16

cmykcmyk

17

Šią diskusiją paskatino neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusi latvių ekonomisto Dmitrijaus Smirnovo informacija, kad Latvijoje labai agresyviai pradėtas atiminėti vietos gyventojų nekilnojamasis turtas - butai, namai, žemės. Ne, tai ne senosios Lietuvos ponų ar karinių „politrukų“ darbas, tai daro XXI a. bankai. Ne šiaip sau - suprantama - už ne laiku paimtą paskolą. Kita vertus, lazda turi du galus - pastaruoju metu tragiškai sumažėjęs verslo sektoriaus kreditavimas; to pasekmės - sustojusi gamyba, kylantis nedarbas ir „susitraukęs“ vartojimas - jau puikiai matomos ne tik kitur Europoje, bet ir pas mus. Todėl klausiame - ar ir šiemet mūsų visų gerovė priklausys nuo bankų malonės?

Apie tai šioje ŽALGIRIO NACIO-NALINIO PASIPRIEŠINIMO JU-DĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja „DnB Nord“ grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina ROJAKA, verslininkas Antanas BOSAS, Lietuvos smulkiojo ir viduti-nio verslo tarybos valdybos narys Saulius ŽILINSKAS ir nusipelnęs Lietuvos Res-publikos ekonomistas, nepriklausomas analitikas Vladimiras TRUKŠINAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vladimirai, gal nuo jūsų ir pra-dėsime: kaip tiesiai būtų galima atsakyti į klausimą, ar ir toliau mūsų valstybės gyvenimas pri-klausys nuo bankų malonės?

V.TRUKŠINAS: Nuo bankų mes esame priklausomi tiek, kiek esame priklausomi nuo pinigų. Drą-siai galime teigti, kad dauguma žmo-

nių ir Lietuvoje, ir kitose šalyse gy-vena ir dirba ne dėl pinigų. Jie pini-gus gauna, kad gyventų ir pirktų. Tai užprogramuota viso gyvenimo pri-klausomybė. Žmonės protingai pa-darė, kad išrado pinigus, galima jais džiaugtis. Kyla klausimas, ar pinigai, ypač dideli, - tai laimė. O dėl priklau-symo nuo banko, tai aš, kaip papras-tas Lietuvos žmogus, labiau jaučiuo-si esąs priklausomas nuo energeti-kų, šilumininkų, nuo kurių pabėgti negali. O prieš kaltinant banką žmo-nėms, paėmusiems kreditus, galima pasiūlyti pakartoti tokius žodžius: „Kaltas, kaltas. Velnias nešė mane į tą galerą“. Bankai teikia ir kitokių finansinių paslaugų, be kurių neiš-siverstume. Dabar jie iš dalies pa-keitė orientaciją, pabrangindami fi-nansines paslaugas. Bet žmonės atrado kitus tarpininkus, kur galima atlikti įmokas. Teko girdėti, kaip bankininkai vertina savo klientus. Jų yra trys grupės. Vieni yra nelabai patogūs klientai, kuriuos aptarnauti nepigiai kainuoja, - tai įvairių įmokų mokėtojai. Yra geri klientai, kurie į banką neša pinigus, ir yra labai geri klientai, kurie neturi pinigų ir ateina skolintis.

G.JAKAVONIS: Sauliau, bu-vote vienas iš šios apskritojo stalo temos siūlytojų, turite daug minčių. Koks jūsų požiūris į ban-kų verslą, kreditavimą, kokias matote šių metų perspekty-vas?

S.ŽILINSKAS: Pradėsiu iš la-bai toli. Vienas internautas, kuris ko-mentuoja pas mus „Bankų naujienų“ puslapyje, parašė labai gerą tezę. Šiais laikais finansinis kapitalas pa-sižymi tuo, kad jis pirmiausia yra tarptautinis. Dėl to pas mus bankai daugiausia yra ne vietos, o tarptau-tiniai. Antroji finansinio kapitalo sa-vybė labai paprasta: jis orientuojasi į vienintelį dalyką - pelną. Internau-tas parašė, kad tarptautinis kapitalas yra tarytum didelė dramblių banda, kuri laksto po pasaulį ir trypia tautas, ekonomikas, siekdama labai konkre-taus tikslo - pelno. Mūsų supratimu, tokie dalykai dedasi ir aplink mus. Kad ko nors neišsigalvotume, reikia remtis oficialiais dokumentais. Pas mus jie skelbiami, deja, apie juos ma-žai rašoma. Vienas iš jų - Europos Parlamento rezoliucija su rekomen-dacijomis Europos Komisijai dėl Są-jungos ekonomikos valdymo gerini-mo. Joje išvardytos krizės priežas-tys. Pirmiausia tai ekspansinė pinigų

politika, kuri suteikia pigią prieigą prie lėšų. Savaime suprantama, jeigu pasaulyje kur nors spausdinami ne-mokami doleriai, anksčiau ar vėliau jie iškreipia ekonomiką visame pa-saulyje. Ir šiuo atveju nieko negali-me padaryti, tik būti tos lakstančios dramblių bandos stebėtojai.

G.JAKAVONIS: Mes patys Lietuvoje litų prispausdinti ne-galime?

S.ŽILINSKAS: Tai labai didelis klausimas. Lenkai šiuo atveju pasi-elgė pragmatiškai - per pakilimą jie perėjo prie rinkos reguliavimo ir pa-tys nustato valiutos kiekį. Kitas da-lykas, kuris pas mus nutylimas, - bankai turi išsikovoję tokią opiniją, kad tai yra labai rimtos, patikimos institucijos. Bet Europos Parlamen-tas konstatuoja, kad kai kuriais atve-jais krizės atsiradimą paskatino pa-dažnėję interesų konfliktai finansų sferoje. Todėl turėtume suprasti, kad jei mūsų visuomenėje yra tokių da-

lykų kaip korupcija, kodėl jų neturė-tų būti bankininkystės sferoje. O čia kalbama ne apie mūsų šalį, bet aps-kritai Europos lygiu. Kai bankininkai sako, kad krizės priežastis - žmonių godumas, sunku ginčytis. Tačiau dar viena priežastis, kurią nurodo Euro-pos Parlamentas, yra finansų pro-duktų sudėtingumas, neskaidrumas, trumpalaikės kompensacijos siste-mos, netinkami verslo modeliai.

G.JAKAVONIS: Antanai, koks jūsų požiūris į šių metų perspektyvas valstybės ekono-mikos srityje, santykius su ban-kais?

A.BOSAS: Ši tema labai plati. Reikėtų pradėti nuo bankų funkcijų. Pagrindinė jų funkcija - pelningai parduoti pinigus. Šiandien Lietuvoje yra kelios blogybės. Skandinavų ban-kai Lietuvoje iš esmės yra monopo-lininkai; tarp jų nėra konkurencijos, tarp jų - karteliniai susitarimai. Jei šiandien tau vienas bankas dėl kokių

nors priežasčių nesuteikia kredito, nesuteiks joks kitas, nes visuose tuose bankuose dalijamasi informa-cija. Antra problema - tai mūsų, Lie-tuvos, požiūris. Valstybės instituci-jos bijo prieštarauti šiandien bankų vykdomai politikai. O pretenzijų jiems galėtų pareikšti daug. Pavyz-džiui, reklamuojama: neturite pinigų - mes suteiksime jums kreditą, už-statykite nekilnojamąjį turtą - mes suteiksime kreditą, parduosime in-vesticinį portfelį - turėsite tokį ir to-kį pelną, - piešiamos labai gražios kreivės, koks jis bus po kelerių me-tų, o apie nuostolius nekalbama. Ne-gana to, jeigu pats bankas ateina ir įvertina nekilnojamąjį turtą, vėliau jis išduoda 2,5 karto arba 3 kartus didesnį kreditą tam žmogui, kuriam jo nereikėjo. Bankas įtikina inves-tuoti į jo paties portfelius ir parduo-da savo paslaugą kaip kreditą. To pa-čioje Skandinavijoje nėra, tik Lietu-voje, nes šie bankai Lietuvą, kitas Baltijos valstybes laiko antrarūšėmis

šalimis ir antrarūšiais klientais. Tvir-tinu tai drąsiai. Be to, susiduriame su kita problema: šiuo metu nėra teismų praktikos bylinėtis su ban-kais. Šiandien formaliai bankai yra daug profesionalesni - gaunate sep-tyniuose lapuose labai smulkiomis raidėmis parašytą sutartį: mes jums pateikėme produktą, jūs susipažino-te ir sutinkate. Vadinasi, riziką prisi-imate. Galima cituoti garsiausių ban-kų analitikų agitaciją, kad visas pa-saulis gyvena iš skolintų lėšų. Lie-tuva per daug konservatyvi, neima kreditų. Tai buvo 2004 metų antro-joje pusėje. Pažiūrėkite, kaip 2005-2007 metais išaugo investicijos į ne-kilnojamąjį turtą. Kreditus galėjo gauti bet kas, nebuvo atliekama ana-lizė, ar žmonės sugebės per tam ti-krą laiką juos grąžinti ir mokėti pa-lūkanas. Namus pradėjo statytis stu-dentai, valytojos ėmė pirkti butus ir t.t. Dėl tokios drastiškos politikos paklausa pradėjo viršyti pasiūlą ir viskas ėmė brangti: statybinės me-

džiagos, darbo jėga, žemė. Ir kainų burbulas Lietuvoje, palyginti su ap-linkinėmis šalimis, išaugo daugiau-sia. Kai burbulas sprogo, visa atsa-komybė krito tam, kuris paėmė kre-ditą. Tada iš jo atimamas ne tik ne-kilnojamasis turtas, bet ir tai, kas jo buvo į jį investuota. Tai yra visiškai neteisinga - atsakomybę turi prisi-imti abu partneriai. Deja, to pas mus nėra ir dar negreitai bus. Su tuo su-sijusi emigracijos banga. Reikia kar-dinaliai keisti valstybės institucijų požiūrį į šią nusikalstamą bankų vei-klą Lietuvoje.

G.JAKAVONIS: Jekaterina, ar turite ką pasakyti?

J.ROJAKA: Taip, galėčiau pa-teikti daug komentarų. Šiandien ma-no vaidmuo yra banko advokatės, bet aš esu banko ekonomistė. Galėtume kalbėti apie ekonomikos procesus. Pirmiausia grįšiu prie jūsų pirminio klausimo: kokie procesai šiandien vyksta Latvijoje, ar galėtume tos bangos sulaukti Lietuvoje? Šiandien Latvijoje padėtis ganėtinai sudėtin-ga. Ekonomika kol kas labai lėtai at-sigauna. Palyginti su Latvija, Lietu-vos padėtis daug geresnė. Visų pir-ma gerokai mažesnis bendras šalies įsiskolinimas. Lietuvoje - apie 60 proc. BVP, Latvijoje - per 100 proc.

V.TRUKŠINAS: Jūs labai klys-tate ir labai klaidinate.

J.ROJAKA: Mes dirbame su šia statistika ir puikiai žinome skaičius. Jeigu pažvelgtume, koks namų ūkių procentas turi paskolas Lietuvoje ir Latvijoje (galime įtraukti ir Estiją, kurios įsiskolinimo lygis yra per 100 proc.), tai Lietuvoje tik apie 12 proc. visų namų ūkių turi būsto paskolas. Latvijoje šis skaičius artėja prie 20 proc., Estijoje - 28-30 proc. Skirtumai didžiuliai. Ir Latvijoje tai labai regla-mentuota. Dažniausiai netenkama antro, o ne pirmo būsto. Antras būs-tas, įsigytas prie jūros, dažniausiai buvo traktuojamas kaip prabanga.

V.TRUKŠINAS: Paminėjote, kad pas mus tik 12 proc. namų ūkių susieti su bankais. Ne Lietuvos ban-ko, o bankų asociacijos duomenimis, bankams skolingi 770 tūkstančių fi-zinių asmenų. Klausimas, kokias pa-skolas, be būsto, jie yra paėmę. Na-mų ūkiai bankams skolingi 27 mili-jardus, iš jų už būstus - 20 milijardų. 7 milijardai yra pasiskolinti ne būs-tams. Kokiems tikslams? Drįstu teigti, kad jūsų duomenys apie įsis-kolinusius fizinius asmenis arba na-mų ūkius yra neteisingi.

J.ROJAKA: Jūs drįstate teigti, kad Lietuvos bankas pateikė klaidin-gą statistiką?

V.TRUKŠINAS: Kitas klausi-mas: jūs sakote, kad mūsų verslas, mūsų ekonomika arba ekonomikos subjektai yra menkai prasiskolinę. 2007 metais buvo daug Reinoldijaus Šarkino straipsnių, kad mes menkai prasiskolinę - tik 60 proc. BVP. Sko-linkimės daugiau, mes nemokame gyventi iš paskolų! Kaip žinote, su statistika dažnai elgiamasi nedorai, t.y. imami teisingi skaičiai ir oficialiai sakomi neteisingai. Ir tas paskolas, ir tą prasiskolinimą lyginant su BVP buvo imami nauji skaičiukai, kokias paskolas suteikė bankai. O valdžia? Ji skolinosi ir iš vietinių bankų, ir užsienyje. Ir tas sumas - o tai yra milijardai, dešimtys milijardų - dali-ja dykai. Šalies ūkio prasiskolinimas yra 117 milijardų, jeigu sudėsime viską, ką ūkio subjektai turi kaip įsi-pareigojimus. Mes visai nedaug at-siliekame nuo Graikijos. Manau, mes ją pralenkėme.

G.JAKAVONIS: Gyvenu Dzū-kijoje. Kartą miške gyvenantis senas dzūkas parodė įdomią vie-tą. Pasirodo, prieš kelis šimtus metų, švedų kariuomenei einant per Lietuvą, visas kaimas, kad jų neapiplėštų, neatimtų gyvu-lių, vidury miško buvo įsirengęs slėptuvę. Šiandien dalis mūsų žemės ir kito nekilnojamojo tur-to jau priklauso skandinavų ban-kams. Tad kas baisiau - švedų armija ar kai per švedų bankus, jų finansines sistemas praranda-me žemę, nekilnojamąjį turtą?

V.TRUKŠINAS: Galiu pasaky-ti tik viena: kai bankas užsiima savo funkcija, t.y. parduoda pinigus, sko-lina pinigus, aptarnauja finansines institucijas, viskas gerai. Bet jiems šito negana. Yra bankų, kurie kuria antrines, tretines įmones nekilnoja-majam turtui valdyti. Ir šitą nekil-nojamąjį turtą jie pasiima ne rinkos, o daug žemesnėmis kainomis. „Vers-lo žiniose“ kiekvieną savaitę skel-biama, kiek per aukcionus buvo par-duota nekilnojamojo turto ir kas tą turtą įsigijo. Tai 90-95 proc. tų pačių bankų per antrines įmones įsigijo nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, apsi-moka. Paskui nekilnojamojo turto valdymo įmonės gali realizuoti kur nori. Tai yra biznis. Kada nors tai duos pridėtinę vertę, didesnę nei metinės palūkanos. Paimami ne tik butai, bet ir ištisi projektai, įmonės, gamyklos su žemėmis, su viskuo.

J.ROJAKA: Šiandien bankai mielai grįžtų vien tik prie savo pir-minės veiklos, t.y. pirkti pinigus už vieną kainą ir parduoti už kitą. Tuo bankai iš tiesų ir užsiima. Filialo, ku-ris valdo nekilnojamąjį turtą, steigi-mas - tai jau pasekmė, o ne pirminis tikslas. Paimkime bet kurį verslą. Du verslininkai susitaria tarpusavy-je, pasirašo sutartį. Vienas iš vers-lininkų tiesiog nepajėgia vykdyti su-tarties sąlygų. Jis neturi pinigų atsi-skaityti už paslaugas, bet turi savo produkciją. Jūs tikriausiai paimsite jo produkciją, pabandysite kaip nors realizuoti. Jūs taip pat turite savo įsipareigojimus, privalote palaikyti savo įmonę. Privalote išlaikyti tam tikrą balansą. Tai lygiai taip pat šian-dien priversti ir bankai. Aukcionai

- tai viena iš išeičių. Kodėl perperka vadinamosios trečiosios įmonės, įsteigtos banko? Turbūt šiandien nė-ra paklausos.

V.TRUKŠINAS: Dviejų versli-ninkų pavyzdys labai blogas.

J.ROJAKA: Bankai - lygiai toks pats susitarimas.

V.TRUKŠINAS: Užsienio vers-lui, užsienio investuotojams labai patogu už 30, 40 ar 50 proc. pasiim-ti nekilnojamojo turto ar firmų. Tai strategija, tai daroma sąmoningai.

J.ROJAKA: Tęsiant jūsų mintį, galima įsivaizduoti, kad visa bankų ir finansų pasaulio krizė buvo dve-jopa strategija.

V.TRUKŠINAS: Jūs visiškai teisi. Sutinku.

J.ROJAKA: Kas gali įrodyti?

G.JAKAVONIS: Šiaip jau Markso „Kapitale“ šios tezės jau seniai įrodytos.

S.ŽILINSKAS: Atkreipčiau dė-mesį į vieną dalyką. Lietuvoje iš tiesų daug įvairaus plėtojimo strategijų. Bet ar atsimena kas, kad 2008 metais kilo labai įdomus skandalas. Lietuva pa-bandė susikurti ekonominio saugumo strategiją. Toje strategijoje pirmą kar-tą buvo įvardyta pas mus susidariusi oligopolinė bankų situacija. Įdomiau-sia, kad Lietuva ir šiandien neturi eko-nominio saugumo strategijos.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vladimirai, viename pokalbyje, kuriame dalyvavo Stasys Kro-pas, mes irgi svarstėme, iš kur tas pasitikėjimas skandinavų bankais, kodėl nepasitikime sa-vais. Ir jis pakankamai argu-mentuotai, logiškai paaiškino: štai „Litimpeks“, „Sekundės“ banko krizė. Tada visi nepasiti-kėjome savais, laukėme, kada iš užsienio ateis „kiti“, „geri“ va-karietiški bankai, kurie neva nė-ra tokie sukčiai, kokie yra mū-siškiai. Bet juk dabar jau yra, tegul ir nedideli, keturi vadina-mieji lietuviški bankai: Ūkio bankas, Medicinos bankas, Šiau-lių bankas ir Snoro.

V.TRUKŠINAS: Aš kitaip pra-dėčiau. Ko mes taip užsipuolėme tuos bankus? Mes patys nesugebė-jome sukurti bankininkystės, mes ją išvogėme. Skandinavų bankai atnešė mums du dalykus, kurių neturėjome: bankininkystės technologijas ir ban-kininkystės kultūrą arba etiką, kurią jie taikė savo šalyse. Bet man labai keista klausyti bankų atstovų, nes jų veiksmai dažnai prieštarauja užsie-nio šalių patirčiai. Ypač, šioje vietoje, turiu galvoje fizinių asmenų bankro-tą. Tose šalyse jisai veikia. Grįžkime prie to, ką paminėjo ponas Gedimi-nas, - prie priklausomumo nuo ban-kų. Turiu vieną bjaurų skaičių. Pa-žiūrėjau, kiek mes priklausomi. Net 40 proc. gyvename ne iš savo pinigų

- esame pasileidę, tarsi narkomanai, priklausomi nuo svetimų pinigų. Du pagrindiniai mūsų biudžetai - nacio-nalinis ir „Sodra“, jų išlaidos sudaro 41 milijardą. Ne tie milijardai dabar svarbūs, o kokia didžiulė ne savų pi-nigų dalies didėjimo tendencija. Rei-kia išmokti gyventi iš savo kišenės. Dabar bankai dar nekalba apie vieną dalyką. Jie kalba tik apie blogas pa-skolas. Dabar pas mus per 40 proc. bankų paskolų pasiimta ne ekonomi-nei veiklai. Juk tie pinigai neuždirba naujų pinigų toms paskoloms grąžin-ti. Vien tik bankų kaltinti negalima. Mūsų valdžia taip padarė, kad skoli-nimąsi nukreipė į mažiausiai efekty-vią sritį. Ką reiškia skolinimas sta-tybos verslui? Statybos verslas yra vienas iš mažiausiai efektyvių. Kada tie žmogeliai atiduos? Po 20 metų. Taip, čia veikia vienas dalykas - inf-liacija. Šie žmonės gali džiaugtis, kad po 15-20 metų atiduos kitokius pini-gus. Vertė bus kitokia, gal bus ne litas, o euras.

G.JAKAVONIS: Dabar klausi-mas Sauliui. Lietuvoje įdomi si-tuacija: valstybė savo pinigus lai-ko tuose pačiuose bankuose, kur laiko ir mūsų valstybės vadovai, pradedant ministrais, ministerijų klerkais, valdininkais. Man labai įdomi sistema, kas vis dėlto le-mia, kad valstybė viename ar ki-tame banke laiko pinigus, kuriuos gauna iš Europos ir panašiai. Pa-sirodo, ne Seimo, ne Vyriausybės, o finansų ministro įsakymu euro-piniai pinigai nukreipiami į vieną ar kitą banką. Man kaip savo valstybės patriotui norėtųsi, kad pinigai būtų laikomi vadinamuo-siuose lietuviškuose bankuose. Bankai nebūtų vieninteliai kalti-ninkai, jei ne sistema, jei nebūtų suaugimo su valdžia.

S.ŽILINSKAS: Pats linksmiau-sias dalykas yra štai toks. Jeigu kal-bame, kas bus šiais metais, atsire-miame į tokį dalyką. Kai esi miške ar kur nors lauke, tai galvoji, kur tu esi ir kur nori nueiti, tada nueisi. Hu-moras tai, kad Švedijos Parlamentas atlieka tyrimą, kas sukėlė krizę Bal-tijos šalyse. Pas mus tokio tyrimo neatliekama. Atsakyti, kur mes esa-me, neįmanoma. Lietuvos bankui nepasisekė. Praeitais metais Seimo Biudžeto ir finansų komitetas svars-tė Lietuvos banko funkcijų vykdymą 2005-2008 metais. Yra toks doku-mentas. Be to, ką jis konstatuoja, dar yra įdomus vienas aspektas. Dešim-tame punkte rašoma: „Bankų siste-mos nevaldomą plėtrą, užsienio in-vestuotojams priklausančių bankų ir jų filialų oligopolinį dominavimą Lie-tuvos būsto paskolų rinkoje nulėmė tai, kad, siekiant pritraukti krediti-nius išteklius šalies ūkio ir būsto kreditavimo reikmėms, nugalėjo daugumos Lietuvos banko valdybos narių liberalus, neatsakingas ir gal-būt iki galo nesuvoktas požiūris į šiuos procesus, taip pat į nevaldomą komercinių bankų paskolų, nukreip-tų į nekilnojamojo turto sektorių, augimą ir komercinių bankų lupika-vimo apraiškas teikiant paskolas ne-profesionaliems rinkos dalyviams“.

A.BOSAS: Europos direktyvo-se, taisyklėse išdėstyta, kas kokias teises turi. Yra aiški statistika, kad net tokių profesionalių investuoto-

jų bankai nei Švedijoje, nei Norve-gijoje, nei Vokietijoje neinvestuoja. Pagal visą tą formulę sudėlioja skai-čius ir šie aiškiai pasako - ne. Dar yra tradicijos. Bankas yra solidi or-ganizacija, tokius pinigus valdo, ne-jau jam įdomu - tas žmogelis pirks vertybinių popierių ar nepirks. An-tras dalykas, kuris labai svarbus. Šiandien norėdamas įsigyti būstą imu paskolą, bankas įvertina nekil-nojamąjį turtą, sako: gerai, duosime 50-60 proc. kredito šitam būstui pirkti. Aš turiu atnešti savo lėšų, kad bankui būtų šiokia tokia garan-tija, jeigu nekilnojamojo turto kai-nos kristų ir t.t., kad padengtų savo išlaidas. Jei kalbėtume apie klien-tus, kurie buvo suvilioti vertybi-niais popieriais arba finansiniais instrumentais, atvirkščiai - įverti-namas nekilnojamasis turtas ir iš-duodama paskola, 2,5 karto didesnė nei nekilnojamojo turto vertė. Tai ar čia nesąmoningai padaroma? Są-moningai.

J.ROJAKA: Norėčiau pritarti ir pasakyti, kad bankininkystės istori-ja Lietuvoje, deja, yra labai jauna: buvo įvykių, kuriuos norėtų grąžin-ti ir bankininkai, ir ekonomistai, ir politikos veikėjai, bet mes mokomės iš klaidų. Daug visokiausių dalykų buvo padaryta ir pridaryta. Ir rizikos valdymo, ir konservatyvizmo, ir aps-kritai skolinimosi sąlygų, ir Lietuvos banko kontrolės požiūriu. Grįžtant

prie pirminio klausimo, kodėl susi-darė tokia ypatinga padėtis Latvijo-je. Kadangi iki 2007 metų ten, gali-ma sakyti, nebuvo vykdomi jokie reikalavimai, kokie buvo keliami Lietuvoje ir Estijoje, kur didžioji da-lis bankų sektoriaus buvo atėjusi su tam tikromis tradicijomis iš Šiaurės šalių, buvo vykdoma dvejopa apskai-ta, buvo priimtina ir verslui, ir gy-ventojams kreditus išduoti be jokių saugiklių. Lietuvoje taip tikrai ne-buvo. Latvija neseniai priėmė įsta-tymus, kad privaloma pateikti doku-mentus apie pajamas. Padėtis labai pablogėjo. Jeigu nebūtų Šiaurės ša-lių bankų akcininkų kontrolės, padė-tis Lietuvoje būtų daug blogesnė. Galime pažiūrėti, kas šiandien vyks-ta Europos bankų sektoriuje - jis pa-tiria didžiulius praradimus. Reikia pripažinti, kad bankų sektorius yra per skaudus smūgis visai ekonomi-kai. Ir valstybės tiesiog privalo šian-dien palaikyti tą sektorių. Bet tai yra tik minusas, kad bankai negalėjo pa-tys išsilaikyti. Lietuvoje išsilaikė. Ir tai jau daug.

V.TRUKŠINAS: SEB banko ir „Swedbanko“ nauji vadovai pripaži-no, kad bankai Pabaltijyje padarė klaidų. Nepripažino šių klaidų vie-nas žmogus - Lietuvos banko vado-vas. Jeigu cituotume jo raštus ir pa-reiškimus, Lietuvos bankas ir ban-kai Lietuvoje klaidų nepadarė. Aš su juo sutinku. Negali būti, kad bankų savininkai, turėdami pinigus, protin-gus aparatus ir patys būdami protin-gi, padarė tokių klaidų. Šito negali būti. Iš pagarbos jiems. O kas vadi-nama klaidomis, tai buvo strategija. Ta strategija turi istoriją. Grįžkime prie Amerikos bankininkystės isto-rijos. Kongrese yra dokumentas: 1891 metais Amerikos bankų asoci-acijos memorandumas nurodė vi-

siems asociacijos nariams po trejų metų, 1894-aisiais, nutraukti kredi-tavimą, paskolų grąžinimą pirma lai-ko, neleisti parduoti įkeisto turto. Prieš 120 metų. Dabar tokio memo-randumo Lietuvoje niekas nerašys. Ir tokios strategijos ne Lietuvoje kuriamos. Prašome paneigti, kad pas mus buvo ir yra ne taip.

G.JAKAVONIS: Mūsų pokal-bis artėja į pabaigą. Paskutinis klausimas visiems. Mūsų finan-sų analitikai, ekonomikos pro-gnozuotojai, niekada nedingsta nuo žurnalų viršelių, o jų pro-gnozės niekada neišsipildo, ta-čiau jais vis tiek tikima, kodėl?

A.BOSAS: Atsakymas labai paprastas. Kiekvienam etapui ban-ko analitikai duoda prognozę, nau-dingą bankui. Tikrai nepagalvokite, jog banko analitikas dirbs, skai-čiuos, kad duotų naudos Lietuvos ekonomikai. Jis iš banko gauna pi-nigus, jis bankui ir dirba. Tada agi-tavo: tik imkite kreditus, skolinki-tės. Dabar bankas pripažįsta, kad padarė klaidų, bet kad susėstų prie bendro stalo klaidų taisyti, taip nė-ra. Aš sakau: taip, bankai Lietuvo-je reikalingi, jei jie, tie skandina-viški bankai, taikytų vienodus stan-dartus. Niekada savo šalyje skan-dinaviškas bankas nesiims tokių priemonių, neužsiims, pavyzdžiui, tų pačių vertybinių popierių, port-

felių kūrimu ir pardavinėjimu, nes neleidžia taisyklės. O Lietuvoje viskas galima.

S.ŽILINSKAS: Pasaulis gana margas. Tame margame pasaulyje šiandien yra dvi labai įdomios šalys - Islandija ir Airija, kurios pasielgė ganėtinai skirtingai. Bankai viską matuoja pasitikėjimu. Aš tavimi ne-pasitikiu, aš tau kredito nepratęsiu, aš tau nebeduosiu 100 tūkstančių, bet atėmęs turto vienetą aš jį geriau per savo antrinę įmonę nupirksiu už tris milijonus. Islandai kitokie žmo-nės. Nusprendę, kad buvęs premje-ras iš dalies kaltas, nagrinėja jo kal-tės dydį. Bet jie pasakė: bankai - ko-mercinės organizacijos. Airiai buvo ekonomikos liūtai, bet dabar pri-spaudė krizė. Ir Europos Sąjunga prispaudė. Visas bankų skolas išpir-ko Europos Sąjunga. Bankams ge-riau - nebankrutavo. Grįžkime prie pasitikėjimo rodiklio. Šiuo metu pa-saulinės rinkos keistai žiūri. Pasiti-kėjimas Islandija, kur buvo imtasi griežtų priemonių, daug didesnis nei Airija, kur sukasi tas pats nelaimin-gas ekonomikos ciklas, kai mokes-čių mokėtojų pinigais dengiamas bankų nuostolis.

J.ROJAKA: Kaip sako partne-riai, yra bendras pasitikėjimas. Kaip mes gyvensime šiandien, kaip gy-vensime rytoj. Vertinant padėtį Ai-rijoje ir Islandijoje, galima pasakyti, kad Lietuvai pavyko išvengti tokios padėties.

V.TRUKŠINAS: Kol kas.

Parengė Audrė KUBILIŪTĖ

Ar šiemet Lietuva ir toliau priklausys nuo bankų malonės?

Bankininkystės istorija Lietuvoje, deja, yra labai jauna: buvo įvykių, kuriuos norėtų grąžinti ir bankininkai, ir ekonomistai

Jekaterina RojaKaViešnia

�

Skandinavų bankai Lietuvoje iš esmės yra monopolininkai; tarp jų nėra konkurencijos, tarp jų - karteliniai susitarimai

Antanas BoSaSSvečias

�

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

Net 40 proc. gyvename ne iš savo pinigų – esame pasileidę, tarsi narkomanai, priklausomi nuo svetimų pinigų

Vladimiras TRuKŠINaSSvečias

�

Tarptautinis kapitalas yra tarytum didelė dramblių banda, kuri laksto po pasaulį ir trypia tautas, ekonomikas, siekdama pelno

Saulius ŽILINSKaSSvečias

�

Eltos nuotr.

18

cmykcmyk

19

Dvidešimt metų besiformuojanti Lietuva pametė žmogų! Kaip tai galėjo įvykti? apie tai kalbamės su kultūrologu, poetu ir publicistu Vytautu RuBaVIčIumI.

- Dvidešimt metų refor-muojamės. Tos reformos taip visiems įkyrėjo? Kada jos baigsis?

- Kaip gali baigtis tai, kas net neprasidėjo. Dvidešimt metų perstumdomi stalai, kėdės, kom-piuteriai, valdininkai, bet tai ne-galima vadinti reforma! Visos reformos turėtų turėti ir žmo-gaus išlaisvinimo, kitaip, valsty-bės demokratizavimo, ir jo ge-resnės savijautos tikslus. Ar bent viena reforma skelbė tokius tikslus?

- Tai ką tada reiškia tie su-jungimai, skirstymai, per-skirstymai, panaikinimai, perstumdymai?

- Tai reformų imitavimas. De-koracijos. Iš pirmo žvilgsnio, at-rodytų, beprasmis milijardų degi-nimas, tačiau atidžiau įsižiūrėjus - tie milijardai nusėda nepaliau-jamai lobstančios aukštosios val-dininkijos ir tokias reformas lai-minančių politikų kišenėse.

- Ponas Jurgis Razma to-kiu atveju tartų: kaip čia pa-sakius...

- Man nerūpi ponas Jurgis. Man rūpi, kodėl tie stumdymai perstumdymai nepalengvino žmo-nių gyvenimo. Nepadidino jų sau-gumo. Kodėl valstybėje neatsira-do daugiau teisingumo. Kodėl ne-sumažėjo korupcija. Kontrabanda. Kodėl valdžios paslaugos ne pri-artėjo prie žmonių, o nutolo taip, kad jas pasiekti nebeužtenka nei laiko, nei pinigų, nei jėgų.

- Ką konkrečiai turite gal-voje?

- Kad ir nelaimingą sveikatos reformą. Reformatorius-statybi-ninkas iš bažnytkaimių, miestelių, gyvenviečių, kaimų atėmė gydy-tojus, felčerius, iš rajono ligoninių - gimdymo, chirurgijos skyrius, išvežė naujausią medicinos įrangą. Ir dabar prisišauk per pusnynus rajono gydytoją. Nuvežk ligonį ar gimdyvę pas 40-100 kilometrų nu-tolusius gydytojus. Europa ragina paslaugas kiek įmanoma artinti prie žmonių, Lietuvoje tos paslau-gos kaip įmanoma tolinamos. Gal taip stengiamasi kuo toliau nubėg-ti nuo socialistinio paveldo?

- Taip statybininkas-refor-matorius optimizavo sveika-tos sistemą. Pagerino paslau-gų kokybę ir sutaupė lėšų.

- Sutaupė? Sergančių žmonių sąskaita? Užtikrino paslaugų koky-bę? Kokiu būdu? Kas tą vaizduoja-mą kokybę užtikrins, jeigu iš Lietu-vos greitai išbėgs visi, kurie bent šiek tiek moka užsienio kalbą. Gy-dytojai ir medicinos seserys. Į vo-kiečių kalbos kursus jau nebetelpa visi norintys. Išbėgs ir kalbų nemo-kantys. Per mėnesį kitą išmoks! Statybininko optimizacija sveikatos sistemą susilpnino, o ne sustiprino! O optimizacija kaimo ir rajonų žmo-nėms įvarė baimę ir neviltį. Nema-tyti patenkintų ir miestuose. Svei-katos sistemos optimizatoriams vi-siškai nerūpi žmonių sveikata - juk nėra jokios aiškios gydymo kokybės įvertinimo sistemos, nepasirūpinta ir sveikatinimo programų diegimu. Svarbiausia - kuo daugiau lėšų pačių reformatorių veiklai, o sykiu - ir įta-kingiems su šia sistema susijusiems klanams aptarnauti.

- Tik jau nesakykite, kad optimizacija yra antihuma-niškas, antivalstybinis poel-gis? Sveikatos sistema buvo per sunki našta valstybei!

- Tai nesubrendusių reforma-torių paistalai. Dvidešimt metų vykdomos sveikatos, švietimo, mokslo, valdymo ir aibė kitokių “reformų” surijo ne milijonus, o milijardus žmonių uždirbtų ir į biudžetą įmokėtų mokesčių ir sko-lintų pinigų. Tokios “reformos” dengtos jau ne variu, o auksu!

- Jūs linkęs manyti, kad reformos tampa beprasmės, jeigu jos iš savo akiračio pa-meta žmogų?

- Apie tai ir kalbu! Visos re-formos beprasmės, jeigu jos ne-palengvina žmogaus gyvenimo, nesuteikia saugumo, greitų pas-laugų ir paguodos. Už per 20 me-tų sudegintus ar nugvelbtus mi-lijardus galėjome išlaikyti ne tik kaimo, rajono gydytojus, kaimo mokyklas, bibliotekas, pašto sky-rius, bet ir suremontuoti miestų ligonines, poliklinikas, vaikų, kū-dikių namus, senelių prieglaudas, kurios net dabar, XXI amžiuje, primena pokario skurdą!

- Jūs manote, kad reformi-niai pinigai upeliais tekėjo nežinia kur ir kam? Bet juk kažkas buvo daroma.

- Buvo gerinamas reformato-rių gyvenimas, jų gerovė, jų dar-bo sąlygos, keliami atlyginimai. Juk pirmiausia išgražėjo ne kū-dikių namai, o reformatorių ap-artamentai. O kaip sparčiai didė-jo jų asmeninės valdos... Refor-matoriams nei žmonių sveikata, nei paslaugų priartinimas prie ligonių visiškai nerūpėjo. Rūpė-jo šimtamilijoniniai projektai, jų įgyvendinimo ataskaitos, prane-šimai, pasigyrimai, valdžios kau-pimas tos ar kitos grupės ranko-se. Milijonai buvo skiriami pom-pastikai. Žiniasklaidai.

- Kai mokyklose ėmė trūk-ti mokytojų - pradėta kviesti pedagoginio išsilavinimo netu-rinčius specialistus. Tokia nau-jove net buvo pasidžiaugta!

- Reformatoriai, iš žmonių at-imdami gydytojus, felčerius, me-dicinos seseris ir juos išvarydami į užsienį, matyt, galvoja, kad spe-cialistus gali sėkmingai pakeisti darbo netekę kaimo veterinarai. Toks absurdas jau kabo virš mūsų galvų! Padori, brandi valstybė ne-darytų jokių skaudžių reformų prieš tai nepasitarusi su savo tau-ta, dešimtis kartų nepasvarsčiusi, ką ir kaip geriausia daryti. Tačiau to niekada nedarė ir nedarys par-tiniai nomenklatūrininkai arba jų statytiniai. Jiems svarbiausia ap-tarnauti save, savo grupuotes ir savo partinius draugus.

- Jūs kupinas širdgėlos...- Man sunku suvokti, kad po

20 nepriklausomybės metų Res-publikinei vaikų ligoninei vis dar reikia rinkti žmonių aukas! Tam net rengiamos specialios akcijos, daugybė akcijų! Daugiausia au-koja vargo pelės. Nes jų širdys nesudiržusios. Vargas jų širdyse neužgesino meilės ir gailesčio nelaimės ištiktiems vaikams, žmonėms. Įstabi mūsų tauta. Ne-

pajėgiame susimokėti už šildy-mą, bet aukojama vaikų, kūdikių namams, senelių prieglaudoms. O juk kūdikių ir vaikų namų vai-keliai - tai ne tik visuomenės, bet ir valstybės, aukščiausių jos politikų vaikeliai.

- Mudu šaukiame į dausas, lojame į dangų.

- Mudu sakome žmonėms: kiek jūs dar galite nešti tą be-prasmių reformų naštą ir refor-matorių jungą.

- Lietuvos laukia nauji skundai...

- Nauji ir vis didesni, vis pla-tesnio masto. Perdėm korumpuo-toje ir politizuotoje, kur nėra re-alios savivaldos, realios atstova-vimo teisės ir tiesioginių rinkimų valstybėje kitaip ir negali būti.

- Kaip valdantieji ir teisė-tvarka elgsis po Žmogaus Tei-sių Teismo priimto sprendi-mo, kad prezidentui Rolandui Paksui buvo paskirta per griežta bausmė?

- Sunku pasakyti. Juk reikia ir tą sprendimą vienaip ar kitaip įgy-vendinti, ir vaizduoti, kad su R.Pak-su buvo pasielgta visiškai teisingai, sutinkamai su Konstitucija.

- Konstituciją priėmė tau-ta, tačiau tauta Konstitucinio Teismo teisėjų nerinko. Kaip paskirtųjų, o ne tautos rink-tųjų sprendimai gali būti aukščiau suvereno priimtos Konstitucijos!

- Konstitucija gali būt keičiama ir referendumu, ir Seimo sprendi-mais, o Konstitucinio Teismo nu-tarimai yra galutiniai, nekeičiami. Tad to teismo sprendimai yra “ga-lingesni” už Konstituciją. Šitaip ne-turėtų būti. Konstitucinis Teismas tiesiog įteisino prezidento nušali-nimą. Ir nelabai vykusiai. Juk jau anuo metu buvo aišku, kad vaka-rietiškos teisės dvasios neatitinka sprendimas skelbti “mirties nuos-prendį” daliai žmogaus teisių. Eu-ropiečiai šitai ir pasakė. Mano gal-va, pats Konstitucinis Teismas kuo greičiau turėtų surasti išeitį ir leis-ti R.Paksui laisvai dalyvauti artė-jančiuose Seimo rinkimuose.

- Tad kam tuomet A.Kubi-lius sudarė specialią grupę, kuri svarstys, kaip valstybė turi elgtis?

- Manau, tam, kad R.Paksas kuo ilgiau nedrumstų Lietuvos politinio vandens. Nėra gerai, kad tai grupei vadovaus moteris, kuri Strasbūro teisme gynė apkaltą ir Konstituci-nio Teismo priimtą verdiktą. Šiuo atveju reikėtų visiškai neutralaus teisininko, kurio, sakyčiau, dora ir kompetencija niekam nekeltų jokių abejonių. Tačiau mūsų šalyje įpras-ta, kad teisingumo institucijos ir skirtos politiniam sluoksniui aptar-nauti. Svarbu padaryti taip, kad bū-tų “vsio zakonno”.

Vladas VAICEKAUSKAS

Specialus dienraščio "Respublika" priedas

SU ŽALGIRIU – UŽ LIETUVĄ!

ŽALG

IRIS

Nr. 98

Reformos pametė žmogųEltos nuotr.

ABSURDAS. Vytautui Rubavičiui sunku suvokti, kad iki šiol žmonės ligoninėms aukoja pinigų

�

RaŠYKITE mumS: NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI 2011, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu nida@respublika.net

2000-ųjų gegužę popiežius Jonas Paulius II melsdamasis už įvairių konfesijų XX a. tikėjimo kankinius, meldėsi ir už dr.Stanislovą Mačiulį. “Gelbėjo kitus, žuvo patys” - šie žodžiai iškalti granito paminkle trijų Panevėžio chirurgų - dr. S.Mačiulio, dr.Juozo Žemgulio ir Antano Gudonio - atminimui.

1941 metų birželio 26-ąją jie vi-si buvo nukankinti Raudonosios ar-mijos štabo rūsyje (dabar Panevėžio kraštotyros muziejus). S.Mačiulis į mirtį buvo išvestas iš ligoninės, ne-leidus jam baigti operacijos. Jam bu-vo tik 48 metai.

Mediko gabumai išryškėjo ankstiBūsimas medicinos daktaras

S.Mačiulis gimė 1893 metų vasarį Rokiškio apskrityje Bimbų kaime, pa-siturinčio ūkininko šeimoje. Augo trys vaikai: Stanislovas, Petras ir Ona. Kaip vyriausias sūnus, padėjo tėvui prie ūkio darbų. Troško mokytis. Mokslo pradmenų įgijo pas vietinį mokytoją, o vidurinį išsilavinimą - Šiaulių vyrų gimnazijoje (dabar Ju-liaus Janonio gimnazija). Stanislovui buvo dvidešimt vieneri, kai įstojo į Peterburgo karo medicinos akademi-ją (dabar Sankt Peterburgo S.Kirovo karo medicinos akademija). Šiame mieste gyveno 8-erius metus. Baigęs studijas dirbo profesoriaus Fiodorovo chirurginėje klinikoje. Profesorius jaunajam medikui pasiūlė vykti į Ka-zanės universitetą dėstyti chirurgiją, tačiau lietuvis kvietimo atsisakė. Kaip gabus medikas buvo priimtas į Gydy-tojų tobulinimosi instituto chirurginę kliniką asistentu. Tais pačiais metais tapo Rusų chirurgų N.Pirogovo vardo draugijos tikruoju nariu.

Įsitraukė į visuomeninę veikląS.Mačiulis nesunkiai įsitraukė į

visuomeninę veiklą. Pakviestas bi-čiulių, įstojo į lietuvių studentų drau-giją “Fraternitas Lituanica” ir jos na-riu buvo iki pat savo mirties. (Ši “Lie-tuvių brolijos” draugija, nuo 1922 m. atkurta Kaune, vadinosi “Fraternitas Lituanica” korporacija). Jos įkūrėju laikomas dr.Vladas Ingelevičius. 1918 metais Petrograde siaučiant dėmėto-sios šiltinės epidemijai, buvo vienas iš organizatorių steigiant dezinfekci-nę brigadą, kurios nariais buvo me-dicinos studentai, tarp jų - ir būsimų medikų lietuvių būrelis.

Nepriklausomos Lietuvos me-tais S.Mačiulis buvo Lietuvos chi-rurgų draugijos narys, Panevėžio apygardos lietuvių gydytojų draugi-jos narys, dalyvavo ir skaitė prane-šimus Lietuvos gydytojų ir Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos atstovų suvažiavimuose.

Gudrumu sugrįžo namoDvidešimt aštuonerių sukūrė

šeimą. Vedė Peterburgo universite-to Chemijos fakulteto studentę Van-dą Norkutę, kilusią nuo Šeduvos

(dabar Radviliškio r.). 1918 metais Rusijai ir Vokietijai pasirašius Bres-to taiką, gavę teisę grįžti į Lietuvą, sukruto lietuviai inteligentai iš visų carinės Rusijos imperijos miestų. 1922 metų pradžioje į Lietuvą grįžo ir jaunas chirurgas S.Mačiulis, nors, pasak jo dukters Irenos Daugirdas, tėveliui ne taip lengva tai padaryti. Peterburgo karo medicinos akade-mijos administracija nenorėjo išleis-ti jauno gabaus chirurgo. O grįžti į Lietuvą reikėjo - laukė žmona. Pa-dėjo atsitiktinumas: pavedus lydėti

į Estiją žmogaus palaikus jis pasi-naudojo proga į Peterburgą nebe-grįžti. Į Lietuvą gydytojas S.Mačiu-lis parsivežė dokumentą, kuriame buvo rašoma, kad jis specialioje ko-misijoje prie Petrogrado karo me-dicinos akademijos išlaikė chirurgų specialybės egzaminus. 1922-1923 metais dirbo Kauno karo medicinos ligoninėje. Buvo 6-ojo Pilėnų kuni-gaikščio Margirio pulko (Alytus) jaunesnysis gydytojas, paskui 9-ojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio pės-tininkų pulko (Marijampolė) vyr. gy-dytojas. 1923 metų pabaigoje išėjęs į atsargą, su šeima apsigyveno žmo-nos Vandos Norkaitės-Mačiulienės tėvų ūkyje.

Buvo laimingas LietuvojePo dvejų metų buvo paskirtas

Panevėžio apskrities gydytoju, o dar po penkerių - Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninės vedėju, chi-rurgijos skyriaus vedėju. Iki 1941 metų chirurgas S.Mačiulis su šeima nuomojosi butą Panevėžyje, kurį ne-truko pamėgti. Ketino čia susiręsti namą ir dirbti, dirbti... Su mylima žmona džiaugėsi išaugintomis duk-romis - Stase, Irena, Aldona. Dėjo visas pastangas kuo greičiau įsikelti į naują nuosavo mūro namą priešais berniukų gimnaziją Respublikos ga-tvėje. Turėjo daug planų chirurgijos

srityje...1934 metais vyko stažuotėn į

Vieną ir Budapeštą. 1937 metais Vy-tauto Didžiojo universiteto medici-nos fakultete išlaikė medicinos mokslų daktaro egzaminus.

Išgarsino Panevėžio ligoninęMedicinos mokslų daktaro va-

dovaujama gydymo įstaiga tapo ge-rai žinoma kvalifikuotai teikiama medicinos pagalba. Į ligoninę paci-entai buvo gabenami net iš toli-mesnių vietovių. Direktorius S.Mačiulis buvo užsimojęs ligoninę plėsti iki 500 lovų. Ligoninė turėjo vidaus ligų, chirurgijos, vaikų ligų, gimdymo, ausų-gerklės-nosies, akių ligų, odos ir venerinių ligų, moterų ligų ir akušerijos skyrius bei TBC dispanserį. Prie ligoninės veikė ambulatorija, kurioje gydy-tojai priimdavo ligonius pagal ats-kiras specialybes. Buvo ir rentgeno kabinetas. S.Mačiulio vadovaujama ligoninė išsiplėtė ir tapo kur kas modernesnė negu anksčiau. Žur-nale “Medicina” 1932-1940 metais vis pasirodydavo S.Mačiulio straipsnių apie ligoninės veiklą, iš viso jų buvo per trisdešimt.

1940 metų birželio mėn. atleis-tas iš ligoninės direktoriaus pareigų. Ligoninės direktoriumi paskirtas kaunietis chirurgas dr. Juozas Žem-gulys. Tais ir kitais metais S.Mačiu-lis be poilsio dienų plūkėsi operaci-nėje, nes ligoninė buvo perpildyta Raudonosios armijos karių ir parti-zanų. Dirbo iki paskutinės savo gy-venimo akimirkos.

1941 metų spalį nukankintas gy-dytojas S.Mačiulis amžino poilsio atgulė šalia savo dukters studentės Stasės (ji buvo mirusi tais pat metais nuo šiltinės) Panevėžio Kristaus Ka-raliaus Katedros kapinėse.

1943 metais ligoninės kieme buvo pastatytas paminklas nužudy-tiems chirurgams atminti (skulpto-rius B.Bučas), o 1988 metais pamin-klas atstatytas. 1990 metais viena Panevėžio gatvė pavadinta S.Mačiu-lio vardu.

Nuo tragiškų 1941 metų birže-lio 26 d. įvykių prabėgo septynias-dešimt metų. Garsių chirurgų ne-tektis Panevėžio ligoninei buvo ir yra didžiulis nuostolis. Buvo nu-žudyti geriausi chirurgijos specia-listai.

Gydytojas S.Mačiulis: gelbėjo kitus, žuvo pats

Dr. Stanislovas Mačiulis (ketvirtas iš kairės pirmoje eilėje) Panevėžio ligoninėje. Apie 1939-1940 m.�

A.Bernadišienės asmeninio albumo nuotr.

Dr. Stanislovas Mačiulis sodyboje (stovi pirmas kairėje). Rokiškio apskr. Panemunėlio valsč. Bimbų kaimas. 1919 m.

�

A.Adomaičio asmeninio albumo nuotr.