AR RAŠTIŠKAS PRANEŠIMAS BENDRATURČIUI APIE …...įtakojusios pirmenyb ės teis ės samprat ą,...

ISSN 2029-4239 (online)

Teisės apžvalga Law review

No. 1 (6), 2010, p. 96-127

AR RAŠTIŠKAS PRANEŠIMAS BENDRATURČIUI APIE KETINIMĄ PARDUOTI DALĮ, ESANČIĄ

BENDROJOJE NUOSAVYBĖJE, YRA OFERTA? Kristina Belickienė1

Vytauto Didžiojo universitetas Pateikta 2010 m. gegužės 5 d.

SANTRAUKA Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.79 str. 2 d. įpareigoja dalies, esančios bendrąja

nuosavybe, pardavėją raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui. Šiam raštiškam ir notariškai siunčiamam pranešimui taikomi formos ir turinio reikalavimai atitinka sutarties sudarymo elementui – ofertai taikomus reikalavimus bei pačią ofertos, kaip vienos šalies ketinimo sukurti teisinius santykius išraiškos kitai šaliai, esmę.

Teismai formuoja nuomonę, kad minėtos normos socialinė paskirtis yra sudaryti sąlygas bendrajai nuosavybei pasibaigti, nes visada yra geriau, kai daikto savininkas yra vienas asmuo, tačiau panašaus pobūdžio nuosavybės teisės ribojimo priemonės kitokiems dalies perleidimo būdams nėra taikomos, nors pastarieji anaiptol bendrosios nuosavybės nepabaigia.

Negalima nepastebėti ir nekreipti dėmesio nei į šį, švelniai tariant, įdomų sutapimą, o tiksliau – beveik visa apimtimi minėtos normos nusirašymą nuo Rusijos Federacijos Civilinio kodekso, nei į jos kontroversišką aiškinimą: Lietuvos teismų praktika pranešimą CK 4.79 straipsnio 2 dalies prasme vertina tik kaip informaciją bendraturčiui, kurios negalima sutapatinti su oferta, kaip konkrečiu pasiūlymu sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis. Rusų teisinė literatūra, tuo tarpu, atspirties tašku, vertinant pirmenybės teisės ypatybes, įvardija valios išreiškimo momentą, išreikštą asmens ketinimą parduoti (dalį, daiktą) arba sudaryti sandorį – tai yra ofertos išsiuntimo momentą, o pačios pirmenybės teisės įgyvendinimo įmanomumą kildina iš pareigos išsiųsti ofertą (tai yra tą patį pranešimą) – įvykdymo.

Dėl to tampa sunku nuneigti, kad pardavėjas Lietuvos Respublikos teisės aktų prasme yra visų pirma ne savininkas, o bendraturtis. Ir iš viso – santykiai tarp bendraturčių tampa sąlyga teisiniams santykiams su trečiaisiais asmenimis sukurti, kuri, iš tikrųjų, gali būti net lemiančioji pastariesiems nesusiformuoti.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI Bendroji nuosavybė, bendraturtis, pranešimas, oferta, pirmenybės teisė, ketinimas.

1 Kristina Belickien ė – Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto magistrė, tel. 8-657-457-93, el.paštas [email protected].

Kristina Belickienė, „Ar raštiškas pranešimas bendraturčiui apie ketinimą parduoti dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, yra oferta?“


No. 1 (6), 2010, p. 96-127

97

ĮVADAS Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.79 str. 2 d. įpareigoja dalies, esančios bendrąja

nuosavybe, pardavėją raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui.

Kodėl būtent pastarosios normos veikimas yra pasirinktas kaip šio mokslinio darbo tyrimo objektas?

1) Bendraturtis savo sutikimu pirkti pranešime nurodyta kaina ir sąlygomis, saisto pardavėją tinkamai įgyvendinti bendraturčio pirmenybės teisę įsigyti parduodamą dalį pirmiau už kitus asmenis. Netgi bendraturčiui atsisakius pirkti, pardavėjas trečiajam asmeniui negali parduoti už mažesnę kainą (tokiu atveju bendraturčiui siunčiamas naujas pranešimas).

2) Nesilaikyti pranešime nurodytų sąlygų, galima tik vienu atveju – pardavėjui nusprendus iš viso neparduoti savo dalies, arba perleisti ją kitais būdais (mainais arba dovanojimu). Čia iškyla reali piktnaudžiavimo įstatymu grėsmė, apsimestinių sandorių galimybė. Be to, nors teismai ir formuoja nuomonę, kad minėtos normos socialinė paskirtis yra sudaryti sąlygas bendrajai nuosavybei pasibaigti, nes visada yra geriau, kai daikto savininkas yra vienas asmuo, panašaus pobūdžio nuosavybės teisės ribojimo priemonės kitokiems dalies perleidimo būdams nėra taikomos, nors pastarieji anaiptol bendrosios nuosavybės nepabaigia.

Dėl to tampa sunku nuneigti, kad pardavėjas Lietuvos Respublikos teisės aktų prasme yra visų pirma ne savininkas, o bendraturtis. Ir iš viso – santykiai tarp bendraturčių tampa sąlyga teisiniams santykiams su trečiaisiais asmenimis sukurti, kuri, iš tikrųjų, gali būti net lemiančioji pastariesiems nesusiformuoti.

Minėtų aplinkybių atsiradimas tampa problematišku net tik todėl, kad teisės norma akivaizdžiai riboja savininko nuosavybės teisę (jau vien tik nepaklūstant sutarčių laisvės principui pasirinkti pirkėją) ir sąlygoja subjektyvios teisės įgyvendinimą įtakojant subjekto teisnumą, bet visų pirma dėl to, kad pragmatiškasis teisės normos veikimo būdas prasilenkia su teismų formuojama praktika: atsiradęs dviprasmiškumas, aiškinant situaciją, sukelia daug abejonių ir klausimų, o atsakymų, deja, nepateikia. Valstybės pasirinkimas reguliuoti tik vieną iš disponavimo nuosavybe (ar jos dalimi) būdų, tai yra. pirkimą – pardavimą, jį ribojant bendrosios nuosavybės valdymo naudai atrodo teisiškai nepagrįstas ir nepatogus, bei suponuoja aktualią teisės normą vertinti kaip neproporcingą ir neefektyvią savininko nuosavybės teisės ribojimo priemonę.

Be to, ieškant aktualios teisės normos ištakų ir teisinės prigimties negalima nepastebėti ir nekreipti dėmesio nei į šį, švelniai tariant, įdomų sutapimą, o tiksliau – beveik visa apimtimi akivaizdų nusirašymą nuo Rusijos Federacijos Civilinio kodekso, nei į pačios normos priešingą aiškinimą: Lietuvos teismų praktika pranešimą CK 4.79 straipsnio 2 dalies prasme vertina tik kaip informaciją bendraturčiui apie ketinimą parduoti dalį trečiajam asmeniui, kurios negalima sutapatinti su oferta, kaip konkrečiu pasiūlymu sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis, Rusų teisinė literatūra, tuo tarpu, atspirties tašku, vertinant pirmenybės teisės ypatybes, įvardija valios išreiškimo momentą, išreikštą asmens ketinimą parduoti (dalį, daiktą) arba sudaryti sandorį – tai



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

98

yra ofertos išsiuntimo momentą, o pačios pirmenybės teisės įgyvendinimo įmanomumą kildina iš pareigos išsiųsti ofertą (tai yra tą patį pranešimą) – įvykdymo.

Teisinės patirties apibendrinimas bei žinomų mokslinių faktų analizė, akivaizdžiai manifestuojanti egzistuojantį neatitikimą tarp teorijos ir praktikos, kas sukuria neaiškumą visų pirma visuomeniniuose teisiniuose santykiuose ir trukdo pilietinei visuomenei naudotis teise, šioje išties aktualioje, kasdienėje situacijoje tarp bendraturčių iškelia daug ginčų, kuriuos sprendžiant net ir teismo keliu lieka teisinis neaiškumas bei akivaizdus, sunkiai apčiuopiamas galiojančios teisės normos sąsajos su bendraisiais teisės principais stokos fenomenas.

Todėl šio mokslinio darbo paskirtis – atlikti tyrimą, kurio pagrindinė koncepcija yra ta, kad teisės norma, atsiradusi perimant ją iš kitos teisinės santvarkos (valstybės, kurios valdymo struktūra iš principo skiriasi), nebūtinai yra reikalinga ir pagrįsta, bei gali tapti neproporcinga svarbiausių civilini ų teisių, kaip antai nuosavybės teisė – ribojimo priemonė, jeigu nėra paremta bendraisiais teisės principais, neturi aiškiai apibrėžtos vietos teisinėje sistemoje o ir teismų praktika palieka abejonių ir visuomeninių problemų iš esmės neišsprendžia.

Atsižvelgiant į temos problematiką, aktualumą bei tikslą, darbo tyrimu yra keliama tokia hipotezė: raštiškas pranešimas bendraturčiui apie ketinimą parduoti dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, yra oferta.

Iškelta hipotezė savo potekste skatina patikrinti santykius, susiklosčiusius tarp bendraturčių, sąveikos su trečiais asmenimis kontekste. Atliekamas tyrimas atsakyti į klausimus, nusakančius nagrinėjamos problemos esmę suformuluotą šiais pagrindiniais teoriniais teiginiais, kuriais remiantis ir buvo sumanytas tyrimas:

• Pranešimas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.79 str. 2 d. prasme; • Oferta kaip sutarties sudarymo elementas: Pranešimo ir ofertos vaidmuo teisinių

santykių formavime; Reikalavimai ofertos formai ir turiniui;

• Pirmenybės teisės prigimtis: teisės normos kilmė ir istorinės neišvengiamybės įtaka jai, nuosavybės teisės į dalį paradigma, vieta civiliniuose teisiniuose santykiuose bei tarp subjektinių teisių;

• Pirmenybės teisės paskirtis. Iškelta hipotezė bus grindžiama nustatant specifinius loginių ir metafizinių principų įnašus į

konkrečias, naujai suformuotas problemas, pateiktas aukščiau išvardintais teoriniais teiginiais, įrodoma teoriniais ir empiriniais (pagrindinis taikytas empirinis darbo metodas – teisinių dokumentų ir teismų sprendimų analizė) tyrimo metodais:

Deskriptyvinis metodas taikytinas pristatyti ir įsigilinti į tiriamos teisės normos turinį, tiek Lietuvos, Rusijos ar kitų užsienio šalių teisinėse sistemose bei mokslinėje literatūroje, ją įtakojusios pirmenybės teisės sampratą, sąsają su prievolių teisės institutu, sutartinės teisės formavimo elementus, jų įtaką daiktinei teisei.

Sisteminės analizės metodas reikalingas nustatyti tiek prievolės pranešti bendraturčiui apie ketinimą parduoti bendrosios nuosavybės dalį trečiajam asmeniui, tiek ją sąlygojančios bendraturčio pirmenybės teisės vietą teisinėje sistemoje, santykį su kitais civilinių teisių įgyvendinimo būdais.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

99

Istorinis metodas atskleidžia Civilinio kodekso 4.79 str. 2 d., o ir viso straipsnio, kilmę ir tikrąją atsiradimo priežastį Lietuvos teisinėje sistemoje, padeda suvokti tokio teisinio reglamentavimo poreikį, ar tiksliau jo buvimą būtajame laike, įrodant jo efektyvumo stoką įgyvendinant piliečio subjektines teises šiandien.

Tikriausiai pats pagrindinis ir svarbiausias metodas šiame tyrime – analizės metodas, reikalingas visos darbo medžiagos: teisės aktų, teismų praktikos, mokslinės literatūros tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek kitose užsienio šalyse analizei, skirtumų ar panašumų nustatymui, ieškant atsakymų į klausimus, reikalingus hipotezei patvirtinti.

Lyginamasis metodas suteikia galimybę palyginti skirtingą teisės normos aiškinimą Lietuvos ir kitų valstybių moksliniuose bei kituos teisės dokumentuose, teismų sprendimuose, įtvirtinančius bendraturčių pirmenybės teisės pirkti įgyvendinimo klausimus, pranešimo reikšmę ir jo traktavimą teisiniuose santykiuose.

Kritikos metodas būtinas vertinant Lietuvos teismų praktiką pranešimo teisinio reglamentavimo Lietuvoje, atžvilgiu, tarp bendraturčių kylančių ginčų teisiniam įvertinimui.

Apibendrinimo metodas darbe skirtas atsakyti į klausimus, nusakančius nagrinėjamos problemos esmę, tiek teoriškai tiek empiriškai išanalizavus medžiagą suformuluoti išvadas, apibendrinimus ir pasiūlymus, teisinės realybės tobulinimo būdus.

PRANEŠIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 4.79 STR. 2 D. PRASME

Pardavėjas, ketindamas parduoti jam asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje priklausančią dalį nekilnojamojo turto trečiajam asmeniui, turi pateikti įrodymus apie bendraturčių atsisakymą pasinaudoti jiems įstatymu numatyta (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.79 str. 1 d.) pirmenybės teise (bendraturčiams yra nustatytas 1 mėn. terminas ja pasinaudoti arba atsisakyti) ją pirkti, išskyrus atvejį, kai bendraturtis yra pirkėjas.

Šios pardavėjo įstatyminės pareigos įrodymu gali būti:

• Notaro patvirtintas pranešimas (su nurodyta kaina ir kitomis sąlygomis, kuriomis parduodama) su jo įteikimo šaknele (laikantis vieno mėnesio termino);

• Notaro patvirtintas bendraturčių atsisakymas, kaip vienašalis sandoris (negaliojimo pagrindai yra išdėstyti Civilinio kodekso 1 knygos IV skyriuje), kuriame yra aišku, kad atsisako pirkti būtent pasiūlyta kaina ir kitomis sąlygomis parduodamos dalies.

Šis įrodymas reikalingas nustatyti, ar pardavėjas savo įstatyminę pareigą – raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui, kartu nurodant kainą bei kitas sąlygas, kuriomis parduoda – įvykdė tinkamai. Kalbama apie atvejį, kai parduodamas nekilnojamasis daiktas, kuomet turi būti pranešama per notarą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad: CK 4.79 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl bendraturčio, ketinančio parduoti savo dalį,

pareigos pranešti raštu apie tai kitiems bendraturčiams, nurodant kartu parduodamos dalies kainą ir kitas pardavimo sąlygas, skirtos apsaugoti kitų bendrosios nuosavybės teisės dalyvių



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

100

interesus, siekiant, kad bendrosios nuosavybės dalis nebūtų parduota kitam asmeniui, nepasiūlius įsigyti ją pirmiausia bendraturčiams, taip pat siekiant apsaugoti juos nuo nesąžiningų savo dalį parduodančio bendraturčio veiksmų, kai ši dalis parduodama mažesne kaina ir (ar) kitomis pirkėjui geresnėmis sąlygomis, negu buvo pasiūlytos bendraturčiams pirmenybės teise.2

Tokia, atrodytų, paprasta schema: daiktinės teisės įgyvendinimas, kaip kiekvieno civilinių teisinių santykių dalyvio subjektinės teisės išraiška sutartinės teisės pagrindu – virsta tikrai griozdiška ir nebūtinai tikrai adekvačia tikslui ir teisiniams principams konstrukcija: ketinimas įgyvendinti nuosavybės teisę pasirinktu būdu yra sąlygojamas iš turto teisinio režimo kylančios bendraturčių pirmenybės teisės. Kuri ir sukuria pardavėjui pranešimo bendraturčiui pareigą. Kaip ji pasireiškia?

1) Minėtas pranešimas turi būti pardavėjo pasirašytas, ir ne tik jo parašo tikrumas yra tvirtinamas notaro, bet ir pats dokumento siuntimas yra atliekamas per notarą: registruotu laišku su įteikimu, o įteikimo šaknelė tarnauja kaip įrodymas, jog minėta pareiga buvo atlikta.

2) Negana to, pranešimo turinys talpina savy pagrindines pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas: nurodomas sutarties dalykas, kaina ir kitos sąlygos, kuriomis parduodama3. Žinoma, pardavėjas, pranešimu tinkamai įvykdęs pareigą apie ketinimą parduoti, tačiau neįgyvendinęs šio siekio dar kurį laiką, neprivalo pakartotinai pranešti bendraturčiui apie šios dalies pardavimą, be to, siūlydamas kitam bendraturčiui pirkti neįpareigotas jau turėti potencialų parduodamos dalies pirkėją. Tačiau kas gi atsitinka?

Santykiai tarp bendraturčių tampa sąlyga santykiams su trečiaisiais asmenimis, kuri, iš tikrųjų, gali būti lemiančioji pastariesiems nesusiformuoti (bendraturčiui panorus įgyvendinti pirmenybės teisę pirkti).

1) Bendraturčiui sutikus su gautu pasiūlymu pirkti, pardavėjo veiksmai yra ribojami, nes nepaklusus sutikimui ir sudarius sandorį su trečiuoju asmeniu, bendraturtis, kurio pirmenybės teisė pirkti buvo pažeista, turės įstatyminį pagrindą teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos4.

2) Nesilaikyti pranešime nurodytų sąlygų galima tik vienu atveju – pardavėjui nusprendus iš viso neparduoti savo dalies, arba perleisti ją kitais būdais (mainais arba dovanojimu). Čia iškyla reali piktnaudžiavimo įstatymu grėsmė, apsimestinių sandorių galimybė, kai sudaromas sandoris, neatitinkantis realių šalių ketinimų.

3) Pardavėjui laikantis savo ketinimo parduoti dalį, esančią bendrojoje dalinėje nuosavybėje, jis visgi privalo laikytis ir pranešime nurodytos kainos ir kitų sąlygų, tiek bendraturčiui sutikus pirkti, tiek atsisakius, nes bendraturčiui atsisakius pirkti už kainą, nurodytą pranešime, pardavėjas trečiajam asmeniui negali parduoti už mažesnę kainą (nes yra

2L.D. p. M.V.P., R.P., LR Aukščiausiasis Teismas, Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija (2007, Nr. 3K-7-133). 3 Plg. su Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (2000-07-18, Nr. VII-1864), 6.396 str. 1 d., 6.306 str. 1 d. (dalykas); 6.397 str. 1 d., 6.313 str. 1 d. (kaina). 4 Ten pat, 4.79 str. 3 d.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

101

galimybė, kad bendraturtis, pirmenybės teisės turėtojas, būtų galėjęs įgyvendinti savo pirmumo teisę prieš trečiuosius asmenis pirkdamas dalį ta mažesne kaina, be to, pardavėjas įpareigotas bendraturtį informuoti iš naujo apie kainos sumažėjimą).

Minėtų aplinkybių atsiradimas tampa problematišku net tik todėl, kad:

• teisės norma akivaizdžiai riboja savininko nuosavybės teisę (jau vien tik nepaklūstant sutarčių laisvės principui pasirinkti pirkėją) ir

• sąlygoja subjektyvios teisės įgyvendinimą įtakojant subjekto teisnumą, bet visų pirma dėl to, kad

• pragmatiškasis teisės normos veikimo būdas prasilenkia su teismų formuojama praktika: atsiradęs dviprasmiškumas, aiškinant situaciją, sukelia daug abejonių ir klausimų, o atsakymų, deja, nepateikia:

…[P]ranešimas CK 4.79 straipsnio 2 dalies prasme reiškia tik informaciją bendraturčiui apie ketinimą parduoti trečiajam asmeniui. Taigi CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą raštu pranešti apie ketinimą parduoti negalima sutapatinti su oferta, kuri yra konkretus pasiūlymas sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis5.

Sekant ir pratęsiant Aukščiausiojo Teismo mintį, tampa aišku, kad pranešime nurodytas pasiūlymas bendraturčiui pareikšti savo norą arba atsisakymą pirkti ketinamą parduoti turto dalį, pardavėjo turi nesaistyti bendraturčio sutikimu, ir neįpareigoti nors minėto pranešimo turinys yra ne kas kita kaip konkretus pasiūlymas sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis. Tuo tarpu civilinis kodeksas6 ofertą apibūdina kaip pasiūlymą sudaryti sutartį, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju.

Teismų praktika aukščiau minėtoje nutartyje papildo, kad toks pranešimas galėtų būti vertinamas kaip oferta, „… jei jis būtų aiškiai apibrėžtas – pranešime adresatas (bendraturtis) būtų nurodytas kaip pirkėjas, o ne išreikštas ketinimas parduoti dalį kitam asmeniui; iš pranešimo turinio būtų galima daryti išvadą, kad tai – oferta bendraturčiui“ 7. Taip pat teismas nurodo pagrindinį turinio skirtumą tarp pranešimo ir ofertos:

…[V]iena svarbiausių ofertos turinio savybių yra jos neatšaukiamumas. Ofertos panaikinimas, atšaukimas ar pabaiga yra galimas tik esant tam tikroms įstatymu nustatytoms sąlygoms. Jos atšaukimą riboja akceptanto veiksmai. Jeigu akceptantas ofertą priima (pareiškimu ar kitokiu elgesiu) ir akceptą gavo oferentas, nuo to momento kyla teisinės pasekmės8. Tuo tarpu pranešimas bendraturčiui apie ketinimą parduoti negali būti neatšaukiamas.9

5 Žr. išnašą 1. 6 Žr. išnašą 2: LR CK 6 6167 str. 7 Žr. išnašą 1. 8 Žr. išnašą 2: LR CK 6.173 str. 2 d. 9 Žr. išnašą: 1.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

102

Galima nesutikti su kiekvienu aukščiau cituotu sakiniu. Visų pirma – oferta visgi gali būti atšaukiama. Civilinis kodeksas10 įtvirtina nuostatą, kad “[o]fertą, net ir neatšaukiamą, oferentas gali panaikinti, jeigu pranešimą apie jos panaikinimą adresatas gauna anksčiau negu ofertą arba kartu su ja”11. Jeigu teismas neatšaukiamumą aiškina plačiąja prasme, tuomet ir pranešimą reikėtų šitaip vertinti (dėl pranešimui taikomų griežtų formos ir turinio reikalavimų, taip pat dėl jo pateikimo būdo ir sukuriamų pasekmių). Juolab, bendraturčiui sutikus, pardavėjas turi pareigą tinkamai įvykdyti bendraturčio pirmenybės teisę, o ir nesutikus, negali parduoti kam nors kitam mažesne kaina.

Jeigu akceptantas ofertą priima (pareiškimu ar kitokiu elgesiu) ir akceptą gavo oferentas, nuo to momento kyla teisinės pasekmės12. Bet ar galima teigti, kad bendraturčiui sutikus pirkti parduodamą dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, kaina, ir sąlygomis, nurodytomis pranešime, teisinių pasekmių nekyla?

Formalia prasme tiek pranešimas, tiek oferta ir jų apibrėžimas teisės normomis kelia tapačias asociacijas kaip ir jų esmė ar sukuriamos teisinės pasekmės, tačiau teismų praktika formuoja skirtingą nuomonę. Todėl ir kyla klausimas, ar tikrai šitoks analizei pasirinktos teisės normos nuostatų aiškinimas ir taikymas be pagrindo neapsunkina ir nevaržo dalį bendrojoje nuosavybėje parduodančio asmens teisinės padėties, jo nuosavybės teisės? Ar pirmenybės teisė pirkti, įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra proporcinga, efektyvi ir pagrįsta savininko nuosavybės teisės ribojimo priemonė?

OFERTA KAIP SUTARTIES SUDARYMO ELEMENTAS

PRANEŠIMO IR OFERTOS VAIDMUO TEISINIŲ SANTYKIŲ FORMAVIME

Klausimas kodėl ir ar pranešimas negali būti vertinamas kaip oferta, reikalauja visų pirma nustatyti teisinių santykių rūšį, kurios elementai yra ar gali būti tyrimo objekto dalykai (minėtas pranešimas ir oferta).

CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad “[j]eigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos”13. Šioje įstatymo normoje nustatyta bendraturčio teisių apsaugos garantija tuo atveju, jeigu pardavėjas pažeidžia jo pirmumo teises pirkti parduodamą dalį nuosavybės teisėje. Bendraturčio teisių pažeidimas atsiranda ne derybose su pirkėju (ne bendraturčiu) ar aiškinantis pardavimo sąlygas su bendraturčiu, kurį informavo apie savo

10 Žr. išnašą: 2: LR CK 6.168 str. 11 Ten pat. 12 Ten pat: LR CK 6.173 str. 13 Žr. išnašą 2: LR CK 4.79 str. 3 d.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

103

ketinimus parduoti dalį, bet dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo su trečiuoju asmeniu. Nesant pirkimo–pardavimo sutarties pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį bendraturtis negali reikalauti jam perkelti pirkėjo teisių ir pareigų, nes jo teisės dar nėra pažeistos.

Teoriškai ginčas pagal Lietuvos Respublikos teismų praktiką gali kilti tik pardavus dalį trečiajam asmeniui, ir ne anksčiau – deja, dažnas ginčas kyla dar nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties, ši tendencija iliustruoja visuomeninį požiūrį į minėtą situaciją ir santykius – šalys juos vertina kaip sutartinius, kuriems jau būdingos ir teisės, ir pareigos. Vadinasi, minėtų pranešimų siuntinėjimas yra suprantamas kaip teisinę reikšmę turinčių tam tikrų ikisutartinių dokumentų, nors teismų pozicija yra gana vienareikšmiška: pranešimas nėra nei pasiūlymas, nei pažadas.

Sutarčių teisė nusako, tiria, reguliuoja bene vieną labiausiai išsivysčiusių, sudėtingiausių, nepriklausomų visuomeninių santykių dimensijų, savo esme reprezentuojančių pačią civilizacijos esmę – progresyvų bendravimą: laisvą individų teisnumo išraišką veiksnumu privačiame santykyje, kai sandorio sudarymas grindžiamas abipusiu sutarimu, o norimas rezultatas ir laisvai pasirinkti veikimo būdai neprieštarauja nei viešajai tvarkai, nei gerai moralei, taip kaip ir reikalauja fundamentalieji teisinės visuomenės ir valstybės, kaip civilizacijos sudėtinio vieneto, principai. Teisės normos įgalina susitarimą tarp šalių, nustato prievoles, kylančias iš abipusio pažado sukurti teisinius santykius, užtikrina atsakomybės neišvengiamumą sulaužius pažadą, pažeidus susitarimo sąlygas ar neįvykdžius sutartimi nusistatytų prievolių.

Sutarties sudarymas paremtas laisvu šalių valiniu įsipareigojimu ir nėra tiesiogiai kylantis iš įstatymo – bet iš šalių elgesio, paremto šalių noru sukurti jas saistančias teisines pasekmes, pagrįstas abipuse nauda, bendru sutikimu.

Toks elgesio pasireiškimas ir sukuria sutartinius santykius. Taigi, sutarčių teisė aiškinama visų pirma ne įstatymo raidės laikymusi, bet pačių teisinių santykių atsiradimo – teisės teorijos lygmenyje, iš kurio jau kyla teisinės pareigos, numatytos įstatymo – tai ir visi raštiški pranešimai ir tų pranešimų formos tinkamumas bei privaloma turinio sudėtis, tačiau visų pirma – šalių ketinimai. Įstatymas yra tik priemonė užtikrinti ir garantuoti šalių lūkesčius, kilusius iš abipusio šalių valinio susitarimo sukurti teisines pasekmes, o ne atvirkščiai.

Teisinius santykius vertinant per tokią prizmę aktualioje situacijoje svarbu nustatyti, kiek bendraturčių santykiai, šitaip įstatymiškai įtakoti nuosavybės režimo, paklūsta bendriesiems teisiniams principams, savo esme ir veikimo būdu garantuojantiems visų asmenų subjektines teises demokratinėje valstybėje. Sutarties pagrindinė funkcija yra užtikrinti pasižadėjimą ateity atlikti veiksmus, įgalinti teisiškai arba užtikrinti žalos atlyginimą nesilaikius minėto pažado. Dažnai galutiniam sumanytam turto/daikto pasikeitimui reikalinga eilė veiksmų, tinkamai įvykdyti sutarties sąlygas (pvz. paskola banke, draudimas, įvairūs sutikimai ir pan.). Pranešimas bendraturčiui irgi yra tam tikras atliktinas veiksmas, kurį atlieka ketinantis sukurti teisines pasekme, kaip jam yra nurodyta įstatymo – todėl pastarasis turi būti vertinamas kaip ikisutartinis veiksmas, sukeliantis teisines pasekmes.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

104

TEISINIAI REIKALAVIMAI OFERTOS FORMAI IR TURINIUI

KETINIMAS

Jau tapo aišku, kad išreikštas ketinimas tiek pranešimo tiek ofertos forma, teisine pasekme laikant abipusės naudos siekį, yra sutartiniai santykiai. Garsioje Anglų sutarčių teisės byloje Smith v Hughes, gerbiamas teisėjas J. Blackburn pareiškė:

„…[J]eigu, kad ir kokia gali būti žmogaus tikroji intencija, jis taip elgiasi, kad protingas žmogus galėtų patikėti, kad žmogus sutiko su kitos šalies sąlygomis, ir kad kita šalis tuo tikėdama su juo sudarė sandorį, žmogus, šitaip elgdamasis bus lygiai susaistytas kaip kad sutikęs su kitos šalies sąlygomis...14 Ši puiki mintis vis dar taikoma šiuolaikinėje teismų praktikoje ir yra puiki iliustracija pabrėžti šalių ketinimų svarbą formuojant sutartinius santykius.

Tai puikus pavyzdys ne tik reikalavimo ofertos ir akcepto turinio aiškumui priežasčiai nustatyti, bet ir kur kas svarbesniam momentui, galima sakyti: sutarties esminiam momentui – psichologiniam šalių įsipareigojimui prievoliniams santykiams sutarties pagrindu, kai ketinimai buvo pareikšti (žodžiu ar raštu). Panašias nuomones galima atpažinti jau ir moderniųjų teisės mokslininkų darbuose, pvz. Charles Fried (JAV) prievole saistančią sutartie prigimtį kildina iš „pažado principo“, kai individas yra moraliai įsipareigojęs laikytis duoto pažado, nes jis sąmoningai susitarė vykdyti šią funkciją duodamas tam moralinį pagrindą – tikėtis duoto pažado tesėjimo kitam individui15.

Tiek pranešimas teik oferta yra komunikacija kitai šaliai. Niekas neginčija ofertos tikslo – būti saistomu savo pasiūlymu ateityje sudaryti sutartį. Kodėl gi minėtas pranešimas negali būti vertinamas kaip pardavėjo siekis sukurti teisinius santykius – tai yra parduoti jam priklausančią dalį ir šitaip gauti naudos, jeigu jis akivaizdžiai toks yra? Ir oferentas ir pardavėjas yra konkretus asmuo, kurių kiekvienas savo vardu kreipiasi į kitą asmenį. Kuo yra ypatingas pastarasis? Vienu atveju – jis vadinamas akceptantu, kitu – jis yra bendraturtis, turintis

14 Anglijos byla: Smith v Hughes, LR 6 QB 597 (1871). 15 Jeigu viduramžių ar net ankstesniais laikais sutarties sudarymui buvo svarbiausia forma ar priežastis (causa) (pastaroji vis dar yra svarbi ir kai kuriose šiuolaikinėse teisinėse sitemose, pvz. Anglijos, Prancūzijos ar Pietų Afrikos), moderniojoje teisėje pats svarbiausias dėmesys sutarties sudarymo faktui visgi yra susitarimas. Jį galima būtų dar vadinti sutarimu, pritarimu, konsentu, consensus (lot.) ar net convention (lot.).15 Ne kiekvienas susitarimas yra relevantiškas – t.y. svarbus (teisinė svarba), – jis turi būti sąlygojantis vykdymą, kokių nors veiksmų atlikimo prielaida. Tačiau netgi faktas, kad abi susitarimo šalys turi ketinimų tam pačiam dalykui, nesusaisto šalių jokia prievole. Tam reikalinga šalių ketinimo išraikša kokia nors komunikacijos forma, kuri paprastai priklauso nuo sutarties rūšies ir gali būti išreikšta tiek žodžiu, tiek raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Kadangi sutarties sudarymui reikalingos mažiausiai dvi šalys, faktiškai yra reikalingos dvi tokios deklaracijos, kurios paprastai apibrėžiamos kaip oferta ir akceptas. H. KOTZ, A. FESSNER, European Contract Law, Volume One: formation,validity, and content of contracts, contract and third parties (Oxford: Claredon press, 2002), p.8.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

105

pirmenybės teisę tapti pirkėju. Ir skirtumo tarp jų nustatymas yra svarbus momentas šio mokslinio darbo tyrimo eigoje, kadangi Lietuvos teismai bendraturčio nenurodymą pirkėju laiko lemiančia aplinkybe pranešimo nevertinti kaip ofertos.

AKCEPTANTAS

Ketinimas yra išreiškiamas kitam asmeniui, todėl jis tampa reikšmingu dalyviu formuojant teisinius santykius, nes yra galimybės priimti ketinimą turėtojas – akceptantas. Kas gali juo būti? Kas gali akceptuoti ofertą? Vienas variantas: oferta gali būti akceptuota tiktai asmens, kuriam oferentas norėjo suteikti galimybę akceptuoti. Tai tiesioginis pasiūlymas konkrečiam asmeniui.

Pavyzdys: Oferentas pareiškia Akceptantui, “Aš siūlau tau nupirkti mano žemės sklypą už X Lt.” Sutikimą tačiau, pirkti minėtą sklypą nurodyta kaina, išreiškia išgirdęs pašalinis tretysis asmuo. Ar įvyko akceptas? Ar tretysis asmuo turėjo teisę akceptuoti ofertą? Ne. Oferta buvo skirta konkrečiam akceptantui, saistanti oferentą įvykdyti ketinimus tik esant konkretaus akceptanto, o ne bet kurio trečiojo asmens sutikimui. Pastarojo sutikimas turi būti vertinamas kaip nauja oferta, kurią pirmasis oferentas panorėjęs gali akceptuoti jau kaip akceptantas. Jeigu tikrasis akceptantas, kuriam buvo siųsta pirminė oferta, pvz. sutinka pirkti siūlomą sklypą, bet už Y Lt, tai jau vėlgi – nebūtų vertinama kaip akceptas, bet kaip kontro oferta, kurią pirminis oferentas galėtų akceptuoti, nes esminės ofertos sąlygos buvo pakeistos. Abiem atvejais oferentas ir akceptantas pasikeičia vietomis, ir veiksmas vyksta iš naujo: oferta turi būti akceptuota (arba ne, arba atmesta).

Kitas variantas: Anglijos teisės pavyzdžiu oferta neturi būti skirta konkrečiam asmeniui, tačiau turi būti akceptuota konkretaus asmens. Pvz. draudimo kompanija žada atlygį asmeniui, radusiam kompanijos apdraustą deimantą. X, žinodamas apie ofertą, randa ir grąžina deimantą. Taigi X gauna atlygį. Anglijos teisėje ją dar galima būtų apibūdinti kaip bendrąją ofertą, kuri tampa efektyvi ją gavus akceptuoti ją galinčiam asmeniui. Taigi yra svarbu, kad ofertą, siųstą tiek konkrečiam, tiek nebūtinai, asmeniui/ ar jų grupei, akceptuotų konkretus asmuo. Galima teigti, kad visgi sandorio sudarymui reikalingi du konkretūs asmenys, kurie saistytų vienas kitą savo pareiškimais (oferta ar akceptu) ir sukurtų teisinius santykius, tik nesvarbu ar ofertos pareiškimo momentu akceptantas jau buvo identifikuotas kaip konkretus asmuo – oferentas privalo būti konkretus asmuo ofertos išsiuntimo momentu taip kaip akceptantas oferentui gavus akceptą. Žinoma, antrasis pavyzdys jau ketinimo išraiškos momentu apsprendžia oferento sąmoningą pasirinkimą būti susaistytam su iš anksto nežinomo akceptanto sutikimu (akceptu).

Lietuvos teismų praktika, kaip jau buvo minėta, nustato, kad pranešimas galėtų būti vertinamas kaip oferta, „jei jis būtų aiškiai apibrėžtas – pranešime adresatas (bendraturtis) būtų nurodytas kaip pirkėjas, o ne išreikštas ketinimas parduoti dalį kitam asmeniui; iš pranešimo turinio būtų galima daryti išvadą, kad tai – oferta bendraturčiui.“ Tačiau po pateiktų užsienio teisės pavyzdžių kyla klausimas ar tikrai toks formalumas ir žodžių žaismas kaip bendraturčio nurodymas pirkėju keičia pranešimo tikslo esmę ir šitaip diferencijuoja nuo ofertos?



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

106

Neginčijimas dalykas yra tas, kad pranešimas visgi yra siunčiamas konkrečiam bendraturčiui, jame nurodoma konkretaus nekilnojamojo daikto konkreti dalis, išreikštas ketinimas ją parduoti, nurodoma netgi kaina ir kitos sąlygos, kuriomis ketinama parduoti. Bandraturčiui sutikus su minėtame pranešime išreikštu pasiūlymu (teismų nuomone – tik informacija), pardavėjas, vis dar ketindamas parduoti, privalo tai padaryti paties nurodytomis sąlygomis ir ne kitaip, ir kam kitam, o sutikusiam bendraturčiui.

FORMA

Teisinių reikalavimų ofertos formai kaip ir nėra. Tačiau yra aišku, kad forma gali varijuoti nuo pačios sutarties prigimties, priklausomai koks yra sutarties dalykas. Akivaizdu, jog nekilnojamojo daikto pardavimo ofertai reikalinga rašytinė forma, atspindinti turinį, kuriame turi būti nurodyta esminės sutarties prigimčiai būdingos sąlygos. Šioje vietoje pabrėžtina, kad pranešime bendraturčiui turi būti nurodoma kaina ir kitos sąlygos, kuriomis parduodama konkreti nekilnojamojo daikto dalis (įdomu yra tai, kad nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutarčiai privalomi elementai ir yra objektą, kaina ir kito esminės sąlygos, kuriomis parduodama). Formalūs reikalavimai Lietuvos teismų įvardintai “nesaistančiai informacijai” – pranešimui žymiai griežtesni negu ofertai, ar bent jau tiksliau apibrėžti, nors aišku, jog tiek ofertos, tiek pranešimo forma turi atitikti numanomo sudaryti sandorio formą ir prigimtį ir nėra skirtingi. Smulkaus kilnojamojo daikto pardavimo ofertai, akceptuojamai iš karto, pakaktų ir žodinės formos.

TURINYS

Oferta – pirmasis sutarties formavimo atributas. Trumpai tariant tai vienos šalies pasiūlymas kitai šaliai sudaryti sutartį. Kas yra pasiūlymas? Konkrečiomis sąlygomis išreikštas ketinimas sukurti teisines pasekmes.

Taigi oferta yra dviejų idėjų derinys: 1) saistančio ketinimo ir 2) konkrečių sąlygų. Oferta suteikia galimybę akceptantui sudaryti sutartį akceptuojant ofertą. Todėl oferta

savy turi talpinti visas esmines sutarties sąlygas, kad sutarties sudarymui užtektų ją akceptuoti, nieko nekeičiant iš esmės, tai yra turi būti tokia, kad ją akceptavus, sandoris būtų laikomas sudarytu. Čia reikėtų prisiminti, kad bendraturčiui sutikus pirkti dalį už pranešime nurodytą kainą ir nurodytomis sąlygomis ir pardavėjui siekiant įgyvendinti savo ketinimą parduoti, šis yra įpareigotas tą ir padaryti – tai yra parduoti dalį bendraturčiui kaina ir sąlygomis, nurodytomis pranešime. Vadinasi sutarties sudarymui užtektų pardavėjo ketinimo, pranešimo su nurodytomis pagrindinėmis sąlygomis, su kuriomis bendraturčiui sutikus, pirkimo pardavimo sutartis būtų vykdoma tarp pardavėjo ir bendraturčio, pranešime nurodytų sąlygų iš esmės nekeičiant. Pranešimo ir ofertos esmės sampratos tapatumas kol kas nėra paneigtas.

Pamažu tampa aišku, kad oferta turi būti tokia, kad ją sudarius sandoris būtų laikomas sudarytu (jeigu pasiūlymas talpina savy esminius pasiūlyto sandorio elementus, atsižvelgiant į



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

107

sandorio prigimtį). Visų pirma – pakankamai apibrėžta, antra – talpinanti savy akceptanto ketinimą būti saistomu akcepto atveju16. Žinoma, oferta, kas be ko, turi būti išreikšta, komunikuota, žinoma kitai šaliai (formai didelis dėmesys nėra skiriamas – jis labiau priklauso nuo paties sandorio pobūdžio – kaip ir pranešimas, jeigu jis yra apie nekilnojamojo daikto pardavimą, yra privaloma notarinė forma – kaip ir pačiam nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoriui).

Taigi pvz. oferta pirkti pagal pačios pirkimo-pardavimo sutarties esmę, turi nurodyti daiktą ir jo kainą (kaina kai kuriais atvejais net nėra būtina, jeigu šalys susitaria, kad pastaroji bus nustatoma jau paties sandorio sudarymo metu, nes taip yra tikslingiau, atsižvelgiant į objekto rūšį pagal atitinkamas aplinkybes, 55 str. UN Sales Law, 5.7 str. UNIDROIT Principles.)17

Kvebeko civiliniame kodekse yra įtvirtinta nuostata, kad pranešimą, kuriame yra nurodyti visi esminiai sutarties prigimčiai būdingi elementai, teismai vertins kaip pasiūlantį sandorį18.

Ofertos sudarymui daug žodžių nereikia. Netgi – oferta iš viso nebūtinai turi būti išreikšta žodžiais. O ir ne kiekviena ketinimo išraiška gali būti vertinama kaip teisines pasekmes sukurianti oferta19. Kartais tai tiesiog preliminarus informacijos pateikimas ir nieko daugiau. Dėl to išties svarbu tiksliai identifikuoti minėtą pranešimą arba kaip ofertą arba kaip kvietimą deryboms.

Žinoma, tiek teisės aktų tiek teismų praktikos įvairovė įtikina, kad išties sunku išaiškinti skirtumą tarp pranešimo – ofertos ir pranešimo – kvietimo derėtis dėl galimo būsimo sandorio, išskyrus tai, kad oferta turi būti pagrįstai apibrėžta ir nereikalaujanti nieko keisti iš esmės ją akceptuojant. Regis, teismams rūpi nustatyti, ar tiesioginis akceptas gali būti pagrįstas sandorio sudarymo momentas, ar labiau pagrįstas pagrindas tolimesnėms deryboms dėl galimo sandorio20.

Akivaizdu: tiek pranešimo tiek ofertos teisiniam vertinimui kyla tokie patys klausimai ir problemos. Dar vienas, ne mažiau svarbus aspektas, pasirinktas kaip vienas iš kertinių atliekant tyrimą pasirinkta tema, yra pasekmės, kurias sukuria tiriamos teisinės komunikacijos priemonės.

16 M. J. BONELL, An Interpretation restatement of Contract Law: the UNIDROIT principles of international commercial contracts, 2 nd ed., (New York 10533: Transnational Publishers, Inc., Irvington –on- Hudson, 1997). Šie principai iš esmės sutampa ir su Principles of European Contract Law (art. 2.211, 2.201(1), 2.202 (1) (3), 2.203, 2.204, 2.206, 2.207, 2.208. ir kt.). 17 Turima omeny objektai, kurių kaina gali sparčiai keistis, priklausyti nuo rinkos poreikių ir pan. 18 Kvebeko civilinis kodeksas // Civil Code of Québec, C.c.Q. (L.Q., 1991, c. 64), str. 1388. 19 Ne kiekvienas valios pareikšimas gali būti oferta. Tai gali būti nerimtas ketinimas, kuomet akceptantas tai supranta, arba derybų stadija (ikisutartinės derybos), kuomet pareiškimai nesaisto šalių prievole ateity sudaryti sandorį. 20 P. S. ATIYAH , An introduction to the law of contract (Oxford: Clarendodn Press, 1995) p. 56.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

108

PASEKMĖS

Galiojančiai ofertai tinkamai padarytas akceptas iš karto (oferentui gavus akceptą) sukuria sutartines prievoles. Tačiau jeigu šalys gali susitarti ir kitaip21, pavyzdžiui, kol sutarties nepatvirtina notaras, tada jų komunikacijos, nors atrodančios kaip oferta ir akceptas, nebus tokiomis laikomos22.

Lygiai taip pat galima teigti, jog galiojančiam pranešimui – o jis yra galiojantis bet kuriuo atveju, jeigu pardavėjas neapsigalvojo ir vis dar yra suinteresuotas įgyvendinti savo ketinimą parduoti jam priklausančią dalį, o kaina ir sąlygos, kuriomis jis siekia tai padaryti, nepakito, – padarytas bendraturčio sutikimas sukuria sutartines prievoles, nes pardavėjas yra saistomas sutikimu ir parduoti privalo pranešime nurodyta kaina su pranešimu sutikusiam bendraturčiui. Dėl to sunku nuneigti, kad pardavėjas Lietuvos Respublikos teisės aktų prasme yra visų pirma ne savininkas, o bendraturtis.

Esminių teisinio santykio aspektų lyginamoji analizė leidžia daryti tam tikras išvadas. Akivaizdus esminių skirtumų nebuvimas tarp pranešimo ir ofertos:

• Formuojamos teisinio santykio rūšies ir pagrindų jam atsirasti tapatumas; • Teisinio santykio dalyvių vaidmens atitikimas; • Tinkama forma (įstatymo arba pagal sandorio prigimtį) išreikštas ketinimas sukurti

teisinius santykius;

• Konkrečios turinio sąlygos, būdingos sutarties prigimčiai; • Kaip pasekmė - sutartinių prievolių atsiradimas, kylantis iš kitos šalies

sutikimo/akcepto; atsakymų į pasirinktą darbo klausimą verčia ieškoti kitur: pačios teisės normos ir ją

įtakojusios pirmenybės teisės prigimtyje (kilmėje), vietoje teisinėje sistemoje, santykyje su kitais civilinių teisių įgyvendinimo būdais, tiek pačiame loginiame pagrįstume, atitikime bendriesiems teisiniams principams.

PIRMENYBĖS TEISĖS PRIGIMTIS

DVI VALSTYBĖS, VIENA NORMA IR DU PRIEŠINGI JOS AIŠKINIMAI. AR VISUOMET PASITEISINA ISTORINĖS

NEIŠVENGIAMYBĖS ĮTAKA TEISINEI SĄMONEI?

Ieškant aktualios teisės normos ištakų ir teisinės prigimties negalima nepastebėti ir nekreipti dėmesio į šį, švelniai tariant, įdomų sutapimą, o tiksliau – beveik visa apimtimi akivaizdų nusirašymą:

21 Žr. išnašą: 2, LR CK 6.181, 2 d. 22 T. KLIMAS, Comparative Contract Law A transystemic approach with ab emphasis on the continental law Cases, Text and materials (Durham, North Carolina: Carolina Academic press, 2006) p. 20.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

109

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas Rusijos Federacijos Civilinis kodeksas 4.79 straipsnis. Pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe.

250 straipsnis. Pirmenybės teisė pirkti.

1 d. Bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių.

1 d. Parduodant dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje trečiajam asmeniui, kiti dalinės nuosavybės bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį kaina, kuria ji parduodama ir tomis pačiomis kitomis sąlygomis, išskyrus viešųjų varžytinių atvejį. Viešosios varžytinės, parduodant dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, visiems dalinės nuosavybės bendraturčiams sutinkant, gali būti vykdomos šio Kodekso 255 str. arba kitais įstatymo numatytais atvejais.

2 d. Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

2 d. Dalies Pardavėjas privalo raštiškai pranešti kitiems dalinės nuosavybės bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį trečiajam asmeniui, nurodant kainą ir kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Jeigu kiti dalinės nuosavybės bendraturčiai atsisako pirkti arba neįsigyja parduodamos dalies nuosavybės teise nekilnojamojo daikto per mėnesį, o kilnojamojo daikto per dešimt dienų nuo pranešimo dienos, pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

3 d. Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

3 d. Pardavus dalį pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti, bet kuris kitas dalinės nuosavybės bendraturtis turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

4 d. Bendrosios nuosavybės dalies pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo prievolių,

4 d. Pirmenybės teisės pirkti perleisti negalima.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

110

susijusių su parduodamo daikto dalimi, įvykdymą kitiems bendraturčiams23.

5 d. Šis straipsnis taip pat taikomas perleidžiant dalį mainų sutartimi24.

Sekant Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo mintį, neretai, kaip ir šiuo atveju, teisingam teisės taikymui verta, o ir būtina nustatyti teisės normos atsiradimo priežastį (teisinę, politinę, socialinę ar ekonominę), raidą socio-politiniame bei istoriniame kontekstuose, jau nekalbant apie vietą teisinės sistemos hierarchijoje, atitiktį bendriesiems teisės principams, pačios normos svarbą ir veikimo efektyvumą, kam, dažnai, yra neišvengiama grįžti į praeitį (ypač, sąlyginai galima vadinti, - jaunoms valstybėms, ar kiek tiksliau – teisinėms sistemoms, turinčioms kiek trumpesnę formavimosi patirtį). 2001 – aisiais metais įsigaliojusio Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normos palygintu atveju beveik visa apimtimi sutampa su Rusijos Federacijos Civilinio kodekso normomis. Ir tai tikrai nėra nuostabu. Juk naujai, besiformuojančiai teisinei sistemai, nėra išvengiama tam tikrą teisinės sistemos dalį perimti iš ankstesnės, ar pasinaudoti kitų sistemų teisine patirtimi. Tačiau ar visuomet pasiteisina istorinės neišvengiamybės įtaka teisinei sąmonei? Puikus būdas atsakyti į šį klausimą – aktualios teisės normos ( Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.79 str. 2 d.) prigimties analizė, jos vietos teisinėje sistemoje paieška bei veikimo rezultato, efektyvumo buvimo arba nebuvimo nustatymas.

Rusijos teisės mokslininkams ši situacija yra labai įdomi, plačiai nagrinėjama, tuo tarpu Lietuvos teisinėje mokslinėje literatūroje tam dėmesio neskiriama, nors minėta teisės norma ir yra perimta iš Rusijos Federacijos Civilinio kodekso.

...[A]tspirties tašku, vertinant pirmenybės teisės ypatybes [...], reikėtų įvardyti valios išreiškimo momentą, išreikštą asmens ketinimą parduoti (dalį, daiktą) arba sudaryti sandorį, tai yra ofertos išsiuntimo momentą. [...] asmeniui, nurodytam įstatymo arba šalių susitarimu, pirmenybės teise gavus ofertą, tarp šalių atsiranda oferento ir akceptanto santykiai, civilinės teisės teorijoje logiškai aiškinami kaip „ryšys“ ir apibūdinami taip vadinamųjų antrinių/ sekundarinių teisių kategorijos pagalba. Iki ofertos išsiuntimo momento, aptariamų santykių dalyvių pareigos yra ypatingame santykyje: neesant įstatymu (sandoriu) nustatytos pirmenybės teisės, nebūtų ir [...] pareigos siųsti ofertą, lygiai taip neįvykdžius minėtos pareigos – nebūtų įmanoma įgyvendinti teisės taip, kaip ji sukonstruota – tai yra pirmiau už bet kuriuos kitus trečiuosius asmenis25.

Akibrokštu teisės normų, apibrėžiančių pirmenybės teisės įgyvendinimo ypatybes, panašumui ir Rusijos Federacijos teisės analizės, skirtos minėtai normai, teisės mokslininkų darbų pranašumui, tampa Lietuvos Respublikos teismų praktika (kaip jau buvo cituota ir anksčiau): 23 Žr. išnašą:2, LR CK 4.79 str. 24 Гражданский кодекс Российской Федерации (1994 г. N 51-ФЗ), 250 str. 25 Л.В. КУЗНЕЦОВА, Преимущественное право: понятие и правовая природа, Журнал российского права (2004); http://www.juristlib.ru/book_3204.html [aplankyta 2009-03-18].



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

111

…[T]oks pranešimas galėtų būti vertinamas kaip oferta, jei jis būtų aiškiai apibrėžtas – pranešime adresatas (bendraturtis) būtų nurodytas kaip pirkėjas, o ne išreikštas ketinimas parduoti dalį kitam asmeniui; iš pranešimo turinio būtų galima daryti išvadą, kad tai – oferta bendraturčiui. Pranešimas CK 4.79 straipsnio 2 dalies prasme reiškia tik informaciją bendraturčiui apie ketinimą parduoti trečiajam asmeniui. Taigi CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą raštu pranešti apie ketinimą parduoti negalima sutapatinti su oferta, kuri yra konkretus pasiūlymas sudaryti sutartį konkrečiomis sąlygomis. Pranešime ieškovei nurodyta, kad atsakovai ketina parduoti savo dalį trečiajam asmeniui, todėl atsakovų pranešime nurodytas pasiūlymas ieškovei pareikšti savo norą arba atsisakymą pirkti buto dalį ieškovei nėra oferta, kuri pagal CK 6.167 straipsnio 1 dalį saistytų atsakovus ieškovės sutikimu.26

PIRMENYBĖS TEISĖS FENOMENAS

NUOSAVYBĖS TEISĖS Į DALĮ PARADIGMA

Bendraturčių santykių tikslų apibūdinimą ar identifikavimą tarp kitų civilinių teisinių santykių komplikuoja gan neaiški ir netiksli nuosavybės teisės į dalį samprata ir jos teisinė prigimtis. Nuosavybės teisę į dalį kaip prigimtinę ir absoliučią daiktinę teisę, kuria valdo, naudoja ir ja disponuoja civilinių teisių subjektas, nėra taip paprasta suprasti vien dėl to, kad iš karto nėra aišku, kokią vietą ji užima tarp civilinių teisių objektas. Kadangi tyrimui pasirinkta norma yra atkeliavusi iš Rusijos teisinės sistemos, o šios šalies teisės mokslininkai itin kruopščiai stengiasi nagrinėti aktualią situaciją, yra pristatomas ši įdomi teorinių nuosavybės teisės į dalį aspektų analizė.

A.E. Chalzeva savo straipsnyje „Dalis teisėje kaip civilinių teisių objektas ir pirmenybės teisė pirkti“ pristato kelias nuosavybės teisės į dalį teorijas. Pirmosios teorijos šalininkas – rusų profesoriaus J.K.Tolstoj, kurio teigimu dalis – tai natūroje išskirta apibrėžta daikto dalis. Tačiau tokia konstrukcija iš daugiasubjektinės nuosavybės veda prie viensubjektinės. O bendrosios nuosavybės specifika ir yra tame, kad keliems asmenims priklauso nuosavybės teisė vienam ir tam pačiam materialiniam dalykui. Be to, toks požiūris prieštarauja bendrai taisyklei, pagal kurią bendroji nuosavybė atsiranda dviem ar daugiau asmenų įstojus (ar kitais būdais įgijus) nuosavybėn turto, kuris negali būti padalytas nepakeitus jo paskirties (nedalijamas daiktas).

Antrajai teorijai atstovauja profesorius G.F. Šeršenevič. Šis pripažįsta dalį nuosavybės teisės objektu (daikto vertės išraiškoje). Profesoriaus nuomone yra neteisinga kiekvienam bendraturčiui pripažinti teisę į idealinę materialaus daikto dalį, todėl, kad daiktas gali būti dalomas tik materialiai, ne idealiai. Nesėkminga, jo nuomone, ir dalies bendrojoje nuosavybėje konstrukcija, kadangi nuosavybės teisė, pati savaime nėra daloma, o dalies teisės išskyrimas išviso nėra pagrįstas bet kokiu teisiniu apibrėžimu.

Trečiąją teoriją pristato pati straipsnio autorė, nesutinkanti su aukščiau išdėstytomis teorijomis, nes dalis teisėje arba idealinė dalis teisėje veikia būtent: kaip abstrakti konstrukcija, 26 Žr. išnašą:1.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

112

kuri leidžia suvokti bendrosios nuosavybės teisinį egzistavimą, šios teisės atsiradimą, apibrėžtus apribojimus bendraturčių teisėmis valdyti, naudoti ir disponuoti kaip pačiu daiktu, taip ir dalimi bendrosios nuosavybės teise.

• Pirma, bendrosios nuosavybės teisės objektu yra visas daiktas, o ne jo materialinė ar idealinė dalis.

• Antra, bendraturčiams priklauso valdymo ir naudojimosi teisė visu daiktu, o ne jo dalimi.

• Negana to, būtent idealinės dalies konstrukcija nustato ir tokią bendraturčių teisę kaip pirmenybės teisę pirkti, kurio veikimas pasireiškia bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio laisvės disponuoti savo dalimi teisėje, suvaržymu.

Patvirtinus idealinės dalies konstrukciją ir nustačius teisinę dalies prigimtį, galima daryti išvadą, kad dalies nuosavybė yra tiesiogiai susijusi su nuosavybės teise, kaip civilinių teisių objektu. Dalies nustatymas leidžia reguliuoti santykius tarp bendraturčių (proporcingai turimai daliai27).

Nuosavybės teisę į dalį galima identifikuoti kaip nuosavybės teisę, kurioje veikia du ir daugiau dalyvių, susijusių tarpusavyje ypatingu – bendraturčių – ryšiu, kaip specialiu teisiniu santykiu, kurio rūšį būtina nustatyti. Nuosavybės teisės įgyvendinimas trečiųjų asmenų atžvilgiu yra daiktinės teisės įgyvendinimas pasirinku būdu (pvz. sukuriant sutartinius santykius). Kokie santykiai atsiranda tarp bendraturčių, šiems ketinant įgyvendinti nuosavybės teisę į turimą dalį?

PASIRINKTOS TEISĖS NORMOS TURINYS IR FAKTINĖ SITUACIJA: DAIKTINĖS TEISĖS IR

PRIEVOLIŲ TEISĖS SANTYKIS

Šis ypatingas tarpusavio santykis apimą tiek daiktinės teisės esmę, dalies nuosavybės vietą tarp daiktinės teisės objektų, šios teisės subjekto galimybę ją įgyvendinti plačiąja prasme santykyje su trečiaisiais asmenimis kaip išorinius santykius, tiek bendraturčių vidinius santykius, juos reguliuojančius pirmenybės teisę, pareigą pranešti apie ketinimą įgyvendinti nuosavybės teisę parduodant dalį, taip pat šios pareigos tikslingumą, bei santykį su oferta ir šio santykio padiktuotas pasekmes, kitus probleminius teisės reiškinius.

Bendrąja prasme, kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dal28į. Specialiąja prasme jis tą gali daryti tam tikromis sąlygomis ir pagal tam tikras taisykles. Visų pirma, ir, šiam darbui svarbiausia taisyklė, kurią tikslinga išanalizuoti detaliau, yra bendraturčio pirmenybės teisė pirkti, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.79 str. 1 d. ir su ja susijusi ketinančio parduoti savo

27 А. Е. ХАЛЬЗЕВА, Доля в праве как объект гражданских прав и преимущественное право покупки. [aplankyta 2008-03-18]. 28 Plg. LR CK 4.78 str.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

113

dalį bendraturčio pareiga apie tai pranešti kitiems bendraturčiams. Pirmenybės teisės fenomeno suvokimui įtakos turi teisinė šios teisės prigimtis.

Kyla klausimas: tai daiktinė ar prievolinė teisė? Ir iš viso, ar tai subjektinė teisė? Lietuvos teismų pozicija yra ta, kad: „bet koks savininko teisės laisvai disponuoti savo

turtu suvaržymas gali būti pateisinamas tik įstatymo nustatyta neišvengiama būtinybe kitam savininkui įgyvendinti teisę į savo daiktą. CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė29, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai bendraturtis parduoda savo dalį bendrojoje nuosavybėje”.

29 R. Balčiūnienė v. N. Šimanauskienė ir kt., LR Aukščiausiasis Teismas, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (2005, Nr. 3K-3-165). 2007-02-08 LAT civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007 išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad „[...] pirmumo teisė pirkti ir šios pažeistos teisės gynimo būdas yra reglamentuoti daiktinėje teisėje.“ Nors akivaizdu, jog teisės normų visuma, kurių dėka asmuo turi galimybę reikalauti iš kito asmens perduoti turtą ar daryti kt. veiksmus, turinčius turtinį ar neturtinį pobūdį yra prievolių teisės, reguliuojančios santykius susijusius su turto, daiktų judėjimu, objektas. Pažeistos teisės gynimo būdas, toks kaip nuosavybės teisių perėmimas, taipogi įmanomas tik daikto savininkui ar teisėtam valdytojui netekus savo teisės į daiktą prieš savo valią, jiegu kalbame apie daiktinę teisę. Rusų teisės mokslininkai teigia, jog pirmenybės teisė – tai prievolinė teisė, kadangi neatitinka daiktinės teisės kriterijų. Daiktinės teisės principai:

• viešumas - daiktinės teisės turi būti žinomos, viešai prieinamos. Tam sukurti specialūs registrai (nekilnojamo ir kilnojamo turto, hipotekos, žemės kadastras ir kt.)

• absoliutumas - valdytojo daiktinės teisės kitų atžvilgiu yra absoliučios, kiti turi besąlygiškai jų paisyti. Prievolių teisėje teisės yra santykinės, kadangi koresponduoja su kitos šalies teisėmis bei pareigomis

• individualumas - daiktinės teisės priklauso tik konkretaus daikto savininkui, valdytojui, • daiktinių teisių skaičiaus ribotumas - daiktinių teisių sąrašas yra baigtinis • abstrakcijos principas - susitarimo sudarymas ir vykdymas yra atskiri teisiniai momentai, atskirti

(t.y. abstrahuoti) vienas nuo kito; pvz., sudaryta sutartis gali negalioti, o daiktinis, faktinis įvykdymas turėti teisinę galią.

Pirmenybės teisė neatitinka viešumo reikalavimo – ji nėra atskirai registruojama daiktinė teisė, kaip pvz. Servitutas, uzufruktas ar kt., Taip pat pažeidžia ir absoliutumo reikalavimą – teisės turėtojas savo teisę gali įgyvendinti tik esant realiam ketinimui parduoti bendrosios nuosavybės dalį. Su teisės individualumu galima sutikti – pirmenybės teisė priklauso konkrečiam asmeniui, tačiau teisės atitikimas tik vienam iš reikalaujamų kriterijų jos nedaro daiktine teise. Taipogi visiems yra aišku, kad daiktinės teisės yra išvardintos baigtiniame sąraše, kuriame pirmenybės teisės pirkti nėra. Tą patvirtina Jau vien Civilinio kodekso struktūra. Taip pat vargu ar pirmenybės teisė pirkti atitinka ir paskutinįjį reikalavimą – abstrakcijos principą – t.y. negaliojant sutarčiai faktinis jos vykdymas gali turėti teisinę galią. Jau Romėnų teisinėje sistemoje Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare civilines teises sistemos pagrindą. Daiktines teises objektu bruožai: 1) materialūs daiktai (res corporales); 2) neišimti iš komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) daiktai, turintys individualius požymius (species). Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – sąlyginė teise. Kad teise butu pripažinta daiktine, ji turi pasižymėti dar dviem požymiais: sekimo teise ir pranašumo teise. Pirmuoju atveju teise seka paskui daiktą, tai yra perduodant daiktą iš vienu ranku i kitas, trečiajam asmeniui išlieka su šiuo daiktu susijusi daiktine teise. Pranašumo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu teisiu, susijusiu su tuo pačiu daiktu, atžvilgiu. Net ir bandant įvertinti



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

114

Prieš tai cituoto straipsnio autorės nuomone, pirmenybės teisės pirkti priskyrimas daiktinėms teisėms būtų neteisingas, kadangi ji nesutampa su daiktines teises nusakančiais bruožais, o būtent:

• „Daiktini ų teisių objektas yra kūniškas/materialus/apčiuopiamas daiktas; (o aktualiu atveju objektas yra nuosavybės teisė);

• Absoliuti daiktinių teisių prigimtis (o aktualiu atveju pareigą turi tik bendraturtis). Daiktinių teisių absoliutumas savininką sieja su visais trečiaisiais asmenimis, esančiais

bendrosios nuosavybės teisė konstrukcijos išorėje, kaip visuma, kaip veikimo pasirinktu būdu erdvė, tarp bendraturčių tuo tarpu ta erdvė yra gerokai siauresnė ir konkretesnė. Bendraturčiai yra du ar daugiau konkretūs asmenys, bendrai valdantys tą patį daiktą lygiomis teisėmis. Tarp jų vyrauja ypatingas santykis. Taip, daiktinės teisės išlieka, tačiau yra ribojamos, kadangi be daiktinės teisės įgyvendinimo absoliučiąja prasme, bendraturčiai turi įstatymu nustatytą pirmenybės teisę vieni prieš kitus siaurąja, specialiąja prasme, bei su ja susijusią prievolę pranešti. Žinoma, pastarosios teisės pasireiškimas nėra tolygus ir tikrai ne visuomet įmanomas įgyvendinti.

Lietuvos Civilinio kodekso komentaras rašo, kad nuo kitų civilinių teisinių santykių, pavyzdžiui, daiktinių, prievolė skiriasi subjektų, objekto, turinio, pažeistų teisių gynybos būdų požiūriu. Prievolė visada sieja tik dvi konkrečias šio teisinio santykio šalis – kreditorių ir skolininką. Tuo tarpu daiktinio teisinio santykio subjektų ratas nėra apibrėžtas. Pavyzdžiui, savininko nuosavybės teisę privalo gerbti ir jos nepažeisti visi. Todėl daiktiniams teisiniams santykiams būdingas absoliutumas, prievoliniams – santykinumas, arba asmeniškumas30. Daiktinio teisinio santykio objektas yra daiktai, o prievolinio – valiniai skolininko veiksmai31.

Bendraturčio pardavėjo prievolė pranešti savo esme yra vienašalė, tačiau bendraturčiui, atsiliepiančiam į minėtą pranešimą, kyla prievolė elgtis sąžiningai, bendradarbiauti. Taip pat ir pasekmės, kylančios iš tinkamo (arba ne) prievolės vykdymo, gali būti identifikuojamos jau kaip prievolinės – sutartinės visais atvejais:

Lietuvos teismų sprendimus šia prasme, pirmenybės teisės niekaip nebūtų galima pavadinti daiktine teise, nes visų pirma, daiktinė teisė Romėnų teisės prasme yra įgyvendinama savo nuosavybėj esančiam daiktui, kuomet ji įgauna „pilnos“ daiktinės teisės pobūdį. Bendraturčio pirmenybės teisė neatitinka šio esminio kriterijaus, nes turėtų būti įgyvendinama kito asmens nuosavybės dalies atžvilgiu. Todėl nelogiška pirmenybės teisę priskirti daiktinėms teisėms. Daiktines teisės pobūdį pirmiausia turėjo nuosavybės teisė, kaip vienintelė “pilna” daiktinė teisė. Egzistavo ir “ribotos” daiktinės teisės, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atžvilgiu, iura in re aliena (servitutai, užstatas, amžina nuoma bei paviršiaus teisė). Vėlgi reikėtų kritiškai vertinti Lietuvos teismų bandymą apibrėžti pirmenybės teisę ir kaip atskirą institutą, nes akivaizdu, jog tiek Romėniškoje teisėje, tiek Lietuvos teisėje net ir „nevisiškų“ ar „ribot ų“ daiktinių teisių sąrašas yra baigtinis, tuo tarpu pirmenybės teisės tarpe jų nėra. 30 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. I dalis. Pirmasis leidimas. (Vilnius: Justitia, 2003), p. 18. 31 Kaip prievolių rūšis, sutartis turi atitikti bendrąją taisyklę, pagal kurią prievolė turi priežastį, dėl kurios kyla, asmenis, tarp kurių kyla ir objektą. Žr. išnašą: 20, Kvebeko civilinis kodeksas, 982 str.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

115

• pranešimą bendraturčiui vertinant kaip ofertą sutarties formavimo stadijoje – akceptavus ofertą įvyksta sandoris; bendraturčiui sutikus su pranešimo sąlygomis ir galiojant pardavėjo ketinimui, sandoris įvyks su būtent su bendraturčiu ir būtent pranešime nurodytomis sąlygomi;

• netgi pranešimą vertinant tik kaip informaciją apie ketinimą parduoti dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, ką ir suponuoja Lietuvos teismų praktika, bendraturčiui, pirmenybės teisės turėtojui atsakius teigiamai, vėlgi – atsiduriama sutartinių santykių formavimo stadijoje, kaip ir aukščiau aprašytu atveju;

• arba netgi sudarius sandorį su trečiuoju asmeniu ir taip pažeidus bendraturčio pirmenybės teisę, pastarosios gynimo būdu tampa pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas pirmenybės teisės turėtojui, anaiptol ne sutarties panaikinimas, taigi – sutartiniai santykiai yra palaikomi.

Prievolių teisei būdingi specifiniai pažeistų teisių gynybos būdai. Aktualiu atveju pardavėjui pažeidus pareigą pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį, ir tą dalį pardavus trečiajam asmeniui, bendraturtis, kurio pirmenybės teisė buvo pažeista, įgyja reikalavimo teisę į pirkėjo teises ir pareigas. Jeigu parduota trečiajam asmeniui, nepranešus kitiems bendraturčiams, vadinasi, sutartis su trečiuoju asmeniu yra neteisėta, pažeidžianti bendraturčio pirmenybės teisę ir pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas bendraturčiui yra pirmenybės teisės gynybos būdas.

Dažnai pardavėjas prievolės pranešti negali įgyvendinti dėl to, kad bendraturčiai yra nepranešę savo paskutinės gyvenamosios vietos, arba iš vis o – išvykę į užsienį, ar vengiantys bendrauti, būti surasti, besislapstantys ar piktybiškai nusiteikę trukdyti nuosavybės teisės į dalį įgyvendinimą, piktnaudžiaudami savo pirmenybės teise. Pirmenybės teisę vertinant kaip prievolę būtų galima taikyti šias teisės normas savininko teisių užtikrinimui ir gynybai. Jeigu bendraturtis nesąžiningas arba jeigu jis nebendradarbiauja arba jeigu jis išvyksta į užsienį ir nepraneša savo adreso: pvz. bendraturčių pirmenybės teisė dažnai yra lyginama su akcininkų pirmenybės teise įsigyti parduodamas akcijas – ypatingai rusų literatūroje yra randama sąsajų, analogijų, ypač aiškinant pirmenybės teisę, tai kodėl negali būti ir bendraturčių pareiga pranešti apie savo gyvenamąją vietą? Juk visi bendraturčiai turėtų būti suinteresuoti nuosavybės efektyviu valdymu, naudojimu, bei disponavimu ja, juk subjektinių teisių atsvara visada yra pareiga. Pardavėjui dažnai būna neįmanoma įvykdyti savo prievolės būtent – dėl teisės turėtojo nerūpestingumo. Net jeigu prievolė yra vienašalė, ji turi būti įmanoma vykdyti.

Darbo autorius daro išvadą, jog pirmenybės teisė yra vienašalė sąlyginė prievolė. Nors pardavėjo pareiga pranešti apie nuosavybės dalies pardavimą savo esme yra vienašalė, tačiau prievoliniai teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendraturčių, pastarosios tinkamam vykdymui turi atitikti bendruosius prievolių vykdymo principus bei būti grindžiami kitomis prievoliniams santykiams reguliuoti skirtomis nuostatomis.

Teisės mokslininkų darbuose vyrauja pačios įvairiausios nuomonės ir teorijos, pretenduojančios į tiksliausią pirmenybės teisės vietos nusakymą kitų civilinių teisių kontekste. Analizuojant pirmenybės teisės prigimtį pristatomos svarbiausios iš jų.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

116

PIRMENYBĖS TEISĖ: SUBJEKTINĖ TEISĖ, ANTRINĖ TEISĖ, TIK TEISNUMO ELEMENTAS?

Būtina atkreipti dėmesį, kad pirmenybės teisė turi skiriamąjį bruožą – subjektyvioji civilinė teisė neegzistuoja atskirai nuo subjektyvios civilinės pareigos, tačiau teisė yra sąlyginė. Bendraturčiai bendrojoje nuosavybėje nėra susaistyti teise - pareiga: nė vienas bendraturtis neturi teisės reikalauti kito bendraturčio jam parduoti dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, o pastarasis turi teisę parduoti jam nuosavybės teise priklausančią dalį – savininkas turi teisę ir yra laisvas spręsti šį klausimą ir priimti sprendimą parduoti dalį, priklausančią jam nuosavybės teise, savo valia ir savo interesais.

• V.P. Grybanov ir daugelis kitų pristato tokį požiūrį: pirmenybės teisės kaip subjektyvios civilinės teisės, veikiančios savarankiškai ir išskiriamos į atskirą grupę tarp subjektyvinių civilinių teisių, egzistuojančios kartu su daiktinėmis, prievolinėmis, korporacinėmis ir kitomis teisėmis. Joms yra priskiriamos: pirmenybės teisė pirkti kitų bendraturčių parduodamą dalį, akcijas (jeigu kalba eina apie akcinių bendrovių dalyvius), įkaito turėtojo teisė patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto vertės ir taip toliau. Tai yra įstatymų leidybos siekis suformuoti ypatingą grupę teisinių santykių, sąlygojamą būtent pirmenybės teisių.

• Kai kurie rusų civilinės teisės atstovai pirmenybės teisę pirkti kildina iš ypatingos rūšies teisių – sekundarinių/antrinių teisių, talpinančių savy tokią teisinę galią, kurios pagrindu remiasi vienašaliai prievoliniai sandoriai. Pardavėjas, sudaręs sandorį su trečiuoju asmeniu, bendraturčio pirmenybės teisės prasme, įtvirtinta įstatymu, yra tik susijęs su galimybe, kad pirkėju gali tapti pirmenybės teisės pirkti subjektas. Dėl to pardavėjui nekils jokių neigiamų pasekmių. Pirmenybės teisė pirkti neatitinka nei daiktinių, nei prievolinių teisių apibrėžimų, o visiškai ypatinga teise, turinčia prievolinių teisių požymių32.

K.I.Sklovskij siūlo identifikuoti pirmenybės teisę pirkti kaip atskirą ir ypatingą teisės rūšį – sekundarinę/ antrinę teisę. Šią teoriją vystė jau M.M. Agarkovyj, kuris ir nurodė pagrindinį konstrukcinį skirtumą: su vienos šalies teise sutampa ne kitos šalies pareiga, o tik šios sąsaja su teise, kaip tuo tarpu subjektyviųjų civilinių teisių konstrukcija reikalauja teisės pareigos sąlygos. Nes jeigu subjektas turi teisę rinktis (pvz., sudaryti sandorį ar ne sudaryti), tai šiai teisei nėra atitinkamos priešpriešinės pareigos, o tik ryšys su minėtos teisės įgyvendinimu. „Jeigu kreditorius esant alternatyviai prievolei turi pasirinkimo teisę, tai tokios teisės neatitinka jokia skolininko pareiga, o tik jo susaistymas kreditoriaus pasirinkimu. Skolininko pareiga sutampa ne su kreditoriaus teise rinktis, o su jo teise reikalauti įvykdymo.“33

Sekundarinės/antrinės teisės veikia ypatinga teisine galia ir turi įtakos kitų subjektyvinių civilini ų teisių įgyvendinimui. Sekundarinių/antrinių teisių kategorija apibūdina santykius, susiklosčiusius tarp oferento-akceptanto, sandorio sudarymo trečiojo asmens naudai ir kitus.

32 Žr. išnašą: 2, LR CK 4.79 str. 1 d. 33 Žr. išnašą: 27



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

117

Dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje pardavimo atveju, bendrosios nuosavybės dalyvis turi šią sekundarinę/antrinę teisę, kuriai priešpriešais ne dalies pardavėjo pareiga, o jo ryšys su minėta bendraturčių teise. Minėtas autorius taip pat pažymi, kad taip pat galima apibūdinti ir pardavėjo, pardavusio savo dalį, apeinant šią pirmenybės teisę, poziciją: susaistytas asmuo niekaip negali įtakoti kitos šalies šią teisę įgyvendinti, nei kokiais nors veiksmais (ar neveikimu) nuo šios teisės nušalinti.

Ši teorija turi daug trūkumų.

• Dar vienas požiūris teigia, jog duotuoju momentu nėra aišku, išanalizuota ir nustatyta, nei pirmenybės teisių prigimtis, nei jų vieta tarp kitų subjektyviųjų civilinių teisių: jų absoliuti ar sąlyginė prigimtis, o jos ribose – yra nepriklausomos ar sietinos su jau egzistuojančioms, žinomomis ir nustatytomis teisėmis, tokiomis kaip daiktinės, prievolinės, korporatyvinės ir taip toliau.

Darbo autoriaus nuomone, pirmenybės teisių teisinės prigimties nustatymas yra sudėtingas jau vien dėl to, kad jos ir nėra susiformavusios teisiniu pagrindu, o yra, tiksliau - buvo nustatytos įstatymų leidėjo kryptingos politikos vykdymui, perimtos iš praėjusių kartų ir atspindinčios praėjusio istorinio laikmečio socio-politinius siekius.

Visų pirma, apie šias antrines/sekundarines teises ir jomis susaistytus teisinių santykių dalyvius galima kalbėti tik tuomet, kai pardavėjas pareiškė savo ketinimus parduoti jam nuosavybės teise priklausančią dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje. Sutinkant su šia nuomone bei tokį pardavėjo pareiškimą vertinant kaip ofertą, darytina išvada: pardavėjo, pranešusio apie savo ketinimą parduoti dalį, esančią bendroje nuosavybėje kitiems bendraturčiams, pozicija, niekuo nesiskiria nuo oferento pozicijos, o bendrosios nuosavybės dalyvio, gavusio tokį pranešimą, teisė, vadinamoji ypatingosios prigimties teisė, savo esme atitinka teisę asmens, kuriam oferta yra adresuota: toks asmuo vienu savo valios išreiškimu gali užtikrinti sandorio sudarymą ir dalyvių įstojimą į santykius. Taip, kalbėti apie ypatingą bendrosios nuosavybės dalyvio, gavusio minėtą pranešimą apie parduodamą dalį, padėties specifiką ir atskirti ją nuo ofertą gavusiojo asmens padėties, negalima. Sutinkamai su tuo, negalima bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių padėties apibūdinti sekundarinių teisių kategorijos kontekste. Taigi duotuoju atveju sunku išsitekti pirmenybės teisių aiškinime, paremtame vien tik teisnumo elementu. Kiekvienu atveju, galimybė turėti civilines teises ir pareigas, reikalauja bendrosios prielaidos jų kilmei bei realizacijai.

Aktualiu atveju susiduriama su situacija, kai teisiniam subjektui suteikiamos konkrečios teisės (pareigos), besiskiriančios nuo subjektinių teisių vien tuo, kad nėra apibūdinamos abipusiškumu (nėra atsakančios) sutinkančios (atitinkančios). Pvz. asmeniui, kurio teisnumą palaiko įstatymas, yra suteikta galimybė sudaryti sandorį:

1) visų pirma apsunkintą pirmenybės teise prieš trečiuosius asmenis, 2) antra, veikimo sąlyga – tik santykyje su trečiaisiais asmenimis: pirmenybės teisė

santykyje su kitais bendraturčiais neegzistuoja,



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

118

3) trečia, galimybe realizuoti įstatymu jam numatytą teisinę galimybę tik kitam bendraturčiui įvykdžius pareigą pranešti teisės turėtojui apie savo ketinimą parduoti jam nuosavybės teise priklausančią dalį, esančią bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Taigi bendraturčio teisė įsigyti dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise pirmiau už kitus trečiuosius asmenis yra galima tik asmeniui, ketinančią minėtą dalį parduoti, įvykdžius pareigą apie savo ketinimą pranešti kitiems bendraturčiams, t.y. pareigą išsiųsti ofertą. Tol, kol sąlyga neįvyko, egzistuoja tik viltis, kad norimas juridinis efektas įvyks (pvz. asmuo taps dalies savininku). Ta viltis, cituojant D.D.Grimm, [...] turi juridinę reikšmę: vien tiktai tokios galimybės buvimas įrodo teisinio gėrio buvimą. Toks teisinis gėris duotuoju atveju ir pasireiškia pirmenybės teise, suteikiančia teisės turėtojui nepalyginamą pirmenybę kitų, sakykim šios apyvartos, dalyvių atžvilgiu.“ Bet kuriuo atveju šiai dienai teisės teorija neturi apibrėžto termino, nusakančio šios teisinės situacijos dalyvių padėtį.

PIRMENYBĖS TEISĖS PASKIRTIS – SĄLYGŲ, BENDRAJAI NUOSAVYBEI PASIBAIGTI,

SUDARYMAS. AR PIRMENYBĖS TEISĖ, ĮTVIRTINTA LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTUOSE YRA

PROPORCINGA, EFEKTYVI IR PAGRĮSTA SAVININKO TEISĖS RIBOJIMO PRIEMONĖ?

Aktualioje Lietuvos Respublikos įstatymų leidyboje, pagal įvairias preferencijas bei pirmenybes, yra numatyta civilinės teisės subjektų diferenciacija jiem priklausančių teisinių galimybių įgyvendinime. Jų priešaky – teisinis fenomenas, taip vadinamosios pirmenybės teisės.

LAT Civilini ų bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad „galiojančiuose įstatymuose“ įtvirtintos pirmenybės teisės prigimtis yra analogiška, ji nustatyta siekiant tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie yra susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu daugiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginės įtakos, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti“34. Minėtoje nutartyje konstatuojama, jog, atsižvelgiant į tai, kad visuose įstatymuose įtvirtintas iš esmės vienodo turinio pirmenybės teisės institutas35, kuriuo siekiama tų pačių tikslų, šios teisės pažeidimo

34 R.B., A.J. v. J.M., E.A., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (2007, Nr. 3K-3-232). 35 Ar tikrai pirmenybės teisę galima būtų prilyginti teisiniam institutui? Lietuvos Respublikos CK ketvirtojoje knygoje yra išskirti baigtiniame sąraše, jų tarpe (valdymas, nuosavybės teisė, turto patikėjimo teisė, servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė, ilgalaikė nuoma, hipoteka, įkeitimas, daikto sulaikymas) pirmenybės teisė neminima nei kaip teisinis institutas, nei kaip daiktinė teisė iš viso.



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

119

teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis.36 Akcininkų pirmenybės teisės išskyrimas ar, tiksliau, skirtingos prigimties nustatymas Lietuvos teismų praktikoje, neleidžia vertinti „pirmenybės teisės instituto“ kaip visumos ne tik dėl to, kad tarp daiktinių teisių (kurių baigtinis sąrašas labai gerai išskiriamas Civiliniame kodekse) pirmenybės teisės nėra, bet ir todėl, kad nevienareikšmiški teismų sprendimai neleidžia jų susieti, sugrupuoti, viena ar kita prasme susisteminti.

Viena vertus, teismų praktika formuoja nuomonę, kad CK 4.79 straipsnio, įtvirtinančio bendraturčių pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, socialinė paskirtis yra tokia, kad būtų sudarytos sąlygos bendrajai nuosavybei pasibaigti. Teismų praktika ne tik vienareikšmiškai laikosi minėtos pozicijos, bet, reikia pabrėžti, tą daro identiškomis nutarčių formuluotėmis jau daugiau nei penkmetį kartojamomis iš nutarties į nutartį.

Kaip ir tampa aišku, kad pirminis minėtos normos tikslas – socialinis, turintis reguliuoti visuomenės disponavimą nuosavybę. Tokia nuomonė, o tiksliau – išaiškinimas, netgi pats įstatymo leidėjo pirminio ketinimo apibrėžimas leidžia vienareikšmiškai spręsti tiek apie įstatymo leidėjo, tiek apie teisminės valdžios poziciją, kad „bendroji nuosavybė visada susijusi su nuosavybės teisės ribojimais, dažnai – su bendraturčių ginčais, todėl socialine prasme visada geriau, kai daikto savininkas yra vienas asmuo37.

36 Vadinasi, pirmenybės teisės institutui būtų galima priskirti ir akcininkų pirmumo teisę įsigyti akcijas, kurią pavyzdžiui Rusijos teisė taip ir vertina, išvesdama analogiją („Pirmasis civilistas, pirmenybės teises išskyręs į atskirą subjektyvinių civilinių teisių grupę, buvo V.P.Grybanov. Šiandien jo požiūrį palaiko dauguma autorių. Taip, pavyzdžiui V.S.Em, apžvelgdamas pirmenybės teises kaip subjektyviąsias civilines teises, veikiančias savarankiškai, jas išskiria į atskirą grupę šalia daiktinių, prievolinių, korporacinių ir kitų. Joms priskirdamas: pirmenybės teisę pirkti dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, akcijas(jeigu kalba eina apie akcinę bendrovę), įkaito turėtojo pirmenybės teisę tenkinti savo kreditorinius interesus visų kitų trečiųjų asmenų atžvilgiu ir kitas.

Žr. Išnašą: 27.

Tuo tarpu Lietuvos teismų praktika, šiuo atveju pati sau prieštaraudama, yra nustačiusi, jog akcininkų pirmenybės teisė negali būti vertinama kaip ir bendraturčių pirmumo teisė: 2007-06-11 LAT civilinėje byloje 3K-3-232/2007 nustato, kad [...] tiek kituose įstatymuose įtvirtintos pirmenybės teisės prigimtis yra analogiška. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginės įtakos, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti“, tuo tarpu 2007-12-14] LAT civilinėje byloje 3K-3-464/2007 teigia, kad „...tokia teisė pagal ABĮ sietina su UAB veiklos ypatumais, suponuotais šios teisinės formos įmonių steigimo, valdymo, veiklos, akcininkų teisių ir pareigų teisiniu reglamentavimu“ dėl to lieka neaišku, kaip identifikuoti tą „pirmenybės teisės institutą“, sistemiškai išanalizuoti „pirmenybės teisės“ prigimtį, teismų bei valstybės įstatymų leidybos poziciją bei tikslus formuojant atitinkamą teisinį institutą. Dėl šių priežasčių teismų sprendimai atrodo dviprasmiški, neišbaigti bei nesusiję. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo 47 str. 2.d. „ Pirmumo teisę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo uždarojoje akcinėje bendrovėje dieną buvę jos akcininkai, jeigu įstatuose nenustatyta kitaip.“ 37 V. Sergun v. L. Jusel, R. Satkauskas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007, Nr. 3K-7-273).



No. 1 (6), 2010, p. 96-127

120

Taigi, galima būtų šitaip susisteminti normos, kuria siekiama sureguliuoti bendrosios nuosavybės valdymą, tikslus:

• užtikrinti asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginės įtakos, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti;

• sudaryti galimybę sumažinti bendraturčių skaičių ir šitai padaryti daikto valdymą efektyvesniu;

• pakeisti nuosavybės rūšį, kadangi bendroji nuosavybė visada susijusi su bendraturčių ginčais ir nuosavybės teisės ribojimais.

Akivaizdu, kaip valstybei svarbu yra sudaryti galimybę sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės rūšį, kad daikto valdymas taptų efektyvesnis ir patogesnis. Tam tarnauja tinkamas bendraturčio pirmenybės teisės įgyvendinimas. Nors teismai ir bando nustatyti, kad bendrosios nuosavybės pasibaigimas turi atitikti bendraturčių interesus ir nepažeisti jų nuosavybės teisių į daiktą, neaišku lieka, kodėl toks teisinis reguliavimas palengvindamas ir padarydamas valdymą efektyvų šitaip apsunkina disponavimą daiktu, dar svarbesnę ir nuosavybę įprasminančią daiktinę teisę.

[N]uosavybės teisių ribojimas leistinas, jeigu jis pripažintas būtinu demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybe. Ribojimas turi atitikti proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nurodytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus, konstituciškai pagrįstus tikslus38.

O ir veikiančios teisės normos suponuoja būtent tokį nuosavybės teisių įgyvendinimą savo įvairumu. Mainų, dovanojimo sutartimis ar testamente nurodant savo valią daliai daikto, valdomo bendrąja nuosavybės teise, ribojimo pirma bandyti dovanoti, mainyti ar kt. bendraturčiui nėra, nors minėtų sutarčių sudarymas bendrosios nuosavybės nepabaigia. Žinoma, pastarieji sandoriai išties skiriasi nuo pardavimo savo esme, tačiau riboti tik vieną iš disponavimo būdų nėra protinga, nes pats pirmenybės teisės kaip nuosavybės teisės reguliavimo priemonės valstybės vardu tikslas nėra pasiekiamas, vadinasi tikslas priemonių nepateisina, yra prarandamas proporcingumas, pripažinimas būtinu visuomenėje ir loginis normos reikalingumo pagrindimas.

Tikėtina sulaukti teismų mėginimo nustatyti civilinių teisių svarbą hierarchine prasme, rasti jų susikirtimo momentą, ir, kas svarbiausia, bandyti išspręsti konfliktą. Užčiuopiamas poreikis išaiškinti nuosavybės įgyvendinimo būdų santykį su bendraturčių pirmenybės teisės fenomenu. Nors atsakymai kompliku

AR RAŠTIŠKAS PRANEŠIMAS BENDRATURČIUI APIE …...įtakojusios pirmenyb ės teis ės samprat ą,...

Documents

Transcript of AR RAŠTIŠKAS PRANEŠIMAS BENDRATURČIUI APIE …...įtakojusios pirmenyb ės teis ės samprat ą,...