Lorna Byrne nuo kdikysts regjo angelus ir su jais bendravo. Dabar, uauginusi vaikus, ji pirm kart atvirai prabilo apie tai, k mat ir ko imoko. Lorna ramiai gyvena Airijos kaime. Jei norite suinoti daugiau, apsilankykite www.lornabyrne.com.

is negroinis krinys grstas autors gyvenimu, patirtimi ir prisiminimais. Retais atvejais moni vardai ir vietovi pavadinimai pakeisti, siekiant apsaugoti slaptum. Autor patvirtino leidjams, kad, be kai kuri smulkmen, neturini takos veikalo tikslumui, ios knygos turinys yra tikra tiesa.

L O R N A B Y R N E

I angl kalbos vert Viktorija Labuckien

Alma littera

Versta i: Lorna Byrne, Angels in My Hair, Arrow Books, 2010

ISBN 978-609-01-0777-5

Copyright Lorna Byrne 2008, additional material Copyright Lorna Byrne 2010 Visos teiss saugomos. Vertimas lietuvi kalb, Viktorija Labuckien, 2012 Leidykla Alma litteraM, 2012

Skiriu savo vaikams

Padka

Nuoirdiai dkoju Jean Callanan u param, pasiaukojim ir drs. Kai pirm kart j sutikau, angelai prane man, kad ji bus didiausia pagalbinink raant ir leidiant i knyg. Tada ji n nenuman, kiek tai pareikalaus laiko, jg ir sunkaus darbo. Dkoju jai u ger nuotaik, entuziazm, kantryb, kilnum ir draugyst. Dkoju angelams, kad supaindino mane su mogumi, turiniu apsiai verslo patirties - jos indlis nekainojamas. Angelai pasak, kad agento nereiks, kad Jean bus vertingesn u bet kur agent.

Negaljau n pasvajoti apie geresn redaktori u Mark Booth. Jo tikjimas ia knyga daug k nulm. Jis padar kur kas daugiau negu paprastai tikimasi i redaktoriaus. Kartai dkoju iam nuostabiam, nepaprastam mogui, tapusiam geru draugu, ir angelams, kad j atsiunt man.

Taip pat dkoju visai Century komandai, ypa Charlottei Haycock u neblstant humor ir na darb, taip pat Rinai Gili u kart, krybingum ir linksmum.

Prie ios knygos prisidjo vairs mons, diaugiuosi galdama juos vadinti draugais. Dkoju Stephenui Mallaghanui u kilnum, entuziazm ir gerum... ir u tai, kad buvo puikus draugas; Danieliui ODonnelliui u padrsinimus, u tai, kad atvr pirmas

s* 7 r

duris; Jimui Corrui u param, dosnum ir smalsum; Eoinui MacHaleui u tai, kad sukr nuostab tinklalap; Patriciai Scan- lan u padrsinim.

Ai biiuliams: Catherinei ir Johnui Kerriganams, nepaprastai palaikiusiems mane geromis ir blogomis dienomis; Sally White u tai, kad mane prajuokino; Johnui Carty u tai, kad buvo alia; Brianui Kelly u pagalb ir dosnum; Quigley eimai u pagalb praktiniuose reikaluose, su kuriais susiduria visos mamos.

Galiausiai dkoju savo vaikams, pasistengusiems, kad nuolat tvirtai stoviau ant ems! Ai jiems, kad buvo su manimi, ypa jaunlms, kuri gyvenimus i knyga apvert auktyn kojomis.

Pirmas skyrius

Kitomis akimis

Kai man buvo dveji, gydytojas mamai prane, kad esu protikai atsilikusi.

Man dar esant kdikiui, mama pastebjo, kad gyvenu tarsi savame pasaulyje. Net prisimenu save gulini lopyje - dideliame krepyje - ir matau vir mans palinkusi mam. Matau, kad mam supa nuostabios, viesios, spindinios vis vaivorykts spalv btybs: kur kas didesns u mane, bet maesns u j - beveik kaip trej met vaikas. Tos btybs plevena ore lyg plunksnos; prisimenu; tiesiu jas rankas, bet negaliu paliesti. Jos pakerjo mane pasakikomis spalvomis. Tuo metu dar nesupratau, kad regiu tai, ko neregi kiti mons; tik daug vliau i j pai suinojau, kad jos vadinamos angelais.

Bgant mnesiams mama pamat, kad nuolat stebeilijuosi kur nors kitur, nors ir kaip ji stengtsi patraukti mano dmes. Ties sakant, a pati buvau kitur: su angelais, stebjau, k jie daro, nekjausi ir aidiau su jais. Jie ubr mane.

Kalbti pradjau vlai, bet nuo pat maens nekjausi su angelais. Kartais vartodavome odius kaip a ar tu, bet kai kada j nereikdavo - inodavome vieni kit mintis. Maniau, visi regi tai, k regiu a, bet vliau angelai liep niekam nesakyti, kad juos matau

9 &

L o r n a B y r n e

- tai ms paslaptis. I ties daug met klausiau angel ir niekam nepasakojau, k matau. Tik dabar, raydama i knyg, pagaliau atskleidiu nemaai i to, k regjau.

* * *

Gydytojo pastaba, itarta, kai man buvo dveji, smarkiai paveik mano gyvenim: suvokiau, kad mons gali bti labai iaurs. Vis laik gyvenome Senajame Kilmainhame netoli Dublino centro. Ten mano tvas nuomojosi dvirai taisykl ir krautuvl, prie kurios stovjo lna. Perjs krautuvl ir pasuks j kair prieidavai apgriuvus namel. Jis stovjo sen ln ir krautuvi gretoje, bet dauguma pastat buvo tuti ir apleisti, nes labai prastos bkls. Daugiausia laiko praleisdavome kambarlyje pirmame aukte: ia virdavome, valgydavome, nekuiuodavoms, aisdavome ir net skalbdavome dideliame metaliniame dubenyje prieais krosn. Vonios neturjome, tik sode u namo, pajjus takeliu, stovjo lauko tualetas. Viruje buvo du mai miegamieji; i pradi viename j, toje paioje lovoje, miegojome mudvi su vyresnija seserimi Emera.

Regjau ne tik angelus (juos matydavau nuolat, nuo tada, kai pabusdavau, iki kol umigdavau), bet ir mirusi moni dvasias. Brolis Kristoferis gim dar prie mane, bet mir vos deimties savaii. Nors gyvo jo nemaiau, sivaizdavau j - buvo tamsiaplaukis, mes su seserimi viesios - ir aisdavau su jo dvasia.

Tuo metu man tai nma neatrod keista; maniau, kad jis dar vienas vaikas, nors pairti vieslesnis. Kad jis kitoks, pirmiausia supratau i to, jog pasirodydavo skirtingo amiaus. Kartais atrodydavo kaip naujagimis, kai kada madaug mano amiaus ir ropin- davo ant grind. Be to, ne visada bdavo, tai ateidavo, tai ieidavo.

sr 10

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

Vien vli iemos popiet, jau temstant, likau viena gyvenamajame kambarlyje ms namuose Senajame Kilmainhame. Atviroje krosnyje deg ugnis - ji vienintel apviet kambar. viesa mirguliavo ant grind, kur sdjau ir aidiau su mediniais tio pagamintais kubeliais. Kristoferis atjo paaisti su manimi. Jis atsisdo ariau ugnies - paaikino, kad man ten bt per karta, bet jam gerai, nes nejauia kaitros. Drauge pastatme bokt: a djau vien kubel, jis ant viraus - kit. Boktas ikilo labai auktas, tik staiga ms rankos susiliet. Apstulbau - jis buvo kitoks negu visi mano liesti mons. Kai prisilieiau, jis sukibirkiavo - tarsi bt pairusios vaigduts. T akimirk perjau kiaurai j (o gal jis per mane), atrod, lyg btume susiliej ir tap viena. Sukrsta nuver- iau ms plyt bokt!

Pratrukau juoktis, paskui vl j palieiau. Manau, tada pirm kart aikiai suvokiau, kad jis ne i kno ir kraujo.

Kristoferio niekada nepainiojau su angelais; mano regimi angelai kartais ities gydavo mogaus ivaizd, bet jie bdavo su sparnais, j kojos neliesdavo ems ir i j sklisdavo skaisti viesa. Kartais angelai neturdavo nieko mogiko, jie pasirodydavo kaip ryks, rintys spinduliai.

Kristoferis danai atsirasdavo prie mamos. Kartais mama sddama kdje prie idinio usnsdavo, ir a matydavau, kaip jis guli jos glbyje. Neinojau, ar mama jauia Kristofer, todl paklausiau:

- Ar pasakyti mamai, kad tu ia?- Ne, negalima, - atsak jis. - Ji nesupras. Bet kartais ji jauia

mane.

Vien iemos ryt tekant saulei angelai atjo prie mano lovos. Guljau susirangiusi po antklodmis; sesuo Emera, su kuria kartu miegodavau, buvo atsiklusi, jos vietoje prie mans susiriets guljo Kristoferis. Pakuteno mane ir tar:

^ 11 r

L o r n a B y r n e

- Lorna, irk, irk - ten, prie lango.Kaip jau sakiau, angelai gali pasirodyti vairi pavidal ir dy

di; ryt jie buvo panas snaiges! Lango stiklas tarsi pavirto garais, o snaigs, nukritusios ant lango, tapdavo kdikio dydio angelais. Paskui angelai sauls spinduliu atkeliaudavo kambar, jie visi buvo padengti baltomis, spindiniomis snaigmis. Kai angelai liesdavo mane, snaigs byrdavo ant mans: jos kuteno ir, keista, buvo iltos, o ne altos.

- Argi bt nenuostabu, - tar Kristoferis, - jeigu visi inot, kad gali prisikimti kienes angel, kad kien telpa tkstaniai angel, kaip snaigi, ir juos galima neiotis su savim ir niekada nesijausti vieniam.

Atsigriau ir paklausiau:- O jeigu jie itirpt kiense?Kristoferis sukikeno ir suuko:- Ne! Angelai netirpsta!Lidnokai atsakiau:- Kristoferi, noriau, kad tu tilptum mamos kien kaip

snaig ir vis laik btum su ja.Jis atsivert mane susirangs lovoje ir tar:- Juk inai, kad a esu ia.Kai gteljau, mama papasakojo, kad turjo vaikel Kristofer,

gimus metais anksiau u mane, bet jis igyveno vos deimt savaii. A tik ypteljau. Prisimenu, paklausiau, ar Kristoferis palaidotas, ir ji atsak, kad jis guli bevardiame kape (toks anais laikais buvo paprotys) kdiki kapinse Dubline.

Gaila, kad nra kapo su jo vardu, galiau j aplankyti, bet a jo neumirau. Kartais net dabar, prajus daugeliui met, kienje pajuntu Kristoferio rank, neva laikani snaiges, primenani, kad niekada nelieku viena.

vt 12 ir

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

Kart, kai man buvo ketveri ar penkeri, suinojau daugiau apie Kristofer ir mam. Sddama prie stalo, vytuodama kojomis ir valgydama pusryius pastebjau Kristofer, madaug dvylikos met, bgant per kambar prie krautuvls dur, mamai neant skrudint duon. Ji plaiai nusiypsojo ir tar:

- Lorna, upakalinje dirbtuvlje po tio darbasuoliu tau yra staigmena!

Susijaudinusi paokau nuo stalo ir nusekiau paskui Kristofer. Jis nudro tiesiai krautuv ir tamsias dirbtuves. Turjau sustoti tarpdury, nes viduje buvo taip tamsu, kad nieko nemaiau - akims reikjo apsiprasti. Taiau Kristoferis buvo kaip liepsnel, velnus tviskantis vytesys, rodantis keli per ugriozdintas dirbtuves. Jis suuko:

- Kat atsived kaiuk!Kristoferio viesoje ivydau keturis maytlius kaiukus: tris

juodus kaip derva, vien juosvai balt. Jie buvo nuostabs, minktuiai ir vilgantys. J mama kat Juod ilipo i ds, pasir ir pro langel ioko sod. Nulkiau paskui j ir pasiaukiau Kristofer, bet jis sod njo. Grau ir paklausiau:

- Kodl neini laukan?Jis pam mane u rankos, tarsi nordamas paguosti, - man

labai patiko jo prisilietimas, - ir ms delnai vl susiliejo. Tai buvo stebuklas: jauiausi saugi ir laiminga.

- Lorna, kai kdikis mirta, jo dvasia lieka su mama tol, kol jai reikia jos, todl liksiu ia su mama. Jeigu ieiiau laukan, tarsi nutraukiau tuos prisiminimus - o a to nenoriu!

Supratau, k jis nori pasakyti. Mama j labai smarkiai myljo ir saugojo daugyb prisiminim: kaip jo lauksi, neiojosi savyje, kaip pagimd, kaip diaugsi ir kokia laiminga jautsi laikydama j ant rank ir nedamasi namo - ji jau tada jaut, kad kakas

a 13 b"

L o r n a B y r n e

negerai, nors gydytojai tvirtino prieingai. Mama praleido namie kelias brangias savaites prie mirtant Kristoferiui. Kristoferis paaikino, kad vis t meil, kuri patyr i mamos, dabar grina jai.

Taigi mano broliuko dvasia gyveno namie, niekur neieidavo, kol vien dien mums teko amiams atsisveikinti su krautuvle Senajame Kilmainhame. Tuo metu jau atrod, kad mama pasiruousi paleisti broliuk ir gana stipri eiti pirmyn.

* * *

Kai ivystu angel, kyla noras sustoti ir sistebeilyti, jauiuosi taip, lyg stoviau nepaprastos galios akivaizdoje. Kai buvau jaunesn, angelai daniausiai gydavo mogaus pavidal, - kad man bt lengviau juos priimti, - bet dabar to nebereikia. Mano regimi angelai ne visada bna sparnuoti, bet kai turi sparnus, kartais mane nustebina j vairov. Sykiais jie atrodo lyg ugnies lieuviai, nors yra tvirti ir turi aikius kontrus. Retsykiais angel sparnai esti plunksnuoti. Vieno mano matyto angelo sparnai buvo tokie ploni, ilgi ir smails, kad man buvo sunku patikti, jog tai sparnai. Norjau paprayti angelo, kad juos iskleist.

Kai angelai pasirodo kaip mons - su sparnais ar be j, - nuostabiausios j veiduose yra akys. Angel akys ne tokios kaip moni: jos labai vitrios, sklidinos gyvybs, viesos ir meils. Tarsi jose slypt pati gyvasties esm - jos tave visikai pripildo savo spindjimo.

Niekada nemaiau, kad angelo kojos bt palietusios em; kai regiu prie mans engiant angel, atrodo, kad jam po pdomis guli energijos pagalv. Kartais ji bna kaip plonas silas, o retsykiais isipuia ir net smenga em.

^ 14 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

Nuo maens man ypa danai pasirodydavo vienas angelas. Pirm kart j ivydau stovint miegamojo kampe - jis teitar: Lorna. Kai kuo jis buvo panaus kitus angelus, bet ir skyrsi: vytjo stipriau u kitus, atrod viresnis, spinduliavo stipri vyrik jg. Nuo to karto visada jutau, kad jis pasirys mane ginti lyg skydas; nuolat mane lank, ir mes pamau susidraugavome. Jis pasisak ess Mykolas.

* * *

Mokykloje man seksi sunkiai; dauguma mokytoj elgsi taip, lyg biau atsilikl. eeri met mokykloje ruoiausi Pirmajai Komunijai - buvo siaubinga. Ta diena turjo bt ypatinga - tokia ir yra daugumai airi vaik. Ruoiantis mokytojai klasje klausindavo mokinius, tikrindavo, ar jie imoko katekizm, bet mans nekliudydavo, tar: Nra prasms tavs klausti!" Kai visi vaikai sustojo eil pasakyti k nors apie Komunij, a irgi atsistojau, bet mane nutemp ir liep sstis. Vaikystje tokie dalykai ities skaudina. Sddama klass gale kampe ant suolo paklausiau savo angel:

- Negi jie nesupranta, kad ir a imokau katekizm? Jie man net neleidia pabandyti.

Pirmosios Komunijos dien banyioje, kai pagaliau prijau prie altoriaus, mane sugrieb u rankos ir itemp i eils, nes mokytoja nusprend, kad pirma mans turi eiti geresns mergaits.

Vis dlto buvo ir maloni moni. Prisimenu, kai man buvo ketveri, turjom vienuol vardu (regis) Motina Moderini. Jai buvo pasakyta, kad a negabi ir atsilikusi, bet, jauiau, ji tuo netikjo. Vesdama pamokas prieidavo prie mans ir uduodavo lengvus klausimus, kuriuos visada inodavau atsakymus, tada nusiypsodavo ir paglostydavo man galv.

^ 15

L o r n a B y r n e

Nors kai kurie mons su manimi elgsi maloniai, vaikystje buvau atstumtoji. mons mat, kad a kitokia, ir mans nesuprato. iuo poiriu mano gyvenimas buvo labai sunkus - ir iandien tebra. mons sako, kad esu pernelyg patikli iam pasauliui, taiau negaliu bti kitokia! Keista, bet elgtis teisingai - teisingai mstyti, kalbti ties, siningai elgtis su aplinkiniais - yra labai sunku, ir taip darydamas lieki vienias.

Mane dar ir dabar stipriai veikia, k mons apie mane galvoja, kaip mane iri. Galbt jie nepasta mans, gal nesupranta, k darau, bet jauia, kad esu kitokia. Jeigu kur nors nueinu su draugais ar sutinku nauj, nieko apie mane neinani moni, ie vliau danai pasakoja draugams, kad a kakuo neprasta, tik negali tiksliai apibdinti. Su tuo sunku susitaikyti.

Vis dlto mokykl man padjo itverti angelas vardu Hosas. Vien ryt skubjau mokykl, stengdamasi neatsilikti nuo vyresns kartu einanios mergaits, ir staiga ivydau u viestuvo stulpo pasislpus nuostab angel. Hosas isiiep, ir nuo tada angel matydavau beveik kas ryt eidama mokykl. Dar ir iandien j danai ivystu.

Hosas atrod - ir atrodo - kaip sen laik mokytojas. Jis vilki vilnijani mantij, daniausiai mlyn (bet ji gali keisti spalv), dvi keisto pavidalo skrybl, o rankoje laiko ritin. Jo akys ri ir spindi it vaigds, jis panaus jaun profesori: energing, idid ir iminting. Hosas visada toks pats, ne taip kaip kiti mane supantys angelai. Pavyzdiui, Mykolas daniausiai pasirodo kaip mogus, - kartais a to papraau, nes man taip lengviau, - bet jis danai keiia ivaizd, nelygu, kur esame ar koki ini jis nori perduoti.

Man Hosas simbolizuoja inias: jis atrodo itin rimtas - gali toks ir bti, - tik jam puikiai sekasi mane pralinksminti, kai jau

16 w

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

iuosi iek tiek nusiminusi. Anuomet Hosas mane paguosdavo, liepdavo nekreipti dmesio j vaikus, kurie aipydavosi i mans mokykloje, arba suaugusiuosius, kurie susirink nekdavosi, o paskui atsigr spoksodavo mane. Hosas sakydavo: Jie nieko nesupranta."

I pradi io angelo vardo neinojau, jis su manim nesikalbdavo. Hosas pasirodydavo klasje, mgdiodavo mokytoj ar kur nors vaik, aisdavo arba darydavo dar k nors, kas mane pralinksmindavo. Kartais, kai eidavau namo, jis laukdavo mans prie mokyklos vart arba kitoje kelio pusje. Prisimenu, kaip mes pirm kart pasinekjome. Tdien neturjau su kuo grti namo, nes sesuo anksiau ijo okius, tad neskubdama patraukiau per aidim aiktel. Pasukau prie didij mokyklos vart, vildamasi sutikti Hos ir pasikalbti. Labai apsidiaugiau ivydusi j vilgiojant i u kolonos. Jis kteljo paskubti:

- Turi suspti namo, kol nelyja.Sustojau prie vart ir apsidairiau. Netoliese nieko nebuvo, tad

pasiteiravau jo vardo.- Hosas, - atsak jis.A tik sukikenau. Pasiokindama pasileidau namo, jis nu

striksjo kartu - prisimenu, kad vis keli juokiausi.

Antras skyrius

Vartininkai

Taisydamas dviraius ttis udirbdavo nedaug - ties sakant, ms rajone niekas nebuvo perteks pinig, tad daug kas praydavo jo pagalbos ir addavo susimokti kit kart". Ttis buvo gerairdis mogus, tad mes danai likdavome alkani. Valgydavome duon su margarinu arba su uogiene, bet niekada nesisksdavau, kad skauda pilvel, nes inojau, kad mamai su tiu ir taip gana rpesi. Galiausiai man ant kno m vertis aizdos, ir buvau nuvesta pas gydytoj. is pasak tvams, kad man trksta vitamin, kad kasdien turiu gauti viei vaisi ir darovi. Bet stokojant pinig retai kada to gaudavau, nebent suelpdavo kaimynai. Jie turjo didel sod. Drabui daugiausia sulaukdavome i gimini Jungtinse Amerikos Valstijose, ir kai ateidavo siuntinys, nepaprastai diaugdavoms. Buvo sunku kaip ir daugeliui kit.

Tio krautuv buvo tamsus maas namelis. U jo stovjo pair skardiniu stogu - jo dirbtuv. Pairje buvo pilna suol ir vairiausi ranki, tvosk alyva ir tepalais. Kartais, prie pareidamas namo arbatos, ttis pasiaukdavo mane dirbtuv ir praydavo palaikyti skardin su tepalu, kuriuo jis plaudavosi rankas. Tepalas buvo juodas, lipnus ir baisiai dvok, bet paddavo. Kelias minutes patryns juo rankas ttis nusiluostydavo senu skuduru ir stipriai

18 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

patrindavo. Tada eidavo virtuv ir nusiplaudavo altu vandeniu (vandens pasiildydavome tik prikaistuvyje ant ugnies); po viso to jo rankos vl bdavo varios. Man patikdavo padti tiui - bent palaikyti jam skardin, ir kartais jis papraydavo, kad pabiau krautuvje, jeigu kas nors ateit, kol jis su mama gers arbat.

* * *

Mokykloje, kai mokytojas vaikiodavo po klas, Hosas kartais atsissdavo prie jo stalo. Kai pirm kart ivydau Hos klasje, man vos neioko akys ir a balsiai paklausiau:

- K ia veiki?Mokytojas igirdo, atsigr ir dbteljo mane. Turjau usi

dengti delnu burn, kad neprajukiau.Nustebau, nes klasje paprastai bdavo tik angelai sargai, o

Hosas nuo j skyrsi. Jis nebuvo angelas sargas. Vaik angelai sargai labai ryks, labai viess, kaip stiprios lempos. Hosas atrod visikai kitoks, panaesnis mog; jo drabuis brkteldavo per stal. Hosas buvo kitoks, kad atskiriau angelus sargus ir ypatingus angelus, dalyvaujanius mano gyvenime. Vaikystje imokau atskirti vairias angel ris.

Skirtingi angelai pasiymi skirtingais gebjimais. Kiekvienas vaikas turi imokti atskirti mokytoj nuo gydytojo, todl ir a turjau imokti skirti vairias angel ris, kad numanyiau, kaip jie gali padti man ir kitiems.

Hosas danai mane prajuokindavo, ir a kart jo paklausiau:- Ar jie mano, kad esu kvaila arba, kaip jie sako, atsilikusi",

nes taip danai mato mane besiypsani, besijuokiani ir nesupranta, i ko juokiuosi? Kaip manai, k jie sakyt suinoj, kad tu sdi ia, ant mokytojo stalo, apsirengs kaip mokytojas?

^ 19 ts*

L o r n a B y r n e

Hosas nusijuok.- Jie ilkt rkdami, kad ia vaidenasi.- Negi jie nepaint, kad tu angelas?- Ne. Jie nemato ms taip kaip tu.Kaip sakiau, vis laik maniau, kad kiti vaikai irgi regi angelus

ir su jais kalbasi, ir tik bdama eeri pastebjau, kad ne visada taip yra.

- inai, Hosai, kai kurie vaikai regi angelus.Jis atsak:- Taip, inoma, regi, bet tik labai mai, o paskui jie suauga.

Dauguma tavo amiaus vaik ms nebemato; kai kurie nustoja mat jau trej met.

I tikrj visi kdikiai regi angelus ir dvasias, bet kai vaikas pradeda nekti, jam paaikinama, kas tikra, o kas ne - jeigu daiktai nra tokie tvirti kaip j aislai, tai jie igalvoti. Mai vaikai aukljami praranda gebjim matyti ir justi daugiau. iais laikais ugdyti pradedama labai anksti, tad vis maiau moni bendrauja su angelais; tai viena i prieasi, j man angelai pateik papra parayti i knyg. Bijau tai daryti, nes nenoriu bti paiepta, bet inau, kad privalau; visada galiausiai padarau tai, ko prao angelai...

Angel yra milijonai - j nemanoma suskaiiuoti kaip snaigi, - taiau daugelis neturi k veikti. Jie kaip manydami stengiasi padti, tik ne visada gali prieiti prie mogaus. sivaizduokite milijonus aplink sklandani bedarbi angel! Jie neturi, k daryti, nes dauguma moni sunkiai dirba, kad pragyvent, ir nesuvokia, jog angelai pasireng jiems pagelbti ir j yra visur.

Dievas nori, kad btume laimingi ir diaugtumms, todl siunia mums padti angelus. Galime pasinaudoti didele dvasine pagalba, bet retas kuris tai daro. Angelai vaikto alia ms, sako, kad jie yra ia, o mes nesiklausome: nenorime klausytis. Tariams

2 0 i f

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

visk gal patys. Umirome, kad turime siel, ir manome es tik knas ir kraujas. Netikime, kad yra kai kas daugiau: pomirtinis gyvenimas, Dievas, angelai. Nenuostabu, kad virtome materialistais ir savanaudiais. mogikos btybs - tai ne tik knas ir kraujas, ir kai tai suvoki, kai tiki, kad turi siel, ryys su angelais sustiprja.

Ir dabar, kai sdi ir skaitai i knyg, - tiki tuo ar ne, - prie tavs yra angelas, jis tavo sargas ir niekada tavs nepalieka. Visi gavome dovan: energijos ir viesos skyd. Viena i angelo sargo uduoi - apgaubti tuo skydu. Dievui ir angelams mes visi lygs, visi verti, kad mus saugot, rpintsi ir mylt, nesvarbu, k kiti apie mus galvoja: gera ar bloga. irdama mog savo akimis matau j supant skyd - jis tarytum gyvas.

Tavo angelas sargas - tai kno ir sielos vartininkas. Jis tau paskirtas dar prie tave pradedant. Jis buvo su tavimi kiekvien akimirk, kai augai mamos siose, saugojo tave. Kai gimei ir augai, angelas sargas n akimirkos nuo tavs nepasitrauk: jis su tavimi, kai miegi, prausiesi, vis laik - tu niekada nebni vienas. Paskui, kai mirsi, tavo angelas sargas bus alia ir pads ieiti. Angelas sargas tavo gyvenim leidia kitus angelus, kad ie padt vairiuose dalykuose; jie ateina ir ieina. iuos angelus vadinu mokytojais.

Galbt tau sunku tuo patikti; jeigu netiki, paklausk savs kodl. Jeigu tavo irdis ukietjusi, paklausk savs kodl. K prarastum atsivrs angelams, atsivrs dvasinei savasiai ir daugiau suinojs apie savo siel? Paprayk angel, kad dabar pat tau padt. Angelai - nuostabs mokytojai.

Vaikystje angelai man skyr tiek daug laiko, tiek daug mane mok ir tiek rod, kad laiminga valand valandas praleisdavau viena. Viena mgstamiausi mano vieteli buvo jaukus miegamasis, j dalijausi su seserimi Emera. Lubos buvo emos, nuoulnios, langas taip emai, kad tik atsiklaupusi arba atsitpusi galjau matyti,

K 21 W

L o r n a B y r n e

kas vyksta gatvje. Stebdavau apaioje gatve einanius kaimynus, kartais prie j pamatydavau tai, k dabar inau esant angel sarg - atrodydavo, kad prie j eina kitas graus, skaistus mogus. Kartais angelas sargas sklsdavo, o retsykiais paprasiausiai ingsniuodavo. Kai kada net susiliedavo su mogumi arba i u nugaros apgaubdavo j sparnais, tarsi gindamas.

ie angelai bdavo vairiausi dydi: kartais panas augani ir besiskleidiani kibirkt, kartais stambs, gerokai didesni u j sergim mog. Angelai sargai spindi ir daniausiai vilki auksinius, sidabrinius, mlynus arba vairiaspalvius drabuius.

Kartais ivysdavau dvasi - taip, kaip regjau brol Kristofer. Kartais praeidavo ant kalvos gyvenanti kaimyn su vaikuiais: naujagimiu ir kdikiu sename vaikikame veimlyje ir dviem vyresniais vaikais, dar irgi beveik kdikiais. Regdavau prie j ingsniuojant pagyvenus vyr. Vien dien i kaimyn parduotuvje kalbjosi su mano mama, ir a igirdau j pasakojant, kaip ilgisi neseniai mirusio tvo. Tada supratau, kad mano matytas senukas yra jos tvas ir vaikui senelis. Nusiypsojau, nes ji ilgjosi tvo, o is buvo alia - tik ji nemat jo. Jis taip j myljo, kad jo dvasia pasiliko su ja padti ir paguosti ir bus tol, kol ji pasiry j paleisti.

I pradi dvasias danai painiodavau su monmis, - taip atsitiko ir su Kristoferiu, - bet ilgainiui angelai mane imok velgti, kuo dvasios skiriasi nuo gyv moni. Sunkoka paaikinti: dvasia panai mus, tik vyti, tarsi jos viduje degt ugnel. Dvasia gali sustiprinti arba susilpninti i vies; kuo rykiau ji dega, tuo skaidresn ir vaiskesn yra dvasia. Jeigu dvasia prigesina savo vies (kartais jos taip daro, kad maiau krist akis), j galima palaikyti tikru mogumi. sivaizduok, kitapus kelio pamatai kaimyn ir pasisveikini, tik po keli minui tau topteli, kad tai buvo prie

vi 2 2 &

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

pus met mirs Donis. Galbt tik tada suvoki, kad Donis atrod viesesnis u paprastus mones.

Pro lang man patikdavo stebti, kaip aplink mones teka energija. Kartais sutikusi kurios nors draugs mam ivysdavau, kad i jos, i vieno tako, visas puses sklinda skuriuojantys viesos spinduliai: blizgantys, rintys violetiniai, purpuriniai, raudoni, ali arba melsvi. i energija skirdavosi nuo moters energijos, ir mane kaskart pakerdavo. Kartais vliau igirsdavau mam sakant, kad ta moteris turs kdik, ir nusiypsodavau.

Taip pat pastebdavau, kad mogus serga, nors ir nesuprasdavau, k regiu. mogaus kn supdavo tamsus idriks elis - jis bylodavo, kad to mogaus kraujas kakuo negeras. Kai kada blyksteldavo kaulas, ir a pamatydavau, kad jis paeistas arba blogai suaugs, tada instinktyviai pajusdavau, jog knui kakas negerai, nors odiais negaldavau paaikinti.

* * *

Vien dien tupdama prie lango ivydau vyr, vaiuojant keliu dideliu juodu dviraiu su dukrele ant bagains. Angelai liep juos stebti ir nenuleisti aki. Neklausiau kodl; vaikystje nekaman- tindama darydavau visk, k jie liepdavo. Supratau, kad mans prao padti tvui ir dukrai, tad, kai jie vaiavo pro mano lang, meldiausi u juos. Nenumaniau, kas atsitiks, tik praiau, kad nevykt didel nelaim.

Vyrui su dukrele vaiuojant pro ms nam, veiksmas sultjo, visk maiau lyg filme. Juos aplenk didelis dviauktis autobusas, po akimirkos mergait suklyk, ir vyras m virsti. Mayl kakaip nenukrito nuo dviraio. Jos koja kliuvo tarp stipin. Maiau, kaip ttis drebaniomis rankomis atsargiai itraukia kojyt i susilanks-

^ 23 r

L o r n a B y r n e

iusio rato. Jis nune verkiant} vaik, - mergait tyliai kkiojo, bet nerk, - ant takelio tiesiai po mano langu. Suaugusieji sulk padti, tarp j ir mano mama. Nukriau laiptais emyn j lauk pasiirti, ar ji sveika. Kaip visada, niekas nekreip mane dmesio. Mergaits batukas buvo nukrits, koja nubrozdinta ir kruvina, pado oda nusilupusi, bet niekas nesulauyta. Vis tiek papraiau Dievo ir angel jai padti.

Jau tada, bdama penkeri ar eeri, jutau, kad turiu padti monms. Tikjau galinti padti, nes dl mano mald tvui su dukra vaiuojant pro al neatsitiko nieko blogesnio. Galbt ji bt nukritusi po autobusu arba susitrenkusi galv, bet mergait tik susieid koj ir, ai Dievui, liko sveika. Nuo tada danai pajusdavau, kad man skirta padti monms, galiu apsaugoti juos nuo nelaimi arba, jeigu nepajgiu ukirsti joms kelio, jas iek tiek palengvinti. To mane mok angelai. Galbt mokykloje man kildavo sunkum, bet mokytis i angel seksi puikiai.

Vien dien pasinaudojau iuo gebjimu ir padjau draugs tiui. Dos buvo geriausia mano draug. Ji gyveno toje paioje gatvje ir man patiko tuo, kad irgi skyrsi nuo kit vaik - mikiojo. Ties sakant, mikiojo smarkiai, bet aisdama su manimi nustodavo, o kai prie ms prisiddavo dar kas nors, vl imdavo mikioti. Ji buvo auktesn u mane ir labai liesa, plaukai ilgi, tiess ir rusvi, akys alios. Jos ttis tolliau ms gatvje turjo automobili remonto dirbtuv, nepanai dabartines dirbtuves - tai buvo didiulis kiemas, prigrstas sudauyt automobili ir j dali. Ttis drausdavo mums ten aisti, bet jus pro vartus plytjo nedidel aiktel, ir jis galiausiai mums leido ten bti, jei tik niekur kitur nelsime.

Vien grai vasaros dien, sekmadien, vilkjome varius drabuius ir stengms j per daug neitepti. aidme su llmis toje

ar 24 t r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

kiemo aiktelje, juokms ir poktavome. Prisimenu, vis laik jutau su manimi bendraujanius angelus, jie liep klausytis. Maniau, jie nori, kad klausyiausi j, tik kart angelai turjo omeny k kita. Pasiteiravau Doss, bet ji nieko negirdjo. Taigi mes aidm toliau, o angelai vl pakartojo:

- Klausykis!siklausiau, ir mane apniko keistas jausmas - negaliu net api

bdinti, lyg biau patekusi kit laik ir erdv. Suglumau. Itempusi ausis igirdau Doss tv, i toli labai tyliai besiaukiant pagalbos. Dos nieko negirdjo.

Bijojome bgti tarp sudauyt automobili, sukraut auktas snis, nes mums tai buvo grietai draudiama, bet a nusprendiau neklausyti, ir Dos nusek paskui mane. Prisimenu, kaip lkdama paskui angel tarp sukiuusi main be paliovos kartojau: Meldiu, Dieve, meldiu, angelai, tegu jos ttis bna sveikas!"

Mes suradom Doss tt; ant jo buvo ugriuvusi maina, visur pilna kraujo, bet jis buvo gyvas. Prisimenu, nudmiau kviesti pagalbos, o Dos, regis, liko. Nebeinau, kur lkiau: pas juos ar pas mus. Visi bgte subgo. Mus nuvijo, kad nestovtume alia, kai nuo jo kels automobil, tik prisimenu, kaip atvaiavo greitoji. ventojo Jokbo ligonin buvo netoli, iek tiek pavaiavus gatve. Doss ttis pasveiko.

Dkojau Dievui, kad jam nieko blogo neatsitiko. Angelai man ir vl leido pagelbti mogui.

* * *

Kaip jau sakiau, angelai skirti mums padti, ir pripain, kad jie egzistuoja, pradedame jausti juos savo gyvenime. Ities angelai mus vis laik lyti, nori, kad apie juos inotume. Jie trokta, kad

sr 25 ir

L o r n a B y r n e

suprastume, jog pasaulis platesnis negu regime. Ms gyvenimas nepriklauso mums: turime ne tik mogikus knus, bet ir su Dievu susijusias sielas. Angelai taip pat susij su Dievu, kai aukiams Dievo vardo, leidiame veikti angelams.

Kitaip tariant, leidiams j padedami. Dievas mums suteik laisv vali, ir angelai jos nepaeidia. Jeigu liepiame jiems nedintis, jeigu pareikiame, kad mums nereikia pagalbos, Dievas su angelais pasitraukia al. Bet jie nenutolsta, laukia greta.

Ar jums kada nors buvo taip nutik, kad kakur keliaujate ir, uuot suk kair, pasukate dein? Giliai irdyje inojote, kad reikjo sukti kair, ir vliau dl to kremtats. Tai angelas jums kudjo aus ir rod keli. Angelai visur aplink mus, nematomi laukia, kada gals padti. Vis dlto j reikia paprayti. Praydami leidiame jiems padti ir taip sutvirtiname ry su jais.

Po daugelio met supratau, kad esu angel ir moni vertja, todl dabar mans danai prao tarpininkauti. Mano vaidmuo ypatingas, bet kiekvienas gali bet kada paprayti angel pagalbos.

Danai praydavau angel padti mano eimai. Mano vaikyst buvo sunki; kol man sujo eeri, mama susilauk trij mayli: dviej mergaii Helenos ir Aofs ir berniuko Bario - taigi mes jau buvome penki vaikai. Be to, mama danai negaluodavo ir guldavo ligoninje. Jai atsigulus, vaikai bdavo iskirstomi ir isiuniami pas gimines.

Kai man buvo ketveri, pirm kart kartu su Emera apsistojau pas tet Mer. Ji su vyru ir trimis vaikais gyveno netoli ms, bet man tai atrod visai kitas pasaulis. Pirm kart ivydusi j namus pamaniau, kad tai rmai: palyginti su ms lna, jie buvo miliniki. Viduje buvo labai prabangu, grau ir ilta, o ms namas daniausiai atrodydavo drgnas ir altas; ia galjau basa lakstyti per minktus kilimus. Valgiai buvo pasakiki, dail stal kraute

26 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

nukraudavo maistu, idliodavo deranius puodukus ir lktes, i pairos tokius trapius, kad bijodavau sudauyti. Piets bdavo lyg vent, galdavau rinktis i daugybs patiekal. Vien dien mans paklaus, ar noriau kart pusryi. Negaljau patikti, kiek man prine: dereli, kept kiauini, msos bryzeli, kraujins deros, pomidor ir skrudintos duonos - ir viskas man! Nieko nereikjo pjaustyti, dalytis kaip namie. O vis geriausia buvo vonia. Man prileido piln voni ilto vandens - pasijutau it princes.

Per t vienag pirm kart supratau, kokie mes bdiai.Gyvenant pas tet Mer, ms aplankyti atvyko mamos t

vai, ir man buvo liepta apsivilkti gerj suknel - pilkvai ydr su raukinukais priekyje. Vis laik mgau vilkti sukneles, o i buvo viena mano mgstamiausi, tad su diaugsmu pasipuoiau. Senelius buvau maiusi vos kelis kartus ir labai j drovjausi. Abu buvo aukti ir man atrod kaip milinai. Senel dar buvo ir stora, ji vaikiojo su lazda, nes prie kelerius metus buvo patyrusi insult.

* * *

Kartais, kai mama gerai jausdavosi ir bdavo graus oras, ieidavome pasivaikioti ir nusinedavome vaii Fenikso park - didiul lauk Dublino pakratyje, kur ganydavosi elniai ir rasdavome kit nuostabi dalyk. Jis buvo u trejeto kilometr nuo nam, tad nueidavome be vargo. Vien sekmadien, kai man buvo septyneri, isiruome ikyl. Ttis varsi dvirat su vaimis ant bagains, o mama veimlyje ve maj broliuk Bar. Mudvi su Emera vis keli jome psios, o dvi jaunesns seserys Helena ir Aof pakaitomis sddavo veimlyje.

Surengme puikias vaies, veitme pomidorus, sumutinius su uogiene ir obuolius i kaimyn sodo. Ttis ukait turistin

^ 27 ^

L o r n a B y r n e

puod ir mums visiems ivir saldios arbatos. Po piet aidiau futbol su seserimis, paskui viena nuklydau tarp dideli sen medi. Man patikdavo aisti tarp t medi; kai kurie - ne visi - mediai savo energija viliodavo mane. Jausmas buvo nuostabus, dilgsdavo kn, o mediai traukdavo it magnetas. aisdavau su mediais, bgiodavau aplink juos, kol vieno kurio nors energija mane pastverdavo, paskui itrkdavau. Biau galjusi taip aisti valand valandas. T popiet atbgo mano seserys ir paklaus, k veikiu. Atsakiau, kad aidiu, n nemginau daugiau aikinti, jos nebt supratusios.

Vakarop, prisilaksiusios ir pavargusios, usigeidme namo vakariens. Dar prie sukant Senojo Kilmainhamo keli, kur stovjo ms namai, supratau, kad kakas blogai. Keliu mans link jo du labai dideli angelai, i j ingsni maiau, kad vyko kai kas baisaus. Prij jie apkabino mane ir, mums ingsniuojant keliu, pasak, kad griuvo namo stogas. Pasijutau sukrsta.

Namai atrod siaubingai. Negaljau nuleisti nuo j aki: buvo griuvusi didel stogo dalis. Ttis pamgino atidaryti duris, bet nepavyko, o kai stumteljo petimi, pakilo dulki debesis. Viduje nieko negaljai painti - vien lenos.

Gridamas stogas sulau ir lubas. Vaiko akimis atrod, kad visas namas sugriuvo. Prisimenu, svarsiau, kur miegosim. Lipome per griuvsius, ir maoms ms kojytms kiekvienas betono ar akmens luitas atrod milinikas. Viskas buvo nuklota dulkmis ir sulauyta ipulius: visi baldai, aislai, visos mamos brangenybs. Maiau, kaip ji verk rinkdama nuo grind daiktus. Stovjau kaip besta ir irjau, kaip mama su tiu bando k nors igelbti. Prisimenu, mama pakl tamsiai rud pieno sotl su balzganu dryiu ir tar:

- Jis vienintelis liko sveikas.

a 28 p

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

Tas sotlis buvo vienintel ilikusi jos vestuvi dovana - ji tiek maai turjo, o dabar ir tai prauvo. Vis dar prisimenu aaras jos akyse. Ir pati pravirkau, ties sakant, verkm visi, tik ttis ne. Jis mus ramino ir tikino, kad viskas bus gerai. Mamai su tiu kakaip pavyko apsitvarkyti, ttis parm stog, kad tnakt galtume pernakvoti, bet buvo labai pavojinga. Umigau mstydama, kad ms namas sugriuvo, ir svarstydama, k dabar darysim ir kur eisim.

Likome benamiai, o ttis prarado ir pragyvenimo altin.

Treias skyrius

Laiptai Dang

Laim, mus igelbjo pusseser Net. Ji gyveno viena dideliame name, nors pati dar buvo beveik vaikas. Prie por met, bdama eiolikos, mirus tvams ji paveldjo nam. Gerai neinau, kaip buvo sutarta, ar mes mokjome nuom, bet sikraustme gyventi pas j, Balimuno rajone iaurinje Dublino dalyje, u daugelio myli nuo Senojo Kilmainhamo.

I pradi lidjau, kad teks isikraustyti, - man patiko Senasis Kilmainhamas, - bet nuvaiavusi Balimun, ivydusi didel sod ir didelius kambarius apsidiaugiau. Svarbiausia, is namas buvo tvirtas, ir a inojau, kad jis niekada nesugrius. Antrame aukte buvo trys miegamieji, - tikra prabanga, - o tualetas ir vonia viduje. Apaioje grai pailga virtuv, langas jos gale velg sod, svetain ir Nets kambarys, anksiau turbt buvs valgomasis.

Prie nam augo stebuklingas sodas, tokio didelio dar nebuvau maiusi. Ten patyrme aibes nuotyki. Jame net stovjo ieno kupeta ir per gimtadienius joje bdavo slepiami saldainiai. Kai turdavo laiko, ttis augino daroves - vag vagas. Jis sodino visk, kas manoma: irnius, juos taip mgdavome aiyti, usodino dideles braki lysves.

Tuo metu eimoje buvo penki vaikai: mano broliukas Baris, dar kdikis, tarp jo ir mans dvi mergaits Helena ir Aof ir, i

^ 30 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

noma, vyresnl sesuo Emera. Su broliuku ir seserimis aisdavau maai, nebent per gimtadienius ar panaias ventes. Manau, ms pomgiai skyrsi. A pasaul maiau kitomis akimis.

I pradi naujoje vietoje jauiausi iek tiek vienia, bet netrukus susiradau draug. Susipainau su mergaite Rozalina, gyvenania u mrins tvoros, juosianios vis sodus. Ta prie kelio stksanti tvora buvo didel ir nuostabi, ttis pastat kopias, kad galtume ulipti nesusipl bat. Ant jos buvo smagu vaikioti - ji buvo tokia plati, kad nebijojome nukristi. Taip ir keliaudavome nuo vieno namo prie kito arba tolliau plytinius laukus. Man patiko ta tvora ir viskas, kas nuo jos bdavo matyti.

Rozalina tapo geriausia mano drauge. Ji gyveno dideliame itaigingame name kitapus tvoros madaug u ei nam, ir daniausiai mes viena pas kit vaikiodavome tvora, uuot jusios tolesniu keliu aplink. Ji irgi buvo i didels eimos, bet kai kurie vaikai jau buvo suaug ir ij i nam. Painojau jaunl jos sesut Karolin ir atuoneriais metais vyresn brol Maikl. Rozalina buvo aukta, liesa, ilgais tamsiais tiesiais plaukais, visada linksma ir daug juoksi. Man patikdavo bti su ja ir jos eima, ties sakant, su jais praleisdavau daugiau laiko negu su savikiais.

Rozalinos ttis, regis, buvo vokietis: didelis, stiprus vyras tamsiais, ilsteljusiais plaukais. Jis danai ivykdavo darbo reikalais, bet grs bdavo labai geras Rozalinai, jos broliui, seseriai ir man. Sekmadieniais jis visiems nupirkdavo po maiel saldaini, ir a labai diaugdavausi ir didiuodavausi, kad neumiro ir mans - jis visur mane traukdavo. Maielyje bdavo tik ei-atuoni saldainiai, bet labai skans, ir a juos uoliai taupydavau.

Rozalinos namuose buvo dar vienas man patinkantis sekmadienio ritualas: mama skaitydavo mums pasakojimus. Visi susi

^ 31 r

L o r n a B y r n e

rinkdavome miegamajame ir sitaisydavome ant lovos. Kartais bdavo tik Rozalina, Karolina ir a, retsykiais prie ms prisiddavo Maiklas arba kuri nors mano sesuo. Rozalinos mama puikiai skaitydavo, ir mes apie valand sddavome ir susiavj klausydavoms, kol ji baigdavo. Kartais knygos bdavo labai storos, jas skaitydavome kelias savaites. Viena mano mgstamiausi buvo Franss Hodson Bernet Paslaptingas sodas.

Ms sode stovjo didels medins spuokls, jas ttis patais taip, kad pakilt labai auktai. Galdavau suptis valand valandas, ir per t laik angelai mane daug ko imokydavo apie pasaul ir gyvenim. Ties sakant, danai ant spuokli likdavo tik mano knas, a pati atsidurdavau kitame pasaulyje. Man ten sdint angelai parodydavo nepaprast, stebukling dalyk.

Kartais, kai supdavausi viena, kuris nors angelas tardavo: Lorna, itiesk rank, norim tau kai k parodyti." Tada angelas man sauj ddavo kok nors daiktel, atitraukdavo rank, ir delne su- tviksdavo viesa. Kartais ji bdavo panai vaigdut arba gl, paskui imdavo augti, lyg bt gyva. Augdama ji skleid skaisiai gelton vies. viesa kildavo man i delno ir vis rykdavo, kol pritemdydavo saul, tad galdavau irti beveik tiesiai j neprisimerkusi, nespigindavo aki. Paskui tarsi veidrodyje ivysdavau nuostab atspind: besiypsant gra mogaus veid.

Kai pirm kart tai vyko, angelai man paaikino, kad tai angel karalien. Jie mgdavo kalbti man, vaikui, suprantamais odiais ir priminti inomas pasakas. Pasakose karalien bdavo kaip mama, taip, kaip mano mama buvo eimos karalien. Angelai paaikino, kad ta moteris - angel karalien, Visatos, krinijos ir vis angel motina. Staiga geltonas rutulys, kuriame regjau veid, susprogo milijonus daleli ir pairo kaip sauls spinduliai.

?> 32 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

Ir suaugus angelai man kartais dovanodavo i dovan, ypa kai reikdavo paguodos.

Persikrausius Balimun, be abejo, teko pereiti j kit mokykl. A ir trys mano seserys pradjome lankyti nedidel valstybin berniuk ir mergaii mokykl, iki jos reikdavo eiti daugiau negu pusvaland. Seserys vaiuodavo autobusu, a daniausiai eidavau psia. Turdavau skubti, kad nepavluoiau ir neprisidaryiau nemalonum, bet namo pdindavau palengva.

Tame paiame sklype pakraty stovjo mokykla, viduryje - banyia, o kitame krate - parapijos namai. Mokykloje buvo tik trys kabinetai, j neutekdavo, tad dvi klass moksi parapijos salje. Pirmaisiais metais salje teko mokytis man. Prieinguose sals galuose sdjo dvi klass, neatitvertos siena. Mokytojas ponas Donsas su manimi elgdavosi labai blogai. Jo manymu, buvau vpla, j siaubingai erzino, kad klasje sdi toks vaikas kaip a.

Vien ryt angelai man prane, kad mokykloje atsitiks kai kas ypatinga, ir tai mane pradiugins. Angelai kaip visada buvo teiss: tas vykis mane nudiugino ir diugina dabar prisiminus! Mes mokms airi kalbos, ir ponas Donsas paskelb vieno klausimo viktorin, atsaks vaikas turjo gauti puss kronos premij. Jis paklaus, k reikia airikas odis crann, ir vaikai pradedant i deins paeiliui turjo atsakyti. Mane jis buvo pasisodins kairje. Mokytojas apklaus visus mokinius, bet n vienas neinojo atsakymo. Kaip visada mans n neklaus. Sdjau vienui viena suole ir gerai inojau atsakym. Jaudinausi, jauiausi kaip ant adat, norjau paokti ir suukti teising atsakym. Angelams buvo sunku mane nulaikyti.

- Angelai, bkit geri, liepkit jam pasiirti mane, liepkit mans paklausti. - Vos neverkiau i susijaudinimo.

- Nesijaudink, Lorna, - tar jie, - jis paklaus tavs.

3J 33 &

L o m a B y r n e

Ponas Donsas pasibaisjo savo klase ir vis kartojo:- Nagi! Kas jums darosi? Juk tai paprasta!Dar ir dabar juokiuosi prisiminusi jo veido iraik: akys vis

pltsi, veidas raudo. Jis buvo pribloktas. Paklaus priepaskutinio vaiko ir suuko:

- K gi, regis, niekas nelaimjo puss kronos!Hosas vis laik stovjo prie pono Donso ir rod mane, bet

is, inoma, nemat. Norjau ktelti Hosui, kad paiupt mokytoj u rankos ir privest prie mans. Klas tyljo, n vienas vaikas neileido n garso. Nors angelai tvirtino kitaip, atrod, kad ponas Donsas neketina mans klausti. Jis prijo prie stalo. Klasje tvyrojo mirtina tyla. Staiga Hosas ir pono Donso angelas sargas velniai pam j u rankos, apgr ir atved prie mans, vis kak kuddami aus.

- inau, kad beviltika, - tar jis, - bet vis tiek paklausiu!Jis taip ir padar, o a laiminga tvirtai atsakiau:- Tai reikia medis.Jam atvipo lpa. Atsakymas buvo teisingas. Visa klas m

juoktis ir ploti, vaikai digavo. Jis turjo man atiduoti pus kronos, ir a niekada neumiriu, kaip djo man deln pinig, o a padkojau.

Dar niekada nebuvau turjusi itiek pinig - vis pus kronos.

* * *

Dauguma vaik po pamok skubdavo namo, o a mgdavau eiti pamau, aisdama su angelais. Kartais utrukdavau kelias valandas, ingsniuodavau palei didel pylim keliuko pakraty ir pro gyvatvor dairydavausi tolumoje plytinius laukus ir didel nam su jam priklausaniomis dirvomis. Retsykiais striksdavau palei pylim

ar 34 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

kartu su angelais, mes juokdavoms ir poktaudavome. Jie k nors man parodydavo; patraukdavo akas, ir a pamatydavau duobut pylime su vapsv lizdu. Angelai pastumdavo akeles taip, kad nesuerzint vapsv, ir a galdavau marias laiko stebti vabzdius, nebijodama, kad gels. Prisimenu, kart vliau grau pasiirti lizdo, bet suaugusieji buvo j surad ir inuodij vapsvas. Nusiminiau.

Angelai man danai parodydavo galvijus laukuose u pylimo. Jie mok mane pasaul irti kitaip. A ne iaip irdavau karv, bet i tikrj matydavau joje visk: kiekvien linij, kiekvien ikilim. Angelai bet koki smulkmen irykindavo arba padarydavo taip, kad ji spindt, todl galdavau ities visk pamatyti. Jie leisdavo man pasiirti gyvnams akis; net jeigu ie bdavo toli, galdavau giliai pavelgti tas akis. Man buvo leista ivysti tai, ko dauguma moni niekada nemato. Tai buvo stabu. Matydavau viesas, energij ir visk, kas vyksta gyvno viduje ir aplink j. Kartais atrodydavo, kad aplink gyvn okinja viesos kamuoliai, retsykiais energija plyksteldavo ir ugesdavo. Matydavau veriuk karvs pilve; kartais j vos irdavau, tada angelai liepdavo pavelgti dmiau, ir a pamatydavau. Atvirai tariant, kartais verelis atrodydavo glitus ir liulantis - kaip mamos verdama uogien.

Taip avjausi viskuo, k angelai man rodydavo lauke, kad likdavo maai laiko mokslams. Kai vaikystje angelai man k nors paaikindavo, manydavau puikiai supratusi j odius, bet augdama miau vis geriau suprasti, k jie turi omeny.

Viena mano draugi buvo Mariana, bet mes bendraudavome tik mokykloje. Kai i sals ygiuodavome mokyklos pastat arba banyi, ji btinai nordavo eiti alia mans. Net jei mokytojai j pastatydavo su kita mergaite, ji sugebdavo atsirasti prie mans ir vis klausindavo. Stebdavosi, i kur tiek daug inau, bet negaljau papasakoti apie savo mokytojus angelus. Vien dien, aidim

^ 35 ts*

L o r n a B y r n e

aiktele kulniuojant banyi, ji papra papasakoti apie Diev. Taip nustebau, kad man net kvap ugniau. Spoksojau j ir nesumojau, k atsakyti. Galiausiai tariau:

- Mokytojai ir kunigas mums pasakoja apie Diev, tai kodl klausi mans?

Stengiausi isisukti nuo klausimo, bet ji nepasidav:- Noriu, kad pasakytum.Taigi pradjau jai pasakoti apie Diev.- Matai t pauktel, t gra pauktuk, auksin, gelton, m

lyn jo knel? Tas pauktelis kaip Dievas. Gerai siirk ir pamatysi jo gro ir tobulum. Ir tu kaip tas pauktelis; esi grai, nes panai Diev. Jeigu pauktelis nukrist ir susieist, jis nepajust viso skausmo, nes 99 procentus prisiimt Dievas. Dievas jauia visk, kas atsitinka kiekvienam paukteliui - taip pat ir monms. Kai mums kas nors nutinka, jauiame tik dalel skausmo. Visa kita jauia ir nuima Dievas.

inau, tai buvo ne mano odiai - buvau per jauna tokiai iminiai. iuos odius man dav Dievas arba angelai, kad Marianai paaikiniau apie Diev.

Man patiko banyia; kartais iek tiek pavluodavau pamokas, nes prie eidama klas dar murkteldavau banyi - man ten bdavo labai gera. Banyioje visada bdavo tuia. Man patinka banyios - jose apstu angel. Net jei ten ir bna vos keli mons, bet angel tikras knibdlynas. mons nenumano, kiek angel susirenka banyioje; angelai lovina Diev ir laukia, kol prie j prisids Dievo tauta, bet daniausiai niekas neateina. Per sekmadienio miias angel ten bna tiesiog sausakima: vis moni angelai sargai, aplink kunig ant altoriaus stovintys angelai ir dar daug Dievo atsist angel. Banyios sklidinos galios; kartais, matydama mog banyioje, regdama j supanius angelus ir

a 36 ir

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

vies, meldiuosi: Leisk jam iandien igirsti savo angel ir kaip nors umegzti ry su juo, o per j su Dievu.

Angel esama ne tik krikioni banyiose, bet ir sinagogose, meetse ir visose ventose vietose. Angelams nesvarbus tavo tikjimas, jie sak man, kad visos banyios turt bti po vienu stogu. Musulmonai, ydai, protestantai, hinduistai, katalikai ir visos kitos religijos turt susiburti. Tegu skirtingai atrodome, tegu ms tikjimas skiriasi, bet mes visi turime siel. Musulmono siela nesiskiria nuo krikionio sielos. Jeigu matytume sielas, neudytume vieni kit dl to, kad skirtingai suprantame Diev.

Vien dien su teta vaikiojome prie jos nam ir prajome banyi. Prie dur stovjo du nuostabs angelai. Teta atsigr mane ir tar:

- Neirk t banyi.Nustebusi pavelgiau j. Ji kalbjo toliau:- Tai protestant banyia. Tau draudiama net engti pro

vartus ar pro duris!Atsisukusi maiau, kaip mons eina banyi; jie atrod to

kie pat kaip mes. Kit kart eidama pro t banyi nusiypsojau prie dur stovintiems angelams. Man neleido eiti, bet a inojau, kad banyia pilna angel.

* * *

Artimiausia ms kaimyn ponia Murtag buvo avi moteris pasakika figra, bet nuolat bardavo mus, kad nevaikiotume ant tvoros. Kartais ji papraydavo mans trumpai priirti vaikus. Vien simintin popiet, kai man buvo atuoneri, ji papra pabti prie vaik, kol su mano mama igers arbatos. Kai jau engiau namus, angelas atsistojo prieais ir tar:

37 P

L o r n a B y r n e

- Viduje bk atsargi.Mane ikart apm baim, nenoriai jau virtuv. Ponia Mur-

tag ruosi, ant virykls burbuliavo puodas. Paklausiau jos:- Paliksite j virti?Ji atsak:- Taip bus geriausia.- Negi neijungsite? - dar pasiteiravau.Ji nesiklaus mans, mat buvo i toki moter, kurios labai

nirta, jeigu nedarai, kas liepta. Virtuvje buvo du vaikai: pramoks vaikioti kdikis ir naujagimis veimlyje. Vos jai ijus nejuia miau valgytis po virtuv. Galins durys urakintos ir raktas jose nekyo.

Staiga tik teljo, ir virykl sprogo. Nesupratau, kas atsitiko, virtuv prisipild dm ir ugnies. Prisimenu, paiupau vaik ir veiml ir pamginau nuvairuoti iki dur koridori. Virykl ir stalas stovjo tarp veimlio ir dur, tad turjau eiti pro liepsnojani virykl. Veimlis buvo labai sunkus, vos j pastmiau. Sugriebusi vyresnij mergyt ineiau sod ir pro al einaniam kaimynui kteljau, kad dega namas.

Parlkiau atgal; namai buvo sklidini juod dm, a isigandau, kad maylis neudust, kol ieisim. Kaimynas atsek paskui mane ir, ai Dievui, jam pavyko istumti veiml.

Vaikai buvo igelbti. Verkdama ir drebdama parbgau namo. Mama su ponia Murtag sdjo virtuvje ir gr arbat - jos nieko negirdjo. Kkiodama ilemenau, kad namas dega, ir jos nubgo gretim sod. Prisimenu, ponia Murtag virpdama ir raudodama apkabino vaikus. Tada pavelg mane ir padkojo. Visas pirmas auktas buvo juodas, bet ugnis nebedeg; kaimynui pavyko j ugesinti.

38 ir

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

* * *

etas deimtmetis Airijoje ekonomikai buvo labai sunkus: stigo darbo, daug moni turjo emigruoti. Ms eima vargo, mama danai sirgdavo ir guldavo ligoninje. Kai jos nebdavo, daras apeldavo, nes ttis neturjo laiko: jam reikjo dirbti ir priirti mus. Nors mes paddavome, jis vis tiek turjo begales rpesi, ir a labai nerimavau. Eidama mokykl kalbdavausi su angelais apie visk, kas vyksta namie. Jie liepdavo man nesijaudinti, tvirtindavo, kad mama pasveiks.

Anksti ryt ttis mus keldavo ir ruodavo mokykl; mes paddavome jam pagaminti pusryius ir sumutinius priepieiams. Su seserimi priirdavau jaunesnius brol ir seseris, tvarkydavome namus ir ruodavome stal vakarienei. Pinig turjom labai maai, be to, prisiddavo ilaid, nes tiui reikdavo autobusu vainti ligonin, todl kai mama sirgdavo, vakariens nevaly davome - gyvenome sausainiais ir sriu.

Balimune mama susilauk dar dviej vaik, berniuk, juos pavadino Kormaku ir Dilonu. Dabar buvome septyni vaikai - visi iki dvylikos met. Gyvenome vargingai. Vienu metu ttis buvo ivyks Anglij dirbti, atrod, kad jo nra mnesi mnesius. Taigi vl neauginome darovi, sodas apl. Guosdavausi angelams, kaip pasiilgau tio ir kaip lidna, kad jam reikjo ivykti.

Niekada neumiriu, kaip vien dien ttis netiktai sugro. Angelai liep man irti pro lang, ir a ivydau j, keliuku traukiant namo su paltu, skryble, nein lagaminu. Pastebjau, kaip graiai atrodo ttis. Turbt maniau, kad jis bus senas, smarkiai pasens nuo tada, kai ijo, bet atrod labai jaunas - toks ir buvo, tik pradjs ketvirt deimt. Neipasakytai apsidiaugiau; kiek kabindama nukriau laiptais emyn ir pasakiau mamai. Kai

r^ 39 ts*

L o r n a B y r n e

ji atidar duris leisti tt, pasislpiau u jos. Tdien visi buvome labai laimingi.

Ttis turjo tuoj pat eiti iekotis darbo, bet jis pradjo kasti dar, ir mes visi jam padjome. Man visada patikdavo padti tiui, mgau auginti daroves, ravti piktoles ir prayti angel, kad padt joms augti. Nepaprastai trokau prisidti daugiau, bet kai esi toks maas, k gali padaryti? Danai verkdavau i nevilties, kad negaliu padaryti daugiau, tik stengdavausi, kad niekas nepamatyt mans besislepianios u sodo pairs.

* * *

Danai aisdavau su vaikais, gyvenaniais kitapus kelio aklagatvyje. J eima buvo didel, kaip ms, ir a labai susidraugavau su vidurine mergaite Alisa, beveik tokio amiaus kaip a. J ttis danai vykdavo Anglij dirbti, ir mama labai sunkiai tris namie ir aplink namus. Ttis sugrdavo kas kelis mnesius, bet kart angelai man pasak, kad kita jo kelion bus paskutin, nes jis ieis Dang.

Labai nulidau. Viskas pasikeit: nebenorjau eiti pas draug aisti j sode. Atitolau, bet stengiausi, kad niekas to nepamatyt, ypa Alisa. Vien dien namie angelai pasak:

- Po keli dien liepsim tau nueiti pas Alis, ir tu tursi paklusti.Po trij dien taip ir vyko. Giliai kvpiau, ijau pro laukujs

duris, perjau keli, engiau pro oninius Alisos nam vartelius ir pabeldiau virtuvs duris gale namo. Atidar Alisos mama. Pasiirjau virtuv: ji atrod tamsesn negu prastai. Ten buvo Alisa ir jos brolis, ji atsigr mane ir plaiai nusiypsojo. engiau kelis ingsnius vid; toliau eiti nebenorjau. Alisa susijaudinusi prane, kad parvyksta jos ttis, ir parvyksta visam laikui, nes pagaliau

^ 40 i r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

gavo darb Airijoje. Ji baisiai jaudinosi. Sutrikau - diaugiausi dl jos, bet irdis verk. inojau, jos tvai seniai tikjosi, kad ttis gaus darb Airijoje ir gals grti namo. Dabar jis gavo darb, bet nebesps juo pasidiaugti. Pakvieiau Alis ateiti pas mane paaisti, nes nenorjau likti pas j.

Prisimenu, vliau tdien nujau banyi ir atsisdusi prie altori papraiau Dievo, ar jis negalt leisti Alisos tiui grti namo ir pasilikti.

T dien, kai Alisos ttis gro, namie tvyrojo diaugsminga nuotaika - ir a diaugiausi dl j. Po keli dien sdjau ant spuokli galiniame j sode, o kiti vaikai aid prieais nam. Staiga dangus persimain, ir angelas tar:

- Atsigrk ir atsimerk.Atsigrusi nam ivydau i dangaus besileidiant netik

tinai ryk viesos spindul, piln angel. T nuostabi vies pavadinau laiptais Dang". Man net kvap ugniau nuo to stebuklingo vaizdo, nuostabios muzikos ir giesmi. Norjau prieiti ariau, bet likau ant spuokli ir palengva lingavau pirmyn atgal.

viesa spindo tiesiai per stog ir apgaub vis nam. Paskui sienos tarytum inyko ir a ivydau lovoje gulint Alisos tt. mona mgino j paadinti. Jo knas guljo ten, bet dvasia buvo kitur - stovjo lovgalyje, o jai i on dar dvi dvasios. Regis, jis painojo tas dvasias - man jos buvo nematytos, bet panaios j, tad spjau, kad eimos nariai atjo padti kelionje. Buvo ir daug angel. Alisos ttis, lydimas dvasi ir velniai j prilaikani angel, eng vies. Maiau, kaip jie kyla tuo nuostabiu viesos spinduliu pro angelus, skambant giesmms ir dangikai muzikai. Alisos ttis ir abi dvasios akimirkai stabteljo, jis pavelg emyn.

Man sustojo laikas; staiga vl atsirado sienos, nebeliko laipt. Alisos mama stovjo tarpdury ir auk vaikus. ie aid prieki

a 41 W

L o m a B y r n e

niame kieme, tik a viena supausi u namo. Ji pavelg pro mane, lyg nematydama. Tada atsigr ir pro oninius vartelius nujo priekin kiem. Sdjau inodama, kad tuoj Alisa, jos broliai ir seserys igirs lidn ini. Jauiausi labai vienia ir nusiminusi, tad paklausiau angelo alia:

- Ar jis gals sugrti j paguosti - bent trumpam? Ypa Alisos, ji taip j myljo ir taip ilgdavosi jo ivykusio.

Angelai atsak:- Taip, jis netrukus sugr ir iek tiek pabus su jais.Pasijutau geriau, giliai kvpiau, nulipau nuo spuokli ir ta

riau angelams:- Gal jau trauksiu namo.Ieidama pro langus girdjau verksm. Pro oninius vartelius

pasukau namo. Namie nieko nebuvo - mama anapus kelio jau guod Alisos mam.

Tai buvo viena graudiausi dien dar tokiame trumpame mano gyvenime: vis laik maniau, kad mamos ir tiai gyvena aminai.

Ketvirtas skyrius

Kodl nuo mans slepiesi?

Vien dien ttis namo parsivar gra, blizgant raudon automobil. Jis atrod didiulis, bet gal tik todl, kad a buvau tokia maa. Ttis pasiskolino j i draugo, nes ruoms vaiuoti atostog - pirm kart mano gyvenime! automobil sukrovme krepius, paskui sulipo tvai ir mes visi septyni vaikai. Keliavome pas senel Mauntanon Klero grafystje u dviej imt kilometr. Atrod, kad vaiavome vis dien, bet a mgavausi kiekviena akimirka: man patiko irti pro lang. Kartais ttis sustodavo, ir mes ilipdavome pailsti, o jei labai pasisekdavo, gaudavome ir led.

Pirm kart pamaiau tio tvus. Jie gyveno jaunimo nakvyns namuose, senel priirjo juos. Prisimenu t pirm dien, kai atvaiavome. Ttis pro didelius, spdingus vartus ir pro sen ark vairavo kiem, paskui pro maesn ark kit kiem. Prieais ivydome milinik sen nam, apsupt akmenini pairi - vliau senel paaikino, kad ten kitados buvo arklids, ia laikydavo irgus ir karietas.

Ttis sustojo, ir mes ivirtome. Apstulbusi pairjau nam. Sugujome vidun, ir mane supaindino su senele ir seneliu. Senelio koja buvo medin; man nuolat pasakodavo, kad jis neteko jos jaunystje kovodamas dl airi laisvs. Seneliai buvo labai netur

^ 43 ts*

L o r n a B y r n e

tingi, bet senelis turjo puik senovin automobil, patvarkyt taip, kad galt vaiuoti su medine koja. T pirm vakar jis parod man i lizdo ikritus kregdiuk; maitino j pipete ir saugojo bat dje. Dar jis buvo rads pauki kiauini ir laik juos iltai, vildamasis, kad isipers. Senelis atrod labai silpnas, susikprins, ir t vakar pastebjau, kad j supanti viesa gerokai blankesn u kit moni. Ji buvo labai silpna, beveik nematoma, bet tuo metu nesukau dl to galvos.

Senel buvo smulkut, daili, elegantika moteris trumpais ilais plaukais. Ji labai sunkiai dirbo, kad jaunimo nakvyns namai bt tvarkingi. Be to, buvo puiki virja ir valand valandas virtuvje kepdavo juod duon, obuoli pyragus ir kitokius skanstus. Ties sakant, senel ir senelis daugiausia laiko praleisdavo virtuvje, kvepianioje vieiais kepiniais, ir man patiko sdti su jais prie stalo, mgautis puoduku arbatos ir rieke iltos juodos duonos.

Didiulis namas buvo nuostabus. Nuo virtuvs drieksi labai ilgas koridorius su daugybe vazon. Vasar, kai ten viedavau, koridoriuje vis laik yddavo vairiaspalvs gls. Jis ved stiklin kambar, jame beveik nieko nebuvo, tik senels gls, bet man ten nepaprastai patiko. Marias laiko praleisdavau jame ne- kuiuodamasi su angelais.

Sodas irgi buvo pasakikas. Ant arklidi kieme lizdus suko kregds, o gale kiemo buvo varteliai - per juos perlipdavau, uuot atidariusi. Varteliai ved sod, jame augo dideli mediai ir kvapnios gls. Bgiodavo triuiai ir skraidydavo paukiai, ir kartais, sddama po dideliu mediu nusvirusiomis akomis, ivysdavau juodojo strazdo lizd ir paukiukus. U sodo plytjo laukai. Man labai patiko sodas, jame jauiausi saugi.

Nuo pat pirmos dienos Mauntanone ilgam ieidavau viena pasivaikioti; ismukdavau, ir niekas nepastebdavo arba niekam

* 44 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

nerpdavo, kad ieinu. Man puikiai seksi likti nepastebtai. Suaugusieji daniausiai elgdavosi taip, lyg mans n nebt. Kartais atrodydavo, kad be mans jiems bt geriau; taip ir nesupratau, ar dl to, kad jauiu, k jie galvoja, ar dl t dalyk, kuriuos met metus girdjau apie mane nekant. Kart, dar bdama kdikis, igirdau kaimyn sakant mamai, kad man pasisek, jog mans neudar ir neimet rakto. Mama nutyljo, negyn mans.

* * *

Nukulniuodavau myli mylias: per pelkes, mikus, pievas, palei anono ups krantus, bet niekada nesijauiau vienia. Vis laik kalbdavausi su alia esaniais angelais, stebjau paukius ir vrelius, klausydavausi j. Bdavo, angelai liepia: Dabar enk labai tyliai, atsargiai." Tai reikdavo, kad tuoj k nors ivysiu. Prisimenu, kaip susiavjau, kai man parod aidiani triuiuk eimyn. Jie nebgo, tad atsisdau prie pat j ir irjau kelias valandas. inau, kai kuriomis dienomis sukardavau kelias mylias, bet n karto nepasiklydau ir neatsitiko jokia nelaim. Kai dabar prisimenu, kaip keliavau: kirtau kelius, bridau per upes ir pelkes, traukiau per laukus, kuriuose gansi galvijai, stebiuosi, kad man niekada nieko nenutiko. Bet atsakymas aikus: Dievas ir angelai ne mane ant rank. Angelai prajuokindavo ir pra- virkdydavo, jie buvo geriausi draugai, koki tik galima panorti; man jie buvo viskas.

Vien dien ismukau i nam, ijau pro vartelius, tada lyg i po emi idygo angelas ir sugrieb mane u rankos.

- Eime, Lorna, tau kai k parodysim, inom, kad tau tai patiks.Eidama per lauk atsigriau angelus ir juokdamasi suukau:- Lainams, a aplenksiu jus!

45 ^

L o r n a B y r n e

Pasileidome kiek kojos nea, ir a pargriuvau. Prasikirtau kel ir pravirkau.

- Ne taip jau baisiai ir skauda - ia tik menkas brimas, - tar angelai.

- Hm, - numykiau, - jums is brimas menkas, o man didelis. Peri. Suprantat, man peri!

Jie tik nusijuok ir tar:- Nagi, kelkis, mes tau kai k parodysim.Taigi atsistojau ir netrukus, inoma, umirau skaudant kel.

Kai jome per laukus mik, jie liep siklausyti. Itempusi ausis tolumoje igirdau daug gyvn.

- Ko turiau klausytis? - paklausiau.- Klausykis vieno gyvno. Atskirk visus garsus, kol girdsi tik

vien, - tar angelai. - Taip paaugusi imoksi geriau girdti mus.Taigi eidama per mik atskyriau visus garsus, sulig kiekvie

nu ingsniu po kojomis trakteldavo em. Po kiek laiko painau vairius paukius: iulbjo virblis, karetait, kikilis, juodasis strazdas ir daug kit. I giesmi atskyriau paukius ir galjau tiksliai pasakyti, kur jie yra; taip pat ir gyvnus. Kai mane mokydavo angelai, labai greitai visk perprasdavau.

Staiga sustojau ir tariau:- Girdiu riksm, ar apie j kalbjot? Atrodo, lyg kas verkt.Toliau ingsniavau per mik; mediai darsi auktesni, vis la

biau temo, ir a suukau:- O, angelai, ia per tamsu, ar negaltumte paviesti?- Nebijok, - atsak jie, - eik ten, kur girdi verksm.Taip ir padariau, sekdama paskui gars atsidriau proskyno

je. Sustojau, siklausiau ir vl igirdau verkiant - labai arti. Garsas sklido man i deins, tad engiau ten, kur augo dygs krmai. Apsidraskiau kojas ir rankas. Verksmo nebegirdjau, tad iekoti

^ 46 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

tapo sunkiau. Saul viet man j nugar, o tarp gervuogi ir kit krmokni buvo tamsu.

- Angelai, a nieko nematau, - pasiskundiau.Tai tarus, po mediu usiieb viesel.Vienas angelas tar:- Pavelk t vies prie medio, kur auga dygiakrmis, ten

kai k rasi.Radau. Tai buvo pauktis, ne paprastas sparnuotis, o plr

nas - vliau suinojau, kad tai pauktvanagis. Turbt jis buvo baisus ir suvargs, bet man atrod graus. Pakliau j ir pavelgiau aukt med, i ia jis veikiausiai ikrito; nieku gyvu nebiau galjusi lipti ir j kelti. Kai pauktis sujudjo, pamaiau, kad jis sueistas - kojos persuktos, kreivos, kaklas pjautas - tikriausiai persir krisdamas. Angelai paaikino, kad tvai jo nenorjo, todl imet i lizdo.

- Tai Dievo dovana tau, - tar angelai. - Rpinkis juo per ias atostogas ir kit vasar, bet paskui jo nebepamatysi.

Kartais angelai man prinekdavo nesuprantam dalyk, bet vis vien jais tikjau. Taigi pasimiau paukt ir grau namo per mikus ir laukus. Suradau sen skrybl ir d gyventi paukiui.

Mano pauktis pamau stiprjo, bet negaljo vaikioti, todl j visur neiodavausi. Jis nemokjo ir gerai skristi, nes negaljo nutpti ant koj. Mes su tiu mtydavome j vienas kitam, taip imokme iskleisti sparnus ir iek tiek paplasnoti.

Penti j irgi buvo sunku, nes reikjo alios msos, o a neketinau eiti ko nors udyti. inojau, kad msa turi bti vieia. Dar sunkiau buvo dl to, kad pauktis kaskart sulesdavo tik ma gaball. Tvai nedav man n skatiko, n puss skatiko nupirkti paukiui msos, tad tariau angelams:

- Js pridarte man vargo.

^ 47 r

L o r n a B y r n e

Prisimenu, su eima nujome Kilalu u keli kilometr. Neina paukiu engiau msininko krautuv ir pasakiau jam, kad man reikia alios msos, bet neturiu pinig. Man nepatiko elgetauti, bet msininkas buvo labai malonus, pasil ateiti bet kada per atostogas ir paadjo duoti paukiui alios msos. Atrodo paprasta, bet taip nebuvo - tvai net neturjo pinig benzinui i Mauntanono nuvaiuoti Kilalu.

Nesupratau ir dabar nesuprantu, kodl tvai nepadjo man auginti paukio - vis dar jauiu nuoskaud. Nepastami mons j maitino, o tvai ne. Kai mama gamindavo valg, papraydavau alios msos, bent auktelio - ji tik numykdavo. Mielai biau atsisakiusi savo porcijos ir atidavusi j paukiui, bet ji neleido, taigi atsidriau tokioje padtyje, kad teko prayti imaldos. Jauiau, kad jei paukt augint kuris nors i mano broli ar seser, jis bt aprpintas. Buvo labai sunku. Bet pauktis kakaip pramito ir atsigavo.

Vien dien, kai buvo lidna, Hosas tar:- Mes inom, kad tau kartais spaudia ird, tu tokia mayt,

bet atmink, kad Dievas tave sukr kitoki, ir taip bus vis gyvenim. Tavs laukia ypatingas udavinys.

Atsakiau:- Bet a to visai nenoriu. Kodl Dievas negaljo pasirinkti ko

nors kito?Hosas tik nusijuok ir tar:- Kada nors pati suprasi.- A bijau, - suukau. - A tuoj verksiu.- Teks verkti, - tar Hosas, - nes tavo aar reikia sieloms i

sivaduoti.Anuomet nesupratau, apie k jis kalba.

a 48 S

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

* * *

Senel, kaip ir daugelis kit, man, kad esu protikai atsilikusi, tad retai su manimi kalbdavosi. Bet vien dien ji isipasakojo, ir a daug suinojau apie j ir savo eim. Ji papra mans padti sutvarkyti ir ivalyti jos kambar - dar niekada nebuvo to praiusi. Jos kambaryje buvau gal tik por kart, galjau apsivalgyti, bet man neleido nieko liesti. O dabar ji papra padti nuvalyti dulkes!

Senel dav skudurl ir papra nuluostyti stal, pati tvark sekcij, atsargiai m i jos brangius daiktus ir val. Maiau, kaip ji pam nuotrauk dideliuose ovaliuose rmuose, ir pajutau i jos sklindant stipr lides. Turbt pajuto, kad iriu j, nes atsigr, atne man nuotrauk, atsisdo ant didels, senos, auktos lovos ir papleknojo prie savs. Usiropiau ant lovos ir nukoriau kojas. Ji parod grai sen nuotrauk, joje buvo maa, madaug mano amiaus mergait apdriskusia suknute, basomis kojomis, isitariusiais plaukais. alia jos tupjo berniukas, jis lazdele mai purv ir balutes.

- ia du mano vaikuiai, juos pasim Dievas, dabar jie Danguje su Juo.

Tai tariant, jos akys prisipild aar. Pasakiau jai:- Tu vl pamatysi juos, juk inai, senele?- Taip, Lorna, - atsak ji, - tikiuosi netrukus juos ivysti.Paklausiau, kas jiems atsitiko. Ji papasakojo, kad eima nepa

prastai skurdo, ir maasis berniukas, vardu Tomis, susirgo tikriausiai dl to, kad negavo tinkamo maisto. Kai ji pasakojo, jauiau sielvart ir didel sunkum. Mergytei gerklje atsirado auglys, ir senelis j dviraiu myli mylias ve i Viklou, kur jie gyveno, ligonin Dubline. Vis dlto didiuls jo pastangos nujo veltui; mergait mir gydytojams nespjus atlikti operacijos. Senel pasak,

3} 49 r

L o m a B y r n e

kad irdama tamsiaplauk grauol mano tt susimsto, kaip bt atrods suaugs Tomis, o matydama mane ir mano seseris splioja, kokia bt buvusi jos dukra Mer.

- inau, kad vien dien vl laikysiu juos glbyje, ir laukiu nesulaukiu tos akimirkos, - prisipaino ji.

Jutau, kaip jai skauda ird dl to, kas atsitiko jai ir jos vaikams.Paskui ji nei i io, nei i to tar:- inai, Lorna, nebijok. Dvasios negali tavs sueisti ar kaip

nors kitaip nuskriausti. Net jeigu bijai, tereikia sukalbti trump maldel: Jzau, Marija, myliu Jus, gelbkit sielas." Ji nusiypsojo ir daugiau niekada apie tai nekalbjo. Mielai biau jai papasakojusi, k maiau, pasidalijusi su ja skausmu ir diaugsmu, paklaususi, k ji regi ir jauia, bet angelai udraud. Vis laik jutau, kad senel supranta, jog regiu daugiau negu kiti mons, bet ji man nieko nebesak. Pakilusi nuo lovos toliau luost dulkes, o kai baigm, ijo i kambario. Nusekiau paskui j ir udariau duris.

Senel sugro virtuv, o a nujau voni ir miau melstis.- Ai tau, Dieve, ai jums, angelai. Gal galtumte padti

mano senelei - jai lidna ir skaudu.Vliau t vasar daugiau suinojau, kas atsitiko Merei. Buvo sau

lta popiet, ir senelis arklidje blizgino automobil. kiau nos, senelis papra atneti puoduk arbatos. Kai grau, pakviet prissti prie jo kieme. Sdjome ir irjome, kaip kregds neioja lizdus maist savo mayliams. Buvo labai neprasta itaip sdti alia senelio. Vienintel kart su juo kalbjausi pai pirm dien, kai padjau penti kregdiukus. kart buvo kitaip. Paklausiau angel:

- Kas vyksta?- Tiesiog klausykis, - atsak jie, - jis nori papasakoti tau apie

Mer ir kaip ve j ligonin.Senelis m porinti.

ar 50 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

- Buvo varbi diena, bet viet saul; senel ruo Mer kelionei. Ji prastai jautsi, mes inojom, kad j reikia skubiai guldyti ligonin. Taisydamas dvirat drebjau, supratau, kad jis neitvers ilgesns nei trisdeimties kilometr kelions, bet kito bdo nuvaiuoti nebuvo - aplink niekas negaljo pagelbti, niekas neturjo arklio ir veimo, niekas mans nelydjo.

Tada nusiypsojo man.- Lorna, tu pirmas mogus, kuriam tai pasakoju. Maiel su

sumutiniais, obuoliu ir kanistru vandens pririau prie upakalins sdyns, - toliau kalbjo jis. - Nuogstavau, kad Mer nemirt vaiuojant. Apkabinau tavo senel; ji verk, kad negali vykti kartu, nes turi rpintis tavo tiu ir dde, dar visai kdikiais. Pamiau jai i rank Mer ir nusineiau prie dviraio. Usodinau j ant rmo, prisiglaudiau prie krtins ir nuriedjau. Net negaljau atsigrti ir atsisveikinti su tavo senele. Buvo labai sunku vaiuoti medine koja su Mere glbyje - daugiau spyriausi koja negu myniau. Nuvaiavau ilg keli. Daug kart sustojau ir girdiau Mer nuo savo pirt - ji negaljo valgyti ir net gerai atsigerti, nes jeigu gumulas gerklje bt sujudjs, ji bt mirusi. Po keli valand - apie pietus - pasijutau alkanas, tad sustojau, suvalgiau sumutin ir atsigriau vandens. Dar iek tiek pamyniau, bet galiausiai prakiuro ratas. Paliks dvirat nete nusineiau Mer. Laikiau j priglauds, jutau, kaip tuksi irdel, kaip negiliai ji kvpuoja. Tik sutemus pasiekiau ligonin. Ten i kakur inojo, kad mes atvykstame. Ulipau laiptais iki dur ir iseks nebegaljau n ingsnio engti. Sesel prijusi pam man i rank Mer. Nenorjau jos paleisti. Atsisds ant kds laukiau, kol atjo gydytojas ir prane, kad rytoj i pat ryto j nuve operacin.

Senelis pavelg mane aarotomis akimis.- Jie nespjo!

^ 51

L o r n a B y r n e

Veant Mer operacin, gumullis jos gerklje sujudjo, uspaud trachj, ir ji uduso. Senelis atsigr j mane ir tar:

- Pasidariau labai piktas - prarads Tom, paskui Mer lioviausi tikjs Diev. Tavo senelei su manimi buvo labai sunku.

irdama senel, jo skruostais riedanias aaras prieais j ivydau stovinius Mer ir Tom, jie ties rankeles ir liet jo aaras. Pasakiau jam, k regiu.

- Seneli, neverk, Mer ir Tomis dabar su tavim.Jis stipriai apkabino mane ir kkiodamas papra:- Geriau niekam nesakyk, kad tavo senelis verk.- Nesijaudink, - tariau ir nusiypsojau jam.Tuo metu angelai sukudjo man aus:- Tai paslaptis.Paadjau seneliui:- Niekada niekam nesakysiu.Ir niekam iki iol nesakiau.Mudviem nekantis, viesa aplink senel tapo rykesn, kaip

kit moni. Supratau, kad skausmas ir pyktis dl dviej vaikui mirties j padar tok nelaiming, ugniau gyvenimo diaugsm. Senelis atsistojo ir gro arklid blizginti automobilio. Tarsi n nebt su manimi kalbjsis. Jis vl atvirto save, viesa iblso, ir jau daugiau nebemaiau tokios vaiskios aureols.

i istorij igirdau labai maa, bet supratau, kad vl dirbu angelams, kart padedu jiems guosti senel.

* * *

Man labai patiko vasara Mauntanone ir a tikjausi, kad kitmet vl galsime ia atostogauti. Metai prabgo greitai, ir, dienoms ilgjant, nekantriai laukiau atostog, kai galsiu grti Mauntanon.

a 52 ir

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

Bet kart mes apsistojome ne pas senel. Pravaiavome senels namus, Mauntanono kaim ir sustojome jo pakratyje, prie didelio namo su sulaukjusiu sodu. Namas buvo beveik visai tuias - regis, jame stovjo stalas, pora kdi ir virykl, bet n viename kambaryje nebuvo lov. Mums tai nerpjo; nusprendme, kad tai smagus nuotykis, ir sugulme ant grind miegmaiiuose.

T vasar, kai gyvenome tuiame sename name, miela senut Sal padovanojo mano tiui ems sklypel prie Mauntanono. Jis buvo auktai kalnuose ir sunkiai prikopiamas kaln keliuku, bet man labai patiko. Sklypas buvo prie trobels, kurioje gyveno pati Sal. Trobels durys, kaip prasta kaime, buvo i dviej dali, virutin visada bdavo atidaryta. Ji igirsdavo mus ateinant ir stovdavo plaiai ypsodamasi, kartais ant rank laikydavo kat. Ji labai mielai mus priimdavo, pavaiindavo arbata su sausainiais ir obuoli pyragu. Man patikdavo sdti su ja prie stalo, gerti arbat ir klausytis istorij apie jos vaikyst Klero grafystje. Ji diaugdavosi ms draugija, ir kai kelias valandas pasiklausiusi pakildavau eiti, praydavo vl usukti ir paraginti mam su tiu j aplankyti.

Sal auktai kalnuose jautsi labai vienia, todl ir padovanojo mano tiui t sklypel prie vart - vylsi, kad jis ten pasistatys namel, ir ji turs draug. Ji sakydavo man, kad gal vliau atvaiuosiu ir apsigyvensiu ten su vaikais. Atuoneri met ne vaikai galvoje, tad a tik kikendavau.

Sal turjo daugyb kai ir visur knibdjo kaiuk - ji tvirtino, kad jie palaiko jai draugij. Vis dlto nors ir pilna kai, trobel buvo varut varutl. Kambariai prigrsti bald, bet ant j n dulkels, n popieri krvels, visada kvepdavo vara ir dvelkdavo jaukumu.

Sal labai myljau, man patiko tos vaikysts vasaros vienags maoje jos trobelje; patiko tas kalnas ir naktys, kai miegodavo

"3T 53 w

L o r n a B y r n e

me lauke palapinje, alia degant lauui ir baujant peldoms. Mano paukiui, inoma, naktys kalnuose irgi labai patiko. Jis paaugo ir sutvirtjo, tik buvo keista, kad tuo dideliu tamsiu snapu n karto nekirto man pirt ir neapdrask ilgais nagais. Vien popiet, kaip danai darydavau, pasimiau j ir ijau pasivaikioti. Nusineiau j apie pusantro kilometro iki senels nam ir aprodiau sodus.

Mums einant alia pasirod angelas Mykolas, ir mes kartu pavaikiojome po sod. Nematomi perjome senels virtuv ir valgomj (kartais angelai padaro taip, kad mons mans nepastebt) ir ijome gra vies koridori su nuostabiomis glmis ir dideliais langais.

- Tavo pauktelis iaugo didelis ir stiprus. Tu nedavei jam vardo? - pasiteiravo Mykolas.

- Ne, jam nereikia vardo, - atsakiau. - Mano pauktis yra tiesiog Meil.

Mykolas pasiirjo mane ir tar:- Kada nors tu suprasi, kodl j pavadinai Meile.A tik pavelgiau j. Mykolo akys buvo tokios vaiskios, kad,

atrod, galiu irti myli mylias gilyn, tarsi keliauiau ilgu ilgu keliu; tarsi neriau per pat laik.

Pauktis visada bdavo su manimi. Nemanykite, kad bent akimirkai j umirau. Paskutin atostog dien su tiu kopinj ome po kalnus. Pasistatme palapin ir usikrme lauel, nors buvo grai saulta diena. Lidna velgiau savo paukt. Kai j suradau, angelai pasak, kad po i atostog jis nebegr su manimi namo.

Stovjau prie palapins laikydama j ant rank ir velniai nekjausi.

- Ir kaip a be tavs gyvensiu? Labai tavs ilgsiuosi.Ttis pasiauk mane ir pasil:

n 54 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

- Ei, Lorna, paukiui reikia dar pamanktinti sparnus.Lidna pakliau j. Jis buvo linksmas, plasteljo sparnais ir gar

siai klykteljo.Ttis suuko, ir a pametjau paukt auktyn. Ttis sugavo j,

pauktis suplasnojo jam ant rank. Ttis met j man. Bet, nulks tris ketvirius kelio, knelis nukrito ant ems. Mano paukio nebeliko! Jo dvasia iskrido - sparnai atrod miliniki, o jis pats auksinis. Pauktis atsigr mane, jo akys buvo viesios ir ypsojosi. Tai buvo ne paprastas pauktis, o Dievo ir angel dovana.

Jauiausi ir laiminga, ir lidna. Diaugiausi dl paukio - dabar jis tapo tobulas ir nard kaip erelis, bet a inojau, kad man jo labai stigs.

Ttis susijaudins prilk prie mans.- O, Lorna, atleisk, inau, nenorjai, kad pauktis dar skraidy

t, jautei, kad jis nebegali.- Viskas gerai, viskas gerai, - murmjau.Ttis labai nusimin, pasijuto kaltas, bet a negaljau jo pa

guosti, negaljau pasakyti, kad taip nutiko ne dl jo kalts.Mykolas kalbjo labai aikiai.- Nieku gyvu nesakyk jam. Lorna, tu kitokia, jis regi tik kn

ant ems. Jis nesupras. Negi neinai, kaip sunku mogui suprasti Diev?

Maldavau:- Mykolai, tiui taip skaudu.- Ne, negalima jam sakyti, - nukirto angelas. - Kada nors jam

bei t papasakosi, bet ne dabar. Nesijaudink, mayle. - Mykolas guosdamas vis laik mane vadindavo mayle".

Mes su tiu daugiau nebesikalbjome apie nugaius paukt, bet, manau, jis dar ilgai jautsi kaltas.

m 55 ^

L o m a B y r n e

Vien sault dien pdinau keliuku i tui nam pas senel ir ypsojausi pati sau. Jauiausi nepaprastai stipri ir pasitikinti savimi, nes inojau, kad netrukus nutiks kai kas nepaprasta. Angelai man liep toliau eiti ne keliuku, o per laukus. Perlipau per vartus, o kai jau aukta ole miko link, Jis pakedeno man plaukus.

Jis - nepaprasta btyb, pernelyg didinga apsireikti kniku pavidalu. Kai Jis alia, atrodo, kad aplink verpetu sukasi galinga jga. Jis turi prot pakedenti man plaukus, ir nuo to ima dilgsti vis kn. Kai Jis alia, jauiuosi ypatinga ir labai gera.

Vaikystje neinojau, kas Jis toks, tik supratau, kad Jis visai kito rango btyb.

- Tu ia! - patenkinta nusijuokiau.- A niekada nepasitraukiu nuo tavs, - atsak Jis. - A visada

su tavim. Negi neinai? Negi nejauti mans? A danai pakedenu tau plaukus. Kodl slepiesi nuo mans?

Jis buvo teisus: tikrai nuo Jo slpiausi - net ir dabar kartais taip pasielgiu, nes Jis labai didelis ir galingas. Prisimenu, pasisukau ir pajutau, kad mano kairje kartu su manimi juda stipri galia. Atsakiau:

- Tu toks didelis, o a tokia maa.Jis nusijuok ir tar:- Loma, nebesislpk. Eime pasivaikioti, a tau padsiu nebi

joti to, k turi atlikti iame gyvenime.Prijome mik. Medi properoje, pro kuri buvo matyti

eeras, stovjo sena medin trobel, ir mes ten susdome saulje pasinekti.

- Juk inai, kad a bijau, - tariau Jam.- Lorna, tau nra ko bijoti, a neleisiu, kad kas nors atsitikt, -

paadjo Jis. - Tu reikalinga monms ir j sieloms, o jie reikalingi man.

3T 56 l1

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

- Kodl a? - pro aaras paklausiau.- Kodl ne? - atsak Jis. - Nesvarbu, kad tu vaikas - inai

daugiau u kitus mones iame pasaulyje. Tu mano mogikasis angelas, tau skirta padti monms ir j sieloms. Nebijok verkti, mayle, mano Meils Paukteli.

Pavelgiau j J.- Kodl mane vadini Meils Paukteliu? - paklausiau.- Tu nei meil, kaip tavo maasis pauktelis. Tu esi tyra siela,

mano meils pauktelis - man tavs reikia, ir reikia kitiems.- inai, man nepatinka bti kitokiai negu visi vaikai, - grau

diai atsakiau.Jis nuluost man aaras.- Lorna, juk inai, kad a visada alia. - Jis stipriai apkabino

mane per peius.Abu drauge perjome mik ir per laukus pasiekme senels

namus. Staiga Jis dingo. Mama jau buvo pas senel, padjo kepti obuoli pyrag ir ruoti vakarien. Stebjau jas ir klausiausi - tai buvo nuolatin mano veikla. Visada leisdavau nekti kitiems, o pati klausydavausi ir girddavau, ko jie nepasako, k nori pasakyti, k slepia irdyje: diaugsm, laim ir skausm.

Mauntanone praleidome keturias ar penkias smagias vasaras, bet kai man sujo vienuolika ar dvylika, senel itiko irdies priepuolis ir ji nebegaljo dirbti savo darbo, todl isikraust i t nam. Daugiau per atostogas Mauntanon nevaiavome.

Ir Sals nebepamaiau. Po daugelio met man prane, kad ji mir vienui viena savo trobelje kalnuose, bet a inau, kad ji neliko viena, kartu buvo angelai. Mirus mano tiui, niekas neberado rodym, kad ta em priklauso jam, tad mes n vienas negyvendinome tio svajons ir nepasistatme ten nam.

Penktas skyrius

Elijas

Gyvenime man buvo duota daug regjim. Kai man sukako deimt, vaikiojau po laukus palei up, ir angelai tar:

- tai ia mes sutiksim Elij.- Kas tas Elijas? - paklausiau.Nusijuokiau i vardo; tokio dar nebuvau girdjusi ir pamaniau,

kad jis skamba graiai.Bet angelai nesijuok.- Elijas tau kai k parodys. Lorna, pasistenk siminti, nes tai

tavo ateitis.I kito kranto per up prie mans eng angelas. Sunku j apib

dinti; jis buvo rusvas - gintaro spalvos su rausvu atspalviu - ir neapsakytai graus. Atrod, kad jis spindi. Ilgi drabuiai graiai pleveno, o kai jis pakeldavo rankas, rankovs taip nuostabiai sukrisdavo, lyg bt jo dalis. Net Elijo veidas atrod tos paios rausvo gintaro spalvos.

Susiavjusi stebjau Elij einant per up; jis artjo prie mans, bet kojomis neliet vandens.

- Ar a taip galiau? - paklausiau.Jis tik nusijuok.Pakrant buvo nelygi, apaugusi dideliais ols kupstais. Elijas

pasil man atsissti, pats sitais alia ir nusiypsojo.

ar 58 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

- Diaugiuosi, kad neisigandai mans, - tar jis.- Ne, man prane, kad tu ateisi, - atsakiau.Apsivalgiusi pamaiau, kad angelai, paprastai bdav su ma

nimi, pradingo, liko tik angelas sargas.- Kodl jie visi pasitrauk? - pasidomjau.- Jie trumpam ijo, - atsak Elijas. - Lorna, dabar a palaiky

siu tave u rankos.Jis padav man rank, a djau j savo platak. Pasijutau

taip, lyg mano plataka bt paskendusi jame, tapusi jo dalimi.- Nenoriu, kad bijotum, - tar jis, - nes nra ko baimintis.

Parodysiu kai k, kas tavs laukia suaugus, kai k, kas tau nutiks.- Kam man dabar tai inoti? - paklausiau.Jis neatsak, tik tar:- Tu ivysi vien mog, ir mes tau apie j papasakosim.Tada tarytum atsitrauk uuolaida, ir a prieais save vidury

ups pamaiau didel, plat ekran. Regjime maiau takel tarp medi; pati sdjau takelio gale, i tolybi tarp medi mans link jo mogus. Pavelgiau Elij ir pasiskundiau:

- Nelabai matau.- irk! - paragino jis.mogui priartjus pamaiau, kad tai itin auktas jaunas rus

vaplaukis vyras. Kiek irjau, jis buvo labai graus. Tada Elijas vl prabilo:

- Dabar gana aikiai j matai.Atsigriau greta sdint angel ir linkteljau.- irk toliau, - paliep jis. - Mes norim, kad tu prisimin

tum, kaip jis atrodo. Daugiau tau jo nerodysim, tik turiu pasakyti, kad u io jaunuolio tu iteksi. Po daugelio met sutikusi j atpainsi i regjimo - bet pirma turi uaugti!

^ 59

L o m a B y r n e

Sukikenau i minties, kad galiu pamilti arba itekti, ir paklausiau Elijo:

- Ar jis jau dabar toks didelis?- Ne, - atsak is. - Jis dar berniukas, por met vyresnis u

tave. - Elijas pasakojo toliau: - Tu su juo bsi labai laiminga - jis myls tave, tu irgi j mylsi. Bus pakilim ir nuosmuki, gero ir blogo. Susilauksite sveik vaikui, jie visi bus ypatingi, bet galiausiai tau teks j priirti, ir Dievas nepaliks jo aminai su tavimi. Js kartu nesulauksite senatvs.

Atsigriau, pairjau j ir paklausiau:- Elijau, k reikia, kad tursiu j priirti?- Jo sveikata bus ne per geriausia, - atsak Elijas. - Vien dien

j dar visai jaun pasiims Dievas.- A visai nenoriu to inoti, - suukau.Bet Elijas aikino:- Lorna, nesiusk, mes tik norim, kad tu prisimintum. Mes tave

ruoiam ateiiai, kad btum stipri. Pagalvok, kiek meils ir laims patirsi. Tik pavelk, koks jis graus - pati taip sakei.

Pasiirjau ir pritariau:- Taip, jis avus.Regjimas dingo, ir Elijas paklaus:- Ar prisiminsi?- Taip, - atsakiau, - prisiminsiu. inosiu, kad jis neliks ami

nai su manim ir kad tursiu j priirti.Vl atsisukau Elij ir, nors buvau dar maa, paadjau:- Bsiu stipri.Elijas vl pam mane u rankos, tada atsistojo, ir mes kartu

nujome. Po kiek laiko jis sustojo ir pasak:- Kol kas apie tai per daug negalvok. Pasidk i mint atoki

smegen kertel, o kai tai nutiks, prisiminsi.

60 ^

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

Paskui Elijas inyko, o regjimas, inoma, vien dien isipild. Raydama i knyg papraiau angel daugiau papasakoti apie Elij, jie pasak man, kad jis Senojo Testamento pranaas - angelo siel turintis mogus.

* * *

Mano eima Dublino savivaldybje stovjo eilje gauti socialin bst. Vyko nuomi kova, bet gal gale ilgai pralauk gavome isinuomoti nam Edenmore. Tai buvo dailus kotedas naujutliame keli imt nam kvartale. Visi kotedai buvo daugma vienodi, su trimis miegamaisiais ir maais kiemeliais prieais nam ir u jo. Netoliese buvo kitas kvartalas, tik dar nebaigtas statyti, tad aplink drieksi laukai. ia visi buvo naujakuriai, dauguma pirm kart sikr nuo- savuose namuose, prie tai gyven su tvais arba senuose daugiabuiuose Dublino centre. Aplinka buvo draugika, ji ikart patiko man.

Taigi pagaliau apsigyvenome name - nors ir ne nuosavame. Reikalai gerjo, bet tvams vis dar buvo labai sunku. Ttis dirbo didelje kuro kompanijoje iveiotoju, tai buvo sunkus fizinis darbas, trukdavs daug valand, o mama ieidavo naktin pamain vietiniame okolado fabrike. Kas vakar po pamok mama mums paduodavo vakarien, o tada vyresnlius palikdavo priirti jaunesnij, kol gr ttis - daniausiai tai bdavo vlai.

Edenmoras buvo toli nuo Balimuno, todl visi turjome pereiti nauj mokykl ir susirasti nauj draug. alia mokyklos nebuvo, tad kas ryt turdavome sukarti tolim keli per gyvenamj nam kvartal sen kaim, paskui pro banyi pagrindin keli. Mano klas buvo anktame surenkamame namelyje. Suolai stovjo taip sugrsti, kad ryt tekdavo sprauste spraustis prie savojo - galima sakyti, tekdavo ropoti per bendraklasius.

Ui 61 B?

L o m a B y m e

Edenmore jauiausi labai laiminga; artim draug neturjau, bet daug laiko praleisdavau su kaimynais OBrajenais. Mano numyltin j eimoje buvo nuostabi vokiei avigani veisls kal an. Tris kartus per savait vesdavau an pasivaikioti ir per vien tok pasivaikiojim sutikau ypating angel.

J pavadinau Medi angelu, nes jis visada pasirodydavo medyje. Regjau j daug kart ir dar dabar kartais ivystu. Jis yra vis sivaizduojam smaragdins alios, smaragdins geltonos ir smaragdins oranins atspalvi - spalvos pasakikos. Atrodo, kad jis yra kiekvienoje medio dalyje, ir vis dlto j aikiai matau. Jo plaukai banguoti, o kai juda, juda kiekviena kno dalis; akys tviska kaip aukso dulks. Angelas itiesia rankas mane ir medis pajuda kartu su juo. Daug kart kalbjausi su juo - jo balsas panaus nares, regis, lama medio lapai.

Prisimenu, vien dien vaiktinjau su ane. Perjome lauk, ir a jau ruoiausi apsigrti, bet an sustojo ir m loti ant didelio medio kairje. Pavelgusi med nieko nepastebjau; nusijuokiau i ans ir paklausiau:

- Ko gi ia skaliji?Ir tada ivydau j. Ten stovjo Medi angelas - an j pamat

pirma. Tai prisiminusi prajunku. aviuosi, kad gyvnai taip lengvai pastebi angelus.

* * *

Kartais pakeliui i mokyklos namo su kitais vaikais paaisdavau karjere. Vien dien uuot aidusi prijau prie netoliese stovinio vienuolyno varteli. Ten mums drausdavo eiti, bet a pakliau sklst ir murkteljau vidun. Ivydau darus ir vaismedi sodus; ia atrod taip jauku, kad nieko nebijojau. Vaiktinjau ir stebjau

^ 62 r

A n g e l a i m a n g l o s t o p l a u k u s

vienuolius rudais drabuiais, trisianius daruose. Jie nekreip mane dmesio, tarsi nematyt. Atsisdau ant seno medio kamieno ir irjau juos.

ia tikrai buvo venta vieta, vieta, kur sukalbta daug mald. Visi vienuoliai skaisiai vytjo ir buvo labai vars - ne tik j knai, bet ir sielos. Dirbdami jie meldsi, ir a pastebjau, kad angelai meldiasi drauge. ia jauiausi labai rami; trokau pasilikti, bet galiausiai angelai mane itemp. Jie vis ragino grti namo, kad nesijaudint mama. Padariau kaip liepta. Nors jau temo, angelai paviet keli. Kai grau, mama jau buvo ijusi darb, tad ivengiau nemalonum.

Per tuos metus vienuolyne apsilankiau maiausiai dvylika kart. Tik vien, paskutin syk mane ukalbino vienuolis. Jis skyn agrastus, o a prijau ir atsistojau alia. Vienuolis vytjo, prie jo stovjo taip pat apsirengs angelas. Jis pavelg mane - buvo labai jaunas - ir pasisveikino:

- Labas.Paklausiau, kuo jis vardu. Jis atsak ess Paulius. Kalbjo labai

tyliai. Paskui paklaus mano vardo, ir a prisistaiau.Jis pasil agrast ir pasiteiravo, kodl ia taip danai usuku.

Atsakiau jam:- Pasiirti, kaip js visi meldiats. Man reikia js mald.- Lorna, a visada u tave melsiuosi, - atsak jis.Atsisveikinau inodama, kad vienuolyn nebegriu.

* * *

Viena mgstamiausi mano ivyk etadienio ryt bdavo vykti su mama apsipirkti. Vykdavome Mors gatv, judri turgaus gatv, Dublino centre abiejose pusse apstatyt prekystaliais, u

63 ts*

L o r n a B y r n e

j moterys su rykiu Dublino akcentu garsiai sil savo prekes. Traukdavau paskui save pirkini veiml, o mama rinkdavosi vaisius ir daroves.

Vien etadien, kai sukome Mors gatv, angelas trkteljo mane u peties ir sunabdjo aus:

- Praleisk mam priek, ji nepastebs.Pasitraukiau du ingsnius atgal, o mama jo tolyn, apirin

dama parduodamus vaisius ir daroves. Kai sustojusi apvelg