesukurtasis, todėl pasikeitimų seka,

kurią mes vadiname laiku, neturi įtakos Jam. Dievas gyvena amžinybėje, bet laikas gyvena Dieve. Jis jau

gyveno visus mūsų rytojus, kaip ir gyveno visus mūsų vakar. Čia mums galėtų padėti viena C.S. Lewis

iliustracija. Jis ragina mus galvoti apie popieriaus lapą, neturintį pabaigos. Tai būtų amžinybė. Tada šiame

lape nupieškime trumpą liniją, kuri reikštų laiką. Kaip ši linija prasideda ir baigiasi tame beribiame lape, taip

laikas prasideda ir baigiasi Dieve.

Tai, kad Dievas pasirodo laikų pradžioje, nėra sunku suprasti, tačiau tai, kad Jis pasirodo laikų pradžioje

ir pabaigoje tuo pačiu metu, jau nėra lengva suvokti, bet tai yra tiesa. Mes pažįstame laiką per įvykių seką.

Tokia forma mes pažymime įvykių keitimąsi visatoje. Pasikeitimai nevyksta visi iš karto, jie turi savo seką.

Šis santykis tarp “anksčiau” ir “vėliau” suteikia mums supratimą apie laiką. Mes laukiame, kad saulė judėtų

iš rytų link vakarų ir taip mūsų laikas judėtų pagal laikrodžio rodyklę, bet Dievas nėra priverstas laukti. Jam

viskas, kas turi įvykti, jau įvyko, todėl Jis gali sakyti: ”…Aš esu Dievas ir nėra kito dievo, panašaus į mane.

Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę.”(Izaijo 46:9-10). Jis mato pradžią ir

pabaigą kartu. “Nes begalybė, kuri ir yra amžinybė, apima visą seką” - sako Nikolas Kuzietis - “ ir viskas, kas

mums atrodo, jog turi seką, Tau neegzistuoja (…), nes Tu esi visagalis Dievas, gyvenantis tarp Rojaus sienų

ir tarp jų susijungia ankstesnis su vėlesniu; tarp jų pabaiga ir pradžia, Alfa ir Omega yra viena (…) dabartis ir

praeitis susijungia į vieną ratą Rojaus sienose, bet, mano Dieve, absoliutus ir amžinas, Tu egzistuoji ir skelbi

žodžius daug toliau už dabartį ir ateitį”16. Mozė, jau būdamas senas, parašė 90 psalmę, kurioje kalba apie

Dievo amžinybę. Ši tiesa buvo tvirta teologinė realybė jam; ji buvo tokia pat tvirta jam, kaip tas Sinajaus

kalnas, kuris buvo labai artimas jam ir reiškė du dalykus: pirma, Dievas yra amžinas, todėl Jis gali būti ir

visada bus vienintele saugia užuovėja laiko sijojamiems Jo vaikams. “Viešpatie, Tu buvai mūsų priebėga per

kartų kartas.”(Psal.90:1). Antrasis dalykas nėra toks guodžiantis: kadangi Dievo amžinybė yra tokia ilga, o

mūsų metai tokie trumpi, kaip mes įtvirtinsime mūsų rankų darbus? Kaip mes pabėgsime nuo tų įvykių, kurie

nori išsekinti ir sunaikinti mus? Čia Mozė kreipiasi į Dievą: ”Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad

įgytume išmintingą širdį.”(Psal.90:12) t.y. kad Tavo amžinybės pažinimas neliktų bevaisiu mumyse.

Mums, kurie gyvename šiais nervingais laikais, būtų išmintinga dažnai ir ilgai galvoti apie savo

gyvenimą Dievo veido ir amžinybės šviesoje. Juk tai, kad mes esame sukurti amžinybei, yra tokia pati tiesa,

kaip ir tai, jog esame sukurti laikui; ir kaip atsakingos moralinės būtybės turime susidoroti su abiem jais. “Jis

įdėjo amžinybę žmogui į širdį…” - sako Ekleziastas (Eklz.3:11) ir aš manau, kad tame yra tiek žmonių šlovė,

tiek jų vargas. Būti sukurtiems amžinybei ir priverstiems gyventi laike- yra didelė tragedija žmonijai. Viskas

mūsų viduje šaukiasi gyvenimo ir pastovumo, bet viskas, kas supa mus, primena mirtingumą ir pasikeitimus.

Tai, kad Dievas sukūrė mus iš amžinos medžiagos, yra šlovė, kuri dar netapo realybe; pranašystė, kuri dar

neišsipildė. Aš tikiuosi, kad nepasipiktinsite dėl mano kartojimosi, jei aš vėl grįšiu prie to svarbaus

krikščioniškos teologijos ramsčio t.y. prie Dievo atvaizdo žmoguje. Nuodėmė uždengė dieviško atvaizdo

ženklus žmoguje taip, jog juos sunku atpažinti, vis dėlto argi vienas iš jų nėra tas nepasotinamas amžinybės

troškimas žmoguje? “Tu nepaliksi mūsų dulkėse, Tu sukūrei žmogų, nors jis ir nežino, kodėl. Jis galvoja, jog

nebuvo sukurtas mirti. Tu sukūrei jį, Tu esi teisingas.”17 - taip mąstė Tennyson ir patys giliausi žmogaus širdies

instinktai sutinka su juo. Senasis Dievo atvaizdas šnabžda kiekvieno žmogaus viduje apie amžiną viltį; jis tęs

savo egzistenciją kažkurioje kitoje vietoje. Vis dėlto jis negali džiaugtis, nes tikroji šviesa, kuri apšviečia

kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį, trigdo jo sąžinę, gąsdindama kaltės ir artėjančios mirties įrodymais. Taip

jis yra malamas malūne, tarp dviejų girnų: viršutinės vilties girnos ir apatinės baimės girnos. Būtent šioje

vietoje krikščioniška žinia tampa labai saldi. “Jėzus Kristus (…) sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei

nemirtingumą savo Evangelija.”(2Tim.1:10)- taip rašė vienas didžiausių krikščionių, prieš susitikdamas su

savo budeliu. Dievo amžinybė ir žmogaus mirtingumas susijungia, kad įtikintų mus, jog tikėjimas Kristumi

yra privalomas. Kiekvienas žmogus turi pasirinkti tarp Kristaus ir amžinos tragedijos. Mūsų Viešpats išėjo iš

amžinybės ir įėjo į laiką, kad išgelbėtų savo žemiškus brolius, kurių moralinė kvailystė pavertė juos ne tik

kvailiais šiame praeinančiame pasaulyje, bet ir nuodėmės bei mirties vergais.

8 skyrius

Dievas yra beribis

“Dangiškas Tėve, leisk mums pamatyti Tavo šlovę; tebūna tai olos angoje ar Tavo rankai uždengus

mūsų akis. Kiek mums tai bekainuotų- ar draugų, ar turtų, ar dienų skaičių praradimą- leisk mums pažinti

Tave tokį, koks esi Tu, kad galėtume garbinti Tave taip, kaip Tu esi vertas. Jėzaus Kristaus vardu. Amen.”

16 Nikolas Kuzietis, The Vision of God (New York, E.P. Dulton; Sons, 1928), psl.48-50 17 Tennyson, In Memoriam

Pasaulis yra blogas, laikai eina į pabaigą ir Dievo šlovė apleido Bažnyčią taip, kaip vieną kartą šlovės

debesis paliko Šventyklą Ezechielio akyse. Abraomo Dievas patraukė nuo mūsų savo artumą ir kitas dievas,

kurio mūsų tėvai nepažino, įsitaiso tarp mūsų. Šį dievą mes pasidarėme patys, todėl galime suprasti jį; mes

sukūrėme jį, todėl jis niekada nenustebins, nepriblokš ir nesutrikdys mūsų. Šlovės Dievas kartais apreiškia

save kaip saulė, kuri laimina ir šildo, bet taip pat pribloškia, užtemdo ir apakina prieš išgydydama ir suteikdama

pastovų regėjimą. Šis mūsų tėvų Dievas nori būti jų palikuonių Dievu. Mes tik turime su meile, tikėjimu ir

nuolankumu paruošti vietą Jam. Mes tik turime trokšti Jo labai ir Jis apsireikš mums. Leiskime, kad šventas

žmogus pamokytų mus. Paklausykime Anzelmo: “Pakilk dabar, nereikšmingas žmogau. Palik kuriam laikui

savo darbus, pasislėpk kurį laiką nuo minčių, kurios kankina tave. Padėk į šalį visus rūpesčius, kurie taip slegia

tave ir išsilaisvink iš nesibaigiančių darbų. Suteik kurį laiką vietos Dievui ir pailsėk Jame. Įeik į vidinį savo

sielos kambarį, užsirakink ir palik už durų visas mintis, išskyrus tas, kurios veda link Dievo ir padeda ieškoti

Jo. Tesako tavo širdis: “Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu.”18

Iš visko, ką galima pasakyti apie Dievą, sunkiausia suvokti Jo beribiškumą. Atrodo, kad kažkas

prieštarauja sau pačiam, nes reikalauja išmokti to, ko nuo pat pradžių žinome, kad neišmoksime. Vis dėlto

turime pabandyti, nes Šv.Raštas moko, jog Dievas yra beribis; ir jei sutinkame su kitomis Jo savybėmis, turime

sutikti ir su šia. Nesustokime bandydami tai suvokti, nors kelias yra sunkus ir nėra jokių pagalbininkų jame.

Aukščiau yra geresnis matomumas ir ši kelionė yra skirta ne kojomis, o širdžiai, todėl ieškokime tų minčių

pakilimų, pagal tai, kaip Dievas panorės jas suteikti mums, žinodami, kad Viešpats dažnai atveria aklųjų akis

ir šnabžda vaikams tiesas, kurių nežino išminčiai. Čia aklas turi matyti ir kurčias girdėti. Čia mes turime laukti

slaptų lobių ir ieškoti užkastų turtų.

Begalybė reiškia ribų nebuvimą ir ribotam protui neįmanoma suvokti Beribį. Šiame skyriuje aš esu

priverstas galvoti žingsnį atgal apie tai, ką rašau, ir skaitytojas turi galvoti vienu lygmeniu žemiau negu bando

galvoti. Kokie gilūs Dievo išminties ir pažinimo turtai! Kokie nesuvokiami mums Jo teismai ir keliai! Jau

anksčiau mes kalbėjome apie mūsų dilemos priežastį. Mes bandome suvokti Tą, kuris yra visiškai svetimas

mums ir visiškai skiriasi nuo to, kas supa mus šiame materijos, laiko ir erdvės pasaulyje. “Šiame ir visuose

kituose mūsų apmąstymuose apie Dievo savybes” - sako Novatian - “mes peržengiame mūsų galių suvokti

tinkamai ribas ir žmogaus iškalba negali tinkamai apsakyti Jo didybės. Prieš ją visa iškalba nutyla ir visos

proto pastangos nusilpsta, nes Dievas yra didesnis už protą. Mes negalime suvokti Jo didybės. Jei galėtume

suvokti ją, Jis būtų menkesnis už žmogišką protą. Jis yra aukštesnis už bet kokią kalbą, nėra žodžių, kuriais

būtų galima apsakyti Jį. Jei būtų kalba, kuria galėtume apsakyti, Jis būtų menkesnis už žmogišką kalbą. Visos

mūsų mintys apie Jį yra per mažos ir patys nuostabiausi mūsų žodžiai yra niekas šalia Jo.”19.

Gaila, kad ne visada žodžiui “beribis” būdavo suteikiama tikroji prasmė; jis buvo vartojamas apibūdinti

kažką labai daug. Pavyzdžiui, mes sakome, kad dailininkas be galo ilgai tobulina savo paveikslą ar mokytojas

turi beribę kantrybę mokiniams. Jei mes teisingai vartojame šį žodį, niekada nepritaikysime jo, kalbėdami apie

kūrinius. Jis yra tinkamas tik Dievui, todėl diskutuoti apie tai, ar kosmosas yra beribis, yra tik žodžių žaismas.

Beribiškumas gali priklausyti tik Vienam; negali būti jokio antrojo. Kai sakome, kad Dievas yra beribis, tai

reiškia, jog Jis nepažįsta ribų. Tai, kas yra Dievas, ir tai, koks yra Jis, neturi ribų. Čia mes vėl turime atsitraukti

nuo populiarios šio žodžio prasmės. “Beribiai turtai” ir “beribė energija” yra du blogi šio žodžio vartojimo

pavyzdžiai. Be jokių abejonių, nėra nei beribių turtų, nei beribės energijos, nebent mes kalbame apie Dievo

turtus ir energiją. Ir dar kartą: sakyti, kad Dievas yra beribis, reiškia sakyti, jog Jis yra neišmatuojamas.

18 Anselmo, Proslogium (La Salle, III; Open Court Publishing Co.,1903), psl.3 19 Novatian, On the Trinity (New York; Macmillan Co., 1919), psl.26-27

Išmatavimus turi tik kūriniai. Jie pažymi jų ribotumą ir netobulumus, todėl negali būti taikomi Dievui. Svoris

parodo traukos jėgą, kuria žemė traukia materialius kūnus; atstumas pažymi intervalus, esančius tarp visatos

kūnų, ir yra daug kitų matmenų, kurie naudojami skysčiams, energijai, garsui, šviesai išmatuoti. Taip pat mes

stengiamės išmatuoti abstrakčias savybes, todėl kalbame apie didelį ir mažą tikėjimą, skurdžią ir didelę išmintį,

apie ryškius ir blankius talentus. Akivaizdu, jog nieko iš to negalime pritaikyti Dievui. Taip mes matome Jo

rankų darbus, bet ne Jį patį. Jis yra virš ir už viso to. Mūsų matavimų sąvokos siekia žmones, kalnus, atomus,

žvaigždes, traukos jėgą, energiją, skaičius, greitį, bet ne Dievą. Mes negalime tuo pačiu metu kalbėti apie dydį,

kiekį, svorį, laiką ir Dievą, nes šie dalykai kalba apie lygmenis, o Dieve nėra jų. Viskas, kas yra Jis, yra be

augimo ar vystymosi. Dieve nėra nieko mažesnio nė didesnio, menkesnio nė svarbesnio. Jis yra toks, koks yra,

be minčių ir žodžių apie vertinimą. Paprasčiausiai Jis yra Dievas.

Dievas gali turėti tokių savybių, apie kurias mes nieko nežinome, ir galbūt jos neturi jokios prasmės

mums, kaip serafimams ir cherubams neturi jokios asmeninės prasmės tokios Dievo savybės kaip Jo

gailestingumas ir malonė. Galbūt tos šventos būtybės žino jas, bet joms neįmanoma suvokti jų, nes jos niekada

nenusidėjo ir todėl nežino kas yra Dievo gailestingumas ir malonė. Galbūt Dievas turi tokių savybių, kurių Jis

neapreiškė netgi išgelbėtiems ir Šventosios Dvasios apšviestiems savo vaikams. Šios slaptos Dievo prigimties

pusės yra skirtos tik Jam ir niekam daugiau. Jos yra kaip antra mėnulio pusė; mes žinome, kad yra ji, bet

niekada nebuvo matoma mums ir neturi jokios tiesioginės įtakos žemės gyventojams. Beprasmiška bandyti

atrasti tai, kas nebuvo apreikšta. Mums pakanka žinoti, jog Dievas yra Dievas. Vis dėlto Jo beribiškumas yra

apreikštas mūsų ilgalaikiam labui. Ką iš tiesų jis (be paprastos nuostabos) dar reiškia mums? Daug ką, ypač

kai mes vis geriau pažįstame save ir Dievą. Dievo prigimtis yra beribė, todėl viskas, kas kyla iš jos, neturi ribų.

Mus, vargšus žmonės, nuolat stabdo vidinės ir išorinės ribos. Mūsų metų yra mažai ir jie pralekia greičiau už

audėjo švytuoklę. Gyvenimas yra trumpa repeticija prieš koncertą, kuriame mes nepasiliekame groti. Būtent

tada, kai atrodo, kad jau įgijome pakankamai įgūdžių, esame priversti padėti instrumentą. Paprasčiausiai nėra

pakankamai laiko galvoti, kažką pasiekti ar išpildyti tai, kam mūsų prigimtis sako, jog esame pajėgūs. Kaip

malonu sugrįžti nuo mūsų ribotumų pas Dievą, kuris neturi jų. Jo širdyje yra sudėti amžių amžiai. Jam laikas

nebėga, o pasilieka; ir tie, kurie yra Kristuje, dalinasi su Juo visais beribio laiko ir metų be pabaigos turtais.

Dievas niekada neskuba. Jis neturi nustatytų datų savo darbų išpildymui. Vien šio supratimo pakanka mūsų

dvasios nuraminimui ir atsipalaidavimui. Tiems, kurie nėra Kristuje, laikas yra griaunanti jėga. O tiems, kurie

yra Jame, jis nusilenkia, murkia ir laižo ranką. Senosios prigimties priešas tampa naujosios prigimties draugu.

To moko mus Dievo beribiškumas. Be to, Dievo dovanos kūrinijoje turi ribas, nes buvo sukurtos, o amžino

gyvenimo dovana Kristuje yra tokia pat beribė kaip ir Dievas. Krikščionis turi pačio Dievo gyvenimą ir

dalinasi su Juo beribiškumu. Dieve yra pakankamai gyvenimo visiems ir pakankamai laiko džiaugtis juo.

Viskas, kas turi žemišką gyvenimą, pereina ciklą nuo gimimo iki mirties ir baigia savo egzistenciją, tačiau

Dievo gyvenimas niekada nesibaigia; tai yra amžinas gyvenimas: pažinti vienintelį tikrąjį Dievą ir Jo pasiųstąjį

Jėzų Kristų.

Dievo gailestingumas taip pat yra beribis ir žmogus, kuris jautė kaltės skausmą savo viduje, žino, kad

šis yra kažkas daugiau negu tik akademinė studija. “Kai nuodėmės buvo apstu, dar apstesnė tapo malonė”.

Nuodėmės gausa yra pasaulio siaubas, bet malonės apstybė yra žmonijos viltis. Kiek begausėtų nuodėmė, ji

turi savo ribas, nes ji yra riboto proto ir ribotos širdies produktas. Tačiau dieviška apstybė įveda mus į

beribiškumą. Prieš mūsų, kaip kūrinių, sunkią ligą kovoja beribis Dievas vaistas. Per visus laikus

krikščioniškas liudijimas buvo toks: ”Dievas taip pamilo pasaulį…”; ir mes turime pamatyti šią meilę dieviško

beribiškumo šviesoje. Jo meilė yra neišmatuojama. Ji neturi ribų, nes yra ne kažkoks dalykas, o Dievo

prigimties savybė. Jo meilė yra kažkas, kas yra Jis; kadangi Jis yra begalinis, ši meilė gali apimti visą sukurtą

pasaulį ir dar lieka vietos šimtams ir milijonams tokių pasaulių.

9 skyrius

Dievo nekintamumas

“Kristau, mūsų Viešpatie, Tu esi mūsų Gyvenimas per visas kartas. Kaip zuikiai bėga slėptis į uolas,

taip mes bėgame pas Tave, ieškodami saugumo ir ramybės. Atsitiktinumai ir pasikeitimai nuolat veikia mūsų

mažame pasaulyje, bet Tavyje nėra jokio pasikeitimo. Mes ilsimės Tavyje be baimės ir abejonių bei laukiame

rydienos be nerimo. Amen.”

Dievo nekintamumas yra viena iš lengviausiai suprantamų Jo savybių, vis dėlto, norėdami teisingai

suvokti ją, mes turime atskirti tas mintis, kuriomis esame įpratę galvoti apie sukurtus dalykus, nuo tų minčių,

kurios kyla, kai bandome suvokti Dievą. Sakyti, kad Dievas nesikeičia, reiškia teigti, kad Jis visuomet sutaria

savyje. Šv.Rašte nekalbama apie augantį ar besivystantį Dievą. Neįmanoma galvoti, jog Dievas galėtų keistis.

Kodėl? Todėl, kad, jei morali būtybė keičiasi, ji keičiasi viena kryptimi iš trijų. Ji turi eiti iš geresnio į blogesnį,

arba iš blogesnio į geresnį, arba, jei sakysime, kad moralinė kokybė išlieka pastovi, tuomet ji turi keistis savyje

vis labiau bręsdama ir pereidama iš vieno lygmens į kitą. Akivaizdu, jog Dievas negali judėti nė viena iš šių

krypčių. Jo tobulumas atmeta visas šias galimybes amžiams. Dievas negali keistis į gerą. Jis yra tobulai

šventas, todėl niekada nebuvo mažiau šventas negu yra dabar ir niekada nebus labiau šventas negu yra dabar.

Dievas negali keistis ir į blogą. Bet koks pablogėjimas nepriekaištingai šventoje Dievo prigimtyje yra

neįmanomas. Iš tiesų netgi neįmanoma apie tai galvoti, nes, kai mes pabandome tai daryti, objektas, apie kurį

galvojame, jau yra ne Dievas, o kažkas kitko, kažkas menkesnis už Jį; ir tas kažkas galėtų būti didis ir

nuostabus kūrinys, bet tik kūrinys, o ne Kūrėjas, egzistuojantis savarankiškai. Kaip negali vykti jokių

pasikeitimų moraliniame Dievo charakteryje, taip negali jų vykti ir dieviškos esencijos viduje. Dievas yra

išskirtinis visa šio žodžio prasme, t.y. Jo esybė visiškai skiriasi nuo visų kitų esybių. Mes jau matėme kaip

Dievas skiriasi nuo kūrinių savo savarankiškumu, saviegzistencija ir amžinumu. Šių savybių dėka Dievas yra

Dievas ir ne kas kitas. Būtybė, kuri gali bent kažkiek keistis, nebus nei saviegzistuojanti, nei pakankama

savyje, nei amžina, todėl ji negali būti Dievu. Tik būtybė, sudaryta iš dalių, gali keistis, nes keitimasis remiasi

į tų dalių tarpusavio santykį ar kažkokio naujo elemento prisijungimą prie originalo. Dievas yra

saviegzistuojantis, todėl Jis nėra sudarytas iš dalių. Jame nėra dalių, kurios galėtų keistis. Be to, Jis yra

pakankamas savyje, todėl niekas negali įeiti į Jį iš šalies. “Visa tai, kas yra sujungta iš dalių” - sako Anzelmas

- “nėra tobulai viena; jis yra sudarytas iš daugumos ir skirtingas savyje, todėl jame galimi pasikeitimai. Šie

dalykai yra svetimi Tau, neįmanoma įsivaizduoti geresnio už Tave.”20. Visa, kas ir koks yra Dievas, buvo ir

bus visada. Niekas, ką Dievas pasakė apie save, nebus pakeista. Viskas, ką pranašai ir apaštalai pasakė apie

Jį, bus per amžius. Jo nekintamumas užtikrina tai. Dievo nekintamumo grožis dar labiau sušvinta šalia

žmogaus nepastovumo. Dieve neįmanomas joks pasikeitimas, o žmogus negali pabėgti nuo jo. Žmogus ir šis

pasaulis yra nepastovūs, jie nuolat keičiasi. Visi žmonės trumpam pasirodo tam, kad džiaugtųsi ir verktų,

dirbtų ir žaistų, ir po to užleidžia vietą tiems, kurie ateis po jų tęsti šio nesibaigiančio ciklo. Kai kurie poetai

surado liguistą pasitenkinimą nepastovumo dėsnyje ir aprašė šį amžiną keitimąsi. Omaras, palapinių

gamintojas, patetiškai ir su humoru dainavo apie keitimąsi ir mirtingumą kaip apie ligas dvynes, kurios yra

neatsiejamos žmonijos palydovės. “Nedaužyk taip stipriai šio molio” - prašo puodžius - “nes galbūt daužai

20 Anselmo, Proslogium (La Salle, III; Open Court Publishing Co.,1903), psl.24-25

savo senelio dulkes”. “Kai pakeli raudonojo vyno taurę” - primena juokdarys - “galbūt bučiuoji seniai mirusią

gražuolę”. Toks saldus skausmas, išreikštas subtiliu humoru, suteikia blizgesį šiems ketureiliams, bet kaip

gražiai beatrodytų ši poema, ji yra liguista, užkrėsta mirtimi. Kaip paukštį apžavi jį tuoj prarysianti gyvatė,

taip tokį poetą apžavi priešas, kuris žudo jį ir visas žmonių kartas. Šv.Rašto užrašytojai taip pat kalbėjo apie

žmogaus nepastovumą, bet jie buvo sveikos nuovokos žmonės ir jų žodžiuose yra sveika stiprybė. Jie surado

išgydymą šiai didžiai ligai. “Dievas” - tvirtino jie – “nesikeičia”. Keitimosi dėsnis priklauso kritusiam

pasauliui, bet Dievas yra nesikeičiantis ir Jame tikėjimo žmonės suranda amžinumą. Taip keitimasis veikia

Dievo karalystės vaikų naudai, o ne prieš juos. Juose vykstantys pasikeitimai kyla iš Dvasios, kuri gyvena

juose. “Mes visi, atidengtu veidu, lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą

iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia.”(2Kor.3:18). Netgi šiame besikeičiančiame ir

griūvančiame pasaulyje tikėjimo žmogus negali būti visiškai laimingas. Jis instinktyviai ieško pastovumo ir

gailisi dėl jam brangių dalykų praeinamumo. Mes apgailestaujame dėl pastovumo trūkumo visuose

žemiškuose dalykuose, vis dėlto šiame kritusiame pasaulyje sugebėjimas keistis yra auksinis lobis, nuostabi

Dievo dovana, lenkianti mus nuolat dėkoti už ją. Sugebėjime keistis atsiveria atpirkimo galimybė visiems

žmonėms. Tapti kitu žmogumi yra atgailos esencija: melagis tampa sąžiningu, vagis- garbingu, paleistuvis-

tyru, išdidus- nuolankiu. Visa moralinė gyvenimo sandara pasikeičia. Mintys, troškimai ir polinkiai yra

pakeičiami ir žmogus virsta kažkuo, kuo anksčiau nebuvo. Šis pasikeitimas yra toks radikalus, jog apaštalas

vadina “senu žmogumi”, egzistavusį anksčiau, o žmogus, kuris egzistuoja dabar, yra vadinamas ”…nauju,

kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė.”(Kol.3:10). Šis pasikeitimas yra žymiai

gilesnis negu tai gali apreikšti bet koks išorinis veiksmas, nes jis reiškia ir kitos, daug aukštesnės kokybės

gyvenimo priėmimą. Senasis žmogus netgi geriausiais savo momentais turi tik Adomo gyvenimą; naujas

žmogus turi Dievo gyvenimą ir tai yra daug daugiau negu tik poetinė kalba. Tai yra tiesa. Kai Dievas įdeda

amžiną gyvenimą į žmogaus dvasią, šis tampa naujų ir aukštesnių būtybių bendrijos nariu. Nesikeičiantis

Dievas, vykdydamas atpirkimo procesą, pakeičia viską iš esmės ir per visą pakeitimų seką galiausiai pasiekia

pastovumą. Laiške Hebrajams matome tai aiškiausiai. “Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita.” (Hebr.10:9).

Tai yra šio laiško mokymo santrauka. Senoji sandora, kaip kažkas laikino, buvo pašalinta ir jos vietą užėmė

naujoji ir amžinoji sandora. Kai Avinėlio kraujas buvo pralietas, ožių ir jaučių kraujas prarado savo svarbą.

Įstatymas, aukuras, kunigystė - visa tai buvo laikina; o amžinas Dievo Įstatymas liko įrašytas į gyvą žmogaus

sielą visam laikui. Senoji šventykla jau neegzistuoja, bet naujoji šventykla yra amžina danguje ir būtent joje

Dievo Sūnus vykdo amžiną savo kunigystę. Taigi Dievas naudoja pasikeitimą kaip nuolankų tarną, per kurį

laimina atpirktus savo namus, tačiau pats Jis nėra keitimosi dėsnių valdžioje ir jokie visatos pasikeitimai neturi

įtakos Jam.

Čia vėl iš naujo kyla klausimas: “Kokią man nauda iš žinojimo, jog Dievas nesikeičia”? Ar visa tai nėra

tik metafiziniai išvedžiojimai, kurie patinka tik tam tikro mąstymo žmonėms, bet jie neturi jokios svarbos

kasdieniniame paprastų žmonių gyvenime?”. Jei paprastais žmonėmis vadiname bedievius, įsipainiojusius į

pasaulio reikalus ir abejingus Kristaus reikalavimams jų sielų gerbūviu ir ateinančio pasaulio dalykams,

tuomet jiems tokia, kaip ši knyga, neturi jokios prasmės. Jiems neturi prasmės ir jokios kitos knygos, kurios

kalba apie religiją rimtai. Tokie žmonės sudaro daugumą, bet ne visumą. Vis dar yra tie septyni tūkstančiai,

kurie nesulenkė kelių prieš Baalą. Šie tiki, jog buvo sukurti garbinti Dievą ir amžinai džiaugtis Jo artumu,

todėl jie trokšta išmokti viską, ką gali, apie Dievą, su kuriuo praleis amžinybę. Šiame pasaulyje, kuriame

žmones pamiršta mus, keičia savo požiūrį į mus pagal savo interesus ir susidaro nuomonę apie mus pagal

banalią priežastį, argi žinojimas, jog mūsų Dievas yra nekintantis, kad Jo požiūris į mus yra toks, koks buvo

ankstesnėje amžinybėje, ir toks bus ateinančioje amžinybėje, nėra nuostabus stiprybės šaltinis? Kiek daug

ramybės suteikia krikščionio širdžiai suvokimas, jog mūsų dangiškas Tėvas niekada nesikeičia! Mes, eidami

pas Jį, neturime galvoti ar Jis palankiai sutiks mus. Jis visada yra atidus kančiai ir poreikiams kaip ir meilei

bei tikėjimui. Jis neturi darbo valandų nė momentų, kuriais nenori nieko matyti. Taip pat Jo mintys nesikeičia.

Šiandien Jis jaučia savo kūriniams- kritusiems nusidėjėliams tą patį, ką ir jautė, siųsdamas savo viengimį Sūnų

mirti už juos. Dievas niekada nekeičia savo nuotaikų, nei atšąla savo jausmuose, nei praranda entuziazmą. Jo

nuostata į nuodėmę yra tokia pati, kokia ir buvo tuomet, kai Jis išvijo nusidėjusį žmogų iš Edeno sodo; ir Jo

nuostata į nusidėjėlį yra tokia pati kaip ir tuomet, kai Jis šaukė: ”Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate

prislėgti, ir Aš atgaivinsiu jus.”(Mato 11:28). Dievas nepasiduoda kompromisams nė spaudimui. Jo

neįmanoma įtikinti pakeisti savo žodį nė priversti atsakyti į egoistinę maldą. Visose mūsų pastangose rasti

Dievą, patikti Jam, turėti bendrystę su Juo, mes turime prisiminti, jog visi pasikeitimai priklauso mums. “Aš,

Viešpats, nesikeičiu”. Mūsų dalis yra išpildyti viską, ką Jis aiškiai apreiškė, suderinti mūsų gyvenimus pagal

Jo apreikštą valią, tuomet Jo beribė jėga pradės veikti mūsų labui tokiu būdu, kokiu tai išdėstyta Evangelijoje,

tiesos žodyje.

10 skyrius

Dievas yra visažinantis

“Viešpatie, Tu žinai visus dalykus. Tu žinai, kada aš keliuosi ir kada atsisėdu. Tu žinai visus mano kelius.

Aš negaliu pasakyti Tau kažko, ko Tu nežinai, ir bandyti nuslėpti kažką nuo Tavęs yra tuščia. Tobulo Tavo

pažinimo šviesoje, aš norėčiau būti kaip mažas vaikas. Padėk man atmesti visus rūpesčius, nes Tu žinai kelius,

kuriuos aš pasirenku, ir, kai Tu išbandysi mane, aš tapsiu kaip šviečiantis auksas. Amen.”

Tai, kad Dievas yra visur esantis, reiškia, jog Jis turi tobulą visko pažinimą, todėl Jam nereikia mokytis.

Taip pat tai reiškia, kad Dievas niekada nieko neišmoko nė gali išmokti. Šv. Raštas sako, jog Dievo niekas

negali pamokyti. “Kas nukreipė Viešpaties Dvasią ir buvo Jo patarėjas? Kas davė Jam patarimą, kas mokė Jį

teisingumo ir pažinimo, kas parodė Jam supratimo kelią?”(Izaijo 40:13-14); “Ir kas gi pažino Viešpaties mintį?

Ir kas buvo Jo patarėju?”(Rom.11:34). Šie retoriniai Izaijo ir Pauliaus klausimai parodo, jog Dievas niekada

nesimokė. Nuo čia yra tik vienas žingsnis iki išvados, jog Dievas negali išmokti. Jei Jis kažkuriuo momentu

ar kažkokiu būdu sužinotų kažką, ko anksčiau nežinojo, būtų netobulas. Galvoti apie Dievą kaip tokį, kuris

turi atsisėsti prie mokytojo, kad ir prie pačio arkangelo ar serafimo, kojų, reiškia galvoti ne apie Aukščiausiąjį

Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją. Aš manau, jog šį negatyvų žvilgsnį į dievišką visuresybę pateisina aplinkybės.

Mūsų intelektualus Dievo pažinimas yra toks mažas ir neaiškus, kad kartais, bandydami geriau Jį suprasti, mes

galvojame apie tai, koks nėra Jis. Mes, norėdami pažinti dieviškas savybes šioje knygoje, jau ne kartą

pradėjome nuo negatyvios pusės. Mes jau matėme, jog Dievas neturi kilmės nė pradžios, jog Jam nereikia

padėjėjų, jog Jame nevyksta pasikeitimai, jog Jo esybėje nėra ribų. Šį būdą, kuriuo parodoma koks yra Dievas,

remiantis tuo, koks Jis nėra, naudojo ir Šv. Rašto įkvėpti užrašytojai. “Ar nežinai? Ar negirdėjai?” - šaukia

Izaijas – “Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepavargsta, Jo išmintis

neišsemiama.”(Izaijo 40:28). Taip pat Dievo pareiškimas-”Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu…”(Malach.3:6)-

pasako mums apie Jo visuresiškumą daugiau negu tūkstančiai žodžių. Paulius skelbė Dievo amžiną

nekintamumą negatyvia forma: ”Nemeluojantis Dievas” (Titui 1:2) ir angelas sakė: ”Nes Dievui nėra negalimų

dalykų”(Luko 1:37); šie du susijungę negatyvai tampa aiškiu pozityvu.

Tai, kad Dievas yra visuresantis, moko ne tik Šv.Raštas. Mes galime iš visko, kas mokoma apie Jį,

padaryti tokią išvadą. Dievas tobulai pažįsta save ir, būdamas visų dalykų Šaltiniu bei Autoriumi, Jis gali

pažinti viską, ką galima pažinti, ir pažįsta viską tobulai. Jis pažįsta viską, kas jau buvo, ir viską, kas dar turi

įvykti. Dievas iš karto ir be jokių pastangų žino viską; Jis pažįsta visas materijas, visus protus, visas dvasias,

visas būtybes, visą kūriniją, visus įstatymus, visus santykius, visas priežastis, visus sumanymus, visas

paslaptis, visas mįsles, visus jausmus ir troškimus, visus sostus ir viešpatystes, visas asmenybes, visus

matomus ir nematomus dalykus žemėje bei danguje, laikus, gyvenimus, mirtį, blogį, dangų ir pragarą. Dievas

pažįsta viską tobulai, todėl Jis nežino vieno dalyko geriau už kitą; Jis pažįsta viską vienodai. Jis niekada

neatranda nieko naujo. Jis niekada nenustemba ir nesutrinka. Jis niekada neklausia (išskyrus tuomet, kai

klausia pas žmogų jo pačio naudai) nė ieško informacijos. Dievas egzistuoja pats savyje ir pažįsta tai, ko nė

vienas kūrinys niekada negalės pažinti t.y. Jis pažįsta save tobulai. “…niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo

Dvasia.”(1Kor.2:11). Tik Beribis gali pažinti Beribį.

Dievo visuresybė kelia mūsų baimę ir susižavėjimą. Tai, kad Dievas pažįsta kiekvieną žmogų tobulai,

gali sukelti baimę žmogui, kuris turi ką slėpti: neatleistą nuodėmę ar nusikaltimą prieš žmones ir Dievą. Siela,

kuri nebuvo palaiminta, tikrai gali drebėti, nes Dievas žino visų jos pasiteisinimų tuštybę ir niekada nepriima

išsisukinėjimų dėl nuodėmingo elgesio, nes Jis žino tikrąją jo priežastį. “Tu laikai mūsų kaltes savo

akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes- savo veido šviesoje.”(Psal.90:8). Kaip baisu matyti Adomo vaikus,

bandančius pasislėpti tarp sodo medžių! Kur jie gali pasislėpti nuo Viešpaties? “Kur nuo Tavo Dvasios aš

pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu? (…) Jei sakyčiau: “Tamsa teapdengia mane”, naktis aplinkui mane

pavirstų šviesa. Tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.”(Psal.137:7,11-12). O mums,

kurie ieškome priebėgos viltyje, iškeltoje prieš mus Evangelijoje, žinojimas, jog mūsų dangiškas Tėvas pažįsta

mus tobulai, yra labai malonus. Joks kaltintojas negali apkaltinti mūsų prieš Jį, jokio priešo puolimas neturi

sėkmės, jokia gėdinga praeitis negali pažeminti mūsų, jokia netikėta silpnybė neprivers Dievo pasitraukti nuo

mūsų, nes Jis pažino mus tobulai dar prieš mums pažįstant Jį ir pašaukė mus, tobulai žinodamas, kas yra

mumyse. “Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nebepasitrauks nuo tavęs ir mano ramybės

sandora nepaliks tavęs”- sako Viešpats.”(Izaijo 54:10). Mūsų dangiškas Tėvas žino, kas esame mes, ir

prisimena, jog buvome sukurti iš dulkių. Jis žinojo mūsų įgimtą nelaimę ir nusprendė išgelbėti mus (Izaijo

48:8-11). Jo viengimis Sūnus, vaikščiodamas tarp mūsų, jautė mūsų skausmus. Jis pažino mūsų kentėjimus ir

sunkumus ne teoriškai; Jis pats pergyveno juos, todėl supranta mus. Kokia bebūtų mūsų situacija, Dievas žino

viską ir rūpinasi mumis taip, kaip niekas negali pasirūpinti.

11 skyrius

Dievas yra išmintingas

“Kristau, Tu, kaip ir mes, buvai visaip gundomas, bet nenusidėjai, todėl padėk mums nugalėti norą būti

išmintingais savo ir tokių pačių neišmanėlių, kaip mes, akyse. Mes atsižadame savo išminties ir kvailystės, ir

bėgame pas Tave, kuris esi Dievo Išmintis ir Galia. Amen.”

Šį trumpą mokymą apie Dievo išmintį pradėkime nuo tikėjimo Juo. Toliau laikykimės mūsų taisyklės ir

nebandykime suvokti tam, kad galėtume tikėti, bet tikėkime, kad galėtume suvokti. Taigi neieškokime

įrodymų, kad Dievas yra išmintingas. Joks įrodymas neįtikins netikinčio proto, o garbinančiai širdžiai jų ir

nereikia. “Palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes Jam priklauso išmintis ir galia” - šaukė pranašas

Danielius – “Jis (…) teikia išminties ir supratimo. Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir

šviesa yra aplink Jį.”(Dan.2:20-22). Tikintysis ir angelų choras atsako į tai: ”Amen! Palaiminimas ir šlovė, ir

išmintis, ir padėka, ir garbė, ir jėga, ir galybė mūsų Dievui per amžių amžius. Amen!”(Apr.7:13). Tokiam

žmogui niekada nekyla noras reikalauti iš Dievo įrodymų apie Jo išmintį ar jėgą. Argi nepakanka to, kad Jis

yra Dievas? Kai krikščioniška teologija skelbia, kad Dievas yra išmintingas, tai reiškia žymiai daugiau negu

yra sakoma ar gali būti pasakyta, nes ji bando paparastu žodžiu pasakyti tokią nesuvokiamą pilnatvę, kuri savo

svoriu gali sudaužyti ir prispausti. “Jo išmintis begalinė” - sako psalmininkas (Psal.147:5). Teologija būtent ir

bando išreikšti šią begalybę. Žodis “beribis” kalba apie tai, kas yra vienintelis, todėl čia negali būti jokių

papildymų. Mes negalime sakyti “daugiau vienintelis” ar “labai begalinis”. Prieš begalybę mes liekame tylūs.

Iš tiesų egzistuoja kita žemesnė ir sukurta išmintis, kurią Dievas suteikė savo kūriniams. Tačiau, palyginus

kūrinio ar visų kūrinių išmintį su beribe Dievo išmintimi, ji atrodo juokingai maža. Todėl Paulius, sakydamas,

kad Dievas yra vienintelis ir išmintingasis Dievas, yra teisus. Dievas yra išmintingas pats savyje ir visa

nuostabi žmonių bei angelų išmintis yra tik to nesukurto spindesio, tekančio nuo dangaus Didybės sosto,

atspindys.

Mintis apie Dievą, kaip be galo išmintingą, yra kiekvienos tiesos šaknyje. Ji yra viena tikėjimo dalis

būtina visų kitų tikėjimo apie Dievą dalių išlaikymui. Mūsų, kaip kūrinių, nuomonė apie Dievą neturi įtakos

Jam, bet mūsų moralinis supratimas reikalauja, kad priskirtume Kūrėjui ir visko Išlaikytojui tobulą išmintį.

Priešingu atveju mes išsižadėtume to, kas yra mumyse, ir to, kas išskiria mus iš gyvulių. Šv. Rašte išmintis,

kalbant apie Dievą ir gerus žmones, turi savyje ryškų moralės atspindį. Ji yra tyra, mylinti ir gera. Išmintis,

kuri yra tik paprastas gudrumas, dažniausiai priskiriama blogiems žmonėms, bet tokios rūšies išmintis yra

apgaulinga ir netikra. Šios dvi išmintys amžinai kovoja tarpusavyje. Jei žiūrime nuo Sinajaus ar Golgotos

aukštumų, matome, kad visa pasaulio istorija yra tik kova tarp Dievo išminties ir velnio bei kritusių žmonių

gudrumo. Galutinis šios kovos rezultatas nekelia jokių abejonių. Galiausiai netobulas turės kristi prieš tobulą.

Dievas įspėjo, jog Jis pagaus išmintinguosius jų pačių gudrybėse ir pavers nieku protingųjų supratimą.

Be visų kitų dalykų išmintis yra sugebėjimas planuoti tobulus dalykus ir per tobuliausius būdus pasiekti

juos. Ji mato pabaigą pradžioje, todėl jai nereikia spėlioti. Išmintis mato viską, kiekvienos dalies teisingą

santykį su viskuo, todėl ji gali veikti ir pasiekti numatytus tikslus su nepriekaištingu tikslumu. Dievas daro

viską su tobula išmintimi pirmiausia dėl savo šlovės, o paskui dėl žmonių gerbūvio. Be to, visi Jo veiksmai

yra tiek tyri, kiek ir išmintingi, ir tiek geri, kiek išmintingi ir tyri. Jų ne tik neįmanoma padaryti geriau, bet

netgi neįmanoma įsivaizduoti geresnio būdo padaryti juos. Be galo išmintingas Dievas privalo veikti taip, kad

riboti Jo kūriniai neturėtų jokių galimybių patobulinti Jo veiksmus. Viešpatie, kokie gausūs Tavo darbai! Visi

jie padaryti išmintingai, žemė pilna Tavo turtų!

Be kūrinijos Dievo išmintis liktų amžiams nežinoma ir paslėpta dieviškos prigimties gelmėje. Dievas

sukūrė kūriniją savo malonumui ir jos džiaugsmui Juo. “Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai

gerai.”(Prad.1:31). Per visus amžius daug buvo tų, kurie teigė, jog negali tikėti išmintimi, kuri yra pasaulio

sukūrimo pamatas, nes jame yra daug blogio. Voltaire savo kūrinyje “Candide” pristato užsispyrusį optimistą,

dr.Pangloss, ir įdeda į jo burną visus argumentus, palankius “geriausiam iš visų įmanomų pasaulių” filosofijai.

Šis prancūzų cinikas mėgavosi, pastatęs seną profesorių į situaciją, kurioje šio filosofija tapo kvailyste. Tačiau

krikščioniška samprata apie gyvenimą yra labiau realistinė už dr. Pangloss supratimą. Ji teigia, kad šis pasaulis

kol kas nėra geriausias iš visų įmanomų pasaulių; jis yra didžiulės nelaimės, - žmogaus kritimo - šešėlyje.

Šv.Rašto užrašytojai aiškiai sako, jog visa kūrinija dejuoja lyg būtų apimta gimdymo skausmų; ji kenčia nuo

kritimo pasekmių. Jie neieško pakankamų priežasčių, o sako, jog “…kūrinija buvo pajungta tuštybei,- ne savo

noru, bet to, kuris pajungė, valia, - su viltimi…”(Rom.8:20). Čia apaštalas nebando pateisinti Dievo veiksmų

su žmonėmis, o tik skelbia Jo darbus. Dievas pasirūpins savo gynyba. Taigi visoms mūsų ašaroms yra viltis.

Kai ateis Kristaus triumfo valanda, kenčiantis pasaulis įeis į šlovingą Dievo vaikų laisvę. Naujos kūrinijos

žmonėms auksinis amžius yra ne praeityje, o ateityje; ir, jam prasidėjus, nustebusi visata pamatys, kad Dievas

veikė dėl mūsų visoje išmintyje. O šiuo laiku tegul mūsų viltis remiasi į vienintelį ir išmintingąjį Dievą, mūsų

Gelbėtoją; kantriai laukime Jo lėtai besivystančių, bet palaimintų tikslų atbaigimo. Nepaisant visų ašarų,

skausmo ir mirties, tikėkime, kad Dievas, kuris sukūrė mus, yra be galo išmintingas ir geras. Kaip Abraomas

nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, atiduodamas šlovę Jam, ir buvo užtikrintas,

jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir išpildyti, taip ir mes nukreipkime savo viltis tik į Dievą ir patikėkime viltimi

nesant jokios vilties, kol išauš nauja diena. Ilsėkimės ant to, koks yra Dievas. Aš manau, jog tik toks tikėjimas

yra tikras. Tikėjimas, kuris ieško matomų atramų, nėra tikras. Jėzus pasakė Tomui: ”Tu įtikėjai, nes pamatei

mane. Palaiminti, kurie tiki nematę.”(Jono 20:29). Tikėjimas žino, kad, nepaisant kaip viskas atrodo šiame

kritusiame pasaulyje, Dievo darbai yra atlikti tobuloje išmintyje. Dievo Sūnaus įsikūnijimas buvo vienas

galingiausių Dievo darbų ir mes galime būti tikri, kad šis didis darbas buvo atliktas tokiame tobulume, kokiame

jį gali padaryti tik beribis Dievas. “Ir neginčijamai yra didelė dievotumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas

kūne…”(1Tim.3:16) Atpirkimas buvo atliktas su tokiu pat tobulumu kaip ir visi kiti Dievo darbai. Mes menkai

galime suprasti tai, bet žinome, kad Kristaus atpirkimas tobulai sutaikė Dievą su žmogumi ir atvėrė dangaus

karalystės vartus visiems tikintiesiems. Mūsų pareiga yra ne aiškinti, o skelbti. Aš nežinau ar įmanoma suprasti

viską, kas įvyko ant kryžiaus. Petras sako, kad nė angelai nesupranta to, nors jie labai trokšta pažvelgti į šių

dalykų vidų.

Evangelijos veikimas, atgimimas iš naujo, Dievo Dvasios apsigyvenimas žmogiškoje prigimtyje,

galutinis blogio pralaimėjimas ir Kristaus karalystės įtvirtinimas, - visi šie dalykai iškilo ir toliau kyla iš beribės

dieviškos išminties pilnatvės. Ryškiausios pačio švenčiausio stebėtojo akys negali surasti nė mažiausio

trūkumo veiksmuose, per kuriuos Dievas įgyvendino visa tai; ir nė visa serafimų bei cherubinų išmintis

nesurastų būdo, kuriuo būtų galima padaryti tai geriau. “Aš žinau, kad visa, ką Dievas daro, yra amžina, -

nieko negalima nei pridėti, nei atimti. Dievas daro tai, kad žmonės bijotų Jo.”(Eklz.3:14).

Tiesą apie dievišką išmintį, kaip pagrindinį mūsų credo doktrininį principą, yra gyvybiškai svarbu

išlaikyti, tačiau to nepakanka. Mes turime perkelti ją į kasdieninį gyvenimą per tikėjimo lavinimą ir maldą.

Tikėjimas, kad mūsų Tėvas nuolat kuria aplink mus aplinkybes, kurios veikia mūsų šiandieniniam ir būsimam

labui, suteikia sielai tikrą palaiminimą. Dauguma iš mūsų einame per gyvenimą beveik nesimelsdami, kažką

planuodami, kovodami dėl padėties, laukdami, bet niekada nesame užtikrinti ir visada slaptai bijome nuklysti.

Tai yra tragiškas tiesos švaistymas ir tai niekada nesuteikia poilsio širdžiai, todėl eikime geresniu keliu t.y.

atmeskime savąją išmintį ir priimkime beribę Dievo išmintį. Mūsų nenumalšinamas troškimas žinoti, kas bus

ateityje, yra pakankamai natūralus, tačiau jis yra tikra kliūtis mūsų dvasiniam augimui. Dievas prisiėmė sau

visą atsakomybę dėl amžinojo mūsų gerbūvio ir yra pasiruošęs prisiimti mūsų gyvenimo kontrolę tuo pačiu

momentu, kai mes tikėjimu atsigręšime į Jį. Štai Jo pažadas: ”Aš vesiu akluosius jiems nežinomais keliais,

nepažįstamais takais; pakeisiu jiems tamsą šviesa, kreivus takus-tiesiais. Aš įvykdysiu tai ir nepaliksiu

jų.”(Izaijo 42:16). Dievas nuolat ragina mus pasitikėti Juo tamsoje. “Aš eisiu pirma tavęs, sulyginsiu kalnus,

sutrupinsiu varines duris ir sulaužysiu geležinius užkaiščius. Aš duosiu tau paslėptus lobius ir labiausiai

saugomas paslaptis, kad žinotum, jog Aš esu Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šaukiu tave vardu.”(Izaijo 45:2-

3). Mus įkvepia žinojimas, jog daug galingų Dievo darbų buvo padaryti slaptoje, toli nuo žmonių ir angelų

akių. Kai Dievas kūrė žemę ir dangų, virš gelmių buvo tamsa. Kai Dievo Sūnus tapo kūnu, kurį laiką Jis

praleido slaptoje, mergelės įsčiose. Kai Jis mirė dėl pasaulio, padarė tai tamsoje, kad niekas nematytų

pabaigos. Kai Jis prisikėlė iš numirusių, buvo labai ankstus rytas. Niekas nematė Jo prisikeliant. Dievas tarsi

sakė: ”Tau turi rūpėti tik tai, kas esu Aš, nes į tai remiasi tavo viltis ir ramybė. Aš padarysiu tai, ką turiu

padaryti, ir galiausiai viskas iškils į šviesą, tačiau kaip padarysiu tai, yra mano paslaptis. Pasitikėk manimi ir

nebijok”. Ko mums dar trūksta, jei su mumis yra Dievo gerumas, kuris trokšta mums geriausio, Dievo išmintis,

kuri planuoja tai, ir Dievo jėga, kuri pasiekia tai? Iš tiesų, mes esame labiausiai palaiminti iš visų kūrinių.

12 skyrius

Dievas yra visagalis

“Dangiškas Tėve, mes girdėjome Tave sakant: ”Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir

būk tobulas”. Tačiau, kaip mes, būdami tokie silpni ir iš prigimties nuodėmingi, galėsime vaikščioti tobulumo

keliais, jei Tu nesuteiksi mums savo jėgos? Leisk mums suprasti didelės Tavo jėgos veikimą Kristuje, kai

prikėlei Jį iš mirusiųjų ir pasodinai savo dešinėje danguje. Amen.”

Tuo momentu, kai Jonas matė regėjimą, jis girdėjo kažką panašaus į gausios minios balsą ar daugybės

vandenų šniokštimą, ar galingų griaustinių dundėjimą. Šis balsas skelbė Dievo suverenumą ir visagalybę:

”Aleliuja! Viešpats, Visagalis Dievas įtvirtino savo karalystę!” (Apr.19:6). Suverenumas ir visagališkumas

turi eiti kartu. Vienas negali egzistuoti be kito. Dievas privalo turėti absoliučią galią, jei nori suvereniai

viešpatauti. Būtent tai reiškia žodis “visagalis” t.y. “turintis visą galią”. Šio žodžio kilmė yra lotyniška ir

Biblijoje jis yra vartojamas tik kalbant apie Dievą. Tik Jis yra Visagalis. Dievas turi tai, ko nė vienas kūrinys

negali turėti: jėgos pilnatvę, absoliučią galią. Mes žinome tai per dievišką apreiškimą ir, žinodami,

pripažįstame, jog tai visiškai sutinka su logika. Pripažindami, kad Dievas yra beribis ir egzistuojantis pats

savyje, mes tuoj pat pamatome, jog Jis turi būti ir visagalis; taip mūsų protas atsiklaupia garbinti dievišką

visagalybę. “…galybė priklauso Dievui”, - sako psalmininkas (Psal.62:11) ir Paulius skelbia, jog visa kūrinija

liudija apie amžiną Dievo galią (Rom. 1:20). Dievas yra beribis, todėl viskas, ką Jis turi, taip pat neturi ribų.

Taigi Dievo galia yra beribė. Jis yra visagalis. Taip pat matome, kad Dievas, savyje egzistuojantis Kūrėjas,

yra visos egzistuojančios galios šaltinis. Dievas suteikė savo jėgą kūriniams, bet, būdamas savarankiškas

savyje, Jis negali atsisakyti savo tobulumų, o galia yra vienas iš jų, todėl Viešpats neprarado nė vieno jos lašo.

Jis suteikia ją kitiems, bet dėl to ji nemažėja Jame; ir viskas, ką suteikia Jis, toliau išlieka Jo ir vėl grįžta Jam.

Jis visada turi pasilikti tokiu pačiu, kokiu buvo visada: Viešpačiu visagaliu Dievu.

Neįmanoma skaityti Bibliją ir nepastebėti skirtumo tarp Šv. Rašto ir šiuolaikinio žmogaus nuostatų.

Šiandien mes kenčiame nuo pasaulietiško mąstymo. Ten, kur šventieji Biblijos užrašytojai matė Dievą, mes

matome gamtos dėsnius. Jų pasaulis buvo apgyvendintas, o mūsų- beveik tuščias. Jų pasaulis buvo gyvas ir

asmeninis, o mūsų- miręs ir beasmenis. Dievas viešpatavo jų pasauliui, o mūsiškis yra valdomas gamtos dėsnių

ir mes visada esame toli nuo Dievo. Kokie yra tie gamtos dėsniai arba įstatymai, išstūmę Dievą iš milijonų

žmonių protų? Įstatymas turi dvi prasmes. Viena yra išorinė norma, kurios verčia laikytis valdžia (pavyzdžiui,

įstatymas apie vagystę). O antroji vartojama, kalbant apie veiksnius, vykstančius visatoje, bet toks vartojimas

yra klaidingas. Tai, ką mes matome gamtoje, yra Dievo galios ir išminties keliai per kūriniją. Tiksliau sakant,

tai yra fenomenai, o ne įstatymai, bet mes vadiname juos įstatymais, prilygindami visuomenės įstatymams.

Mokslas stebi formą, kuria veikia Dievo galia, atranda pastovią taisyklę joje ir pavadina ją įstatymu arba

dėsniu. Dievo veiksmų kūrinijoje vienodumas leidžia mokslininkui nuspėti gamtos fenomenų kursą. Visų

mokslinių tiesų pamatas yra Dievo veikimo šiame pasaulyje pastovumas ir patikimumas. Ant jo mokslininkas

stato savo tikėjimą ir taip sugeba pasiekti didelių bei naudingų dalykų navigacijoje, chemijoje, žemdirbystėje

ar medicinoje. O religija grįžta prie Dievo prigimties. Jai rūpi ne Dievo pėdsakai kūrinijoje, bet Tas, kuris

palieka juos. Pagrindinis religijos dėmesys yra sutelktas į Tą, kuris yra visų dalykų Šaltinis; visų fenomenų

Šeimininkas. Filosofija suteikia Jam įvairius vardus ir man atrodo, kad Rudolf Otto suteikė patį šiurpiausią:

”Tai aktyvi, niekada nepavargstanti, gigantiška ir absoliuti pasaulio energija”21. Krikščioniui malonu galvoti,

jog ši “pasaulio energija” vieną kartą pasakė: “Aš Esu”; ir pats didžiausias Mokytojas išmokė savo mokinius

kreiptis į Jį kaip į Asmenį: ”Melskitės taip: mūsų Tėve, kuris esi danguje, tebūna pašlovintas Tavo vardas”.

Biblijos žmonės visur išlaikė bendrystę su “absoliučiu gigantu” tokia asmenine kalba, kokią tik leidžia

žmogiški žodžiai; ir su Juo tiek pranašas, tiek paprastas šventasis vaikščiojo šiltoje, artimoje ir pripildančioje

bendrystėje.

Visagališkumas yra ne terminas, kurį suteikiame absoliučiai jėgai, o viena iš Dievo, kaip Asmens,

savybių. Mes, krikščionys, tikime, kad Jis yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų tų, kurie tiki Juo

amžinajam gyvenimui, Tėvas. Garbintojas suranda šiame pažinime nuostabų jėgos šaltinį savo vidiniam

gyvenimui. Jo tikėjimas pakyla dideliam šuoliui ir pasiekia bendrystę su Tuo, kuris gali padaryti tai, ką

nusprendžia padaryti; kuriam nėra nieko sunkaus, nes Jis turi absoliučią jėgą. Dievas turi savo rankose visą

visatos jėgą, todėl Jis gali bet kokį dalyką daryti visiškai lengvai. Visi Jo veiksmai vyksta be didelių pastangų.

Jis neišnaudoja savo galios tiek, kad paskui Jam reikėtų atsistatyti. Dievo egzistavimas savyje daro

nereikalingu bet kokį išorinį būdą jėgai atnaujinti. Viešpats turi savyje visą reikalingą jėgą padaryti tai, ką

nusprendžia padaryti. Presbiteronų pastorius A.B.Simpson, artėdamas prie savo gyvenimo vidurio, praradęs

sveikatą, visiškai nusivylęs ir pasiruošęs palikti tarnavimą, pakilo, išgirdęs vieną paprastą dvasinę

afroamerikiečių giesmę, kuri sako: ”Nieko nėra per daug sunkaus Jėzui; nė vienas žmogus negali veikti taip,

kaip Jis”. Ši žinia įsmigo kaip strėlė į jo širdį, sužadindama tikėjimą, viltį ir gyvenimą tiek jo kūnui, tiek sielai.

Simpson nusprendė pabūti vienumoje su Dievu ir po to pakilo visiškai sveikas bei tęsė tarnavimą pilnas

džiaugsmo. Vėliau jis įkūrė organizaciją, kuri virto viena didžiausių misijų. Po to susitikimo su Viešpačiui jis

tarnavo Kristui dar 35 metus. Tikėjimas beribe Dievo jėga suteikė jam stiprybės, kurios reikėjo eiti pirmyn.

13 skyrius

Dievas yra neprilygstamas

“Mūsų Viešpatie, nėra panašaus į Tave nei aukštai danguje, nei žemai žemėje. Tavo yra didybė, galybė

ir neprilygstamumas. Viskas, kas yra danguje ir žemėje, priklauso Tau; Tavo yra valdžia, jėga ir šlovė per

amžius ir Tu esi visko Galva. Amen.”

Kai mes kalbame apie Dievą, kaip apie neprilygstamą, norime pasakyti, jog Jis yra žymiai aukščiau už

visą sukurtą visatą; Jis yra tiek aukščiau, jog žmogiškas protas nepajėgia įsivaizduoti to. Be to, norėdami

teisingai galvoti apie tai, turime suprasti, jog “žymiai aukščiau” reiškia ne fizinę distanciją, o būtybės kokybę.

Mums rūpi ne atstumai visatoje, ne paprastas aukštis, o gyvenimas. Dievas yra Dvasia ir Jam neturi prasmės

nei atstumas, nei didumas. Mums jie yra naudingi kaip analogai, todėl Dievas naudoja juos, kai nusileidžia iki

mūsų riboto supratimo. Dievo žodžiai, užrašyti Izaijo knygoje: ”Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris

gyvena amžinybėje…”(Izaijo 57:15), sudaro įspūdį apie aukštį, bet taip yra todėl, kad mes gyvename

materialiame laiko ir erdvės pasaulyje, ir abstrakčius dalykus galime suvokti tik tada, kai jie kažkokia forma

yra prilyginami materialiems dalykams. Jei žmogaus širdis nori išsilaisvinti iš matomo pasaulio tironijos, ji

turi išmokti išversti kalbą, kurią Dvasia naudoja mūsų pamokymui, į aukštesnį lygį. Dvasia suteikia prasmę

21 Rudolf Otto, The Idea of the Holy (New York, Oxford University Press, 1958m.), psl.24

materialiam pasauliui ir be dvasios niekas neturi jokios vertės. Kai maža mergaitė atsiskiria nuo ekskursantų

grupės ir pasimeta kalnuose, tuoj pat visos grupės dėmesys nukrypsta kitur. Grožėjimasis gamtos didybe

užleidžia vietą nerimui dėl dingusios mergaitės. Grupė išsisklaido po kalnus, šaukdama ją ir ieškodama vietos,

kur ji galėjo pasislėpti. Ką parodo šis netikėtas įvykis? Kalnai liko tokie patys, jie ir toliau spindi

nepakartojamu grožiu, bet dabar niekas nesigroži jais. Visas dėmesys yra sutelktas į mergaitę ir ši mažylė yra

žymiai vertingesnė jos tėvams ir draugams už visus tuos didingus kalnus, kuriais jie grožėjosi prieš kelias

minutes. Visas civilizuotas pasaulis pritartų tokiam jų elgesiui, nes ta maža mergaitė yra gabi mylėti, juoktis,

kalbėti, melstis, o kalnai ne. Gebėjimas būti mergaite suteikia jai vertę. Kaip mes negalime palyginti mergaitės

su kalnais, taip negalime palyginti Dievo su niekuo kitu. Negalvokime, jog Dievas yra aukščiausias visų

būtybių didumo skalėje, prasidedančioje nuo paprastos ląstelės, besitęsiančioje per žuvis, paukščius, gyvūnus,

žmones, angelus, cherubinus ir galiausiai pasiekiančioje Dievą. Tai reikštų suteikti Dievui aukščiausią vietą,

bet to nepakanka. Mes turime suteikti Jam neprilygstamumą visa šio žodžio prasme. Dievas visada išliks

išskirtinis nepasiekiamoje šviesoje. Jis yra aukščiau už archangelą kaip ir už vikšrą, nes gelmė, skirianti

archangelą nuo vikšro, turi ribas. Vikšras ir archangelas, nors ir yra labai toli vienas nuo kito kūrinių skalėje,

vis dėlto jie yra viena, nes abu yra sukurti. Abu priklauso “tų, kurie nėra Dievas” kategorijai ir begalybė skiria

juos nuo Dievo.

Susilaikymas ir neįveikiamas potraukis visuomet kovoja širdyje to, kuris nori kalbėti apie Dievą. Vis

dėlto mus guodžia tai, kad pats Dievas įdeda į mūsų širdis troškimą ieškoti Jo ir leidžia kažkiek pažinti Jį, ir

Jam patinka netgi pačios silpniausios mūsų pastangos ieškoti Jo. Jei šventasis, kuris praleido laimingus amžius

šalia Dievo, grįžtų į žemę, kokie nereikšmingi pasirodytų jam čia esančių žmonių nuolatiniai pokalbiai. Kaip

keistai ir tuščiai skambėtų jam žodžiai, kuriuos mes įpratę girdėti nuo sakyklų. Jeigu toks žmogus pradėtų

kalbėti apie Dievą, argi mūsų širdys nebūtų sujaudintos nuostabiais jo žodžiais apie Jį? Ir po tokių pasisakymų,

argi mes pasitenkintume, girdėdami kažką menkesnio už tokią teologiją? Argi nuo to momento mes

nereikalautume iš tų, kurie didžiuojasi mokydami mus, kad jie kalbėtų mums nuo dieviško apreiškimo kalno

arba užsičiauptų? Psalmininkas matė nedorųjų blogus darbus ir jo širdis klausė, kaip tai įmanoma. “Nėra Dievo

baimės prieš jų akis” – paaiškina jis jų nedorumo priežastį ir tuo parodo nuodėmės psichologiją. Kai žmonės

nebijo Dievo, jie laužo Jo įstatymus, nejausdami jokių stabdžių. Jeigu jie pameta Dievo baimę, mintys ir baimė

apie nuodėmės pasekmes nesustabdo jų. Seniau sakydavo, kad tikėjimo žmonės yra tie, kurie vaikšto Dievo

baimėje ir tarnauja Jam su baime. Nesvarbu, kiek artima buvo jų bendrystė su Dievu, kiek karštos buvo jų

maldos, religinio jų gyvenimo pamatas buvo suvokimas, jog Dievas yra vertas pagarbios baimės. Ši mintis

apie neprilygstamą Dievą sutinkama visoje Biblijoje ir suteikia ypatingą atspalvį tikinčiųjų gyvenimui. Ši

Dievo baimė buvo kažkas daugiau negu tik įgimtas pavojaus suvokimas; tai buvo ne racionali baimė, bet gilus

savo menkumo Dievo akivaizdoje supratimas. Visada, kai Dievas pasirodydavo žmonėms Biblijos laikais,

pasekmės būdavo vienodos: kaustanti baimė ir išgąstis, kankinantis nuodėmės ir kaltės jausmas. Kai Dievas

kalbėjo Abraomui, šis klausydavo Jo, parpuolęs veidu į žemę. Kai Mozė matė Dievą degančiame krūme,

paslėpė veidą, bijodamas pažvelgti į Jį. Izaijo matytas regėjimas apie Dievą privertė jį kristi ant žemės ir šaukti:

”Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis.

Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį.”(Izaijo 6:5). Galbūt Danieliaus susitikimas su Dievu buvo

nuostabiausias iš visų. Pranašas matė Tą, kurio “…kūnas buvo kaip berilis, veidas- kaip žaibas, akys -kaip

fakelai, rankos ir kojos- kaip žėrintis varis, o žodžių garsas- kaip didelės minios triukšmas.”(Dan.10:6). Paskui

jis rašė: ”Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė

apėmė juos ir jie pasislėpė. Aš likau vienas. Kai pamačiau šį didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Išgirdau

žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę.”(Dan.10:7-9). Šie patyrimai parodo, jog dieviško

neprilygstamumo regėjimas užbaigia bet kokius ginčus tarp žmogaus ir Dievo. Tokiu momentu žmogų

apleidžia noras ginčytis ir jame lieka tik nuolankus Sauliaus klausimas: ”Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau?”.

Visiškai priešingai jaučiasi šiuolaikiniai krikščionys, turintys savyje didelį užtikrintumą. Lengvabūdiškumas

ir didelė nepagarba Dievo asmeniui, tarpstantys mūsų religiniuose susirinkimuose, yra akivaizdūs gilaus

širdies aklumo įrodymai. Daugelis laiko save krikščionimis ir daug kalba apie Dievą, ir netgi kartais meldžiasi,

bet akivaizdu, jog jie nežino, kas yra Jis. “Viešpaties baimė yra gyvenimo šaltinis”, bet šiandien ji sunkiai

surandama tarp krikščionių. Kartą poetas Goethe, kalbėdamas su draugu Eckermann, palietė religinę temą ir

atkreipė dėmesį į piktnaudžiavimą Dievo vardu. “Žmonės elgiasi su Juo taip”, - sakė jis, - “lyg šis

nesuvokiamas ir aukščiausiasis Asmuo, kuris yra nepasiekiamas žmogišku protu, būtų lygus jiems. Jeigu taip

nebūtų, jie nesakytų:”Viešpatie, Dieve, brangus Dieve, geras Dieve”. Šie išsireiškimai jiems, ypač

dvasininkams, yra kasdieninė burnos frazė, tariama be jokio susimąstymo, ką ji reiškia. Jei jie būtų nustebinti

Dievo didybės, taptų nebyliais ir bijotų net ištarti šiuos žodžius”. 22

14 skyrius

Dievas yra visuresantis

“Mūsų Tėve, mes žinome, kad Tu esi su mumis, tačiau mūsų žinojimas yra tik tiesos šešėlis ir įvaizdis;

jis turi labai mažai to dvasinio skonio ir vidinio pasitenkinimo, kurį toks žinojimas turėtų teikti. Tai yra didysis

mūsų praradimas ir širdies silpnumo priežastis. Dieve, padėk mums pakeisti mūsų gyvenimą taip, kad

galėtume suvokti tikrą žodžių -“Tavo artume yra džiaugsmo pilnatvė”- prasmę. Amen.”

Žodžiai “čia esantis” reiškia “arti”, “kartu”, “šalia”, o priešdėlis “visur” suteikia jam universalumą.

Dievas yra čia ir tuo pačiu visur, artimas visiems, kartu su visais. Doktrina apie Dievo visuresiškumą yra viena

iš aiškiausiai išdėstytų Šv. Rašte. Jo vietos, apreiškiančios ją, yra tokios aiškios, jog, norint iškreipti jų prasmę,

reikia įdėti daug pastangų. Šv.Raštas skelbia, kad Dievas yra visada šalia savo kūrinijos, kad nei danguje, nei

žemėje, nei pragare nėra tokios vietos, kur žmonės galėtų pasislėpti nuo Jo artumo. Jis moko, kad Dievas yra

tolimas ir tuo pačiu artimas; kad Jame žmonės juda, gyvena ir egzistuoja. Visa Biblija leidžia mums aiškiai

suvokti, jog Dievas visada yra arti. Šv. Raštas moko, kad Dievas yra beribis, tai reiškia, jog Jis neturi ribų;

tada ir Jo artumas taip pat negali turėti ribų; Jis yra visuresantis. Savo beribiškumu Jis apglėbia visą ribotą

kūriniją ir išlaiko ją. Nėra jokios vietos, kurioje kažkas galėtų egzistuoti be Jo. Dievas yra mūsų aplinka, kaip

jūra- žuvims ir oras- paukščiams. “Dievas yra virš visų dalykų,” - rašė Hildebert of Lavardin - “po visais

dalykais, visuose ir už visų, bet Jis nėra uždarytas juose; yra už jų, bet nėra jų išstumtas; virš jų, bet ne pakeltas;

po jais, bet neprispaustas. Jis yra virš visko, viešpataujantis viskam; po viskuo, viską išlaikantis; visko viduje,

viską pripildantis”23. Mes negalime atskirti tikėjimo, kad Dievas yra visuresantis, nuo viso mūsų gyvenimo.

Jis turi praktiškas pasekmes daugelyje teologijos dalių ir daro tiesioginę įtaką tam tikroms religinėms

problemoms; pavyzdžiui, pasaulio prigimties problemai. Beveik visi skirtingų laikotarpių ir kultūrų mąstytojai

domėjosi kokia yra šio pasaulio prigimtis. Ar jis yra tik materialus pasaulis, viešpataujantis pats sau, ar jis yra

dvasinis ir jam vadovauja nematomos jėgos? Ar ši sistema veikia pati iš savęs, ar ji yra kažkokia paslaptis? Ar

viskas baigiasi čia, ar visko šaltinis yra ten toli tarp viršukalnių? Krikščioniška teologija tvirtina, jog turi

atsakymus į šiuos klausimus. Ji nemanipuliuoja nė siūlo vieną nuomonę, o pristato: “Taip sako Viešpats”, kaip

22 Johann Peter Eckermann, Conversations with Eckermann (Washington y London: M.Walter Dunn, 1901) 23 A New Dictionary of Quotations (sur. ir red.H.L.Mencken), (New York, Alfred A.Knopf,1942), psl.462-463

autoritetą, į kurį remiasi. Teologija skelbia, jog pasaulis yra dvasinis; jo ištakos yra dvasioje, teka iš dvasios,

savo esybėje jis yra dvasinis ir praranda bet kokią prasmę, jei Dvasia pasitraukia nuo jo.

Dievo visuresiškumo doktrina įasmenina žmogaus santykį su visata, kurioje yra jis. Ši centrinė tiesa

suteikia prasmę kitoms tiesoms ir ypatingą vertę mažam jo gyvenimui. Dievas yra arti žmogaus, kartu su juo

ir šis Dievas pažįsta ir mato jį tobulai. Nuo čia prasideda tikėjimas ir jis, eidamas toliau, priima tūkstančius

kitų nuostabių tiesų, bet visos jos rodo į tai, kad Dievas yra ir yra čia. “Kas artinasi prie Dievo, tam būtina

tikėti, kad Jis yra…” - sakoma laiške Hebr.11:6. Pats Kristus sakė: ”Tikite Dievą- tikėkite ir…”(Jono 14:1).

Nesvarbu, kas būtų tas “ir”, kurį mes pridėtume prie pradinio tikėjimo Dievu, jo struktūra ir visas įmanomas

aukštis vis tiek tvirtai remsis į pirminį pamatą.

Naujasis Testamentas moko, kad Dievas sukūrė pasaulį per Žodį (Logos) ir Žodis yra siejamas su

antruoju Trejybės Asmeniu, kuris buvo pasaulyje dar prieš įsikūnijimą. Žodis sukūrė visus dalykus ir pasilieka

su kūrinija, išlaikydamas ją bei rūpindamasis ja, ir tuo pačiu Jis yra moralinė šviesa, kurios dėka žmonės gali

atskirti blogą nuo gero. Visata veikia, kaip tvarkinga sistema, veikiama ne kažkokių beasmenių įstatymų, o

paklusdama visuresančio Žodžio kuriančiam balsui. W.G.H.Holmes pasakoja kaip garbintojai indusai,

šnibždėdami dievui: “Ar esi čia, ar esi čia?”, liečia medžius ir akmenis, tikėdamiesi, kad jis gyvena ten.

Krikščionis nuolankiai atsako į šį klausimą. “Taip, Dievas yra ten”. Jis yra ten ir čia, ir visur, bet ne pasislėpęs

medyje ar po akmeniu, o laisvas visatoje, artimas visiems, esantis su visais ir per Jėzų Kristų prieinamas

kiekvienai mylinčiai širdžiai. Tikram krikščioniui ši tiesa suteikia gilią paguodą jo skausme ir užtikrintumą

visose gyvenimo situacijose. Jam “Dievo artumo praktika” reiškia ne įsivaizduojamo objekto savo prote, kad

paskui galėtų suvokti jo artumą, susikūrimą, o To, kurį visa sveika teologija skelbia jau esantį ir kuris yra,

nesvarbu kokį suvokimą apie Jį turi kūrinija, realumo pripažinimą. Ši patirtis nėra mistinė, ji yra reali.

Užtikrintumas, kad Dievas visada yra šalia mūsų, kad Jis yra visose pasaulio dalyse, kad Jis yra artimesnis

mums netgi už mūsų pačių mintis, turėtų suteikti didelį, nors ir ne nuolatinį džiaugsmą. Žadėti tikintiesiems

pastovų džiaugsmą ir tuo labiau tikėtis jo nėra garbinga. Kaip vaikas gali rėkti iš skausmo net ir tada, kai yra

saugiame motinos glėbyje, taip krikščionis kartais pažįsta, ką reiškia kentėti, nors ir yra Dievo artume. Paulius

sako, jog jis visada yra linksmas, bet kartu pripažįsta, kad kartais patyrė ir liūdesį; ir Kristus kentėjo skausmą

bei liūdesį, nors niekada neatsitraukė nuo Tėvo (Jono 1:18). Šiame pasaulyje ašaros turi terapinį poveikį.

Balzamas, kurį išskiria šalia Esančiojo drabužiai, gydo mūsų skausmus. Žinojimas, jog nesame vieni,

nuramina visas mūsų gyvenimo audras ir suteikia ramybę mūsų sieloms. Tiek Šv. Raštas, tiek mūsų suvokimas

skelbia, kad Dievas yra čia ir mums lieka tik pamatyti tai kasdieniniuose patyrimuose. A.Fleece rašė: ”Žinoti,

kad Dievas šalia, yra didelis palaiminimas, bet jausti Jo artumą yra tikra laimė”.

15 skyrius

Dievas yra ištikimas

„Kaip yra gera dėkoti Tau ir giedoti gyrių Tavo vardui, matyti Tavo gailestingumą kiekvieną rytą ir Tavo

ištikimybę kiekvieną vakarą. Tavo Sūnus, vaikščiodamas žemėje, buvo ištikimas Tau, o dabar, būdamas

danguje, Jis yra ištikimas mums, savo žemiškiems broliams. Mes, žinodami tai, esame užtikrinti ir einame

pirmyn pilni vilties. Amen.”

Jau anksčiau minėjau, kad Dievo savybės nėra kažkokios atskiros Jo asmenybės dalys, bet Jo vientisos

esybės atspindys. Jos nėra kažkokie “patys savyje dalykai”, o greičiau mintys, kuriomis mes galvojame apie

Dievą; tobulos asmenybės aspektai; vardai, suteikti tam, ką mes žinome, jog yra tiesa apie Dievą. Jei mes

norime turėti teisingą supratimą apie savybes, privalome matyti jas visas sujungtas į visumą. Mes galime

galvoti apie jas atskirai, bet jos negali būti atskirtos pačios savyje. “Neįmanoma, kad visos Dievui priskiriamos

savybės, realybėje būtų atsiskyrę viena nuo kitos, nes Dievas yra tobulas, nors mes ir naudojame skirtingas

formas bei įvairius žodžius apie Jį” - sako Nikolajus Kuzietis - “Taigi nors mes ir sakome, kad Dievas mato,

girdi, ragauja, liečia, sprendžia, jaučia, mąsto ir pan., tiesa yra tokia, jog Jame matymas neatskiriamas nuo

girdėjimo, nei nuo skonio, nei nuo lytėjimo, nei nuo jausmų, nei nuo supratimo. Tuo patvirtinama, kad

teologijos pamatas yra vientisa Dievo savybių visuma, o ne kažkuri viena Jo savybė”24.

Pradėję studijuoti kurią nors vieną Dievo savybę, mes tuoj pat pamatome esencinį visų savybių

vientisumą. Pavyzdžiui, jei Dievas egzistuoja savarankiškai, Jis turi būti nepriklausomas nuo nieko; jei Dievas,

būdamas beribis, turi jėgą, tuomet Jis turi turėti visą, t.y. absoliučią jėgą; jei Dievas turi pažinimą, Jo

beribiškumas užtikrina, kad Jis turi visą pažinimą. Taip pat Jo nekintamumas reiškia Jo ištikimybę. Jei Dievas

nesikeičia, reiškia, jog Jis negali būti neištikimas, nes kitaip tai jau būtų pasikeitimas. Bet koks trūkumas Dievo

asmenybės viduje būtų argumentas Jo netobulumo naudai ir Jis jau negalėtų būti tobulu Dievu. Taip Jo savybės

paaiškina viena kitą ir parodo, kad jos yra tik absoliučiai tobulos dieviškos asmenybės blykstelėjimai, kuriais

gali džiaugtis mūsų protai.

Visi Dievo veiksmai tobulai dera su visomis Jo savybėmis. Nė viena savybė neprieštarauja kitai, visos

jos harmoningai veikia tarpusavyje ir susijungia begalinėje Dievo gelmėje. Viskas, ką daro Dievas, sutinka su

tuo, kas yra Dievas; daryti ir būti yra vienas ir tas pats dalykas Dieve. Mums artimas supratimas apie Dievą,

dažnai pasidalinusį tarp teisingumo ir gailestingumo, iš tiesų yra visiškai klaidingas. Galvoti, jog Dievas iš

pradžių linksta link vienos savo savybės, o paskui link kitos, reiškia įsivaizduoti Dievą, neužtikrintą savyje,

sutrikusi ir emociškai nestabilų. O tai reiškia, jog mes galvojame ne apie tikrąjį Dievą; toks Dievas yra tik

silpnas ir blogai suprastas Jo atspindys mūsų protuose.

Dievas, būdamas tuo, kuo yra, negali nustoti būti tuo, kuo yra, ir būdamas tuo, kuo yra, negali veikti

priešingai savo asmenybei. Jis yra ištikimas ir nesikeičiantis tuo pačiu metu, todėl visi Jo žodžiai ir veiksmai

turi būti ištikimi ir tokiais turi likti. Žmonės, vedami savo troškimų, baimės, silpnumo, nenoro ar kažkokios

išorinės įtakos, tampa neištikimais. Tačiau akivaizdu, kad nė viena iš šių jėgų negali paveikti Dievo. Jame yra

visos vienokio ar kitokio Jo elgesio priežastys. Jokia išorinė jėga negali priversti Dievo; Jis visada kalba ir

veikia, veikiamas tik pačio savęs, savo nepriklausomos valios.

Aš galvoju, jog visos erezijos, kurios sukėlė tiek sunkumų Bažnyčiai per visus amžius, kilo iš neteisingų

supratimų apie Dievą arba vienų Jo savybių iškėlimo prieš kitas. Iškelti vieną savybę ir tuo pačiu metu pamiršti

kitą, reiškia eiti tiesiu keliu link vienos iš teologijos pelkių. Bet būtent tam mes esame nuolat gundomi.

Pavyzdžiui, Biblija moko, kad Dievas yra meilė, bet kai kurie aiškina tai taip, jog neigia, kad Jis yra teisingas,

nors Biblija moko ir apie tai. Kiti biblijinę doktriną apie Dievo gerumą aiškina taip, kad supriešina jį su Jo

šventumu. Dar kiti moko taip, kad Jo gailestingumas pašalina teisingumą ir supranta Dievo suverenumą taip,

kad jis sugriauna arba bent jau sumažina Jo gerumą bei meilę. Mes galime turėti teisingą tiesos suvokimą tik

tada, kai išdrįsime tikėti viskuo, ką Dievas pasakė apie save. Žmogus prisiima didelę atsakomybę, kai pradeda

taisyti Dievo apreiškimą apie save ir pabrėžia tas jo dalis, kurios jam, jo nesupratime, atrodo tinkamos.

Žmogus, kuris drįsta taip elgtis, iš tiesų yra aklas. Juk to daryti visiškai nereikia. Nebijokime ir leiskime tiesai

būti tokiai, kokia ji yra užrašyta. Tarp dieviškų savybių nėra jokio konflikto. Dievo asmenybė yra vientisa. Jis

negali pasidalinti savyje ir kažkuriuo momentu veikti, įkvėptas vienos savybės, kai kitos lieka pasyviomis.

Viskas, kas yra Dievas, turi sutikti su tuo, ką daro Jis. Jo teisingumas turi būti neatsiejamas nuo Jo

gailestingumo ir Jo meilė- nuo teismo. Visa tai tinka ir kitoms Jo savybėms.

24 Nikolajus Kuzietis, The vision of God (New York; E.P.Dutton and Sons, 1928), psl.12

Dievo ištikimybė yra esencinis dalykas sveikoje teologijoje, bet tikinčiajam ji yra kažkas žymiai

daugiau: ji pereina jo suvokimą ir eina toliau, kol tampa maitinančiu jo sielą dalyku. Šv.Raštas ne tik moko

tiesos, bet ir parodo žmonėms jos naudojimo būdus. Biblijos užrašytojai buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes,

gyvenantys šiame pasaulyje. Tai, ko jie išmoko apie Dievą, virto jiems kardu, skydu ir kūju; tai tapo ju

gyvenimo motyvacija, viltimi ir užtikrintu lūkesčiu. Psalmių knygoje mes girdime džiaugsmingus šūkius apie

Dievo ištikimybę. Naujasis Testamentas kalba apie Dievo Tėvo ir Sūnaus Jėzaus Kristaus, kuris priešais

Poncijų Pilotą išlaikė teisingą išpažinimą, ištikimybę ir Apreiškimo knygoje matome Kristų, jojantį ant balto

žirgo link savo galutinės pergalės ir turintį Ištikimojo bei Tikrojo vardus.

Krikščioniškos giesmės džiaugiasi Dievo savybėmis, tame tarpe ir dieviška ištikimybe. Dievo savybės

tampa tuo šaltiniu, iš kurio teka džiaugsmingų melodijų upės. Mes galime surasti senas giesmes, kurios neturi

pavadinimų, bet pirma jų eilutė parodo, apie ką jos gieda: ”džiaugimasis šlovingais Dievo tobulumais”,

”išmintis, didybė ir gerumas”, “visuresybė”, ”visagališkumas ir nekintamumas”, “šlovė, gailestingumas ir

malonė”. Tai yra tik keletas giesmių iš giesmyno, išleisto 1849 metais. Tie, kurie gerai pažįsta krikščioniškų

giesmių istoriją, žino, kad šventų giesmių šaltinis pradėjo tekėti labai seniai - pirmais Bažnyčios metais. Nuo

pat pradžių tikėjimas Dievo tobulumu pagimdė tikinčiuosiuose malonų užtikrintumą ir išmokė juos giedoti per

visus amžius. Ant Dievo ištikimybės ilsisi visa mūsų viltis dėl būsimo palaiminimo. Tik dėl to, kad Viešpats

yra ištikimas, Jis nesulaužys savo sandorų ir išaukštins savo pažadus. Mes gyvensime ramybėje ir ramiai bei

žvelgsime į ateitį tik tuomet, kai būsime visiškai užtikrinti Jo ištikimybe.

Kiekviena širdis gali pritaikyti šią tiesą sau ir padaryti išvadas, kurias ji siūlo ir kurias jos pačios poreikiai

pabrėžia. Gundomas, nerimaujantis, bijantis, nusivylęs šventasis gali surasti naują viltį ir džiaugsmą suvokime,

kad mūsų dangiškas Tėvas yra ištikimas. Jis visada liks ištikimas savo žodžiui. Sandoros vaikai šio gyvenimo

negandose gali būti užtikrinti, jog Jis niekada nepatrauks nuo jų savo mylinčio gailestingumo nė ištikimybės.

16 skyrius

Dievas yra geras

“Viešpatie, iš savo palankumo daryk mums gera. Atlygink mums ne pagal tai, ko mes esame verti, o pagal

savo gerumą. Tuomet mes nebijosime nieko nei dabar, nei ateityje. Amen.”

Žodis “geras” daugeliui žmonių turi vis kitokią prasmę, todėl šią trumpą studiją apie dievišką gerumą aš

pradėsiu nuo jo apibrėžimo. Mes galime suprasti jo prasmę tik per sinonimus, išeidami vienu keliu ir grįždami

skirtingais keliais. Kai krikščioniška teologija kalba, jog Dievas yra geras, tai nėra tas pats, kas sakyti “Dievas

yra teisus” arba “Dievas yra šventas”. Dangaus trimitai skelbia Dievo šventumą ir jo aidas sklinda per žemės

šventuosius bei išmintinguosius visur, kur Viešpats apsireiškė žmonėms, bet šiuo momentu mes kalbame ne

apie šventumą, bet apie gerumą, kuris yra kažkas kito. Dievo gerumas yra tai, kas lenkia Jį būti dosniu, šiltu,

palankiu ir pilnu gerų ketinimų žmonėms. Jis yra jautrus širdyje ir greitas susitapatinti su mumis, ir Jo nuostata

žmonių atžvilgiu visada yra draugiška, maloni ir atvira. Iš savo prigimties Jis yra linkęs suteikti palaiminimą

ir jaučia šventą malonumą, matydamas savo tautos laimę. Biblijos puslapiuose mokoma, kad Dievas yra geras,

ir tai mes turime priimti kaip tikėjimo straipsnį, kurio neįmanoma sužlugdyti. Tai yra vienas iš pamatinių

akmenų bet kokiam solidžiam mąstymui apie Dievą ir jis yra būtinas moralinei pusiausvyrai palaikyti. Galvoti,

kad Dievas galėtų būti geresnis, negu geras, reiškia atmesti viso mąstymo tinkamumą ir galiausiai paneigti bet

kokį moralinį suvokimą. Jei Dievas nėra geras, tuomet negali būti jokio skirtumo tarp gerumo ir žiaurumo; ir

dangų galima vadinti pragaru, o pragarą dangumi. Dievo gerumas stovi už visų Jo palaiminimų, išliejamų ant

mūsų kasdien. Dievas sukūrė ir atpirko mus iš savo gerumo. Juliana of Norwich, kuri gyveno prieš 600 metų,

aiškiai matė, kad visų palaiminimų pamatas yra Dievo gerumas. Nuostabus ir įžvalgus jos mažos knygelės

“Revelations of Divine Love” (“Dieviškos meilės apreiškimas”) 6-tasis skyrius prasideda taip:”Šis

apreiškimas buvo duotas tam, kad išmokytų mūsų sielas įsikabinti į Dievo gerumą”. Toliau ji išvardina daug

didelių Dievo darbų, padarytų mūsų naudai, ir prie kiekvieno iš jų prideda: ”Iš Jo gerumo”. Ji suprato, kad

visas mūsų religinis aktyvumas ir visi malonės būdai, nesvarbu, kokie teisingi ir naudingi jie bebūtų, yra

niekas, jei mes nesuprantame, kad neužtarnautas Dievo gerumas stovi už visų Jo veiksmų.

Dieviškas gerumas, kaip viena iš Dievo savybių, yra beribis, tobulas ir amžinas, kylantis pats iš savęs.

Dievas yra nesikeičiantis, todėl ir Jo gailestingos meilės intensyvumas nesikeičia. Jis niekada nebuvo labiau

geras, negu yra dabar, ir niekada nebus mažiau geras. Jis neišskiria žmonių, Jis leidžia saulei šviesti virš

blogųjų taip pat ryškiai, kaip ir virš gerųjų; Jis siunčia lietų tiek geriems, tiek blogiems. Jo gerumo priežastis

yra Jame pačiame; visi, kurie patiria Dievo gerumą, gauna jį be jokių savo nuopelnų. Su tuo sutinka protas ir

save pažįstanti moralinė išmintis skuba pripažinti, jog žmogiškame elgesyje (netgi pačiame tyriausiame ir

geriausiame) negali būti jokių nuopelnų. Mūsų lūkesčių pamatas yra tik Dievo gerumas. Atgaila, nors ji ir yra

būtina, nėra nuopelnas; ji yra tik sąlyga, leidžianti priimti dosnią Dievo atleidimo dovaną, kylančią iš Jo

gerumo. Malda pati savyje taip pat nėra nuopelnas. Ji neįpareigoja Dievo nė daro Jį skolingą kažkam. Jis girdi

mūsų maldas tik dėl to, kad yra geras. Taip pat tikėjimas nėra nuopelnas; jis yra ne kas kita, kaip tik

pasitikėjimas Dievo gerumu; ir tikėjimo nebuvimas nekalba nieko negatyvaus apie šventą Dievo asmenybę.

Visas žmonijos gyvenimo suvokimas pasikeistų, jei mes galėtume tikėti, kad gyvename po draugišku

dangumi ir dangaus Dievas, nors ir yra išaukštintas jėgoje bei didybėje, nori draugauti su žmogumi. Vis dėlto

nuodėmė padarė mus nedrąsiais ir per daug susirūpinusius savimi. Ilgas gyvenimas sukilime prieš Dievą

pagimdė mumyse baimę, kurios neįmanoma įveikti per vieną dieną. Pagautas sukilėlis neina savanoriškai pas

karalių, prieš kurį kovojo ilgą laiką, norėdamas nuversti jį. Kita vertus, jeigu jis iš tikrųjų atgailauja, gali įeiti

pas Jį, pasitikėdamas tik gailestinga Viešpaties meile. Mokytojas Eckhart ragina mus prisiminti, kad nuo tada,

kai mes atsigręžėme į Viešpatį, netgi pačios didžiausios mūsų nuodėmės yra pamirštos ir Viešpats pasitiki

mumis taip, lyg mes būtume niekada nenusidėję. Galbūt kažkas, nepaisant visų savo nuodėmių, iš tikrųjų

norintis susitaikyti su Dievu, atsargiai paklaus: “Jei aš ateisiu pas Dievą, kaip Jis elgsis su manimi? Kaip Jis

žiūrės į mane?”. Atsakymas yra štai koks: mes sutiksime Jį tokį patį, kaip Jėzų. “Kas matė mane“ - sako Jėzus

- “matė Tėvą”. Kristus vaikščiojo žemėje tarp žmonių, norėdamas parodyti, koks yra Dievas; Jis siekė apreikšti

tikrąją Dievo prigimtį žmonijai, kuri turėjo neteisingą supratimą apie Jį. Tai buvo vienas iš dalykų, kurį Jis

padarė, būdamas kūne, ir padarė tobulai. Iš Viešpaties Jėzaus mes sužinome kaip Dievas elgiasi su žmonėmis.

Veidmainis ir nenuoširdus sutiks Jį šaltą ir tolimą; atgailaujantis suras Jį gailestingą; pripažįstantis savo

nuodėmes- dosnų bei palankų. Su išsigandusiu Dievas bus draugiškas; su vargšu dvasioje – atleidžiantis; su

nesuprantančiu - supratingas; su silpnu - atsargus; su svetimšaliu - svetingas. Žiūrėdami į savo nuostatas, mes

galime žinoti, kokį sutiksime Jį. Dievo gerumas yra neišsenkantis ir trykštantis šiluma šaltinis, bet Jis neverčia

žmonių atkreipti dėmesį į save. Jei mes norime būti priimti, kaip sūnus palaidūnas, turime artintis prie Jo;

galbūt fariziejai ir legalistai pyks, bet Tėvo namuose girdėsis muzika ir šokiai.

Dievo didybė kelia mumyse baimę, bet Jo gerumas įkvepia nebijoti Jo. Bijoti ir nejausti baimės - čia yra

tikėjimo paradoksas. “Dieve, Tu esi mano viltis, mano dangiškas poilsis, mano visas džiaugsmas čia, žemėje,

atsakyk į mano maldą: parodyk man savo gerumą; savo nuostabų veidą; amžinos dienos spindesį. Priešais

tikėjimo apšviestas akis praeik su visu savo palankiu gerumu; Aš trokštu pamatyti Tavo gerumą. O, kad aš

galėčiau matyti Tavo besišypsantį veidą; savo siela skleisti Tavo prigimtį; apreikšti Tavo meilę, Tavo šlovingą

vardą.” (C.Wesley).

17 skyrius

Dievas yra teisingas

“Mūsų Tėve, mylime Tave už teisingumą. Mes pripažįstame, kad Tavo teismai yra tikri ir teisingi. Tavo

teisingumas išlaiko visatos tvarką ir užtikrina saugumą visiems Tavimi pasitikintiems. Mes gyvename, nes Tu

esi teisingas… ir gailestingas. Šventas, šventas, šventas Viešpats visagalis, teisingas visuose savo keliuose ir

šventas visuose savo darbuose. Amen.”

Skirtumas tarp teisingumo ir tiesumo yra vos pastebimas Šv.Rašte. Originalo kalboje tai yra vienas žodis

ir tik nuo vertėjo priklauso kaip jis yra verčiamas t.y. ar kaip “teisingumas”, ar kaip “tiesumas”. Senasis

Testamentas kalba apie Dievo teisingumą aiškiai, pilnai ir labai gražiai, gražiau už bet kokią žmogišką

literatūrą. Kai Dievas paskelbė apie Sodomos sunaikinimą, Abraomas užtarė teisiuosius, esančius mieste,

primindamas Dievui, jog jis žino, kad Viešpats elgsis pagal savo principus. “Tai nėra Tavo būdas nužudyti

teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip ir piktadarys. Ar visos žemės Teisėjas pasielgs

neteisingai?”(Prad.18:25). Izraelio pranašai ir psalmininkai suvokė Dievą, kaip visagalį Valdovą, išaukštintą

ir teisingai viešpataujantį. “Debesys ir tamsa Jį supa; teisingumas ir teisumas yra Jo sosto pamatas”(Psal.97:2).

Apie ilgai laukiamą Mesiją buvo pranašaujama, kad, atėjęs Jis teis savo tautą teisingai. Šventi žmonės,

įskaudinti pasaulietinių valdovų neteisingumo, melsdavosi taip: ”Viešpatie Dieve, kuris atlygini; Dieve, kuris

atkeršiji, pasirodyk. Kelkis, pasaulio Teisėjau, atlygink žemės išdidiesiems, ką jie nusipelnė. Viešpatie, ar ilgai

dar nedorėliai džiaugsis?”(Psal.94:1-3). Mes turėtume suprasti šiuos žodžius ne kaip maldavimą dėl asmeninio

keršto, bet kaip troškimą matyti žmonių visuomenėje moralinį teisingumą. Tokie žmonės, kaip Dovydas ir

Danielius, lygindami save su Dievo teisumu, pripažino savo neteisumą, todėl jų atgailaujančios maldos turėjo

didelę jėgą ir veiksmingumą. “Tu, Viešpatie, esi teisus, o mums gėda”(Dan.9:7). Kai ilgą laiką sulaikytas

Dievo teismas pradeda lietis ant pasaulio, Jonas mato pergalingus šventuosius, stovinčius ant stiklo jūros,

sumaišytos su ugnimi. Savo rankose jie turi šventas Dievo arfas bei gieda Mozės ir Avinėlio giesmę apie

dievišką teisingumą. “Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavo keliai,

šventųjų Karaliau! Kas gi nesibijotų Tavęs, Viešpatie, ir nešlovintų Tavo vardo? Juk Tu vienas šventas. Visos

tautos ateis ir pagarbins Tave, nes apreikšti Tavo teisūs sprendimai.”(Apr.15:3-4).

Teisingumas apima ir moralinio teisingumo idėją, o nedorumas yra visiškai priešingas jai. Tai yra ne-

dorumas: pusiausvyros trūkumas žmonių mąstyme ir elgesyje. Teismas yra teisingumo pritaikymas moralinėse

situacijose ir jis gali būti palankus arba nepalankus, priklausomai nuo egzaminuojamojo širdies ir elgesio.

Kartais mes, galvodami apie veiksmus, kuriuos Dievas darys, sakome: ”Jei Dievas padarys tai, bus teisinga”.

Taip galvoti ir kalbėti yra klaidinga, nes tokiu būdu mes siūlome teisingumo principą, kuris yra svetimas

Dievui ir verčiantis Jį veikti tam tikra nurodoma forma. Aišku, kad tokio principo nėra. Jei jis būtų, jis būtų

aukštesnis už Dievą, nes tik aukštesnė jėga gali priversti paklusti. Iš tiesų nėra ir nebus jokios išorinės jėgos,

kuri priverstų Dievą veikti. Visos Jo veikimo priežastys kyla iš Jo pačio vidaus. Niekas nebuvo pridėta prie

Dievo, niekas nebuvo atimta ir niekas nebuvo pakeista.

Teisingumas, kalbant apie Dievą, yra tik pavadinimas, kurį mes suteikiame Jo veikimo būdui ir daugiau

nieko; ir kai Dievas veikia teisingai, Jis nedaro to, norėdamas atitikti kažkokį nepriklausomą kriterijų; Jis

paprasčiausiai veikia pagal tai, koks yra Jis. Kaip auksas yra toks elementas pats iš savęs ir jo neįmanoma

pakeisti, jis išlieka auksu kur bebūtų, taip ir Dievas visada lieka Dievu, Jis niekada negali būti kitokiu, negu

yra. Viskas, kas yra visatoje, yra gera tiek, kiek atitinka Dievo prigimtį, ir bloga tiek, kiek neatitinka jos.

Dievas yra pats sau moralinio teisingumo savarankiškas principas ir, skelbdamas nuosprendį nedorėliams arba

atlygį teisiems, Jis veikia pagal tai, koks yra savo viduje, be jokios išorinės jėgos įtakos. Atrodo, jog visa tai

sugriauna sugrįžtančio nusidėjėlio viltis apie išteisinimą, tačiau taip tik atrodo. Anzelmas Kenterberietis,

vyskupas, filosofas ir šventas krikščionis, ieškojo paaiškinimo tariamam prieštaravimui tarp Dievo teisingumo

ir gailestingumo. “Kaip Tu atleisi nedorėliui” - klausė jis Dievo - “jeigu Tu esi teisingas, tobulai teisingas?”.

Jis ieškojo atsakymo pačiame Dieve, nes žinojo, kad sprendimas yra tame, koks yra Dievas. Mes galime

perfrazuoti Anzelmo žodžius taip: Dievo asmenybė yra vientisa; ji nėra sudaryta iš daugelio dalių, harmoningai

veikiančių tarpusavyje, ji yra paprasčiausiai viena. Jo teisingume nėra nieko, kas draustų gailestingumą.

Galvoti apie Dievą taip, kaip kartais galvojame apie geraširdį teisėją, kuris, verčiamas įstatymo, su ašaromis

ir pasiteisinimais pasmerkia žmogų mirčiai, reiškia galvoti visiškai neteisingai apie tikrąjį Dievą. Dieve

niekada nėra prieštaravimų. Jo savybės neprieštarauja viena kitai. Dievo gailestingumas kyla iš Jo gerumo ir

gerumas be teisingumo nėra gerumas. Dievas atleidžia, nes yra geras, bet Jis negalėtų būti geras, jei nebūtų

teisingas. Anzelmas daro išvadą, kad Dievas, bausdamas nusidėjėlius, duoda jiems tik tai, ko jie nusipelnė, ir

atleidžia nedorėliams, nes tai suderinama su Jo gerumu. Tokiu būdu Dievas elgiasi pagal tai, koks Jis yra iš

tiesų t.y. tobulai geras. Čia mes matome protą, bandantį suprasti, o ne tikėti, nes jis jau tiki.

Paprastesnis ir artimesnis problemos, kaip Dievas gali išlikti teisus, išteisindamas nusidėjėlį, sprendimas

yra krikščioniškoje atpirkimo doktrinoje. Ji sako, kad Kristaus atlikto atpirkimo dėka Dievas, išteisindamas

atgailaujantį nusidėjėlį, nesulaužo savo teisingumo, bet patenkina jį. Atpirkimo teologija moko, kad

gailestingumas nėra veiksmingas žmogui, kol teisingumas neatliko savo darbo. Teisinga bausmė už nuodėmę

buvo įvykdyta tada, kai Kristus mirė ant kryžiaus vietoj mūsų. Tai skamba nemaloniai sielinio žmogaus

ausims, bet tai yra malonu tikėjimo ausims. Milijonai buvo morališkai ir dvasiškai pakeisti per šią žinią, jie

gyveno stiprioje moralinėje jėgoje ir mirė pilni ramybės, pasitikėdami Juo.

Žinia apie patenkintą teisingumą ir veikiantį gailestingumą yra žymiai daugiau, negu tik graži teologinė

teorija. Ji skelbia apie atliktą darbą, be galo reikalingą visai žmonijai. Dėl mūsų nuodėmės mes esame

pasmerkti mirčiai; tokį nuosprendį paskelbė teisingumas, susidūręs su moraline mūsų situacija. Kai beribis

teisingumas susidūrė su mūsų chronišku ir laisvanorišku neteisingumu, vyko didelis karas tarp jų; karas, kurį

Dievas laimėjo ir visada laimės. Bet dabar, kai atgailaujantis nusidėjėlis puola į Kristaus glėbį, prašydamas

išgelbėjimo, moralinė situacija pasikeičia. Teisingumas susiduria su nauja situacija ir paskelbia teisiu tą, kuris

patikėjo. Tokiu būdu teisingumas pereina į Dievo vaikų pusę. Tokia yra Jono žodžių- ”Jei išpažįstame savo

nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų nuo visų nedorybių”(1Jono 1:9)-

prasmė. Vis dėlto Dievo teisingumas amžinai stoja prieš nuodėmę visa savo jėga. Tuščia ir miglota viltis, kad

Dievas yra per daug geras, jog nubaustų nedorėlius, tapo mirtinu opijumi milijonų žmonių sąžinėms. Jis

nuramina žmonių baimes ir leidžia daryti visas malonias jiems nuodėmes, kai tuo tarpu mirtis artėja su

kiekviena diena ir kvietimas atgailauti toliau lieka neišgirstas. Mes, būdami atsakingomis moralinėmis

būtybėmis, nedrįskime žaisti taip su mūsų amžina ateitimi. “Jėzau, Tavo kraujas ir Tavo teisingumas yra mano

grožis, mano šlovingas rūbas. Juo aprengtas, su džiaugsmu keliu savo galvą ir drąsiai stovėsiu ta didžiąją

dieną, nes kas pasmerks mane? Aš esu visiškai išteisintas nuo visų kalčių, be nuodėmės ir be baimės, be kaltės

ir be gėdos.” (N.L. von Zinzendorf).

18 skyrius

Dievas yra gailestingas

“Šventas Tėve, Tavo išmintis kelia susižavėjimą, Tavo jėga pripildo baime, Tavo visuresybė paverčia

kiekvieną pasaulio kraštą šventa žeme, bet kaip mes atsidėkosime Tau už Tavo gailestingumą, kuris nusileidžia

iki mažiausio mūsų poreikio, kad suteiktų mums šlovę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejų vietoj gedulo ir

džiaugsmo apsiaustą vietoj išsigandusios dvasios? Mes garbiname Tave už Tavo gailestingumą per Jėzų

Kristų, mūsųViešpatį. Amen.”

Kai mes, šešėlių vaikai, galiausiai per amžinosios sandoros kraują pasieksime šviesos namus, laikysime

savo rankose šimtastyges arfas ir pati maloniausia iš visų stygų bus skambanti Dievo gailestingumo garbei.

Kokią teisę mes turime būti ten? Argi mes su savo nuodėmėmis nesame dalis to sukilimo, kuris bandė nuversti

nuo sosto šlovingąjį kūrinijos Karalių? Argi anksčiau mes nevaikščiojome šio pasaulio keliais, vedami blogio

kunigaikščio, dvasios, veikiančios neklusnumo vaikuose? Argi mes netenkinome kūniškumo geidulių? Argi

iš prigimties nebuvome rūstybės vaikai kaip ir visi kiti? Taigi mes buvome Dievo priešai ir, dėl savo nedorų

darbų, tolimi Jam savo protuose, bet matysime Dievą veidu į veidą ir turėsime įrašytą Jo vardą savo kaktose.

Mes esame verti sunaikinimo, bet džiaugsimės bendryste su Juo. Mes nusipelnėme pragaro kančių, bet

pažinsime dangaus palaiminimus ir visa tai Dievo gailestingumo dėka. “Kai mano siela ištiria Tavo

gailestingumą, o Dieve, aš paskęstu nustebime, meilėje ir garbinime.” (J. Addison).

Gailestingumas yra Dievo savybė; nesibaigianti ir beribė dieviškos prigimties energija, kuri lenkia Jį

būti gailestingu. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas skelbia Dievo gailestingumą, bet pirmasis kalba apie

jį keturiskart daugiau. Mes turime išmesti iš savo protų įprastą, bet klaidingą nuomonę, kad teisingumas ir

teismas charakterizuoja Izraelio Dievą, o gailestingumas ir malonė priklauso Bažnyčios Viešpačiui. Iš tiesų

nėra jokio skirtumo tarp Naujojo ir Senojo Testamento. Naujame Testamente plačiau išvystomos atpirkimo

tiesos, tačiau tas pats Dievas kalba abiejuose laikotarpiuose; ir tai, ką sako Jis, sutinka su tuo, kas yra Jis.

Visur, kur Dievas apsireiškia žmonėms, Jis veikia pagal tai, koks yra. Tiek Edeno sode, tiek Getsemanėje

Dievas yra toks pats gailestingas kaip ir teisingas. Jis visada elgiasi su žmonija gailestingai ir visuomet elgiasi

teisingai, kai Jo gailestingumas yra paniekinamas. Taip Jis elgėsi prieš tvaną, taip Jis elgėsi, kai Kristus

vaikščiojo tarp žmonių ir taip Jis elgiasi šiandien bei elgsis visada, nes Jis yra Dievas.

Jei mes visada prisimintume, kad dieviškas gailestingumas yra ne laikina Dievo nuotaika, o amžina Jo

savybė, niekada nebijotume, jog jis nustos veikti. Gailestingumas neturi pradžios, jis tęsiasi nuo amžinybės ir

taip pat niekada neišnyks. Jis niekada nebus didesnis, nes pats savyje yra beribis; ir niekada nebus mažesnis,

nes beribis negali mažėti. Kas beįvyktų danguje, žemėje ar pragare, tai negali pakeisti Dievo gailestingumo.

Jis išlieka per amžius, be jokių apribojimų.

Kaip teismas yra Dievo teisingumas, kovojantis su moraliniu nedorumu, taip Dievo gailestingumas yra

Jo gerumas, kovojantis su žmonių kančiomis ir kaltėmis. Jeigu pasaulyje nebūtų nei kaltės, nei skausmo, nei

ašarų, Dievas vis tiek būtų be galo gailestingas, bet tada gailestingumas liktų paslėptas Jo širdyje ir

nepažįstamas kūrinijai. Nė vienas balsas nepakiltų džiaugtis gailestingumu, kuriam nejautė būtinybės. Žmonių

nuodėmės ir neviltis iškėlė į šviesą dievišką gailestingumą. “Kyrie eleison! Christe eleison!” (Viešpatie,

pasigailėk! Kristau, pasigailėk! - graikų klb.)- meldėsi Bažnyčia daug amžių, bet, man atrodo, jog šioje

maldoje girdimas liūdesys ir neviltis. Šis taip dažnai kartojamas šauksmas turi tokį liūdną toną, jog atrodo,

kad yra prašoma to, ko visai nesitikima gauti. Pareiga giedoti apie Viešpaties didybę yra vykdoma ir

išpažinimai kartojami, bet gailestingumo prašymas skamba kaip prarasta viltis; atrodo, kad gailestingumo

dovana yra kažkas, ko galima prašyti, bet niekada iš tiesų taip ir nepatirti. Ar tai, kad mes “nesugauname”

patirto gailestingumo džiaugsmo, nėra mūsų netikėjimo ir nesupratimo pasekmė? Taip vieną kart atsitiko

Izraeliui. “Aš jiems liudiju” - sako Paulius - “kad jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo”. Jie klydo, nes

nežinojo bent jau vieno dalyko, kuris būtų pakeitęs viską. O apie Izraelį dykumoje laiške Hebrajams parašyta:

”Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu”(Hebr.4:2). Jei mes

norime priimti gailestingumą, pirmiausia turime žinoti, jog Dievas yra gailestingas; ir neužtenka tikėti, kad Jis

parodė savo gailestingumą Nojui, Abraomui ar Dovydui ir galbūt parodys kada nors ateityje. Mes turime tikėti,

kad Dievo gailestingumas neturi ribų, kad jis yra teikiamas dovanai ir per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų

prieinamas mums šiandien kiekvienoje situacijoje. Mes galime melstis gailestingumo visą, pilną netikėjimo,

gyvenimą ir dienų pabaigoje liūdnai tikėtis jo. Tai panašu į mirtį iš bado šalia puotos, į kurią esame pakviesti,

namų. Arba galime įsikibti tikėjimu į Dievo gailestingumą ir įeiti į puotos namus bei džiaugtis kartu su tais,

kurie neleido netikėjimui ir gėdai atitraukti jų nuo paruoštos puotos.

19 skyrius

Dievas yra maloningas

“Visų malonių Dieve, kurio planai visada nori atnešti taiką, o ne prakeikimą, suteik mums širdį,

sugebančią tikėti, jog esame priimtini Mylimajame, ir duok mums protą, garbinantį tą tobulą moralinę išmintį,

suradusią būdą, per kurį išlaikomas dangaus tyrumas ir kartu mes priimami į jį. Mus stebina ir pribloškia,

kad Tas, kuris yra toks šventas ir keliantis baimę, kviečia mus į puotą ir savo meilę, kaip vėliavą, iškelia virš

mūsų. Mes negalime išreikšti žodžiais kylančio dėkingumo, bet pažvelk į mūsų širdis ir perskaityk jį. Amen.”

Dievo malonė ir gailestingumas yra viena, bet, kai jie pasiekia mus, mes matome lyg du dalykus, kurie

yra tarpusavyje susiję, bet ne identiški. Kaip gailestingumas yra Dievo gerumas, kovojantis su žmonių kalte ir

liūdesiu, taip malonė yra Jo gerumas, nukreiptas prieš jų skolą ir nenusipelnymą. Per savo malonę Dievas

suteikia nuopelnus ten, kur jų nebuvo ir skelbia, jog nėra skolos ten, kur ji buvo anksčiau. Malonė yra gerumas,

kuris lenkia Dievą suteikti palaiminimus tiems, kurie nėra verti jų. Tai yra savarankiškas principas, būdingas

dieviškai prigimčiai ir iškylantis prieš mus kaip polinkis pasigailėti varganų, atleisti kaltiems, priimti

paklydusius ir suteikti savo palankumą tiems, kurie anksčiau buvo teisingai atmesti. Dievas išgelbsti mus,

nusidėjėlius, ir pasodina šalia savęs danguje, kad parodytų per mus neišsenkančius savo gerumo turtus Kristuje

Jėzuje. Mes esame amžiams palaiminti dėl to, kad Dievas yra toks, koks yra; nes Jis, būdamas toks, koks yra,

pakelia mūsų galvas ir išveda mus iš kalėjimo, pakeičia mūsų kalinių rūbus į karališkus ir leidžia mums valgyti

Jo buvime per visas mūsų gyvenimo dienas. Malonė yra labai giliai Dievo širdyje, nesuvokiamoje Jo esybės

gelmėje, o kanalas, per kurį ji teka link žmonijos, yra nukryžiuotas ir prisikėlęs Jėzus Kristus. Apaštalas

Paulius, kuris aukščiausiai iš visų iškėlė atpirkimo malonę, niekada neatskiria Dievo malonės nuo nukryžiuoto

Dievo Sūnaus; jie visada yra kartu. Pauliaus mokymo santrauką šia tema surandame laiške Efeziečiams:

”Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė

mus priimtinus Mylimajame. Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal Jo malonės

turtus, kurią Jis dosniai suteikė mums su visa išmintimi ir supratimu.”(Ef.1:5-8). Taip pat Jonas savo

evangelijoje pažymi, kad Kristus yra Tas, per kurį malonė pasiekia žmoniją: ”Įstatymas buvo duotas per Mozę,

o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų”(Jono 1:17). Bet būtent čia yra lengva išklysti iš kelio ir klaidžioti toli

nuo tiesos, kaip kai kurie ir padarė. Jie atskyrė šią eilutę nuo visų kitų Šv.Rašto vietų, kalbančių apie malonės

doktriną, ir pradėjo mokyti, kad Mozė žinojo tik Įstatymą, o Kristus pažįsta tik malonę. Tokiu būdu jie pavertė

Senajį Testamentą Įstatymo knyga, o Naująjį - malonės knyga. Tačiau tiesa yra visiškai kitokia. Įstatymas

buvo duotas žmonėms per Mozę, bet jo pradžia nebuvo Mozėje. Jis egzistavo Dievo širdyje dar prieš pasaulio

sukūrimą; ant Sinajaus kalno jis tapo įstatymu Izraelio tautai, bet jo moraliniai principai yra amžini. Niekada

nebuvo tokio laiko, kuriuo Įstatymas neapreikštų Dievo valios žmonijai ir jo laužymas neiššauktų bausmės,

nors Dievas ir buvo kantrus bei kartais nekreipdavo dėmesio į savo tautos blogus darbus, daromus dėl jų

nežinojimo. Pauliaus argumentai laiško Romiečiams 1-3 skyriuose aiškiai parodo tai. Krikščioniškos moralės

šaltinis yra meilėje Kristui, o ne Mozės įstatyme, vis dėlto moralės principai, esantys Įstatyme, niekada nebuvo

panaikinti. Nėra jokios privilegijuotos klasės, kuri būtų atleista nuo Įstatymo teisumo. Iš tiesų Senasis

Testamentas yra Įstatymo knyga, bet ne tik jo. Prieš tvaną Nojus rado malone Dievo akyse; ir Viešpats, suteikęs

Įstatymą Mozei, pasakė: ”…radai malonę mano akyse”. Kitaip ir negalėtų būti, nes Dievas visada yra toks pats

ir malonė yra Jo šventos asmenybės savybė. Jam taip pat neįmanoma paslėpti savo malones, kaip saulei

neįmanoma paslėpti savo spindesio. Žmonės gali pabėgti ir pasislėpti nuo saulės šviesos žemės urvuose, bet

jie negali uždengti jos. Taip bet kuriuo laikotarpiu žmonės gali paniekinti Dievo malonę, bet negali užgesinti

jos. Jei Senojo Testamento laikas būtų buvęs tik griežto ir nelankstaus įstatymo laikas, pasaulis būtų turėjęs

žymiai liūdnesnį veidą negu mes sutinkame jį senuose aprašymuose. Nebūtų nei Abraomo – Dievo draugo,

nei Dovydo- žmogaus pagal Dievo širdį, nei Samuelio, nei Izaijo, nei Danieliaus. Laiško Hebrajams 11

skyrius, kuris yra dvasiškai stiprių Senojo Testamento asmenybių galerija, būtų likęs tamsus ir tuščias. Tik per

malonę buvo įmanoma pasiekti šventumą Senojo Testamento dienomis, tik per ją įmanoma būti šventam ir

šiandien. Visi- nuo Abelio iki šių dienų- buvo išgelbėti tik ir tik per malonę. Nuo tada, kai žmonija buvo

išmesta iš Edeno sodo, niekas nesulaukė Dievo palankumo kitaip, kaip tik per Jo malonę; ir kur tik malonė

pasiekdavo nors vieną žmogų, visada tai vykdavo per Jėzų Kristų. Iš tiesų malonė atėjo per Jėzų Kristų, bet ji

nelaukė, kol Jis gims ėdžiose ar kol mirs ant kryžiaus, kad galėtų veikti. Kristus yra paaukotas Avinėlis nuo

pasaulio sukūrimo. Pirmasis istorijoje žmogus, kuris buvo grąžintas į bendrystę su Dievu, padarė tai per

tikėjimą Kristumi. Senojo Testamento laikais žmonės laukė Kristaus atpirkimo, paskutiniais laikais jie

prisimena jį, bet visada žmonija atėjo, ateina ir ateis prie atpirkimo tik per malonę ir tikėjimą.

Prisiminkime, kad Dievo malonė yra beribė ir amžina. Ji neturėjo pradžios ir negali turėti pabaigos, ir,

būdama viena iš Dievo savybių, neturi ribų. Nesistenkime suprasti to kaip teologinės tiesos, o geriau

palyginkime Dievo malonę su mūsų problema. Mes niekada nepažinsime mūsų nuodėmės didumo ir to netgi

nereikia, bet mes galime žinoti štai ką: “…kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo

malonė”(Rom.5:20). Turėti nuodėmės gausybę yra blogiausia, ką žmogus gali padaryti. Žodis “gausybė”

apibrėžia mūsų ribotų sugebėjimų ribas ir, nors mes jaučiame, kad nuodėmės spaudžia mus lyg didžiulis

kalnas, vis dėlto šis kalnas turi ribas. Jis turi savo aukštį, plotį ir svorį, bet nieko daugiau. O kas gali apibrėžti

neribotą Dievo malonę? Jos gausybė “panardina” mūsų mintis begalybėje ir supainioja jas ten. Dėkokime

Viešpačiui už Jo malonę! Tie, kurie jaučiasi atskirti nuo bendrystės su Dievu, gali pakelti savo nusivylusias

galvas aukštyn. Per Kristaus atpirkimo auką mūsų atmetimas yra sunaikintas. Mes galime grįžti pas Dievą

taip, kaip grįžo sūnus palaidūnas, ir būti maloniai priimti. Kai mes prisiartinsime prie Edeno, mūsų namų iki

kritimo, degantis kardas pasitrauks nuo jo. Gyvenimo medžio saugotojai pasitrauks į šalį, kai pamatys artėjantį

malonės sūnų. “Sugrįžk klajokli, sugrįžk dabar ir ieškok Tėvo veido; Jo malonė uždegė tuos naujus troškimus

tavyje. Sugrįžk, klajokli, sugrįžk dabar ir nusivalyk riedančias ašaras; Tėvas šaukia tave, nesigailėk savęs,

meilė šaukia tave artyn.” (William Benco Collyer).

20 skyrius

Dievas yra meilė

“Tėve mūsų, esantis danguje, mes, Tavo vaikai, girdėdami savyje ir tikėjimo išpažinimus, ir sąžinės

kaltinimus, dažnai sutrinkame. Mes esame tikri, jog mumyse nėra nieko, kas pritrauktų tokio švento ir teisingo

Asmens, kaip Tu, meilę. Vis dėlto Tu apreiškei ją Jėzuje Kristuje. Mumyse nėra nieko, kuo mes galėtume

nusipelnyti ją, bet taip pat nėra nieko visatoje, kas galėtų sutrukdyti Tau mylėti mus. Mes negalime užsitarnauti

nė nusipelnyti Tavo meilės. Jos priežastis yra Tavyje. Padėk mums tikėti ja, tuomet ji išstums baimę ir mūsų

sutrikusi širdis nurims, pasitikėdama ne tuo, kas yra mumyse, bet Tavimi, tokiu, kokiu Tu apsireiškei. Amen”.

Apaštalas Jonas, įkvėptas Šventosios Dvasios, užrašė: ”Dievas yra meilė” ir kai kurie suprato šiuos

žodžius kaip galutinį esencinės Dievo prigimties pareiškimą. Tai yra didelė klaida. Šiais žodžiais Jonas parodė

realybę, o ne pateikė kažkokį Dievo apibrėžimą. Padėti lygybės ženklą tarp meilės ir Dievo yra didelė klaida,

kuri pagimdė labai daug nesveikos religinės filosofijos ir leido tekėti garuojančios poezijos upei, kuri yra

visiškai priešinga Šventajam Raštui ir istorinei krikščionybei. Jei apaštalas būtų tvirtinęs, kad meilė yra tai,

kas yra Dievas, mes būtume priversti sutikti, kad Dievas yra tai, kas yra meilė. Jei Dievas yra meilė tiesiogine

prasme, tuomet taip pat tiesiogine prasme meilė yra Dievas ir tuomet mes būtume priversti garbinti meilę kaip

vienintelį esantį Dievą. Jei tarp meilės ir Dievo yra lygybės ženklas, tuomet Dievas yra lygus meilei ir Dievas

bei meilė yra identiški. Tuo mes sugriauname Dievo asmenybės sampratą ir tiesiogiai paneigiame visas Jo

savybes, išskyrus šią vieną ir šia pakeičiame Dievą. Toks Dievas nėra nei Izraelio Dievas, nei mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus Dievas, nei pranašų, nei apaštalų Dievas, nei šventųjų, nei reformatorių, nei kankinių, nei

Bažnyčios teologų, nei jos himnologų Dievas. Išmokime suprasti Šventąjiį Raštą dėl mūsų pačių sielos

gerbūvio. Išmokime suprasti žodžių prasmę. Šie turi išreikšti mintis, o ne kurti jas. Mes sakome, kad Dievas

yra meilė, kad Dievas yra šviesa, kad Kristus yra tiesa ir siekiame, kad šie žodžiai būtų suprasti lygiai taip pat,

kaip ir tie, kai apie žmogų yra sakoma: “Jis yra įsikūnijęs gerumas”. Sakydami taip, neteigiame, kad tas

žmogus ir gerumas yra identiški. Ne, šie žodžiai nėra suprantami taip.

Žodžiai “Dievas yra meilė” reiškia, kad meilė yra viena iš esencinių Dievo savybių. Meilė yra kažkas

tikro, kalbant apie Dievą, bet ji nėra Dievas. Ji išreiškia tai, koks yra Dievas savo vientisoje esybėje, kaip tai

daro ir žodžiai šventumas, teisingumas, ištikimybė, tiesa. Jis, būdamas nesikeičiantis, visada veikia sutinkamai

su savo asmenybe ir dėl to, kad Jo asmenybė yra vientisa, niekada nėra sustabdoma viena savybė, kad pradėtų

veikti kita. Iš kitų mums žinomų Dievo savybių mes galime daug išmokti apie Jo meilę. Pavyzdžiui, Dievas

yra savarankiškas, todėl Jo meilė neturi pradžios. Dievas yra amžinas, todėl Jo meilė neturi pabaigos. Dievas

yra beribis, todėl Jo meilė neturi ribų. Dievas yra šventas, todėl Jo meilė yra tobulai tyra. Dievas yra

neišsemiamas, todėl Jo meilė yra nesuprantamai plati, be dugno ir krašto; mes suklumpame prieš ją tyliame

džiaugsme ir pati didžiausia iškalba atsitraukia nuo jos sutrikusi bei pažeminta. Vis dėlto, jei norime pažinti

Dievą ir kitiems kalbėti apie Jį, turime kalbėti apie Jo meilę. Visi krikščionys bandė padaryti tai, bet nė vienas

nepadarė to labai gerai. Aš turiu tiek pat sugebėjimų teisingai išdėstyti šią nuostabią ir pritrenkiančią tiesą,

kiek ir vaikas turi sugebėjimų pasiekti žvaigždes. Vis dėlto, vaikas, bandydamas pasiekti žvaigždę, atkreipia

kitų dėmesį į ją ir netgi parodo kryptį tiems, kurie nori pamatyti ją. Taigi ir aš, keldamas savo širdį link

spindinčios Dievo meilės, galiu tuos, kurie nieko nežinojo apie ją, paraginti žiūrėti aukštyn ir turėti viltį.

Mes nežinome, kas yra meilė, ir galbut niekada nesužinosime, bet galime žinoti kaip ji pasireiškia ir to

pakanka. Pirmiausia mes matome ją, pasireiškiančią kaip palankumą. Meilė linki visiems gera ir niekada neturi

ketinimų ką nors sužeisti ar padaryti bloga. Tai paaiškina Jono žodžius: ”Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė

išveja baimę”(1Jono 4:18). Baimė yra skausmingas jausmas, gimstantis iš supratimo, kad kažkas gali padaryti

bloga ar priversti kentėti. Toks jausmas kyla tada, kai mes esame valioje to, kuris netrokšta gero mums. Kai

tik pereiname pas tą, kuris linki mums gero, tokia baimė išnyksta. Vaikas, pasimetęs tarp žmonių didelėje

parduotuvėje, išsigąsta, nes nepažįstamieji atrodo jam kaip priešai; bet, paimtas į motinos glėbį, jis jau nebijo.

Motinos palankumo pažinimas išveja baimę. Pasaulis yra pilnas priešų ir, kol jie turi galimybę daryti bloga,

baimė yra neišvengiama. Pastangos nugalėti baimę, nepašalinant jos priežasčių, yra beprasmės. Širdis yra

išmintingesnė už visus tuos ramybės apaštalus. Kol mes būsime sėkmės rankose, kol ieškosime vilties

galimybių įstatyme, kol pasitikėsime savo sugebėjimais kovoje su priešu, jausime baimę, o tokia baimė sukelia

audras. Žinoti, kad meilė yra iš Dievo ir, įsikibus į Mylimojo ranką, eiti į tą slaptą vietą,- tai ir tik tai gali išvyti

baimę. Jei žmogus įsitikina, kad niekas negali padaryti bloga jam, iš karto visos jo baimės dingsta. Kartais jis

gali išsigąsti ar bijoti fizinio skausmo, bet gilios baimės audros pasitraukia visam laikui. Dievas yra meilė ir

Jis yra suverenus. Jo meilė palenkia Jį norėti gera mums ir Jo suverenumas leidžia suteikti tai. Niekas negali

sužeisti gero žmogaus. “…kūną galima nužudyti, bet Dievo tiesa ir Jo karalystė išlieka per amžius.”

(M.Liuteris).

Dievo meilė sako, kad Jis yra draugiškas mums ir Jo žodis užtikrina, kad Jis yra mūsų draugas bei nori,

jog mes būtume Jo draugai. Nė vienas nuolankus žmogus nepasakys, jog jis pradėjo draugystę su Dievu.

Draugystės su Viešpačiu šaknys nėra žmonėse. Abraomas niekada nebūtų ištaręs: ”Aš esu Dievo draugas”.

Dievas pasakė, jog Abraomas yra Jo draugas. Mokiniai nebe priežasties galėjo tvirtinti, kad turi draugystę su

Kristumi, bet Jėzus buvo Tas, kuris pasakė: ”Jūs esate mano draugai”. Kuklumas sutrinka prieš tokias mintis,

bet tikėjimas išdrįsta tikėti Dievo žodžiu ir tvirtina, jog turi draugystę su Viešpačiu. Mes pagerbiame Dievą ne

slapstydamiesi iš per didelio nuolankumo tarp sodo medžių, o tikėdami tuo, ką Jis pats pasakė apie save, ir

išdrįsdami prisiartinti prie malonės sosto.

Meilė taip pat yra emocinis susitapatinimas. Ji nelaiko nieko sau, ji atiduoda viską mylimam objektui.

Mes nuolat matome tai žmonių santykiuose. Jauna, liekna ir išsekusi motina maitina savo sveiką kūdikį ir net

negalvoja verkšlenti; ji žvelgia į savo vaiką spindinčiomis ir laimingomis akimis. Asmeninis pasiaukojimas

yra įprastas dalykas meilėje. Kristus pasakė apie save: ”Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris atiduoda

savo gyvenimą už draugus”. Dievas, būdamas laisvas, nusprendė savo širdyje susitapatinti su žmogiškomis

būtybėmis. Jis yra savarankiškas, bet nori parodyti savo meilę ir nebus patenkintas tol, kol nepasieks to. Jis

yra laisvas, bet leido prisirišti savo širdžiai prie mūsų visam laikui. “Meilė- ne tai, jog mes pamilome Dievą,

bet kad Jis pamilo mus ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes”(1Jono 4:10). “Tas, kuris

yra aukščiau už viską, taip ypatingai myli mūsų sielas” - sako Juliana of Norwich - “ir ši meilė peržengia bet

kokį kūrinio suvokimą, t.y. nėra tokio kūrinio, kuris galėtų žinoti kiek ir kaip nuostabiai bei švelniai Kūrėjas

myli mus. Su Jo malone ir pagalba mes galime žvelgti dvasioje ir stebėtis šia aukščiausia bei neišmatuojama

meile, kurią Visagalis Dievas teikia iš savo gerumo”25. Dar viena meilės charakteristika yra ta, kad ji džiaugiasi

savo objektu. Dievas džiaugiasi savo kūrinija. Apaštalas Jonas sako, kad Dievas sukūrė viską dėl savo

malonumo. Dievas yra patenkintas viskuo, ką sukūrė. Mes negalime nepastebėti malonumo jausmo, kuris

liejasi iš Dievo lūpų, kalbant apie savo rankų darbus. 104-ta psalmė yra poema, sukurta iš dieviško įkvėpimo,

apie kūriniją. Ji yra persisotinusi laime ir joje apčiuopiamas Dievo pasitenkinimas. “Tebūna šlovė Dievui per

amžius, teisidžiaugia Viešpats savo rankų darbais”. Viešpats ypatingai džiaugiasi savo šventaisiais. Daug

žmonių galvoja, jog Dievas yra tolimas, rimtas ir nepatenkintas viskuo bei žiūri žemyn į šį pasaulį su apatija,

praradęs bet kokį susidomėjimą juo. Toks galvojimas nėra teisingas. Dievas nekenčia nuodėmės ir niekada

nežiūrės į nedorumą maloniai, bet ten, kur žmonės stengiasi vykdyti Jo valią, Jis parodo šiltus jausmus.

Kristus savo atpirkimo auka pašalino viską, kas trukdė bendrystei su Dievu. Dabar Kristuje visos

tikinčios sielos yra dieviško džiaugsmo objektas. “Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas. Jis

išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas”(Sof.3:17). Pagal

Jobo knyga, Dievo kūrimo darbus lydėjo muzika. “Kur tu buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus (…) kai kartu

25 Juliana de Norwich, Revelations of Divine Love, 7 leid. (London, Methune;Co, Ltd, 1920), psl.58

giedojo ryto žvaigždės ir iš džiaugsmo šaukė visi Dievo sūnūs?” - klausė Dievas. Jonh Dryden pratęsia šią

mintį toliau, nors galbūt nelabai toli nuo tiesos: “Nuo dangiškos melodijos prasidėjo ši visata; kai gamta buvo

išsisklaidžiusių atomų visuma ir negalėjo pakelti galvos, iš aukštybių pasigirdo melodingas balsas: ”Kelkis tu,

kuri esi daugiau negu mirusi!”. Tuomet šaltis ir karštis, drėgmė ir sausra atsistojo į metų laikų tvarką ir pakluso

Muzikos jėgai. Nuo muzikos harmonijos, nuo dangiškos harmonijos prasidėjo ši visata.”(“A song of

st.Cecilia’s day”). Muzika yra pasitenkinimo išraiška; ir pasitenkinimas, kuris yra tyras ir artimas Dievui, yra

meilės pasitenkinimas. Pragaras yra tokia vieta, kurioje nėra malonumų, nes jame nėra meilės. Dangus yra

pilnas muzikos, nes jame gausu šventos meilės malonumų. Žemė yra tokia vieta, kurioje meilės malonumai

yra susimaišę su skausmu, nes čia veikia nuodėmė, pyktis ir bloga valia. Tokiame pasaulyje, kaip mūsiškis,

kartais meilė turi kentėti, kaip kentėjo Kristus, atiduodamas save už mus. Vis dėlto, mes turime tvirtą pažadą,

kad liūdesys vieną dieną baigsis ir naujoji rasė amžinai džiaugsis naujame tobulos meilės pasaulyje.

Meilės prigimtyje yra kažkas, kas negali nurimti. Ji yra aktyvi, kurianti, gera. “Dievas parodė savo meilę

mums tuo, kad Kristus mirė už mus, kai mes dar buvome nusidėjėliai”, ”Dievas taip pamilo pasaulį, kad

atidavė savo viengimį Sūnų”. Taip veikia meilė. Ji visada duoda, nepaisant kainos. Apaštalai labai dažnai barė

jaunas bažnyčias, nes jose vis atsirasdavo tų, kurie pamiršdavo tai ir naudodavo meilę savo asmeniniams

malonumams, kai šalia esantys broliai kentėjo nepriteklių. “Kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas stokojantį

brolį, užrakina jam savo širdį, kaip jame pasiliks Dievo meilė?”. Taip rašė Jonas, kuris per visus amžius buvo

žinomas kaip “mylimas mokinys”.

Dievo meilė yra viena iš didžiausių visatos realybių; ramstis, ant kurio ilsisi pasaulio viltis. Taip pat ji

yra kažkas asmeninio ir artimo. Dievas myli ne tautas, o asmenis. Jis myli ne minias, o konkrečius žmones.

Jis myli mus galinga meile, kuri neturėjo pradžios ir neturės pabaigos. Krikščionybėje yra tokia meilė, kuri

išskiria ją iš visų kitų religijų ir pakelia žymiai aukščiau už pačią tyriausią ir gražiausią filosofiją. Ši meilė yra

daugiau negu kažkoks dalykas: pats Dievas yra Bažnyčioje, Jis džiaugiasi kartu su savo tauta. Tikrasis

krikščioniškas džiaugsmas yra jo širdies atsakymas į Viešpaties meilės giesmę. “Dievo paslėptoji meile, kurios

svorio ir gilybės nepažįsta nė vienas žmogus, iš toli atpažįstu tavo laimingą šviesą ir savo viduje trokštu Tavo

poilsio. Mano širdis jaučia skausmą ir nesuras niekur kitur poilsio tik Tavyje.” (G.Tersteegen).

21 skyrius

Dievas yra šventas

“Šlovė Dievui aukštybėse. Mes garbiname Tave ir laiminame bei šloviname už Tavo neaprėpiamą šlovę.

Viešpatie, aš kalbėjau tai, ko nesupratau, kas man per daug nuostabu ir nežinoma. Anksčiau aš girdėjau apie

Tave, bet dabar mano akys regi Tave, todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse bei pelenuose. Viešpatie,

aš uždengsiu savo burną ranka. Aš kalbėjau vieną ir kitą kartą, bet daugiau nekalbėsiu. Aš mąsčiau ir mano

viduje degė ugnis. Viešpatie, aš turiu kalbėti apie Tave, nes savo tylėjimu galiu nusidėti prieš Tavo vaikų kartą.

Tu išsirinkai kvailus pasaulio dalykus, kad pažemintum išmintingus ir išsirinkai silpnus, kad supainiotum

galingus. Viešpatie, nepalik manęs. Leisk man parodyti Tavo jėgą šiai kartai ir Tavo galybę tiems, kurie dar

turi ateiti. Pakelk savo Bažnyčioje pranašus ir regėtojus, kurie išaukštintų Tavo šlovę, ir visagalė Dvasia

teatnaujina Tavo tautoje šventojo Dievo pažinimą. Amen.”

Kritusi moralė, kurią mes turime dėl mūsų stipraus atitrūkimo nuo dangaus valios, atnešė mums tokias

pasekmes, kurios apėmė visas mūsų prigimties dalis. Liga apėmė ne tik mus, bet ir mūsų aplinką. Staigus savo

moralinio sugedimo suvokimas krito į Izaijo širdį kaip žaibas iš dangaus tuo metu, kai jis matė įspūdingą

Dievo šventumo regėjimą. Jis šaukė: “Vargšas aš! Esu miręs, nes, būdamas netyrų lūpų žmogus ir gyvenantis

nešvarių lūpų tautoje, mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį”. Šie žodžiai išreiškia jausmus kiekvieno, kuris

pamatė save be visų kaukių ir susidūrė su vidiniu Dievo šventumo regėjimu. Toks patyrimas negali nesukelti

emocinio šoko. Kol mes nematome savęs taip, kaip Dievas mato mus, mes nelabai rūpinamės mus supančia

aplinka, jei sugebame nors kažkiek viską išlaikyti savo rankose ir turime daugmaž patogų gyvenimą. Mes

išmokome gyventi su šventumo trūkumu ir laikyti tai normaliu dalyku. Mes nenusiviliame neradę visos tiesos

savo mokytojuose, ištikimybės politikuose, garbingumo verslininkuose, patikimumo drauguose. Mes,

norėdami toliau gyventi, susikuriame keletą įstatymų, apsaugančių mus nuo žmonių, o visa kita paliekame

savieigai.

Nei tas, kuris rašo šiuos žodžius, nei tas, kuris skaito juos, yra tinkamas vertinti Dievo šventumą. Tai

yra iš tiesų nauja upė, kuriai reikia atverti kelią mūsų proto dykumoje, kad malonūs jos tiesos vandenys

išgydytų mūsų ligą. Mes negalime teisingai suvokti dieviško šventumo, galvodami apie kažką labai tyrą ir

paskui pakeldami šį suvokimą į mums įmanomą aukščiausią lygį. Dievo šventumas nėra tai, ką mes geriausiai

pažistame kaip pagerintą iki begalybės. Mes nepažįstame nieko panašaus į dievišką šventumą. Jis yra kažkas

visiškai nesuprantamo, nepasiekiamo, išskirtinio. Sielinis žmogus yra visiškai aklas jam. Jis dreba prieš Dievo

jėgą ir grožisi Jo išmintimi, bet negali nė įsivaizduoti Jo šventumo. Tik Šventojo Dvasia gali suteikti žmogaus

dvasiai švento Dievo pažinimą. Kaip elektros srovė teka laidais, taip Dvasia veikia per tiesą, todėl pirmiausia

žmogaus prote turi būti tam tikras tiesos saikas, per kurį širdis galėtų būti apšviesta. Tikėjimas, girdėdamas

tiesos balsą, pabunda, bet jis neatsako į jokį kitą garsą. “Tikėjimas yra iš klausymo ir klausymas iš Dievo

žodžio”. Teologinis pažinimas yra būdas, per kurį Dvasia įsiskverbia į žmogaus širdį, bet prieš tai joje turi būti

nuolanki atgaila, kad tiesa galėtų pagimdyti tikėjimą. Dievo Dvasia yra tiesos Dvasia. Įmanoma turėti kažkiek

tiesos savo prote, neturint Dvasios širdyje, bet neįmanoma turėti Dvasią, neturint tiesos. Rudolf Otto savo

giliose studijose apie Šventąjį pabrėžia žmogaus prote esantį dalyką, kurį jis vadina “numinous”. Atrodo, kad

šiuo žodžiu jis rodo į pojūtį, jog pasaulyje yra Kažkas, nesuprantamas ir neaiškus, Mysterium Tremendum,

baisi Paslaptis, supanti šią visatą. Jis yra didingas ir Jo neįmanoma suvokti intelektualiai; Jį galima tik jausti

ir apčiuopti žmogaus dvasios gelmėje. Tai yra pastovus religinis instinktas, nuolatinis ieškojimas tos

nesuvokiamos ir neįvardijamos Esybės, kuri teka, kaip gyvsidabris, kūrinijos venomis ir kartais priverčia protą

susidurti su Ja per antgamtiškus ir nepaaiškinamus Jos apsireiškimus. Žmogus, patyręs tai, lieka sutrikęs,

sužlugęs ir gali tik drebėti bei tylėti. Ši iracionali baimė; šis jausmas, kad pasaulyje egzistuoja nesukurta

Paslaptis, yra kiekvienos religijos pamatuose. Tyra Biblijos religija, kaip ir pats žemiausias laukinio žmogaus

animizmas, egzistuoja tik todėl, kad šis pamatinis instinktas yra žmogaus prigimtyje. Akivaizdu, kad skirtumas

tarp Izaijo ar Pauliaus religijos ir animisto religijos yra tas, kad pirmasis turi tiesą, o antrasis ne. Pastarasis turi

tik “numinous” instinktą; jis apgraibomis ieško nepažįstamo Dievo, kai tuo tarpu Izaijas ir Paulius surado

tikrąjį Dievą per apreiškimą, kurį Jis suteikė Šventajame Rašte. Paslapties ieškojimas, įskaitant ir Didžiąją

Paslaptį, yra pamatinis dalykas žmogaus prigimtyje; jis yra būtinas religiniame tikėjime, bet jo nepakanka. Su

jo pagalba žmones gali šnibždėti: ”Šis baisus Dalykas”, bet jie negali šaukti: “mano Šventasis”. Hebrajų ir

krikščionių Raštuose Dievas apreiškia save ir parodo savo asmenybę bei moralę. Šv.Rašte mes galime aiškiai

matyti, kad ši didinga Būtybė yra ne kažkoks Dalykas, o morali Asmenybė, turinti jai būdingas savybes. Dar

daugiau, Jis yra absoliuti moralinė tobulybė, be galo tobulas savo teisingume, tyrume, tiesume ir

nesuvokiamame šventume. Ir be viso to Jis yra nesukurtas, savarankiškas ir yra už žmogisko suvokimo bei

iškalbos ribų. Per Dievo apsireiškimą Šv. Rašte ir Šventosios Dvasios apšvietimą krikščionis laimi viską ir

nepraranda nieko. Prie jo instinktyvaus suvokimo apie Dievą prisijungia pažinimas apie Jo asmenybę ir jos

moralinį charakterį bei tuo pačiu išlieka pirminis nuostabos ir baimės pojūtis apie Paslaptį, kuri pripildo visą

pasaulį. Šiandien jo širdis gali džiaugsmingai šaukti: ”Abba Tėve, mano Viešpatie ir mano Dieve!”; o rytoj ji

gali atsiklaupti su drebančiu malonumu ir garbinti Aukščiausiąjį bei Didingąjį, kuris gyvena amžinybėje.

Dievas yra šventas, bet tai nereiškia, kad Jis atitinka kažkokias mums žinomas normas. Jis pats yra

norma. Dievas yra absoliučiai šventas, turintis nesuvokiamą ir begalinę tyrumo pilnatvę, negalinčią būti

kitokia. Jis yra šventas, todėl Jo savybės yra šventos, t.y. kai mes galvojame apie tai, kas priklauso Dievui,

turime galvoti kaip apie šventus dalykus. Dievas yra šventas ir Jis paskyrė šventumą moraline sąlyga, būtina

visatos sveikumui. Laikinas nuodėmės buvimas pasaulyje tik patvirtina tai. Kai pasaulis bus šventas, jis bus

sveikas; blogis yra moralinė liga, kuri turi baigtis mirtimi. Dievui labiausiai rūpi visatos moralinė sveikata,

jos šventumas, todėl viskas, kas yra priešinga, nepatinka Jam. Norėdamas išsaugoti savo kūriniją, Viešpats

turi sunaikinti viską, kas griauna ją. Kai Jis pakyla naikinti nedorumo ir gelbėti pasaulio nuo moralinio

žlugimo, sakoma, kad Dievas pyksta. Visas rūstybės teismas pasaulio istorijoje buvo šventas išsaugojimo

veiksmas. Dievo šventumas, Jo rūstybė ir kūrinijos sveikumas yra sujungti nepertraukiamu ryšiu. Dievo

rūstybė yra absoliutus nepakantumas viskam, kas griauna ir degraduoja. Jis nekenčia nedorumo taip, kaip

motina nekenčia poliomielito, naikinančio jos vaiko gyvenimą.

Dievo šventumas yra absoliutus, jis neturi lygmenų ir jo neįmanoma perteikti kūriniams. Tačiau yra

reliatyvus šventumas, kuriuo Dievas dalijasi su angelais, serafinais danguje ir su atpirktais žmonėmis žemėje;

per jį tikintieji yra ruošiami dangui. Šį Dievo šventumą galima perteikti Jo vaikams ir tai vyksta. Jis

suteikiamas žmonėms; jie gali turėti jį per Avinėlio kraują, todėl jo reikalaujama iš jų. Dievas pirmiausia

kalbėjo Izraeliui ir paskui Bažnyčiai: ”Būkite šventi, nes Aš esu šventas”. Jis nesakė: ”Būkite tokie šventi,

kaip Aš”, nes tada iš mūsų būtų reikalaujama absoliutaus šventumo, kuris priklauso tik Jam. Angelai

užsidengia veidus priešais Dievo šventumo ugnį. Dangus ir žvaigždės Jo akivaizdoje nėra šventi. Nė vienas

nuoširdus žmogus negali pasakyti: ”Aš esu šventas”, tačiau jis taip pat negali nekreipti dėmesio į šiuos didžius

žodžius: ”Siekite taikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties”(Hebr.12:14). Pagauti

šios dilemos, ką mes, krikščionys, galime padaryti? Mes turime apsigaubti, kaip Mozė, tikėjimu ir

nuolankumu, kai nukreipiame savo žvilgsnį į Dievą, kurio nė vienas žmogus negali matyti ir likti gyvas. Jis

nepaniekina sudužusios ir nuolankios širdies. Mes turime paslėpti savo šventumo trūkumą Kristaus žaizdose

taip, kaip Mozė pasislėpė oloje, kai pro jį praėjo Dievo šlovė. Mes turime ieškoti slėptuvės nuo Dievo pačiame

Dieve. Be to, mes turime tikėti, kad Dievas mato mus tobulais savo Sūnuje, nors tuo pačiu metu Jis baudžia,

disciplinuoja ir apvalo mus, kad mes galėtume būti Jo šventumo dalininkais. Remdamiesi į tikėjimą ir

paklusnumą, nuolat galvodami apie Dievo šventumą, apie Jo meilę teisingumui, neapykantą blogiui ir augdami

švetumo Dvasios artume, mes galime pratintis prie šventųjų bendrystės čia, žemėje, ir ruoštis amžinajam

gyvenimui Dievo ir šventųjų draugystėje danguje. “Amžinas Viešpatie, dieną ir naktį garbinamas Tau

besilenkiančių dvasių, kokie baimę keliantys yra Tavo amžini metai. Kaip nuostabu, kaip nuostabu turėtų būti

matyti Tave, Tavo begalinę išmintį, Tavo beribę jėgą ir didingą tyrumą. Kaip aš bijau Tavęs, gyvasis Dieve,

gilia ir švelnia baime, ir garbinu Tave su virpančia viltimi bei atgailos ašaromis.” (F.W.Faber).

22 skyrius

Dievas yra suverenus

“Kas Tavęs, Viešpatie, kareivijų Dieve, aukščiausiasis ir keliantis baimę, gali nebijoti? Juk tik Tu esi

Viešpats. Tu sukūrei dangų ir ir dangų dangus, žemę ir viską, kas yra joje. Tavo rankose yra kiekviena gyva

siela. Tu esi visos žemės Karalius, apsirengęs jėga, garbe ir didybe. Amen.”

Dievo suverenumas yra Jo savybė, per kurią Jis valdo visą kūriniją. Jei Jis yra suverenus, tuomet turi

būti ir visur esantis, visagalis ir visiškai laisvas. Štai kokios yra to priežastys: jei Dievas nežinotų nors vieno

menkiausio dalyko, Jo viešpatavimas būtų sugriautas tame dalyke. Jis privalo turėti visą pažinimą, jei yra visos

kūrinijos Viešpats. Jei Dievui trūktų nors mažos dalelės jėgos, šis trūkumas sugriautų Jo viešpatavimą ir

karalystę. Ta maža dalelė, nepriklausoma Jo jėgai, priklausytų kitam ir Dievo valdymas būtų apribotas, todėl

Jis nebūtų suverenus. Be to, Jo suverenumas reikalauja, kad Jis būtų absoliučiai laisvas, o tai reiškia, kad Jis

turi būti laisvas veikti tada, kai nusprendžia veikti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo momentu, vykdydamas savo

amžinus planus be jokių trukdžių. Jei Jis nebūtų laisvas, Jis nebūtų suverenus. Turėti teisingą suvokimą apie

laisvę reikalauja nemažai proto pastangų. Mes nesame psichologiškai pajėgūs suvokti laisvę, mes suvokiame

ją tik netobulai. Mūsų supratimas apie ją buvo suformuotas pasaulyje, kuriame nėra absoliučios laisvės. Čia

kiekvienas objektas priklauso nuo daugelio kitų ir ši priklausomybė riboja jo laisvę. Wordsworth savo

“Preliude” įžangoje džiaugėsi pabėgęs iš miesto, kuriame buvo ilgai tramdomas, o dabar yra laisvas kaip

paukštis, galintis skristi kur nori. Vis dėlto būti laisvam kaip paukščiui, reiškia neturėti jokios laisvės.

Gamtininkas žino, kad toks tariamai laisvas paukštis iš tiesų visą laiką gyvena baimės, alkio ir instinktų narve;

jį riboja laikas, oro slėgio kitimai; jį laiko pririšusi vieta, kurioje yra maisto, ir pan. Pats laisviausias paukštis

(kartu su visa kūrinija) yra apribotas pastovių poreikių tinklu. Tik Dievas yra laisvas. Sakoma, kad Dievas yra

absoliučiai laisvas, nes niekas negali sutrukdyti Jam, sulaikyti ar priversti Jį. Viešpats visada gali daryti, ką

nori visose situacijose ir vietose. Kas turi tokią laisvę, tas privalo turėti ir visatos valdžią. Biblia atskleidžia,

kad Dievas turi neribotą valdžią ir tai mes galime suprasti ir iš kitų Jo savybių, bet ką galime pasakyti apie Jo

valdžią? Netgi diskutuoti apie visagalio Dievo valdžią atrodo nėra prasmės, o abejoti ja būtų kvaila. Ar mes

galime įsivaizduoti Dievą, dangaus kareivijų Viešpatį, prašantį kažkokio žemesnio organizmo leidimo ar

sutikimo? Pas ką Dievas turėtų kreiptis, prašydamas leidimo? Kas yra aukštesnis už Aukščiausiąjį? Kas yra

galingesnis už Visagalį? Kas gali būti ankstesnis laike už Amžinąjį? Prieš kieno sostą turėtų atsiklaupti

Dievas? Kur yra tas didesnis, į kurį Jis turėtų kreiptis? “Taip sako Viešpats Izraelio Karalius ir jo Atpirkėjas,

kareivijų Viešpats: “Aš esu pirmasis ir paskutinysis, ir nėra kito Dievo šalia manęs “.

Dievo suverenumas yra realybė, kuri labai aiškiai pristatyta Šventajame Rašte ir garsiai įtvirtinta tiesos

logika. Vis dėlto mes turime pripažinti, jog vis iškyla tam tikros problemos, kurios iki šiol nėra išspręstos

teisingai. Dvi iš jų yra svarbiausios. Pirma, egzistavimas kūrinijoje tokių dalykų, kurie yra nepriimtini Dievui.

Tai yra blogis, skausmas, mirtis. Jei Dievas yra suverenus, Jis galėjo išvengti jų egzistavimo. Kodėl nepadarė

to? Zend-Avesta, šventa zoroastrizmo, labiausiai iškilusios ne biblijinės religijos knyga, išsprendė šią

problemą pakankamai paprastai, remdamasi į teologinį dualizmą. Pagal ją buvo du dievai: Ahura Mazda ir

Angra Mainijus, ir jie abu sukūrė pasaulį. Ahura Mazda buvo geras dievas ir sukūrė visus gerus dalykus, o

Angra Mainijus buvo blogas dievas ir sukūrė visus blogus. Ahura Mazdai nerūpėjo suverenumas, todėl jam

nebuvo svarbu turėti visą valdžią. Ši schema yra labai paprasta, bet toks paaiškinimas netinka krikščionybei,

nes aiškiai prieštarauja visam Biblijos mokymui, kad yra tik vienas Dievas ir tik Jis sukūrė dangus, žemę ir

viską, kas yra juose. Dievo savybės yra tokios, jog jos daro kito dievo egzistavimą neįmanomu. Krikščionis

pripažįsta, jog jis neturi galutinio atsakymo apie blogį, bet žino, kad anksčiau minėta istorija nėra atsakymas.

Zend-Avesta taip pat neturi jo. Mes neturime pilno paaiškinimo apie nuodėmės prigimtį, vis dėlto yra keletas

dalykų, kuriuos mes žinome. Savo suverenioje išmintyje Dievas leído egzistuoti blogiui aiškiai jam nubrėžtose

kūrinijos ribose; blogis yra kaip pabėgęs nusikaltėlis, kurio veiksmai yra laikini ir riboti. Dievas, elgdamasis

taip, vadovaujasi savo beribe išmintimi ir gerumu. Daugiau šia tema niekas nieko nežino ir mums netgi

nebūtina žinoti tai. Dievo vardas yra pakankama visų Jo darbų tobulumo garantija.

Kita problema, kylanti iš Dievo suverenumo doktrinos, yra žmogaus valia. Jei Dievas vadovauja visatai

savo nepriklausomais nutarimais, kaip žmogus gali turėti laisvą valią? O jei jis negali naudoti savo laisvos

valios, kaip tada jis gali būti atsakingas už savo elgesį? Argi tada jis nėra tik marionetė, kurios veiksmai yra

nuspręsti Dievo, esančio už scenos ir traukančio virvutes kaip Jam patinka? Bandymas atsakyti į šiuos

klausimus aiškiai padalino Bažnyčią į dvi dalis, vadovaujamas dviejų žinomų teologų: Jokūbo Arminijaus ir

Jono Kalvino. Dauguma krikščionių palinksta arba į vieną, arba į kitą pusę ir neigia arba Dievo

nepriklausomybę, arba laisvą žmogaus valią. Vis dėlto įmanoma suderinti šias dvi puses, nenaudojant jėgos,

nors abiejų pusių pastangos išlaikyti savo pozicijas yra labai stiprios. Aš galvoju taip: Dievas savo suvereniu

sprendimu nusprendė, kad žmogus būtų laisvas priimti moralinius sprendimus ir žmogus įvykdė šį nutarimą

nuo pat pradžių, pasirinkdamas tarp blogio ir gėrio. Kai jis nusprendžia pasirinkti bloga, tuo jis ne priešinasi

nepriklausomai Dievo valiai, bet išpildo ją, nes Jo nutarimas nusprendė ne ką jis pasirinks, o tai, kad jis laisvai

rinksis. Jei Dievas savo absoliučioje laisvėje nusprendė suteikti žmogui ribotą laisvę, kas gali sulaikyti Jo

ranką, sakydamas: ”Ką darai?”. Žmogaus valia yra laisva, nes Dievas yra suverenus. Jei Dievas nebūtų

suverenus, Jis negalėtų suteikti moralinės laisvės savo kūriniams. Jis bijotų padaryti tai. Galbūt paprastas

pavyzdys padės mums suprasti tai. Sakykime, kad lėktuvas išskrenda iš Niujorko į Liverpulį, jo skrydžio tikslą

nustatė atitinkama valdžia ir niekas negali pakeisti to (tai bus tik blyškus suverenumo įvaizdis). Lėktuvo salone

yra daug žmonių, jie nėra surakinti nė jų laisvė apribota. Jie yra laisvi veikti lėktuve ką nori. Jie valgo, miega,

žaidžia, vaikšto, skaito, kalba, bet visą tą laiką lėktuvas skraidina juos į tikslą, nuspręstą anksčiau. Tiek laisvė,

tiek suverenumas turi čia savo vietą ir neprieštarauja vienas kitam. Aš manau, kad taip yra ir su žmogaus laisve

bei Dievo suverenumu. Galingų Dievo sprendimų orlaivis tvirtai išlaiko savo kursą virš istorijos jūros. Dievas

veikia be jokių trukdžių ir sulaikymų link savo tikslų išpildymo, kuriuos suplanavo Kristuje Jėzuje dar prieš

pasaulio sukūrimą. Mes nesuvokiame visų šių tikslų, bet mums yra suteikta užtektinai, kad turėtume užtikrintą

viltį ir saugumą dėl mūsų būsimo gerbūvio. Mes žinome, kad Dievas išpildys visus savo pažadus, duotus per

pranašus; mes žinome, kad vieną dieną nusidėjėliai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus; mes žinome, kad

atpirktieji įeis į Dievo džiaugsmą ir teisieji švies savo Tėvo karalystėje; mes žinome, kad Dievo tobulumai bus

apreikšti visai visatai ir viskam viešpataus Jėzus Kristus Dievo Tėvo šlovei; mes žinome, kad netobula

dabartinė tvarka bus pakeista ir bus įtvirtintas naujas dangus bei nauja žemė visam laikui. Dievas, vedamas

savo beribės išminties ir tobulų veiksmų, juda link to. Niekas negali įtikinti Jo sustoti ir neišpildyti savo tikslų;

niekas negali atitraukti Viešpaties nuo Jo planų. Dievas yra visažinantis, todėl negali iškilti jokių nenumatytų

aplinkybių nė įvykių. Dievas yra suverenus, todėl negali įvykti jokie Jo tvarkos pasikeitimai nė Jo valdžios

sulaužymai. Dievas yra visagalis, todėl Jam negali pritrūkti jėgos savo planų išpildyme. Dievui pakanka Jo

paties įvykdyti viską, ką Jis suplanavo. Kol kas visi dalykai nevyksta taip, kaip gali atrodyti pagal šią schemą.

Tiesa, kad nedorumo paslaptis jau veikia jai suteiktose ribose ir konfliktas tarp blogio ir gėrio auga. Bet netgi

taip Dievas padarys viską pagal savo planus šioje audroje. Kol kas audra tęsiasi ir mes, kaip atsakingi asmenys,

turime priimti mūsų sprendimą šioje moralinėje situacijoje. Dievas savo laisva valia nustatė tam tikrus dalykus

ir vienas iš jų yra pasirinkimo ir pasekmių įstatymas. Dievas nusprendė, kad kiekvienas, kuris laisvanoriškai

atsiduoda Jo Sūnui Jėzui Kristui per tikėjimą ir paklusnumą, gaus amžiną gyvenimą ir taps Dievo vaiku. Taip

pat Jis nusprendė, kad visi, kurie myli tamsą ir pasilieka nepaklusnume dangiškai aukščiausiąjai valdžiai, bus

dvasiškai atskirti ir kentės amžinąją mirtį. Jei pritaikysime visa tai asmeniškai, padarysime keletą gyvybiškai

svarbių išvadų kiekvienam iš mūsų. Dabar vykstančiame moraliniame konflikte, į kurį visi žmonės yra įtraukti,

visi, esantys Dievo pusėje, yra nugalėtojai ir negali pralaimėti. O esantys kitoje pusėje, yra pralaimėtojai ir

negali laimėti. Nėra atsitiktinumų nė sėkmės. Mes turime laisvę pasirinkti kurioje pusėje būsime, bet neturime

laisvės diskutuoti apie savo pasirinkimų pasekmes. Iš Dievo gailestingumo mes galime atgailauti dėl

neteisingo sprendimo ir priimti kitą, šį kartą jau teisingą, bet daugiau nieko negalime padaryti. Moralinio

pasirinkimo klausimo centre yra Jėzus Kristus. Jis aiškiai pasakė: ”Kas ne su manimi, tas prieš mane”; “Niekas

neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane”. Evangelijos žinia apima tris skirtingus elementus: skelbimą,

paliepimą ir šaukimą. Ji skelbia gerą žinią apie atpirkimą per gailestingumą; ji įsako visiems žmonėms

atgailauti; ir ji šaukia visus atsiduoti malonei per tikėjimą Jėzumi Kristumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju. Mes

turime pasirinkti paklusnumą Evangelijai arba atsitraukti nuo jos netikėjime ir atmesti jos autoritetą.

Pasirinkimas yra tiktai mūsų, bet šio pasirinkimo pasekmės jau nusprendė suvereni Dievo valia ir čia nelieka

vietos jokioms diskusijoms.

23 skyrius

Apreikšta paslaptis

Žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, gali būti, kad didžiausia šių dienų būtinybė yra sugrąžinti

Bažnyčią iš ilgos Babilonijos vergijos ir išaukštinti Dievo vardą joje taip, kaip jis buvo išaukštintas senais

laikais. Negalvokime apie Bažnyčią kaip apie anonimišką kūną ar kažkokią religinę ir mistinę abstrakciją.

Mes, krikščionys, esame Bažnyčia ir tai, ką mes darome, daro Bažnyčia. Todėl šis reikalas tampa asmeniniu

kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas Bažnyčios žingsnis prasideda nuo asmeninio krikščionių žingsnio. Ką mes,

paprasti krikščionys, galime padaryti, kad Dievo šlovė sugrįžtų? Ar yra kažkokia paslaptis, kurią turime

sužinoti? Ar yra kokia asmeninio prabudimo formulė, kurią galime pritaikyti šiandienos situacijai, mūsų pačių

situacijai? Į šiuos klausimus yra tik vienas atsakymas: taip. Galbūt toks atsakymas nuvils ne vieną, nes jis nėra

gilus. Aš neturiu čia jokios ezoteriškos kriptogramos nė mistinio kodo, kurį reikėtų iššifruoti sunkiai dirbant.

Aš nekalbu apie jokį paslėptą įstatymą nė ypatingą pažinimą, pasiekiamą tik nedaugeliui. Paslaptis yra atvira

ir kiekvienas gali perskaityti ją. Ji yra paprastas, labai senas ir kartu visada naujas patarimas: pažink savo

Dievą. Jei Bažnyčia nori susigrąžinti prarastą jėgą, ji turi matyti atvirą dangų ir turėti tokį Dievo regėjimą,

kuris pakeistų ją. Vis dėlto Dievas, kurį mes privalome regėti, nėra tas viskam naudingas dievas, labai

populiarus šiandien. Didžiausias šio dievo patrauklumas yra tas, kad jis gali pritraukti žmonių dėmesį,

suteikdamas jiems sėkmę visose gyvenimo sferose ir žmonės, norintys sulaukti jo palankumo, lenkiasi jam.

Dievas, kurį mes turime pažinti, yra dangaus Didingasis, Dievas Tėvas Visagalis, dangaus ir žemės Kūrėjas,

išmintingasis Dievas ir vienintelis Gelbėtojas. Jis yra Tas, kuris sėdi ant žemės rutulio, kuris ištiesia dangus

kaip užuolaidas ir pastato juos kaip palapinę. Jis yra Tas, kuris žino žvaigždžių skaičių ir šaukia jas vardais

savo jėgos galia. Jis yra Tas, kuris mato žmogaus darbus kaip tuštybę, nepasitiki jų kunigaikščiais ir neprašo

jų karalių patarimų. Šį Dievą neįmanoma pažinti tik per studijas. Toks pažinimas pasiekia mus per tą išmintį,

apie kurią sielinis žmogus neturi ir negali turėti jokio supratimo, nes tai dvasiškai vertinama. Pažinti Dievą yra

pats lengviausias ir kartu pats sunkiausias dalykas pasaulyje. Lengviausias, nes šis pažinimas pasiekiamas ne

per sunkų protinį darbą, o gaunamas dovanai. Kaip saulės spinduliai dovanai šviečia atviram žemės kraštui,

taip šventas Dievo pažinimas yra dovana žmonėms, kurie yra atviri priimti jį. Tuo pačiu šis pažinimas yra

sunkiausias, nes reikia išpildyti kai kurias sąlygas, kurios nepatinka užsispyrusiai kritusio žmogaus prigimčiai.

Aš trumpai pristatysiu jas taip, kaip apie jas moko Biblija ir nuostabūs šventieji kartoja per visus amžius.

Pirmiausia, mes turime palikti savo nuodėmes. Nuomonė, kad žmonės, gyvenantys nuodėmėje, negali

pažinti šventojo Dievo, nėra nauja, tai yra krikščioniškos religijos dalis. Hebrajų knyga “Saliamono išmintis”,

parašyta daug anksčiau už krikščionybę, sako štai ką: ”Mylėkite teisumą, žemės valdovai, būkite atviri

Viešpačiui gerumu, ieškokite Jo tyra širdimi. Juk suranda Jį tie, kurie negundo Jo; Jis pats apsireiškia tiems,

kurie pasitiki Juo. Juk sukti svarstymai atitolina žmones nuo Dievo ir, kai Jo galybė bandoma, ji apstulbina

kvailius. Juk išmintis niekada neįeis į piktavalę sielą nei gyvens nuodėmės pavergame kūne. Šventa dvasia

bėgs nuo apgaulės, pasitrauks nuo kvailų svarstymų, bus ateinančios neteisybės išguita”26. Tokias pačias

mintis mes randame ir Šv. Rašte, ir geriausiai apie tai kalba pats Jėzus Kristus: ”Palaiminti tyraširdžiai, nes jie

matys Dievą”.

Antra, mes turime pašvęsti visą savo gyvenimą Kristui per tikėjimą. Būtent tai ir reiškia “tikėti

Kristumi”. Tai apima jausmų ir valios prisirišimą prie Viešpaties Jėzaus, lydimą tikro noro paklusti Jam

visuose dalykuose. Tai reikalauja Jo įsakymų laikymosi, savojo kryžiaus nešimo ir meilės Dievui bei artimui.

Trečia, mes turime sutikti, jog mirėme nuodėmei ir gyvename Dievui per Jėzų Kristų bei atverti visą

savo asmenybę Šventajai Dvasiai. Mes turime disciplinuoti save, kad galėtume vaikščioti Dvasioje ir pažaboti

savo kūniškumo norus.

Ketvirta, mes turime išsižadėti visų šio kritusio pasaulio menkaverčių turtų ir atsiplėšti nuo viso to, į ką

linksta netikinčiųjų širdys. Leiskime sau paprastus kūrinijos malonumus, kuriuos Dievas suteikė tiek

teisiesiems, tiek nedorėliams.

Penkta, mes turime nuolat ir ilgai mąstyti apie Dievo didybę. Tai pareikalaus pastangų, nes didybės

sąvoka beveik visiškai išnyko iš žmonių rasės. Dabar žmogaus dėmesio centre yra jis pats. Humanizmas

įvairiose savo formose pakeitė teologiją, kaip raktą į gyvenimo supratimą. Swinburne, XIXa. poetas, savo

žodžias- ”Šlovė žmogui aukštybėse, nes žmogus yra visko šeimininkas”- suteikė moderniajam pasauliui jo

naują Te Deum. Mes turime pakeisti visų šių dalykų kursą, įdėdami valios pastangas ir išlaikyti tai proto

jėgomis. Dievas yra Asmuo ir mes galime pažinti Jį tiek, kiek paruošiame savo širdį tam. Galbūt šlovei,

spindinčiai Šv.Rašte, apšvietus mūsų vidinį gyvenimą, reikės pakeisti savo ankstesnį suvokimą apie Dievą.

Galbūt reikės atsisakyti gyvenimo neturinčios raidės, kuri yra gaji daugelyje evangelinių bažnyčių ir išstoti

prieš daugelį reiškinių, besidedančių krikščioniškais, nerimtą charakterį. Galbūt darydami tai, mes prarasime

draugus ir nusipelnysime atsiskyrėlių reputacijos, bet nė vienas žmogus, kuris leidžia blogoms pasekmėms

daryti įtaką jam šioje sferoje, nėra vertas Dievo karalystės.

Šešta, kuo Dievo pažinimas taps nuostabesnis mums, tuo daugiau mes tarnausime kitų žmonių naudai.

Jis nėra duotas egoistiškam džiaugsmui. Kuo geriau mes pažįstame Dievą, tuo labiau norime tą pažinimą

paversti gailestingumo darbais kenčiančiai žmonijai. Dievas, davęs mums viską, toliau duoda viską kitiems

per mus pagal mūsų pažinimo lygį. Iki čia mes kalbėjome apie asmeninius žmogaus santykius su Dievu, bet

kaip tepalas išduoda save per kvapą, taip Dievo pažinimas, esantis mumyse, greitai pradės daryti įtaką

aplinkiniams. Ir mes turime ieškoti galimybių dalintis gauta šviesa su kitais Dievo namiškiais. Geriausias

būdas padaryti tai yra išlaikyti Dievo didybę dėmesio centre visuose mūsų viešuose tarnavimuose. Ne tik mūsų

asmeninės maldos turi būti pripildytos Dievo, bet ir mūsų liudijimai, giedojimai, pamokslavimas ir rašymas

turi išlaikyti centre švento švento, švento Viešpaties asmenybę ir nuolat išaukštinti Jo jėgos didybę. Danguje,

šalia Galingojo yra Žmogus, ištikimai atstovaujantis mus; o mes, esantys čia, žemėje, ištikimai atstovaukime

Jį.

“El conocimiento de Dios santo” (anglų k.: “Knowledge of the Holy”)

Versta iš ispanų k.

Šaltinis ispanų k.: www.tesoroscristianos.net

Anglų k.: http://www.worthychristianlibrary.com

26 Apokrifinės knygos, Išminties knyga 1:1-5

protestantas.wordpress.com