V I LN I US 2012

© Aidas Kelionis, 2012© Viršelis, Vaiva Lingytė© Leidykla VAGA, 2012

ISBN 978-5-415-02237-3UDK 821.172-31 Ke71

Mums iš esmės nepriklauso niekas, išskyrus praeitį.

evelyn waugh s u g r į ž i m a s į b r a i d s h e d ą

9

pirmas

Nors buvo jau kovo mėnesio pradžia ir saulė kasdien vis ilgiau kybojo danguje, nuo jūros vis dar pūtė ledinis vė-jas. Kazimieras sėdėjo ant molo ir žiūrėjo į šėlstančias ir pu-tojančias bangas. Šalti gūsiai skverbėsi per striukę, lindo po megzta kepure, versdami žvarbti visą kūną. Kai prastai jaus-davosi, turėdavo rūpesčių ar kai laukdavo svarbus įvykis, jis beveik visuomet traukdavo į pajūrį. Čia kelias valandas pasi-vaikščiodavo, galiausiai prisėsdavo ant molo. Po to galva tap-davo šviesesnė, visos negandos ir kliūtys atrodydavo ne to-kios sunkios ir sudėtingos. Buvo sekmadienio popietė, rytoj anksti Kazimiero laukė seniai ir kruopščiai planuota kelionė į gimtinę, kurioje nesilankė penkerius metus. Savo žmoną Kazimieras po truputį sutaikė su mintimi, kad šiemet vie-nas mėnesiui važiuos į tėviškę. Užduotis nebuvo labai sunki, nes abu neblogai sutarė ir gerbė vienas kitą, kiek tai įmano-ma kartu pragyvenus beveik dešimt metų. Kiek pasėdėjęs ant molo, Kazimieras atsistojo, pamankštino sustingusias kojas, pavaikščiojo pirmyn atgal ir neskubėdamas patraukė į senąją perkėlą. Pasiekęs ją, užsuko į kavinę, išgėrė puodelį juodosios arbatos ir penkiasdešimt gramų brendžio. Kūną apėmė maloni šiluma, ant kaktos pasirodė keli prakaito lašeliai. Šnektelėjęs

10

kelis žodžius su padavėja nuėjo laukti kelto, kuris atplaukė gana greitai ir kartu su dar keliais keleiviais perplukdė jį iš Kuršių nerijos į žemyną.

Išlipęs į krantą, Kazimieras sėdo į mikroautobusą ir po pusvalandžio jau rakino pirmo buto devynių aukštų name duris. Šiek tiek pasukinėjęs raktą privertė užsispyrusią spyną spragtelėti ir įleisti šeimininką vidun. Pasitiko malonus ga-minamo maisto kvapas, žmona nusišypsojusi pasakė, kad šį vakarą daro išleistuves. Kazimieras apsisuko ir nuskubėjo į parduotuvę. Nupirko butelį vengriško raudonojo vyno. Grį-žęs nusirengė, po kranu nusiprausė rankas ir veidą, o nuėjęs į kambarį, kur riogsojo jau sukrautas didelis kelioninis krep-šys, dar kartą atidžiai permetė būtinų vežtis daiktų sąrašą. Suabejojęs pasirausė kelionmaišyje ir patikrino, ar ko nors nepamiršo. Baigęs suplėšė sąrašą ir išmetė. Sudribo fotely-je priešais televizorių. Paėmęs naujausią laikraščio numerį pradėjo atidžiai skaityti, nes ryte buvo tik pervertęs. Įsijungė televizorių ir, nors nežiūrėjo, jis buvo tiesiog garsinis fonas. Netrukus iš virtuvės šūktelėjo žmona ir pakvietė vakarienės. Kazimieras išjungė televizorių, numetė laikraštį ir nuėjo į vir-tuvę, nors alkanas nesijautė. Atkimšęs butelį į dvi taures pri-pylė Vengrijos kraujo. Susidaužę gurkštelėjo. Žmona pradėjo krauti į lėkštes keptus makaronus su faršu. Tingiai šnekučia-vosi ir neskubėdami valgė, vis pakeldami taures paragaudavo vynuogių syvų. Po vakarienės, kai žmona suplovė indus, abu sėdėjo didžiajame kambaryje. Ji žiūrėjo serialą, o Kazimieras vėl įsitaisė fotelyje ir palinko prie laikraščio. Žmona vakarais žiūrėdavo kokius tris serialus. Kai būdavo gero ūpo, Kazimie-

11

ras mėgdavo pasišaipyti iš jų lėkštų ir primityvių scenarijų. O ji nelikdavo skolinga ir per ilgas reklamines pauzes peikda-vo Kazimiero pomėgius. Kartu per vieną iš kanalų pažiūrėjo vakaro žinias. Paskui nusiprausė ir išsivalė dantis. Kazimie-ras nustatė žadintuvą pusei šešių ryto. Autobusas iš stoties išvyks lygiai aštuntą, o rytais Kazimierui nepatiko skubėti, tad žadintuvą nustatė taip, kad nubudęs dar bent penkioli-ka minučių galėtų pasirąžyti. Susiradęs laikraštį nuėjo į vir-tuvę ir išsivirė puodelį vaisinės arbatos. Gurkšnodamas dar kiek paskaitė. Užgesino šviesą, sėdėjo ant taburetės ir žiūrė-jo į šviečiančius daugiaaukščių langus. Gulti neskubėjo, nes prieš keliones prastokai miegodavo. Kai atsibodo sėdėti vir-tuvėj, pakilo, užsuko į tualetą, po to tyliai įslinko į miegamą-jį. Iš lygaus žmonos kvėpavimo suprato, kad ji miega. Tyliai prigulęs šalia užsimerkė. Apie pusvalandį tysojo ant nugaros. Pasivertė ant šono. Pradėjo snausti ir netrukus nugrimzdo į neramų ir negilų miegą. Sapnavo kažką neaiškaus, padriko, vieni vaizdai keitė kitus visiškai be jokio ryšio. Nubudęs paju-to, kad žmonos šalia nėra. Uždegęs šviesą žvilgtelėjo į laikro-dį, kuris rodė ketvirtį po penkių. Dar prigulė, užsimerkė. Po dešimties minučių išjungė žadintuvą, kad nepradėtų šaižiai ir įkyriai skambėti. Laukė, kol pažadins žmona. Lygiai ir tyliai kvėpavo ir apsimetė miegąs. Kai ji palinko prie jo ir pajudino už peties, kiek palaukęs pasakė, kad tuoj kelsis. Išsiropštęs iš lovos nuėjo vonion. Virtuvėje garavo karšta kakava, ant stalo lėkštėje buvo penkios riekės batono su sviestu ir varškės sū-riu. Pusryčiavo tylėdami. Paskui Kazimieras išsivalė dantis, šepetėlį su pasta įsidėjo į kelioninį krepšį. Greitai apsirengęs

12

į striukės kišenę įsibruko piniginę ir raktus. Į koridorių atsi-tempė kelioninį krepšį, apsiavė batus, apsivilko striukę. Šūk-telėjo jai, kad ateitų, apkabinęs pabučiavo į lūpas. Pažadėjo vos tik atsidurs vietoje iš karto paskambinti. Žvilgtelėjęs į savo atvaizdą veidrodyje užvėrė buto duris. Išėjo į drėgną ir vėjuotą uostamiesčio rytą. Žemai slinko debesys, žadėdami greitus kritulius. Stotelėje Kazimieras įlipo į mikroautobusą. Ant priekinio stiklo pasirodė pirmieji lietaus lašai. Autobusų stoties kasoje nusipirko bilietą. Spaudos kioske paėmė pirma-dienio laikraštį ir paprašė puodelio kavos. Išgėręs užsisakė dar vieną. Vaikštinėdamas po stotį, skaitinėjo autobusų iš-vykimo į įvairius miestus bei miestelius grafikus, patyrinėjo didelį, kone per visą sieną, Lietuvos žemėlapį. Likus kelioms minutėms iki išvykimo, griebė krepšį ir nuėjo laukti auto-buso. Netrukus atriedėjo ekspresas, kuris per nepilnas tris valandas turėjo nuvežti Kazimierą iš uostamiesčio į laikiną-ją sostinę. Išlipęs vairuotojas atidarė bagažinę. Keleiviai su-krovė savo mantą. Nors biliete buvo nurodyta vieta autobuso priekyje, Kazimieras patraukė galan, nes matė, kad žmonių nėra itin daug. Važiuojant jam patiko stebėti visus bendra-keleivius. Atsilošęs sėdynę išsitiesė ir užsimerkė. Autobusas pajudėjo iš stoties. Netrukus uostamiestis liko už nugaros. Padidinęs greitį ekspresas nušvilpė autostrada. Kazimieras bandė skaityti laikraštį, bet negalėjo susikaupti. Šios kelionės laukė taip ilgai, kad mintyse buvo važiavęs šimtus kartų. Žiū-rėjo pro langą į besikeičiantį peizažą ir skaitė pravažiuojamų miestelių pavadinimus. Laukai buvo pilki, sniego nebelikę nė žymės. Monotoniškas autobuso zvimbesys ir maloni šiluma

13

ėmė kelti snaudulį. Po kurio laiko pramerkęs akis gurkštelėjo mineralinio. Iki laikinosios sostinės teliko aštuoniasdešimt kilometrų. Kazimieras atsistojo, šiek tiek pavaikščiojo tarp eilių. Paskui įniko į laikraštį. Pakėlęs akis pastebėjo, kad au-tobusas rieda miesto prie dviejų upių santakos gatvėmis.

Laikinosios sostinės autobusų stoties laikrodis rodė be dešimt vienuolika. Kazimieras, išlipęs iš autobuso, pasiėmė krepšį ir nužingsniavo kasų link. Laukiamojoje salėje pra-dėjo skaityti autobusų, vykstančių į gimtąjį miestą, grafiką. Greičiausiai išvyks tik po valandos. Kasoje sužinojo, kad bi-lietai parduodami autobuse. Užsuko į stoties kavinę. Atsigė-ręs gaivaus limonado, paprašė padavėjos paruošti kiaulienos muštinį. Pavalgęs grįžo į salę. Prisėdo ant metalinės kėdės, krepšį pasidėjo šalia. Stebėjo po stotį zujančius žmones – vy-rus, moteris, vaikus, senelius ir senutes. Vieni įeidavo, kiti išeidavo, skubėjo, lėkė arba nuobodžiaudami laukė savo au-tobuso. Žiūrėjo į sieną ar savo batų galus, skaitė laikraščius ar žurnalus, tylėjo, šnekėjosi, juokėsi, barėsi, snaudė, gėrė kavą, arbatą, mineralinį, alų. Likus penkiolikai minučių iki išvykimo, Kazimieras išėjo į lauką. Buvo graži pavasariška diena. Švietė saulė, danguje plaukiojo balti šviesūs debesė-liai. Temperatūra buvo apie penkis laipsnius šilumos. Stoties šaligatviai ir grindinys sparčiai sausėjo. Kazimieras užsi-maukšlino kepurę su snapeliu ir užsidėjo akinius nuo saulės. Į aikštelę įriedėjo transporto priemonė, kurią tik gerai nu-siteikus ar skaniai pavalgius buvo galima pavadinti autobu-su. Kažkada jis riedėjo kurios nors Europos valstybės keliais ir juose išgyveno pirmą ir antrą jaunystę. Mūsų transporto

14

arterijose jam buvo lemta nusibaigti. Vykdamas šia griuvena, Kazimieras turėtų atsidurti gimtinėje, labiausiai į pietus nu-tolusiame šalies mieste. Pasisveikinęs vairuotojo paprašė bi-lieto iki maršruto pabaigos. Vėl įsitaisė gale. Keleiviai užsėdo mažiau nei pusę sėdynių. Autobusas sučiaudėjo, sugergždė, pasimuistė ir, gausiai apsipylęs tamsiais dūmais, nenoromis pajudėjo. Patyręs ekspreso komfortą, Kazimieras guodėsi nebent tuo, kad iki tikslo liko tik apie šimtas kilometrų. Au-tobusas, šiaip ne taip išvažiavęs iš laikinosios sostinės, toliau riedėjo ne ką greičiau. Vairuotojas gal ir būtų galėjęs pasiekti didesnį kaip aštuoniasdešimt kilometrų per valandą greitį, bet vos įsibėgėjus reikėdavo stoti ir kokioje nors nykioje ir nuošalioje stotelėje išleisti ar paimti vieną senučiukę ar se-nuką. Stotelės buvo gera proga prisiminti gimtinės kaime-lius. Kazimieras skaitė pavadinimus, kai kuriuos prisiminė, kitus matė pirmą kartą. Autobuso sėdynės buvo labai nepa-togios, įsitaisyti nepavyko net pakenčiamai. Ką jau kalbėti apie snustelėjimą. Kazimieras muistėsi, sukinėjosi, niekaip negalėdamas atrasti bent kiek patogesnės padėties. Šiaip ne taip pridardėjo Dzūkijos sostinę. Vairuotojas pažvelgė per veidrodėlį į saloną ir pranešė gerą naujieną – autobusas sto-tyje stovės ketvirtį valandos. Kazimieras, palikęs krepšį ant sėdynės, nuskubėjo į tualetą. Išėjus akys užkliuvo už nedide-lio bufeto. Čia užsisakė dvi bandeles. Vieną su dešrele, kitą su grybais ir kopūstais. Dar paprašė paruošti sultinio, kad ir iš pakelio. Prarijęs maistą pastebėjo, kad autobusas jau stovi aikštelėje. Skrandžiui gavus visai neblogų bandelių, į kūną plūstelėjo maloni šiluma. Prie autobuso kelias minutes šnek-

15

telėjo su vairuotoju. Klausėsi jo dzūkiškos šnekos. Pastebėjo, kad ir pats ėmė dzūkuoti.

Autobusui išvažiavus į laukus, Kazimieras vis labiau jaudinosi, nes gimtasis miestas, nors ir lėtai, artėjo. Išsitraukė kramtomosios gumos juostelę. Žiaumojimas lengvai ramino. Žandikauliai darbavosi smarkiai, retkarčiais tratėdami. Pro langą matė nemažus sniego lopus. Likus keliasdešimt kilo-metrų iki gimtojo miesto, Kazimieras persėdo ant galinės sėdynės ir ištiesė nutirpusias kojas. Klausė, kaip dauguma keleivių šnekėjosi dzūkiškai. Ta tarmė šildė Kazimiero sielą ir džiugino širdį. Atradęs patogią padėtį, užsimerkė ir šypso-damasis pradėjo snausti.

Kai autobusą stipriai krestelėjo, Kazimieras pramerkė akis. Pažiūrėjęs pro langą suprato, kad iki tikslo teliko keli kilometrai. Dar truputis ir autobusas, kirtęs sankryžą, nurie-dėjo link finišo. Kazimieras jau negalėjo nustygti. Atsistojęs prilipo prie lango. Štai ir tiltas per upę, mintyse su ja pasisvei-kino. Žiūrėjo į gyvenamuosius namus, kitus pastatus. Aiškiai matėsi, kas pasikeitė per tuos penkerius metus. Autobusas tarsi triumfuodamas, kad įveikė distanciją, įriedėjo į stotį ir skeptikams įrodė, kad, nors jo išvaizda ir vargana, bet varik- lyje dar ne ruduo. Kazimieras išlipo paskutinis. Pasidėjęs krepšį ant suoliuko apsidairė. Spaudos kioske nusipirko tak-sofono kortelę.

Nuo stoties iki buto penktame ir paskutiniame na- mo aukšte – tik kelios minutės greito ėjimo. Bute buvo du kambariai, vienas stovėjo tuščias, kitas išnuomotas vieti- nės kolegijos studentams. Pasamdyta pažįstama moteriškė

16

tuščiajame kambaryje retkarčiais nuvalydavo dulkes ir iš-plaudavo grindis. Iš pradžių butas ilgai stovėjo tuščias. Vėliau ji įkalbėjo Kazimierą į didįjį kambarį įsileisti tris studenčio-kus, kad nereikėtų patiems mokėti mokesčių, jiems pakakda-vo jaunuolių sumokėtų pinigų už nuomą. Kazimieras mote-riai, prižiūrinčiai butą, skambindavo dukart per metus. Pa-sveikinti su Kalėdomis ir Velykomis ir kartu pasiteirauti apie gimtuosius namus.

Kazimieras, pasiėmė krepšį ir patraukė į namus. Šali-kelėse matė susmukusius šlapio sniego plotus. Dangus apsi-niaukė, o šaligatvis vietomis buvo drėgnas ir slidus. Sustojęs ant tiltelio virš sraunios upelės, pažvelgė į šniokščiančius vandenis. Ilgai žiūrint net apsisuko galva. Priėjęs taksofoną, išsiėmė kortelę. Įkišo į aparatą ir surinko namų uostamiesty-je numerį. Žmona atsiliepė gana greitai. Trumpai papasako-jęs apie kelionę ir pažadėjęs paskambinti rytoj, padėjo ragelį. Žengęs dar keliolika žingsnių, atsidūrė prie namo, kuriame praleido vaikystę ir paauglystę, durų, pravėręs pradėjo lipti į penktą aukštą. Trečiame pasidėjo krepšį ir prasisegė striu-kę. Dar du aukštai ir atsidūrė priešais buto duris. Išsitraukė raktus ir netrukus pateko vidun. Studentų nebuvo, tai Kazi-mierą pradžiugino. Po kelionės norėjo ramiai pailsėti. Nusi-rengęs nuėjo į savo kambariuką. Išsitraukęs muilą, šampūną ir rankšluostį vonioje palindo po dušu. Kelionės aprangą su-kišo spinton, persirengė. Nuklojęs lovą išsitiesė. Žiūrėdamas pro langą matė, kaip palengva pradeda lyti. Jautėsi keistai. Nesitikėjo, kad jau yra Namuose. Vis dar atrodė, kad drybso bute uostamiestyje ir įsivaizduoja šį kambarį šalies pietuose.

Už lango jau krito dideli lietaus lašai. Kazimieras virtuvėje surado studenčiokų juodosios arbatos ir cukraus. Išsivirė di-delį puodelį ir gausiai pasaldino. Pasistatė kėdę prie pat lango ir, gurkšnodamas karštą skystimą, žiūrėjo, kaip dangus virš gimtojo miesto dideliais vandens lašais sveikina jį, sugrįžusį po penkerių metų.

18

antras

Brolis Leopoldas baigė vidurinę, kai Kazimierui tebu-vo treji metukai. Vyresnėlis išvažiavo toliau mokytis į sosti-nę. Kai studijavo, namo grįždavo kartą per du tris mėnesius. Per atostogas kur nors keliaudavo. Pradėjęs dirbti, namus ap-lankydavo dar rečiau, pasirodydavo net ne per visas Kalėdas ir Velykas. Dabar sostinėje sukosi statybų versle. Kazimieras su Leopoldu beveik nebendravo. Vienas apie kitą sužinodavo iš tėvų, kurie dabar gyveno pas Leopoldą. Nors sesuo Astra už Kazimierą buvo vyresnė dešimčia metų, juos abu iki šiol siejo ypatingas ryšys. Vienas pirmųjų Kazimiero vaikystės prisiminimų – jis dar neina į mokyklą, o sesuo, atsisėdusi prie stalo, ruošia pamokas, Kaziukas priėjęs prašo, kad Astra jam ką nors nupieštų, ji liepia mažyliui lįsti po stalu. Kazimieras tyliai tūno ten ir laukia, kol sesuo pakvies. Mato tik suaugu-siųjų ir Astros kojas. Kai Kazimieras užaugo, tėvai šitai pri-simindami negalėdavo atsistebėti, kad jis, linksmas ir judrus vaikas, taip besąlygiškai paklusdavo seseriai. Už tylų ir ramų laukimą Astra atlygindavo piešiniu.

Kai Kazimieras ruošėsi eiti į antrą klasę, sesuo turėjo važiuoti studijuoti į Šiaurės Lietuvos miestą. Rugpjūčio pa-baigoje tėtis, mama ir broliukas susėdo į baltą moskvičių ir

19

palydėjo Astrą į mokslus. Taip jaunylis liko vienas su tėvais. Ilgėdamasis sesers, Kazimieras itin kruopščiai mokėsi rašyti. Netrukus iš pietų į šiaurę pradėjo skrieti laiškai. Iš pradžių juos rašyti Kazimierui padėdavo tėvai. Visuomet gaudavo atsakymus. Astra rašydavo, kad brolio laiškus perskaito net savo draugėms. Taip mažylis trumpino tuos penkerius metus laukdamas sesers sugrįžimo. Atstumas tarp miesto, kuriame ji mokėsi, ir namų buvo apie trys šimtai kilometrų. Skirtingai nei Leopoldas, sesuo stengdavosi kuo dažniau grįžti namo. Arba tėvai, prikrovę automobilį įvairiausių gėrybių: bulvių, kiaušinių, lašinių, veždavo jai į bendrabutį. Kazimieras labai laukdavo grįžtančios sesers arba išvykos pas ją. Tada įsitaisy-davo jis ant užpakalinės sėdynės, kur yra tarpas tarp dviejų priekinių kėdžių. Pasiimdavo bloknotą, tušinuką ir žymė-davosi pravažiuojančių automobilių registracijos numerius. Prabėgus dešimtmečiui, tėtis, tvarkydamasis garaže, surado pageltusius lapus, pilnus prikeverzotų skaičių ir rusiškų rai-džių, parnešė namo parodyti mamai ir Kazimierui. Tėvai su šypsena prisimindavo, kaip vieną kartą kelionėje pas Astrą Kaziukas, pamatęs raudoną užrašą, pakabintą ant tilto, pa-klausė, kas ten parašyta. Kažkuris, tėtis ar mama, perskaitė: „Riešienyja XX... sjezda partii voplotytj v žyznj...“ ir išvertė mažyliui. Vėliau, kai tik Kazimieras pamatydavo raudoną užrašą, kabantį ant tilto, iš karto šaukdavo: „V žyznj!“ Nuvy-kęs pas Astrą, broliukas smalsiai dairydavosi po bendrabutį ir pavydėdavo jo gyventojams. Sesuo išsivesdavo svečius pa-sivaikščioti po miestą. Kartą jie lankėsi teatre. Užsukdavo į kokią nors studentų pamėgtą kavinę.

20

Kartais tėtis su Kazimieru važiuodavo parsivežti Ast-ros iš laikinosios sostinės geležinkelio stoties. Čionai ji atrie-dėdavo bėgiais iš studijų miesto. Tėtis iš namų išvažiuoda-vo kiek anksčiau, tad stotyje su sūnumi turėdavo laiko, kol sulaukdavo atbildančios Astros. Kazimierui tokios išvykos tapdavo didele švente, nes ne tik pasitikdavo mylimą sesę, bet ir geležinkelio stotyje laukdavo pramogos. Tuo metu Ka-ziukas kolekcionavo pašto ženklus. Dideliame stoties spau-dos kioske galėjo jų nusipirkti. Ilgai ir atidžiai apžiūrinėdavo markutes, kol išsirinkdavo norimas. Tada tėčio paprašydavo nupirkti. Kita pramoga būdavo vartyti traukinių maršrutų tvarkaraštį. Šis, surašytas daugelyje lapų, padėtas už stiklo, vertėsi automatiškai, tereikėjo nuspausti mygtuką. Kazimie-ras įsivaizduodavo, kad jam reikia vykti į kurį nors plačiosios sąjungos miestą ir sužinoti, kada greičiausiai išvyks trauki-nys. Nuspaudęs mygtuką nekantraudavo, kol lapai versdavosi iš kairės į dešinę arba atvirkščiai ir sustodavo. Pasižiūrėjęs į stoties laikrodį sužinodavo, kiek liko iki traukinio atvykimo. Su tėčiu patraukdavo prie gazuoto vandens automato. Spus-telėję apverstos stiklinės dugną, kruopščiai išplaudavo iš apa-čios trykštančia čiurkšle. Tėtis iš kišenės išsitraukdavo krūvą kapeikų ir surasdavo vienos ir trijų vertės monetas. Iš pradžių stiklinę gėrimo, nusipirkę už vieną kapeiką, pasidalindavo per pusę. Paskui dar nusipirkdavo po stiklinę už tris kapei-kas. Astrą tekdavo parsivežti po žiemos sesijų, kol lauke bū-davo šviesu, tėtis su Kaziuku eidavo prie geležinkelio bėgių įvykdyti kito išvykos tikslo. Tėtis paimdavo dviejų kapeikų vertės monetą ir padėdavo ant artimiausio bėgio. Tereikdavo

21

sulaukti atvažiuojančio traukinio, kuris pinigėlį suplos į ne-didelį blynelį. Dar kiek pavaikštinėję po peroną praalkdavo. Tuomet užeidavo į geležinkelio stoties bufetą, kur kiek-vie-ną kartą valgydavo vis tą patį patiekalą – virtas sardeles su garstyčiomis. Prie jų paimdavo duonos, o viską užgerdavo balinta kava. Nors tėtis su Kazimieru iš namų išvažiuodavo sočiai prisikirtę, bet stoties bufeto sardelės būdavo nepapras-tai skanios. Kalbėdamiesi dažnai prisimindavo jas net seiles rydami. Užkandę laukdavo Astros. Lauke jau būdavo tamsu. Stoties tarpduryje pasirodžius sesei, Kazimieras kiek įkabin-damas pasileisdavo prie jos ir galiausiai pakibdavo ant kaklo. Prie besiglėbesčiuojančių santūriai šypsodamasis prieidavo tėtis ir trise palikdavo šiltą ir šviesią stotį. Kol išvažiuodavo iš laikinosios sostinės, persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Vėliau tėtis Astrai liepdavo ant užpakalinės sėdynės paieško-ti krepšio su termosu ir sumuštiniais. Nors šie būdavo skirti sesei, Kazimieras juos šlemšdavo vieną po kito ir sukirsdavo beveik visus. Astra su tėčiu atlaidžiai šypsodavosi. Kai baig-davo arbatą ir užkandžius, pradėdavo dalintis įspūdžiais. Se-suo pasakodavo apie mokslus ir pramogas. Tėtis kartais ko nors paklausdavo. Kazimieras iš pradžių irgi daug kalbėdavo. Už lango būdavo tamsu, monotoniškai burgzdavo mašinos variklis, viduje būdavo maloni šiluma. Žiūrėdamas į kelią, apšviestą automobilio žibintų, Kazimieras po truputį nu-grimzdavo į saldų snaudulį.

Astra per penkerius metus baigė studijas ir grįžo namo. Įsidarbino gimtojo miesto meno įmonėje namudininke. Ka- zimierui tada buvo trylika metų. Kol sesuo mokėsi, tėvai

22

gyveno didžiajame kambaryje, jaunylis vienas karaliavo kita-me. Grįžus ilgai lauktai Astrai, Kazimierui teko pasispausti ir priimti seserį. Dvidešimties kvadratinių metrų kambarį tėtis per vidurį perskyrė į dvi dalis plona paties padaryta sienele. Astra namo rūsyje įsirengė dirbtuvę, kur meistravo visokius suvenyrus. Kazimieras po pamokų eidavo rūsin ir stebėdavo, kaip dirba sesuo. Kartais ji brolį pasiimdavo į mišką ieškoti medžiagos meno dirbiniams. Kazimieras bute, uostamiesty-je, saugojo vieną iš jų. Paukštį. Jo liemuo buvo iš pušies kan-korėžio. Astra su Kazimieru nuėjusi į pušyną pririnkdavo didelį krepšį šio spygliuočio vaisių. Sesuo juos kruopščiai nu-valiusi išdžiovindavo ir nulakuodavo. Ant liemens uždėdavo gintarinę galvą su tokiu pat snapu, kurį papuošdavo metali-niais akinukais. Likdavo tik pritaisyti sparnus ir kojas su gin-tarinėmis klumpėmis. Astrai patiko laisvas darbo grafikas. Nemėgo būti įsprausta į rėmus ir triūsdavo, kada norėdavo. Įpareigojo tik galutinis terminas, kuomet reikėdavo pristatyti sutartą kiekį dirbinių. Kazimieras pavydėdavo Astrai, kad ši galėdavo miegoti į valias, nes pačiam ryte reikėdavo į mokyk-lą. Kuo toliau, tuo sunkiau jam būdavo keltis rytais.

Gavusi algą, sesuo visada vesdavosi brolį į kavinę, kur jie valgydavo ledus, gerdavo sultis ar ragaudavo kokio nors kito skanumyno. Apeidavo beveik visas miesto kavines, kol išsirinkdavo mieliausią. Nors Astra ir pati puikiai gamino, bet šios tradicijos atsisakyti nenorėjo. Visą savaitę, kai abu tė-vai dirbdavo, grįžęs iš mokyklos Kazimieras rasdavo Astros pagamintus pietus. Net ir dabar juos prisiminti buvo malonu. Per ilgąją pertrauką mokyklos valgykloje Kazimieras prary-

23

davo kelias bandeles su kompotu ar gaiva ir namo pareidavo baisiai išalkęs. Astra nemėgo sriubų, tad jų nevirdavo. Brolis tuo tik džiaugdavosi, nes manė, kad tokiu atveju skrandyje likdavo daugiau vietos puikiam antrajam patiekalui ir nuosta-biam desertui. Kiekvieną dieną patiekalas būdavo vis kitoks. Kazimierui kartais pavykdavo išprašyti, kad kiaulienos keps-nį su fermentiniu sūriu ir virtomis bulvėmis bei kelių rūšių salotomis ji keptų du kartus per savaitę. Kai Astra studijavo, Kazimierui, grįžusiam po pamokų namo, kartais tekdavo vir-tis parduotuvėje pirktų koldūnų. Juos žiaumodamas galvoda-vo: „Negi nėra pasaulyje skanių koldūnų.“ Kai Astra koldūnus pagamino pati, Kazimieras suprato, kad naminių ir pirktinių neįmanoma net lyginti. Kol Astra mokėsi, darbo dienomis tėvai duodavo jaunyliui pinigų, kad po pamokų papietautų valgykloje netoli namų. Čia Kazimieras prisiragaudavo viso-kio jovalo. Dažnokai tekdavo paknebinėti plovo. Kad šis irgi gali būti labai skanus, sužinojo paragavęs Astros paruošto. Po puikių sesers pietų laukdavo neįtikėtinas desertas – varškė su lazdyno riešutais ir razinomis, apibarstyta tarkuotu šokoladu arba apipilta ištirpintu medumi. Kasdien Kazimieras per pie-tus ragaudavo nuostabių Astros pagamintų patiekalų. Sesuo kartais nupirkdavo ir skardinę graikiškų apelsinų sulčių, taip pat mokė brolį svaigalų gėrimo kultūros – kai kada po pietų įpildavo raudonojo „Porto“ vyno.

Pasibaigus vienai vasarai, tada Kazimieras gerokai ištįso, fizinio lavinimo mokytojas pasiūlė jam po pamokų pasitreniruoti papildomai. Kazimierui neblogai sekėsi bė- gioti trumpas distancijas ir šokti į tolį. Mėgo jis ir sportinius

24

žaidimus. Visų kitų rungčių nemėgo. Itin nervindavo ilgų nuotolių bėgimas ir gimnastika. Nors iš šalies Kazimieras atrodė lėtas ir tingus, ant bėgimo takelio persimainydavo. Nuaidėjus starto komandai, šaudavo į priekį ir vėjui švilpiant ausyse kiek įkabindamas lėkdavo link finišo. Bėgdamas še-šiasdešimt metrų, aplenkdavo visus bendraklasius. Jam pa-tikdavo, atsistojus prieš liniją ir trumpai susikaupus, greitai įsibėgėti ir liuoktelti į smėlį. Kazimieras mėgo per televizorių žiūrėti lengvosios atletikos varžybas, ypač kai rodydavo jo mėgstamas rungtis. Kartą išvydo amerikiečių sprinterį Karlą Liuisą, kuris šokinėjo ir į tolį. Kazimierui pavyko gauti didelį spalvotą plakatą su šio amerikiečio sportininko nuotrauka. Jame atletas aukštai skriejo virš smėlio dėžės. Kazimieras baltame popieriaus lape flomasteriu užsirašydavo Karlo Liui-so rezultatus, pasiektus pasaulio lengvosios atletikos čempio-natuose ir olimpinėse žaidynėse. Šis atletas dažnai laimėdavo varžybose kelis aukso medalius. Buvo nugalėjęs šimto, dviejų šimtų ir šuolio į tolį rungtyse. Spalvotą plakatą ir lapą su re-zultatais pasikabino ant savo kambario sienos. Karlas Liuisas tapo jo idealu, ir Kazimieras pradėjo treniruotis su dar dides-niu užsispyrimu. Treniruotės vykdavo tris kartus per savai-tę. Po pusmečio Kazimieras lengvosios atletikos varžybose atstovavo savo mokyklai miesto pirmenybėse. Į jį dėmesį at-kreipė sporto mokyklos treneris ir pasiūlė sprintą ir šuolius į tolį treniruotis rimčiau. Jaunuolis pasvarstęs nutarė, kad jam užteks treniruočių savo mokykloje.

Artėjo Los Andželo olimpinės žaidynės, kurių Kazi-mieras nekantriai laukė, nes jose turėjo pasirodyti Karlas

Liuisas. Sovietinio bloko šalys paskelbė Los Andželo žaidy-nių boikotą ir atsisakė jose dalyvauti. Todėl varžybų, taip pat ir lengvosios atletikos, per televiziją neteko matyti. Kazimie-ras nusiminė, bet rado išeitį – nusprendė pasitenkinti nors šių olimpinių žaidynių nuotraukomis. Spaudos kioskuose pirko prancūzų ir italų laikraščius L’Humanite Dimanche ir I’Unita. Ten rado visų varžybų rezultatus ir nemažai Karlo Liuiso ne-spalvotų nuotraukų. Kazimiero numylėtinis Los Andžele iš-kovojo keturis aukso medalius.

Kazimieras po dvejų metų atkaklių treniruočių pasiekė visai neblogų rezultatų tarp bendraamžių, o kartais aplenkda-vo ir vyresnius mokinius. Sporto mokyklos treneris neatstojo ir vis kvietė pereiti treniruotis į jo grupę. Kazimierui atsibodo įkalbinėjimai ir jis sutiko. Tris mėnesius treniravosi kasdien, išskyrus savaitgalius. Nuo nemenko krūvio pradėjo stipriai skaudėti kairės kojos kelį. Nepadėjo gydymas ir poilsis. Vos tik kojoms tekdavo didesnis krūvis, skausmas atsinaujindavo. Kazimieras metė kasdienes pratybas, vėl sportavo tris kartus per savaitę savo mokyklos stadione. Baigęs vidurinę, nustojo lakstyti ir šokinėti į tolį, bet Karlo Liuiso sportinę karjerą ati-džiai sekė. Jo favoritas ketveriose olimpinėse žaidynėse iško-vojo devynis aukso ir vieną sidabro medalį, o keturiuose pa-saulio čempionatuose susižėrė aštuonis aukso, vieną sidabro ir vieną bronzos medalį. Nors baigė sportuoti, Kazimieras dažnai sapnuodavo, kad atsispyręs nuo lentelės skrieja virš smėlio dėžės, skrieja ir niekaip nenusileidžia.

26