A.W. Pink. Dešimtinės aukojimas

A.W.Pink

Dešimtinės

aukojimas

2001

Vilnius

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Pi-94 ArthurPink"Tithing" Dešimtinės aukojimas. -Vilnius: leidykla ,,Reformatų knygos", 2001. 28psl.

ISBN 9955-9381-l-0

Vertė Rūtainkenaitė Pi-94 UDK23/28

Vertimas: Copyright© 2001 leidykla "Reformatų knygos". Versta iš leidinio: Arthur Pink ''Tithing".

Leidykla"Reformatqknygos", Pylimo g. 20-13, LT-2001 Vilnius Tel. (8-22) 22 31 64, Fax (8-22) 79 15 28, el. paštas [email protected]

Užsakymo Nr. 685 . Tiražas 1000 Spausdina spaustuvė "Mažoji poligrafija" A.Smetonos al. 35-1, 3016 Kaunas. Tel. (27) 34 56 98, el. paštas [email protected]


Turinys

Pirmoji dalis ........................................... 5 Dešimtinės aukojimas senajame testamente ...................... 5

AukLĮ aukojimas Dievui ..... ......... ....... .... ............... ... .. ......... . 6

Šabas ... .. .. .... ................ ... .. ... .... ...... ..... ..... ... .. .... .... .. .. ... ........ . 7

Dešimtinė. ...... . ......... . .. . . .. ...... ... ........... . ... ...... ................. . ..... 7

Dešimtinė pradžios knygoje 28, 19-22 .. ..... .. .. ...................... 8

Dešimtinė mozės įstatyme ....................... ........ .... .. .............. 8

Kunigo šeimos išlaikymas senajame testamente .... ... ......... . 9

Dešimtinė Naujajame Testamente .. ............... ....... .. .......... 12

Antra dal is ............................................ 17 KodėlDievasnustatėdešimtinę ................... .... ......... .. ...... 19

Dešimtinė kaip priešnuodis godumui .. ....... .. .. ......... ..... ... 19

Dešimtinė - viSLĮ finansinių problemLĮ sprendimas ........ 20

Dešimtinė kaip mūsLĮ tikėjimo patikrinimas .. ....... .......... . 21

Du galimi prieštaravimai ... ............ ... ... .... .. ..... .. .... ...... ..... 21

"Išmėginant" Dievą .... .................... ... ...... .. ........... .......... .. .. 22

Dangaus langai atidmyti ............ ........ .... .............. ...... ... .... 23

Pakankamai ir daugiau negu pakankamai ........ ... ....... .... 25

Praktiški patarimai ........ .. ...... ..... .. ............... ... ....... .... ..... .. . 26

Liudijimas ...... ...... .. .. .. ....................... .... ............... .. ........ ... 27


"Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad bat~Į maisto mano

namuose, ir tuo išmėginkite mane,sako kareivijų Viešpats. -Ar Aš

neatversiu jums dangaus !angLĮ ir neišliesiu jums apsčiai

pa laiminimLĮ?"

(Malachijo 3, 10)

]ei kitaip nenurodyta, šventojo Rašto citatos paimtos iš Biblijos centro "Tikėjimo žodis" 1996 m. Biblijos leidimo. Citatos iš Lietuvos Biblijos draugijos 1999 m . Biblijos leidimo pažymėtos (BD)


Pirmoji dalis

Nedaug yra sričių, dėl kurių Dievo žmonės taip klystų, kaip aukojimas arba davimas. Jie sakosi pripažįstą Bibliją savo tikėjimo ir gyvenimo vadovu, tačiau didžioji dauguma visiškai nekreipia dėmesio į jos aiškų mokymą apie krikščionių finansus ir yra bandę jį visaip pakeisti, kaip tik kūnišku protu sugebėjo sugalvoti. Nenuostabu, kad dauguma krikščioniškos veiklos sričių šių dienų pasaulyje skursta ir šlubuoja dėl lėšų trūkumo . Ar mūsų aukojimas turi būti reguliuojamas jausmų ir impulso, ar principo ir sąžinės? Galima paklausti ir taip: ar Dievas viską patiki mūsų dėkingumui ir dosnumui, ar Jis yra aiškiai išreiškęs savo nuostatą ir tiksliai nustatęs, kokią Jo dovanų dalį turėtume Jam grąžinti? Dievas tikrai nepaliko mūsų nežinioje apie savo valią šio svarbaus dalyko atžvilgiu! Biblija duota, kad būtų žibintas mūsų žingsniams. Dievas nepaliko musų nežinioje: Jis apreiškė visas pare igas ir privilegij as , apibrėžiančias musų santykius su Juo, ar Jo su mumis.

Dešimtinės aukojimas senajame testamente

Pačioje žmonijos istorijos pradžioje Dievas pranešė savo žmonėms, kad tam tikra dalis jų pajamq turėtq buti pašvęsta Jam, visko Davėjui. Praėjo du su puse tt.ikstančio metq nuo Adomo iki to laiko, kai Dievas davė Įstatymą Izraeliui prie Sinajaus kalno, tačiau butų didelė klaida

5


manyti, kad Dievo šventieji tais ankstyvaisiais amžiais buvo palikti be tam tikro apreiškimo, be Dievo valios pažinimo apie pareigas Jam ir apie didžius palaiminimus lydinčius ištikimą pareigų vykdymą. Rupestingai tyrinėdami Pradžios knygą, atrandame aiškius pirmykščio apreiškimo pėdsa

kus, Dievo mintį, praneštąJ o žmonėms daug anksčiau, negu prie Sinajaus duota įstatymų sistema (žr. Pradžios 18,19). Tas pirminis apreiškimas, atrodo, buvo apie tris dalykus: 1) aukų aukojimą Dievui, 2) šabo laikymąsi, 3) dešimtinės davimą.

Tiesa ir tai, kad šiandien paėmę Bibliją negalime pirštu durti nė į vieną nenuginčijamą Dievo įsaką ar įstatymą, duotą Jo žmonėms tomis pirmosiomis dienomis, liepiantį aukoti Jam, laikytis šabo ar duoti dešimtinę (nėra aiškaus "taip sako Viešpats", užrašyta apie kurį nors iš šių trijų dalykų), tačiau iš to, kas parašyta, esame priversti daryti išvadą, kad toks įsakymas turėjo buti duotas (palygink Pradžios 26, 5).

Aukų aukojimas Dievui

Visų pirma pažvelkime, kaip Dievui buvo atnešamos aukos. Ar įmanoma, kad žmogus iš viso butų aukojęs Dievybei kraują, jeigu niekada nebutų gavęs įsakymo taip daryti? Ar manote, kad žmogui pačiam savaime butų atėję į galvą atnešti krauju sruvantį gyvulį didžiajam Kurėjui? O juk matome, kad pačioje pradžioje Abelis, No jus ir Abraomas atnešė kruvinas aukas Jahvei. Tai leidžia manyti, jog Dievas jau buvo pranešęs savo valią ir buvo žinoma, kad Aukščiausiasis reikalauja butent tokios aukos (žr. Hebrajams 11, 4 ir palygink su Romiečiams 10, 17) .

6


user

Typewritten Text

Šabas

Pažvelkime į Šabą. Pirmuosiuose Rašto puslapiuose rasime nedaug tiesioginių nuorodų į tai, jog pats Dievas išskyrė vieną iš septynitĮ dienų ir padarė tai įstatymu, kurio visi Jo sutvėrimai turėtlĮ laikytis. Visgi yra aiškių nuorodų, kad taip buvo, nes kitaip negalime paaiškinti to, kas vyko vėliau. Kai Dievas davė Izraeliui prie Sinajaus dešimt Įsakymų, ketvirtuoju įsakymu Jis ne paliepė Izraeliui laikytis šabo. Jis liepė jiems prisiminti šabo dieną, o tai aiškiai reiškia du dalykus: kad Dievo nuostata dėl šabo buvo apreikšta jau anksčiau, ir kad jų protėviai tai pamiršo (žr. Ezechielio 20, 5-8 ir palygink su Išėjimo 16, 27-28).

Dešimtinė

Taip pat yra ir su dešimtine. Dabar atsivertę pačius pirmuosius Rašto puslapius negalime pirštu bakstelėti į

žodžius "taip sako Viešpats" -tiksliai apibrėžtą įsakymą, kuriuo Jahvė butų išreiškęs savo valią ir reikalavęs, kad Jo žmonės skirtų dešimtąją dalį visų savo pajamų Jam. Tačiau jeigu nepripažinsime, kad jau prieš tai šiuo atžvilgiu buvo apreikšta Dievo mintis ir valia, tai paėmę Pradžios knygą, negalėsime paaiškinti to, kas ten yra

Pradžios 14,20 parašyta: "Abromas davė jam dešimtinę nuo visko". Abraomas davė dešimtinę Melchizedekui. Nepaaiškinta, kodėl jis taip darė. Nepasakyta ir ankstesniuose skyriuose, kad Dievas butų liepęs jam taip daryti, bet faktas, kad jis taip darė, aiškiai nurodo, jog jis veikė pagal Dievo valią ir vykdė Jo apreikštą mintį.

7


Dešimtinė pradžios knygoje 28,19-22

Kad suprastume, pradėsime nuo 19-tos eilutės: "Jis pavadino tą vietą Beteliu". Prisiminkite aplinkybes. Tai buvo tą naktį, kai Jokubas bėgo nuo Ezavo- bėglys iš savo namų, susiruošęs pas Labaną. Ta naktį sapne jis matė regėjimą. "}akubas padarė įžadą,: 'Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas. Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį'." Jokubas prisiekė, kad atsakydamas į Dievo palaiminimus laikinais dalykais, grąžins dešimtąją dalį Viešpačiui. Nepasakyta, kodėl jis pasirinko tokį procentą, nepasakyta, kodėl jis turėtų duoti dešimtinę, tačiau faktas, kad jis nusprendė taip padaryti, leidžia suprasti, jog anksčiau buvo apreikšta Dievo mintis tvariniams, konkrečiai Jo žmonėms, kad dešimtoji dalis jų pajamų turėtų būti atiduota visko Davėjui.

Dešimtinė mozės įstatyme

Į Mozės Įstatymą dešimtinė buvo tiksliai ir aiškiai įtraukta. "Visos žemės dešimtinės, ar tai butų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso Viešpačiui. Jos šventos Viešpačiui. Jei kas norėtų išpirkti kurią nors iš savo dešimtinių, turi pridėti prie jos vieną penktadalį. Visos dešimtinės jaučių bandos ir avių kaimenės, kas dešimtas iš visų galvijų, praeinančių pro piemens lazdą, bus pašvęstas Viešpačiui" (Kunigų 27, 30-32 (BD)). Atkreipkite dėmesį į du kartus pakartotą dešimtinės apibudinimą: ji yra "šventa (pašvęsta) Viešpačiui". Kitaip tariant, Dievas ją atideda sau kaip savo išimtinę teisę, kaip nuosavybę, vieną dešimtadalį to, ką Jis mums davė. Tai "šventa" Viešpačiui.

8


Tai už bėga už akių po žiUri ui, kurio gali laikytis kai kurie žmonės. Kai sakome, kad viena dešimtoji visų musų pajamų priklauso Viešpačiui, be abejonės kai kurie pareikš, kad visos milsų pajamos priklauso Jam; kad viskas, ką turime, Dievo duota; kad niekas nepriklauso mums tikrąja žodžio prasme, viskas yra Jo. Iš vienos pusės tai visiškai teisinga, tačiau iš kitos - nevisai. Tam tikra prasme tiesa, kad visas milsų laikas priklauso Dievui, kad jis nėra milsų ir kad mes turėsime duoti ataskaitą už kiekvieną tuščiai praleistą akimirką. Tačiau taip pat tiesa, kad Dievas išskyrė vieną septintąją dalį milsų laiko, kuris turi būti pašvęstas Jam. Tai reiškia, kad tas laikas atidėtas šventam panaudojimui, jis nėra milsų, kad su juo darytume, ką norime. Šabas nėra diena mūsų malonumui, tai diena, Dievo paskirta ir išrinkta būti tiktai Jo, Šventa Jam. Tai septintadalis milsų laiko, kurį praleidžiame tarnaudami Jam. Ir čia, Kunigų 27, 30-32, mums pasakyta, kad dešimtinė yra šventa Viešpačiui. Kitaip tariant, viena dešimtoji iš viso nėra milsų asmeniška nuosavybė: ji mums nė truputėlio nepriklauso, mes negalime turėti savo nuomonės apie ją, nes ji paskirta Šventam panaudojimui -ji yra Viešpaties ir tik Jo vieno.

Kunigo šeimos išlaikymas senajame testamente

"Tada Viešpats kalbėjo Mozei: "Kalbėk levitams ir sakyk: 'Kai paimate iš izraelitų dešimtinę, mano duotą jums kaip dalį, turite atidėti iš jos atnašą Viešpačiui- dešimtinę

nuo dešimtinės"' (Skaičių 18, 25-26 (BD)). Iš čia sužinome, kad kunigų šeimų išlaikymas Senajame Testamente nebuvo paliktas žmonių užgaidoms ar tam, kokį jie "jaus vedimą" duoti. Dievas nepaliko to spręsti patiems žmonėms. Parama kunigų šeimoms buvo tiksliai nustatyta. Kunigų

9


šeimos turėjo gauti išlaikymą iš dešimtosios dalies visko, ką kitos giminės gaudavo iš savo metinių pajamų, o kunigai patys privalėjo dešimtą dalį iš savo dalies atiduoti Viešpačiui. Taisyklė neturėjo išimčių.

Kas yra perskaitęs istorines Rašto knygas, gerai žino, kaip apgailėtinai Izraelis nesugebėjo laikytis šio įstatymo po to, kai apsigyveno šalyje, kaip paniekino beveik visus Jahvės Mozei duoto įstatymo pagrindinius priesakus ir įstatus. Tačiau labai reikšminga tai, kad kiekvieną kartą, kai įvykdavo didelis dievobaimingumo prabudimas, kurį Jahvė siųsdavo Izraeliui, dešimtinė bi.ldavo vienas iš paminėtų atnaujintų ir atstatytų dalykų tautoje.

Visų pirma pažvelkime į 2 Kronikų 30. Šis skyrius pasakoja apie didį pabudimą, įvykusį Ezekijo laikais. Anksčiau valdžiusių karalių laikais buvo baisus sugedimas, bet Ezekijo dienomis Dievas maloningai davė palaimintą atgimimą. Pirmoje eilutėje skaitome: "Ezekijas išsiuntė žodį visam Izraeliui bei Judui, parašė laiškus ir Efraimui bei Manasui, kad sueitų į Viešpaties Namus Jeruzalėje švęsti Paschą Viešpaties, Izraelio Dievo, garbei" (BD). Padėtis buvo tokia baisi, kad jie nebuvo šventę Paschos jau kelis šimtmečius! Bet kai Dievas siunčia pabudimą, vienas iš didžiausių dalykų yra tai, kad Jis priverčia savo žmones sugrįžti prie užrašyta Žodžio . Gerai tai įsidėmėkime. Dangaus siųsta atgimimo svarbiausi požymiai nėra palaiminti jausmai, entuziazmo protri.lkiai, ki.lniški pasirodymai ar susirenkančios ti.lkstantinės žmonių minios. Kai Dievas atnaujina malonės darbą savo bažnyčiose, vienas iš pirmųjų dalykų, ką Jis daro, tai sugrąžina savo žmones prie užrašyta žodžio, nuo kurio jie nukrypo savo keliais ir darbais. Butent tai vyko Ezekijo dienomis. Mes skaitome, kad jis parašė laiškus Efraimui ir Manas ui, jog jie turėtų ateiti į Dievo Namus Jeruzalėje švęsti Paschos Viešpačiui, Izraelio Dievui. Pagalvokit, jiems reikėjo laiškq! Dabar perskaitykite 31 skyriaus 4-6 eilutes ir

10


surasite paminėtas de š imLinl' s. ,. II!' \() , / ttt l lill ' ttt •., gyvenantiems Jeruzalėje, jis įsakė duo! i klltli) ', IĮ 11 , , ., lltJ il .ti J, kad jie galėtų atsidėti Viešpaties mokymu i. / .i'' i.11 p. t·. lltd '' .. izraelitai sunešė daug pirmienų- javų, vytw, :tlit ·i·''' '•, medaus ir visokio žemės derliaus. Buvo atn eš la is visk() dosni dešimtinė. Izraelio bei Judo žmonės, gyve n<; Judo miestuose, ir tie nešė dešimtinę galvijų ir avių, dešimtin <; šventų daiktų, pašvęstų Viešpačiui, savo Dievui, ir dėjo į

krOvas" (4-6 eil. (BD)). Po to Dievas juos įstabiai palaimino.

Tas pats dalykas pasitvirtina ir dešimtame Nehemijo knygos skyriuje . Prisiminkime, kad Nehemijo knyga pasakoja mums apie vėlyvąjį Izraelio istorijos periodą .

Nehemijas aprašo mažo žmonių likučio sugrįžimą po to, kai tauta buvo išves ta į nelaisvę, kai praėjo septyniasdešimt metų Babilone. Tada Dievas iškėlė Kyrą, kad jis paskelbtų

įsaką, leidžiantį tiems, kas nori, sugrįžti į savo šalį. Šiame skyriuje randame, kad Nehemijo laikų atgimimo metu irgi paminėta dešimtinė: "Taip pat mes metėme burtus tarp kunigų, levitų ir žmonių dėl malkų atnašos musų Dievo Namams. Kiltys privalo jas atnešti kasmet nustatytu laiku, kad butų kuro Viešpaties, musų Dievo, aukurui, kaip parašyta Įstatyme. Be to, įsipareigojame kasmet atgabenti į Viešpaties Namus musų laukų ir visų sodų pirmienų. Taip pat musų sunų ir musų gyvulių pirmagimius, kaip įsakyta Įstatyme, musų kaimenių ir bandų pirmagimius atgabenti į musų Dievo Namus kunigams, tarnaujantiems musų Dievo Namuose. Taip pat mes atnešime į musų Dievo Namų sandėlius pirmąją tešlos dalį- pirmienas musų grudų dovanų, visų medžių vaisių, vyno ir aliejaus kunigams ir musų laukų dešimtines levitams. Jie, levitai, surinks dešimtinę visuose musų miestuose, kurie pavaldus musų tarnybai" (Nehemijo 10, 35-38 (BD)).

Dabar pažvelkime į paskutiniąją Senojo Testamento knygą. Malachijas veda mus į dar vėlesnį laikotarpį ir parodo, kaip tas likutis, grįžęs Nehemijo laikais, taip pat

11


išsigimėbei sugedo ir nuklydo nuo Viešpaties Įstatymo žodžio. Be viso kito, įsidėmėkite kaltinimus, kuriuos Dievas kelia Izraeliui Malachijo 3, 7-8: "Jus jau nuo savo tėvų dienų palikote mano nuostatus ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai aš sugrįšiu pas jus. Jus sakote: 'Kaip mums s ugrįžti? ' Ar gali žmogus apiplėšti Dievą? Tačiau jus apiplėšėte mane. Jus sakote: 'Kaip mes apiplėšėme Tave?' Dešimtinėmis ir aukomis!" Kaip tai rimta, jeigu net pačiame paskutiniame Senojo Testamento skyriuje mes mokomi, kad tie, kas sulaiko dešimtinę Jahvei, kaltinami Dievo apiplėšimu! Tikrai rimtas kaltinimas!

Dešimtinė Naujajame Testamente

Tiktai Dievas turi teisę pasakyti, kiek iš musų pajamų turi buti atskirta ir atidėta Jam. Jis tai pasakė taip aiškiai ir ne vieną kartą Senojo Testamento knygose, kad Naujajame Testamente nėra nieko, kas kaip nors pakeistų ar atmestų Senojo Testamento mokymą apie šį svarbų dalyką.

Kristus pats patvirtino ir pritarė dešimtinės aukojimui. "Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jus duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o paliekate, kas Įstatyme svarbiau, -teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą . Tai turite daryti ir ano nepalikti!" (Mato 23, 23). Toje eilutėje Kristus papeikia Rašto aiškintojus ir fariziejus dėl jų veidmainystės. Jie buvo labai griežti ir skrupulingi duodami dešimtinę nuo žolių, bet nesirupina svarbesniais dalykais, tokiais kaip teismas ar teisingumas ir gailestingumas. Bet nors Kristus pripažino, kad laikytis teisingumo ir gailestingumo svarbiau negu duoti dešimtinę , - tai yra "kas .. . svarbiau", tačiau Jis sako kad darant tai ir ano reikia nepalikti. Jis neatmeta dešimtinės . Ji s skiri a teisingumui ir gailestingumui svarbesnę vietą, tač iau patvirtina, kad reikia

12


duoti dešimtinę sakydamas: "Tai turite daryti ir ano nepalikti!". Gerai mums, jei iš Dievo malonės laikėmės teisingumo, gailestingumo ir tikėjimo. Gerai, jeigu iš Dievo malonės tie dalykai mums egzistuoja tačiau dešimtinė neturi būti pamiršta, ir pats Kristus taip sako.

Kita įsidėmėtina ištrauka yra 1 Korintiečiams 9, 13-14: "Ar nežinote, kad tie, kurie tarnauja šventykloje, valgo iš šventyklos pajamtl ir kad aukuro tarnai gauna dalį aukų? Taip ir Viešpats pa tvarkė, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos". Reikšmingi žodžiai yra "taip ir" keturioliktos eilutės pradžioje. Šiose eilutėse nėra žodžio "dešimtinė", bet jis aiškiai numanomas. Tryliktoje eilutėje šventoji Dvasia primena Naujojo Testamento šventiesiems, kad per Mozės Įstatymą Dievas pasirūpino šventyklos tarnų išlaikymu. Taigi Jis sako šiame Naujojo Testamento patvarkyme "taip ir", o tai reiškia, kad Evangelijos skelbėjai turi būti remiami ir išlaikomi lygiai taip pat ir tais pačiais budais, kaip senovėje buvo išlaikoma šventykla ir jos pamaldos. "Taip ir". Senojo Testamento patvarkyrne Dievo tarnai buvo išlaikomi iš dešimtinės. "Taip ir" Naujojo Testamento patvarkyrnu Dievas nurodė ir paskyrė, kad Jo tarnai butų taip aprūpinami.

Toliau apsvarstysime 1 Korintiečiams 16, 1-2. Ir čia nerandame tiesiogiai pasirodančio žodžio "dešimtinė", tačiau ir vėl jis yra aiškiai numanomas: dešimtinės principas čia pakankamai tikras. "Su rinkliava šventiesiems darykite taip, kaip nurodžiau Gala tijos bažnyčioms. Pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jlisų teatideda [atsargai, į sandėlį] ' pagal tai, kiek turi [kiek Dievas jam davė pasisekimo]* ... " Ką gi reiškia "atidėti atsargai"? Žinoma, tai reiškia tam tikrą išankstinį veiksmą, o ne savaimingą staigų entuziazmą ar tiesiog poelgį ekspromtu. Pažvelkime į tai dar kartą. "Pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jusų teatideda [atsargaij .. . " (2 eil.). Kodėl mums tai paliepta? Kodėl butent

[ ]*toliau taip žy mimas te kstas angliškame vert1me

13


taip pasakyta? Kodėl panaudotas toks pasakymas: ,. teatideda atsargai (į sandėlį)"? Toks posakis aiškiai nukreipia mus atgal į Malachijo 3, 10: "Atneškite visas dešimtines į ... ". Kur? Į "sandėlius"! Ten buvo sunešamos dešimtinės . "Atneškite visas dešimtines į sandėlius". Taigi, ką Dievas čia sako korintiečiams? "Pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jilsų te atideda [į sandėlį]' ... " Tai aiški nuoroda į Malachijo trečiojo skyriaus paliepimą, bet tai dar ne viskas . Pažvelkime dar kartą: "Kiekvienas iš jilsų teatideda [atsargai] · pagal tai, kiek turi". Tai reiškia tam tikrą santykį su pajamomis. Ne "kiekvienas iš jilsų teatideda, pagal tai, kaip jam atrodo" ir ne "kiekvienas iš jilsų teatideda, kaip jis jaučiasi Dvasios paragintas" - taip tikrai nesakoma. Sakoma: "Kiekvienas ... teatideda pagal tai, kiek turi [kiek Dievas jam davė pasisekimo] ··· Tai reiškia atitinkamai, tam tikrą dalį. Dabar pasvarstykim. Jeigu aš šiandien turiu dvigubai daugiau pajamų negu prieš metus ir neduodu Viešpaties reikalui nė trupučio daugiau, tai aš neduodu pagal tai, "kiek man yra duota Viešpaties", - aš neduodu atitinkamai, proporcingai. Tačiau dabar iškyla klausimas: kiek reikia duoti, kokią dalį? Kokia dalis atitinka Dievo valią? "Kiek Dievas jam davė pasisekimo". Ar gali vienas žmogus atnešti vienokią dalį, o kitas - kitokią, ir abu įvykdyti šį priesaką? Ar neturėtų visi atnešti tokią pat dalį, kad į vykdytų šios Rašto ištraukos reikalavimus? Žvilgterėkim į 2 Korintiečiams 8, 14: " . .. bet kad biltų lygybė: kad šiuo metu jilsų perteklius patenkintų jų nepriteklių , o vėliau jų perteklius patenkintų jilsų nepriteklių ir butų lygybė".

Įsidėmėkite, kad ši eilutė yra skyriaus, pašvęsta davimo klausimui, viduryje. Dėmesį reikia atkreipti į 14 eilutės pradžioje ir pabaigoje pakartotą žodį "lygybė", kuris reiškia, kad visi Dievo žmonės turi duoti vienodą savo lėšų dalį, o vienintelė dalis, kurią Dievas yra t iksliai apibrėžęs savo žodyje, yra dešimtoji dalis, arba dešimtinė.

14


Yra dar viena vieta, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį, butent Hebrajams 7, 5-6: "Beje, ir Levio sunus, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi įsakymą imti dešimtines iš žmonių, tai yra imti iš savo brolių, nors ir jie kilę iš Abraomo strėnų. O tas, kuris nėra kilęs iš jų, ėmė dešimtinę iš Abraomo ir palaimino tą, kuris turėjo pažadus". Įsidėmėkite seką: "Ėmė dešimtinę iš Abraomo ir palaimino tą, kuris turėjo pažadus". "Be jokių abejonių, visada žemesnį laimina aukštesnis" (7 eil.) . Laiško hebrajams septintame skyriuje šventoji Dvasia per apaštalą Paulių parodo Kristaus kunigystės pranašumą prieš Levitų kunigystę. Vienas iš įrodymų, kuriuo nustatoma Kristaus kunigystės Melchizedeko budu viršenybė, buvo tai, kad Abraomas, išrinktasios tautos tėvas, pripažino Melchizedeko didybę, duodamas jam dešimtinę .

Laiško hebrajams septintas skyrius remiasi Pradžios knygos 14 skyriumi, kuriame parodytos dvi asmenybės. Viena- Melchizedekas, trejopas Kristaus provaizdis: pirma, kaip asmuo, sujungęs karališkas ir kunigiškas pareigas; antra, kaip Kristaus prototipas savo varde sujungęs teisumą ir ramybę, nes Melchizedekas ir reiškia "ramybė"; ir trečia, Kristaus simbolis tuo, kad jis paskelbė palaiminimą Abraomui ir atnešė duonos ir vyno- Jo mirties priminimą.

Tačiau svarbus ne tik Melchizedekas savo panašumu į Kristų. Abraomas irgi buvo simboliška asmenybė, čia parodytas kaip tikinčiųjų tėvas. Matome, kad Abraomas pripažino Melchizedeko kunigystę, duodamas jam dešimtą dalį grobio, kurį Viešpats padėjo jam gauti nugalėjus karalius. Kaip pasakyta Laiške hebrajams, kur išaiškinta Kristaus kunigystė ir jos palaimos mums bei musų įsipareigojimas jai, tas faktas, kad Abraomas mokėjo dešimtinę Melchizedekui, rodo, kad jei Abraomas yra tikinčiųjų tėvas, jis paliko sektiną pavyzdį mums, jo vaikams, atiduoti dešimtinę Tam, kurio provaizdis buvo Melchizedekas . Nuostabus dalykas yra tai, kad paskutinį kartą

15


Biblijoje paminėta dešimtinė (čia, Hebrajams 7) tiesiogiai susiejama su pačiu Kristumi. Nėra jokių tarpininkų. Senajame Testamente dešimtines nešė kunigams, tada jas dėjo į sandėlius . Paskutinėje Raštų ištraukoje dešimtinė susieta tiesiogiai su Kristumi. Parodoma, kad musų įsipareigojimai šiuo reikalu betarpiškai turi ryšį su didžia Bažnyčios Galva.

Iki šiol mes tik supažindiname su Rašto vietomis, kurios parodo Dievo nuostatą dėl šio dalyko. Kitoje dalyje šią temą aptarsime aiškindami ir įrodinėdami.

Vienas blogis visada veda į kitą. Dievo numatytas budas finansuoti darbą, kurį Jis atidavė į musų rankas, yra dešimtinė - griežtas atidėjimas vienos dešimtosios nuo visko, ką gauname, kad tai butų pašvęsta Jo reikalui. Ten, kur Dievo žmonės tai ištikimai daro, niekada nieko netruksta ir nebuna skolų. Kur dešimtinės nepaisoma, ten beveik visuomet neužtenka, tada kreipiamasi pagalbos į

bedievius arba pasitelkiami pasaulietiški budai gauti pinigų. Kai sėjame vėją, neturime stebėtis, jei pjauname audrą.

16


Antra dalis

"Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad butų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane, - sako kareivijų Viešpats. - Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų?" (Malachijo 3, 10).

Giliai širdyje kiekvienas krikščionis neabejotinai yra įsitikinęs, kad turėtų duoti dešimtinę. Nesmagus jausmas sako, kad tai apleista pareiga, arba, jei norite, nepriimta privilegija. Abu požiuriai teisingi. Galbut yra tokių, kurie ramina save sakydami: "Na ir kiti krikščionys neduoda dešimtinės". Galbut yra kitų, kurie sako: "Bet jeigu dešimtinė yra privaloma pagal šį patvarkymą, kodėl apie tai tyli pamokslininkai?" Mano draugai, tai ne įrodymas -šiandien jie nekalba apie daugelį gen! dalykų.

Pirmoje šio rašinio dalyje buvo bandoma parodyti tris dalykus: pirma, kad dešimtinę Dievo žmonės aukodavo daug anksčiau, negu buvo duotas Įstatymas prie Sinajaus kalno. Iš trumpo ankstyvosios istorijos aprašymo sužinome, kad Abraomas, tikinčiųjų tėvas, davė dešimtinę Melchizedekui, Aukščiausiojo Dievo kunigui, ir kad Jokubas, gavęs apreiškimą iš Viešpaties, pakeliui į Padan Aramą, pažadėjo duoti dešimtinę Dievui. Antra, matėme, kad kai buvo duotas Įstatymas, dešimtinė buvo tiksliai ir aiškiai į jį įtraukta. Tačiau Izraelis jos nepaisė, kaip ir beveik viso Įstatymo, kol Malachijo dienomis Jahvė aiškiai pasakė savo tautai, kad jie apiplėšė Jį. Trečia, atrandame, kad Naujajame Testamente yra ir užuominų, ir aiškus mokymas, jog Dievas reikalauja dešimtinės iš savo žmonių

17


ir dabar, nes dešimtinės davimas nėra dalis apeiginio įstatymo, - dešimtinė yra moralės įstatymo dalis. Tai nėra kažkas, nuo ko galima atleisti, bet tai, kas per visus amžius privaloma Dievo žmonėms.

Ženkime dar vieną žingsnį . Aukoti dešimtinę Naujojo Testamento šventiesiems yra net labiau privalomas dalykas, negu tai buvo Dievo žmonėms Senojo Testamento laikais. Tai ne toks pat, bet net labiau privalomas dalykas dėl dviejų priežasčių : pirma, dėl principo: "Iš kiekvieno, kam daug duota, bus daug pareikalauta" (Luko 12, 48). Dabartinių Dievo šventųjų įsipareigojimai yra daug didesni negu Senojo Testamento šventųjų, nes ir musų privalumai bei palaiminimai yra didesni. Kaip malonė yra galingesnė už įstatymą, meilė yra veiksmingesnė už baimę, o Šventoji Dvasia yra stipresnė už kuną, taip ir musų pareiga duoti dešimtinę yra didesnė, nes mes turime didesnį akstiną daryti tai, kas patinka Dievui. Paklausykite! Krikščionis turėtų duoti dešimtinę dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jis vykdo visus kitus Dievo įsakymus, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jis laikosi savo šalies įstatymų, - ne todėl, kad jis turi tai dmyti, bet todėl, kad jis to trokšta. Kaip besilaikantis įstatymų Dievo karalystės pilietis, jis trokšta sutvirtinti Dievo valdžią ir daryti tai, kas Jam patinka.

Antra, kiek Kristaus kunigystė yra viršesnė už Aarono kunigystę, tiek ir musų pareiga atiduoti Jam dešimtines yra didesnė. Izraelis pripažino ir priėmė Aarono kunigystę mokėdamas dešimtinę kunigams. Laiško hebrajams septintame skyriuje Šventoji Dvasia įrodo Kristaus kunigystės Melchizedeko budu viršenybę, remdamasi faktu, kad Mechizedekas pats ėmė dešimtinę iš Abraomo. Butent šiuo argumentu naudojasi Šventoji Dvasia nustatydama Kristaus kunigystės Melchizedeko budu viršenybę. Šventoji Dvasia remiasi Pradžios knygos 14 skyriuje užrašytu faktu, kad Melchizedekas, kuris buvo Kristaus provaizdis, gavo dešimtinę iš Abraomo. Kadangi

18


Levis buvo Abraomo strėnose, kai Abraomas mokėjo dešimtinę Melchizedekui, kuris yra Kristaus provaizdis, todėl Kristaus kunigystė Melchizedeko budu yra aukštesnė už Aarono. Turėdami didesnius palaiminimus ir pirmenybes, kuriais džiaugiamės, mes turime ir didesnius įsipareigojimus Dievui. Taip kaip Kristaus kunigystė yra viršesnė už levitų, taip ir musų įsipareigojimas atiduoti dešimtinę Viešpačiui šiandien yra didesnis, negu tas, kurio laikėsi Jo žmonės Senojo Testamento laikais.

Kodėl Dievas nustatė dešimtinę

Toliau norime pateikti keletą priežasčių, kodėl Dievas nustatė dešimtinę. Visų pirma, taip yra nuolat pripažįstamos Kurėjo teisės. Kaip musų Sutvėrėjas , Dievas nori, kad mes pagerbtume Jį vienu dešimtadaliu savo pajamų. Kitaip tariant, per dešimtinę mes suvokiame Jo laikinus palaiminimus ir pripažįstame, kad Jis yra jų Davėjas. Dešimtinė yra patvirtinimas, kad laikinos dovanos ateina iš Jo, ir kad mes jas patikime Jam.

Dešimtinė kaip priešnuodis godumui

Dar vienas dalykas. Mes tikime, kad Dievas nustatė dešimtinę, kad butų išspręstas bet koks finansinis šykštumas, nes iš prigimties mes pilni godumo. Butent todėl tarp dešimties Dievo Įsakymų yra "negeisk". Todėl Kristus pasakė savo mokiniams: "Saugokitės godumo". O dešimtinė buvo Dievo įsteigta, kad mus išlaisvintų nuo gobšumo dvasios, kad galėtume pasipriešinti įgimtam savanaudiškumui. Dešimtinė buvo sumanyta musų palaimai, kaip ir visi Jo įsakymai, nes nė vienas iš jų nėra duotas, kad mus vargintų. Jie visi skirti musų gerovei.

19


Dešimtinė - visų finansinių problemų

sprendimas

Aš tikiu, jog Dievas nustatė dešimtinę , kad butų pašalintos bet kokios finansinės problemos, kurios gali kilti dirbant Jo darbą. Kol Izraelio vaikai duodavo dešimtinę, nebuvo jokių sunkumtĮ išlaikyti tą garbinimo sistemą, kurią buvo nustatęs Dievas. Ir jeigu šiandien Dievo žmonės duotų dešimtinę, pasibaigtų visi finansiniai sunkumai, kurie pražudo tiek daug krikščioniškų užmojų. Nė viena bažnyčia tikriausiai nebutų finansiškai suvaržyta, jeigu jos nariai duotų dešimtinę. Tikiu, kad taip butų išspręstos kaimo bažnyčių, kur mažai gyventojų, veikimo problemos. Užtektų dešimties krikščionių vyrų, kad galėtumėte išlaikyti nuolatinį darbuotoją, nes nė vienas darbuotojas neturėtų norėti didesnio atlyginimo už vidutines jį remiančių pajamas. Todėl, jeigu pas jus yra dešimt vyrų krikščionių, duodančių dešimtadalį savo pajamų, nesvarbu, kiek tai butų, turėsite pakankamai lėšų išlaikyti ir paremti pastovų darbuotoją . Tai Dievo kelias misionierių problemai spręsti. Kur tik atsirastų vidutiniškai dešimt vyrų kiniečių, jie privalėtų buti nepriklausomi ir nebelaukti pagalbos iš Dievo žmonių, atsiuntusių misionierius. Tai negarbė ir gėda bažnyčioms Indijoje ir Kinijoje, kurios veikia jau penkiasdešimt metų ir vis dar laukia finansinės paramos iš Dievo žmonių Australijoje, Anglijoje ir Amerikoje. Kodėl taip yra? Todėl, kad nebuvo paisoma Dievo Žodžio. Taip yra todėl, kad jie niekada nebuvo mokomi krikščioniškų finansų pagrindų. Nenuostabu, kad misionieriai šiandien šaukia, jog jų darbas šlubuoja dėl lėšų trukumo! Juos reikia mokyti Šventojo Rašto finansų. Štai dėl ko Dievas nustatė dešimtinę. Tai visų finansinių problemų, susijusių su Dievo darbu, sprendimas. Kur duodama dešimtinė, ten niekada nebus jokių skolų.

20


Dešimtinė kaip mūsų tikėjimo patikrinimas

Ketvirtas dalykas yra tai, kad Dievas nustatė dešimtinę, jog butų išbandytas mūsų tikėjimas, kad jis augtų ir tvirtėtų. Tai ypač svarbu jauniems krikščionims . Štai jaunas vyras, ką tik pradėjęs kurti savo namų ūkį . Jis išreiškia pasitikėjimą Dievu atiduodamas į Jo rankas visus nežemiškus rūpesčius ir patikėdamas svarbiausią dalyką- savo ateitį amžinybėje. Taigi nejaugi šis vyras neišdrįs pasitikėti Dievu atidavęs Jam vieną dešimtąją savo metinių pajamų? Mano draugai, dešimtinė ugdo jaunų krikščionių pasitikėjimą Viešpačiu laikinuose reikaluose.

Du galimi prieštaravimai

Prieš pereidami prie kito argumento, apsvarstykime du galimus prieštaravimus. Kai Dievo žmonėms pradedama kalbėti apie dešimtinę, paprastai būna keletas tokių, kurie tuojau pat atsako: "Na aš manau, kad vyro pareiga aprūpinti savo namus, savo šeimą". Taip, ir aš taip darau. Taip sako Raštas. Tai nėra blogai. Eikim toliau. Aš tikiu, kad jaunam krikščioniui pridera norėti ir siekti kuo didesnių pajamų, kad tinkamai aprūpintų savo augančią šeimą, bet jeigu jis neduoda dešimtinės, tai neturi jokio užtikrinimo iš Dievo, kad išlaikys bent dabartines pajamas, nekalbant jau apie jų padidėjimą. O tas, kuris duoda dešimtinę, turi tą užtikrinimą iš Dievo, kaip mes dar pamatysime, jeigu neužmerksime akių.

Galbūt bus ir tokių, kurie sakys: "Man per brangu duoti dešimtinę, nes buvau investavęs savo kapitalą ir, kaip pasirodė, labai nesėkmingai". Taip, visai įmanoma, kad patirsite ir blogesnių dalykų, jei ir toliau apiplėšinėsite

21


Dievą! Mano draugai, jums reikia dieviško vadovavimo investuojant, bet Dievas nevadovaus, kol jus eisite prieš Jo apreikštą valią dėl bažnyčios finansų. Esu visiškai įsitikinęs, kad dažniausiai, jeigu ne visada (tai gali skambėti rūsčiai: Dievo Žodis prasiskverbia, teisia, pa peikia ir sutramdo), kai sutinkate Dievo vaikus įpusėjus gyvenimui ar senatvėje patekusius į finansinius sunkumus, tai yra todėl, kad jie apiplėšinėja Dievą ankstesniais metais. N eapsigaukite: Dievas nesiduoda išjuokiamas! Jeigu jie nesielgė pagal Jo Žodį Jo garbei ir naudai su pinigais, kuriuos Jis jiems duodavo, tai neturėtų stebėtis, kad Jis atsitraukia nuo jų dabar. Skaitykit Jeremijo 5, 25! Kiekviena pasekmė turi savo priežastį. Visiems dalykams yra paaiškinimas Dievo Žodyje.

"lšmėginant" Dievą

Dabar pažvelkime iš arčiau į patį tekstą. Jame yra trys dalykai, į kuriuos norėčiau atkreipti jusų dėmesį. "Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad butų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane, - sako kareivijų Viešpats" (Malachijo 3, 10). Mano draugai, tai stulbinantis, nuostabus pasakymas. Dievas sako: "Išmėginkite mane".

Tie žodžiai reiškia: rimtai patikrinkite Visagalį (tai butų nuodėmė, tai butų visiškai nedora bet kokiam sutvėrimui taip daryti, jeigu nebu tų jam aiškiai paliepta). "Tuo išmėginkite mane"- reiškia dešimtine. Kitaip sakant, musų tekstas liepia patikrinti Dievą, išbandyti Jį ir pažiUrėti, ką Jis darys. Mums paliepta duoti Jam dešimtadalį pajamų ir tada stebėti, ar Jis leis mums buti nevykėliais, ar ne. "Tuo išmėginkite mane". Sakau jums, mano draugai, mano siela yra sujaudinta nuostabaus Aukščiausiojo malonėjimo nusileisti iki tokios padėties. Dievas leidžia save išmėginti.

Dešimtinė yra patikrinimo procesas. Dešimtinė yra priemonė, kuria galime materialioje sferoje įrodyti Dievo

22


buvimą ir Jo valdžią visuose laikinuose reikaluose. Jeigu savo mintyse ar širdyje nors kiek abejoji, ar yra Dievas, ar Jis kontroliuoja visus laikinus dalykus, tai šios abejonės galėsi atsikratyti neabejotinu Dievo buvimo tikrumo ir Jo valdžios visiems laikiniems dalykams Įrodymu. Kaip? Reguliariai, ištikimai ir sistemingai duodamas Jam vieną dešimtadalĮ savo bendrų pajamų, o tada galėsi žiUrėti, ar Jis leis tau pralaimėti, ar ne; pamatysi, ar Jis gerbia tuos, kurie gerbia JĮ; išmėginsi, ar Jis leis sau būti žmogaus skolininku. Jis sako: "lšmėginkite mane, patikrinkite mane". Jūs, drebantys, baimingi šventieji, tai ne taip svarbu, kad jūsų pajamos tik keli litai per dieną ir jums reikia planuoti, krapštyti ir spaustis, kad sudurtumėt galą su galu. Atidėkite vieną dešimtadalĮ ir pašvęskite jĮ Viešpačiui, o tada stebėkite, ar Jis liks jums skolingas. "Tuo išmėginkite mane", - sako Jis. Išmėginkite ir žiūrėkite, ar esu vertas jusų pasitikėjimo; išbandykite mane ir stebėkite, ar Aš apvilsiu jūsų tikėjimą. Kaip sakėme anksčiau, Dievas nustatė dešimtinę, kad patikrintų ir sustiprintų tikėjimą. Jeigu jaunas krikščionis pradėtų nuo Dievo išmėginimo Jo paties nurodytu būdu materialioje plotmėje, koks tai būtų sutvirtinimas! Tai tikrai įgalintų jĮ pasitikėti Dievu laikinuose reikaluose, kas yra vienas iš sunkiausių dalykų krikščioniui.

Dangaus langai atidaryti

GrĮžkime dar kartą prie teksto. Atkreipkite dėmesĮ Į pareiškimą: " ... ir tuo išmėginkite mane, -sako kareivijų Viešpats. - Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ... ". Ką Jis nori tuo pasakyti? "Ir žiūrėkite, ar Aš neatversiu jums dangaus langų". Ką Jis turi omenyje? Raštas visada paaiškinamas Raštu . Jei grĮšite Į Pradžios knygos septinto skyriaus, 11 ir 12 eilutes, ten surasite panašų pasakymą, kuris paaiškina jo prasmę čia, Malachijo 3. Skaitome

23 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Pradžios knygos 7, 11: "Nojui sulaukus šešių šimtų metų, antro mėnesio septynioliktą dieną pratruko visi didžiosios gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė. Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų". Taigi tas pats posakis, panaudotas Pradžios knygos 7 skyriuje, kalbant apie tvaną, pasirodo ir čia, Malachijo 3, kai Dievas pažada atlyginimą, atsaką, palaiminimus tiems, kas gerbia Jį savo turtu, pašvęsdami dešimtinę Jo tarnystei. Kitaip tariant, tas posakis "atidarysiu dangaus langus" reiškia gausų išliejimą. Dabar klausykite! Čia nekalbama apie gausų dvasinį palaiminimą. Tai pasakyta visai ne ta prasme, nes dvasiniai palaiminimai negali buti perkami. Paklausite, ar gali buti perkami laikini? Tam tikra prasme, taip. Šiuo atveju turima omeny, jog Dievas pažadėjo, kad mes pjausime tai, ką pasėjome; kad Jis pažadėjo gerbti tuos, kas gerbia Jį, Jis pažadėjo dosnų atlyginimą dosniam davėjui. Žinoma! Lygiai taip pat kaip Jis pažadėjo ilgą gyvenimą tiems vaikams, kurie gerbia savo tėvus. Tai palaiminimas, kuris įsigyjamas. Klausykite toliau! Kai Dievas pažadėjo atidaryti dangaus langus ir išlieti palaiminimą, tai reiškia ne dvasinį palaiminimą, bet laikiną. Jis pažada jusų pajamų augimą. Žinoma, Jis pažada. Ar manote, kad Visagalis butų jusų skolininkas? Ar galvojate, kad Aukščiausiasis leistų jums patirti nuostolį todėl, kad esate ištikimas Jo žodžiui, paklusnus Jo valiai ir duodate Jam dešimtinę? Na, žinoma, ne! Ir dar kartą sakome, kad svarbiausia priežastis, kodėl taip daug Dievo žmonių gyvena vargingai, yra ta, kad jie buvo neištikimi naudodami tuos pinigus, kuriuos Dievas jiems davė. Jie apiplėšė DIEVĄ! Nereikia stebėtis, kad juos ištiko nelaimės ir nesėkmės. Nėra ko stebėtis! Kai kuriems iš musų reikia iš naujo mokytis iš Biblijos apie laikinos gerovės principus ir sąlygas. Kai kam reikia sužinoti, kad Naujojo Testamento Dievas yra Senojo Testamento Dievas ir kad )is nesikeičia. Dievas nesikeičia. Dievas nekaitalioja savo valdymo principų. Dievas, kuris davė gausų derlių žmonėms, kurie Jį gerbė ir laikėsi Jo Žodžio Senojo Testa-

24


mento laikais, yra tas pats Dievas, kuris viešpatauja ir šiandien. Tas pats Dievas duoda gausų derlių ir pasisekimą versle tiems, kas JĮ gerbia. O tie, kurie susiduria su finansinėmis nelaimėmis ir nesėkmėmis, turi žinoti - tam yra priežastis, be abejo, yra. Pasaulis sako "Fortuna nusigręžė", nes nieko geresnio nežino, bet mes turėtume žinoti!

Pakankamai ir daugiau negu pakankamai

Žvelgiant į žodžius, parašytus kursyvu, visiškai akivaizdu, kad vertėjai nežinojo kaip sutvarkyti šį sakinį (vertimas su žodžiais kursyv1t yra tiktai angliškame tekstevert.). Pažiurėkime, kaip parašyta (Malachijo 3, 10, pati pabaiga): "Aš atversiu dangaus langus ir išliesiu palaiminimą, kad (praleidžiame žodžius kursyvu) neužteks" (angl. vert). Žodžių kursyvu nėra originale. Jie pridėti vertėjų, nes jiems reikėjo papildyti paskutinę sakinio dalį .Iš to aišku, kad jie nežinojo, ką daryti. Hebrajų kalboje, kiek aš suprantu originalo reikšmę, tai reiškia "bus pakankamai ir daugiau negu pakankamai". Tai nelabai skiriasi nuo vertėjų perteikimo. Kitais žodžiais sakant, tai reiškia: "Dosni siela bus pasotinta" (PatarlhĮ 11, 25). Pažvelkime į 2 Kronikų 31 ir perskaitykime 10 eilutę: "Vyriausiasis kunigas Azarijas, kuris buvo iš Cadoko namų, paaiškino jam, tardamas: 'Nuo to laiko, kai pradėta nešti atnašas į Viešpaties namus, mes turėjome pavalgyti iki soties ir daug liko, nes Viešpats laimina savo tautą. Šios didelės atsargos ir yra tai, kas atliko'" (BD). Perskaitę ankstesnes eilutes suprasite, kad tai įvyko, kai buvo atstatyta dešimtinė Ezekijo dienomis. Čia mums pasakyta, kad kai žmonės pradėjo nešti savo atnašas (dešimtines) į Viešpaties namus, to buvo ne tik pakankamai, bet daugiau negu pakankamai - dar liko didelės atsargos!

25


Taip būna visada, kai mes ištikimai atiduodame garbę Dievui savo nuosavybe! Jonas Bunjanas rašė:

Gyveno žmogus.

"Kvailas';- daug kas kalbėjo.

Kuo daugiau jis davė,

Tuo daugiau turėjo.

Praktiški patarimai

Baigdamas noriu jums duoti keletą praktiškų

patarimų. Jie labai reikšmingi ir labai paprasti. Duodami savo dešimtinę, mieli krikščionys, būkite tokie pat griežti, rūpestingi ir nuoseklūs, kokie esate verslo reikaluose. Iš tikrųjų net dar labiau, nes pinigai, kuriuos tvarkote, - ne pasaulio ir ne jūsų pačių pinigai, o Viešpaties. Nepasitikėkite savo atmintimi. Yra krikščionių, kurie sako: "Na, man niekada nerūpėjo ką nors užrašinėti, bet esu tikras, jei būčiau užsirašęs, pasirodytų, kad esu atidavęs Viešpačiui ne mažiau kaip dešimtadalį". Kaip nustebtų kai kurie iš tokių žmonių,- jeigu būtų vedę apskaitą,- pamatę, kad tai, ką jie davė - toli gražu ne dešimtinė!

Visų pirma pa tariu štai ką: įpraskite atidėti dešimtadalį nuo visų pinigų, kuriuos gaunate kaip atlygį arba dovanas. Atimkite dešimtą dalį ir padėkite į atskirą voką, dėžutę ar piniginę. Būtent tai parašyta 1 Korintiečiams 16: "teatideda sutaupęs". O ta dėžutė ar piniginė yra Dievo, ne jūsų. Ji yra šventa Dievui. Įpraskite sutaupyti vieną dešimtadalį nuo visko, ką gaunate, atidėdami tai į atskirą vietą, priklausančią Dievui.

Antra, įsigykite mažą užrašų knygelę ar pigų sąsiuvinį ir viename puslapyje užrašinėkite visas pajamas (manyčiau, vienas įrašas savaitės pabaigoje neatimtų iš jūsų daug laiko) , o kitame puslapyje užsirašykite dešimtinės dali.

26


Ir trečia, melskite Dievo konkrečia malda, kad Jis vesLLĮ jus ir parodytų, kur Jis norėtų, kad jus panaudotumėt Jam priklausančius pinigus. Jie ne jflsų, jie yra Jo. Įsidėmėkite,

jūs iš viso nepradedate duoti, kol nesate sumokėjęs savo dešimtinės. Davimas prasideda po to. Dešimtinė yra Viešpaties. Tai yra Jo. Jos jlls iš viso negalite duoti, nes tai priklauso Sutvėrėjui. Jūs nepradedate duoti, kol nesumokėjote savo dešimtinės.

Liudijimas

lr galiausiai noriu tiesiog pacituoti ištrauką iš religinio žurnalo, leidžiamo Anglijoje. Tame žurnale kurį laiką buvo spausdinami laiškai, nemažai laiškų, apie Viešpaties žmonių bedarbystę Anglijoje. Štai vienos, rašiusios į tą laikraštį, liudijimas.

"Prieš dvidešimt penkerius metus, paveikta perskaitytos knygos apie Georgo Miulerio gyvenimą , buvau paraginta duoti dešimtinę Viešpačiui. Rodos, uždirbdavau tada 1,5 dolerio per savaitę. Pirmuosius kelerius metus man tai kartais atrodė auka. Atidėti vieną šilingą iš dešimties atrodė daug. Bet atidėti tuojau pat Viešpaties dešimtinę tapo taip įprasta, kad metams bėgant tai nebebuvo auka. Taigi koks rezultatas? O jis toks: aš patikrinau tiesą, kad "tą, kas mane gerbia, Aš pagerbsiu". Per visą karo laiką ir po to aš nepatyriau skurdo. Nors dirbau pardavėja ir dabar man jau per keturiasdešimt, sirgau tik vieną savaitę per dvidešimt penkerius metus. Dar nuostabiau, kad kai man suėjo dvidešimt, aš pradėjau po truputį kursti, ir kurtumas vis stiprėjo (o juk niekas nenori, kad kurčios pardavėjos aptarnautų žmones parduotuvėje, ar ne?), tačiau, garbė Viešpačiui, aš vis dar tebeturiu savo darbą. Kai skaitau apie daugybę liūdnų bedarbystės atvejų, šlovinu Viešpatį už Jo malonę man."

27 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Vienas toks liudijimas vertesnis už dvidešimt argumentų. Noriu, mano draugai, ir pats paliudyti, kad per dvidešimt metų patirties ir stebėjimo išbandžiau musų teksto tiesą, kad Dievas atidaro dangaus langus ir kad Jis duoda daugiau negu pakankamai atsakydamas į paprastą paklusnumą Jam.

"Tuo išmėginkite mane". Tai Dievo iššukis jums. Dievas siūlo jums išmėginti Jį finansų srityje. JUs sakote, kad turite tikėjimą Juo, patikėdami Jam savo sielą. Dabar Jis meta iššukį jums, kad pamatytų, ar turite pakankamai tikėjimo pasitikėti Juo viena dešimtąja savo metinių pajamų, nes, turėkite omenyje, Izraelio vaikams reikėjo laukti apie dvylika mėnesių, kol paaiškės pelnas. Jie buvo žemdirbiai. Išmėginkite Viešpatį dvylika mėnesių. Laukite tam tikrą laiką ir tada žiurėkite, ar Jis leis jums nusivilti, ar ne. "Tuo išmėginkite mane". Tai Dievo iššukis jusų tikėjimui. Broliai ir seserys, da1ykite taip ir įsitikinkite, ar Jis neatidarys jums dangaus langų, ar neišlies jums tokio palaiminimo, kad bus "pakankamai ir daugiau negu pakankamai".

28


A.W. Pink. Dešimtinės aukojimas

Documents

Transcript of A.W. Pink. Dešimtinės aukojimas