Automobiliu nuoma Kaune Vilniuje - prekinio zenklo teziu taikymas

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s

Prekių ženklų teis÷ (tez÷s)

© Vytautas Mizaras

1. Prekių ženklų teis÷s šaltiniai ir apsaugos sistemos – bendras apibūdinimas

Panašiai, kaip ir patentų teis÷s atveju, Lietuvoje registruotų prekių ženklų apsauga gali būti įgyjama trimis būdais arba, kitaip tariant, trijų registravimo sistemų pagrindu. Šiuo metu galioja nacionalin÷ prekių ženklų registravimo sistema, tarptautin÷ prekių ženklų registravimo sistema ir Bendrijos prekių ženklų apsaugos sistema. Prekių ženklas gali įgyti teisinę apsaugą ir be registracijos, jei jis yra pripažintas plačiai žinomu.

[Apie prekių ženklų teis÷s šaltinius žr. 10 temos skaidr÷se]

1.1. Prekių ženklo sąvoka

Pats terminas „ženklas“ atsirado iš graikų kalbos žodžio „marka“, reiškiančio žymenį. Teisine prasme prekių ženklu laikomas bet koks žymuo, kurį galima pavaizduoti grafiškai ir kuris leidžia atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų (Prekių ženklų įstatymo 2 str. 1 d., Prekių ženklų direktyvos1 2 str., Bendrijos prekių ženklo reglamento 4 str.).

Prekių ženklas, lyginant su kitais intelektin÷s nuosavyb÷s objektais, yra mažiausiai susijęs su intelektine kūrybine veikla, ir d÷l to saugomas ne d÷l kūrybinio rezultato išraiškos, kaip pagrindo gauti atlyginimą ir užtikrinti tolesnį kūrybos skatinimą, o d÷l kitų funkcijų, kurios bus nurodomos toliau. Prekių ženklas ekonomine prasme laikytinas nematerialiu komerciniu turtu (nuosavybe), labiausiai pasireiškiančiu informacijos apie prekių ar paslaugų kilmę vartotojams suteikimu. Arba, kaip teis÷s doktrinoje teigiama, prekių ženklas ekonomine prasme laikytinas informacijos asimetriją tarp pirk÷jo ir pardav÷jo sumažinanti priemon÷2.

Taigi, pirmiausiai, prekių ženklas yra žymuo, skirtas žym÷ti prekes arba paslaugas. Poreikis suteikti prekių ženklui apsaugą yra susijęs su tuo, kad ženklas užtikrina vartotojams, kad jie perka iš to šaltinio, iš kurio jie mano, kad perka, ir gauna kokybę, kurią jie susieja su ženklu.

Prek÷s yra visi kilnojamieji daiktai. Tarptautin÷ Nicos sutartis d÷l tarptautin÷s prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos suskirsto visas prekes į 34 klases. Registruojant prekių ženklą, būtina nurodyti prekių klasę arba klases, kurioms žym÷ti yra registruojamas prekių ženklas. Jeigu prek÷s n÷ra priskirtos nei prie vienos Nicos klasifikacijoje prekių klas÷s, tai turi būti nurodoma artimiausia labiausiai susijusi klas÷. Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad įregistruotas prekių ženklas Lietuvos Respublikoje galioja tik toms prek÷ms ir (ar) paslaugoms, kurios yra nurodytos ženklo registracijos liudijime (Prekių ženklų įstatymo 37 str. 1 d.). Jeigu norima papildyti prekių ar paslaugų sąrašą, kurioms žym÷ti įregistruotas prekių ženklas, būtina paduoti naują paraišką (Prekių ženklų įstatymo 37 str. 2 d.).

1 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB d÷l valstybių narių teis÷s aktų, susijusių su prekių ženklais, suderinimo (kodifikuota redakcija) (OL 2008, L 299/25). 2 LANDES, William, M., POSNER, Richard, A. The Economic Structure of Intellectual Property Law. Cambridge: Belknap Press, 2003, p. 178-179.


Paslaugos prekių ženklų teis÷s prasme suprantamos kaip bet kokio pobūdžio komercin÷s paslaugos (veikla), nesusijusios su prekių gamyba ir platinimu3. Ilgą laiką buvo diskutuojama, ar prekių pardavimas ar platinimas yra paslauga ar ne. Šį ginčą išsprend÷ ETT, kurio pozicija buvo tokia, kad prekių ženklų teis÷s požiūriu prekių pardavimas ar platinimas n÷ra savarankiška paslauga4. Ženklo, kuriuo žymimos mažmenininko paslaugos, apsaugą apr÷pia prekių ženklų teis÷, jeigu paslaugos n÷ra vien tik paprastas prekių platinimas. Paslaugos pakliūtų į prekių ženklų teis÷s apsaugą, jeigu, pavyzdžiui, mažmenininkas parinktų prekių ar paslaugų asortimentą, kurios skatintų vartotoją įsigyti šias prekes ar paslaugas pas konkretų verslininką.

1.2. Prekių ženklo funkcijos

Prekių ženklų funkcijų aiškinimas labiausiai yra išvystytas paskirų valstybių teismų ir ETT praktikoje. Vadovaujantis šia praktika galima išskirti pagrindinę ir papildomas prekių ženklo funkcijas:

(1) Pagrindin÷ - kilm÷s (skiriamoji) funkcija;

(2) Papildomos: pasitik÷jimo (kokyb÷s ir garantijos) funkcija, prekių ženklo reputacijos (reklamos) funkcija, komunikavimo, informacijos ir kitos funkcijos.

A. Kilm ÷s (skiriamoji) funkcija .

Tai pagrindin÷ prekių ženklo funkcija, ir galima sakyti, šiandienin÷s Europos prekių ženklų teis÷s koncepcinis pagrindas. Prekių ženklas garantuoja pažym÷tų juo prekių ar paslaugų kilmę, kad vartotojai gal÷tų atskirti tas prekes (paslaugas) nuo prekių (paslaugų), turinčių kitą kilmę.

Prekių ženklų teis÷ sudaro esminę neiškreiptos konkurencijos sistemos sud÷tinę dalį, kurioje įmon÷s turi būti tokioje pad÷tyje, kad klientai su jomis susietų prekių ar paslaugų kokybę, o tai galima tik tada, kai yra žymuo, kuriuo tos prek÷s ar paslaugos gali būti identifikuojamos. Kad prekių ženklas atliktų šią užduotį, jis turi užtikrinti, kad visos prek÷s, kurios tuo ženklu pažym÷tos, gaminamos kontroliuojant konkrečios paskiros įmon÷s, kuri atsakinga už prekių kokybę5.

Pats prekių ženklo apibūdinimas teis÷s aktuose, nurodo skiriamąjį požymį, kaip būtiną elementą, kad žymuo apskritai būtų saugomas kaip prekių ženklas. Skiriamąjį požymį toliau analizuosime atskirai. Bendriausia prasme galima teigti, kad kilm÷s (skiriamoji) prekių ženklo funkcija sąlygoja ir prekių ženklo teisin÷s apsaugos bei teisių į ženklą įgyvendinimo apimtį bei ribas. Konkrečiai galima įvardinti tokius šios funkcijos pasireiškimo aspektus:

(1) jeigu žymuo apskritai neturi skiriamojo požymio, t. y. abstrakčiai negeba skirti, tai yra absoliutus atsisakymo registruoti žymenį prekių ženklu arba jo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas (Prekių ženklų įstatymo 6 str. 1 d. 2 p.); 3 Žr. Handbuch des Fachanwalts Gewerblichen Rechtsschutz (hrsg. Willi Erdmann; Sabine Rojahn; Olaf Sosnitza). 1. Aufl. Köln: Luchterhand, 2008, p. 390 para. 34. 4 Žr. ETT 2005-07-07 sprendimą byloje C-418/02, para. 45. 5 Žr. ETT sprendimus: 1978-05-23 byloje C-102/77, Hoffmann-La Roche & Co. AG v. Centrafarm; 1996-07-11 jungtin÷je byloje C-71/94 ir C-73/94, Eurim-Pharm Arzneimittel v. Beiersdorf a. o., para. 30; 1996-07-11 jungtin÷je byloje С-427/93, C-429/93 ir C-436/93, Bristol-Myers Squibb a. o. v. Paranova, para. 43; 1996-07-11 byloje C-232/94, MPA Pharma v. Rhone-Poulenc Pharma, para. 16; 1997-11-11 byloje C-349/95, Loendersloot v. Ballantine & Son a. o., para. 22; 2001-10-04 byloje C-517/99, Merz & Krell, para. 21; 2002-11-12 byloje C-206/01, Arsenal Football Club Plc v. Matthew Reed, para. 47; 2005-03-17 byloje C-228/03, Gillette Company and Gillette Group Finland, para. 25.


(2) d÷l šios prekių ženklo funkcijos ankstesnio prekių ženklo savininko teis÷s saugomos nuo tapataus ar klaidinamai panašaus žymens naudojimo, jeigu tai sąlygoja vartotojų suklaidinimą d÷l prekių ar paslaugų kilm÷s, o, būtent:

(2-a) turi teisę drausti tokį žymenį naudoti (Prekių ženklų įstatymo 38 str. 1 – 2 d.);

(2-b) yra santykinis pagrindas pripažinti tokio žymens v÷lesnę registraciją negaliojančia (Prekių ženklų įstatymo 7 str. 1 d. 1 – 3 p.).

Prekių ženklų teis÷s suteikiamos apsaugos prasme yra reikšminga sąvoka „žymens naudojimas kaip prekių ženklo“. Ši sąvoka siejama su analizuojama pagrindine prekių ženklo funkcija – kilm÷s (skiriamąja) funkcija. Bendra taisykl÷ - norint uždrausti naudoti žymenį, kuris tapatus ar klaidinamai panašus į ankstesnį prekių ženklą, būtina nustatyti, kad žymuo naudojamas kaip prekių ženklas, t. y. kad tokio žymens naudojimo paskirtis žym÷ti prekes ar paslaugas taip, kad jos identifikuotų jų kilmę taip, kad vartotojas gal÷tų sieti šias prekes ar paslaugas su subjektu, kurio atsakomybe ir kuriam kontroliuojant jos yra gaminamos ar teikiamos. Jeigu žymeniu žymimos prek÷s, bet jis neskirtas identifikuoti prekių kilmę, nes vartotojui atskirai nurodoma, kas šių prekių gamintojas, bendruoju atveju būtų laikoma, kad žymuo n÷ra naudojamas kaip prekių ženklas, nežiūrint to, kad jis tapatus ar klaidinamai panašus į ankstesnį registruotą ženklą6.

Apibendrinant prekių ženklo kilm÷s (skiriamąją) funkciją, galima teigti, kad pirmiausiai jos pagrindu nustatomas prekių ženklų teis÷s suteikiamos apsaugos turinys ir ribos, o taip pat ši funkcija skirta apsaugoti vartotoją nuo suklaidinimo d÷l prekių ar paslaugų kilm÷s.

B. Papildomos funkcijos.

Kaip rodo kitų valstybių ir ETT teismų praktika prekių ženklo atliekamomis funkcijomis pripažįstamos ir kitos papildomos funkcijos, kurios yra tik padarinys min÷tosios kilm÷s funkcijos, arba, kitaip galima sakyti, pagrindin÷s funkcijos pasireiškimo aspektai.

Pasitik÷jimo (kokyb ÷s arba garantijos) funkcija. Prekių ženklas vartotojams leidžia užtikrinti, kad tam tikros prek÷s yra pagamintos tam tikro gamintojo, ir jis atsakingas už jų kokybę. Taip identifikavę prekių ženklo pagrindu prekes ar paslaugas, vartotojai, kurių lūkesčius prek÷s patenkino, pradeda pasitik÷ti jų gamintoju, o kartu ir tuo pačiu ženklu pažym÷tų prekių ar paslaugų kokybe. Taip skatinamas gamintojas rūpintis prekių ar paslaugų kokybe, kartu užsitikrinant potencialių pirk÷jų ratą, kurie pasitiki gamintojo garantija7. Tačiau d÷l šios funkcijos kokių nors papildomų teisių į prekių ženklą savininkas neįgyja.

Prekių ženklo reputacijos funkcija. Prekių ženklo savininkas per tam tikrą laiką gamindamas prekes, kurios vartotojams suformuoja kokyb÷s garantijos pasitik÷jimą, įdeda pastangas (laiko, materialias investicijas) sukurdamas kartu ir gerą ženklo reputaciją. Per tam tikrą laiką prekių ženklas įgyja tam tikrą vertę (pvz., Coca Cola, Google, Opel, Adidas, Mercedes ir kt.). D÷l to buvo nuspręsta prapl÷sti teisinę apsaugą, orientuojant ją ne vien tik tam, kad būtų apsaugomi vartotojai nuo suklaidinimo galimyb÷s, bet ir tam, kad būtų apsaugomas pats prekių ženklas, nes jis pats kaip toks sudaro nemažą viso verslo vertę8.

6 Žr. taip pat ETT sprendimus: byloje C-48/05, Opel, para. 24; 2002-11-12 byloje C-206/01, Arsenal Football Club Plc v. Matthew Reed, para. 49. 7 Žr. ETT sprendimus: 2002-11-12 byloje C-206/01, Arsenal Football Club Plc v. Matthew Reed, para. 47; 2006-03-30 byloje C-259/04, Elizabeth Florence Emanuel v. Continental Shelf 128 Ltd., para. 44. 8 Žr. PHILLIPS, Jeremy. Trade Mark Law. A Practical Anatomy. Oxford: Oxford University Press, 2003, p. 363.


Kartais prekių ženklo reputacijos funkcija pavadinama reklamos funkcija, kuri padeda kurti prek÷s ženklo reputaciją, kurdama vartotojų galvose išskirtinę prekių ženklo asociaciją su tam tikromis prek÷mis9. Būtent šis suformuotas prekių ženklo išskirtinumas, leidžia prapl÷sti prekių ženklo apsaugą. Reputaciją turinčio ženklo teisin÷s apsaugos išpl÷timas pasireiškia tokiais aspektais:

Pirma,

- jeigu ankstesnis įregistruotas prekių ženklas saugomas nuo (i) tapataus žymens tapačioms ar panašioms prek÷ms ar paslaugoms arba (ii) nuo klaidinamai panašaus žymens vartojimo, jeigu d÷l to yra galimyb÷ suklaidinti visuomenę d÷l prekių ar paslaugų kilm÷s,

- tai ankstesnis įregistruotas reputaciją turintis ženklas saugomas nuo aukščiau pamin÷tų žymenų vartojimo, nesvarbu, d÷l to yra galimyb÷ suklaidinti visuomenę ar ne, o pakanka įrodyti, kad d÷l tokio žymens vartojimo atsiranda bent vienas iš alternatyvių padarinių:

(a) įgyjamas nesąžiningas pranašumas;

(b) pažeidžiamas reputaciją turinčio ženklo skiriamasis požymis;

(c) pakenkiama ženklo reputacijai (Prekių ženklų įstatymo 38 str. 1 d. 3 p., 7 str. 1 d. 7 p.).

Kitaip tariant, papildoma reputaciją turinčio ženklo apsauga pasireiškia tuo, kad apsaugos apimtį sąlygoja ne tik pagrindin÷ kilm÷s funkcija, bet ir ženklo reputacijos (savarankiškos vert÷s) apsauga. D÷l to ir nesvarbu, kad d÷l tapataus ar panašaus žymens naudojimo nebus suklaidinti vartotojai d÷l prekių kilm÷s, tačiau sąžiningumo principo prasme n÷ra teisinga leisti kitam subjektui be pagrindo pasinaudoti gerai žinomo ženklo reputacija.

Teis÷s literatūroje išskiriamos ir kitos dar prekių ženklo funkcijos: komunikacijos, kadangi laikoma, kad prekių ženklo pagalba vienas rinkoje veikiantis subjektas komunikuoja su kitais rinkos dalyviais10, išskirtinumą užtikrinanti funkcija ir kt.11. Teis÷s ekonomin÷s analiz÷s šalininkai labiausiai akcentuoja prekių ženklo informacinę funkciją. Pasak jų, prekių ženklas ekonomine prasme, min÷ta, pasireiškia kaip priemon÷, naudojama mažinant informacijos asimetriją tarp prekių pardav÷jo ir vartotojo, arba, kitaip tariant, kaip tam tikras veikimo prekių ar paslaugų rinkoje instrumentas, mažinantis vartotojo paieškos kaštus, nes suteikia vartotojui informaciją apie prek÷s pastovią kokybę12.

1.3. Žymenys, galintys būti preki ų ženklu

Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnyje išvardinti žymenys, iš kurių gali būti sudaryti prekių ženklai. Šiame įstatymo straipsnyje nurodytas žymenų sąrašas laikytinas pavyzdiniu, bet ne baigtiniu. Jame nurodomi dažniausiai praktikoje naudojami prekių ženklo sudarymui žymenys. Tiesa, pati Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnio formuluot÷ orientuoja į baigtinį žymenų išvardinimą, tačiau, kaip ir Prekių ženklų direktyvos 2 straipsnis, taip ir su jo įgyvendinimu susijęs Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnis aiškintini, kaip nenumatantys

9 KEELING, D. T. Intellectual Property Rights in EU Law. Volume I. Free movement and Competition law. Oxford: Oxford University Press, 2003, p. 149. 10 Žr. FEZER, Karl-Hanz. Markenrecht. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2001, para. 34. 11 KEELING, D. T. Intellectual Property Rights in EU Law. Volume I. Free movement and Competition law. Oxford: Oxford University Press, 2003, p. 149. 12 Išsamiau apie prekių ženklo informacin÷s funkcijos ekonominę analizę žr. LANDES, Williams M.; POSNER, Richard A. The Economic Structure of Intellectual Property Law. Cambridge: Belknap Press, 2003, p. 168-179.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s numerus clausus žymenų sąrašo. Svarbu, kad žymuo atitiktų prekių ženklui keliamus reikalavimus: tur÷tų skiriamąjį požymį ir gal÷tų būti pavaizduotas grafiškai.

Prekių ženklų sudarymui gali būti naudojami įvairūs žymenys:

(1) Žodžiai (asmenų pavard÷s, vardai, meniniai pseudonimai, juridinių asmenų pavadinimai);

(2) Raid÷s, skaitmenys;

(3) Piešiniai, emblemos;

(4) Erdvin÷s formos (gaminio išorinis vaizdas, jų pakuot÷ ar talpykla);

(5) Spalvos ar spalvų derinys, jų kompozicijos;

(6) Kiti žymenys (garsai, kvapai ir pan.) ir jų deriniai.

(7) Mišrūs (kombinuoti) žymenys.

1.4. Prekių ženklų rūšys

I. Pagal teisin÷s apsaugos įgijimo tvarką:

1. Registruoti prekių ženklai.

2. Pripažinti plačiai žinomais prekių ženklai.

Plačiai žinomo prekių ženklo sąvoka buvo įtvirtinta Paryžiaus konvencijoje, siekiant suteikti apsaugą tiems ženklams, kurie akivaizdžiai puikiai žinomi vartotojams, nors jų tam tikroje valstyb÷je dar nesp÷ta įregistruoti. Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnis numat÷, kad prekių ženklai, kurie tam tikroje valstyb÷je yra plačiai žinomi, joje turi būti saugomi joje ir neįregistruoti13.

Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnis plačiai žinomiems prekių ženklams suteik÷ tradicinę apsaugą nuo klaidinimo, iš esm÷s lygiavertę atitinkamai įregistruoto prekių ženklo apsaugai. Apsauga plačiai žinomam prekių ženklui suteikiama, jei jis „gali būti supainiotas su kitu ženklu“, kai kitas asmuo naudoja ir (arba) pateikia paraišką įregistruoti tapačius ar panašius žymenis tapačioms ar panašioms prek÷ms ar paslaugoms („tokiems pat arba panašiems gaminiams“).

Remiantis Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsniu, Lietuvos Prekių ženklų įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomen÷s sluoksnyje. 13 Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnis nustat÷: „(1) Sąjungos šalys įsipareigoja arba administracijos iniciatyva, jeigu tai leidžia tos šalies įstatymai, arba suinteresuoto asmens prašymu atmesti arba pripažinti registraciją negaliojančia ir uždrausti naudoti prek÷s ženklą, jeigu ženklas atkartoja, imituoja kitą ženklą arba yra kito ženklo vertimas ir gali būti supainiotas su juo, kadangi registravimo arba panaudojimo šalies kompetentingas organas pripažįsta, kad tas ženklas toje šalyje yra jau plačiai žinomas, kaip ženklas asmens, kuris naudojasi šios Konvencijos privilegijomis ir panaudoja jį tokiems pat arba panašiems gaminiams. Ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kada esmin÷ ženklo dalis yra žinomo ženklo atkartojimas arba imitavimas, d÷l kurio jis gali būti supainiotas su kitu ženklu. (2) Reikalavimui d÷l tokio ženklo anuliavimo paduoti suteikiamas ne trumpesnis kaip penkerių metų terminas, skaičiuojamas nuo ženklo registravimo datos. Sąjungos šalys turi teisę numatyti terminą, per kurį gali būti reikalaujama uždrausti naudoti ženklą. (3) Terminas nenustatomas reikalavimui d÷l anuliavimo arba naudojimo uždraudimo ženklų, užregistruotų arba naudojamų nesąžiningu būdu.“


Plačiai žinomo prekių ženklo sampratai aiškinti yra svarbi PINO Bendra rekomendacija d÷l plačiai žinomų ženklų apsaugos nuostatų14, kuri detalizuoja ženklo pripažinimo plačiai žinomu kriterijus. Nors ši rekomendacija ir neturi privalomo teis÷s akto galios, į ją paprastai atsižvelgiama tiek Lietuvos, tiek ir ES teismų praktikoje. Remiantis Bendra rekomendacija, nustatant, ar ženklas tam tikroje valstyb÷je yra plačiai žinomas, reikia įvertinti visų reikšmingų aplinkybių visumą, įskaitant:

1. ženklo žinomumo atitinkamame visuomen÷s sluoksnyje lygį;

2. ženklo naudojimo trukmę, mastą ir geografinę sritį;

3. ženklo reklamavimo trukmę, mastą ir geografinę sritį;

4. ženklo registracijų trukmę ir ženklo bei (arba) paraiškų jį įregistruoti geografinę sritį;

5. atvejai, kai kitų valstybių kompetentingos institucijos pripažino jį plačiai žinomu;

6. ženklui priskiriamą vertę.

Šie kriterijai yra bendrosios gair÷s, padedančios teismui nustatyti, ar ženklas yra plačiai žinomas. Kiekvienu atveju išvada priklauso nuo konkrečių aplinkybių.

Lyginant plačiai žinomo prekių ženklo sampratą su reputaciją turinčių prekių ženklų institutu, manytina, kad plačiai žinomam reikia šiek tiek didesnio žinomumo laipsnio, nes jis siekia būti saugomas net ir neįregistruotas. Siekiant pagrįsti, kad prekių ženklas turi reputaciją, nebūtina įrodyti tokį didelį ženklo žinomumo visuomen÷je laipsnį, kokio reikalaujama sprendžiant d÷l ženklo pripažinimo plačiai žinomu15. Doktrinoje taip pat teigiama, kad pagal dominuojančią nuomonę, reputacijai nustatyti pakanka ir mažesnio žinomumo nei plačiai žinomo ženklo atveju16.

Lietuvoje prekių ženklas plačiai žinomu pripažįstamas teismo tvarka. Kadangi pripažįstant ženklą plačiai žinomu, yra sprendžiamas teis÷s klausimas, jis yra sprendžiamas ne ypatingosios teisenos tvarka, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, bet ginčo (ieškinine) teisena, kurioje yra šalys su priešingais interesais – ieškovas ir atsakovas, taip pat visos iš to išplaukiančios procesin÷s pasekm÷s. Taigi prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu bylos savo procesine prigimtimi yra ginčo bylos17.

Kaip yra pabr÷žęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažįstant teismo sprendimu prekių ženklą plačiai žinomu, sprendimo rezoliucin÷je dalyje būtina nurodyti pripažįstamo plačiai žinomu ženklo savininką bei tiksliai įvardyti, koks žymuo pripažįstamas plačiai žinomu18. Teismo sprendimo rezoliucin÷je dalyje reik÷tų nurodyti ir tas prekes ar paslaugas, kurių atžvilgiu prekių ženklas pripažįstamas plačiai žinomu. Lietuvos teismų praktikoje to paprastai nedaroma, jei plačiai žinomu pripažįstamas įregistruotas ženklas. Tačiau nuoroda

14 Pasaulin÷s intelektin÷s nuosavyb÷s organizacijos (WIPO) Nuolatinis prekių ženklų komitetas 1999 m. birželio 8–12 d. Ženevoje vykusio bendro susitikimo metu pareng÷ rezoliuciją d÷l bendros rekomendacijos d÷l plačiai žinomų prekių ženklų apsaugos nuostatų pri÷mimo. Ši rekomendacija buvo priimta per Paryžiaus sąjungos asambl÷jos ir WIPO asambl÷jos jungtinę sesiją, vykusią 1999 m. rugs÷jo 20–29 dienomis. 15 Išsamią šio klausimo analizę pateik÷ generalinis advokatas (žr. 1998 m. lapkričio 26 d. generalinio advokato Jacobs nuomonę byloje C-375/97 General Motors Corporation v Yplon SA. [interaktyvus]. [Žiūr÷ta 2009-01-07]. Prieiga per internetą: <http://curia.eu>, paras 30 – 37). 16 KAMPERMAN SANDERS. Questions about the 1994 UK Trade Marks Act. EIPR Nr. 2, 1995, p. 73. 17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. spalio m÷n. 23 d. nutartis civilin÷je byloje Nr. 3K-3-1222, kat. 108.10; 80; 84; Teismų praktika 19. 18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. sausio m÷n. 25 d. nutartis civilin÷je byloje Nr. 3K-3-25, kat. 12; Teismų praktika 13.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s vien į ženklo registracijos numerį suponuoja, kad ženklas yra plačiai žinomas visoms jo registracijoje nurodytoms prek÷ms bei paslaugoms, o tai gali neatitikti faktinių aplinkybių.

Pažym÷tina, kad kai kuriose valstyb÷se yra saugomi prekių ženklai vien d÷l jų naudojimo, net jei jie n÷ra tapę plačiai žinomais. Taip yra, pavyzdžiui, Vokietijoje. Šioje valstyb÷je prekių ženklo teisin÷ apsauga gali būti įgyjama ne tik įregistravus prekių ženklą kompetentingoje institucijoje ar jį pripažinus plačiai žinomu, tačiau ir d÷l ženklo naudojimo (vok. Benutzungsmarken). Teisin÷s apsaugos įgijimo sąlygos yra žymens, turinčio skiriamąją požymį naudojimas kaip prekių ženklo tam tikro subjekto prek÷ms ar paslaugoms žym÷ti, naudojimas apyvartoje ir įgijimas rinkos galios tam tikroje rinkos srityje. Naudojimas turi būti valstyb÷s viduje. Ženklas laikomas įgijęs rinkoje galią, kai didesn÷ dalis rinkos dalyvių (vartotojų, verslininkų, platintojų), kurie kaip nors susiję šiomis prek÷mis, sieja tą žymenį su konkretaus subjekto tam tikromis prek÷mis ar paslaugomis. Koks tur÷tų būti nustatomas rinkos santykių dalyvių procentas, priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių, tačiau vidutiniškai 20 – 25 procentų pakanka19. Tačiau tokio prekių ženklo apsauga, lyginant su registruotais prekių ženklais yra siauresn÷s apimties, nes apsauga baigiasi, kai teisių tur÷tojas šio ženklo nenaudoja arba naudoja siauroje apimtyje, taip pat tais atvejais, kai d÷l kito tapataus ar panašaus žymens, prekių ženklas praranda skiriamąjį požymį arba jis susilpn÷ja taip, kad daugiau negeba būti žymeniu, su kuriuo siejamos tam tikro subjekto prek÷s ar paslaugos.

Lietuvoje neregistruotas ir plačiai žinomu nepripažintas prekių ženklu žymuo netaps prekių ženklo savininkų išimtinių teisių objektu ir atitinkamai, nebus saugomas pagal Prekių ženklų įstatymą. Su tokiu neregistruotu žymeniu susiję verslo interesai gali būti apginti nebent pritaikant apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos taisykles, tačiau tik tuo atveju, jei pažeid÷jo veiksmai atitinka Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 dalyje numatytus nesąžiningos konkurencijos veiksmų požymius20.

Detaliau neanalizuojant Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 dalies ir Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio turinio skirtumų, svarbu pažym÷ti, kad teisin÷ apsauga pagal Prekių ženklų įstatymą ir teisin÷ apsauga pagal Konkurencijos įstatymą remiasi skirtingais principais ir numato skirtingas apsaugos atsiradimo sąlygas. Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 dalies normos tik draudžia atlikti konkrečius nesąžiningus veiksmus ir yra grindžiamos deliktų teis÷s principais. Atitinkamai, ne visi veiksmai, atitinkantys nesąžiningos konkurencijos veiksmų, numatytų Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 dalyje, kriterijus, kartu reikš Prekių ženklų įstatymo normų pažeidimą, ir atvirkščiai.

II. Pagal žymenų pobūdį:

1. Žodiniai. 2. Vaizdiniai. 3. Erdviniai (trimačiai). 4. Netradiciniai.

19 Žr. Markengesetz: Kommentar (hrsg. Paul Ströbele; Franz Hacker; Irmgard Kirschneck). 8 Aufl. Köln, et. al.: Heymann, 2006, § 4 para. 37. 20 Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 1 punktas numato: „ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkin÷s veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimyb÷ms konkuruoti, įskaitant: (1) savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto registruotą prek÷s ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prek÷s ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia arba tik÷tina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu arba jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu d÷l to gali nukent÷ti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu d÷l to gali susilpn÷ti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis; (...).“


III. Pagal prekių ženklo priklausomumą:

Individualūs ir kolektyviniai.

IV. Pagal teritorinį pobūdį:

Nacionaliniai prekių ženklai. Bendrijos prekių ženklai.

2. Prekių ženklų teisin÷s apsaugos sąlygos

2.1. Teisių subjektas

Paduoti paraišką prekių ženklui registruoti gali bet kuris fizinis ar juridinis asmuo. Registruoti kolektyvinį prekių ženklą turi teisę paduoti asmenų sąjunga (asociacija, susivienijimas, konsorciumas ir pan.) (PrekŽĮ 28 str. 1 d.). Prekių ženklo savininku taip pat gali būti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, o kolektyvinio prekių ženklo atveju – asmenų sąjunga.

Prekių ženklo savininkas gali informuoti visuomenę apie savo teises į tą ženklą žymeniu, kurį sudaro raid÷ R apskritime ir kuris dedamas ženklui iš dešin÷s (viršuje arba apačioje) (PrekŽĮ 4 str.). Pavyzdys: IBM ®. Šis ženklas vadinamas prekių ženklo savininko apsaugos žymeniu. Tačiau, kaip ir autorių teis÷s srityje ©, tai ir ® prekių ženklų teis÷je atlieka tik informacinį vaidmenį, tačiau pačios teisin÷s apsaugos įgijimas su šiuo ženklu nesiejamas.

2.2. Materialin÷s prekių ženklų teisin÷s apsaugos sąlygos

Materialin÷mis prekių ženklų teisin÷s apsaugos sąlygos gali būti įvardintos ir kaip pagrindai, kuriems esant atsisakoma registruoti žymenį prekių ženklu arba tokia registracija pripažįstama negaliojančia. Šie pagrindai skirstomi į:

(1) absoliučius atsisakymo registruoti prekių ženklą arba jos registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus;

(2) santykinius (arba reliatyvius) prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus.

Pažym÷tina, kad nacionalinio prekių ženklo absoliučias ir santykines prekių ženklo teisin÷s apsaugos kliūčių reguliavimas yra suderintas ES valstyb÷se nar÷se Prekių ženklų direktyva. Šie pagrindai iš esm÷s yra analogiški ir Bendrijos prekių ženklo apsaugos sistemos pagal Bendrijos prekių ženklų reglamentą.

2.2.1. Absoliutūs pagrindai, trukdantys suteikti prekių ženklams teisinę apsaugą

A. Absoliučių pagrindų apibūdinimas

Absoliučius atsisakymo registruoti prekių ženklą arba jo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus reglamentuoja PrekŽĮ 6 straipsnis (Prekių ženklų direktyvos 3 str., Bendrijos prekių ženklo reglamento 7 str.).

B. Konkrečių absoliučių pagrindų apibūdinimas.

1. Žymenys, kurie negali būti preki ų ženklu.


PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nurodyti absoliutūs pagrindai yra tarpusavyje susiję, tod÷l juos nagrin÷sime kartu, apibendrintai pavadindami absoliutų pagrindą – žymens negal÷jimą būti prekių ženklu.

Buvo nagrin÷ta, kad žymuo, iš kurio sudaromas prekių ženklas, turi atitikti du reikalavimus: turi tur÷ti skiriamąjį požymį ir turi būti galima pavaizduoti grafiškai (PrekŽĮ 2 str. 1 d.). Tod÷l PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatyta, kad žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis negali sudaryti ženklo pagal įstatymo 5 straipsnį ir neturi jokio skiriamojo požymio. Nuoroda į PrekŽĮ 5 straipsnį tur÷tų būti suprantama, min÷ta, ne kaip nuoroda į baigtinį žymenų sąrašą numatančią teis÷s normą, o į nuostatą, pasakančią, jog tik grafiškai pavaizduojami žymenys gali būti registruojami prekių ženklu. Tod÷l tikslesnis reguliavimas būtų, jeigu PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte būtų nuoroda į PrekŽĮ 2 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį.

Plačiau apibūdinsime žymens grafinį pavaizdavimą ir skiriamąjį požymį, kaip reikalavimus prekių ženklui.

(a) Grafinis pavaizdavimas.

Pagal PrekŽĮ 2 straipsnio 1 dalį (atitinkamai pagal Prekių ženklų direktyvos 2 str., Bendrijos prekių ženklų reglamento 4 str.) prekių ženklu negali būti žymuo, kurio negalima pavaizduoti grafiškai, t. y. dvimate forma.

ETT apibr÷ž÷ tris pagrindines prekių ženklo grafinio atvaizdavimo funkcijas:

1. Apibr÷žimas paties prekių ženklo, kaip jo savininko išimtinių teisių objekto.

2. Pateikimas informacijos, būtinos kompetentingoms institucijoms vykdyti savo funkcijas, ypač susijusias su tinkamo ir tikslaus prekių ženklų registro suformavimu ir išlaikymu.

3. Sudarymas galimyb÷s kitiems rinkos dalyviams, ypač konkuruojantiems ūkio subjektams, gauti tikslią ir aiškią informaciją apie jų esamų ar potencialių konkurentų įregistruotus ar ketinamus įregistruoti prekių ženklus bei trečiųjų asmenų teises į juos21.

(b) Skiriamasis požymis.

Nustatant, ar žymuo turi skiriamąjį požymį, sąlyginai galima išskirti dvejopo pobūdžio skiriamąją galią turinčius požymius: abstraktų ir konkretų. Norint, kad žymuo būtų įregistruotas kaip prekių ženklas, jis turi atitikti abu šiuos skiriamuosius požymius. Tiesiogiai šie skiriamieji požymiai n÷ra įvardinami įstatyme, tačiau jie išplaukia iš sisteminio PrekŽĮ normų aiškinimo, jie taip pat pripažįstami Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos ir ETT praktikoje.

PrekŽĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žymuo, norint, kad jis būtų įregistruotas prekių ženklu, turi leisti atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Taigi ši teis÷s norma orientuoja į konkretų žymens skiriamąjį požymį. PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad turi būti atsisakoma žymenį registruoti prekių ženklu ar jo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis neturi jokio skiriamojo požymio. Ši įstatymo norma yra platesn÷s taikymo apimties, kartu apr÷pianti ir abstraktų, ir konkretų žymens skiriamąjį požymį.

21 Literatūroje šios funkcijos dar vadinamos atitinkamai nuosavyb÷s, administravimo ir informacijos, arba

viešumo, funkcijomis (žr. Hart T., Fazzan L. Intellectual property law. 3rd edition. – Palgrave Macmillan, Basingstoke, 2004, P. 89).


(b-1) Abstraktus skiriamasis požymis. Abstraktus skiriamasis požymis reiškia, kad žymuo apskritai turi geb÷ti skirti bet kokios rūšies prekes (paslaugas).

(b-2) Konkretus skiriamasis požymis. Konkretus žymens skiriamasis požymis, skirtingai, negu, kad abstraktus, siejamas su konkrečiomis paraiškoje registruoti prekių ženklą nurodytomis prek÷mis ar paslaugomis.

2. Žymenys, kurie neatlieka pagrindin÷s prekių ženklo funkcijos.

Prekių ženklų įstatyme numatyti keli šios grup÷s absoliutūs pagrindai.

2-1. Bendrinis žymens pobūdis.

Tod÷l PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad žymuo negali būti registruojamas prekių ženklu, jeigu jis dabartin÷je kalboje ar sąžiningoje ir nusistov÷jusioje veikloje arba prekybos praktikoje pripažįstamas bendriniu.

2-2. Žymens aprašomasis pobūdis.

Žymens aprašomasis pobūdis reiškia, kad žymuo žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ar paslaugų charakteristikas (PrekŽĮ 6 str. 1 d. 4 p., Prekių ženklų direktyvos 3 str. 1 d. (c) p.).

2-3. Žymens kaip formos pobūdis.

PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad žymuo, norint jį registruoti kaip prekių ženklą, negali būti vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prek÷ms esminę vertę.

4. Žymenų prieštaravimas viešajai tvarkai ar visuomen÷s interesams.

4-1. Žymenų klaidinamas pobūdis.

PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punkte (Prekių ženklų direktyvos 3 str. 1 d. (g) p.): negali būti registruojami žymenys prekių ženklu, kurie gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, d÷l prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokyb÷s ar geografin÷s kilm÷s.

4-2. Žymenų prieštaravimas geriems papročiams ir viešajai tvarkai.

PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad žymuo negali būti registruojamas prekių ženklu, jeigu jis prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etin÷ms visuomen÷s normoms, žmoniškumo principams.

5. Žymenys, susiję su oficialiais žym÷jimais.

5-1. Žymenys, susiję su oficialiais Lietuvos Respublikos žymenimis.

Prekių ženklu negali būti žymuo, sudarytas iš Lietuvos Respublikos oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) pavadinimo, herbo, v÷liavos ar kitų valstyb÷s heraldikos objektų ar juos m÷gdžiojantis (t. y. imituojantis), taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižym÷jimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu n÷ra Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle (PrekŽĮ 6 str. 1 d. 8 p., įgyvendina taip pat Prekių ženklų direktyvos 3 str. 1 d. (h) p., o taip pat Paryžiaus konvencijos 6ter str.).

5-2. Žymenys, susiję su kitų valstybių ir tarptautinių organizacijų žymenimis.

Prekių ženklas negali būti registruojamas, jeigu jis sudarytas iš žymenų, kuriems registruoti n÷ra gauta kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų kompetentingų institucijų

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s sutikimo ir kuriuos turi būti atsisakyta registruoti arba kurių registracija turi būti pripažinta negaliojančia pagal Paryžiaus konvencijos 6ter straipsnį (PrekŽĮ 6 str. 1 d. 9 p.).

5-3. Kiti simboliai.

Pagal PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą prekių ženklas negali būti sudarytas iš didel÷s vert÷s simbolių, ypač religinių simbolių.

6. Žymenys, susiję su geografin÷mis nuorodomis

Šiai grupei priskirtini absoliutus atsisakymo registruoti prekių ženklą ar jo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai yra susiję su visuomen÷s interesu, tod÷l jie gali būti priskiriami ir prieš tai min÷tai grupei.

6-1. Žymenys, susiję su geografin÷mis nuorodomis – bendras atvejis.

PrekŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyti du atvejai:

(a) prekių ženklas negali būti sudarytas iš geografin÷s nuorodos arba tur÷ti geografinę nuorodą, skirtą žym÷ti prek÷ms, kilusioms iš kitos nei nurodytoji kilm÷s vieta, jeigu šios nuorodos naudojimas tokių prekių ženkle Lietuvos Respublikoje gali klaidinti visuomenę d÷l tikrosios prekių kilm÷s vietos;

(b) prekių ženklas negali būti sudarytas iš geografin÷s nuorodos, kuri, nors ir teisingai nurodo prekių kilm÷s vietą, tačiau gali klaidinti visuomenę neteisingai informuodama, kad prek÷s kilusios iš kitos vietos.

6-2. Žymenys, susiję su geografin÷mis nuorodomis vynų ar stipriųjų alkoholinių g÷rimų srityje.

Prekių ženklas negali būti sudarytas iš geografin÷s nuorodos arba tur÷ti geografinę nuorodą, skirtą žym÷ti vynui ar stipriems alkoholiniams g÷rimams, kilusiems iš kitos nei nurodytoji kilm÷s vieta, net ir tada, kai jis nurodo tikrąją prekių kilm÷s vietą, arba kai ta geografin÷ nuoroda pateikiama išversta į kitą kalbą, ar kai ji vartojama su papildomais apibūdinamaisiais žodžiais, pavyzdžiui, „rūšis“, „tipas“, „stilius“, „imitacija“ ar pan. (PrekŽĮ 6 str. 1 d. 12 p.).

C. Absoliučių pagrindų taikymo išimtys

Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys, kada kai kurie absoliutūs pagrindai n÷ra taikomi. Ši įstatymo norma įgyvendina Prekių ženklų direktyvos 3 straipsnio 3 dalį. Išimtys susijusios su tais absoliučiais pagrindais, kurie numato atvejus, kai žymuo neatlieka prekių ženklo skiriamosios funkcijos: neturi skiriamojo požymio, yra bendriniai arba aprašomojo pobūdžio (PrekŽĮ 6 str. 1 d. 2, 3, 4 p.). Tod÷l, jeigu yra sąlygos tam, kai žymuo, neatlikęs skiriamosios funkcijos, po tam tikro laiko tokią funkciją atlieka, išnyksta ir absoliučių pagrindų buvimo faktas.

Jeigu iki paraiškos prekių ženklo registracijai padavimo datos, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas d÷l naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį, tokiu atveju n÷ra pagrindo atsisakyti registruoti tokį žymenį prekių ženklu arba jo registraciją pripažinti negaliojančia.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s 2.2.2. Santykiniai prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai

Santykinius prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus galima suskirstyti į tokias grupes:

(1) Prekių ženklų tarpusavio kolizijos;

(2) Prekių ženklo ir kitų intelektin÷s nuosavyb÷s objektų kolizijos.

Santykinius atsisakymo registruoti prekių ženklą arba jo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus reglamentuoja PrekŽĮ 6 straipsnis (Prekių ženklų direktyvos 4 str., 1 d., 4 d. (a) p., Bendrijos prekių ženklo reglamento 8 str. 1 ir 5 d.).

A. Prekių ženklų tarpusavio kolizijos

Pirmoji ir didžiausia grup÷ kolizijų atsiranda d÷l ankstesnių prekių ženklų ir v÷liau įregistruotų prekių ženklų tarpusavio konfliktų. Tarpusavio konfliktų sprendimams reikšmingi du kriterijai: (i) laiko kriterijus: prioritetas teikiamas ankstesniam prekių ženklui; (ii) turinio kriterijus: tikrinama, ar konfliktuojantys prekių ženklai tapatūs ar klaidinamai panašūs, lyginamos prek÷s (paslaugos), kurioms žym÷ti įregistruoti tikrinami ženklai ir vertinama, ar egzistuos visuomen÷s suklaidinimo galimyb÷ ar kitas prekių ženklo savininko teisių pažeidimas.

Nagrin÷sime abu šiuos kriterijus.

A.1. Ankstesnio prekių ženklo samprata

Ankstesniais prekių ženklais laikomi:

- ženklai, kurių paraiškos padavimo data yra ankstesn÷ už prekių ženklo, d÷l kurio tikrinami santykiniai pagrindai, paraiškos padavimo datą (atsižvelgiant prireikus ir į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą). Reikšminis laiko kriterijus yra paraiškos padavimo data, tod÷l nustatant ankstesnę datą turi būti vertinami tiek įregistruoti prekių ženklai, tiek dar neįregistruoti, tačiau kurių paraiška jau paduota, ir ji yra ankstesn÷.

Lietuvoje, sprendžiant klausimą d÷l santykinių registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų, susijusių su ankstesniais prekių ženklais, būtina tikrinti tokias paraiškos padavimo datas:

(1) nacionalinio prekių ženklo (t. y. Lietuvos Respublikoje) paraiškos padavimo data;

(2) prekių ženklo, registruoto Lietuvos Respublikai pagal Madrido protokolą (t. y. tarptautin÷s registracijos pagrindu), paraiškos padavimo data;

(3) Bendrijos prekių ženklo paraiškos padavimo data, tarp jų ir tie atvejai, kai Bendrijos prekių ženklui buvo suteikta pirmenyb÷ nacionalinio ar tarptautin÷s registracijos pagrindu registruoto prekių ženklo atveju.

Taip pat ankstesniu prekių ženklu laikomas paraiškos padavimo datai plačiai pripažintas Lietuvos Respublikoje prekių ženklas (PrekŽĮ 7 str. 1 d. 3 p., 2 d. 3 p.).

Taigi, norint nustatyti ankstesnes teises, priklausomai nuo situacijos, gali reik÷ti įvertinti ir nacionalin÷s, ir tarptautin÷s bei Bendrijos prekių ženklo registracijos pagrindu registruotų prekių ženklų paraiškų padavimo datas. Kitaip tariant, gali konfliktuoti bet kurios prekių ženklų sistemos pagrindu įregistruoti prekių ženklai, kuriems teisin÷ apsauga taikoma Lietuvos Respublikoje.

A.2. Prekių ženklų ir preki ų tapatumas ir klaidinamas panašumas

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s Šis kriterijus yra susijęs su prekių ženklo pagrindine funkcija – prekių ženklas turi tur÷ti skiriamąjį požymį, kuris leidžia vartotojui atskirti vieno subjekto prekes (paslaugas) nuo kito subjekto prekių (paslaugų). Jeigu skirtingų subjektų prekių ženklai yra tapatūs arba klaidinamai panašūs, o taip pat jais žymimos prek÷s ar paslaugos yra tapačios ar panašios, atsiranda gr÷sm÷, kad prekių ženklas neatliks skiriamosios funkcijos.

Išskirsime kelias šio kriterijaus prasme reikšmingas konfliktines situacijas.

1. Dvigubas tapatumas

Vadinamasis „dvigubas tapatumas“ atsiranda tuomet, kai pareikštas registruoti prekių ženklas yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, skirtam žym÷ti tapačioms prek÷ms ir (ar) paslaugoms. Tokiu atveju ankstesnio ženklo savininkas gali reikalauti pripažinti v÷lesnio ženklo registraciją negaliojančia, net neįrodin÷damas suklaidinimo galimyb÷s. Taikoma prezumpcija, kad vartotojų suklaidinimo galimyb÷ tokiu atveju egzistuos.

2. Prekių ženklų ir jais žymimų prekių ar paslaugų tapatumas arba panašumas, jei yra suklaidinimo galimyb÷

Jei pareikštas įregistruoti prekių ženklas yra tapatus ankstesniam prekių ženklui tapačioms ar panašioms prek÷ms ir (ar) paslaugoms arba klaidinamai į jį panašus, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi galimybę nuginčyti v÷lesnio ženklo registraciją, jei įrodoma, kad naudojant v÷lesnį ženklą, visuomen÷ gal÷tų būti suklaidinta (PrekŽĮ 7 str. 1 d. 2 p.). Taigi siekiant nuginčyti v÷lesnio ženklo registraciją šiuo pagrindu, reikalinga įrodyti sud÷tinių sąlygų visumą:

- abu ženklai yra tapatūs arba panašūs;

- prek÷s ar paslaugos, nurodytos abiejų ženklų registracijose, yra tapačios arba panašios;

- naudojant abu ženklus rinkoje, egzistuotų visuomen÷s suklaidinimo galimyb÷.

Sprendžiant, ar egzistuoja kiekviena iš aukščiau nurodytų sąlygų, yra vadovaujamasi „vidutinio vartotojo“ kriterijumi, t. y. vertinama, kokį bendrą įspūdį tokie ženklai sukeltų vidutiniam tokių prekių ar paslaugų vartotojui, kuris yra protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus22. Šiam tikslui nereikalinga įrodyti konkrečių vartotojų suklaidinimo atvejų – būtina ir pakankama pagrįsti, kad visuomen÷s klaidinimas būtų tik÷tina pasekm÷, jei abu ženklai būtų naudojami rinkoje. Taigi vidutinis vartotojas yra teisin÷ konstrukcija: išvadą apie vidutinio vartotojo suvokimą padaro bylą nagrin÷jantis teismas, įvertinęs prekių ženklų pavyzdžius ir ištyręs kitus byloje esančius įrodymus (vartotojų apklausas, ekspertų išvadas ir kt.)23.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad vidutinis vartotojas paprastai nesiima analizuoti prekių ženklų detalių, o neretai net ir negali dviejų prekių ženklų tiesiogiai palyginti. Tod÷l didžiausia reikšm÷ nustatant, ar ženklai yra klaidinamai panašūs, turi būti skiriama išskirtiniams ir dominuojantiems jų elementams, kuriuos vartotojai įsid÷mi geriausiai24.

22 ETT 2004 spalio 7 d. sprendimas byloje C-136/02 Mag Instrument Inc. v OHIM [2004] ECR I-0000,

para 19; ETT 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje C-218/01 Henkel [2004] ECR I-0000, para 50. 23 Tokia išvada patvirtinama ir kituose ETT sprendimuose, pvz., 2004 spalio 21 d. sprendime byloje C-

447/02 P KWS Saat AG v OHIM [2004] ECR I-0000, paras 77 – 87. 24 ETT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje C-251/95 SABEL BV v Puma AG, Rudolf Dassler Sport [1997] ECR I-6191, para 23; ETT 1999 m. birželio 22 d. sprendimas byloje C-342/97 Lloyd Schuhfabrik Meyer [1999] ECR I-3819, para 25.


Nustatant prekių ar paslaugų panašumą, taip pat žvelgiama iš vidutinio atitinkamų prekių vartotojo pozicijų: ar vidutinio vartotojo požiūriu, panašumas tarp prekių ar paslaugų yra toks, kad tik÷tina, jog jas sieja bendra kilm÷.

Jei nustatoma, kad prek÷s ar paslaugos n÷ra panašios, tuomet v÷lesnio ženklo registracija negal÷s būti pripažįstama negaliojančia aptariamu PrekŽĮ 7 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Tokiu atveju spręstina, ar ankstesnis ženklas turi reputaciją ir atitinkamai, ar netaikytinas kitas ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas.

Jei nustatoma, kad prek÷s ar paslaugos yra panašios, tuomet reik÷tų įvertinti jų panašumo laipsnį. Kaip ir prekių ženklų panašumas, prekių ar paslaugų panašumas visuomet yra tam tikro laipsnio – vienais atvejais panašumas yra neabejotinas ir akivaizdus, kitais atvejais prek÷s ar paslaugos vartotojo požiūriu yra labiau nutolusios, ir jų panašumo laipsnis yra nedidelis. Panašumo laipsnis bus reikšmingas, sprendžiant d÷l visuomen÷s suklaidinimo galimyb÷s, egzistavimo.

Visuomen÷s suklaidinimo galimyb÷ yra būtina trečioji sąlyga, siekiant pripažinti registraciją negaliojančią aptariamu pagrindu. Galimyb÷ suklaidinti visuomenę reiškia galimybę suklaidinti ankstesniu prekių ženklu žymimų prekių vartotojus, kad v÷lesniu ženklu žymimos prek÷s turi tą pačią ekonominę kilmę. Visuomen÷s suklaidinimas gali pasireikšti vienu iš dviejų būdų:

(i) sukuriant vartotojams klaidingą įspūdį, kad prek÷s ar paslaugos yra kilusios iš vieno ir to paties ūkio subjekto

(ii) sukuriant vartotojams klaidingą įspūdį, kad prek÷s ar paslaugos galbūt yra kilusios iš skirtingų subjektų, tačiau jie susiję tarpusavyje ekonominiais ryšiais (teisiniu požiūriu toks ryšys gal÷tų reikšti licencijos tur÷jimą, buvimą tos pačios grup÷s įmone ir pan., tačiau nebūtina, kad vartotojas identifikuotų ryšio pobūdį)

Sprendžiant, ar egzistuoja visuomen÷s suklaidinimo galimyb÷, atsižvelgiama į eilę kriterijų.

Pirma, kaip jau min÷ta, atsižvelgiama į prekių ženklų tarpusavio panašumo ir atitinkamai, jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnį. Vertinant suklaidinimo galimybę, abu ši kriterijai persipina, t.y. didelis prekių ženklų panašumo laipsnis gali sąlygoti, kad suklaidinimo galimyb÷ atsiras net ir esant mažesniam prekių ar paslaugų panašumo laipsniui.

Antra, atsižvelgiama į ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio stiprumą (t.y., įvertinamas ankstesnio ženklo išskirtinumas, žinomumas, rep utacija). Tiek Lietuvos teismų, tiek ir ETT praktikoje laikomasi pozicijos, kad kuo stipresnis yra ankstesnio ženko skiriamasis požymis, tuo visuomen÷s suklaidinimo tikimyb÷, naudojant panašų ženklą, yra didesn÷.

Trečia, įvertinama, kas yra atitinkamų prekių ar paslaugų vidutiniai vartotojai, koks jų atidumo, informuotumo laipsnis. Šios vidutinio vartotojo savyb÷s labai priklauso nuo prekių ar paslaugų rūšies: profesionalams skirtų, brangių ir retai perkamų prekių atžvilgiu (pvz., sud÷tinga chirurgin÷ technika, automobiliai, sraigtasparniai) vidutinis vartotojas laikytinas geriau informuotu ir atidesniu; ši taisykl÷ taikoma ir vartotojams – verslo subjektams, perkantiems prekes ar paslaugas jų veiklos srityje. Tuo tarpu nebrangių, kasdieninio vartojimo prekių vidutinis vartotojas prekes pasirenka greitai ir yra mažiau atidus25. Taigi tokie patys ženklai gal÷tų būti klaidinančiai panašiais, jei jais žymimos kasdieninio vartojimo prek÷s, bet nepakankamai panašiais, jei jais būtų žymima specializuota profesionalams skirta įranga.

25 Žr. ETT 1999 m. birželio 22 d. sprendimas byloje C-342/97 Lloyd Schuhfabrik Meyer [1999] ECR I-3819, para 26; ETT 2004 m. balandžio 29 d. sprendimas sujungtose bylose C-473/01 P ir C-474/01 P Procter & Gamble v OHIM [2004] ECR I-0000, para 53.


Priklausomai nuo bylos aplinkybių gali būti svarbūs ir kiti kriterijai, reikšmingi vertinant suklaidinimo galimybę. Pavyzdžiui, jei abu ženklai jau kurį laiką naudojami rinkoje, gali būti atsižvelgiama į realias jų naudojimo pasekmes). Pažym÷tina, kad ETT byloje SABEL BV v Puma AG. išaiškino, kad suklaidinimo galimyb÷ visais atvejais yra būtina šios normos taikymo sąlyga, o galimyb÷ sukelti asociaciją yra tik viena iš aplinkybių, kuriuos yra reikšmingos įrodin÷jant, kad visuomen÷ gali būti suklaidinta.

2.2.3. Reputaciją turin čio prekių ženklo atvejis

Vadovaujantis PrekŽĮ 7 str. 1 d. 7 p., ženklo registracija yra pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus ankstesniam Bendrijos prekių ženklui arba klaidinamai į jį panašus, jeigu v÷lesnis ženklas pareikštas registruoti ar įregistruotas prek÷ms ir (ar) paslaugoms, kurios n÷ra panašios į prekes ir (ar) paslaugas, kurioms registruotas ankstesnis Bendrijos prekių ženklas, jeigu ankstesnis Bendrijos prekių ženklas turi reputaciją Europos Bendrijoje ir jeigu d÷l neteis÷to v÷lesnio ženklo naudojimo gali atsirasti galimyb÷ nesąžiningai įgyti pranašumą arba pažeisti ankstesnio Bendrijos prekių ženklo skiriamąjį požymį, arba pakenkti jo reputacijai.

Šis registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas yra skirtas apsaugoti reklaminę (reputacijos) funkciją, kurią atlieka gerai žinomi, reputaciją turintys ženklai. Taikant šį registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindą yra įvertinamos šios sąlygos:

(i) ankstesnis Bendrijos prekių ženklas turi reputaciją ir

(ii) d÷l v÷lesnio prekių ženklo naudojimo būtų nepagrįstai gaunama nesąžininga nauda, pažeidžiamas Bendrijos prekių ženklo skiriamasis požymis, arba pakenkiama jo reputacijai.

Šiuo atveju saugoma ne tik identifikacin÷ ženklo funkcija, tod÷l registracija gali būti pripažįstama negaliojančia, neatsižvelgiant į tai, ar yra visuomen÷s suklaidinimo galimyb÷, jei pagrindžiamos aukščiau nurodytos sąlygos.

Pažym÷tina, kad Prekių ženklų direktyvoje reputaciją turinčių nacionalinių prekių ženklų, kurie turi reputaciją, apsauga yra reglamentuota dviem aspektais:

(i) Suteikiant teisę uždrausti kitiems asmenims naudoti žymenis, kurie pažeidžia anksčiau įregistruotą reputaciją turintį prekių ženklą (Direktyvos 4 str. 1 d. ir 4 d. (a) p.) ir

(ii) Suteikiant teisę nuginčyti v÷lesnio prekių ženklo registraciją, jei jis pažeidžia anksčiau įregistruotą reputaciją turintį prekių ženklą (Direktyvos 5 str. 1 ir 2 d.)

Tačiau Direktyvos 4 str. 4 d. (a) p. ir 5 str. 2 d. nuostatų perk÷limas į valstybių narių nacionalinę teisę buvo neprivalomas ir paliktas laisvam valstybių narių pasirinkimui. Atitinkamai, Lietuvos PrekŽĮ buvo pasirinkta numatyti tik vieną reputaciją turinčių prekių ženklų papildomos apsaugos aspektą – t. y., tokio prekių ženklo savininko teisę uždrausti kitiems asmenims naudoti jo teises pažeidžiančius žymenis. Lietuvos įstatymų leid÷jas nepasirinko PrekŽĮ numatyti antrojo aspekto – teis÷s reikalauti pripažinti negaliojančiomis v÷lesnių reputaciją turintį ženklą pažeidžiančių ženklų registracijos. Kaip min÷ta, PrekŽĮ 7 str. 1 d. 7 p. norma tokią teisę suteikia tik registruoto ir turinčio reputaciją Bendrijos, bet ne nacionalinio prekių ženklo savininkui.

Nors Lietuvos įstatymų leid÷jo pasirinkimas tiesiogiai ir nepažeidžia Direktyvos reikalavimų, yra sud÷tinga suprasti jo motyvus. Pažym÷tina, kad ETT praktikoje, o taip pat teis÷s doktrinoje reputaciją turinčių prekių ženklų papildoma apsauga nuo juos pažeidžiančių

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s prekių ženklų įregistravimo ir jų apsauga nuo jų naudojimo paprastai suvokiama kaip neatskiriami tos pačios teisin÷s apsaugos elementai26.

[Problematika, susijusis su skirtingu reputaciją turinčių Bendrijos prekių ženklų savininkai ir reputaciją turinčių Lietuvoje registruotų prekių ženklų savininkams suteiktu teisių gynimu, aptariama paskaitos metu]

2.2.4. Plačiai žinomo prekių ženklo atvejis

Remiantis PrekŽĮ 7 str. 1 d. 3 p., ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus šio PrekŽĮ 9 straipsnio nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje pripažintam plačiai žinomu ženklui, priklausančiam kitam asmeniui, arba klaidinamai į jį panašus.

Ši PrekŽĮ norma suteikia plačiai žinomam prekių ženklui apsaugą, kurią Lietuva yra įsipreigojusi suteikti pagal Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnį. Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnį tikslas – suteikti apsaugą tiems ženklams, kurie akivaizdžiai gerai žinomi vartotojams (d÷l jų faktinio naudojimo, pasaulinio garso ir pan.), nors jų konkrečioje valstyb÷je dar nesp÷ta įregistruoti. Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnis nustato:

(1) Sąjungos šalys įsipareigoja arba administracijos iniciatyva, jeigu tai leidžia tos šalies įstatymai, arba suinteresuoto asmens prašymu atmesti arba pripažinti registraciją negaliojančia ir uždrausti naudoti prek÷s ženklą, jeigu ženklas atkartoja, imituoja kitą ženklą arba yra kito ženklo vertimas ir gali būti supainiotas su juo, kadangi registravimo arba panaudojimo šalies kompetentingas organas pripažįsta, kad tas ženklas toje šalyje yra jau plačiai žinomas, kaip ženklas asmens, kuris naudojasi šios Konvencijos privilegijomis ir panaudoja jį tokiems pat arba panašiems gaminiams. Ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kada esmin÷ ženklo dalis yra žinomo ženklo atkartojimas arba imitavimas, d÷l kurio jis gali būti supainiotas su kitu ženklu.

Kaip matyti, ši Paryžiaus konvencijos 8 bis straipsnio norma suteikia teisinę apsaugą nuo klaidinimo („gali būti supainiotas su kitu ženklu“), kai kitas asmuo pateikia paraišką įregistruoti tapačius ar panašius žymenis tapačioms ar panašioms prek÷ms ar paslaugoms („ tokiems pat arba panašiems gaminiams“). Taigi galima daryti išvadą, kad Paryžiaus konvencijos 6bis normoje numatytas prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojnčia pagrindas iš esm÷s atitinka jau aptartą PrekŽĮ 7 str. 1 d. 2 p. numatytą atvejį – skirtumas tik tas, kad nagrin÷jamu atveju ankstesnis ženklas yra įgijęs apsaugą ne registracijos pagrindu, o jo pripažinimo plačiai žinomu pagrindu, kuomet ženklas saugomas ir neįregistruotas.

Antra, remiantis TRIPS 16 straipsnio 3 dalimi Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi suteikti platesnę apsaugą plačiai žinomiems prekių ženklams, kuri nereikalauja suklaidinimo galimyb÷s, jeigu d÷l panašaus ar tapataus žymens naudojimo vis vien gali būti pažeistos registruoto plačiai žinomo prekių ženklo savininko teis÷s. TRIPS sutarties 16 str. 3 d. norma numato:

3. Paryžiaus konvencijos 6bis straipsnis mutatis mutandis taikomas prek÷ms ar paslaugoms, kurios n÷ra panašios į tas, kurių atžvilgiu yra įregistruotas prek÷s ženklas, su sąlyga, kad to prek÷s ženklo naudojimas tų prekių ar paslaugų atžvilgiu rodytų ryšį tarp tų prekių ar paslaugų ir registruoto prek÷s ženklo savininko, ir su sąlyga, kad, taip tą ženklą naudojant, gali būti pažeisti registruoto prek÷s ženklo savininko interesai.

Atsižvelgiant į šiuos tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, PrekŽĮ 7 str. 1 d. 3 p. norma tur÷tų būti aiškinama kaip numatanti galimybę plačiai žinomo prekių ženklo savininkui

26 Pavyzdžiui, ETT 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Nr. C-252/07 Intel Corporation Inc. v. CPM United Kingdom Ltd., para 24.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s reikalauti pripažinti v÷lesnio tapataus ar panašaus ženklo registraciją negaliojančia, jei įrodoma kuri nors iš šių alternatyvių sąlygų:

(i) egzistuoja visuomen÷s suklaidinimo galimyb÷ (šiuo atveju, laikantis bendrųjų prekių ženklų teis÷s principų, greta prekių ženklų panašumo tur÷tų būti nustatytas ir prekių ar paslaugų panašumas) arba

(ii) naudojant v÷lesnį prekių ženklą toms prek÷ms ar paslaugoms, kurioms jis registruojamas, vartotojai matytų ryšį tarp abiejų ženklų, ir gal÷tų būti pažeisti registruoto prekių ženklo savininko interesai.

B. Kitos ankstesn÷s teis÷s

PrekŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 – 6 punktai suteikia galimybę ir kitų ankstesnių teisių savininkams reikalauti pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, jeigu šis yra tapatus ar klaidinamai panašus į ankstesnių teisių objektą.

Šios normos siekia apsaugoti kitas teises, nei teis÷s į prekių ženklus – teises į juridinių asmenų pavadinimus, autorių teises ir kt. Pastarųjų teisių ribas ir jų apsaugos reikalavimus apibr÷žia jau kiti įstatymai, tod÷l PrekŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 – 6 punktuose numatytus registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus būtina aiškinti sistemiškai kartu su atitinkamas ankstesnes teises reglamentuojančiais teis÷s aktais.

(i) Ankstesnis juridinio asmens pavadinimas

Kitaip nei prekių ženklai, kurių tikslas yra identifikuoti abstrakčią rinkoje platinamų prekių kilmę, juridinių asmenų pavadinimai identifikuoja verslo subjektą. Tačiau jei prekių ženklu žymimos prek÷s ar paslaugos patenka į tokio juridinio asmens veiklos sritį, lygiagretus prekių ženklo ir juridinio asmens pavadinimo naudojimas gali klaidinti visuomenę, kad atitinkamos prek÷s yra kilusios iš šio juridinio asmens. Taigi prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas yra skirtas apsaugoti ankstesnio juridinio asmens pavadinimo savininko interesus nuo tokios suklaidinimo galimyb÷s.

Kiekvienu atveju sprendžiant, ar pripažinti v÷lesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia d÷l jo tapatumo ar klaidinamo panašumo į ankstesnį juridinio asmens pavadinimą, būtina palyginti tokio juridinio asmens veiklos sritį su prek÷mis ar paslaugomis, kurioms yra skirtas ginčijamas prekių ženklas. Jei tarp jų bus didelis skirtumas (pvz., juridinio asmens pavadinimo savininkas užsiima statybų veikla, o panašus prekių ženklas yra įregistruotas kosmetikos prek÷ms), akivaizdu, kad vartotojai nebus suklaidint. Tokiu atveju prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia netur÷tų būti tenkinamas, nes tokios teis÷s suteikimas peržengtų juridinio asmens pavadinimo teisin÷s apsaugos tikslus.

(ii) Lietuvos Respublikoje saugoma geografin÷ nuoroda

Jei prekių ženkle yra naudojama geografin÷ nuoroda, kuri gali suklaidinti vartotojus d÷l prekių ar paslaugų kilm÷s, tai sudaro absoliutų atsisakymo registruoti prekių ženklą ir registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindą (PrekŽĮ 6 str. 1 d. 11, 12 p.).

Geografin÷ nuoroda, kuri n÷ra klaidinanti, sudaro santykinį prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindą. Šio registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindo tikslas – neleisti vienam asmeniui monopolizuoti geografin÷s nuorodos savo išimtiniam naudojimui. Priešingu atveju prekių ženklo registracija pažeistų kitų, esamų ar potencialių, tokios geografin÷s nuorodos naudotojų interesus. Atitinkamai, prekių ženklo registracija šiuo pagrindu nebus pripažįstama negaliojančia, jeigu geografin÷ nuoroda yra įtraukta į ženklą kaip nesaugomas

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s elementas, su sąlyga, kad geografin÷ nuoroda atitinka prekių kilmę ir ženklo savininkas turi teisę ją naudoti.

Pažym÷tina, kad Lietuvoje n÷ra specialios geografinių nuorodų registravimo sistemos, tad klausimas, ar tam tikra nuoroda yra geografin÷ nuoroda, konkrečiu atveju turi būti sprendžiamas paties bylą nagrin÷jančio teismo.

(iii) Saugomas pramoninis dizainas ar kitas pramonin÷s nuosavyb÷s objektas

Prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jei jis yra tapatus saugomam pramoniniam dizainui ar kitam pramonin÷s nuosavyb÷s objektui arba klaidinamai į jį panašus, išskyrus kai šių teisių savininkas ar jų per÷m÷jas yra davęs sutikimą (PrekŽĮ 7 str. 1 d. 6 p.). Tokie konfliktai paprastai iškyla tarp prekių ženklų ir dizaino, bet ne tarp prekių ženklų ir kitų pramonin÷s nuosavyb÷s rūšių, kurios saugo funkcinį sprendimą (patentų ar puslaidininkių gaminių topografijų). Registruoto dizaino savininkas gali reikalauti pripažinti negaliojančia v÷lesnio prekių ženklo registraciją, jei šis yra tapatus ar klaidinamai panašus į jam priklausantį dizainą. Neregistruotas dizainas (išskyrus neregistruotą Bendrijos dizainą) n÷ra laikomas pramonin÷s nuosavyb÷s objektu, tačiau jis yra saugomas autorių teisių, jei atitinka įstatymuose apibr÷žtus kūrinio kriterijus. Taigi jis gali sudaryti kliūtį v÷lesnio prekių ženklo registracijai, tačiau kaip ankstesnis autorių teisių, o ne pramonin÷s nuosavyb÷s teisių objektas.

(iv) Autorių teisių saugomas kūrinys

Autorių teisių objektai, kurie gali būti panaudoti kaip prekių ženklai, yra, pavyzdžiui, pramoninis dizainas (tiek registruotas, tiek neregistruotas), originalios prekių etiket÷s (kompaktinio disko viršelis27, vyno etiket÷28), originalūs kūrinių (knygų, spektaklių ir pan.) pavadinimai. Jei šie objektai prekių ženkluose panaudojami be autorių teisių subjektų sutikimo, tokių prekių ženklų registracija jų reikalavimu gali būti pripažinta negaliojančia.

(v) Žinomo asmens vardas, pavard÷ ar pseudonimas

Santykinį prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindą asmens vardas, pavard÷ ar pseudonimas gali sudaryti tik tuomet, jei jis priklauso visuomen÷je žinomam asmeniui ir n÷ra gautas jo sutikimas tokiam panaudojimui. Asmuo, kuris n÷ra visuomen÷je žinomas, negali ginčyti tapataus ar klaidinamai panašaus į jo vardą ar pavardę prekių ženklo registracijos, tačiau išsaugo teisę naudoti savo vardą ir pavardę komercin÷je veikloje savarankiškai, neatsižvelgiant į kito asmens registruotą prekių ženklą, su sąlyga, kad toks naudojimas neprieštaraus sąžiningos ūkin÷s ar komercin÷s veiklos praktikai (PrekŽĮ 39 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

Teis÷ į vardą ir atvaizdą yra santykiniai prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindai, tod÷l jie nesudaro kliūties prekių ženklo registracijos galiojimui, jei yra gautas to asmens sutikimas. Sprendžiant, ar toks sutikimas tur÷tų būti gaunamas ir po asmens mirties, atsižvelgtina, kad pagal CK 2.21 str. 2 d. pareikšti ieškinį d÷l fizinio asmens vardo neteis÷to pasisavinimo po tokio asmens mirties turi teisę jo asmens sutuoktinis, t÷vai ir vaikai. Remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad mirusio asmens vardo panaudojimui tur÷tų būti gautas CK 2.21 str. 2 d. nurodytų asmenų leidimas, jei tokių asmenų yra. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, CK 2.21 str. 2 d. pateiktas asmenų, turinčių teisę ginti mirusiojo asmens teisę į vardą, sąrašas yra baigtinis ir kiti su mirusiuoju susiję asmenys nei išvardinti CK 2.21 str. 2 dalyje, negali reikšti ieškinio d÷l mirusiojo teis÷s į vardą gynimo29.

27 UAB “Koja” v. UAB “Intervid” , Lietuvos Apeliacinio Teismo 2003-05-12 sprendimas civ. byloje Nr. 2A-105/2003.

28 UAB “Boslita ir Ko” v. UAB “Itaina” , Lietuvos Apeliacinio Teismo 2005-11-21 sprendimas civ. byloje Nr. 2A-372/2005.

29 G.G. v. Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių r÷mimo fondas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-26 sprendimas civ.

byloje Nr. 3K-3-308/2006.


Pagal CK 2.22 str. 1 d. fizinio asmens teis÷ į vardą reiškia, kad asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo būtų fotografuojamas tik jo sutikimu. Fizinio asmens teis÷s į atvaizdą pažeidimas yra pagrindas pripažinti tokio ženklo registraciją negaliojančia nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo visuomen÷je žinomas. Kaip ir teis÷s į vardą atveju, po fizinio asmens mirties sutikimą panaudoti jo atvaizdą gali duoti jo sutuoktinis, t÷vai ar vaikai.

C. Pareišk÷jo nesąžiningi ketinimai

Vadovaujantis PrekŽĮ 7 straipsnio 3 dalimi, suinteresuoto asmens reikalavimu ženklo registracija taip pat gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaišk÷ja, kad pareišk÷jas padav÷ paraišką ženklui įregistruoti tur÷damas nesąžiningų ketinimų.Pavyzdžiui, piktnaudžiavimą teise būtų galima įžvelgti tokioje situacijoje, kai tretysis asmuo, pasteb÷jęs, kad kito verslo subjekto anksčiau prad÷tas naudoti prekių ženklas dar n÷ra įregistruotas Valstybiniame patentų biure, savo vardu pateikia paraišką tokio prekių ženklo registracijai, tur÷damas nesąžiningų ketinimų (už didelį atlygį perleisti teises į paraišką ankstesniajam ženklo naudotojui arba pakenkti ankstesniojo ženklo naudotojo verslui, uždraudžiant jam toliau naudoti šį ženklą). Formaliai taikant prekių ženklų teis÷je galiojantį „pirmesnis laike, pirmesnis teis÷je“ principą, visos teis÷s į tokį prekių ženklą priklausytų pirmajam paraišką prekių ženklo registracijai pateikusiam asmeniui. Tačiau PrekŽĮ 7 straipsnio 3 dalies nuostata suteikia ankstesnių neregistruotų žymenų naudotojams galimybę tokiais atvejais apginti savo interesus.

Remiantis Lietuvos teismų ir Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus praktika, asmuo, reikalaujantis pripažinti prekių ženklo registraciją PrekŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi įrodyti šių aplinkybių visumą:

1) asmuo, reikalaujantis pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančią, tur÷jo ankstesnę subjektinę teisę į tokį žymenį;

Subjektin÷ teis÷ šiame kontekste aiškinama plačiąja prasme ir neapsiriboja tais atvejais, kai asmuo pagal įstatymus turi išimtines teises į atitinkamą ženklą. Ankstesn÷ subjektin÷ teis÷ gali atsirasti ir d÷l ankstesnio tokio ženklo naudojimo, jo neįregistravus. Ankstesnes subjektines teises į prekių ženklą taip pat gali pagrįsti ankstesn÷ atitinkamo prekių ženklo registracija arba naudojimas kitoje valstyb÷je; ankstesnis tapatus firmos vardas, naudotas kitoje valstyb÷je; autorių teis÷s į grafinį ženklo vaizdą.

Tačiau vien tik komercinis interesas naudoti atitinkamą ženklą Lietuvos rinkoje pats savaime dar nereiškia subjektin÷s teis÷s ir nesuteikia pakankamo pagrindo reikalauti pripažinti kito asmens atliktą tokio prekių ženklo registraciją negaliojančia30

2) pareišk÷jas žinojo arba negal÷jo nežinoti apie tokį ankstesnį žymenį31;

Aplinkyb÷, kad atsakovas žinojo apie ieškovo ankstesnį ženklą, gali būti pagrįsta įrodymais apie jo tiesioginį kontaktą su ieškovu bei jo ženklu (pavyzdžiui, atsakovo akcininko

30 LAT 2003 m. rugs÷jo 10 d. nutartis civ. byloje UAB “Merand” v. UAB “Opra“ , bylos Nr. 3K-3-781/2003. LAT 2003 m. kovo 26 d. nutartis civ. byloje Distilleerderijen Erven lucas Bols B.V. v. UAB “Bennet Distributors”, bylos Nr. 3K-3-374/2003; LAT 2003 m. balandžio 23 d. sprendime civ. byloje UAB “Mineraliniai vandenys” v. UAB “Importiniai g÷rimai“ , bylos Nr. 3K-3-465/2003). 31 LAT 2006 m. geguž÷s 10 d. nutartis civ. byloje Tecnoservice SRL v. UAB “Neono linija”, bylos Nr. 3K-3-325/2006.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s ankstesnę darbo patirtį ar stažuotę ieškovo bendrov÷je; atsakovo anksčiau vykdyti prekių, pažym÷tų atitinkamu ženklu, pirkimai iš ieškovo).

Aplinkyb÷, kad atsakovas negal÷jo nežinoti apie ieškovo ankstesnį ženklą, gali būti pagrįsta įrodymais apie bendrą tokio ženklo žinomumą atitinkamoje verslo srityje (šiuo atveju n÷ra būtina, kad ženklas būtų plačiai žinomas – pakanka ir jo mažesnio žinomumo laipsnio, ar pavyzdžiui, ženklo žinomumo tiek÷jų, o ne vartotojų lygmenyje.

3) pareišk÷jas tur÷jo nesąžiningų ketinimų

Sprendžiant apie pareišk÷jo nesąžiningus ketinimus Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies prasme yra vertinama, ar pareišk÷jas siek÷ savo prekių ženklo registracija ir naudojimu sukelti painiavą tarp ūkio subjektų, pasinaudoti kito ūkio subjekto (ar jo ženklo) reputacija, suklaidinti vartotojus ar atlikti kitus nesąžiningus ar konkurenciją ribojančius veiksmus32.

Nesąžiningi ketinimai yra nustatin÷jami remiantis visų bylos aplinkybių visuma. Lietuvos teismų praktikoje paprastai pirmiausia atsižvelgiama į tai, ar atsakovas bona fide naudojo arba ÷m÷si protingų parengiamųjų veiksmų siekiant naudoti ženklą prek÷ms ar paslaugoms – priešingu atveju yra sustiprinamos abejon÷s, kad paraiška prekių ženklo registracijai buvo pateikta ne įprastiniais tikslais, bet turint kitų ketinimų33. Kitos aplinkyb÷s, kurios dažnai turi įtakos konstatuojant atsakovo nesąžiningus ketinimus, yra ankstesnio ženklo žinomumas bei reputacija; atsakovo anksčiau tur÷ti tiesioginiai ryšiai su ieškovu ir jo ženklu34. .

3 Teisių į prekių ženklą turinys ir apimtis

Teisių turinys

Prekių ženklo savininko teises galima suskirstyti į dvi grupes:

(1) išimtin÷s teis÷s

(2) teis÷s į gynimą.

Toliau apibūdinsime kiekvieną iš šių teisių grupių.

3.1. Prekių ženklo savininko išimtin÷s teis÷s

Pagrindinis prekių ženklo įregistravimo tikslas yra galimyb÷ išimtin÷mis teis÷mis naudotis atitinkamu prekių ženklu, žymint juo tam tikras prekes ar paslaugas. Ši galimyb÷ yra užtikrinama, suteikiant registruoto prekių ženklo savininkui teisę uždrausti tokį prekių ženklą naudoti kitiems asmenims. Šiame poskyryje siekiama išnagrin÷ti, kokios yra įregistruoto prekių ženklo savininko teisių ribos, tai yra, kokiais atvejais jis gali uždrausti kitam asmeniui naudoti tapatų ar panašų prekių ženklą.

32 VPB apeliacinio skyriaus 2005 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2Ap-799; 2005 m. rugs÷jo 2 d. sprendimas Nr. Ap-801; 2005 m. rugs÷jo 15 d. sprendimas Nr. 2Ap-803. 33 Žr., pvz., LAT 2006 m. geguž÷s 10 d. nutartis civ. byloje Tecnoservice SRL v. UAB “Neono linija”, bylos Nr. 3K-3-325/2006; LAT 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civ. byloje Stada Arzneimittel AG v. Nestra Limited, bylos Nr. 3K-3-482/2003; VPB apeliacinio skyriaus 2006 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 2Ap-834, VPB apeliacinio skyriaus 2005 m. liepos 13 d. sprendimai Nr. 2Ap-793 ir 794. 34 LAT 2005 m. birželio 30 d. nutartis civ. byloje UAB „Šarūno reklamos agentūra“ v. P. Stungurio IĮ „Uola“ , bylos Nr. 2A-236/2005; LAT 2006 m. geguž÷s 10 d. sprendimas civ. byloje Tecnoservice SRL v. UAB “Neono linija” , bylos Nr. 3K-3-325/2006.


Vadovaujantis PrekŽĮ 38 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, Lietuvoje įregistruoto arba pripažinto plačiai žinomu prekių ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercin÷je veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra:

(i) tapatus įregistruotam ar pripažintam plačiai žinomu ženklui ir naudojamas tapačioms prek÷ms ar paslaugoms;

(ii) tapatus įregistruotam ar pripažintam plačiai žinomu ženklui ir naudojamas tapačioms ar panašioms prek÷ms ar paslaugoms arba klaidinamai į jį panašus ir d÷l to yra galimyb÷ suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu;

(iii) tapatus įregistruotam ženklui ar klaidinamai panašus į jį ir naudojamas nepanašioms prek÷ms ir (ar) paslaugoms, jeigu įregistruotasis ženklas Lietuvos Respublikoje turi reputaciją ir jeigu d÷l neteis÷to tokio žymens vartojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pažeidžiamas to ženklo skiriamasis požymis, arba pakenkiama jo reputacijai.

PrekŽĮ 9 straipsnio 4 ir 5 dalys papildomai numato, kad Lietuvos Respublikoje pripažinto plačiai žinomu ženklo savininkas be PrekŽĮ 38 straipsnyje nustatytų teisių, turi ir teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti pramonin÷je ar komercin÷je veikloje:

(i) bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti d÷l tapačių ir (ar) panašių prekių, kurioms plačiai žinomas ženklas naudojamas;

(ii) bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti, nes tuo žymeniu pažym÷tas netapačias ir nepanašias prekes ir (ar) paslaugas galima susieti su tomis prek÷mis ir (ar) paslaugomis, kurios žymimos plačiai žinomu ženklu, ir d÷l to gali būti pažeistos registruoto plačiai žinomo ženklo savininko teis÷s – su sąlyga, jei pripažintas plačiai žinomu ženklas yr air įregistruotas Lietuvoje.

Nepaisant PrekŽĮ 9 straipsnio 4 ir 5 dalyse naudojamo išsireiškimo „be šio įstatymo 38 straipsnyje numatytų teisių“, šių nuostatų turinys iš esm÷s atitinka atvejus, numatytus PrekŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose.

Jei v÷lesnis prekių ženklas yra įregistruotas, tais pačiais pagrindais prekių ženklo savininkas gali reikalauti pripažinti tokio ženklo registraciją negaliojančia. Tokiu būdu prekių ženklo savininko teis÷s yra visapusiškai apsaugomos, tiek nuo jo teises pažeidžiančio žymens naudojimo, tiek ir nuo tokio žymens įregistravimo kito asmens vardu.

PrekŽĮ 38 straipsnyje nurodytais atvejais prekių ženklo savininkas gali uždrausti tokius veiksmus, jeigu be jo sutikimo tapatus ar panašus žymuo yra naudojamas komercin÷je veikloje. Teis÷s aktai nepateikia žymens naudojimo komercin÷je veikloje apibr÷žimo, tod÷l kyla klausimas, ar ši sąvoka apima bet kokį žymens naudojimą komercin÷je veikloje, ar tik žymens naudojimą kaip prekių ženklą, t.y., jo naudojimą tikslu atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kitų asmenų prekių ar paslaugų. Šį klausimą nagrin÷jęs ETT pritar÷ siauresniajam šios sąvokos aiškinimui. ETT konstatavo, kad siekiant nustatyti prekių ženklo savininko teisių pažeidimą pagal atitinkamas Direktyvos 5 str. 1 ar 2 d. nuostatas, būtina įrodyti, kad atsakovo žymuo buvo naudojamas tikslu atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kitų asmenų prekių ar paslaugų, t.y. buvo naudojamas „kaip prekių ženklas“35. Taigi

35 ETT 1999 m. vasario 23 d. sprendimas byloje C-63/97 BMW v Deenik [1999] ECR I-905. Šioje byloje ginčas buvo kilęs d÷l to, kad „BMW“ prekių ženklas be jo savininko sutikimo buvo naudojamas reklamuoti naudotų

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s PrekŽĮ 38 straipsnyje numatytu prekių ženklo savininko teisių pažeidimu nebus laikomi tie atvejai, kai žymuo naudojamas komercin÷s veiklos kontekste, bet ne kaip prekių ženklas (pavyzdžiui, atvaizduojant jį meno kūriniuose, iš kurių pardavimo gaunama komercin÷ nauda; demonstruojant jį mokymo tikslais, gaunant pajamas iš mokymo ir panašiai).

Taigi PrekŽĮ numato tris tapataus ar panašaus žymens naudojimo komercin÷je veikloje atvejus, kurie yra laikomi pažeidžiančiais įregistruoto ar pripažinto plačiai žinomu prekių ženklo savininko teises:

(i) vadinamasis „dvigubo tapatumo“ atvejis;

(ii) tapataus ar panašaus žymens naudojimas tapačioms ar panašioms prek÷ms ar paslaugoms, jei yra suklaidinimo galimyb÷;

(iii) reputaciją turinčiam ženklui tapataus ar panašaus į jį žymens naudojimas, kuris pažeidžia tokio ženklo savininko interesus kuriuo nors iš šių būdų: pažeidžiant ženklo skiriamąjį požymį, pakenkiant ženklo reputacijai arba pažeid÷jui įgyjant nesąžiningą pranašumą.

Reputaciją turin čių prekių ženklų papildoma apsauga [skaityti iš duotos ištraukos (prie pateiktų literatūros šaltinių kopijų) iš Jūrat÷s Truskait÷s disertacijos]

Konkretūs veiksmai, kurie gali būti uždrausti

Jei kito asmens žymuo patenka į vieną iš pažeidžiančių prekių ženklo savininko teises kategorijų, prekių ženklo savininkas turi išimtinę teisę leisti arba drausti jam atlikti su tokiu žymeniu PrekŽĮ 38 str. 2 d. numatytus veiksmus:

(i) tokiu žymeniu žym÷ti prekes ar jų pakuotę;

(ii) siūlyti tokiu žymeniu pažym÷tas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sand÷liuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažym÷tas paslaugas;

(iii) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažym÷tas prekes;

(iv) naudoti tokį žymenį komercin÷s veiklos dokumentuose arba reklamoje;

(v) gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atlikti bet kuriuos iš aukščiau išvardintų veiksmų.

3.2. Išimtinių teisių apribojimai.

PrekŽĮ 39 straipsnyje numatyti prekių ženklo savininko išimtinių teisių apribojimai.

(1) Savo vardo, pavard÷s ir (ar) adreso naudojimas;

Remiantis ETT sprendimu byloje Anheuser-Busch Inc. v Budjovický Budvar36, ši Direktyvos 6 str. 1 d. (a) p. numatyta išimtis gali būti taikoma ne tik fizinių asmenų vardų ir

„BMW“ automobilių pardavimą ir specializuotas šios mark÷s automobilių taisymo paslaugas. ETT pripažino, kad tapataus įregistruotam prekių ženklui žymens naudojimas, kurio tikslas buvo informuoti visuomenę, kad teikiamų paslaugų objektas yra šiuo prekių ženklu žymimos prek÷s, reišk÷ jo naudojimą „kaip prekių ženklo“. 36 ETT 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje C-245/02 Anheuser-Busch Inc. v Budjovický Budvar [2004] ECR I-0000.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s pavardžių, bet ir juridinių asmenų pavadinimų (firmų vardų) atžvilgiu. Tačiau juridinio asmens pavadinimas iš esm÷s skiriasi nuo fizinių asmenų vardų ir pavardžių tuo, kad gali būti greitai ir neribotai keičiamas. D÷l šios priežasties sprendžiant d÷l šios išimties taikymo juridinių asmenų pavadinimų naudojimui ypač svarbu įvertinti, ar toks naudojimas konkrečiu atveju neprieštarauja sąžiningai ūkin÷s ir komercin÷s veiklos praktikai. Tai vertintina pagal visą aplinkybių visumą:

- Kiek atitinkamų prekių vartotojai susieja trečiojo asmens pavadinimą su prekių ženklo savininku ar teis÷tu naudotoju;

- Ar firmos vardo savininkas tur÷jo ir gal÷jo tai numanyti;

- Ar atitinkamas prekių ženklas turi reputaciją, d÷l kurios firmos vardo savininkas gal÷tų gauti didesnę naudą, naudodamas tapatų ar panašų į šį prekių ženklą pavadinimą;

- Kitos juridinio asmens pavadinimo naudojimo aplinkyb÷s (pavyzdžiui, ar juridinis asmuo pavadinimą naudoja taip, kad susiejimo su prekių ženklu galimyb÷ yra sumažinama, ar priešingai – pavadinimas naudojamas tokia forma ir būdu, kurie sustiprina ryšį su prekių ženklu).

Pavyzdžiui, nagrin÷damas ginčą tarp ankstesnio registruoto prekių ženklo “Lego”, skirto 28 klas÷s prek÷ms (žaislams ir panašioms prek÷ms) ir v÷lesnio kito asmens firmos vardo (juridinio asmens pavadinimo) UAB “Legosta”, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreip÷ d÷mesį, kad atsakovas savo firmos vardą naudojo ir reklamavo taip, kad būtų sustiprintos asociacijos su Lego prekių ženklu: firmos vardas reklamoje buvo rašomas raudonu šriftu (t. y. prekių ženklo „Lego“ spalva), grafiškai akcentuojant būtent elementą “Lego”, šalia firmos vardo buvo pavaizduoti į kalad÷les panašūs statybos blokeliai37.

(2) Prekių ir (ar) teikiamų paslaugų rūšies, kiekio, kokyb÷s, paskirties, vert÷s, geografin÷s kilm÷s, prekių pagaminimo ir (ar) paslaugų teikimo laiko nuorodų arba kitų prekių ir (ar) paslaugų charakteristikų;

Kaip nurod÷ ETT savo sprendime byloje BMW v Deenik38, prekių ženklo „BMW“ savininkas negali uždrausti kitam asmeniui naudoti šio ženklo siekiant informuoti vartotojus, kad jis specializuojasi „BMW“ automobilių remonto srityje ir prekiauja d÷v÷tais šios mark÷s automobiliais (pvz., pasikabinti iškabą „Remontuojame BMW“), išskyrus jei konkrečiu atveju naudojimas prieštarauja sąžiningai pramonin÷s ir komercin÷s veiklos praktikai. Sąžiningai pramonin÷s ir komercin÷s veiklos praktikai prieštarautų toks prekių ženklo naudojimas, kuriuo siekiama pasinaudoti ženklo reputacija ir taip gauti nesąžiningą komercinę naudą – pavyzdžiui, naudojimas tokiu būdu, kuris sukurtų įspūdį, kad ženklą naudojanti įmon÷ yra prekių ženklo „BMW“ savininko oficialusis distributorius.

(3) Ženklo naudojimas, kai būtina nurodyti prekių ir (ar) paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį;

Pavyzdžiui, Danijos teismai pripažino, kad šia išimtimi gali remtis kavos filtrų gamintojas, kuris ant kavos filtrų pakuot÷s nurodydavojų tinkamumą naudoti „MELITTA“ kavos aparatams: „Tinka su MELITTA“39.

(4) Ženklo naudojimas lyginamojoje reklamoje, jei tokia reklama yra leidžiama.

37 LAT 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilin÷je byloje Lego Juris A/S v. UAB “Legosta”(Skelbta: Teismų praktika, 2006.08.17, Nr.: 25).

38 Ibid. 39 Trade mark law – a practical anatomy, para 8.26.


Lyginamoji reklama – tai reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos dav÷jo konkurentas, jo prek÷s ar paslaugos. Lyginamosios reklamos tikslas – palyginti reklamos subjekto prekes ar paslaugas su jo konkurento prek÷mis ar paslaugomis, išryškinant reklamos subjekto prekių ar paslaugų savybes bei privalumus konkurento prekių ar paslaugų atžvilgiu. Lyginamoji reklama yra naudinga vartotojams, jei ji pateikia jiems tikslią ir neklaidinančią informaciją, tod÷l ES teis÷je ji skatinama.

Kita vertus, lyginamąja reklama gali būti naudojamasi ir nesąžiningiems veiksmams bei vartotojų klaidinimui. D÷l šios priežasties Reklamos įstatymas40 nustato konkrečias lyginamosios reklamos leistinumo sąlygas bei reikalavimus, skirtus užtikrinti, kad lyginamąja reklama nebūtų naudojamasi nesąžiningai (lyginamoji reklama n÷ra klaidinanti; yra lyginamos tokios prek÷s ar paslaugos, kurios tenkina tuos pačius poreikius ar yra skirtos tiems patiems tikslams; reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių; reklama nesukelia painiavos tarp komercin÷s veiklos subjektų, tarp reklamos dav÷jo ir konkurento arba reklamos dav÷jo ir konkurento prekių ženklų, pavadinimų, kitų žymenų su skiriamaisiais požymiais, prekių ir paslaugų, ir kt.).

PrekŽĮ 39 str. 2 dalis numato, kad visi aukščiau išvardinti prekių ženklo savininko teisių apribojimai yra taikomi tik tuo atveju, jeigu tokie veiksmai neprieštarauja sąžiningos ūkin÷s ar komercin÷s veiklos praktikai. (Aiškindamas šią nuostatą, ETT jau yra patvirtinęs, kad vien tik vartotojų suklaidinimo galimyb÷ pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti žymens naudojimo veiksmus prieštaraujančiais sąžiningai pramonin÷s ar komercin÷s veiklos praktikai41. Juk d÷l šios išimties taikymo ir yra sprendžiama tik tais atvejais, kai vartotojų suklaidinimo galimyb÷ ar kitas prekių ženklo pažeidimo atvejis jau yra nustatyti. Taigi jei būtų laikomasi pozicijos, kad vartotojų suklaidinimo galimyb÷s suk÷limas jau per se reiškia prieštaravimą sąžiningai ūkin÷s ir komercin÷s veiklos praktikai, nagrin÷jamos išimtys apskritai nebetektų prasm÷s. Kita vertus, atriboti šios nuostatos turinį nuo prekių ženklo savininko pažeidimo sąlygų tampa žymiai sud÷tingiau, jei prekių ženklo pažeidimas pasireišk÷, pavyzdžiui, nesąžiningu naudojimųsi prekių ženklo reputacija (Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Specialus prekių ženklo savininko išimtinių teisių, susijusių su tolesniu prekių ženklu pažym÷tų prekių platinimu, apribojimas – platinimo teis÷s išnaudojimo taisykl÷ – numatyta PrekŽĮ 40 straipsnyje. PrekŽĮ 40 straipsnis, įgyvendindamas Prekių ženklų direktyvos 7 str. 1 d., numato, kad prekių ženklo savininkas neturi teis÷s uždrausti jį naudoti toms prek÷ms, kurios paties savininko arba jo sutikimu kito asmens buvo tuo prekių ženklu pažym÷tos ir išleistos į Bendrijos rinką42. Tai yra vadinama teisių išs÷mimo taisykl÷. Išleidimu į Bendrijos rinką laikomas prekių ekonomin÷s vert÷s realizavimas, t. y. vien prekių pažym÷jimas prekių ženklų, pažym÷tų prekių importas ar jų laikymas nereikš jų išleidimo į rinką43.

40 2000 m. liepos 18 d. Reklamos įstatymas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstyb÷s žinios, 2000, Nr. 64-1937).

41 ETT 2004 m. sausio 7 d. sprendimas byloje C-100/02 Gerolsteiner Brunnen GmbH&Co. v Putsch GmbH [2004] ECR I – 00000.

42 Pažym÷tina, kad remiantis 1994 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Europos Ekonomin÷s Erdv÷s susitarimu (OJ L 001, 03/01/1994 P. 0003 – 0036), kuriuo ES bendroji rinka buvo išpl÷sta į tris Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis – Norvegiją, Islandiją ir Lichtenšteiną, nacionalinio prekių ženklo savininko teisių išs÷mimo taisykl÷ išsipl÷t÷ iš Bendrijos į EEE susitarimo erdv÷s teritoriją. 43 ETT 2004 lapkričio 30 d. sprendimas byloje C-16/03 Peak Holding AB v Axolin-Elinor AB [2004], paras 39 – 44.


Ši taisykl÷ dar iki Prekių ženklų direktyvos pri÷mimo buvo suformuluota ETT praktikoje aiškinant prekių ir paslaugų jud÷jimo laisv÷s turinį44. Netaikant šios taisykl÷s, gamintojai gal÷tų padalinti Bendrąją rinką, riboti konkurenciją ir išlaikyti skirtingus kainų lygius atskirose valstyb÷se nar÷se.

Prekių ženklo savininko teisių išs÷mimo taisykl÷ n÷ra absoliuti. Pagal PrekŽĮ 40 str. 2 dalį, ji netaikoma, jei yra pagrįstų priežasčių, d÷l kurių prekių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu po prekių išleidimo į bendrąją rinką pasikeit÷ ar pablog÷jo jų kokyb÷. Pavyzdžiui, kai perpardavin÷tojas naudoja prekių ženklą informuodamas vartotojus apie prestižinių prekių ženklų perpardavimą, jis turi d÷ti pastangas, kad jo skelbiama reklama nepakenktų tokio prekių ženklo vertei, nutolindama jį nuo prestižinio tokių prekių įvaizdžio ir prabangos auros45.

3.3. Prekių ženklo savininko teis÷s į gynimą

Ši prekių ženklo savininko teisių grup÷ dar gali būti išskiriama į dvi rūšis:

(2-1) Teis÷s, susijusios su prekių ženklo registracijos ginčijimu:

(a) teis÷ protestuoti ikiteismine tvarka ženklo registraciją (PrekŽĮ 18 str. 1, 7 d.);

(b) teis÷ reikalauti pripažinti ženklo registraciją negaliojančia (PrekŽĮ 46 str.);

(c) teis÷ reikalauti teisme panaikinti prekių ženklo registraciją (PrekŽĮ 47 str.).

Teis÷ protestuoti ženklo reigstraciją arba reikalauti ją pripažinti negaliojančia gali būti grindžiama absoliučiais atsisakymo registruoti ženklą ar pripažinti ją negaliojančia pagrindais ir (arba) santykiniais registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindais.

Teis÷ panaikinti prekių ženklo registraciją gali būti grindžiama toliau nurodytais pagrindais:

(i) po ženklo įregistravimo d÷l savininko veiksmų ar nepakankamo aktyvumo atitinkamoje prekybos ar verslo srityje ženklas tapo bendriniu pavadinimu arba jį ÷m÷ taip traktuoti kiti;

(ii) po ženklo įregistravimo ženklo savininkas žym÷jo ženklu prekes ir (ar) paslaugas, kurioms jis įregistruotas, taip, kad gal÷jo klaidinti visuomenę d÷l tų prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokyb÷s ar geografin÷s kilm÷s;

(iii) per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje neprad÷jo naudoti ženklo ar rimtai nesireng÷ juo žym÷ti prekes ir (ar) paslaugas, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eil÷s, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukd÷ rimtos priežastys, pavyzdžiui, importo suvaržymas ar kitos nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkyb÷s.

Prekių ženklo registraciją vienu iš šių pagrindų gali panaikinti teismas bet kurio suinteresuoto asmens prašymu. Bene daugiausia ginčų kyla d÷l paskutiniojo prekių ženklo paaikinimo pagrindo – ženklo nenaudojimo penkerius metus iš eil÷s, taikymo. Šios normos tikslas – užtikrinti, kad įregistruoti prekių ženklai būtų realiai naudojami rinkoje, t. y. atliktų

44 Žr. ETT 1974 m. spalio 31 d. sprendimą byloje 16/74 Centrafarm v Winthrop [1974] ECR 1183; ETT

1976 m. birželio 22 d. sprendimą byloje 119/75 Terrapin v Terranova [1976] ECR 1039. 45 ETT 1997 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje C-337/95 Parfums Christian Dior v Evora [1997] ECR I-6013, paras 44-45.

Vytautas Mizaras. (!!! Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą). Pažeidus šį įpareigojimą būtų pažeistos ne tik autoriaus, bet ir leidyklos turtin÷s teis÷s tas funkcijas, d÷l kurių jiems suteikiama teisin÷ apsauga. Taigi tuo atveju, jei prekių ženklo savininkas realiai penkerius metus nenaudoja savo ženklo, tačiau reikalauja kitam asmeniui uždrausti naudoti tapatų ar panašų žymenį, pastarasis gali gintis nuo tokio reikalavimo, pareikšdamas priešinį reikalavimą d÷l pirmojo asmens prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia atitinkamai prekių ar paslaugų daliai, kuriai jis nebuvo naudojamas. Šio pagrindo taikymo sąlygas detalizuoja PrekŽĮ 47 straipsnis.

Prekių ženklo savininkas taip turi teises, susijusias su išimtinių teisių gynimo teisme (PrekŽĮ 49 – 53 str.).

Automobiliu nuoma Kaune Vilniuje - prekinio zenklo teziu taikymas

Automotive

Transcript of Automobiliu nuoma Kaune Vilniuje - prekinio zenklo teziu taikymas