„BALTIJOS REGIONO“ TERMINAS IR JO TRANSFORMACIJA · istorija. Tačiau Vokietijos, Lenkijos ir...

65

ISSN 2029-0225

„BALTIJOS REGIONO“ TERMINAS IR JO TRANSFORMACIJA

MANTAS SIMANAVIČIUSVytauto Didžiojo universitetas Istorijos mokslo krypties doktorantūros studijų studentasEl. paštas: [email protected]

Baltijos regioną kaip geopolitinį terminą šiandien apibūdinti itin sudėtinga, nes jis yra skirtingai suprantamas atskirų sričių specialistų. Kiekvienas terminą pateikia vis kitokia savo interpretacijos forma. Norint pažinti šios sąvokos įvairialypiškumo sampratą, reiktų retrospektyviai pažvelgti į termino atsiradimo ir jo transformacijos kitimą per laiką, ak-centuojant jo vartojimo ir tapataus supratimo periodiškumą. Einant šiuo keliu itin svarbi pasidaro aiškinamoji atskirų Baltijos regiono dedamųjų: Baltijos ir regiono žodžių reikš-mė. Giliau pažvelgus į sąvokos dalis, aiškiai matyti, kad labiausiai akcentuotina ašinės termino dalies – žodžio Baltija etimologija ir jo svarba pačiai sąvokai. Istorinių bei politinių įvykių kontekste Baltijos regiono apibrėžtis kito, ir būtent tokia situ-acija leido susidaryti nevienareikšmiam termino suvokimui, kartais nė neatspindinčiam skirtinguose laiko tarpsniuose vis kitaip suvokiamą jo aiškinimą, bet prisirišant prie anks-tesnės sampratos, paliekant neaiškumą jo savalaikiam vartojime. Straipsnyje bandoma struktūruotai atskirti ir paaiškinti termino geopolitinę sampratą, jo vartojimą bei kitimą politinių įvykių kontekste, kartu brėžiant jo vartojimo ateities gaires, nepamirštant paaiš-kinti atskirų jų dedamųjų atsiradimo priežasčių.Raktiniai žodžiai: Baltija, regionas, Baltijos jūra, geopolitika, terminas, sąvoka.

ĮVADAS

XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Baltijos valstybių, šalių ter-miną daugelis identifikavo kaip teritoriją, susidedančią iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Pagrindinis tokio įvardinimo kriterijus buvo bendra

66

Mantas SIMANAVIČIUS

istorinė, ekonominė ir politinė šių kraštų praeitis. Po 1990–1991 m. įvykių, kuomet Sovietų Sąjungos aneksuotoje teritorijoje prie Baltijos jūros atsikūrė trys valstybės, pasikeitė geopolitinė situacija Europoje. Savo laisvę atgavusios šalys ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniuose – politiniuose procesuose: visos jos pasirinko integracijos kelią į Vakarų Europos struktūras, tokias kaip Europos Sąjunga (toliau – ES) ir/ar Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (toliau – NATO). Šis pasirin-kimas sudarė prielaidas prasidėti tuo metu visuotinai suprantamam Baltijos šalių, valstybių termino transformacijos procesui. Lietuvos, Latvijos ir Estijos integracijai į Vakarų struktūras pasisiūlė padėti Šiaurės šalys. Pagalba buvo teikiama kiekvienai Baltijos šaliai atskirai, atsižvelgiant į tarpusavio ekonominius, politinius interesus ir/ar isto-rines, lingvistines sąsajas. Visa tai lėmė Baltijos šalių ar valstybių bei pačio regiono termino tolimesnę plėtotę.

Paralelus ir kartu itin svarbus Baltijos šalių, valstybių sąvokos transformavimesi, buvo ir yra Europos vientisumo procesas, įgyven-dinamas ES erdvėje. Europoje, kuri išgyveno didžiulę krizę per du pasaulinius karus buvo suprasta, kad kiekvienos atskiros šalies ambi-cijos valdyti pasaulį – bergždžios. Buvo pasirinktas bendradarbiavi-mo kelias, numatantis Europos žemyno, ne atskirų šalių, pirmavimą pasaulyje. Siekdama šių tikslų ES pradėjo įgyvendinti įvairias inicia-tyvas. Viena iniciatyvų – regioninė politika, kurios rezultatas – vieno-dai ekonomiškai išsivysčiusi Europa. Taip atsirado stambūs europiniai regionai (Baltijos (jūros) regionas), apimantys tiek ES nares, tiek jos kaimynes, tai taip pat sukėlė naują Baltijos regiono termino sampratos transformaciją.

Taigi, pasikeitus geopolitinei sandarai XXa. dešimtajame dešim-tmetyje ir susidarius minėtoms aplinkybėms, šiuo metu vėl susidurta su Baltijos srities, regiono tapatybės arba identifikavimo geopolitine problema, kuri buvo iškilusi jau tarpukario laikotarpyje.

Baltijos regiono apibrėžtis ir jos kitimas ilgalaikiame laikotarpyje yra aktualus tuo, kad šiuo metu yra suformuota daug ir įvairių orga-nizacijų, institucijų, politinių darinių ir pan., kurie skirtingose aplin-kose yra nevienodai suprantami. Sužinojus kokioje istorinėje, politi-nėje terpėje formavosi atskiri dariniai, kokios buvo to priežastys, bus

67


galima identifikuoti ir tuo metu suprastą regiono terminą, jo traktuo-tę, galimus konstravimo būdus. Visa tai leis atskirti painius ir dažnai nesusipratimo objektu tampančius terminus ar sąvokas, susijusias su Baltijos regionu, ypač pastaruoju metu.

Baltijos ir jos regiono termino kitimas nuo atsiradimo iki šiuolai-kinės jo sampratos yra pagrindinis šio straipsnio objektas.

Straipsnio dalykas – sąvokos Baltijos regionas traktuotė skirtingų laikotarpių, autorių moksliniuose darbuose, tarptautinių organizaci-jų ir institucijų apibrėžtyje bei valstybių istoriniame, geopolitiniame kontekste.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – parodyti Baltijos regiono sam-pratos ir traktuotės proceso kitimą geopolitiniame kontekste: nuo ter-mino atsiradimo iki dabartinių apibrėžčių.

Pagrindiniai uždaviniai, keliami straipsnyje numatytam tikslui pasiekti:

1. Supažindinti su Baltijos regiono sąvokos problematika.2. Parodyti Baltijos jūros vaidmens svarbumą termino atsiradi-

mo priešaušryje.3. Apibrėžti ir pagrįsti Baltijos ir jo regiono sampratą, lokalizuo-

jant šio termino vartojimo arealą XXa. vykusiose istoriniuose, politiniuose procesuose.

4. Nubrėžti tolimesnes Baltijos regiono geopolitines sampratos gaires.

Šiame straipsnyje yra naudojami moksliniai istorijos ir aprašo-masis metodai. Istorijos metodas pasitelkiamas, kad chronologiškai nuosekliai, remiantis pasirinktos literatūros, mokslinių darbų, te-matikos ir jų publikavimo laikotarpiais, būtų identifikuota termino interpretacinė transformacijos raida. Aprašomuoju metodu darbe yra pristatomas nuoseklus sąvokos atsiradimo ir jos kitimo procesas, kartu įtraukiant termino atsiradimo prielaidas, foną ir dabartines jo apibrėžtis.

Straipsnio pirmojoje dalyje supažindinama su sąvokos Baltijos re-gionas tyrimų trūkumo priežastimis bei taikomomis šios sąvokos api-brėžtimis ir interpretacijomis šiuolaikinėje mokslinėje erdvėje: moks-liniuose darbuose, konferencijose, projektuose. Tuo pačiu bandoma

68


paaiškinti šį terminą pasinaudojant atskirais šios sąvokos žodžių ele-mentais.

Antrojoje straipsnio dalyje atsižvelgiant į raktinį žodį Baltiją, tiksliau – Baltijos jūrą, kuri sudarė prielaidas formuotis regioniniam apibrėžimui, yra nuosekliai pateikiamos termino Baltija atsiradi-mo aplinkybės, jo sampratos kaita istorinio, politinio proceso metu. Keičiantis istoriniams ir politiniams įvykiams, stengiamasi kaskart iš naujo lokalizuoti su Baltija susijusios apibrėžties kaitą nuo jos atsira-dimo iki pastarųjų dešimtmečių sampratos traktuočių bei jų tolimes-nės transformacijos.

„BALTIJOS REGIONO“ SĄVOKOS APIBRĖŽTUMO PROBLEMATIKA

Baltijos regiono sąvoka nėra susilaukusi pakankamo mokslininkų dė-mesio siekiant apibrėžti jos geopolitines ribas. Tiesa, ji kiek dažniau analizuojama Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių politinio gyvenimo kontekste. Tyrimų apie Baltijos regioną nėra daug dėl daugelio prie-žasčių. Viena svarbiausią yra ta, kad Baltijos regionas, ypač Šiaurės ša-lys, ilgą laiką nebuvo didžiųjų pasaulio šalių, JAV ir Sovietų Sąjungos, interesų sferoje („šaltojo karo laikotarpiu“ – aut. past.). Todėl nenuos-tabu, kad tik po 1991m. iširus Sovietų Sąjungai ir pasikeitus geopoli-tinei padėčiai, šio regiono savitumai pradedami analizuoti mokslinėje literatūroje. Tačiau ir šiuose mokslo darbuose, ypač akademiniuose, publicistikoje, kituose leidiniuose iki šiol tarp politikų, istorikų, regi-onalistikos mokslo specialistų ir kitų su Baltijos regionu susijusių as-menų nėra sutartos geopolitinės Baltijos regiono sąvokos traktuotės. Įvairių tautybių mokslininkai, tyrėjai, rašytojai skirtingai ją supranta.

Istorikai savo tyrimuose dažniausiai išskiria erdvinį Baltijos regi-ono skirstymą, t. y. visa tai, kas susiję su Baltijos šalimis (valstybėmis), labai dažnai priskiria Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Erdvė, kuri savo pa-vadinimu turi daug platesnę apimtį ir kurios dedamoji yra „valsty-bės“ ar „šalys“ – Baltijos pasaulis („pasaulis“ erdviškai yra didesnis už „valstybes“ – aut. past.), sietina su visomis aplink jūrą gyvenančiomis tautomis. Svarbu paminėti ir tai, kad terminų vartojimo atskirtis yra galima apeliuojant į unikalius istorinius procesus, kurie būdingi tik

69


minėtoms valstybėms tuo pačiu laikmečiu ir skiriasi nuo kitų aplink Baltijos jūrą vykusių istorinių procesų. Kiti tyrimai, kuriuose domi-nuoja Baltijos pavadinimas, yra sietini tik su atskiromis aplink Baltijos jūrą esančiomis šalimis, vėlgi atskirų unikalių istorinių, politinių ir kt. procesų metu, tyrime įvardijant šias valstybes ir nurodant jų tarpusa-vio sąsajas.

Didžiosios Britanijos istorikas David Kirby dviejuose istoriniuose veikaluose1,2 apibrėžia Baltijos pasaulį (anglų k. Baltic World – aut. past.) kaip teritoriją aplink Baltijos jūrą su šiuo metu esančiomis vals-tybėmis, įtraukiant Norvegiją ir Baltarusiją. Kaip priešinimą tokiam Baltijos pasaulio termino traktavimui galime pateikti keturių Lietu-vos, Latvijos ir Estijos istorikų bendrą darbą „Baltijos šalių istorija“,3 kuriame Baltijos šalys suprantamos ir vaizduojamos kartu kaip vienas bendras istorinis vienetas.

Anglų istoriko Anatol Lieven darbo „The Baltic Revolution, Es-tonia, Latvia, Lithuania and the Path to Independence“4 pavadinimas apibrėžia Baltijos, kartu ir jos regiono lokalizuotą pasakojamąją er-dvę. Taip pat Baltijos šalys traktuojamos ir lietuvio autoriaus knygoje, skirtoje specifinei, karinei sferai „Baltijos šalys: saugumas ir gynyba 1990-2002“.5 Londono universiteto profesoriaus Norman Davies žy-miojoje „Europos istorijoje“6 Baltijos šalys suprantamos kaip Lietuva, Latvija ir Estija, tačiau reiktų suabejoti tokia N. Davies pozicija, nes šios knygos pabaigoje pateikiamame priede, pavadintame „Baltijos šalių, 1993m.“7 žemėlapis, yra vaizduojamos visos Šiaurės šalys, Islan-dija, taip pat Estija, Latvija, Lietuva bei šiaurės vakarinės Rusijos ir Baltarusijos dalys, šiaurinė Lenkija ir Vokietija. Suomių profesoriaus Matti Klinge nuomone, kuri išdėstyta jo knygoje „Baltijos pasaulis“8 (ang. k. The Baltic World – aut. past.), lokalizuotose vietovardžiuo-se9 taikant geografinį, istorinį Baltijos pasaulio (regiono) apibrėžimą, minima visų valstybių, geografiškai išsidėsčiusių aplink Baltijos jūrą, istorija. Tačiau Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos valstybėse apimamos tik teritorijos, esančios jūros pakrantėje. Lietuvių autorė Birutė Ma-sionienė darbe „Baltijos tautos“,10 akcentuodama Lietuvos, Latvijos ir Estijos istoriją, išskiria Suomiją, šalia kurios atskirai pristato liku-sias Skandinavijos tautas: danus, švedus ir norvegus. Knygoje esantis

70


žemėlapis, pavadintas Baltijos tautų žemėlapiu,11 lokalizuoja visas šias šalis bei atskirai pažymi Gdansko ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) miestus. Reikia paminėti, kad ir pačiame šios autorės veikale yra mi-nimos Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos vietovės, asmenys, įvykiai, kurie buvo, labiausiai lemia darbe aprašytų tautų, valstybių istorinę raidą. Algirdas Julius Greimas ir Saulius Žukas knygoje „Lietuva Pabaltijy“12 mano, kad „dvi baltų tautos (lietuviai ir latviai) ir dvi finougrų (estai ir suomiai) sudaro kultūrinę ir geografinę visumą, vadinamą Pabaltijo kraštais, atsižvelgiant į Baltijos jūros pavadinimą.“13 Knygoje pažymi-mas ir faktas, kad Suomija tuo metu jau buvo (1993 m. – aut. past.) priskiriama Skandinavijos šalims.

Norint suprasti Baltijos regiono sampratos problematiškumą, svarbu išanalizuoti ir įvairių mokslininkų, politikų pozicijas, kurios išsakomos mokslinėse konferencijose, pateikiant bendrus projekti-nius darbus, skirtus aptarti regiono problematiškumą.

1996 m. Vilniuje vykusioje Lietuvos politologų asociacijos ir Vil-niaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto metinės konferencijoje14 dr. Ričardas Baubinas pranešime „Baltijos regiono geopolitiniai savitumai“ pabrėžia Baltijos regiono neapibrėž-tumo svarbą ir konstatuoja, kad Baltijos baseine gyvena 19 istorinę praeitį turinčių tautų 14 valstybių teritorijose. Baltijos regiono šalimis gali priklausyti mažiausiai 10 valstybių.15 Vokietijos atstovas dr. Peer H. Lange pranešime „Baltijos regiono geopolitinė situacija: žvilgsnis iš šalies“ teigė, kad „Baltijos ir Baltijos jūros regionai“ yra skirtingi. Bal-tijos regionas yra Baltijos jūros regiono subregionas, o pastarasis yra Europos regiono subregionas pasaulio atžvilgiu“16

1998 m. Lenkijoje, Varšuvoje, Šiaurės šalių forumo konferencijo-je „21st Century Challenges for the Baltic Sea Region and European Security”,17 kurioje dalyvavo ir pranešimus įvairiomis saugumo, ben-dradarbiavimo Baltijos jūros regione temomis skaitė aukšti vyriau-sybių pareigūnai iš Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Estijos, Vokietijos, Lietuvos, Latvijos ir Norvegijos, o darbo grupėse dalyvavo Rusijos ir Danijos atstovai, parodė visų šių šalių susidomėjimą bendru regiono saugumu. Reikėtų paminėti, kad Vokietijai šioje konferencijoje atsto-vavo vien tik Meklenburgo – Priešakinės Pomeranijos žemės atstovai.

71


Tuo tarpu iš Lenkijos dalyvavo aukšti valstybės pareigūnai arba įvai-rūs atstovai iš Lenkijos rajonų, esančių prie Baltijos jūros.18

Bendrajame Estijos, Latvijos, Lietuvos, Suomijos ir Švedijos moksliniame projekte19 trumpai abėcėlės tvarka (nelyg turistiniam gidui) yra pristatomi svarbiausi regiono istoriniai, kultūriniai proce-sai, reiškiniai bei įvykiai. Visi jie, anot autorių, yra tarpusavyje susiję, parodo regiono savitumą, jo panašumus per bendravimą ir bendra-darbiavimą. Knygoje daugiausia dėmesio skirta Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos ir Rusijos temoms. Svarbu paminėti, kad įžanginėje knygos dalies „Baltijos jūros šalys“ temoje tokiomis įvardi-jamos visos šiuo metu aplink Baltijos jūrą geografiškai išsidėsčiusios šalys, išlaikiusios egzistuojančius geografinius ir istorinius santykius, kultūrinius ir religinius sąlyčių taškus. Išskiriama tik Rusija, kuri, anot autorių, tik per atskiras savo teritorijas įeina į Baltijos jūros šalių api-brėžtį.20 Skyrelyje „Baltijos klausimas tarptautinėje erdvėje“ Baltijos sąvoka yra priskiriama Lietuvai, Latvijai ir Estijai, kurios „ja naudo-josi iškart nuo šalių susikūrimo XX a. pradžioje iki pat mūsų dienų.“21

2005–2007m. buvo vykdytas projektas, kurio tikslas – surasti ir publikuoti archyvus, kuriuose saugoma informacija, susijusi su pre-kyba, laivyba, prekėmis, diplomatija, ekonomika ir migracija šalyse, esančiose aplink Baltijos jūrą, ir Olandijoje 1450-1800 metais. Su-rinktos medžiagos gausą parodo net trys šį projektą iliustruojantys tomai22 – archyvinė medžiaga iš Danijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos, Olandijos, Lenkijos, Rusijos ir Švedijos archyvų. Iš vietovių, kur archyvinė medžiaga buvo rasta ir panaudota įgyvendi-nant projektą, matyti, kad Baltijos regionu reiktų įvardinti visas šias šalis apimančią teritoriją.

Įdomu yra pažvelgti į politinius ir geopolitinius (regioninius) pas-tarojo dešimtmečio mokslinius leidinius ir jų Baltijos termino suvoki-mą bei interpretacijas, lokalizuojant jas teritoriškai.

1998 m. išleistoje knygoje „The Baltic states in World politics“23 yra pristatoma tarptautinė saugumo dimensija po Baltijos valstybių - Estijos, Latvijos ir Lietuvos – nepriklausomybės paskelbimo. 2003 m. pasirodžiusioje Barry Buzan ir Ole Waever knygoje24 Baltijos šali-mis įvardijamos Lietuva, Latvija ir Estija. Labai komplikuotu Rusijos

72


politikos atžvilgiu Baltijos subregionu25 įvardinta Kaliningrado sritis, kuri dar „kartais vadinamas ketvirta Baltijos respublika dėl jos geogra-finės padėties.“ Veikale „The Baltic States and their region“,26 išleistame 2005 m., minima, kad trims Baltijos valstybėms atgavus nepriklauso-mybę ir tapus NATO ir ES narėmis, Baltijos jūros zona, regioninės integracijos procesų paveikta, padidėjo bei įtraukė į savo apibrėžtį „dar dvi „naujas“ valstybes – Suomiją ir Rusiją.“27 Pastarąsias, anot autorių, sieja su Baltijos šalimis istorinė erdvė. 2005 m. lietuvių au-torių parengtoje geopolitinėje apžvalgoje28 Baltijos valstybių terminas apibūdinamas kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes jungianti geopolitinis vienetas. Tuo tarpu Baltijos jūros regionas, neįvardijant šalių, yra pristatomas kaip regionas, kuriame bendradarbiauja Šiau-rės šalys (Danija, Švedija, Suomija, Norvegija ir Islandija) su Baltijos valstybėmis.

Apibendrindami pasirinktų autorių Baltijos interpretacijas isto-riniuose, geopolitiniuose, projektiniuose darbuose, mokslinių konfe-rencijų pranešėjų pozicijose, vis dar negalime tiksliai įvardinti Balti-jos regiono apibrėžties. Tuo pačiu galime konstatuoti, kad mokslinio įdirbio šioje srityje vis dar trūksta. Kol kas nėra pakankamai aiškiai apibrėžta Baltijos regiono sąvoka tiriant ją socialiniu, politiniu, eko-nominiu aspektu. Neaiškus ir/ar skirtingai interpretuojamas yra po-litinis sąvokos vartojimas, kiekvienu atveju jį pritaikant pagal norimą traktuoti supratimą. Visa tai žinoti yra itin svarbu, nes nevienodai su-prantama termino traktuotė gali sudaryti didelių keblumų, siekiant spręsti regionines problemas, kurių svarbiausia – pačio Baltijos regio-no formuluotė kitų regionų atžvilgiu. Tik žinant suvienodintą Baltijos regiono sąvokos atsiradimo ir jos kitimo skirtingais laiko periodais genezę, būtų galima formuoti šį terminą šiandien, vartojant jį įvairių mokslų krypčių tyrimuose. Tai daryti itin aktualu atliekant moksli-nius tyrimus, ypač juos lyginant skirtingose istoriniuose laikmečiuo-se, kuomet skyrėsi tuomet ir dabar vartojamos šio regiono geopoliti-nės sampratos.

Akcentuojant geografinį požiūrį, regionas yra objektyviai egzis-tuojantis darinys, istoriškai susiklostęs ir pakankamai giliai integruo-tas. Fizinis geografinio Baltijos regiono pamatas gali būti šalys ir jų

73


dalys, esančios prie Baltijos jūros. Suprantama, kad geopolitine pras-me šis regionas yra tam tikra geografinių veiksnių sąlygojama valsty-bių ir tautų interesų sąveikos erdvė, tad jis gali būti suprantamas ir kur kas plačiau.29 Labiausiai atpažįstamos yra kelios šio regiono termino reikšmės, kartu su jau išvardintomis mokslinių tyrimų traktuotėmis.30

Baltijos regionas – Baltijos jūros valstybės, t. y. šalys, kurios turi tiesioginę prieigą prie Baltijos jūros: Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rusija ir Švedija.

Baltijos regionas – Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva, kar-tais traktuojamos kartu su Rusijos Kaliningrado sritimi.

Baltijos regionas – Baltija, susidedanti iš istorinės Rytų Prūsijos ir Livonijos, Kuržemės ir Estijos žemės.

Baltijos regionas – Pabaltijys (rus. k. Pribaltika), t. y. buvusios imperinės Rusijos sritis – Baltijos šalys kartu su Lenkijos dalimi.

Baltijos regionas – visa rytinė Baltijos jūros pusė – Baltijos šalys, Kaliningrado sritis ir Suomija.

Baltijos regionas – D.Britanijos prekybos kelias, einantis per Bal-tijos jūrą, t. y. žemės aplink Baltijos jūrą be Skandinavijos pusiasalio, t. y. Švedijos ir Norvegijos.

Baltijos regionas – Baltijos jūros valstybių taryba, kurią sudaro šalys, esančios aplink Baltijos jūrą, kartu su Norvegija, Islandija ir Eu-ropos Komisija.

šalia Baltijos jūros, kombinacija, sudaryta remiantis bendrais intere-sais ir veiklos pobūdžiu.

Taigi neturint konkrečios Baltijos regiono sampratos bei norint ją išsiaiškinti, reikėtų pažvelgti į šio termino atskirų, jį jungiančių žodžių Baltija ir regionas sampratą, jų apibrėžimą moksliniuose, enciklopedi-niuose leidininiuose.

Naujausiame lietuvių enciklopedijos31 tome ties žodžiu Baltija duota tiesioginė nuoroda į Baltijos jūros terminą. Pastarojo termino sudėtinėje dalyje – geopolitinėje apibrėžties sferoje – atsiranda termi-nas Baltijos jūros valstybės, nurodantis Baltijos valstybes. Baltijos vals-tybės šioje enciklopedijoje yra aiškinamos dvejopai. Pirmuoju atveju Baltijos valstybės yra dažnai vartojamas kaip Baltijos šalių (Estijos,

74


Latvijos ir Lietuvos) atitikmens pavadinimas. Antruoju atveju ter-minas Baltijos valstybės atitinka terminą Baltijos jūros valstybės arba valstybės, esančios prie Baltijos jūros. Jų yra devynios: Danija, Šve-dija, Suomija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Vokietija. Prie šio termino yra trumpas prierašas, kad „dėl istorinės raidos savitumo iš jų dar išskiriamos Baltijos šalys (Estija, Latvija ir Lietuva), taip pat Skandinavijos šalys (Danija, Suomija, Švedija, kurioms dar priskiria-mos Islandija bei Norvegija)“.32 Geopolitine prasme pabrėžiama, kad Baltijos valstybes „sieja politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir istoriniai ryšiai, rūpinimasis Baltijos jūra“.33

Šalia lietuviškojo žodžio Baltija aiškinimo labai aktualus yra ir an-gliškasis jo atitikmuo, norint suprasti tarptautinį šios sąvokos vartoji-mo kontekstą, ypač žinant tai, kad anglų kalboje žodis Baltic dažniau-siai yra suprantamas dvejopai. Tokį požiūrį puikiai atskleidžia anglų kalbos žodynas, kuriame minėtas žodis reiškia „Baltijos jūrą arba ką nors sietino su ja“,34 taip pat yra pateikiamas geopolitinis šio žodžio aiškinimas Baltic States (liet. k. Baltijos valstybės – aut. past.), t. y. Lie-tuva, Latvija ir Estija.35

Tarptautinių žodžių žodyne36 žodis regionas – šalis, kraštas arba didelis savitas teritorinis vienetas, kuris pagal savo sandarą gali būti gamtinis, ekonominis, politinis arba apimantis visas išvardintas sritis, t. y. universalus. Šiame žodyne regioninės jūros sąvoka reiškia: „turin-čią prieigą prie kurios nors regiono valstybės jūrą, kuria turi eiti tarp-tautinis jūrų kelias“.37 Kaip pavyzdys pateikiama Baltijos jūra.

Iš šiame skyriuje pateiktų mokslinių traktuočių, enciklopedinio, anglų kalbos ir tarptautinių žodžių žodynų apibrėžimų aiškinimų ga-lima teigti, jog sąvoka Baltijos regionas šiuo metu gali būti suprantama dvejopai: siaurąja ir plačiąja prasmėmis. Siaurąja prasme – tai regio-nas, kurį sudaro Lietuva, Latvija ir Estija. Plačiąja – tai regionas, kurį sudaro visos šalys, šiuo metu geografiškai išsidėsčiusios aplink Balti-jos jūrą. Visgi skyriaus pradžioje daryta mokslinių leidinių ir šaltinių apžvalga parodė, kad antrasis regiono suvokimas yra kiek kitoks. Visų pirma kalbama apie didžiąsias šioje teritorijoje esančias valstybes – Vokietiją, Lenkiją ir Rusiją. Pirmosios dvi, atsižvelgiant į jų istorinę patirtį, gali būti priskiriamos prie Baltijos jūros valstybių tik šiaurine,

75


prisišliejusia prie jūros, teritorine dalimi. Panašiai yra ir su Rusija, ku-rioje svarbiausios yra vakarinės dalys, būtent Karelijos respublika, Ka-liningrado ir Sankt Peterburgo sritys. Svarbu yra paminėti ir tai, kad istoriškai į regiono sąvoką turėtų įeiti ir šalys, neturinčios sąsajos su Baltijos jūra, tačiau priklausomos nuo pastarųjų, tokios kaip Norvegi-ja ir/ar Baltarusija. Norint suprasti tokį šio termino daugialypiškumą, reiktų pažvelgti į pagrindinį termino „Baltijos regionas“ dedamąjį – žodį „Baltiją“. Tik suprantant šio žodžio atsiradimą ir geopolitinį jo apibrėžimą galima bus žinoti viso regiono sampratą atskiruose laiko perioduose bei jos kaitą vykstant istoriniams ir politiniams procesams.

BALTIJOS REGIONO TERMINO ATSIRADIMAS IR JO TRANSFORMACIJA

Šiandien žodžiai su šaknimi balt- vartojami įvairiuose kontekstuose, tačiau dažniausiai kalbant apie Baltijos jūrą, Baltijos šalis, valstybes, kalbas, regioną ir pan., todėl tai yra tarsi bendras terminas, skirtas visiems, kas gyvena prie Baltijos jūros.38 Atsižvelgiant į jūros pavadi-nimą galima teigti, kad geografiniu požiūriu baltams priskiriami visi kraštai, prisišlieję prie Baltijos jūros. Visgi geografinis apibūdinimas nesutampa su etnolingvistiniu. Iš tiesų vienu pavadinimu yra susietos tautos, kurių kalba ir etnosas labai skiriasi.39

Kita termino balt- vartosena yra toponiminė, įvardijanti jūrą. Pa-vadinimas Baltija palyginti nesenas, atėjęs iš raštų. Iki atsirandant Bal-tijos jūros visuotinai priimtam pavadinimui, prie šios jūros esančios tautos skirtingai ją vadino.40

Istoriniai šaltiniai tik XIa. antroje pusėje ima rašyti jūros pavadi-nimą su šaknimi balt-, todėl dėl žodžio Baltija atsiradimo yra iškel-tos kelios hipotezės. Viena jų pažymi, kad pirmasis jūros pavadinimą su kamienu balt- 1070m. pavartojo vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis savo veikale, vadindamas ją Mare Balticum. Šį terminą romantizme iš lotynų kalbos išvertė ir XIXa. antroje pusėje atgaivino vokiečių mokslininkas Georg Nesselmann pasiūlydamas vadinti bal-tais lietuvius ir latvius. To priežastis – nesusipratimas dėl vartojamų terminų gausos, norint apibūdinti lietuvių ir latvių kalbas.41

76


Rusijos caras Nikolajus I, Rusijos imperijoje gyvenusių vokiečių veikiamas, dar 1845 m. patvirtino Estijos ir Livonijos savivaldą Pri-baltikos vardu, kuri nuo 1860m. buvo pradėta vadinti Baltijos.42 Toks rusų pavadinimas Pribaltika iš esmės buvo skirtas pažymėti visam re-gionui, užimančiam rytinį Baltijos jūros krantą, tuo pačiu jis buvo ir vėlesnio specifinio posakio Pabaltijo kraštai ekvivalentas.43 Vokiečiai šį pavadinimą prisiminė bei pasiūlė Rusijos valdžiai įteisinti norė-dami apsisaugoti nuo tuo metu augusio rusiško nacionalizmo jų ro-mantinėje, nacionalinėje, net šovinistinėje terpėje, kuris daugiau ar mažiau buvo nulemtas Vokietijos imperijos susikūrimo. Taigi termi-nas Baltijos vokiečiai (Baltija), norint išsiskirti iš kitų, buvo pradėtas vartoti toms Rusijos imperijos provincijoms kur nuo seno gyveno ir ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai dominavo vokiečiai.44 Nenorė-dami prarasti savo įtakos vietiniams gyventojams, jie I-ojo pasaulinio karo metu bandė įkurti Baltijos kunigaikštystę, hercogystę, kuri iš es-mės buvo Vokietijos imperijos okupuota teritorija Latvijoje ir Estijoje. Šis bandymas buvo nesėkmingas, nes iškart po I pasaulinio karo, atsi-kūrus nacionalinėms Estijos ir Latvijos valstybėms, ši kunigaikštystė suiro.45 Tuomet Baltijos terminas tapo tolimesnių istorinių, politinių vingių objektu.

GEOPOLITINĖ „BALTIJOS“ SAMPRATA XX AMŽIAUS PRADŽIOJE

I-ojo pasaulinio karo metu, susiklosčius panašioms istorinėms bei po-litinėms aplinkybėms Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos valstybėms susikurti, jų politikai Vakarų Europoje kovojo dėl valsty-bių pripažinimo ir atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos.46 Suomijos ir Lenkijos geopolitinė ir istoriškai susiklosčiusi padėtis kiek skyrėsi nuo kitų trijų valstybių, galbūt todėl visas jas – Lietuvą, Latviją ir Estiją – subūrė vieningai kovoti už savo šalių nepriklausomybę. Veikiant iš-vien, tarp šių šalių atstovų kilo pirmoji santarvės idėja. Šios minties realizacijoje buvo numatyta ir tolimesnė, eventuali politinė sąjunga tarp Pabaltijo ir Skandinavijos tautų, kuri turėjo atstatyti politinę pu-siausvyrą tarp Rusijos ir Vokietijos.47

77


1918 m. rudenį pasibaigus I-ajam pasauliniam karui, Tautų Są-jungoje buvo galvojama į Pabaltijį įvesti Švedijos karinius dalinius vietoj išvestinų vokiečių dalinių, tuo pačiu Antantės politikų sluoks-niuose buvo imta rimtai svarstyti Skandinavijos–Baltijos federaci-nės sąjungos projektus.48 Didžioji Pabaltijo Lyga pagal estų 1918 m. projektą būtų buvusi politinė ir ekonominė santarvė, susidedanti iš kelių valstybių grupių: Skandinavijos (Danija, Norvegija ir Švedija), Rytų Pabaltijo (Suomija, Estija ir Latvija) ir Pietų Pabaltijo (Lietu-va ir Lenkija). Šios sąjungos tikslas būtų buvęs saugoti Baltijos jūros laisvę.49 Reikėtų atkreipti dėmesį, kad toks šalių skirstymas sąjungos sudarymo priešaušryje identifikuoja Pabaltijo (Baltijos) tuometinę sampratą. Pastaroji apeliuoja į tai, kad Pabaltijys buvo suvokiamas kaip buvusios Rusijos imperijos teritorijos dalis prie Baltijos jūros ir išsilaisvinęs nuo imperijos jungo, keičiantis geopolitiniams jėgų san-tykiams po I-ojo pasaulinio karo. Išskiriamas buvo tik istorinis šalis jungiantis darinys – Lietuva ir Lenkija, kuris geografiniu atžvilgiu buvo išsidėstęs Baltijos jūros pietuose, rytais įvardijama likusi terito-rija, kuri nepriklausė Skandinavijai ir kurioje didelę dalį sudarė vo-kiečių tautinė mažuma.

Savo indėlį propaguojant ar skleidžiant gandus apie įvairius Bal-tijos valstybių sąjungos variantus turėjo ir Lietuva. Vienas iš tokių buvo 1918m. pasiūlymas suvienyti Latviją ir Lietuvą, vėliau į šitą susivienijimą įtraukti ir Skandinavijos šalis. Lietuviai tuo metu siūlė švedams idėją susijungti į „vieną didžiulę gurguolę“50 visoms Pabalti-jo tautoms. Anot jų, į sumanytąją sąjungą turėjo įeiti lietuvių, latvių, estų, suomių, švedų, danų ir norvegų valstybės, sąjunga turėjo vadin-tis Švedų-Lietuvių sąjunga. Lietuvių vardu apimant latvius, švedų – švedus, suomius ir estus.51 Nesnaudė ir latvių atstovai, kurie 1919 m. informavo Švediją, kad Anglija remia idėją, jog susidarytų Baltijos aljansas, į kurį įeitų Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Danija bei Prūsija ir Baltarusija. Netrukus ir Suomijos politikai pradėjo įtiki-nėti Švediją, kad būsimoji Prancūzijos vyriausybė irgi remia Baltijos sąjungos planus. Žvelgiant iš Švedijos pusės, visi šie siūlomi planai su-kurti Baltijos sąjungą Švedijoje buvo suprantami kaip Baltijos šalių ne-priklausomybės garantija, kurios Švedija ir kitos Skandinavijos šalys

78


tuo metu negalėjo suteikti, tad negalėjo ir dalyvauti Baltijos sąjungos kūrime, juo labiau įeiti į ją, todėl Švedijos vyriausybė atmetė tokias idėjas.52

Bandymai įtraukti Švediją į Baltijos šalių sąjungos kūrimą tęsėsi ir vėliau, Pabaltijo valstybėms gavus tarptautinį pripažinimą. Tokie ir panašūs pareiškimai Švediją tik gąsdino, nes čia jau buvo nusistovėjusi nuomonė, kad didvalstybių neremiama Baltijos Antantė negalėtų atsi-laikyti prieš Rusijos ir Vokietijos kombinaciją ir kad Švedija XX a. ne-galėtų vaidinti Baltijos jūros regione to vaidmens, kurį turėjo XVII a., nors ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo tarp šių kraštų ji neatmetė, netgi skatino.53

Iškart po Suomijos, Lenkijos ir trijų Baltijos valstybių nepriklau-somybės paskelbimo, nepavykus suartėti su Švedija ir likusia Skandi-navijos dalimi, kilo mintis sukurti Baltijos Antantę iš penkių Baltijos jūros šalių, apimančių Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Sti-prios ir suvienytos Baltijos Antantės sukūrimas pasirodė patrauklus Baltijos politikams, todėl 1918 m. pabaigoje bei 1919m. šia kryptimi pradėta vesti derybas ir ruoštis sąjungos sudarymui. Nors reikia pa-brėžti, kad didžiausias ir ilgalaikis šio projekto palaikymas buvo susi-formavęs tik Latvijoje ir Estijoje (arba Baltijoje – aut. past.) tuo metu kai Lietuvoje, Suomijoje ir Lenkijoje ši mintis turėjo žymiai mažiau palaikymo.54 Apie tai byloja ir nevyriausybinis tarpvalstybinis sekto-rius, nes laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų įsteigtos tarptautinės organizacijos, turinčios Baltijos pavadinimą, pradžioje yra sietinos su Latvija, Estija, kiek mažiau su Lietuva, kartais su Suomija, retai su Lenkija.55

1920 m. sausio 15 d. Helsinkyje, vėliau, 1920 m. rugpjūtį, Rygoje (Bulduriuose) vykusiose Pabaltijo valstybių konferencijose, sureng-tose Suomijos ir Latvijos iniciatyva, dalyvavo Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Suomija ir Ukraina, kurios tarėsi dėl bendros sąjungos. Vis-gi šios konferencijos nebuvo sėkmingos, nes Lietuva reiškė pretenzi-jas, kurias palaikė Suomija, Lenkijai dėl Vilniaus krašto užgrobimo.56 1920–1923m. vyko keletas pasitarimų tarp Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Suomijos, siekiant atgaivinti Didžiosios santarvės idėją, bet Lietu-va dėl Lenkijos okupuoto Vilniaus griežtai atsisakė juose dalyvauti.57

79


Buvo bandoma ir apeiti Lietuvą – 1922 m. kovo 12 d. tarp Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos, nedalyvaujant Lietuvai, buvo pasirašytas Varšuvos susitarimas, tačiau Suomijos parlamentas, atmesdamas šią sutartį, Lenkijos ketinimus tapti Pabaltijo vienytoja sužlugdė. Po šio įvykio Lenkija ir toliau neatsisakė planų dominuoti rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Jos iniciatyva 1925 m. sausio mėn. Ženevoje vykusio-je VI Tautų Sąjungos sesijoje Lenkija pabandė dar kartą pasirašyti su Latvija, Estija ir Suomija Ženevos Pabaltijo protokolą, siekiantį atnau-jinti 1920 m. santykius, tačiau nedalyvaujant Lietuvai, Suomijai lie-kant neutraliai, šios pastangos nieko nepasiekė. Tokia padėtis galutinai nukreipė suomių orientaciją nuo Baltijos į Skandinavijos kraštus, kas, galima sakyti, ir lėmė Didžiosios Pabaltijo Santarvės idėjos žlugimą.58

Suvokusios, jog visuotinės santarvės idėja neįmanoma, trys Pa-baltijo valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – ėmėsi diplomatinių ir politinių žygių sukurti mažesnę Pabaltijo sąjungą. 1923 m. šios trys valstybės pirmosios bendru sutarimu pasirašė Ženevos protokolą, ku-riuo siekta sustiprinti taiką Europoje, 1926 m. suderino savo veiksmus pasirašyti nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga. Bendrai susitaru-sios, 1933 m. pasirašė taip vadinamą Briand’o – Kellogo paktą, sudarė atskiras, bet panašias prekybines sutartis su Anglija ir kt. Dėl tokios bendros trijų Pabaltijo valstybių veiklos tarptautiniame gyvenime jas jau buvo įprasta laikyti atskiru nedalomu politiniu vienetu.59 1934m. vasario 17 d. Estija ir Latvija pasirašė priedą prie jų 1923 m. pasira-šytos savitarpio pagalbos sutarties, kuris 1934 rugsėjo 12 d. Latvijos, Estijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrams Ženevoje vykusios Tautų Sąjungos sesijos metu leido patvirtinti Pabaltijo Santarvės (Bal-tijos Antantės) ir Bendradarbiavimo sutartį.60 Ši sutartis buvo laiko-ma konstituciniu Pabaltijo Santarvės aktu, kuris daugeliu atveju buvo skirtas tarpusavio bendradarbiavimui įvairiose tarpvalstybinėse srity-se, karinėje srityje ypač pabrėžiant bendrai spręstinus užsienio reikalų klausimus.61 Netrukus po to Pabaltijo, Baltijos vardas imamas vartoti nurodant geopolitines realijas, t. y. tai, kas įvardijama kaip Baltijos ša-lys arba Baltijos respublikos – Lietuva, Latvija, Estija.62

Visgi šis pavadinimas, reikia pripažinti, ne visad buvo taip atpažįs-tamas ir/ar interpretuojamas. Tarpukario laikotarpiu nepriklausomoje

80


Lietuvoje išleistoje pirmojoje enciklopedijoje,63 kuri dienos šviesą iš-vydo tai pačiais metais, kuomet buvo pasirašyta Pabaltijo Santarvė, yra minima Baltija Baltijos jūros kontekste. Jos geopolitinėje apibrėž-tyje yra įvardijamos šalys, tuo metu buvusios aplink Baltijos jūrą, be to, pabrėžiama šios jūros svarba aplink ją gyvenančioms tautoms, ypač „naujoms po I-ojo Pasaulinio karo susikūrusioms Pabaltijo vals-tybėms, kuri (jūra) sudaro vienintelį laisvą išėjimą į platųjį pasaulį“.64 Taigi galima teigti, kad per visą pirmosios nepriklausomos Lietuvos respublikos gyvavimo laikotarpį buvo gajus supratimas ir takoskyra, nubrėžta tarp nepriklausomybę atgavusio Pabaltijo, kuris buvo įvar-dijamas nurodant Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir galbūt Lenkiją bei likusias, prie Baltijos jūros gyvavusias, tautas. Reikia pastebėti tuo metu atsiradusį Baltijos ar Pabaltijo sąvokos dvilypumą, kas skyrė Pa-baltijo tautas nuo Pabaltijo Antantės supratimo, kuris kartais jau tuo-met ne visados būdavo aiškus.

GEOPOLITINĖ BALTIJOS SAMPRATA ANTROJE XX AMŽIAUS PUSĖJE

Baltijos ir Pabaltijo terminų niveliavimo procesas prasidėjo tuomet, kai Lietuva, Latvija ir Estija, skirtingai nuo Lenkijos, kuri buvo oku-puota II-ojo pasaulinio karo pradžioje, ir Suomijos, kuri atsilaikė Žie-mos karo metu, buvo aneksuotos Sovietų Sąjungos. Remiantis tokio-mis vienodomis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis,galima teigti, kad šis aneksijos reiškinys tapo dar didesne šių šalių suartėjimo prie-žastimi, vienodai palietusia minimus kraštus.65

Į šį įvykį iškart reagavo Pabaltijo Antantės valstybių politikai, mokslininkai, žurnalistai, skelbdami pasauliui apie jų tautų užgrobi-mą. Matydami tokią gana pasyvią pasaulio reakciją į jų atsišaukimus dėl trijų tautų neteisėto prijungimo prie Sovietų Sąjungos ir nepraras-dami vilties atkurti savo valstybes, užsienyje likę ar emigravę lietuvių, latvių ir estų mokslininkai, politiniai veikėjai pradėjo kooperuotis su-prasdami, kad būdami likimo broliais ir eidami išvien, o ne atskirai, gali būti išgirsti. Šie asmenys, panaudodami Baltijos (Baltų) terminą, kuriuo „jie taip norėjo išreikšti protestą prieš šalių aneksavimą“,66 pradėjo kurti bendras, aktyviai veikiančias mokslines institucijas,

81


politines, visuomenines organizacijas egzilyje, kurios dar labiau šias tautas artino, darė įtaką atitinkamoms valstybinės institucijoms. Skirtinga situacija susiklostė Sovietų Sąjungoje – bendradarbiavimas tarp Pabaltijo valstybių čia buvo pasyvokas greičiausiai dėl sovieti-nės politinės įtakos.67 Nenuostabu, kad Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu viskas, kas susiję su kamienu balt-, daugeliu atveju buvo siejama tik su Lietuva, Latvija ir Estija. Ypač tai pažymėtina kalbant apie organizacijas, kurios susikūrė Europoje ir JAV, išskyrus Sovietų Sąjungą. Įdomu pastebėti, kad žodis baltai šiuo laikotarpiu kai kurių organizacijų pavadinimuose geografiškai apima ne tik Lietuvą ir La-tviją, kas yra natūralu, atsižvelgiant į lingvistines šių tautų sąsajas, bet jam priskiriama ir Estija. Skirtumai atsiranda tik tuomet, kada kuri nors tarptautinė organizacija68 buvo kuriama būtent išskirti baltus, etnolingvistinėje terpėje.

1954 m. ir 1960 m. Bostone (JAV) išleistoje lietuvių enciklope-dijoje69 ties Baltijos jūros apibrėžties geopolitine skiltimi yra nuoro-da į Pabaltijį. Pabaltijys šioje enciklopedijoje yra apibrėžiamas kaip geopolitinė erdvė aplink Baltijos jūrą. Plačiausia prasme Pabaltijys laikomas „visomis valstybėmis, kurių ūkiniai tarptautinių santykių interesai gravituoja savo didžiausiu svoriu į Baltijos jūros uostus, nors jų pajūrio ruožai būtų ir neilgi.“70 Pabrėžiama, kad prieškarinė 1939 m. Lenkija yra laikytina Pabaltijo kraštu. Išvardijami ir „natūra-lūs“ Pabaltijo kraštai: Švedija, Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva, „nes jiems Baltijos jūra yra ne tik vienintelis laisvas kelias į pasaulį, bet ir patys pajūriai yra nuo akmens amžiaus apgyvendinti tų kraštų tau-tų.“71 Kitaip tariant, toms tautoms Baltijos pajūriai yra integralinė jų gyvenamosios erdvės dalis. Labai svarbu paminėti, kad, anot enciklo-pedijos, tikrąja Pabaltijo šalimi nelaikytina Vokietija, „nes jos aukš-čiau minėti interesai gravituoja į Šiaurės jūrą.“72 Nelaikytina Pabaltijo dalimi ir Rusija, kuri, pasak autorių, „dirbtiniu būdu, XVII–XVIII a. užkariavimais, prisiveržė prie Baltijos jūros Suomių įlankos“.73 Deja, nieko nėra pasakyta apie Daniją. Siauresne, bet įsigalėjusia prasme enciklopedijoje Pabaltiju įvardijamos trys valstybės: Lietuva, Latvija ir Estija. Minima, kad dažnai priskiriama ir Suomija. Šis įvardijimas grindžiamas tuo, kad „tarp šių tautų prieš II Pasaulinį karą reiškėsi

82


gyvas politinis, ūkinis ir kultūrinis bendradarbiavimas, o jų politi-niam santykių plėtimui trukdė Lenkijos imperialistinė politika“.74 Galima teigti, kad šis leidinys yra „pereinamasis“, aiškinantis terminą Baltijos regionas.

Sovietų Sąjungoje Baltija ar Pabaltijys buvo suvokiami kiek kitaip. „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“,75 pasirodžiusioje 1976 m. ir 1981 m., nėra Baltijos regiono apibrėžties, o žodis Baltija vartojimas kalbant apie jūrą, todėl jis nėra tiesiogiai sietinas su politiniu ar geo-politiniu apibrėžimu. Visgi yra duota tiesioginė nuoroda nuo Baltijos jūros link Pabaltijo apibrėžties.76 Ties žodžiu Pabaltijys yra atrandama trejetas jo aiškinimo būdų. Pirmuoju atveju yra istorinis sąvokos atsi-radimo aiškinimas kaip 1710–1917 m. Rusijos imperijos Lifliandijos ir Estliandijos, o nuo 1795 m. ir Kuršo gubernijos dalis. Antruoju – Pabaltijys yra prilygintas Baltijos šalims ir apibrėžiama teritorija, geo-grafiškai išsidėsčiusia aplink Baltijos jūrą. Trečiuoju – Pabaltijys suly-ginamas su sąvoka Tarybinis Pabaltijys, kurio teritorija lokalizuojama Baltijos rytiniame krante, apimanti Estijos, Latvijos, Lietuvos Tarybų Sąjungos socialistines respublikas ir Kaliningrado sritį, kurios visos, anot enciklopedijos, turi bendrą istoriją.77 Reiktų pažymėti, kad šiai teritorijai kai kurie mokslininkai priskirdavo ir Baltarusijos socialisti-nę respubliką dėl tiesioginių Sovietų Sąjungoje nusistovėjusių ekono-minių, gamybinių sąsajų šalies viduje, ir su šalia Baltijos jūros esančio-mis teritorijomis.78

Sovietų Sąjungos suformuota Baltijos valstybių regioninė apibrėž-tis (Tarybinis Pabaltijys) 1988-1991m. laikotarpiu, kuomet Lietuva, Latvija ir Estija kartu vadavosi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, nublanko prieš egzilyje apibrėžto termino Baltijos šalys, kuris geografiškai apė-mė pastarąsias valstybes. To priežastis buvo visų šių šalių bendras išsi-vaduojamasis judėjimas, kurio metu pasirinktos tokios pat priemonės (tautiniai persitvarkymo judėjimai), veiklos būdai (daugiatūkstanti-niai mitingai, minėjimai, parašų rinkimo ir protesto akcijos ir pan.), turima bendra pozicija (tų pačių tikslų siekiai politinėse Sovietų Są-jungos institucijose), renginiai („Baltijos kelias“) ir pan. Visose trijose valstybėse iki ir po nepriklausomybės atgavimo atsikūrinėjo dar tar-pukaryje veikusios bendros tarptautinės organizacijos.

83


XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Europai ir pasauliui buvo visuotinai išplatinta žinia, kad atsikūrė trys Baltijos valstybės, prisi-dėdamos prie Sovietų Sąjungos griūties. Šios žinutės paskelbimas ir toks Baltijos regiono identifikavimas, apimantis Baltijos šalis (Estiją, Latviją ir Lietuvą) buvo ir išliko itin gajus, – tai liudija šiuo vardu vie-nijančių tarptautinių organizacijų atsiradimas ir veikla. Po Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės paskelbimo buvo pasirinktos ir bendros integravimosi kryptys į Vakarų Europą ir jos struktūras (ES, NATO – aut. past.). Tačiau netrukus šalys pradėjo atskirai ieškoti savo vietos naujai susidariusioje Europos geopolitinėje erdvėje. Taip jos po truputį naikino savo suformuotą Baltijos šalių, kaip regiono, turinčio panašias istorines, politines ir kultūrines sąsajas, įvaizdį. Tai labai aiš-kiai buvo pradėta matyti dar tuomet, kada Sovietų Sąjunga skaičiavo paskutinius savo gyvavimo metus. Jau tada buvo pradėta persiorien-tuoti, ir terminas Baltija įgavo platesnę sąvoką – pradėta vienyti aplink Baltijos jūros pakrantes įsikūrusias šalis arba jų grupes. Dar vėliau be-sikuriančios tarptautinės organizacijos terminu Baltija pradėjo vieny-ti istoriškai, kultūriškai ir politiškai susijusias teritorijas, kurios turėjo priėjimą prie Baltijos jūros, su tiesioginio susisiekimo neturinčiomis (Islandija, Norvegija, Baltarusija). Tiesa, tos tarptautinės organiza-cijos, kurios atsikūrė (turėdamos tarpukario tęstinumą) vėliau negu pirmaisiais metais po Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės atstatymo, jungė minimas tris respublikas Baltijos termino vardu.

Politiniam lygmenyje buvusios Baltijos šalys taip pat palaipsniui save priskyrė skirtingiems geopolitiniams Europos mezoregionams: Lietuva – Vidurio Europai, o Latvija ir Estija – Šiaurės Europai. Čia svarbu pažymėti, kad pačiose Baltijos šalyse taip ir nenusistovėjo re-gioninė savivoka, kuri buvo atsiradusi nepriklausomybės paskelbimo metu. Palaipsniui, ieškant efektyviausių valstybingumo stiprinimo ir europinės integracijos kelių, išryškėjo tiek regioninės savivokos, tiek ir geopolitinės orientacijos skirtumai: pirmiausia estai suvokė save Šiau-rės šalimi, galinčia orientuotis į Skandinaviją, ypač į Suomiją; lietuviai pakeitė geopolitinės regionalizacijos kryptį, atradę didesnį geopoliti-nių interesų bendrumą su Lenkija.79 Visgi negalime neakcentuoti, kad Šiaurės ir Baltijos šalys priklauso tam pačiam Baltijos jūros regionui.

84


Be to, Šiaurės ir Baltijos šalis vienija istoriniai ryšiai, todėl pastarosios aktyviai iki šiol remia Baltijos šalis.80 Ypač tai pastebėtina integracijos į Vakarų Europos ES ir NATO proceso metu, kuomet Danija daug padėjo Lietuvai, Suomija – Estijai, Švedija – Latvijai, kartais Estijai bei Lietuvai.81 Šiaurės šalims svarbiausia yra saugumas Baltijos jūros regi-one, todėl jos kuria stabilią saugumo erdvę, globoja ir stiprina Baltijos šalis.82

Bendradarbiavimas tarp Skandinavų ir Baltijos kraštų prasidėjo jau nuo 1990-ųjų. Oficialūs kontaktai su Estija, Latvija ir Lietuva buvo užmegzti dar iki jų nepriklausomybės atgavimo per Šiaurės šalių in-formacijos įstaigos centrus. Dar nuo integravimosi į Vakarų struktūras metų yra išlikęs didelis dvišalis ir daugiašalis tarpvyriausybinis ir par-lamentinis bendradarbiavimas, kuris papildo gyvybingą sąveiką tarp Skandinavijos ir Baltijos pilietinių visuomenių, įmonių ir gyventojų. Skandinavijos ir Baltijos šalys yra partneriai daugelyje tarptautinių ir regioninių forumų, tokių kaip Europos Sąjunga ir Europos Ekonomi-nė Erdvė, apimdamos Šiaurės Dimensiją, NATO ar jos „partnerystės taikos vardan“ susitarimą, Baltijos jūros valstybių tarybą ir Helsinkio Komisiją (HELCOM). Tiesioginis skandinavų – Baltijos bendradar-biavimas vyksta tarp Skandinavijos Tarybos ir Baltijos Asamblėjos, tarp Skandinavų Ministrų Tarybos ir Baltijos Ministrų Tarybos. Taip šiame kontekste išskiriama regioninė grupuotė Skandinavų baltiška-sis aštuonetas (NB8). Skandinavų ir Baltijos valstybių vyriausybinį bendradarbiavimą „5+3“ nuo 1992 m. lėmė premjerų iniciatyva. Nuo tada premjerų, užsienio reikalų ir kitokių institucijų ministrų susitiki-mai bendradarbiavimo tikslais tapo labai dažnu reiškiniu. 2000 m. ši struktūra buvo pavadinta minėtu „Skandinavų baltiškuoju aštuonetu“. NB8 bendradarbiavimas apėmė politines temas, tarptautinius reika-lus, kitas įvairiuose sektoriuose svarstomas problemas, sienų perėjimo klausimus. Kartais užsienio reikalų ar gynybos ministrai, laikydamiesi susitarimo „8+1“, atskirai susitikinėdavo su Rusijos, JAV ar Europos Sąjungos atstovais.83 Šios valstybės buvo iniciatorės sukurti regioninę organizaciją – Baltijos jūros valstybių tarybą, kuri nulėmė bendrą Bal-tijos regiono valstybių orientaciją į Vakarų struktūras, tarpininkaujant Šiaurės šalims.84

85


Taigi galima teigti, kad per Skandinavijos valstybių bendradarbia-vimą kinta Europos Šiaurės vakarų valstybių sektoriaus geopolitinė ir geostrateginė reikšmė: iš neutralios zonos šis regionas virsta akty-viu Europos integracijos elementu.85 Dažnu atveju šis procesas vyksta daugiausia dviejų jame esamų (Šiaurės ir (Pa)Baltijos šalių – aut. past.) subregionų bendros veiklos iniciatyva, nuošalyje nepaliekant ES vidu-je šį procesą skatinančios regioninės politikos. Pastaroji yra it atspir-ties taškas, siekiant suartinti aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusių valstybių interesus bendrai veiklai.

NUORODOS IR PASTABOS

1 Kirby D., Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais: Baltijos šalys 1492–1772 metais. Vilnius: Mintis, 2000.

2 Kirby D., The Baltic world, 1772-1993 : Europe’s Northern periphery in an age of change. London NewYork: Longman, 1995.

3 Kiaupa Z., Maesalu A., Pajur A., Straube G., Baltijos šalių istorija. Vilnius: Kron-ta, 2000.

4 Lieven A., The Baltic Revolution, Estonia, Latvia, Lithuania and the Path to Inde-pendence. New Haven and London: Yale University Press, 1994.

5 Žigaras F., Baltijos šalys: saugumas ir gynyba 1990-2002. Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2002.

6 Davies N., Europos istorija. Vilnius: Vaga, 2002. 7 Davies N., ten pat, p. 1325.8 Klinge M., Baltijos pasaulis. Vilnius: Tyto alba, 1996.9 Klinge M., ten pat, p. 6.10 Masionienė B., Baltijos tautos: kultūros istorijos metmenys: mokymo knyga. Vil-

nius: Aidai, 1996.11 Masionienė B., ten pat, p. 253.12 Greimas A. J., Žukas S., Lietuviai Pabaltijy: istorijos ir kultūros bruožai. Vilnius:

Baltos lankos, 1993. 13 Greimas A. J., Žukas S., ten pat, p.14.14 Red. Damijonaitienė S., Jankauskas A., Lietuva ir jos kaimynai, metinės konferen-

cijos tekstai. Vilnius: Pradai, 1997.15 Baubinas R., Baltijos regiono geopolitiniai savitumai. Lietuva ir jos kaimynai,

metinės konferencijos tekstai. Vilnius: Pradai, 1997. p. 22. 16 Lange P. H., Baltijos regiono geopolitinė situacija: žvilgsnis iš šalies. ten pat, p. 31.17 Editors: Gronick R., Waller M., Paivio L., 21st Century Challenges for the Baltic

Sea Region and European Security. Helsinki: STETE, 1998.18 Editors: Gronick R., Waller M., Paivio L., ten pat, p. 156-161.

86


19 Baltic region: conflicts and cooperation: road from the past to the future. Tallinn: Euroulikool, 2004.

20 Baltic region: conflicts and cooperation: road from the past to the future. ten pat, p. 16.21 Baltic region: conflicts and cooperation: road from the past to the future, ten pat. p. 23.22 Baltic connections: archival guide to the martime relations of the countries around

the Baltic Sea (including the Netherlands), I T., II T., III T. Leiden, Boston (mass.): Brill, 2007.

23 Red. Hansen B., Heurlin B., The Baltic States in World politics. Richmond: Curzon, 1998. p. 7.

24 Buzan B., Waever O., Regions and Powers: the structure of international security. Cambrige: Cambrige university press, 2003.

25 Buzan B., Waever O., ten pat, p. 415–416.26 Red. Smith D.J., The Baltic States and their region: new Europe or old? Amsterdam

New York: Rodopi, 2005.27 Red. Smith D.J., The Baltic States and their region: new Europe or old?, ten pat, p. 1.28 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruo-

žai: XX amžius. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.29 Baubinas R., Baltijos regiono geopolitiniai savitumai. Lietuva ir jos kaimynai,

metinės konferencijos tekstai. Vilnius: Pradai, 1997. P. 21–22.30 What is Baltic Region?, rasta http://www.baltic.com/region.asp , žiūrėta 2009 m.

kovo 14 d.31 Visuotinė Lietuvių enciklopedija, II T. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, 2002.32 Visuotinė Lietuvių enciklopedija, II T. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, 2002. P. 562-563.33 Visuotinė Lietuvių enciklopedija, II T. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, 2002. P. 562-563.34 Piesarskas B., Dabartinės anglų kalbos žodynas. Vilnius: Alma littera, 2001. P. 53.35 Piesarskas B., Dabartinės anglų kalbos žodynas, ten pat, p. 53.36 Vaitkevičiūtė V., Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas, 2002.37 Vaitkevičiūtė V., Tarptautinių žodžių žodynas, ten pat, p. 897.38 Baltic region: conflicts and cooperation: road from the past to the future. Tallinn:

Euroulikool, 2004. P. 56–57.39 Dini P. U., Baltų kalbos: lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei-

dyklos institutas, 2000. P. 21.40 Dini P. U., Baltų kalbos: lyginamoji istorija, ten pat, p. 22–23.41 Dini P. U., Baltų kalbos: lyginamoji istorija, ten pat, p. 25-29. 42 Baltic region: conflicts and cooperation: road from the past to the future, ten pat,

p. 44–45.43 Baltic region: conflicts and cooperation: road from the past to the future, ten pat,

p. 22.44 Rebas H., Baltic regionalism???, Journal of Baltic studies, XIX/2. Brooklyn: AABS,

1988. P. 102–103.

87


45 isuotinė Lietuvių enciklopedija, II T. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. P. 556-557.

46 Von Pistohlkors G., Regionalism as a concept of Baltic historiography – some introductory remarks. Journal of Baltic studies, XVIII/2. Brooklyn: AABS, 1987. P. 130.

47 Lietuvių enciklopedija, XXI T. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960. P. 289.

48 Pivoras S., Baltijos federacijos sumanymai po I Pirmojo pasaulinio karo. Univer-sitas Vytauti Magni, Nr. 5, 200710, p. 5.

49 Lietuvių enciklopedija, XXI T., ten pat, p. 290.50 Masionienė B., Baltijos tautos: kultūros istorijos metmenys: mokymo knyga. Vil-

nius: Aidai, 1996. P. 250. 51 Masionienė B., Baltijos tautos: kultūros istorijos metmenys: mokymo knyga, ten

pat, p. 250.52 Pivoras S., Baltijos federacijos sumanymai po I Pirmojo pasaulinio karo, Univer-

sitas Vytauti Magni, Nr. 5, 200710, p. 5. 53 Pivoras S., Baltijos federacijos sumanymai po I Pirmojo pasaulinio karo, ten pat,

p. 5.54 Baltic region: conflicts and cooperation: road from the past to the future. Tallinn:

Euroulikool, 2004. P. 75-76.55 Lietuvių enciklopedija, XXI T. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960.

P. 288.56 Lietuvių enciklopedija, XXI T. ten pat, p. 290.57 Lietuvių enciklopedija, XXI T. ten pat, p. 290–291.58 Lietuvių enciklopedija, XXI T., Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960.

P. 290–291.59 Lietuvių enciklopedija, XXI T., ten pat, p. 290-291.60 Lietuvių enciklopedija, XXI T., ten pat, p. 291.61 The new Encyclopaedia Britannica, I tomas. Chicago: Encyclopaedia Britannica,

1998. P. 847–848.62 Dini P. U., Baltų kalbos: lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei-

dyklos institutas, 2000. P. 22.63 Lietuviškoji enciklopedija, II T. Kaunas: Spaudos fondas, 1934.64 Lietuviškoji enciklopedija, II T., ten pat, p. 934.65 Rebas H., Baltic regionalism???, Journal of Baltic studies, XIX/2. Brooklyn: AABS,

1988. P. 104.66 Rebas H., ten pat, p. 136.67 Rebas H., ten pat, p. 104.68 Lietuvių enciklopedija, II T., Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954 m.,

p. 132–138.69 Lietuvių enciklopedija, II T. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954. / Lie-

tuvių enciklopedija, XXI T. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960.70 Lietuvių enciklopedija, II T., ten pat, p. 287.

88


71 Lietuvių enciklopedija, XXI T., Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954. P. 287.

72 Lietuvių enciklopedija, XXI T., ten pat, p. 287.73 Lietuvių enciklopedija, XXI T., ten pat, p. 287.74 Lietuvių enciklopedija, XXI T., ten pat, p. 288.75 Lietuviška Tarybinė Enciklopedija, I T. Vilnius: Mokslas, 1976.; Lietuviška Tarybi-

nė Enciklopedija, VIII T. Vilnius: Mokslas, 1981.76 Lietuviška Tarybinė Enciklopedija, I T, ten pat, p. 621.77 Lietuviška Tarybinė Enciklopedija, VIII T., ten pat, p. 392.78 Loeber D.A., Towards Baltic Regional Identity, Journal of Baltic studies, XVIII/2.

Brooklyn: AABS, 1987. P. 119.79 Baubinas R., Bendrieji geografijos klausimai, politinė geografinė Baltijos šalių

padėtis ir jos perspektyva, Geografijos metraštis, 30 t. Vilnius: Geologijos ir geo-grafijos inst., 1997. P. 13.

80 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 2005. P. 288–291.

81 Visuotinė Lietuvių enciklopedija, II T. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. P. 563.

82 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius, ten pat, p. 288–291.

83 Baltic region: conflicts and cooperation: road from the past to the future. Tallinn: Euroulikool, 2004. P. 75–76.

84 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius, ten pat, p. 288–291.

85 Baubinas R., Bendrieji geografijos klausimai, politinė geografinė Baltijos šalių padėtis ir jos perspektyva, Geografijos metraštis, 30 T. Vilnius: Geologijos ir geo-grafijos institutas. 1997. P. 20.

SUMMARY

THE TRANSITION OF “BALTICREGION” DEFINITION

Keywords: The Baltic, the Baltic Sea, region, geopolitical, definition, concept.

The usage of the concept of “Baltic region” and the topic of geographical cov-erage is still relevant to nowadays people. To know, what it actually means, you need to make a research on this concept and geographical coverage, on the reasons of their existence during the period of different political proc-esses from its beginning till nowadays approach.

Czar of Russia Nicolas I was influenced by Germans who lived in the territory of Russian Empire and approved self-government of Estonia and

89


Livonia in German living lands. It was approved in 1845 and was called “Pre-Baltic”, from the year 1860 people started calling it by the name of “Baltic”. During Ist World War, the same historical and political situation of creating a country appeared in Lithuania, Latvia, Estonia, Finland and Poland. For this reason, politicians of these countries fought in Western Europe for recogni-tion and separation form their countries from Russian Empire. These coun-tries planed to establish The Great Baltic League, which would have been a political and economical unity and would have protected the freedom of Baltic Sea:

1. Scandinavian: Denmark, Norway and Sweden;2. Estraen Baltic: Finland, Estonia, Latvia;3. Southern Baltic: Lithuania and Poland.It should by mentioned that such division of counties during this period

identifies those days concept of “Baltic” because it was realised as a part of Russian Empire, which reached the Baltic Sea and as a result of Ist World War, freed from its yoke. Because of constant disagreements between Lithuania and Poland (the problem of Vilnius county) and agreement between Sweden and Finland (the problem of the Aland islands). The parliament of Finland ruined plans of Poland of becoming of the one who unites Baltic countries by denying this plan and idea of union. Poland try one more time to sign an agreement with Latvia and Estonia, but Lithuania always try to interrupt it. For this reason three Baltic countries – at first Latvia and Estonia and soon Lithuania– began a diplomatic and politic campaign of creating smaller unity of Baltic counties. Soon after an agreement between these countries people started using the term of “Baltic” indicating geopolitical reality.

During the period of Soviet Union occupation, everything that was relat-ed with the term “Balt”, was associated not only with Lithuania and Latvia (as the same ethnical group), but also with Estonia. This is especially seen when talking about organisation, which where established in Europe and USA be-cause all these counties where associated and known as a part of Soviet Un-ion which has the same history of there occupation. The terms of “Baltic” or “Sub-Baltic” (in Lithuanian “Pabaltijys”) had different meaning in Soviet Un-ion. In one case this region was known as a part of Russian Empire Liflendia and Estlandia. In other case “Baltic region” is geographically situated around the Baltic Sea. The third case is that “Baltic region” means “Soviet Baltic re-gion”, which includes the territory of Soviet Union Republics: Estonia, Latvia and Lithuania and the region of Kaliningrad, which has the same history.

After announcing the independence of Lithuania, Latvia and Estonia, the same direction of integration to West Europe and its structures (EU,

90


NATO) were applied. Thru such purposeful politics, gradually they ascribed them-selves to different geopolitical meso regions of Europe: Lithuania to Central Europe, Latvia and Estonia to Northern Europe. In such a way, they destroyed the image of “Baltic region”, which had similar historical, political and cultural correlations. In this process very important role had Northern counties because they belong to the same Baltic Sea region. Also Northern and Baltic counties are unified by historical relations and for this reason Northern counties actively supports Baltic counties. This was obviously seen during the process of EU and NATO, when Denmark helped to Lithuania a lot, Finland helped to Estonia, Sweden to Latvia and sometimes to Estonia and Lithuania. It is now wonder that Northern and Baltic counties are part-ners in many international and regional forums, which constantly unites all counties situated around the Baltic Sea (Norway, Iceland and Belarus) under the name of “Baltic region”.

„BALTIJOS REGIONO“ TERMINAS IR JO TRANSFORMACIJA · istorija. Tačiau Vokietijos, Lenkijos ir...

Documents

Transcript of „BALTIJOS REGIONO“ TERMINAS IR JO TRANSFORMACIJA · istorija. Tačiau Vokietijos, Lenkijos ir...