3. (426) 2007 m. Nr. K ARDAS · klų uždraudimo organizacijos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo...

šiame numeryje:

2007

m.

Nr.

3. (

426)

K A R D A SK A R I N Ė S P U B L I C I S T I K O S K A R O I S T O R I J O S I R M O K S L O Ž U R N A L A S

�

2

12

22

30

32

36

41

42

46

6

16

52

SaugLietuva – prieš masinio naikinimo ginklų platinimą Šiaurės Korėjos branduolinė programa: grėsmė pasaulio saugumui

Kariuomenės Gen. mjr. Valdas Tutkus: „. . .Negalime rizikuoti kario saugumu...“

Karinia i Kompiuterizuota taktinio imitavimo sistema „GESI“

DiSKuSijoSRūmai nesulaukia karininkų dėmesio Knygų „Būsiu laimingas stoti į Lietuvos kariuomenę nors ir paprastu kareiviu“ Karininkų metraščio šeštasis tomasLietuvos kariuomenę kūrė gabiausieji

Karo Kaip veikė Vokietijos propagandos mašina Antrojo pasaulinio karo metais?

L ietuvoS LDK kariuomenės kadrų problemos XVIII a. II pusėje

neKroDm. mjr. Edmundas Vengianskas

atminKą apie XVI a. Lietuvos karius pasakoja jų vardynas

KaryboSTsushimos jūrų mūšis ir karybos principai

ginKluotėsDurtuvas mūšio lauke

26

20

2

„Kova su masinio naikinimo ginklų platinimu ir

su juo susijusi tarptautinio terorizmo grėsmė šian-

dien tapo vienu didžiausių iššūkių pasaulio sau-

gumui“, – seminare sakė Lietuvos Respublikos

užsienio reikalų ministerijos sekretorius Laimonas

Talat-Kelpša. Pristatydamas Lietuvos požiūrį į ko-

vos su masinio naikinimo ginklų platinimu iššū-

kius, L.Talat-Kelpša pabrėžė, kad nė viena valstybė

grėsmių akivaizdoje negali pasikliauti vien tik savo

jėgomis. Tik tarptautinės bendruomenės bendra-

darbiavimas ir sutelktos pastangos gali garantuoti

sėkmę. Ypač svarbus veiklos prioritetas – griežtinti

tarptautines masinio naikinimo ginklų ir jų kompo-

nentų platinimą ribojančias sutartis. Ministerijos

sekretorius akcentavo tarptautinių priežiūros ins-

titucijų – tokių kaip Tarptautinė atominės energi-

jos agentūra (TATENA) – vaidmenį, užkertant kelią

pavojingų medžiagų ir technologijų nekontroliuo-

jamam plitimui.

Lietuva, pasak L.Talat-Kelpšos, siekia, kad šios

tarptautinės agentūros nustatyti branduolinių jė-

gainių, infrastruktūros, medžiagų ir technologijos

apsaugos standartai taptų visuotinai privalomi. Taip

pat siekiama, kad bendradarbiavimas branduoli-

nės energetikos srityje būtų galimas tik su šalimis,

prisijungusiomis prie papildomo protokolo, kuriuo

siekiama sumažinti nuo karo likusių sprogmenų

skaičių ir sušvelninti jų keliamą grėsmę, bei įgy-

vendinančiomis susitarimus su TATENA dėl visą

apimančios branduolinių objektų priežiūros.

Lietuvos atstovas pabrėžė, kad vienas svarbiau-

sių uždavinių – stiprinti eksporto kontrolės stan-

dartus ir mechanizmus nacionaliniu ir tarptautiniu

lygmeniu. L.Talat-Kelpša akcentavo JT Saugumo

Sau

gu

ma

S

Lietuva – prieš masinio naikinimo ginklų platinimą

Vilniuje vykusiame NATO seminare „Masinio naikinimo ginklų ir žinių apie juos platinimo ribojimas: kokių papildomų priemonių imtis“ įvairių valstybių ir tarptautinių organizacijų atstovai aptarė svarbiausius su masinio naikinimo ginklų platinimo grėsmėmis susijusius klausimus.

tarybos rezoliucijos Nr. 1540, išsamiai nagrinėjančios

masinio naikinimo ginklų neplatinimo klausimą, svar-

bą ir paragino visas šalis siekti nuodugniai įgyvendinti

jos nuostatas. Lietuva aktyviai remia daugiašales ini-

ciatyvas stiprinti bendradarbiavimą ir taikyti praktines

efektyvias priemones prieš nelegalaus platinimo tin-

klus, tarp jų – Platinimo saugumo iniciatyvą ir naująją

Globalią kovos su terorizmu iniciatyvą.

Šis seminaras – vienas iš nedaugelio tarptautinių

diskusijų forumų, suteikiančių galimybę įvairių regi-

ono šalių atstovams, dažnai skirtingų požiūrių, kartu

aptarti su masinio naikinimo ginklų platinimu susiju-

sias problemas. Jame dalyvauja NATO ir šalių par-

tnerių, Aljanso Viduržemio jūros partnerių, Artimųjų

Rytų, Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono valstybių,

Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Cheminių gin-

klų uždraudimo organizacijos, Europos saugumo ir

bendradarbiavimo organizacijos ir kitų tarptautinių

organizacijų atstovai.

Po seminaro į „Kardo“ žurnalo klausimus papra-

šėme atsakyti URM Saugumo politikos departamento

Ginklų kontrolės, neplatinimo ir nusiginklavimo sky-

riaus vedėją Donatą Žiugždą.

NATO seminare „Masinio naikinimo ginklų ir žinių

apie juos platinimo ribojimas: kokių papildomų prie-

monių imtis“ įvairių valstybių ir tarptautinių organiza-

cijų atstovai aptarė svarbiausius su masinio naikinimo

ginklų platinimo grėsmėmis susijusius klausimus. Ko-

kie svarbiausi šio seminaro rezultatai?

Visų pirma norėčiau pabrėžti, jog Vilniuje sureng-

tas seminaras yra labai svarbus renginys, ir netgi uni-

kalus. Pasaulyje, ko gero, nėra kito tokio tarptautinio

forumo, kuriame kartu diskutuotų tiek daug vyriau-

3

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

sybinių bei akademinių institucijų

atstovų. Šio NATO seminaro da-

lyviai renginyje atstovavo net 44

valstybėms iš 5 pasaulio žemynų.

Todėl vien pats faktas, jog įvairių

pasaulio regionų atstovai, kurie

dažnai į aktualias Masinio naikini-

mo ginklo platinimo bei terorizmo

grėsmės problemas žvelgia iš skir-

tingų perspektyvų bei turi įvairius

nacionalinio saugumo prioritetus,

susitiko ir kartu ieškojo atsakymų į

globalias grėsmes, yra labai reikš-

mingas. Seminaro diskusijos buvo

uždaros ir grindžiamos vadinamą-

ja „Chatham House“ taisykle, t.y.

garantuojant konfidencialumą, ir

dalyviai buvo raginami reikšti as-

menine patirtimi ar ekspertiniu iš-

manymu paremtas, o ne oficialias

valstybės pozicijas, todėl nenorė-

čiau jų detalizuoti.

Tačiau būtina pažymėti, jog

Aljansas Vilniaus renginio metu iš

tiesų įsitraukė į prasmingą ir stra-

tegiškai svarbų dialogą su savo

partneriais – tokiomis valstybėmis

kaip Kinija, Egiptas, Japonija. Be

to, kas ne mažiau svarbu, NATO

seminaras sudarė galimybes ir

konstruktyviam dvišaliam dialo-

gui tarp vadinamųjų Aljanso par-

tnerių ir kontaktinių šalių grupei

priklausančių valstybių. Čia ypač

išskirčiau reikšmingą Japonijos ir

Kinijos atstovų apsikeitimą nuomo-

nėmis, o taip pat diskusiją, kurioje

skirtingas perspektyvas į masinio

naikinimo ginklo platinimo proble-

mas pristatė Izraelis bei kitos Arti-

mųjų Rytų regiono valstybės.

Manau, kad svarbus susitikimų

rezultatas ir daugelio partnerių iš-

reikštas pageidavimas tęsti ir gilinti

dvišales konsultacijas su Aljansu

platinimo klausimais bei išreikštas

pageidavimas dalyvauti NATO or-

ganizuojamuose kursuose ir semi-

naruose įvairiais platinimo proble-

matikos klausimais.

Kokią grėsmę šiuolaikinio pa-

saulio saugumui kelia masinio nai-

kinimo ginklai? Ar jų galima sklaida

bei potencialus panaudojimas šiuo

metu išties yra vienas rimčiausių

iššūkių pasaulio bendruomenės

saugumui?

Kova su masinio naikinimo

ginklo platinimu ir su tuo susiju-

sia tarptautinio terorizmo grėsme

yra, ko gero, didžiausias šiuolai-

kinis globalios saugumo politikos

iššūkis. Dėl to neturėtų būti jokių

abejonių. Šioje problemoje svarbu

matyti du aspektus. Pirma, tai re-

ali grėsmė, jog masinio naikinimo

technologijos gali pakliūti į teroris-

tų ar kitokių „nevalstybinių veikėjų“

rankas. Rugsėjo 11-osios įvykiai ir

plačiai žinoma istorija apie Pakis-

tano „atominės bombos tėvo“ A.Q.

Khan‘o veiklą, kai šis mokslininkas

buvo išvystęs ištisą industriją, ku-

rios pagalba „laisvojoje rinkoje“

pardavinėjo branduolinių techno-

logijų kūrimo žinias, visą tarptauti-

nę bendruomenę verčia būti ypač

budrią.

Antroji problemos pusė susi-

jusi su kai kurių valstybių siekiu

įsigyti masinio naikinimo ginklą.

Tokie mėginimai iš tiesų yra labai

pavojingi, nes grasina neprogno-

zuojamomis pasekmėmis egzis-

tuojančiai saugumo ir stabilumo

sistemai, todėl gali sukelti naujus

konfliktus. Jau dabar matome,

kaip Šiaurės Korėjos siekis turėti

branduolinį ginklą kelią rimtą įtam-

pą visame Pietryčių Azijos regione,

o Irano branduolinės programos

destabilizuojantis pobūdis atsilie-

pia ne tik regiono saugumui, bet ir

turi tiesioginės įtakos tarptautinei

situacijai globaliu mastu. Nesino-

rėtų net spėlioti apie tai, kas įvyk-

tų, jeigu Iranas po kurio laiko pa-

skelbtų apie sėkmingą bandymą

susprogdinti branduolinį ginklą.

Akivaizdu, jog tai paskatintų gran-

dininę reakciją ne tik regione, bet

ir už jo ribų. Taip pat neabejotina,

kad toks įvykis turėtų vienokių ar

kitokių pasekmių ir Lietuvos sau-

gumui.Seminare dalyvavo NATO ir šalių partnerių, Aljanso Viduržemio jūros par -tnerių, Artimųjų Rytų, Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono valstybių, taip pat Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Cheminių ginklų uždraudimo organizacijos, ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai.

4

Sau

gu

ma

SLietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius

Laimonas Talat-Kelpša seminaro metu pažymėjo, kad

ypač svarbus veiklos prioritetas – griežtinti tarptauti-

nes masinio naikinimo ginklų ir jų komponentų plati-

nimą ribojančias sutartis. Ar manoma, kad šiuo metu

šios sutartys yra pernelyg liberalios? Koks apskritai

yra Lietuvos požiūris į kovos su masinio naikinimo

ginklų platinimu iššūkius?

Taip, atvirojoje seminaro dalyje URM sekretorius

paragino stiprinti Jūsų minėtas sutartis bei apskritai

visą neplatinimo režimą. Šiuo atveju stiprinimas ne-

būtinai reiškia naujų priemonių įtvirtinimą ar papil-

domų – „griežtesnių“ – tarptautinių sutarčių kūrimą.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria tarptautinė

bendruomenė – tai egzistuojančių tarptautinių susi-

tarimų silpninimas kai kurioms valstybėms atsisakant

visiškai vykdyti savo įsipareigojimus, kurie numaty-

ti galiojančiose sutartyse, arba atsisakymas prie jų

prisijungti. Pavyzdžiui, jau minėtas Iranas, nors ir

būdamas Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties

(BGNS) nariu, atsisako bendradarbiauti su Tarptauti-

ne atominės energetikos agentūra, kuri prižiūri, kaip

sutarties laikosi ją pasirašiusios valstybės, ir toliau

plėtoja labai įtartinas branduolines programas. BGNS

pripažįsta valstybėms narėms teisę plėtoti taikią bran-

duolinę energetiką, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Su-

tartis griežtai draudžia piktnaudžiauti šia teise kari-

niais tikslais. Pastarųjų metų Irano elgesys, švelniai

tariant, kelia didelius įtarimus dėl taikaus jo branduo-

linių programų pobūdžio.

Šiaurės Korėjos pavyzdys iliustruoja kitą svar-

bią problemą: ši valstybė paskelbė pasitraukianti iš

BGNS, o po kurio laiko net paskelbė pasauliui apie

sėkmingai atliktą branduolinio ginklo bandymą. Nors

sutartis ir numato galimybę pasitraukti iš sutarties pa-

gal nustatytą procedūrą, tačiau BGNS bendruomenė

laikosi beveik bendro požiūrio, Šiaurės Korėjos reži-

mo veiksmus vertindama kaip BGNS sulaužymą, o ne

teisėtą pasitraukimą iš sutarties. Iš tiesų juk negalima

leisti, kad nors viena Sutarties valstybė narė ilgus me-

tus naudotųsi narystės teikiamais privalumais, teisė-

tai dalyvautų tarptautiniame branduolinių technolo-

gijų vystymo bendradarbiavime, ir staiga vieną dieną

nuspręstų pasigaminti atominę bombą naudojantis

įgytomis technologijomis, o iš sutarties pasitrauktų.

Tam turi būti užkirstas kelias pasinaudojant paprastu

principu: tokį žingsnį žengianti šalis turi grąžinti visas

pavojingas branduolines medžiagas ir technologijas,

Vilniuje vyko NATO seminaras „Masinio naikinimo ginklų ir žinių apie juos platinimo ribojimas: kokių papildomų priemonių imtis“ , kuriame svarbiausius su masinio naikinimo ginklų platinimo grėsmėmis susi jusius klausimus aptarė įvairių valstybių ir tarptautinių organizacijų atstovai.

�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

o jos branduoliniai objektai priva-

lėtų būti griežtai TATENA prižiūri-

mi. Norėčiau pabrėžti, jog Lietuva

siekia, kad TATENA nustatyti bran-

duolinių jėgainių ir kitos infrastruk-

tūros apsaugos standartai, tarp jų

ir papildomas protokolas, taptų vi-

suotinai privalomi ir kad bet koks

bendradarbiavimas branduolinės

energetikos srityje galėtų būti ga-

limas tik su tomis šalimis, kurios

prisijungė prie šio svarbaus pro-

tokolo.

Lietuva taip pat pasisako už

kuo griežtesnę dvigubos paskirties

arba jautrių prekių kontrolės tarp-

tautiniu mastu stiprinimą. Norėčiau

pasidžiaugti, jog šiuo metu mūsų

šalyje veikianti eksporto kontrolės

sistema yra patikima ir efektyvi.

Koks yra mūsų šalies indėlis

kovojant su masinio naikinimo gin-

klų platinimu? Kokiose su tuo susi-

jusiose tarptautinėse programose

ir kaip aktyviai Lietuva dalyvauja?

Faktas, kad NATO sąjunginin-

kės pasirinko Vilnių šio reprezen-

tatyvaus renginio vieta, yra labai

reikšmingas. Kartu tai rodo, kad

Lietuva taip pat yra priklausoma ir

veikiama globalių saugumo pro-

blemų ir privalo būti pasiruošusi

priimti naujus iššūkius, prisidėti

prie tarptautinės bendruomenės

pastangų kovojant su naujomis

grėsmėmis.

Kaip minėjau, Lietuvoje veikia

efektyvi eksporto kontrolės sis-

tema, kuri leidžia greitai ir tiksliai

užkirsti kelią bandymams strate-

gines prekes perduoti nepatiki-

moms valstybėms ar privatiems

subjektams. Šiuo požiūriu Lietuva

visiškai įgyvendino labai svarbias

Jungtinių Tautų Saugumo Tary-

bos rezoliucijos Nr. 1540 nuosta-

tas, kuri valstybes įpareigojo imtis

konkrečių priemonių – nacionali-

niu ir tarptautiniu lygiu – stiprinant

eksporto kontrolės pajėgumus bei

užpildant teisinės bazės spragas.

Mes savo patirtimi jau keičiamės ir

su kitomis šalimis, teikiame joms

savo patarimus.

Lietuva konkrečiai prisideda

prie kovos su masinio naikinimo

ginklų platinimu ne tik stiprinda-

ma savo nacionalinius pajėgumus,

bet ir aktyviai dalyvaudama tarp-

tautinėse iniciatyvose. Pavyzdžiui,

balandžio mėnesį Lietuvoje įvyko

regioninės orlaivio patikrinimo

pratybos, kurios rengiamos pagal

Platinimo saugumo iniciatyvą. Kaip

žinia, 2003 metais JAV prezidento

George W.Busho paskelbta Pla-

tinimo saugumo iniciatyva (Proli-

feration Security Initiative) siekia

konkrečiomis priemonėmis kovoti

su neteisėtu masinio naikinimo gin-

klų platinimu ir susijusių technolo-

gijų tiekimu „piktavalėms šalims“

ar teroristams. Iniciatyva pabrėžia

konkrečių veiksmų svarbą – inicia-

tyvą remiančios šalys yra pasiren-

gusios sulaikyti ir perimti laivus,

orlaivius ir antžeminio transporto

priemones, įtariamas su masinio

naikinimo ginklais susijusių krovi-

nių gabenimu. Pratybų Lietuvoje

metu buvo pademonstruotas mūsų

šalies pasirengimas kartu su kito-

mis valstybėmis keistis informacija

apie įtartiną pavojingų krovinių ga-

benimą, tokio krovinio, gabenamo

oro transportu, sulaikymą, patikri-

nimą bei nukenksminimą. Manau,

kad tai dar vienas įrodymas, jog

Lietuva sugeba atsiliepti į globalius

iššūkius ir gali konkrečiai prisidėti

kovojant su jais.

Dėkoju už išsamius atsakymus.

Kalbėjosi

M a n v y d a s v i t k ū n a s

Publikacija parengta bendradarbiau-

jant su Lietuvos Respublikos užsienio rei-

kalų ministerija.

■

Lietuvos sost inėje surengto NATO seminaro dalyvių geografi ja į spūdinga – renginyje atstovauta net 44 valstybėms iš 5 pasaulio žemynų.

6

reaKtoriaus taip ir neuždarėŠių metų vasarį Pekine vykusių derybų metu Šiaurės

Korėja buvo pasižadėjusi uždaryti branduolinių tyrimų

centrą Jongbjone ir įsileisti į šį branduolinį kompleksą

tarptautinius inspektorius. Tai numatyta pradiniame nu-

siginklavimo plane, dėl kurio susitarta per šešiašales

derybas Pekine (derybose dalyvavo Šiaurės Korėjos,

Pietų Korėjos, JAV, Rusijos, Kinijos ir Japonijos atsto-

vai). Pagal šį susitarimą Šiaurės Korėja plane numatytų

žingsnių turėjo imtis per 60 dienų. Mainais už branduo-

linio objekto uždarymą Pchenjanas turėjo gauti 50 tūkst.

tonų mazuto arba tokios pat vertės kitokią ekonominę

pagalbą. Taip pat buvo sutarta, kad Šiaurės Korėja pa-

pildomai gaus dar milijoną tonų mazuto ar tokios pat

vertės pagalbos, kai žengs tolesnius žingsnius, atsisa-

kydama savo branduolinių pajėgumų, bei pateiks tiks-

lų turimo plutonio, kuris buvo panaudotas per pirmąjį

pernai spalį Šiaurės Korėjos įvykdytą atominio užtaiso

bandymą, aprašą.

Tačiau atominių tyrimų centras Jongbjone nebuvo

uždarytas. Kodėl? Oficialūs sostinėje Pchenjane rezi-

duojantys šalies vyriausybės atstovai paskelbė, kad ko-

rėjiečiai atsisako tai padaryti, nes JAV sutartu laiku esą

netesėjo savo pažado grąžinti viename iš Makao (buv.

Portugalų kolonija Aominis, dabar – ypatingąjį statusą

turintis Kinijos miestas) areštuotus Šiaurės Korėjai pri-

klausančius 25 mln. JAV dolerių. Sąskaitos prieš keletą

metų buvo užšaldytos JAV iniciatyva, įtariant, jog per

šias sąskaitas plaunami neteisėtais būdais įgyti Šiaurės

Korėjos valdančiojo režimo pinigai. Po derybų Pekine

sąskaitos vėl buvo atidarytos, tačiau neatsirado bankų,

kurie sutiktų tarpininkauti, grąžinant milijonines sumas

Pchenjanui. Išdalijusi daug nusiginklavimo pažadų,

Šiaurės Korėja vėl trypčioja vietoje ir verčia nerimauti

tarptautinę bendruomenę. Branduolinė Pchenjano pro-

grama vykdoma ir toliau.

pažeidžia tarptautines sutartisNuo pat įsikūrimo 1948 m. Korėjos Liaudies Demo-

kratinė Respublika vystosi savitu komunistinio režimo

(turinčio daug stalinizmo elementų) diktuojamu keliu.

Šalis yra labai uždara, priešiškai nusiteikusi Pietų Korė-

jos, JAV ir kitų vakarų šalių atžvilgiu. Šiaurės Korėja turi

galingą kariuomenę ir neproporcingai (lyginant su ben-

dru ekonomikos lygiu) išvystytą karinės pramonės kom-

pleksą. Šalis geba gaminti balistines raketas, cheminį ir

branduolinį bei veikiausiai bakteriologinį ginklą. 2003 m.

pradžioje oficialusis Pchenjanas paskelbė apie Šiaurės

Korėjos pasitraukimą iš Branduolinių ginklų neplatini-

Sau

gu

ma

S

Šiaurės Korėjos branduolinė programa: grėsmė pasaulio saugumuiMasinio naikinimo ginklo neplatinimas pasaulyje – vienas iš svarbiausių nūdienos globalaus saugu-mo iššūkių. Visgi tarp šalių, priskiriamų „blogio ašiai“, yra ir sparčiai vykdančių branduolinio ginklo kūrimo bei gamybos programas. Visų pirma tai – Šiaurės Korėja (oficialiai vadinama Korėjos Liaudies Demokratine Respublika – KLDR) ir Iranas. Šiemet vasario mėnesį Šiaurės Korėja po alinančių daugiašalių derybų žengė, atrodytų, pirmą reikš-mingą žingsnį link branduolinio nusiginklavimo – pasirašė susitarimą dėl savo branduolinių ginklų programos nutraukimo, o po dviejų mėnesių turėjo uždaryti atominę jėgainę Jongbjone. Deja, jėgainė taip ir nebuvo uždaryta, o branduolinė programa iki šiol nėra akivaizdžiai stabdoma. Negana to, kaip skelbiama, pernai spalį komunistinės Šiaurės Korėjos kariuomenė išbandė branduolinį ginklą. Būtent Šiaurės Korėjos ir Irano keliama grėsmė skatina JAV stiprinti priešraketinės gynybos skydą ir statyti jo elementus Lenkijoje bei Čekijoje.

7

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

mo sutarties bei nutraukė susitarimą

su Pietų Korėja dėl nebranduolinio

abiejų valstybių statuso.

Branduolinių tyrimų centrą

Jongbjone Šiaurės Korėja pastatė

1964 m., o po metų įrengė jame so-

vietinį atominį reaktorių, skirtą visų

pirma moksliniams tiriamiesiems

tikslams. Ilgainiui objektas buvo la-

bai išplėstas. Pastatyta vadinamoji

„radiocheminė laboratorija“ (iš tie-

sų – branduolinio ginklo gamybai

reikalingo plutonio gamykla). Dar

1985 m. Šiaurės Korėja prisijungė

prie tarptautinių sutarčių dėl bran-

duolinio ginklo neplatinimo, tačiau

iki pat 1992 m. neleido TATENA ins-

pektoriams apžiūrėti jos branduoli-

nių objektų. Inspektorių išvados la-

bai nepatiko Pchenjano lyderiams

– TATENA specialistai rado daug

neatitikimų tarp Šiaurės Korėjos pa-

tiekiamų ir realių duomenų bei kons-

tatavo, kad iki to laiko šalis galėjo

pasigaminti plutonio, kurio užtektų

mažiausiai dviem koviniams bran-

duoliniams užtaisams.

2002 m. viduryje JAV žvalgyba

gavo duomenų, jog Šiaurės Korėja

iš Pakistano gavo įrangą statomai

moderniai urano sodrinimo gamy-

klai. JAV Valstybės departamentas

informavo Šiaurės Korėjos vyriausy-

bę, jog žino apie jos įgyvendinamą

branduolinę programą ir vykdomus

tarptautinių susitarimų pažeidimus.

Pchenjanas šiuos teiginius iš pra-

džių neigė, o vėliau patvirtino. Be

to, korėjiečiai ėmėsi drastiškų prie-

monių – pašalino šalies branduoli-

niuose objektuose TATENA speci-

alistų įrengtus stebėjimo įrenginius,

pašalino TATENA ženklu pažymėtas

plombas nuo dezaktivuotų agrega-

tų, o galiausiai 2002 m. gruodžio 31

d. TATENA inspektorius išsiuntė iš

šalies. Po dviejų mėnesių korėjiečiai

iškonservavo ir paleido branduolinį

reaktorių bei ėmėsi plutonio gamy-

klos iškonservavimo darbų. Tuo pat

metu Pchenjanas bandė įrodinėti,

jog branduolinė programa yra at-

naujinama „išimtinai taikiais tikslais,

siekiant vystyti atominę energetiką

šalies ūkio reikmėms“.

atliKo branduolinį bandymą

Jau kelis dešimtmečius Kinija

yra ta šalis, kuriai lengviausiai seka-

si bendrauti su Šiaurės Korėjos ly-

deriais. Todėl ne atsitiktinai būtent

Pekine vyksta beveik visos derybos

tarp Šiaurės Korėjos ir tarptautinės

bendruomenės atstovų. Visi derybi-

ninkai vienbalsiai deklaruoja siekį,

kad Korėjos pusiasalis taptų nebran-

duoline zona, tačiau kol kas visiškai

neaišku, kada pavyks tai padaryti.

Vizito į Kiniją 2004 m. balandžio

mėnesį metu Šiaurės Korėjos ly-

deris, šalies nacionalinės gynybos

komisijos pirmininkas Kim Čen Iras

teigė, kad „KLDR ir toliau išlaikys

lanksčią poziciją derybose bei prisi-

dės prie šešiašalių derybų proceso

vystymo“. Tuo tarpu JAV ir jos sąjun-

gininkės, visų pirma – Japonija bei

Pietų Korėja rezervuotai žiūri į tokius

Šiaurės Korėjos lyderio pažadus. Va-

šingtono nuomone, visavertės dery-

bos su Pchenjanu taps įmanomos tik

tada, kai Šiaurės Korėjos branduo-

linė programa bus nutraukta galuti-

nai ir negrįžtamai, o šis procesas bus

griežtai kontroliuojamas tarptautinių

inspektorių.

Šiaurės Korėjos atstovai išties

yra nenuspėjami ir savo žodžio labai

dažnai nesilaikantys derybų partne-

riai. Nepaisant visų deklaruotų ketini-

mų „siekti Korėjos pusiasalį paversti

nebranduoline zona“, praėjusių me-

tų spalio mėnesį Šiaurės Korėja su-

sprogdino po žeme galingą bombą.

Pchenjano atstovų teigimu, požemi-

nis branduolinis bandymas įvykdytas

sėkmingai ir saugiai. Korėjos naujie-

nų agentūra KCNA paskelbė, kad

„tai istorinis įvykis, didžiai padrąsinęs

Korėjos liaudies armiją ir liaudį, ku-

rios norėjo turėti galingus savus gy-

nybos pajėgumus“. Jungtinių Tautų

(JT) Saugumo Taryba kelias dienas

prieš bandymą paragino Šiaurės Ko-

rėją nevykdyti branduolinio sprogdi-

nimo bei perspėjo Pchenjaną dėl jo

laukiančių pasekmių bandymo atve-

ju. Tačiau Šiaurės Korėjos lyderiai

perspėjimų nepaisė ir žengė aiškiai

provokacinį žingsnį.Karinio parado Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane akimirkos.

�

Sau

gu

ma

Ssovietinių raKetų Kopijos

Pagrindine Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo ga-

benimo priemone laikomos šios šalies turimos balistinės

raketos. Savo raketinio ginklo kūrimo programą Šiau-

rės Korėja pradėjo įgyvendinti dar praėjusio amžiaus

8-ajame dešimtmetyje. Pirmieji šiaurės korėjiečių raketų

pramonės gaminiai buvo sovietų gamybos taktinių rake-

tų komplekso „Luna-M“ kietu kuru varomų raketų R-70

(9M21) apytikslės kopijos. 1984 m. balandį korėjiečiai

išbandė savos gamybos skystu raketiniu kuru varomą

taktinę raketą „Scud-B“ (pavadinimas pagal NATO kla-

sifikaciją), skriejančią iki 500 km atstumu. Po to vyko

raketų 2 „Scud-C” (skrieja iki 550 km), „Scud-D“ (skrie-

ja iki 800 km) sėkmingi bandymai. Raketos, priskirtos

„Scud“ tipui, taip pat buvo apytikslės sovietinių raketų

(visų pirma R-300 iš taktinių raketų komplekso „Elbrus“)

kopijos. Visos šios raketos grėsmę pirmiausia kelia Pietų

Korėjai, mat potencialiai gali pasiekti reikiamus taškus

beveik visoje arba visoje šios šalies teritorijoje.

1993 m. Šiaurės Korėja sėkmingai paleido raketą,

Vakaruose vadinamą „No Dong“ (nežinant tikrojo korė-

jietiško raketos pavadinimo, ji sąlyginai buvo pavadinta

artimiausios prie starto aikštelės esančios gyvenvietės

vardu). Šių vienos pakopos, skystu kuru varomų raketų

ilgis – 16 m, svoris – 15,5 t, kovinės galvutės masė – 0,7 t,

maksimalus skrydžio nuotolis – 1300 km. Raketos „No

Dong“ kūrėjai ne kartą patyrė nesėkmę: 1990 m. jie du-

kart, 1992 m. – vieną kartą nesėkmingai bandė paleisti

savo kūrinį, ir tik 1993 m. bandymai buvo apvainikuoti

sėkme. Šios raketos gali būti paleidžiamos iš savaeigių

arba velkamų paleidimo įrenginių ir gali pasiekti ne tik Pi-

etų Korėją, bet ir beveik visą Japonijos teritoriją. Raketų

„No Dong“ serijinė gamyba pradėta 1997 m.

nesėKminga Kosminė užmačia?Kitas žingsnis Šiaurės Korėjos raketinėje programoje

– raketų „Taepo Dong-1“ sukūrimas. Šios raketos Va-

karų ekspertų sąlyginai vėl buvo pavadintos prie palei-

dimo aikštelės arčiausiai esančio kaimo vardu „Taepo

Dong“ .Pačioje Šiaurės Korėjoje jos vadinamos „wa-

song-6“ arba „Mars-6“. Šių raketų kūrimas pradėtas

1987 m. Skystu kuru varoma raketa „Taepo Dong-1“

yra dviejų pakopų: pirmoji pakopa – tai iš esmės ta pati

raketa „No Dong“, o antroji pakopa – kiek patrumpinta

raketa „Scud“. 1998 m. rugpjūčio mėnesį raketa „Taepo

Dong-1“ pirmą kartą ir, atrodytų, gana sėkmingai star-

tavo – antroji raketos pakopa perskrido virš Japonijos ir

nukrito į Ramųjį vandenyną, įveikusi 1380 km atstumą.

Tačiau po kurio laiko Japonijos karinė žvalgyba paskel-

bė sensacingą pranešimą – esą „Taepo Dong-1“ buvo

ne dviejų, o... trijų pakopų. Šią trečiąją pakopą sudarė

arba sutrumpinta raketa S-300, arba netgi „senutė“ kie-

tu kuru varoma R-70. Taip sumontuota raketa „Taepo

Dong-1“ turėjo išvesti į artimąją orbitą pirmąjį Šiaurės

Korėjoje pagamintą dirbtinį žemės palydovą. Jei šis ja-

ponų teiginys yra teisingas, korėjiečiai išties patyrė rim-

tą nesėkmę, tačiau, kitą vertus, pademonstravo, kad jų

pagamintos raketos geba perskristi net virš Japonijos

teritorijos ir gabenti krovinį kone pusantro tūkstančio

kilometrų atstumu. Beje, kai kurie šaltiniai pabrėžia, kad

raketas „Taepo Dong-1” savo pajėgoms ketino užsisa-

kyti Iranas, tačiau po ne itin sėkmingo pirmosios rake-

tos starto šių ketinimų atsisakė ir nutraukė dalinį raketų

kūrimo finansavimą.

pasieKia rytų europąNepaisant nesėkmingo starto, Šiaurės Korėjos spe-

cialistai nenuleido rankų. Prieš metus, 2006 m. gegužę į

Musudan-Ni poligoną buvo atgabenta raketa, pavadinta

„Taepo Dong-2“. Manoma, jog ši raketa yra tarpžemy-

ninė ir gali skrieti net 6000 km atstumu (taigi pasiektų

visą Pietryčių Aziją, Indiją, Kaspijos jūros baseiną, Ru-

sijos europinę dalį, Aliaską, įvairius Ramiojo vandeny-

no salynus ir ten esančias JAV karines bazes, Šiaurės

Australiją). Tačiau pirmasis raketos startas vėlgi buvo

nesėkmingas. Virš Šiaurės Korėjos veikiantys užsienio

šalių žvalgybiniai palydovai, o taip pat – virš jūros greta

šalies teritorinių vandenų skraidę žvalgybos lėktuvai už-

fiksavo, kad praėjus 40 sekundžių po starto, dar neatsi-

skyrus antrajai pakopai, raketa sprogo. Tačiau Šiaurės

Korėjos vadovybė šį faktą bandė nuslėpti. Tą pačią die-

ną Musudan-Ni poligone startavo dar šešios įvairių tipų

senesnės sparnuotosios raketos. Tuo tarpu vyriausybės

absoliučiai kontroliuojama šalies žiniasklaida paskelbė,

kad „naujoji raketa išbandyta sėkmingai“. Ši detalė ro-

do, kaip Kim Čen Iro vadovaujamam režimui yra svarbu

išlaikyti šalies aukštos kovinės parengties įvaizdį bei val-

dančiojo elito autoritetą eilinių gyventojų akyse.

Nepaisant nesėkmingo pirmojo starto, užsienio šalių

ekspertai raketą „Taepo Dong-2“ įvertino kaip išties ga-

na pažangų ir grėsmingą ginklą. Šį kartą raketa nebuvo

vien tik primityvoka senesnių raketų elementų kombi-

nacija. Raketoje pastebėti šiaurės korėjiečiams visiškai

nauji konstrukciniai sprendimai.

�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

700 balistinių raKetųRaketos vertintinos kaip gana

realios Šiaurės Korėjos branduoli-

nių užtaisų nešėjos, tačiau anksčiau

išvardyti nesėkmingų bandymų pa-

vyzdžiai verčia abejoti, ar bent kol

kas šalies lyderiai ryžtųsi raketos su

branduoline galvute startui. Šiaip ar

taip, ligšioliniai startai labai dažnai

buvo nesėkmingi, ir vargu ar kariuo-

menės vadai norėtų, kad raketa su

branduoliniu užtaisu sprogtų virš

poligono ar nukristų ant gretimos

gyvenvietės.

Antra vertus, nereikėtų abejoti,

kad jau šiandien branduolinius už-

taisus gali nešti Šiaurės Korėjos tak-

tinės raketos, įveikiančios iki 500 km

atstumą ir keliančios grėsmę Pietų

Korėjai. Ekspertų vertinimu, šian-

dien Šiaurės Korėja turi 600-750

balistinių raketų, tarp jų – 175-200

raketų „Taepo Dong”.

Perbėgėlių iš Šiaurės Korėjos

suteiktais duomenimis, prieš porą

metų Pchenjanas turėjo apie dešimt

raketomis tinkamų gabenti branduo-

linių užtaisų, kurių kiekvienas sveria

apie pusę tonos, bei mažiausiai du

galingesnius pervežamus užtaisus,

kuriuos galima gabenti sausumos

transportu arba laivais.

PLatina raKetineS technoLogijaS

2002 m. gruodį Ispanijos ir JAV

karinės jūrų pajėgos bendros ope-

racijos metu sulaikė Šiaurės Korėjai

priklausantį laivą, gabenusį raketų

„Scud“ krovinį, tačiau po patikrinimo

laivui buvo leista nugabenti raketas

į vieną iš šalies užsakovo Jemeno

uostų. Po metų pasklido informaci-

ja, kad Mjanmaras (Birma) ketina

įsigyti iš Šiaurės Korėjos balistinių

raketų. Ar toks sandėris įvyko, ne-

aišku. 2004 m. sausį Pchenjano at-

stovai susitarė su dar viena trečio-

jo pasaulio šalimi – Nigerija, kad ši

pirks iš Šiaurės Korėjos balistines

raketas. Tačiau jau po kelių savai-

čių Nigerija, spaudžiama JAV, viešai

paskelbė tokių ketinimų atsisakanti.

Yra žinoma, jog Šiaurės Korėja rake-

tas, jų detales, technologines žinias

ir raketų gamybos komponentus yra

eksportavusi į daugelį šalių – Pakis-

taną, Siriją, Libiją, Egiptą, jau minėtą

Jemeną.

1999 m. rugsėjo mėnesį Pchen-

janas paskelbė bandomųjų raketų

skrydžių moratoriumą, žadėdamas

jo laikytis bent iki 2003 m. Tačiau

apskritai Pchenjanas liko laisvomis

rankomis raketinės ginkluotės ga-

mybos ir platinimo srityje, mat nėra

prisijungęs prie tarptautinio Rake-

tinių technologijų kontrolės režimo

susitarimo.

cheminiS ir bioLoginiSginKLaS

Neabejojama, kad be branduo-

linio ginklo, Šiaurės Korėja turi pa-

sigaminusi ir cheminį, ir biologinį

ginklą. Pchenjanas nėra pasirašęs

Tarptautinės cheminio ginklo už-

draudimo konvencijos. Ekspertų

vertinimu, šalies chemijos pramonės

pajėgumai leistų Pchenjanui pasiga-

minti nuo 4500 tonų iki 12000 tonų

cheminio ginklo per metus. Kaip ži-

noma, Šiaurės Korėjos kariuomenė

kaip reikalingus cheminius ginklus

galimo karo atveju laiko zariną, V

tipo nuodingąsias medžiagas bei

garstyčių dujas. Kariuomenė turi

mažiausiai šešis cheminio ginklo ar-

senalus, o tokio ginklo gamybai yra

Raketa „Taepo Dong-1“ pirmą kartą startavo 1998 m. rugpjūčio mėnesį – an-troji raketos pakopa perskrido virš Japonijos ir nukrito į Ramųjį vandenyną, įvei-kusi 1380 km atstumą. Tačiau po kurio laiko Japonijos karinė žvalgyba paskelbė sensacingą pranešimą – esą „Taepo Dong-1“ buvo ne dviejų, o.. . trijų pakopų. Šią trečiąją pakopą sudarė arba sutrumpinta raketa S-300, arba netgi „senutė“ kietu kuru varoma R-70. Taip sumontuota raketa „Taepo Dong-1“ turėjo išvesti į artimąją orbitą pirmąjį Šiaurės Korėjoje pagamintą dirbtinį žemės palydovą.

�0

tinkamų mažiausiai dvylika chemijos pramonės objek-

tų. Kariuomenės ginkluotėje yra pakankamai įprastinės

bei reaktyvinės artilerijos sistemų, galinčių pasiųsti šau-

dmenis su cheminiu užtaisu į Pietų Korėjos šiaurinę dalį,

įskaitant šalies sostinę Seulą.

Skirtingai nei Tarptautinę cheminio ginklo uždraudi-

mo konvenciją, Konvenciją dėl biologinio ginklo Šiaurės

Korėjos atstovai pasirašė 1987 m. Nepaisant to, įtaria-

ma, kad iki šiol Šiaurės Korėja vykdo biologinių ginklų

kūrimo programą ir jau yra sukaupusi maro bei juodli-

gės užkrato atsargas.

Kas sKatina Šiaurės Korėją ginKluotis?Apžvelgus Šiaurės Korėjos branduolinę programą,

savaime kyla klausimas: kas gi ištisus dešimtmečius

skatina šios save izoliavusios, ekonomiškai labai atsili-

kusios šalies vadovus skirti milžiniškus žmoniškuosius

ir finansinius resursus branduolinės programos vysty-

mui, tuo pačiu sąmoningai užsitraukiant pasaulio viešo-

sios opinijos nemalonę ir sulaukiant griežtų tarptautinių

sankcijų, nuo kurių visų pirma kenčia ne Pchenjane re-

ziduojantys komunistinio režimo vadovai ir ideologai,

bet paprasti korėjiečiai? Viena svarbiausių priežasčių

– Šiaurės Korėjos noras tapti svarbia žaidėja tarptautinė-

je politikoje. Turėdama penktą pagal dydį kariuomenę

pasaulyje, ši valstybė yra izoliuota ekonomiškai ir poli-

tiškai. Jei ji sugebėtų sukurti bent kiek reikšmingesnes

branduolines pajėgas, šalies, o visų pirma – valdančio-

jo režimo svoris tarptautinėje politikoje neišvengiamai

ženkliai išaugtų. Jau dabar stalinistinio tipo valstybė,

kurią kitu atveju būtų galima paprasčiausiai ignoruoti,

yra tapusi pakankamai svarbia ir bene sunkiausiai nu-

spėjama branduolinio klubo žaidėja. Beje, tai labai svar-

bu ir valdančiojo režimo išlikimui – atvirai deklaruojama

branduolinė programa, raketų startai, sėkmingi atomi-

nio ginklo bandymai ar net paprasčiausios jų imitacijos

pateikiamos kaip sėkmingi programos plėtros žingsniai.

Visa tai stalininėje, izoliuotoje, po komunistinės propa-

gandos gaubtu esančioje šalyje kelia nacionalinio pa-

sididžiavimo, o tuo pačiu – ir pasididžiavimo „didžiais

ir išmintingais partijos vadais“ jausmus. Tuo tarpu bet

koks žingsnis link branduolinės programos apribojimo

savo šalies piliečiams nesunkiai gali būti parodytas ne

kaip pralaimėjimas, bet kaip galingos Pchenjano val-

džios kilniadvasiškumo gestas.

Dar vienas veiksnys, gal ir skatinantis Pchenjaną

vystyti branduolinę programą, visų pirma – karinės pa-

skirties plutonio gamybos pajėgumus, būtų galimybė šią

itin brangią strateginę medžiagą pardavinėti kitiems „blo-

gio ašiai“ priskiriamiems režimams, pavyzdžiui, Iranui.

Jei Pchenjanas pajėgtų gaminti ir parduoti didesnius plu-

tonio kiekius, gautos lėšos prisidėtų prie Šiaurės Korė-

jos valdančio režimo poreikių patenkinimo bei kritiškoje

būklėje atsidūrusios šalies ekonomikos finansavimo.

jei abi Korėjos vienytųsiSunkiau pasakyti, kiek svarbus branduolinės pro-

gramos įgyvendinimas, šiaurės korėjiečiams planuojant

atviros karinės konfrontacijos su Pietų Korėja atnaujini-

mą. Šiandien Pchenjane veikiausiai aiškiai suprantama,

kad tiesioginis karinis smūgis Pietų Korėjai neišvengia-

mai sukeltų sąmyšį Seulo ir jo sąjungininkų, visų pirma

– JAV, atsaką. Todėl tiesioginio karo tikimybė Korėjos

pusiasalyje šiuo metu yra tikrai menka. Ji veikiausiai net-

gi mažesnė, nei tikimybė, jog po keliasdešimties aštrios

konfrontacijos metų abi šalys vėl viena ar kita forma ban-

dys ieškoti dialogo, vedančio link abiejų šalių suartėjimo,

o ateityje link susijungimo konfederaciniais pagrindais.

Tiesa, į tokią prognozuojamą įvykių raidą tiek Pchen-

janas, tiek Seulas bent kol kas žiūri labai rezervuotai.

Visgi abi pusės turi ir argumentų, skatinančių suartėjimo

siekius: Šiaurės Korėjai susivienijimas leistų atsigauti

ekonomiškai, pradėti pritraukti investicijas. Pietų Korė-

jai susijungimas leistų iki minimumo sumažinti karinio

konflikto su šiauriečiais grėsmę.

Kol kas galimas abiejų Korėjos dalių susivienijimas

kai kurių analitikų svarstomas iš esmės tik pagal Kinijos

ir Honkongo susijungimui artimą modelį: „viena šalis

– dvi santvarkos“. Tačiau jei ir pavyktų pradėti derybas,

jos būtų be galo ilgos ir sunkios. Pietų Korėja aiškiai su-

pranta, kad susijungimas su nuskurdusiais tautiečiais

šiaurėje Seului kainuotų kur kas daugiau, nei Bonai kai-

navo Vakarų ir Rytų Vokietijų susivienijimas. Savo ruožtu,

Šiaurės Korėjos lyderiai siektų galimo susijungimo atve-

ju maksimalaus palankumo savo klikai, visų privilegijų

ir bent dalinės jėgos struktūrų kontrolės išsaugojimo.

Veikiausiai Pchenjane manoma, jog branduolinio gin-

klo turėjimas galimose derybose būtų svarus šiauriečių

argumentas.

tarptautinio Šantažo įranKis

Bene labiausiai tikėtina, kad Pchenjanas savo bran-

duolinę programą vertina kaip tarptautinio šantažo įran-

Sau

gu

ma

S

��

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

kį, esą, „kuo toliau bus pažengusi

mūsų branduolinė programa, tuo

daugiau Seulas, Tokijas, Vašingto-

nas ir jų sąjungininkai bus pasirengę

padaryti mums nuolaidų, kad mes

šią programą nutrauktume“. Šiaurės

Korėjos politiniai lyderiai bei užsie-

nio reikalų ministerijos pareigūnai

ne kartą yra prasitarę, jog tarp tokių

reikalavimų galėtų būti politinių ir

ekonominių sankcijų Pchenjanui nu-

traukimas, JAV pajėgų atitraukimas

iš Pietų Korėjos ir Japonijos, platus

Šiaurės Korėjos politinis pripažini-

mas, ekonominė užsienio šalių pa-

galba Šiaurės Korėjai ir kt.

Tai, jog Šiaurės Korėja naudo-

ja savo branduolinę programą kitų

šalių šantažui, nėra naujiena. Pa-

vyzdžiui, žinoma, kad 1991 metais

yrančiai Sovietų Sąjungai derantis

su Pietų Korėja dėl diplomatinių san-

tykių užmezgimo, Pchenjanas ėmė

grasinti SSRS (iki tol – savo ilgame-

tei sąjungininkei), kad atsakydama į

santykių tarp Maskvos ir Seulo šiltė-

jimą, suaktyvins savo branduolines

iniciatyvas.

Dar akivaizdesnis pavyzdys – šių

metų vasario mėnesį Pekine vyku-

sių derybų metu bei vėliau ameri-

kiečių padarytos nuolaidos Šiaurės

Korėjai. JAV pasibaigus deryboms

netgi paskelbė pradėsiančios „Šiau-

rės Korėjos išbraukimo iš teroristi-

nių valstybių sąrašo procesą“. JAV

prezidentas G.W.Bushas, kuris

2002-aisiais priskyrė Šiaurės Ko-

rėją kartu su Iranu ir Saddamo Hu-

seino tuomet valdytu Iraku „blogio

ašiai“, netgi įgaliojo JAV delegaciją

pateikti Pchenjanui siūlymą pradėti

dvišales derybas dėl diplomatinių

ryšių užmezgimo. Pekine paskelb-

tame bendrame pareiškime buvo

numatytos tiesioginės derybos tarp

Vašingtono ir Pchenjano dėl diplo-

matinių santykių užmezgimo. Taigi,

amerikiečiai, atsižvelgdami į Šiau-

rės Korėjos pažadus stabdyti savo

branduolinę programą, ėmėsi de-

šimtmečiais neregėtų nuolaidų. Ta-

čiau trokštamo rezultato šios nuolai-

dos kol kas neatnešė – Pchenjanas

ir toliau laikosi nevykdomų pažadų

dalijimo politikos.

DemonStruoja draugiŠKumą iranui

Iki šių metų gegužės mėnesio

Šiaurės Korėja taip ir nežengė rim-

tesnių žingsnių, stabdydama savo

branduolinę programą. Atvirkščiai, ji

netgi ėmėsi stiprinti santykius su kita

„blogio ašies“ šalimi – Iranu. Gegu-

žės pradžioje oficialaus susitikimo

metu Šiaurės Korėjos užsienio rei-

kalų ministro pavaduotojas ir Irano

viceprezidentas pareiškė sutarę, jog

Jau šiandien branduolinius užtaisus gali nešti Šiaurės Korėjos taktinės rake-tos, įveikiančios iki 500 km atstumą ir kel iančios t ie s ioginę grėsmę Pietų Ko-rė ja i . Eksper tų ver t inimu, š iuo metu Šiaurė s Korė ja tur i 600-750 bal i s t i -nių raketų, tarp jų – 175-200 raketų „No Dong“.

abi šalys artimiausioje ateityje ben-

dradarbiaus dar glaudžiau nei iki

šiol. Irano atstovo Parvizo Davudi

teigimu, „abiejų šalių pozicijos arti-

mos daugeliu klausimų, pavyzdžiui,

tvirtos priešstatos kai kurioms aro-

gantiškoms pasaulio valstybėms“.

Savo ruožtu, Šiaurės Korėjos atsto-

vas Kim Jung Junas pareiškė palai-

kąs Irano poziciją konflikte su pa-

saulio bendruomene dėl Teherano

branduolinės programos. Taigi, abi

branduolines ambicijas sparčiai įgy-

vendinančios šalys nesirengia trauk-

tis iš pasirinkto kelio ir ateityje.

Neabejotina, kad tarptautinei

bendruomenei, visų pirma – Jung-

tinėms Tautoms, TATENA’i, taip pat

– JAV, Europos Sąjungai, artimiau-

sioms Šiaurės kaimynėms – Pietų

Korėjai, Japonijai, Kinijai, Rusijai –

reikės įdėti dar labai daug pastangų,

siekiant įtikinti Pchenjaną galutinai

atsisakyti savo branduolinių ambi-

cijų ir tuo sumažinti grėsmę masinio

naikinimo ginklų neplatinimo pro-

cesams bei apskritai viso pasau-

lio saugumui. Šiandien vienintelis

realus šios problemos sprendimo

būdas – tolesnės dialogo paieškos,

derinant jas su politinėmis ir ekono-

minėmis sankcijomis branduolines

ambicijas puoselėjančiam stalinisti-

niam Šiaurės Korėjos režimui.

Manvydas vitkūnas

Kitame „Kardo“ numeryje skaitykite

apie Irano branduolinę programą.

■

�2

Kar

iuo

men

ės m

oD

ern

iZav

imaS

LK vado gen. mjr. V. Tutkaus pranešimas Euro-

pos informacijos centre prie LR Seimo organizuotoje

diskusijoje „Ginkluotės įsigijimų reglamentavinas ES

ir nacionaliniu lygiu“.

Pirmiausia norėčiau padėkoti, kad toks forumas

yra organizuotas, nes skaidrumas yra vienas svar-

biausiųjų ginkluotės įsigijimų aspektų. Labai gerai,

kad turime galimybę supažindinti visuomenę su šia

tema.

Prieš tai buvo labai išsamiai pristatyti dokumen-

tai, kuriais remiantis, vykdomi ginkluotės įsigijimai.

Žinoma, esama tam tikrų įstatymų niuansų, kuriuos

mes šiuo metu kaip tik sėkmingai sprendžiame su

Vyriausybe ir Seimu. Pavyzdžiui, reikia suprasti, kad

ketindami įsigyti konkretų daiktą, mes negalime tikė-

tis, kad jis bus pristatytas rytoj. Vykdant stambesnių

ar sudėtingesnių gynybai reikalingų reikmenų – pvz.,

radarų ar šarvuočių – įsigijimą, procesas nuo pradi-

nės iki vartojimo fazės kartais užsitęsia 2–3 metus.

Tuo vadovaudamiesi, mes turime planuoti ir suda-

rinėti gynybos sistemai reikalingų biudžeto išlaidų

planus. Kitas momentas: Lietuva nėra tokia turtinga

valstybė, kad kariuomenė iš karto galėtų planuoti

dešimčiai metų į priekį, o tuo labiau visiškai ją aprū-

pinti nauja ginkluote ir technika. Vėl pavyzdžiu im-

kime šarvuočius. Iš karto jų visų įsigyti negalima,

tačiau kas žino, kokie pasikeitimai įvyks ateityje?

Ginkluotės standartai yra vienas esminių dalykų, ir

kada kalbėsiu apie mūsų ginkluotės aprūpinimo ka-

rine technika istoriją, šis momentas bus įspūdingas:

nuo pat pradžios mūsų kariuomenėje priskaičiuota

iki 97 transporto priemonių tipų. Tokia įvairovė tikrai

neskatino atskirų aprūpinimo elementų – logistikos,

tiekimo – kokybės. Įsigijus vieno ar kito konkretaus

gamintojo transporto priemonę, turėtume jais ir apsi-

riboti, o ne papildomai orientuotis dar ir į trečiuosius

gamintojus.

Trumpai norėčiau supažindinti su tuo, ką Lietuvos

kariuomenė turi dabar, kokiu būdu tai buvo įsigyta ir

kas vykdoma šiuo metu, atsižvelgiant į įsigijimų po-

litikos perspektyvą. Taip pat parodysime, kokius fi-

nansinius resursus aprūpinimui mums skiria valstybė.

Svarbu suderinti norus ir galimybes.

Galima išskirti tris apsirūpinimo ginkluote ir tech-

nika pakopas. Tai:

paveldėta ir perimta technika ir ginkluotė;

labdaros būdu gauta technika ir ginkluotė;

savarankiškai perkama technika ir ginkluotė.

…Lietuvos kariuomenė perėjo visas šias pakopas,

nes pradėjo kurtis praktiškai „nuo nulio“. Iš dalies tai

paaiškina situaciją, kad mes dėl to nesusidūrėme su

problemomis, su kuriomis teko susidurti kitoms Var-

šuvos pakto valstybėms: kariuomenės perginklavi-

mas, reorganizavimas ir t.t.

Trūkumai buvo tokie: daugiausia iš SDAALR („Sa-

vanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti“,

rus. DOSAAF) paveldėta įranga ir technika buvo pa-

senusi. Valstybė praktiškai niekuo negalėjo pagelbėti,

o ir jos skiriamos lėšos buvo panaudojamos kariškių

ir KAS darbuotojų socialinei gerovei užtikrinti, t.y. in-

vestuojama į žmones. Reikėjo atstatyti sugriautą ir

išgrobstytą infrastruktūrą, kurią paliko išvesta Rusijos

■■■

gen. mjr. valdas tutkus: „...Negalime rizikuoti kario saugumu...“

LK vado gen. mjr. V. Tutkaus pranešimas Europos informacijos centre prie LR Seimo organizuotoje diskusijoje „Ginkluotės įsigijimų reglamentavinas ES ir nacionaliniu lygiu“.

�3

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

kariuomenė.

Nuo 1993 m. LK jau pradėjo

gauti ginkluotę ir kitą reikalingą

įrangą labdaros būdu. Keli įsigiji-

mai, į kuriuos atkreiptina daugiau

dėmesio – priešlėktuvinės gynybos

bataliono gauta ginkluotė, indivi-

dualūs šaulių ginklai. Galima, aiš-

ku, diskutuoti dėl jų gerų ar blogų

savybių, tačiau tuo metu tai nebu-

vo blogas sprendimas. Iš Švedijos

atgabenta pirmoji mūsų inžinerinė

technika. Negalima nepaminė-

ti šarvuočių M-113, kurie ir dabar

naudojami mždaug dešimtyje NA-

TO valstybių. Kaip ir Danija Lietu-

va visiškai jų atsisakyti artimiausiu

metu neplanuoja.

Daniją galima paminėti kaip vie-

ną iš labdaros tiekėjų, pradedant

maždaug 1993 m. Jos iniciatyva

turime ir artilerijos įrangą. Pačios

haubicos gal ir nėra naujausios,

bet jos pakankamai lengvos, mo-

bilios (jas įmanoma transportuo-

ti kad ir sraigtasparniu), be to, jų

ugnies valdymo įranga yra nauja

ir moderni.

Vis dėl to, aptariant „labdarinę“

kariuomenės aprūpinimo pakopą,

reikia paminėti vieną ne visai pozi-

tyvų aspektą – tokiu būdu perim-

ta technika paprastai nebūna pati

naujausia. Dažnai ji jau laukia nu-

rašymo. Todėl šiandien tenka susi-

durti su problema, kuri sprendžia-

ma planuose, tačiau kol kas neį-

gyvendinama praktiškai, būtent,

senos nebenaudojamos technikos

ir ginkluotės utilizavimas. Tai rimta

problema ir apie ją diskutuojama

ir Krašto apsaugos ministerijoje,

ir Gynybos štabe. Kaip jau įvyku-

sį faktą galiu paminėti sunaikintas

priešpėstines minas, kurių kaip lab-

darą buvome gavę kelis tūkstan-

čius. Tačiau utilizuotinos ginkluo-

tės dar bus ateityje. Svarbiausia,

kad dažnai labdaros gavėjas sutar-

ties sąlygomis tampa „paskutiniu

vartotoju“. Sudarydamas labdaros

perėmimo sutartį, gavėjas įsipar-

eigoja, kad be perdavusios valsty-

bės atstovų žinios gautos labdaros

negalima perduoti kam nors kitam.

Įmanoma ją tik arba grąžinti, arba

utilizuoti. Paprastai elgiamasi, va-

dovaujantis pastaruoju variantu.

Atskirai galima paminėti JAV,

kurių vaidmuo aprūpinant mūsų

kariuomenę tikrai žymus.

Keletas žodžių apie mūsų įsigy-

tą ginkluotę ir techniką. Pirmiausia

keli niuansai: įsigyjant naują gin-

kluotę, dedame pastangas, kad ji

būtų moderniausia ir planuojame,

kad ji Lietuvoje tarnautų apie du

dešimtmečius, per daug nesusidė-

vėdama nei fiziškai, nei morališkai.

Kaip pavyzdžius galima paminėti

visureigius „Hummwee“ ir „Lan-

drover“, sunkvežimius „Unimog“,

taip pat 3D radarus ir prieštanki-

nius AC4 klasės ginklus – dabar

moderniausius.

Šiek tiek apie vykdomus įsigi-

jimų projektus. Šiuo metu pasira-

šyta nemažai reikšmingų sutar-

čių. Vienas žinomiausių – lėktuvo

„Spartan“ projektas. Vienas jų jau

yra Lietuvoje ir buvo visapusiškai

išbandytas, taip pat atliko reisą į

Afganistaną. Turime gauti dar tris

tokius lėktuvus, kurių nauda nea-

bejotina tiek Lietuvos, tiek NATO

kontekstu.

„Stinger“ ir „Javelin“ yra taip

pat gerai žinomos priešlėktuvinės

nešiojamos sistemos, apie kurių

įsigijimą jau buvo daug kalbė-

ta. Mažiau žinomas yra logistinių

daugiafunkcinės paskirties sun-

kvežimių „Sisu (8x8)“ įsigijimo

projektas. Tęsiamas radijo ryšio

priemonių įsigijimas ir kariuome-

nės aprūpinimas jomis. Išskirčiau

elektromagnetinių dažnių slopintu-

vų projektą, tačiau reikia pažymėti,

kad šio įsigijimo pobūdis išskirti-

nis. Paprastai informacija, susijusi

su tokiomis techninėmis priemo-

nėmis, būna stipriai įslaptinta, jų

negalima įsigyti konkurso būdu.

Pagrindiniai projektai, kuriems

lėšos jau numatytos, bet nepasira-

šytos sutartys. Tai jau minėtieji 3D

radarai, išminavimo laivai. Pastarų-

jų įsigijimas – labai rimtas projek-

Pirmosios „paveldėtos“ karinės technikos kartos pavyzdžiai: rusiški BTR ir An-2.

�4

Kar

iuo

men

ės m

oD

ern

iZav

imaS

tas, nes Baltijos jūroje nuo Antrojo pasaulinio karo

išliko daugybė (apie 80 tūkst. vienetų) minų ir kitų

sprogmenų. Nors NATO pagalba šioje srityje ženkli,

mūsų teritoriniuose vandenyse už mus jų niekas ne-

nukenksmins. Be to, mes turime prisidėti prie minų

nukenksminimo, jei norime „saugios jūros“.

Atskirai paminėtinas individualių ugnies priemo-

nių klausimas. Šiuo metu Lietuvos kariuomenės ka-

riai ginkluoti AK4 automatiniais šturmo karabinais ir

M14 karabinais. Tai yra ginklai, jau nebeatitinkantys

šiuolaikinių reikalavimų. Siųsdami karius į misijas,

mes neaprūpiname jų šiais ginklais. Tam tikslui turi-

me M16 šturmo karabinų rezervą, nes kario saugumu

rizikuoti negalime.

Sprogmenų paieškos ir nukenksminimo įranga

yra dar viena aktualija. Šalyje gausu nenukenksmin-

tų sprogmenų. Prisiminkime 500 kg aviacinę bom-

bą, rastą Kaune, kuri buvo sėkmingai neutralizuota.

Neseniai Vilniuje vėl buvo rasta 100 kg nesprogusi

aviacinė bomba, ir tai ne vieninteliai atvejai – visus

juos sunku išvardinti. Mūsų išminuotojai praktiškai

kiekvieną dieną susiduria su rizika, ir įrangos, susiju-

sios su jų darbu svarba neginčytina.

Finansiniai, su įsigijimais susiję klausimai. Pagrin-

dinis principas – nuolatinis planavimas. Reikia žinoti,

kokį biudžetą turėsime po vienerių ar daugiau metų

ir kokį procentą skirsime materialiniams įsigijimams.

Todėl glaudžiai bendradarbiaujame su Finansų mi-

nisterija. Galime džiaugtis, kad patvirtinta nuostata,

jog KAS biudžetas privalo augti po 0,05 proc. nuo

BVP. Tai padeda mums planuoti būsimus įsigijimus.

Kaip panaudojamos gautos lėšos? Matome, kad

išlaidos įsigijimams ir išlaidos personalui priartėjo

prie NATO standartų. Eksploatacinės išlaidos taip pat

aktualios. Jei, tarkime, įsigijome šarvuočių, tai turime

iš karto planuoti būsimas jo eksploatavimo išlaidas

detalėms, tepalams, kurui ir pan. Kai ką išsprendžia

vadinamasis „ofsetas“, kai tiekėjas įsipareigoja dalį

aptarnavimo darbų atlikti vietoje. Bet daugelį klausi-

mų dar reikia suderinti, nes tai susiję su kariuomenės

profesionalizacija. Ji yra, žinoma, politinis sprendi-

mas, tačiau mūsų rūpestis – kad profesionalai būtų

aprūpinti ir naudotųsi nepasenusia technika.

Labai trumpai apžvelkime ateities planus. Svar-

biausi būsimi įsigijimai:

Lengvieji šaulio ginklai, nes kaip minėta turimi AK4

ir M14 neatitinka keliamų šiuolaikinių reikalavimų.

Ratiniai šarvuočiai, kurie nepamainomi tarptautinė-

se misijose; be to, NATO reikalavimuose akcentuoja-

ma, kad dalis šarvuočių privalo būti ne vikšriniai.

Radarai. Galimi keli jų įsigijimo keliai. Pirmasis

– kreiptis į NATO; tuomet konkursas bus skelbiamas

NATO lygiu. Įmanomas ir nacionalinio lygio varian-

tas, bet jis negarantuoja, kad įsigysime patį geriausią

produktą.

Sraigtasparniai, apie kurių įsigijimą jau reikėtų pra-

dėti galvoti.

Baigdamas bandysiu trumpai atsakyti į pateiktus

klausimus.

Ar planuojame įsigyti ABC apsaugos komplektus

ir kokiomis sąlygomis? Manau, kad Lietuvos teksti-

lės gamintojai negalėtų tikėtis tokio užsakymo. Lė-

šos šiam projektui buvo gautos iš JAV ir viena būtinų

sąlygų, kad jos būtų išleistos JAV. Tačiau norėčiau

tikrai geru žodžiu paminėti Tekstilės institutą, tiekiantį

mums ne mažiau svarbius ekipuotės elementus, pa-

vyzdžiui, šarvines liemenes ir kt. Gerai, kai kariuome-

nės vystymasis suderinamas su mūsų pramonės vys-

tymusi. Vadovaujamės principu, jog visas įmanomas

lėšas išleistume Lietuvoje. Tai akivaizdu, nes dabar-

tinė individuali mūsų karių ekipuotė šimtu procentų

yra Lietuvos gamintojų produktas. Gali būti, kad iš

amerikiečių už jų fondo skirtas lėšas mes neįsigysime

tokio kiekio komplektų, kurio užtektų visai kariuome-

nei. Todėl ateityje galimybė vis dėl to yra. Tuo labiau,

kad ABC apsauga, kurį laiką buvusi neaktuali, dabar

vėl tampa prioritetine įsigijimų sritimi.

Nesakykime „ne“ ir kitiems siūlomiems mūsų ga-

mintojų pasiūlymams. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonės

gamina ir tiekia kai kuriuos aprangos elementus ir

užsienio kariuomenėms. Tam, kad įsitikintume vie-

no ar kito produkto kokybe ir įsigijimo tikslingumu,

manyčiau, reikėtų vadovautis atrankos principu. T.y.,

■

■

■

■

Vokiečių labdara – vikšriniai šarvuočiai M113.

��

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

konkretiems gaminiams skirti pro-

jektų vadovus, kurie analizuotų ir

apibendrintų medžiagą apie mi-

nėtus gaminius. Priešingu atveju

rizikuojame įsigyti daug, bet ne-

tikslingai. Tą pastebėjau lankyda-

masis Logistikos valdyboje. Ruo-

šiantis misijai Goro provincijoje

Afganistane, toks metodas ir buvo

pritaikytas. Tas pat pasakytina apie

„Stinger“ ir „Javelin“ projektą. Buvo

paskirtas planuojamo įsigyti trans-

portinio-krovininio lėktuvo projekto

vadovas, todėl mes turime tikrai ge-

riausią iš galimų lėktuvų. Manyčiau,

nenusivilsime ir šarvuočių projekto

medžiaga.

Viename iš didelių projektų, le-

miančių daugelį įsigijimų, bus na-

grinėjama individuali kario ekipuotė

ir ginkluotė. Gali būti, kad atsisaky-

sime net turimų kamufliažinių ap-

rangų ir pakeisime jas dar moder-

nesnėmis.

Šalmai ir šarvinės liemenės šiuo

metu mažesnė problema nei kario

batai. Bendraudamas su kariais,

išgirstu įvairių nuomonių. Pavyz-

džiui, Kosove neigiamų atsiliepimų

dėl lietuviškų batų buvo mažiau

nei Afganistane. Tačiau reikia atsi-

žvelgti į tai, kad šiais metais kariai

dėvi tuos batus, kuriuos gavome

pernai. Per tą laiką gaminys gali

pasikeisti, bet pagrindinės išlie-

kančios problemos – batas silpnai

„kvėpuoja“, kartais dar atplyšta

padas. Ar galima vykdyti karinius

įsigijimus stambesniais mastais,

tarkim, bendrai visoms Baltijos res-

publikoms? Kalbant apie radarus,

siekiame, kad jų įsigijimas kaip tik

ir būtų tokio pobūdžio. Ketindami

pirkti šarvuočius, taip pat kreipė-

mės į Latviją ir Estiją. Tai užtikrintų

ne tik galimas mažesnes išlaidas,

bet ir didesnę kooperaciją ir sude-

rinamumą su mūsų artimiausiais

partneriais. Kita vertus, mūsų bri-

gada integruojasi į Danijos diviziją,

ir reikėtų pasvarstyti, ar nereikėtų

derintis prie šios šalies ginkluotųjų

pajėgų. Taigi problema nėra tokia

paprasta, kaip norėtųsi. Šią ir kitas

su kariniais įsigijimais susijusias

problemas reikėtų aptarti politiniu

lygiu.

Kaip įsigijimai galėtų skatinti

Lietuvos mokslą ir mokslinius ty-

rinėjimus? Šiuo klausimu daugiau

rūpinasi Krašto apsaugos ministe-

rija, tačiau kaip kariuomenės atsto-

Daugiafunkcinis didelio pravažumo suomių sunkvežimis „SISU“ (8x8).

Ar H&K G36 ginklai pakeis esamą Lietuvos kariuomenės šaulio ginkluotę?

vas turiu pasakyti porą žodžių šia

tema. Labai glaudžiai bendradar-

biaujame su Kauno technologijos

universitetu. Tačiau, reikia pasaky-

ti, kariuomenės ir mokslo ryšiai yra

pragmatiški. Mes galime remti tą

mokslinį projektą, kuris yra praktiš-

kas. Tai taktiniai treniruokliai, ap-

sauginė tekstilė ir pan. Galiausiai

– turime orientuotis į galutinį pro-

duktą, o ne į fundamentaliuosius

tyrimus dėl kai kurių įstatyminių

apribojimų.

Taigi, susipažinę su karinės pa-

skirties įsigijimais ir jų raida, galime

daryti išvadą, jog ateityje turėsime

orientuotis į ginkluotės ir technikos

pavyzdžius, kurie būtų adektvatūs

karybos aktualijoms, atitiktų ge-

riausius standartus iš galimų, bū-

tų funkcionalūs ir užtikrintų sąveiką

su sąjungininkais.

Parengė D a r i u s s u t k u s

IAC ir Juozo Pociaus nuotr.

■

�6

Technologijų pasaulyje trys metai yra ilgas laiko tar-

pas. LitCAX technologijos tiekėja kompanija CAE Elektro-

nik GmbH (Vokietija) jau pažengė gerokai į priekį. Taigi šio

straipsnio tikslas yra glaustai apžvelgti taktinio imitavimo

sistemos GESI tolesnio tobulinimo kryptis ir panaudojimo

galimybes.

sąveiKa (interoperability)Nuo pat GESI sistemos kūrimo pradžios buvo laiko-

masi sumanymo „Atvira struktūra“. Tuomet ir dabar tai yra

esminė prielaida, suteikianti galimybę greitai ir efektyviai

prisiderinti prie dinamiškai kintančio šiuolaikinio pasau-

lio iššūkių. Vienas iš jų – atitikti karybos, pagrįstos ryšio

tinklais (angl. „Network Centric Warfare“), keliamus rei-

kalavimus. Moderniose kariuomenėse jau įdiegtos ar yra

diegiamos įvairios vadovavimo, valdymo ir informacijos

(V2I iš angl. C2I – Command, Control and Information)

sistemos. GESI taktinio imitavimo sistema jau turi sukurtas

sąsajas darbui su danų, suomių, prancūzų, vokiečių ir italų

kariuomenėse esančiomis V2I sistemomis (žr. schemą

dešinėje). Dažnai užsakovai turėjo patys derinti turimas

sistemas prie imitavimo sistemos reikalavimų. Dabar kom-

panija CAE Elektronik GmbH jau iš dalies pasiekė sau

iškeltą tikslą sukurti universalią sąsają, leidžiančią GESI

sujungti su labiausiai paplitusiomis V2I sistemomis, jų ne-

modifikuojant.

Jau įsibėgėjo projektas SINCE (angl. Simulation and

C2I Systems Conectivity Experiment). 2006 m. liepą Nju

Džersio valstijoje (JAV) buvo atliktas ketvirtasis projekto

eksperimentas „SINCE experiment 2b“. Jo metu dau-

giausia dėmesio buvo sutelkta į patobulintos dinamiško

ir nenutrūkstančio operacijos planavimo daugialypėje

V2 ir imitavimo sistemų aplinkoje koncepcijos tyrimą,

demonstravimą ir įvertinimą. GESI sistema buvo „atsa-

kinga“ už trečiojo tarptautinių pajėgų (5 šalys) bataliono

imitavimą, ir realaus laiko tėkmėje, atsižvelgiant į aplin-

kos daromą įtaką, vykdė vokiškos V2I sistemos FAUST

komandas. Tuo pat metu GESI generavo situacijos pra-

nešimus (apie stebimą priešą ir savo pajėgų kovinę ga-

lią), siunčiamus tai pačiai V2I sistemai. Esant kontaktui

su priešu, priklausomai nuo vado sprendimų, imituoja-

miems padaliniams galima buvo įsakyti trauktis, apeiti jį

arba kautis – viską valdant iš V2I sistemos.

Dėl šių sąsajų per vadaviečių taktinius mokymus be

padalinių atkrenta poreikis skirti karius tam tikrų pada-

linių (pvz., kaimyninių, žvalgybos, veikiančių šalutinėje

kryptyje ir pan.) valdymui.

Kitas didžiulis GESI privalumas yra galimybė rengti

specializuotus mokymus pagal atskiras karines veiklos

sritis – oro erdvės gynyba, aprūpinimas, inžinerija ar ar-

tilerija. Čia pagrindinę mūšio dinamiką galimą patikėti

abiem sąveikaujančioms sistemoms, kurias valdo mi-

nimalus personalo skaičius (1-4 asmenys), o pagrindinį

dėmesį (pagal specialybę) skirti procedūroms ir takti-

KomPiuteriZuota taKtinio imitavimo SiStema „geSi“

St ra ipsny je panaudo ta CAE E lek t ron i k GmbH in fo rmac inė medž iaga

Kar

inia

i m

oKy

mai

Priminsiu, kad nuo 2003 m. birželio 26 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vadų ir jaunesniųjų štabo karininkų kursuose funkcionuoja kompiuterinis taktikos treniruoklis LitCAX . Tai yra moderni mokymo priemonė rengiant taktinius vadavietės mokymus be padalinių kuopos ir bata-liono lygiu. Ji padeda lavinti vadovavimo įgūdžius, tobulinti sprendimo priėmimo procesą bei opera-cines procedūras, skatina taktinį mąstymą. Pagrindinis kompiuterinio taktikos treniruoklio sistemos privalumas yra galimybė sudaryti tikrovišką taktinę situaciją – pagrindą sprendimui primti. Pirmasis straipsnis šia tematika buvo išspausdintas 2004 m. 3-iajame „Kardo“ numeryje.

�7

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

niams sprendimams.

Kitas žingsnis GESI sistemos są-

veikos galimybėms plėsti yra jungties

su kitų gamintojų taktinio imitavimo

sistemomis kūrimas. Tai itin svarbu

kalbant apie jungtinių pajėgų ope-

racijų lygio renginius tarptautinėje

erdvėje ir galimybę bendradarbiau-

ti kompiuterizuoto imitavimo srityje.

Kaip pavyzdį galima pateikti Prancū-

zijoje įgyvendintą projektą ESTHER,

kai GESI sistema buvo sujungta su

amerikiečių taktinio imitavimo siste-

ma JANUS.

metodinis įranKisNorvegijos kariuomenė išreiškė

susidomėjimą taktinio imitavimo sis-

temos panaudojimu per teorines pra-

tybas (žr. nuotrauką viršuje). 2007 m.

pradžioje tokia klasė GESI sistemos

pagrindu buvo suformuota Norvegi-

jos karo akademijoje, Osle. Artimoje

ateityje ją per WAN tinklą numatoma

sujungti su Norvegijos GESI vadovy-

bės ir štabo treniruokliu (Norwegian

GESI Command and Staff Trainer

(NASCT)), esančiu Rienoje.

Čia taktikos dėstytojas (instruk-

torius) turi puikią galimybę vizualiai

paremti pateikiamą teorinę medžia-

gą taktikos tematika praktiniais dina-

miškais taktinio imitavimo sistemos

generuojamais pavyzdžiais.

Ne mažiau svarbi yra galimybė

lanksčiai stebėti klausytojų darbą pra-

tybų metu. Kiekvienas jų gali gauti to-

kią pačią ar atskirą taktinę užduotį ir ją

atlikti savo darbo vietoje. Dėstytojas

turi galimybę „prisijungti“ prie bet ku-

rio sistemos modulio ir įvertinti klau-

sytojo darbą. Dinamiškai kintantys

geriausio ir prasčiausio (pavyzdžiui)

sprendimų imitavimo vaizdai gali būti

pateikiami auditorijai aptarti.

priemonė sprendimo priėmimo procesui PaSPartinti

Šiuolaikinėse, greitai besikeičian-

čiose kovinėse situacijose dažniau-

siai laimi tas, kuris greičiausiai priima

tinkamiausią sprendimą. Tam reikia

gebėti greitai apdoroti ir įvertinti labai

didelį informacijos kiekį.

Tokiems uždaviniams spręsti yra

naudojamos sprendimų rengimo sis-

temos (ang. Decision Support Sys-

tem). Jos yra interaktyvios, automati-

zuotos ir padeda žmogui, atsakingam

už sprendimų priėmimą tam tikrose

situacijose, identifikuoti uždavinius ir

priimti sprendimus.

CAE Elektronik GmbH vykdo pro-

jektą OPUS (angl. OPerational sup-

port Utility Simulation-assisted), kurio

tikslas yra kovinių veiksmų modeliavi-

mas visiškai automatizuojant opera-

torių darbą. Pratybų eiga, naudojant

OPUS, atrodo taip: operatorius įveda

pratybų pradinius duomenis (pagal

vado sumanymą išdėsto padalinius

ir nurodo jų uždavinius); OPUS dirbti-

nio intelekto komponentas generuoja

valdymo komandas GESI sistemai,

kuri modeliuoja situaciją ir ją pagrei-

tintai parodo. OPUS dirbtinio intelekto

komponentas gali imituoti skirtingas

pratybose dalyvaujančias puses, kie-

kviena kurių turi savitą taktiką, struk-

tūrą ir ginkluotę.

Lietuvoje yra naudojama taktinė

automatizuota vadovavimo ir valdy-

mo informacinė sistema (TAVVIS),

skirta automatizuoti vadovavimo ir

valdymo procesą pasinaudojant in-

GESI s i s t ema (kairė je) imituoja takt inę apl inką pagal danų V2I s i s t emos SITAWARE duomenis (dešinėje).

GESI klasės s i stemos vaizdavimas.

��

Kar

inia

i m

oKy

mai

formacinių technologijų galimybėmis.

Sujungus TAVVIS ir OPUS sistemas būtų galima imi-

tuoti galimus padalinių veiksmus duodant jiems pradines

užduotis ir pagreitintai stebint simuliacijos rezultatą. Tai

leistų įvertinti planavimo metu sukurtų veiksmų eigos va-

riantų efektyvumą.

Pavyzdžiui, padaliniams vykdant gynybą ir žinant iš

kur tikimasi priešo būtų galima iš anksto patikrinti, ar pa-

daliniai yra išdėstyti optimaliai. Simuliacija parodytų, kiek

efektyvus yra vado ketinimas: ar tinkamai suderintas ma-

nevras ugnimi ir padaliniais, ar inžinerinių kliūčių, paramos

ugnimi, žvalgybos, aprūpinimo ir kiti planai atitinka taktinį

vado sumanymą. Galimas variantas, kad pati sistema, nu-

rodžius užduotis padaliniams, suranda ir užima pozicijas

gynybai (jei žinoma, iš kur galima tikėtis priešo).

Toks dviejų sistemų panaudojimas žymiai palengvintų

ir pagreitintų sprendimo priėmimo procesą.

iŠplėstos taKtinio imitavimo sistemos galimybėsVaizdo medžiagos įterpimas į pratybų scenarijų. Vie-

nas iš nuolatinių ir esminių iššūkių rengiant vadaviečių

mokymus (įvairaus tipo) yra personalo skaičius kitų ša-

lių (priešiškų, draugiškų ar neutralių) veiksmų imitavimui

–personalo trūksta. Tai ypač aktualu taikos palaikymo

scenarijuose (mokymuose), kai kalbama apie masines

scenas, nestandartines situacijas, kai vertinamas individu-

alus padalinio vado gebėjimas vertinti vizualiai gaunamą

situaciją ir priimti atitinkamą sprendimą. GESI sistemoje

šią problemą iš dalies padeda išspręsti galimybė įterpti

vaizdo medžiagą į mokymų scenarijų. Mokymų metu tai

atrodytų taip: pavyzdžiui, patrulio vadas vykdo užduotį nu-

rodytoje vietovėje ir sutinka agresyviai nusiteikusią žmonių

minią. Jo darbo vietos (GESI) ekrane atsiranda simbolis

„Įvykis“. Keliais kompiuterio pelės klavišų paspaudimais

vadas gauna vaizdą ekrane (žr. schemą 19 p.) ir trumpą

įvadą į situaciją žinutės pavidalu. Šalia esantis vertintojas

gali čia pat priimti sprendimą dėl patrulio vado veiksmų

efektyvumo ir teikti pasiūlymus mokymų valdymo grupei

dėl tolesnio situacijos plėtojimo (grėsmės eskalacija arba

deeskalacija).

Dinamiškai kintančios vietovės funkcija. Taktinio imita-

vimo sistemų panaudojimas taikos palaikymo pratybose

nėra naujiena. Pratybų krizių valdymo tematika erdvės dėl

savo kompleksiškumo ir neapibrėžtumo kol kas dar ne-

aprėptos. Šioje srityje GESI turi svarbų kozirį – dinamiškai

kintančią aplinką. Pavyzdžiui, kintantis potvynio užlietas

plotas (žr. schemą 19 p.) suteikia žymiai daugiau tikroviš-

kumo plėtojant mokymų scenarijų, nei dirbtinis apribojimų

pateikimas iš šalies.

Vietovės duomenų bazės sudarymo įrankiai. Jeigu

kompiuterizuotų vadaviečių mokymų scenarijus numato

galimybę kautis mieste, iš anksto turi būti parengtos ati-

tinkamų vietovių duomenų bazės – grafiškai suprojektuoti

statiniai ir nustatytos taktinei aplinkai svarbios jų charakte-

ristikos (matomumo sąlygos, apsaugos laipsnis, aukštin-

gumas ir pan.). Tai yra labai imlus laiko atžvilgiu darbas,

mažinantis taktinio imitavimo sistemos panaudojimo in-

tensyvumą. CAE Elektronic GmbH pasiūlė programinį me-

chanizmą, kaip supaprastinti tokių bazių sudarymą. GESI

sistemos vietovės duomenų tvarkyklėje kiekvieną skai-

Įprasta pratybų eiga, kai kiekvieną grupę valdo operatorius.

Pratybų eiga, kai naudojamas OPUS komponentas.

Galimas TAVVIS ir OPUS sistemų sujungimas siekiant gauti sprendimų rengimo sistemą.

��

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

tmeniniame žemėlapyje esantį gy-

venvietės objektą galima priskirti vie-

nai iš penkių kategorijų (senamiestis,

miesto centras, daugiaaukštės staty-

bos gyvenamasis kvartalas, individu-

alių namų kvartalas arba pramoninis

kvartalas). Pagal tai objektui suteikia-

mas vienas iš charakteristikų paketų,

pvz., senamiestyje siauros gatvelės,

2 aukštų pastatai, o daugiaaukštės

statybos gyvenamajame kvartale vy-

rauja 8 aukštų statiniai ir platūs pros-

pektai. Yra galimybė pastatui priskirti

konkrečią visuomeninę funkciją (pvz.,

policijos nuovada, ligoninė, katilinė,

geležinkelio stotis, mokyklą ir t. t.).

Žinoma, išlieka galimybė formuoti

kiekvieną objektą atskirai, pagal kon-

kretų poreikį.

Akustinės informacijos vaizdavimo

modulis yra kitas įdomus GESI siste-

mos sprendimas, didinantis moky-

muose pateikiamos taktinės situacijos

tikroviškumą. Tai reiškia, kad garsai,

kuriuos sukelia mašinos, lėktuvai ir

sraigtasparniai, netoliese esantys iš-

laipinti pėstininkai, yra pateikiami kaip

vizuali informacija vartotojo darbo vie-

toje. Garsus gali sukelti tiek priešas,

tiek ir savų padalinių kariai. Komanda

saviems padaliniams „pasiklausyti“

skiriama pasirinktinai, priklausomai

nuo vado sumanymo.

GESI ginklų sistemų tvarkyklė-

je yra nurodomas kiekvienos ginklų

sistemos (skraidančių aparatų, sau-

sumos transporto priemonių ir pės-

tininkų) skleidžiamas triukšmo lygis

decibelais ir triukšmo riba (irgi decibe-

lais), nuo kurios galima išskirti kuriai

triukšmo šaltinių grupei (pėstininkai,

lengvoji ratinė, visureigė ratinė, vikšri-

nė technika, sraigtasparniai, sraigtinė

ar reaktyvinė aviacija) priklauso „girdi-

mas“ objektas. Jei objekto skleidžia-

mas triukšmas lygus „0“, tai reiškia,

kad jis bus akustine prasme „nema-

tomas“.

Esant mišriam triukšmui (kai susi-

maišo įvairūs garsai, arba kai garsas

labai menkas), objekto negalima pri-

skirti nė vienai garso šaltinių grupei.

Kol objektas yra per toli, kad būtų

galima jį identifikuoti, vartotojo ekrane

pateikiamas tik triukšmo simbolis. Jis

neparodo tikslios garso šaltinio vietos,

tik apytikriai nurodo kryptį pastarojo

link. Kai triukšmas pakankamai susti-

prėja (iki atpažinimo ribos), vartotojas

pamato ekrane taktinį ginklų sistemos

simbolį išskirtinėje spalvoje (tam, kad

neatpažintų savas ar svetimas).

Taigi GESI sistemos tobulinimas

leidžia:

jos panaudojimo sferas išplėsti

(ne tik taktinio imitavimo sistema, bet

ir įrankis sprendimo procesui paspar-

■

tinti);

išplėsti vadaviečių mokymų tema-

tiką (nuo tradicinio mūšio kuopos-di-

vizijos lygiu iki krizių valdymo opera-

cijų);

padaryti sąsajas lankstesnes (ga-

limybė jungtis su V2I ir kitų gamintojų

taktinio imitavimo sistemomis);

mažinti technologinius poreikius

(nesudėtingi techniniai reikalavimai

kompiuterių įrangai, efektyvūs varto-

tojo darbo palengvinimo įrankiai);

tikroviškiau imituoti aplinką (vaiz-

do medžiagos įterpimas, akustinės

informacijos vaizdavimas, dinamiškai

kintanti vietovė).

Mjr. R a M ū n a s P R a n c k u s

d a R i u s J u R k e v i č i u s

■

■

■

■

■■

Vartotojas pagal poreikį mato vaizdą ir trumpą įvadą į situaciją žinutės pavidalu.

Mėlynais taškeliais pažymėti apsemti plotai.

20

DiS

Ku

Sijo

S

lietuvos KarininKų ramovei – 70 1937 m. balandžio 23 d. įvyko iškilmingas Lietuvos karininkų

ramovės reprezentacinių rūmų Kaune atidarymas. Šiemet Ka-

rininkų ramovės rūmai mini 70 -ąsias šio įvykio metines, tačiau

prabėgus tiek laiko karininkas čia – retas svečias. Anksčiau

Ramovė buvo laikyta karininkų antraisiais namais, karininkijos

kultūros ir švietimo centru.

Kas nutiko, kad kilnią karininkijos praeitį menantys rūmai, iš

tarpukario laikų žvelgiantys savo didingumu, nesulaukia da-

bartinių karininkų dėmesio, o vos ne kiekvienas karinis dalinys

savo teritorijoje kuria vietinius Karininkų klubus?

2006 metų birželio mėnesį išleisto „Kardo“ (Nr. 3) numeryje

išspausdintas straipsnis „Ramovė ar klubas?“. Kodėl imame

kopijuoti užsienio karininkų klubų veiklą ir visiškai pamirštame

mūsų protėvių, Lietuvos ramovėnų, tradicijas?

pavadinimas – iŠ senovės baltų genčiųLietuvos karininkų ramovės istorija – labai turtinga. Ją greičiau-

siai žino ne kiekvienas kariškis. Savo veiklą Lietuvos karininkų

ramovė pradėjo 1919 m. liepos 23 d., kai buvo įsteigtas Kauno

įgulos karių klubas.

1922 m. lapkričio 19 d. generolo V. Nagiaus-Nagevičiaus ini-

ciatyva Kauno įgulos karininkai įsteigė karininkų korporacijos

klubą. Vėliau jis buvo pavadintas kariuomenės karininkų ir karo

valdininkų klubu.

1924 m. balandžio 30 d. prof. J. Jablonskio siūlymu ir krašto

apsaugos ministro įsakymu klubas buvo pavadintas Lietuvos

karininkų ramove. Šis pavadinimas kildinamas iš senovės baltų

genčių šventovės romuvos pavadinimo.

„Visi Lietuvos karininkai eina didžias savo darbo pareigas Tėvy-

nei, sudaro paties to darbo ir savo reikalui vieną tvirtą dvasios

šeimą – draugiją. Tos šeimos-draugijos branduoliu, tarp ko

kita, privalo būti Lietuvos karininkų klubas. Tame savo bran-

duolyje karininkams turi būti ramu, malonu, jauku; čia mes,

karo darbo draugai, turim rasti visuomet ir savo poilsio ramy-

bės vietą, kurioje gali ir turi tvirtėti, augti, rimtėti mūsų karo

dvasia; tame ramiame savo poilsio ir pramogos branduolyje

mes turim palengva ir auklėti save – eiti vis geryn tolesniam

Lietuvos gyvenimui. Kalbant apie tą mūsų dvasios branduolį

karininkams privalo stovėti akivaizdoje dažnai ir šventoji mūsų

senovės prieglauda, vadinta Ramove ar Romove, Ruomuva....

Vadinti toliau šitą vietą Klubu dėl įvairių priežasčių ir nepatogu:

tas vardas paprastajame gyvenime yra gavęs ir tam tikros, ne-

tinkančios kalbamajam mūsų dvasios branduoliui reikšmės.

Kad šitą aukštą tų mūsų rūmų pareigą ir reikšmę galėtumėm

visada turėti galvoje, kad dvasinį sąryšį tvirčiau jaustumėm ir su

garbingąja mūsų praeitimi, Klubo Seniūnų Tarybos prašomas,

įsakau tą vadintą ligi šiol „Karininkų Klubą“, tą mūsų šeimos-

draugijos centrą, vadinti toliau „Lietuvos Karininkų Ramove“

rūmai nesulaukia karininkų dėmesio

(citata iš krašto apsaugos ministro įsakymo).

Lietuvos karininkų ramovės tikslas buvo suburti karininkus,

karo gydytojus ir kapelionus į vieną šeimą, stiprinti jų karinę

ir tautinę dvasią, puoselėti pagarbą karo, mokslo, švietimo,

sporto, kitai visuomeninei veiklai.

Ramovei vadovaudavo visuotiniame karininkų atstovų suva-

žiavime vieneriems metams išrinkta 15 narių seniūnų taryba.

Jos pirmininkas buvo pavaldus krašto apsaugos ministrui, ku-

ris skirdavo ir Ramovės administratorių-šeimininką. Ramovės

seniūnų tarybos pirmininku buvo gen. V. Nagius-Nagevičius,

gen. K. Skučas, divizijos gen. V. Vitkauskas ir brigados gen.

A. Gustaitis.

viLa taPo PoiLSio vieta1930 m. buvo paskelbtas tarptautinis Ramovės rūmų projekto

eskizų konkursas. Jį laimėjo Estijos architektai. Kurti reprezen-

tacinius rūmus buvo patikėta geriausiems Lietuvos specialis-

tams. Projektą parengė ir statybą prižiūrėjo architektas dr. S.

Kudokas. Jam talkino inžinierius K. Krikščiukaitis, inžinierius

konstruktorius A. Rozenbliumas. Interjerą kūrė architektas J.

Kovalskis, daug kitų žinomų menininkų ir amatininkų.

Lietuvos karininkų ramovės (LKR) karininkų atstovų metinia-

me suvažiavime, kuris vyko 1934 m. balandžio 11-ąją, buvo

nutarta įsigyti vilą Palangoje. Tų pačių metų liepos 30 dieną

LKR valdyba nutarė „pirkimo reikalą pavesti Ramovės staty-

bos komisijai ir pateikti seniūnų tarybai konkretų pasiūlymą“.

Seniūnų taryba netrukus nutarė „pirkti sklypą su vasarnamiu

Palangos m. iš įgal. Bociarskio“.

Buvo nupirktas 6336 kvadratinių metrų ploto sklypas su dvie-

jų aukštų 1 633 kvadratinių metrų ploto mediniu vasarnamiu

Kęstučio gatvės, Birutės alėjos ir Simpsono gatvės sankryžo-

je. Vasarnamis buvo suremontuotas, pertvarkytas kambarių

išdėstymas, įrengta 20 poilsio kambarių. 1935 m. balandžio

24 d. LKR valdyba patvirtino vasarnamio eksploatacijos taisy-

kles. Tų pačių metų liepos pradžioje pastatą papuošė iškaba

Vila „Ramovė“, kuri sovietų buvo nukabinta tik 9-ajame de-

šimtmetyje.

Jau patį pirmą sezoną – 1935 m. – buvo išnuomoti visi kam-

bariai. Ramovės vila tapo karininkų ir jų šeimų mėgstama po-

ilsio vieta. Norinčiųjų atostogas praleisti Palangoje skaičius

gerokai viršijo esamą vietų skaičių, todėl buvo nutarta statyti

antrą vilą.

1939 m. įsigytas gretimas 3000 kvadratinių metrų ploto skly-

pas Kęstučio gatvėje. Deja, iki 1940 m. įvykių statybų pradėti

nesuspėta.

papuoŠė granito sKulptūra1937 m. balandžio 23 d. įvyko iškilmingas Lietuvos karininkų

ramovės reprezentacinių rūmų Kaune atidarymas.

2�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

Ramovės rūmai buvo sukurti moderniai

interpretuojant renesanso architektūros

tradicijas. Patriotines aspiracijas įkūnijo

monumentalioji, taikomoji ir dekoratyvi-

nė dailė.

Pagrindinis fasadas papuoštas „Trijų

milžinų“ granito skulptūra. Ši didinga

senovės lietuvių karžygių skulptūra tapo

Ramovės simboliu. Skulptūrą ir Vilniaus,

Kauno bei Klaipėdos miestų herbus virš

centrinio portalo sukūrė skulptorius B.

Pundzius.

Pirmame rūmų aukšte įkurta Ramovės

administracija, restoranas „Trys milži-

nai“. Antras aukštas – reprezentacinis.

Virš restorano įrengta Didžioji salė su

atviromis galerijomis-ložėmis. Kitoje pu-

sėje anfilados principu išdėstyti Prezi-

dento kambarys, Mažoji salė ir gotikinio

stiliaus Vytauto seklyčia.

Prezidento kambariui skirtas ypatingas

dėmesys. Interjero projektą sukūrė S.

Kudokas, baldus suprojektavo dailinin-

kas G. Bagdonavičius.

Interjero įrangai panaudotas skirtingų

spalvų medis. Vytauto seklyčios inter-

jeras, sukurtas architekto J. Kovalskio,

primena Lietuvos kunigaikščių laikų go-

tiką. Dekoratyvus židinys papuoštas Vy-

tauto Didžiojo paminkline lenta. Sienos

dekoruotos dailininko J. Mackevičiaus

tapytais pano, vaizduojančiais Vytauto

Didžiojo žygius. Langai papuošti daili-

ninko S. Ušinsko herbų vitražais. Mažo-

sios salės sienos – P. Kalpoko tapytais

Lietuvos kunigaikščių portretais.

Trečiame aukšte – Karininkų klubas,

kuriam priklausė valgykla, skaitykla, bi-

liardo, kortų ir šachmatų kambariai. Čia

savo menę turėjo ir 1925 m. gen. V. Na-

giaus-Nagevičiaus iniciatyva įkurta Lie-

tuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės

karininkų šeimų moterų draugija. Ketvir-

tame aukšte buvo įrengtas viešbutis. Rū-

syje – šaudykla, sporto salė.

veiKlos ir renginių netrūKoLKR rūmuose vykdavo tautinių, valstybi-

nių ir bažnytinių švenčių minėjimai. Čia

rinkdavosi Lietuvos šaulių sąjungos,

Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų

sąjungos, Atsargos karininkų sąjungos,

birutiečių ir kitų organizacijų atstovai.

Lietuvos karininkų ramovė šelpė Karo

mokslų draugiją, kartu su ja leido ilius-

truotą žurnalą „Kardas“.

1939 m. Lietuvos kariuomenei įžengus į

Vilnių, iškilo būtinybė atgautoje sostinėje

įsteigti karininkų namus. Krašto apsau-

gos karininkų ramovė įsikūrė buvusiame

lenkų karininkų kazino pastate, Gedimi-

no g. 13 (dabar – Centrinis knygynas).

Pirmuoju Vilniaus įgulos ramovės virši-

ninku buvo paskirtas mjr. Jokūbas Da-

gys. Tais pačiais metais čia buvo atida-

ryta karininkų valgykla ir bendrabutis.

1940 m. balandžio 7 d. įvyko pirmasis

Ramovės suvažiavimas istorinėje sos-

tinėje.

Tuometinis Karininkų ramovės pirminin-

kas brigados generolas Antanas Gustai-

tis, kreipdamasis į suvažiavimo dalyvius,

paminėjo laimingą tautai praėjusių metų

įvykį – istorinės Lietuvos sostinės sugrį-

žimą, „kuris ir mūsų Ramovės veikimo

ribas praplėtė ir jos valdomąjį nejudamą-

jį turtą padidino, o kartu su tuo ir valdo-

miesiems organams darbo pridėjo“.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lie-

tuvos valstybę, ištrėmus ir sunaikinus

Lietuvos kultūros elitą, kurio nemažą

dalį sudarė ir Lietuvos karininkija, buvo

likviduotos ir karininkų ramovės.

trūKsta neformalaus bendravimo2004 metų balandžio mėnesį tuometinis

Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr.

Jonas Algirdas Kronkaitis raštu kreipėsi

į karininkus: „Šiuo metu karininkų orga-

nizacijų yra beveik kiekviename karinia-

me vienete, tačiau atkurtai Lietuvos ka-

rininkų ramovei priklauso labai nedaug

narių. Taigi būtų tikslinga atgaivinti šios

organizacijos veiklą ir pakviesti karinin-

kus susitelkti į bendrą ramovę. ....ypač

daug tikiuosi iš jaunųjų karininkų – mū-

sų ateities. Tikiuosi, kad karinių vienetų

vadai skatins sau pavaldžius karininkus

prisidėti prie ramovės veiklos“.

Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Ra-

dvilos mokomojo pulko karininkai, va-

dovaujami plk. Arūno Dudavičiaus, vieną

dieną susirinko Kauno įgulos karininkų

ramovės rūmuose susipažinti su Ramo-

ve bei jos istorija. Apie ramovės pasta-

tą bei gyvavusias karininkijos tradicijas

pasakojo Ramovės viršininkas atsargos

majoras Gediminas Reutas bei Ramo-

vės bibliotekininkas dimisijos kapitonas

Aleksandras Dagys.

Ekskursijai pasibaigus karininkai susi-

rinko Ramovės trečiajame aukšte išklau-

syti Jonušo Radvilos mokomojo pulko

karininkų apklausos anketų apibendri-

nimo.

Apklausoje dalyvavo 73 proc. Jonušo

Radvilos mokomajame pulke tarnaujan-

čių karininkų. Į klausimą, ar Mokomaja-

me pulke reikalinga karininkų ramovė

(klubas), teigiamai atsakė 84 proc. ap-

klaustųjų. Kad Mokomojo pulko karinin-

kų ramovė būtų organizacija, kuri vieny-

tų karininkus bei jų šeimos narius, teigė

66 proc. apklaustųjų.

79 proc. apklausos dalyvių manė, kad

ramovė turėtų vienyti karininkus, 50

proc. norėtų, kad joje vyktų kultūriniai

renginiai, 26 proc. norėtų čia minėti vals-

tybines šventes, o 38 proc. – už sporto

renginius.

Į klausimą, ar karininkų ramovė turėtų

organizuoti karininkų šeimos nariams

būrelius, vasaros stovyklas, teigiamai

atsakė 74 proc. apklaustųjų. Tačiau į

klausimą „Ar norėtumėte ir galėtumėte

organizuoti kurią nors karininkų ramo-

vės veiklos sritį?“, teigiamai teatsakė tik

38 proc. apklaustųjų.

Į klausimą, ar reikalingi neoficialūs, ne-

planuoti karininkų ramovės narių susiti-

kimai gamtoje ar kitoje vietoje, teigiamai

atsakė 86 proc., o į klausimą ar reikalingi

susitikimai su įdomiais ar iškiliais žmo-

nėmis – 76 proc. apklaustųjų.

Kaip rodo apklausos duomenys, karinin-

kams trūksta neformalaus bendravimo,

įdomių kultūrinių renginių bei susitikimų

su įdomiais žmonėmis. Kur kas mažiau

jiems įdomūs valstybinių švenčių minė-

jimai. Taip pat iš apklausos rezultatų ga-

lima spręsti, kad karininkai yra pasyvūs

įvairių renginių organizatoriai.

Ar Ramovės turės jėgų ir noro dėl kari-

ninkų dėmesio kovoti nelygioje kovoje

su atsiradusiais prekybos ir laisvalaikio

centrais, akropoliais ir megomis?

Ar karininkai susimąstys ir atsigręš į pro-

tėvius ir garbingą jų kovą bei tradicijas

menančią istoriją ir nustos kopijavę už-

sieniečius?

Į šiuos klausimus greičiausiai atsakys

tik laikas.

Kpt. G INTARAS STR IUPA IT IS

■

22

Silvestras Žukauskas daug metų tarnavo carinės

Rusijos kariuomenėje, brendo imperinės armijos

tradicijų terpėje. Kaip atsitiko, kad tai neužgožė jo

lietuviškos prigimties, kad jis išsaugojo tautinį iden-

titetą?

Silvestro Žukausko sąmoningąjį gyvenimą likimas

padalijo į dvi dalis, iš kurių pirmoji, trukusi 36 metus

(1881–1917), atiteko tarnybai carinės Rusijos kariuo-

menėje.

S. Žukausko karinės tarnybos keliai, prasidėję

Lietuvos žemėje dislokuotose dalyse (1881–1901 m.

Panevėžyje, Šiauliuose, Kaune), vėliau nusidriekė

toli nuo gimtojo krašto: Ukrainos žemėje per Kije-

vą, Zvenigorodą, Čerkasus, per Kutaisį Užkaukazė-

je. Pirmąsias karybos pamokas būsimasis genero-

las gavo Mandžūrijos laukuose (Rusijos–Japonijos

1904–1905 metų kare). Karo vado patirtis kaupėsi ir

brendo Pirmojo pasaulinio karo frontuose – sunkiuo-

se mūšiuose ties Varšuva, Polocku, prie Vyslos upės.

1915 m. gegužės mėnesį jo vadovaujamas pulkas

buvo perkeltas į Lietuvą ir besitraukiančios rusų ka-

riuomenės ariergarde dalyvavo mūšiuose ties Kėdai-

niais, Ariogala, Šiauliais ir Nemunėlio Radviliškiu, prie

Dauguvos upės krantų. Du kartus buvo sužeistas.

Už tarnybą ir parodytą karo meną gavo visus Rusi-

jos ordinus bei kitus apdovanojimus, kuriuos galėjo

gauti tokio rango karininkas. Generolo majoro laips-

nis (suteiktas 1916 m. lapkričio 21 d.), o paskyrimas

pėstininkų divizijos vadu buvo pelnytas jo talento

„Būsiu laimingas stoti į Lietuvos kariuomenę nors ir paprastu kareiviu“

Kaune ir Vilniuje akademinei ir plačiajai visuome-

nei pristatyta istoriko profesoriaus Jono Aničo bio-

grafinė apybraiža „Generolas Silvestras Žukauskas

(1861–1937)“. Ta proga knygos autoriui „Kardas“

pateikė keletą klausimų.

Kas paskatino imtis nagrinėti generolo Silvestro

Žukausko biografiją, tyrinėti Lietuvos kariuomenės

istoriją?

Nuo pat Atgimimo pradžios, kai buvo atidaryti

archyvai ir specialieji fondai, ėmiau tyrinėti Šiaurės

Lietuvos istorines asmenybes, kuriomis turtingas ir

mano gimtasis Pasvalio kraštas, todėl susidomėji-

mas gen. S. Žukausko asmenybe nebuvo atsitiktinis

dalykas. Šiam veikalui rengiausi rašydamas knygas

apie įžymiuosius pasvaliečius kovotojus už lietuvių

tautos išsivadavimą iš carinės Rusijos jungo – Petrą,

Antaną ir Joną Vileišius, taip pat ne mažiau garsius

anos epochos veikėjus – Joną ir Martyną Yčus (kny-

gą „Vagos“ leidykla išleis šiemet). Dar betarpiškiau

su gen. S. Žukausku mane suvedė parašytos trys

knygos Lietuvos karo istorijos tematika: „Karininkas

Antanas Juozapavičius“ (1994; antras papildytas ir

pataisytas leidimas 2004), „Nepriklausomybės ko-

vos Pasvalio krašte 1918–1919 metais“ (1997); „Pul-

kininkas Jurgis Bobelis“ (2004).

Taigi prieš pradedant rašyti knygą „Generolas Sil-

vestras Žukauskas“ jau buvo tekę gerokai paplušėti

su Lietuvos karo istorijos archyviniais dokumentais

ir kitais šaltiniais, o generolo S. Žukausko asmenybė

man nebuvo terra incognita. Todėl, kai „Žiemgalos“

žurnalo vyriausiasis redaktorius Vytautas Didžpetris

Pakruojo kraštotyrininkų vardu pakvietė mane imtis

šios temos, nedaug tedvejojau. Džiaugiuosi apsi-

sprendęs, nes šaltinių paieškos, darbas su generolo

S. Žukausko biografijos dokumentais bei kita me-

džiaga teikė didelį moralinį pasitenkinimą ir praturti-

no ne vien kaip istoriką, bet ir kaip žmogų, pilietį.

Kn

ygų

Len

tyn

oje

23

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

apvainikavimas.

Taigi grįžkime prie klausimo:

kodėl ilgametė tarnyba imperijos

kariuomenėje neužgožė Silvestro

Žukausko tautinių aspiracijų?

S. Žukauskas buvo kilęs iš XIX

amžiaus vidurio Lietuvos sodžiaus,

kur šiaudais dengtose samanoto-

se bakūžėse ir sunkiais tautinės

priespaudos laikais skambėjo

lietuvių kalba ir buvo gyva lietu-

viška dvasia. Galima tvirtinti, kad

tėvų, šeimos, lietuviško sodžiaus

įdiegtas tautinis susipratimas S.

Žukauską lydėjo visą tarnybos

Rusijos kariuomenėje laiką ir jis

niekada nebuvo pamiršęs savo

tikrųjų šaknų.

Kai, žlugus carizmui, Rusi-

jos kariuomenėje kilo tautiniai

judėjimai ir lietuviai kariškiai (jų

1917 m. pradžioje Rusijos kariuo-

menėje buvo apie 30 tūkstančių)

ėmė organizuoti lietuviškus dali-

nius, gen. S. Žukauskas rėmė šį

patriotinį judėjimą. Gerokai vėliau

jis prisimins tokį epizodą: „Būda-

mas divizijos vadu raginau visus

lietuvius stoti į lietuvių dalis. Tam

reikalui net kunigo pagalba pasi-

naudojau. 1917 m. prieš Velykas į

armijos štabą atvyko kunigas iš-

pažinčių klausyti. Kalbėdamasis

su juo sužinojau, kad jis lietuvis.

Paprašiau jį, kad per išpažintį pa-

tartų lietuviams eiti į steigiamas

dalis.Tai daug padėjo“. („Kol gy-

vas būsiu, mano širdis ir siela bus

su kariuomene“. Generolo S. Žu-

kausko pasikalbėjimas su „Kario“

korespondentu // Karys, 1935 m.,

Nr.51/52, p. 1161-1162).

Itin reikšmingą gen. S. Žukaus-

ko biografijos faktą paliudijo buvęs

Lietuvos Valstybės Tarybos narys

Martynas Yčas, 1918 m. viduryje

Kijeve ėjęs Lietuvos atstovo prie

Ukrainos etmono Pavelo Skoro-

padskio pareigas. Jį aplankė iš

Rusijos kariuomenės demobiliza-

vęsis ir su šeima Kijeve apsisto-

jęs gen. S. Žukauskas. Išklausęs

M. Yčo pasakojimo apie Vasario

16-osios aktą ir sunkius Lietuvos

žingsnius į Nepriklausomybę, gen.

S. Žukauskas iškilmingai pareiš-

kęs: „Būsiu laimingas stoti į Lietu-

vos armiją nors paprastu kareiviu,

kada Tėvynė pareikalaus mano

jėgų, ir su ginklu rankose stosiu

ginti savo gimtąjį kraštą nuo prie-

šų“. (Martynas Yčas. Kaip gen.

Žukauskas įstojo į jaunutę Lietu-

vos kariuomenę // Lietuvos aidas,

1937 m. lapkričio 26 d., Nr. 540).

Taigi į Lietuvą gen. S. Žukaus-

kas grįžo kaip susipratęs lietuvis,

kupinas ryžto tarnauti atgimstan-

čiai Tėvynei. Tai jis įrodė ne žo-

džiais, o darbais.

Kokias išskirtumėte svarbiau-

sias generolo S. Žukausko vei-

klos gaires, žyminčias jo istorinį

vaidmenį Nepriklausomybės ko-

vose?

Dokumentiškai nustatyta, jog į

Lietuvos kariuomenę gen. S. Žu-

kauskas įstojo 1918 m. gruodžio

10 d., t. y. tą dieną, kai Lietuvos

Valstybės Tarybos Prezidiumas jį

paskyrė krašto apsaugos ministru.

Tačiau dėl ligos pareigų nepradė-

jo eiti ir išvyko į Lenkiją gydytis,

todėl 1918 m. gruodžio 24 d. buvo

atleistas ir paskirtas Krašto apsau-

gos ministerijos žiniai.

Liga sunkiai traukėsi ir tiktai

1919 m. balandžio mėnesio antro-

je pusėje gen. S. Žukauskas grįžo

į Lietuvą ir Valstybės Preziden-

to 1919 m. balandžio 26 d. aktu

buvo paskirtas Generalinio štabo

viršininku. Tai buvo metas, kai du

trečdalius Lietuvos teritorijos bu-

vo užgrobusi rusų bolševikų ka-

riuomenė, o lietuvių priešinimąsis

jai tebuvo vien vietinės reikšmės

kariniai veiksmai. Su profesiona-

lo ugnele gen. S. Žukauskas ėmė

ruošti strateginį rusų bolševikų

kariuomenės išvijimo iš Lietuvos

planą. Tam tikslui sudarė dvi rink-

tines: Ukmergės – veikti Utenos –

Zarasų kryptimi, Panevėžio – veikti

Rokiškio – Obelių kryptimi.

Valstybės Prezidento 1919 m.

gegužės 7 d. aktu gen. S. Žukaus-

kas buvo paskirtas vyriausiuoju

kariuomenės vadu, paliekant jį ir

Generalinio štabo viršininko par-

eigose.

1919 m. gegužės 14 d. vyriau-

siasis kariuomenės vadas gen.

S. Žukauskas duoda įsakymą pra-

dėti karo veiksmus rusų bolševikų

kariuomenei išvyti iš Lietuvos. Sie-

kiant dar stipriau sutelkti vyriausio-

jo karo vado rankose vadovavimą

karinėms operacijoms, gen. S. Žu-

kauskas 1919 m. gegužės 27 d.

buvo atleistas iš Generalinio štabo

viršininko pareigų ir paliktas tiktai

vyriausiuoju kariuomenės vadu.

Gen. S. Žukausko paruoštas

rusų bolševikų išvijimo iš Lietuvos

strateginis planas buvo įgyvendin-

tas. Gegužės-liepos mėnesiais lie-

tuviai kartu su vokiečiais atsiėmė

Ukmergę, Anykščius, Panevėžį,

Kupiškį, Uteną, Rokiškį. Vokie-

čiams iš Lietuvos išsikrausčius

Lietuvos kariuomenė su bolševi-

kais kovėsi viena. Rugpjūčio mė-

nesį lietuviai užėmė Zarasus ir

įžengė į Latvijos teritoriją. Iš Rytų

Lietuvos Raudonąją armiją stūmė

Lenkijos kariuomenė, tačiau lenkų

planai buvo grobikiški.

Karinių operacijų metu gen.

S. Žukauskas dažnai būdavo prie-

24

Kn

ygų

Len

tyn

oje

šakinėse fronto linijose. Eidami į kautynes kariai ti-

kėjo vyriausiuoju vadu, ir tai buvo itin reikšmingas

veiksnys tarp kitų pergales lėmusių aplinkybių. Gen.

S. Žukausko vadovavimas rusų bolševikų kariuome-

nės išvijimo operacijoms susilaukė pačių aukščiau-

sių šalies vadovybės įvertinimų.

Kai kurių kitų gen. S. Žukausko nuopelnų Ne-

priklausomybės kovose vertinimus istorija kiek pa-

koregavo. Iškilus diskusijai, ar gen. S. Žukauskas

buvo „Širvintų stebuklo“ autorius ar bendraautorius

(1920 m. lapkričio 17-19 d.), naujai atrasti archyvi-

niai dokumentai leido padaryti išvadą, kad rengiant

ir vykdant lemtingąją operaciją prieš želigovskinin-

kus gen. S. Žukauskas nedalyvavo, todėl negalėjo

būti to mūšio nei autorius, nei režisierius. Sėkmingą

operaciją už kariuomenės vadą atliko jo pavaldiniai,

laiku ėmęsi iniciatyvos ir nepaleidę jos iki sėkmin-

gos atomazgos. Tačiau tai nė kiek nesumenkina gen.

S. Žukausko nuopelnų.

Gen. S. Žukauskas pasižymėjo kaip vienintelis

lietuvis generolas, turintis didžiulę rikiuotės ir kau-

tynių vado patirtį. Gal galėtumėte apibūdinti gen. S.

Žukauską kaip vadą, karių mokytoją ir auklėtoją?

Gen. S. Žukauskas buvo ne tik pirmasis Lietuvos

kariuomenės vadas, bet ir pirmasis lietuvių karių mo-

kytojas bei auklėtojas. Jis ne tik rengė strateginius

planus priešui nugalėti, vadovavo mūšiams, bet ir

siekė giliau pažinti Lietuvos kariuomenės gyvenimą,

ugdyti lietuvį karį bendražmogiškųjų bei tautinių ver-

tybių dvasia.

Gen. S. Žukauskas iškėlė eilinį karį į aukščiausią

Nepriklausomybės kovų herojaus rangą ir skyrė jam

svarbiausius nuopelnus pergalėse. Kai, švenčiant

pergales, kariuomenės vado adresu plaukdavo svei-

kinimai ir padėkos, gen. S. Žukauskas visą garbę

nukreipdavo tiems, kurie mūšiuose pelnė tas padė-

kas. Tai ypač atsispindi jo įsakyme Nr. 18, kuris buvo

išleistas 1919 m. liepos 15 d., pergalingai užbaigus

pirmąjį rusų bolševikų kariuomenės išvijimo iš Lie-

tuvos etapą. Įsakymas skelbė: „Daug darbo ir vargo

reikėjo įdėti mūsų jaunajai armijai beginant Tėvynės

garbę, jos gyventojų laisvę bei ramybę nuo plėšrių-

jų bolševikų antplūdžio, kurie vargino ir plėšė mūsų

gyventojus.Lietuvos žmonės laiškuose į mane reiš-

kia JUMS, brangieji karžygiai, giliausios padėkos ir

siunčia širdingiausių linkėjimų. Aš, kaip Jūsų VADAS,

irgi reiškiu Jums savo padėkos, nes Jūs, nežiūrėdami

silpno aprūpinimo, niekuo nesiskųsdami, narsiai ir

drąsiai kovojate su priešu. Tikėkit, karžygiai, jog Tė-

vynė Lietuva nepamirš Jūsų“ (Vyriausiojo karo vado

įsakymas Nr. 18. Kaunas, 1919 m. liepos 15 d.).

Gen. S. Žukausko vizijose Lietuvos karys privalėjo

būti raštingas ir apsišvietęs, o kariuomenės pažan-

gos varomoji jėga – švietimas ir kultūra. Šiai vizijai

įgyvendinti jis kariuomenėje ėmė nuosekliai diegti

karių švietimo sistemos pradmenis, nes didesnę karių

dalį pirmaisiais nepriklausomybės metais sudaryda-

vo beraščiai ir mažaraščiai jaunuoliai. Buvo parengta

kultūros ir švietimo darbo kariuomenėje programa,

skiriamas laikas beraščiams kariams mokyti skaityti

ir rašyti, dalyse steigiamos bibliotekėlės, akcentuota,

jog kiekvienas vadas privalo rūpintis, kad neliktų nė

vieno beraščio kario.

Gen. S. Žukauskas buvo griežtas ir reiklus, tačiau

pirmenybę teikė ne muštrui, o sąmoningai drausmei.

Demokratiškumu ir humaniškumu dvelkė jo nuosta-

tos dėl karininkų ir karių, viršininkų ir pavaldinių tar-

pusavio santykių. Pabrėždamas, kad karininkas visur

ir visuomet turi būti asmeniniu pavyzdžiu kariams,

jis kategoriškai netoleravo nestatutinių santykių bei

karių teisių pažeidimų. Gen. S. Žukauskas pabrėžda-

vo pedagoginę karininkų, vadų misiją, visišką jų at-

sakomybę už karių ugdymą. Moralinio kariuomenės

stiprinimo šaltinį vyriausiasis vadas matė ryšiuose su

visuomene, todėl nuolat rūpinosi jų plėtimu.

Matyt, galima tvirtinti, jog tiek didžiulė patirtis ir

profesionalumas, akivaizdžiai pasireiškę Nepriklau-

somybės kovose, tiek demokratiška ir humaniška

pažiūra į karį bei rūpinimasis jo ugdymu lėmė gen.

S. Žukausko asmenybės išskirtinumą, autoritetą, pa-

garbą, įtaką kariuomenėje bei valstybėje.

Kokius šiuolaikinio karininko kaip vado, lyderio

bruožus ir savybes išskirtumėte?

Šiuolaikinio karininko bruožai bei savybės yra iš-

dėstytos atitinkamuose Lietuvos kariuomenės statu-

tuose ir kodeksuose: ištikimas Tėvynei ir kario prie-

saikai, tvirtų dorovinių nuostatų ir charakterio, geras

vadas ir pedagogas, pasižymintis aukšta elgesio

ir bendravimo kultūra. Trumpai tariant, karininkas

– tauri ir humaniška asmenybė. Beje, etiniai karininko

asmenybės matmenys galėtų būti išsamiai aptarti ir

įteisinti.

2�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

Deja, ne visi karininkai pasižy-

mi minėtomis savybėmis. Visuo-

menės susirūpinimą kelia į viešu-

mą iškylantys šiurkštūs karininko

etikos pažeidimai mūsų kariuome-

nėje. O kiek jų į viešumą neiškyla?

Štai kad ir naujausias žiniasklai-

dos pranešimas: „Įžeidinėjimai,

smūgiai, spyriai, pliūpsniai smėlio

į akis, į burną, kankinimas panardi-

nant galvą po vandeniu ar tampant

žmogų, pririštą prie automobilio,

po poligoną“: tokia terorizavimo

„programa“ buvo taikyta viename

Lietuvos kariuomenės padalinyje.

Teismas to padalinio karinininką

pripažino kaltu dėl smurto prieš

karius.

Sunku patikėti, kad taip galėjo

elgtis demokratinės Lietuvos mo-

dernios kariuomenės karininkas.

Akivaizdu, jog ir šiandien mūsų ka-

riuomenėje labai praverstų princi-

pinga generolo Silvestro Žukaus-

ko ranka, netoleravusi nestatutinių

santykių kariuomenėje.

Ar, Jūsų nuomone, pakanka-

mai įprasmintas gen. S. Žukaus-

ko atminimas?

Būtų neteisinga teigti, jog šioje

srityje nieko nepadaryta. Dar 1938

m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus

sodelyje, Lietuvos nepriklausomy-

bei nusipelniusių asmenų portre-

tų alėjoje, buvo atidengtas gen.

S. Žukausko paminklinis biustas,

sukurtas skulptoriaus Bernardo

Bučio. Sovietinės okupacijos me-

tais portretų alėja buvo sunaikin-

ta. Atstatyta 1990 m. Po Atgimimo

Vilniuje ir Kaune jo vardu pavadin-

tos naujai nutiestos gatvės. Matyt,

to neužtenka. Knygos pristatymo

renginyje buvo pareikšta vertingų

minčių bei pasiūlymų.

Šiemet sukanka 70 metų nuo

gen. S. Žukausko mirties (1937 m.

lapkričio 26 d.). Tad siūloma su-

rengti mirties metinių minėjimą Vil-

niuje, Kaune ir Pakruojyje. Ta pa-

čia proga siūloma prie buvusios

Vilniaus karo mokyklos pastato

M. K. Čiurlionio gatvėje (dabar Vil-

niaus universiteto gamtos ir medi-

cinos fakultetai), kur 1883–1884 m.

būsimasis generolas mokėsi, ati-

dengti memorialinę lentą.

Daugiau gen. S. Žukausko at-

minimo ženklų galėtų būti jo gim-

tajame Pakruojo krašte. Tiesa, Do-

vainiškio kaime 1995 m. lapkričio

23 d. buvo atidengtas paminklinis

akmuo su užrašu: „Šioje sody-

boje gimė pirmasis Lietuvos ka-

riuomenės vadas gen. Silvestras

Žukauskas. 1860–1937“. Siūloma

jo vardu pavadinti vieną iš rajonų

mokyklų, krašto muziejuje įrengti

ekspoziciją.

Lieka neišspręstas gen. S. Žu-

kausko palaikų suradimo klausi-

mas. Kai 1959–1960 m. sovietinė

valdžia naikino senąsias Kauno

miesto kapines, o mirusiųjų palai-

kai pagal piliečių pageidavimus

galėjo būti perkelti į bet kurias vei-

kiančias kapines, gen. S. Žukaus-

ko kapas buvo sunaikintas, nes

nebuvo kam rūpintis palaikų per-

kėlimu. Palaikų paieškos, pradė-

tos 1991 m., rezultatų dar nedavė.

Todėl jas derėtų atnaujinti ir gen.

S. Žukausko palaikus iškilmingai

perlaidoti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi

ats. kpt. aRūnas alondeRis ■

nuoŠirdžiausi linKėjimai LaKS nariamS jubiLiatamS

LaKS Kauno aPSKritieS SKyriuS:

rėmėjui PSK. vincui mitKui

gegužės 7 d. suėjo 85.

Dm. PLK. algimantui vaitKaičiui

birželio 28 d. suėjo 70.

Dm. KPt. jonui vencKevičiui


Dm. vyr. Ltn. antanui eDmun-

Dui ZagorSKiuibirželio 13 d.

suėjo 70.

laKs Klaipėdos aPSKritieS SKyriuS:

Dm. PLK. aLgirDui Sta-niSLovui Kairiui


atS. vyr. Ltn. Kęstučiui mažuiKai


atS. KPt. alfredui oleiniKui


26

Šiais metais liepos 3 d. sueina 30 metų nuo tos dienos, kai nustojo plakusi Lietuvos kariuomenės sa-vanorio kūrėjo, brigados generolo Jono Černiaus šir-dis. Kitais metais sausio 6 d. minėsime jo gimimo 110 metų sukaktį. Rengiantis paminėti šias datas Lietuvos parodų centre vykusioje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Henriko Paulausko monografija „Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirminin-kas Jonas Černius“. Knygos autorius daugeliui Lietu-vos gyventojų pažįstamas kaip ilgametis radijo ir tele-vizijos diktorius. Tai jis 1991 m. sausio 13 d. išvakarėse skaitė paskutines „Panoramos“ žinias, o nuo sausio 15 d. dirbo Kauno laisvoje televizijoje. H. Paulauskas pasižymėjo kaip kraštotyrininkas, parašęs kelias kny-gas apie Kupiškio kraštą, jo žmones bei papročius, Či-kagoje išleido monografiją apie Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką Vytautą Petrulį, sukūrė dokumen-tinį filmą „Mirties žemė – Karlagas“. Autorius, laimėjęs konkursą, 1991–1992 metais dirbo Lietuvos valstybės muziejaus direktoriumi, buvo Lietuvos žurnalistų są-jungos narys. Turėdamas „lengvos plunksnos“ talentą, būdamas generolo J. Černiaus kraštietis, nuo vaikys-tės pažįstamas su jo sūnumi Vytautu, H. Paulauskas užsitarnavo garbę ir teisę parašyti minėtą monografiją. Didelis monografijos privalumas, kad autorius remiasi generolo sūnaus Vytauto prisiminimais bei jo išsau-gotu unikaliu tėvo archyvu. Dėl ankstyvos mirties pats autorius jau nebesulaukė monografijos pristatymo.

Pristatyme dalyvavo velionio žmona ir duktė, ku-rios ir baigė tvarkyti parengtą medžiagą. Į monografijos pristatymą iš JAV atvyko generolo J. Černiaus sūnus Vytautas, kuris gausiai susirinkusiems klausytojams papasakojo apie tėvo gyvenimą ir veiklą emigracijoje.

Jonas Černius gimė 1898 m. sausio 6 d. Kupiškyje nagingo mūrininko Kazimiero ir Grasildos Černiauskų šeimoje. Baigęs Kupiškio miesto mokyklą toliau mokė-si Panevėžio realinėje mokykloje. Mokslas Kupiškyje ir Panevėžyje sekėsi labai gerai, ypač matematika. Tė-vas įdiegė meilę savo kraštui ir pagarbą spausdintam lietuviškam žodžiui.

Kai 1919 m. pradžioje į nepriklausomą Lietuvą pra-dėjo veržtis bolševikų kariuomenė, Vyriausybė pasklei-dė atsišaukimus, ragindama gyventojus stoti į savano-rių gretas ginti Tėvynę. Tuo metu Kupiškį nuo Kauno, kur buvo telkiami Lietuvos savanoriai, jau skyrė fronto linija. Jonas Černiauskas, rizikuodamas patekti į bol-ševikų nagus, perėjo fronto liniją, atvyko į Kauną, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo nusiųstas į karo mokyklą. Kaip prisimena jo kurso draugas pulki-ninkas Antanas Šova, J. Černiauskas karo mokykloje buvo ramus ir tolerantiškas, gerai apmąstantis savo veiksmus ir sprendimus, fiziškai stiprus ir ištvermingas, tinkantis karo tarnybai.

Karo mokyklos I laidą J. Černiauskas baigė 1919 m. liepos 6 d., įgijo pionieriaus specialybę ir, suteikus karužo laipsnį, buvo paskirtas į 3 pėstininkų pulką kuo-pos jaunesniuoju karininku. (Pažymėsime, kad iš I karo mokyklos laidos trys leitenantai – Jonas Černiauskas, Vladas Karvelis ir Vladas Žilys – baigė studijas užsienio karo mokyklose, ėjo atsakingas pareigas kariuomenė-je, jiems buvo suteikti generolų laipsniai). Tais pačiais metais, po 3 mėnesių praktikos pulke, spalio 8 d. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Jaunasis karininkas dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais. Šios kovos parodė, kad mūšyje be kita ko bū-tinas geras inžinerinis aprūpinimas, todėl dar vykstant mūšiams jis buvo pasiųstas į Inžinerijos karininkų kur-sus, kuriuos baigęs buvo paskirtas į Elektrotechnikos batalioną jaunesniuoju karininku.

Tarnaudamas pulke jau pirmaisiais mėnesiais spėjo

Lietuvos kariuomenę kūrė gabiausiejiK

nyg

ų L

enty

no

je

Knygos autorius H. Paulauskas su brg. gen. J. Černiaus sūnumi Vytautu.

27

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

pasižymėti kaip labai pareigingas, sumanus, turintis autoritetą, su-gebantis valdyti kareivius karinin-kas, todėl buvo nuolat skiriamas į įvairias atsakingas pareigas, jam patikėtos svarbios užduotys. Jau aštuntą dieną po karo mokyklos baigimo buvo paskirtas laikinai ei-ti kuopos vado pareigas, o dar po kelių dienų jis su kariais, jau turė-damas kvartirjero įgaliojimus, Pa-nevėžyje surado ir paruošė poilsio vietas visam pulkui prieš atsakingą žygį į frontą. Vėliau, spalio mėnesį, pozicinio karo sąlygomis, kai, sie-kiant palaikyti pulke drausmę, pra-dėjo veikti pulko teismas, jam buvo patikėtas pulko raštvedžio darbas, kurį atliko nepriekaištingai. Tikrąjį kovinį krikštą jaunasis karininkas gavo, kai buvo paskirtas laikinai eiti raitųjų žvalgų komandos viršininko pareigas. Raitųjų žvalgų komanda jodavo per užšalusią Dauguvą į bol-ševikų užimtą dešinįjį upės krantą ir iš susirėmimuose paimtų belaisvių sužinodavo apie priešų tolesnius planus. Poziciniame fronte prieš bolševikus prie Dauguvos buvo svarbus patikimas telefono ryšys. Leitenantas J. Černiauskas pulko vado įsakymu nuo 1920 m. vasa-rio 1 d. buvo paskirtas laikinai eiti pulko ryšių komandos viršininko pareigas. Per dvi savaites jam pa-vyko žymiai pagerinti pulko ryšius su frontu, todėl kariuomenės gene-ralinio štabo rikiuotės skyriaus vir-šininko reikalavimu buvo išsiųstas į Inžinerijos karininkų kursus, kur specializavosi elektros prietaisų ir ryšių priemonių srityje. Baigęs kur-sus grįžo į Elektrotechnikos batali-oną ir nelengvų mūšių prieš lenkų pajėgas sąlygomis užtikrino ryšį kariniu lauko telefonu.

Paskirtas bataliono vado adju-tantu parodė daug iniciatyvos, kad nuo 1921 m. vasario būtų organi-

zuoti vakariniai karininkų kursai. Černiauskas skaitė bendrosios elektrotechnikos kursą. Tokie kur-sai buvo tiesiog būtini, nes į bata-lioną atvykdavo karininkai be jokio techninio išsilavinimo.

Tarnybos Elektrotechnikos ba-talione metu suprato, kad norint tinkamai eiti savo pareigas ir tobu-lėti, reikia daug mokytis. Pirmiausia nutarė įveikti trijų klasių gimnazijos kursą, kurio prasidėjus karui nega-lėjo pabaigti. Kruopščiai eidamas savo pareigas, kasdien dirbdamas vakarais, panaudodamas vasaros poilsį per nepilnus 1922-uosius metus sugebėjo sėkmingai išlaiky-ti brandos egzaminus. Kitais metais buvo priimtas į Lietuvos universite-to Technikos fakulteto elektrotech-nikos skyrių. Stodamas į universi-tetą sulietuvino ir sutrumpino savo pavardę – studijų knygelėje pirmą kartą buvo įrašyta Jono Černiaus pavardė. Studijų metu pasižymėjo kaip reto darbštumo ir neeilinių ga-bumų studentas. Išlaikė visas įskai-tas, iš trijų egzaminų du buvo įver-tinti „labai gerai“, vienas – „gerai“.

Nors turėjo didelį krūvį universi-tete, tarnyboje dar buvo paskirtas telegrafo ir telefono kuopos vy-resniuoju karininku (kuopos vado teisėmis) bei laikinai ėjo karo elek-trotechniko pareigas. J. Černiaus autoritetas buvo toks didelis, kad jis buvo paskirtas bataliono teis-mo pirmininku, o nuo 1924 m. ko-vo 13 d. buvo dar komandiruotas į Aukštuosius karo technikos kursus. Kursuose buvo dėstoma dvidešimt teorinių disciplinų, todėl krūvis juo-se buvo tolygus antram aukštajam mokslui. Negana to, jis dar pradė-jo rimtai studijuoti prancūzų kalbą. Pažymėsime, kad kursuose J. Čer-nius buvo paskirtas kursų vyres-niuoju karininku. Studijos kursuo-se baigėsi 1925 m. spalį. Devynio-

likos dalykų J. Černiaus žinios buvo įvertintos „labai gerai“ ir tik vieno – „gerai“. Grįžęs į batalioną jis buvo patvirtintas bataliono švietimo ko-misijos pirmininku.

Nuo kitų metų pradžios J. Čer-nius perkeltas į Technikos pulką ir paskirtas mokomosios kuopos va-du bataliono vado teisėmis. Jau kitą dieną paskirtas pulko teismo nariu 1926 m. I pusmečiui. Tais pačiais metais jam suteiktas kapitono laips-nis.

1926 metai buvo svarbūs J. Čer-niaus gyvenime. Laimėjęs konkur-są dėl teisės studijuoti užsienyje, pradėjo mokslus Belgijos aukš-tojoje karo inžinerijos mokykloje, suteikiančioje universitetinį išsila-vinimą ir teisę gauti visuotinai pri-pažįstamą inžinieriaus diplomą. Mokėsi nepraleisdamas nė vienos paskaitos, praktikos ir rašto darbų. Dirbo daug: naktimis ir šventadie-niais. Sunkumus galutinai nugalėjo gerai išmokęs prancūzų kalbą. Eg-zaminus laikė tik labai gerais arba gerais pažymiais. Mokslus baigęs 1929 m. vasarą, rugpjūčio 16 d. jis grįžo į Lietuvą.

Tais pačiais metais rugsėjo 28 d. J. Černius buvo paskirtas į karo technikos štabą techninės dalies viršininku. Kariuomenės dienos

2�

proga jam suteiktas inžinerijos majoro laipsnis. Ka-riuomenės vadovybė aukštai įvertino užsienyje įgytas žinias, todėl metų pabaigoje jį paskyrė dėstyti elektro-techniką Aukštuosiuose karininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto kursuose.

1929 m. spalio 15 d. rašte Prancūzijos pasiuntiny-bė pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kad karo ministras nutarė rezervuoti vienam Lietuvos kari-ninkui vietą pasaulinio garso Prancūzijos generalinio štabo akademijoje (Ecole Supériere de Guerre). Buvo pageidaujama, kad karininkas būtų gerai pasiruošęs ankstesnėse studijose ir gerai mokėtų prancūzų kalbą. Po ilgų svarstymų ir organizuotų konkursinių egzaminų Krašto apsaugos ministerija ir Kariuomenės vyriausia-sis štabas nusprendė, kad tinkamiausiai tam pasiruo-šęs majoras Jonas Černius.

Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo pageida-vimu majorui J. Černiui nuo 1930 m. birželio 15 d. iki rugpjūčio 15 d. dar buvo organizuota stažuotė Pran-cūzijos pėstininkų pulke ir nuo rugpjūčio 20 d. iki spa-lio 20 d. artilerijos pulke. Mokslas akademijoje, kaip ir buvo numatyta, prasidėjo lapkričio mėnesį. Turėdamas gerus karo mokslo pagrindus, kuriuos įgijo Belgijoje, būdamas darbštus ir labai reiklus sau, greitai buvo įvertintas kaip gabus ir perspektyvus karininkas. Gerai mokėdamas prancūzų kalbą, turėdamas nemažą karo tarnybos patirtį, labai sėkmingai laikė visus akademijos egzaminus. Pagaliau 1932 m. vasarą sėkmingai išlai-kęs baigiamuosius egzaminus kartu su kitais 19 šalių karininkais baigė Prancūzijos generalinio štabo akade-miją ir jau 1932 m. rugpjūčio pradžioje grįžo į Lietuvą. Nuo rugsėjo 1 d. buvo paskirtas Karo technikos štabo viršininku pulko vado teisėmis.

Lietuvos kariuomenės vadovybė aukštai vertino J.Černiaus nuopelnus, ypač – karo technikos srityje ir rengė jį į aukštesnes pareigas. 1934 m. balandžio 11 d. jis buvo paskirtas Generalinio štabo valdybos III skyriaus viršininku. Šio skyriaus kompetencijos ratas buvo labai platus: karo operaijų, mokyklų, manevrų programų, statutų rengimas. Pagal nustatytą tvarką iš karto išvyko atlikti rikiuotės praktiką į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 2 pėstininkų pulką vado pavaduo-tojo pareigose.

Po 1934 m. birželio 7 d. įvykių, kai Generalinio štabo viršininkas generolas leitenantas P. Kubiliūnas buvo pašalintas iš pareigų, ir į jo pareigas buvo paskirtas Karo mokyklos viršininkas generolas leitenantas J. Jac-kus, o Karo mokyklos viršininku buvo paskirtas gen. štabo pulkininkas leitenantas J. Černius. Tačiau šiose

pareigose išbuvo neilgai. Gen.ltn. J. Jackui staiga rim-tai susirgus Generalinio štabo viršininku buvo paskirtas gen. štabo pulkininkas leitenantas S. Raštikis. Į Gene-ralinio štabo valdybos viršininko postą jis pasiūlė J. Černiaus kandidatūrą. Savo pasiūlymą argumentavo tuo, kad pažinojo J. Černių kaip labai gabų, darbštų ir energingą karininką. Kadangi S. Raštikis buvo baigęs Vokietijos generalinio štabo akademiją, o J. Černius – tokią pat akademiją Prancūzijoje, tai dviejų skirtin-gų karo doktrinų žinios galėjo puikiai papildyti vienos kitas. Prezidentas A. Smetona ir krašto apsaugos mi-nistras su S. Raštikio argumentais sutiko ir gen. štabo plk. ltn. J. Černius buvo paskirtas Generalinio štabo valdybos viršininku. 1934 m. lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas gen. štabo pulkininko laipsnis.

Nuo 1935 m. sausio 1 d. įsigaliojo kariuomenės va-dovybės įsakymas pagal kurį Generalinis štabas buvo pavadintas Kariuomenės štabu, o generalinio štabo valdybos viršininko pareigybė pavadinta Kariuomenės štabo viršininko. Taip Respublikos prezidento aktu Nr. 11 gen. štabo plk. J. Černius nuo 1935 m. sausio 1 d. buvo paskirtas Kariuomenės štabo viršininku.

Gabūs, ryžtingi, patriotiškai nusiteikę S. Raštikis ir J. Černius, kariuomenės daliniuose objektyviai įvertino Lietuvos kariuomenės būklę, jos stipriąsias ir silpnąsias puses, gerai suprato, kad nedelsiant būtinos reformos. Daugiausia rūpesčių kėlė nepakankamas reformų fi-nansavimas. Vis dėlto buvo padaryta išvada, kad tėvy-nės apsauga yra svarbiausias uždavinys. Jei 1934 m. Krašto apsaugai buvo skirta 50 milijonų litų (20,81% bendrų Lietuvos biudžeto išlaidų), tai 1935 m. ši suma išaugo jau iki 69,5 milijono litų (25,81% bendrų Lietuvos biudžeto išlaidų). Buvo pasiekta, kad Valstybės gynimo taryba patvirtintų 7 metų kariuomenės stiprinimo planą. Jis buvo pradėtas vykdyti labai energingai ir palietė visus kariuomenės dalinius. Ypatingas dėmesys buvo skirtas kareivių ir karininkų mokymui tobulinti. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kursai buvo pertvarkyti į aukštąją karo mokyklą. Didžiulis darbas buvo pada-rytas parengiant naujus kariuomenės statutus. 1935–1939 metais buvo parengta apie 90 statutų. Pažymė-tina, kad Sovietų sąjungoje 1938 m. kai kurie Lietuvos kariuomenės statutai, kaip pavyzdiniai, buvo išversti į rusų kalbą ir skirti armijos-divizijos-pulko grandies ly-gio vyresniesiems karininkams. Didžiulis darbas buvo atliktas pertvarkant kariuomenės mobilizacijos planus. Nepriimtina buvo tai, kad pagal ankstesnį planą žmo-nių ir karo reikmenų mobilizacijai reikėjo 72 valandų. Jau po pradinių priemonių įvykdymo 1936 m. vasarą K

nyg

ų L

enty

no

je

2�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

2�

pėstininkų pulkas su artilerijos gru-pe po mobilizacijos paskelbimo bu-vo visiškai pasirengęs žygiui per 24 valandas. Tačiau tai tik pradžia. Di-deli darbai buvo padaryti gerinant ir modernizuojant visą ginkluotę. Kiek leido lėšos buvo įsigyta naujų šarvuočių, lėktuvų, priešlėktuvinių ir prieštankinių pabūklų.

Savo prisiminimuose amžinin-kai labai teigiamai vertino susida-riusį „dieviškąjį kariuomenės tan-demą“: generolas Raštikis–gene-rolas Černius. Lenkijos karo atašė Lietuvoje L. Mitkiewiczius rašė: „…generolai Raštikis ir Černius yra puikiai parinkti, kaip vadas ir štabo viršininkas“. Jis taip pat pabrėžė J. Černiaus betarpiškumą, ramumą, inteligentiškumą, kalbų mokėjimą išsakydamas komplimentą: „Jis puikiai, beveik be akcento kalba prancūziškai“.

J. Černius kruopščiai, ramiai, labai nuosekliai kontroliavo ir vyk-dė 7 metų kariuomenės stiprinimo planą. Šio didžiulio darbo metu bu-vo visokiausių kliūčių, pasitaikyda-vo klaidų. Didelis krūvis gulė ir ant Kariuomenės štabo III (mobilizaci-jos) skyriaus viršininko pulkininko J. Šovos pečių, kuriam J. Černius, matyt, turėjo pastabų ar priekaištų, tačiau savo prisiminimuose J. Šova pažymi tik J. Černiaus puikų kari-nių reikalų išmanymą, stiprią valią, taktiškumą, reiklumą, pagarbą pa-valdiniams. Įdomu, kad visi kariai, prisimindami generolo stiprią valią, reiklumą, vieningai pabrėžė jo pa-garbą pavaldiniams. Panašiai kaip paauglystėje, padėdamas savo tėvui, puikiam mūrininkui, kruopš-čiai plytą po plytos mūryti didžiulę Kupiškio bažnyčią, taip dirbdamas su generolu S. Raštikiu nuosekliai, papunkčiui vykdė kariuomenės sti-prinimo planą, kuris buvo pradėjęs duoti puikius rezultatus. Tačiau ne

„tandemo“ kaltė, kad minėtam pla-nui nebuvo lemta būti užbaigtam.

1939 m. kovą Vokietija, pasinau-dodama stipresniosios šalies tei-se, atplėšė nuo Lietuvos valstybės Klaipėdos kraštą. Tai buvo skaudus smūgis visai šaliai, nes dar nebu-vo dingusi nuoskauda dėl 1938 m. Lenkijos ultimatumo. Visuose vi-suomenės sluoksniuose jautėsi pasimetimas. Lietuvos Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Kaip liudija gen. S. Raštikis, prezidentui A. Smetonai pasiūlius jam pačiam formuoti naują vyriausybę, jis atsi-sakęs. Tada Prezidentas išreiškė pageidavimą, kad naują Vyriausy-bę turėtų formuoti kas nors iš įtakin-gų kariškių. S. Raštikis pasiūlęs J. Černiaus kandidatūrą. A. Smetona iš karto sutikęs, lyg būtų apie tai jau galvojęs.

1939 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Sme-tona patvirtino ir paskelbė ministro pirmininko J. Černiaus sudarytą Vyriausybę, gavusią pavadinimą – Vieningo darbo vyriausybė. A. Smetonai būnant prezidentu, pirmą kartą buvo suformuota Vyriausybė, į kurios sudėtį įėjo tautininkams nepriimtini krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų atstovai. J. Černiaus Vyriausybė dar gavo pa-vadinimą „Keturių generolų“ Vyriau-sybė, kurioje, be ministro pirminin-ko, ministrais buvo: brg. gen. Kazys Skučas – vidaus reikalų, brg. gen. Kazys Musteikis – krašto apsaugos, div. gen. Jonas Sutkus – finansų. Po Lenkijos ultimatumo priėmimo ir Klaipėdos krašto netekimo, gerbia-mų ir įtakingų generolų buvimas Vy-riausybėje labai pakėlė gyventojų nuotaiką ir pasitikėjimą prezidentu. Apie tai byloja apskričių viršininkų kas mėnesį Policijos departamento direktoriui pateikiami raportai.

Manau, kad skaitytojui bus įdo-

mu sužinoti, kodėl į ministrų postus buvo pasiūlyti vieni ar kiti kandida-tai, kokie jų nuopelnai valstybei. Įdomi J. Černiaus programinė de-klaracija, perskaityta per Lietuvos radiją. Tai buvo, palyginti, trumpa, aiški kalba – patriotinis pokalbis su visais Lietuvos gyventojais.

Knygos autorius cituoja žymių to meto valstybės veikėjų mintis apie J. Černių. A. Smetonos asme-ninis sekretorius Aleksandras Mer-kelis rašė: „Ministru pirmininku su-tiko būti ne garbės siekdamas, bet pareigos skatinamas“. Tautininkų sąjungos vicepirmininkas Domas Cesevičius labai šiltai kalbėdamas apie J. Černių, kaip žmogų, pride-da, kad tai buvo žmogus, tyliai ir ramiai įveikiantis visus sunkumus ir turintis aiškų tikslą. Tai žmogus, kuris nepraeis pro degantį namą, nepaliks sužeistojo.

Div. generolas S. Raštikis po tam tikro laiko prisiminimų knygoje „Įvykiai ir žmonės“ apie brg. gen. J. Černių rašė: „…aš tebelaikau jį labai geru, darbščiu,sąžiningu, ga-biu, patyrusiu, ištikimu ir labai ge-rai pasiruošusiu generalinio štabo karininku“.

Baigdamas rašinį, nesismulkin-damas į aptiktus netikslumus, be kurių neįmanoma apseiti, ypač kai monografija buvo rengiama spau-dai jau autoriui mirus, būtina pažy-mėti, kad sulaukėme tikrai vertingo leidinio, svariai papildžiusio karinę biblioteką.

Monografija vertintina kaip dar-bas, ištrinantis dar vieną baltą dė-mę mūsų kariuomenės ir Valstybės istorijoje.

Dm. plk. ltn. algis Balaišis■

30

Kn

ygų

Len

tyn

oje

Kaip pažymėjo jo pristatyme Vilniaus karininkų ra-

movėje plk. Stasys Knezys, pirmoji kregždė jam pa-

sirodyti buvo Vytauto Indrašiaus knyga „Lietuvos ka-

riuomenės riteriai“. „Tada, prieš keletą metų, sunkiai

būtume patikėję, kad po jos sekęs daugiatomis vei-

kalas „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“

įgis tokį mastą“. Pasak knygos redakcinės komisijos

pirmininkės Birutės Kulnytės, leidinys unikalus tuo,

kad yra enciklopedinis ir leidžiamas ne profesionalų.

Jis labai gerai vertinamas ir užsienio šalių – Latvijos,

Estijos, Lenkijos, Ukrainos karo istorikų.

Lietuvos kariuomenės lauko pajėgų vado brg.

gen. Arvydo Pociaus teigimu, „pralaimėjusieji nera-

šo istorijos. Mes dėkingi visiems Lietuvos gynėjams

– seniausiems ir šių dienų kariams, tarnaujantiems

karštuosiuose pasaulio regionuose, kad tomas po to-

mo mums sugrąžinama visos kartos Tėvynės gynėjų

atmintis. Ypač padėkos žodžių nusipelnė karininkų

metraščio sudarytojai ir leidėjai, ne vienerius metus

skiriantys patriotiniam darbui savo laisvalaikį“.

Kaip garbės svečius redakcinės komisijos pirmi-

ninkės pavaduotojas Vytautas Zabielskas pristatė iš-

kilmingame renginyje dalyvavusius karininkus, kurių

biografijos išspausdintos šeštajame tome.

Dm. ltn. Kazimieras Algirdas Pečiukonis 1946 m.

rudenį buvo vienas iš Lietuvos laisvės gynimo fronto

įkūrėjų. 1947 m. pavasarį suformavus Tauro apygar-

dos Birutės partizanų rinktinę, buvo paskirtas kuopos

vadu. Patekęs į MGB pasalą, kalėjo įvairiuose Sibiro

lageriuose. Ten pat ilgus katorgininko metus praleido

dm. kpt. Albertas Pūkas, buvęs Lietuvos partizanas,

„Vyčio“ brigadoje užsiėmęs leidybine veikla, platinęs

antisovietinius atsišaukimus. Kazimieras Gediminas

Ruzgys – 1940 m. studijuodamas VDU Kaune subūrė

antisovietinę pogrindinę grupę, tų pačių metų pava-

sarį buvo suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų

kalėjime. Išsilaisvino prasidėjus karui, dalyvavo Bir-

želio sukilime – vadovavo žvalgų būriui. Įsimintinas

jo žodis karininkų knygos pristatymo dalyviams: „Tik

per stebuklą mano pavardė nepateko į sąrašus tų,

kurių kauleliai palikę Sibiro platybėse...Šiandien daug

kam gali atrodyti keista, bet mes visi buvome pasiry-

žę atiduoti savo gyvybes už Tėvynę. Nieko nebijojo-

me, kad tik Lietuva būtų laisva. Ar pasiteisino viltys,

klausiame šiandien, matydami, kas dedasi Lietuvoje?

Kur mūsų jaunimas?.. O jis ten, kur mes, vyresnieji,

jį nuvedėme“.

Šeštojo karininkų knygos tomo skyriuje „Šiaurės

Golgota“ autoriai Violeta Zabielskienė ir Vytautas Za-

bielskas rašo, jog didžioji dalis 1941 m. birželio 14–18

Karininkų metraščio šeštasis tomas

Nesugrįžę sakalai... „Ulonai, ulonai – širmieji žirgeliai, jaunieji broleliai“...

Leidinys dedikuotas Lietuvos karininkų ir jų šei-mų didžiosios tremties 65-mečiui ir visiems Lie-tuvos kariuomenės kavalerijos karininkams.

3�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

dienomis suimtų Lietuvos karinin-

kų pateko į Norilsko lagerius Kras-

nojarsko krašte. Ten taip pat buvo

pristatyti vergiškam darbui suimti,

jau prasidėjus Rusijos–Vokietijos

karui, lietuviai. Minsko, Maskvos,

Gorkio, Vladimiro, Sverdlovsko,

Novosibirsko, Čeliabinsko kalė-

jimai, Vorkutlagas, Sevpečlagas,

Uchtižemlagas, Kraslagas, Intos,

Rešiotų lageriai, – tai tik dalis tų

įkalinimo vietų, iš kurių negrįžo

dauguma ten patekusių Lietuvos

karininkų.

1991 m. rugpjūčio 10 d. No-

rilske, Šmito kalno papėdėje, toje

vietoje, kur lygiai prieš 50 metų iš

traukinio buvo išlaipinti pasmerk-

tieji, daugiau kaip šimtas į čia atvy-

kusių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos

žuvusių artimųjų atidengė memori-

alą Baltijos šalių karininkams. No-

rilske žuvęs ir V. Zabielskienės tė-

vas – Lietuvos kariuomenės 6-ojo

pėstininkų pulko kuopos vadas

kpt. Liudas Literskis. Šiurpinantis

NKVD pasityčiojimo iš žmogaus

asmenybės pavyzdys – išlikęs

kpt. L. Literskio arešto orderis,

datuotas 1941 m. rugsėjo 5 d. Do-

kumente nurodyta areštuojamojo

gyvenamoji vieta: „Norilag NKVD

“. Po šio tariamojo suėmimo kpt.

L.Literskis dar buvo nuteistas ka-

lėti 10 metų.

Pasak profesoriaus Gintauto

Česnio, dalyvavusio perlaidojant

Tuskulėnų dvaro teritorijoje rastų

NKVD aukų palaikus, vieni iš pir-

mųjų nuo sovietinio teroro nuken-

tėjo kariai ir mokytojai, nes pirmieji

gynė fizinę mūsų nepriklausomy-

bę, o antrieji – dvasinę. Būtent

abiem šioms profesijoms atstova-

vo Lietuvos partizanas ltn. Vincas

Paliukaitis. Būdamas atsargos ka-

rininkas mokytojavo Aukštaitijoje

– Girstetiškiuose, Vėlaičiuose, Su-

ginčiuose. 1945 m. tapo partizanu,

vadovavo Sakalo rinktinės būriui.

Tais pačiais metais pateko į enka-

vedistų nelaisvę ir buvo nukankin-

tas. Slapta palaidotas ant Pakal-

niškių piliakalnio. Dalyvavusi šeš-

tosios karininkų knygos pristatyme

ltn. V. Paliukaičio dukra Regina Pa-

liukaitytė reiškė susirūpinimą, kad

net vidurinioji mūsų karta nedaug

žino apie Lietuvos karininkijos nai-

kinimą ir sovietinį genocidą: „ Ką

tuomet kalbėti apie moksleiviją,

studentus? Tai turėtų kelti rimtą

susirūpinimą švietimo ministerijos

vadovams ir mokytojams. Aktorės

R. Paliukaitytės padeklamuotas

Vinco Mykolaičio Putino eilėraštis

buvo skirtas negrįžusiems į gimti-

nę sakalams.

V. Zabielskas pažymėjo kad

su kiekvienu karininkų knygos to-

mu leidėjams pavyksta pateikti vis

daugiau iliustracijų – šįkart ypač

nemažai reikalingų nuotraukų gau-

ta iš Vytauto Didžiojo Lietuvos karo

muziejaus.

Daugumoje šiame tome iš-

spausdintų fotografijų – Lietuvos

kariuomenės kavalerijos kariai.

1919 m. sausio pradžioje prie

Kauno komendantūros buvo pra-

dėtas formuoti lietuvių raitelių es-

kadronas. Padėtis Laikinojoje sos-

tinėje buvo ypač nerami. Pasak ka-

ro istoriko Vytenio Statkaus Kaune

tuo metu veikė sukomunistėjusių

vokiečių kareivių – spartakininkų,

komunistų ir lenkų antilietuviškos

organizacijos. Pirmieji husarai

patruliuodavo po miestą, komen-

danto pavedimu organizuodavo

kratas, malšindavo neramumų ir

riaušių kėlėjus. Vasario mėnesį es-

kadronas jau kovėsi su bolševikais

Prienų rajone – atakavo jų gurguo-

lę, išblaškė rezervą ir paėmė ne-

mažai karo grobio.1920 m. liepos

mėnesį eskadronas buvo pasiųs-

tas į Suvalkų frontą. Kaudamasis

su lenkais užėmė Suvalkus. Pirma-

sis husarų Didžiojo Lietuvos Etmo-

no kunigaikščio Jonušo Radvilos

pulkas 1919 m. taip pat kūrėsi į

Lietuvą veržiantis svetimšaliams

užkariautojams. Husarams teko

kautis su lenkais ties Giedraičiais

ir prie Nemenčinės. 1923 m. Hu-

sarų padalinys dalyvavo Klaipėdos

išvadavimo operacijose.

Taikos metais tarp Lietuvos ka-

riuomenės raitelių išsiskyrė ulo-

nai. Be jų neapsieidavo daugelis

kariuomenės manevrų ir paradų.

Didžiosios Lietuvos Kunigaikš-

tienės Birutės ulonų pulkas buvo

dislokuotas Alytuje, kai kurie ulonų

padaliniai – Vilkaviškyje ir kituose

miestuose.

Daugelis Lietuvos raitelių išgar-

sėjo Nepriklausomybės kovų metu,

buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus,

DLK Gedimino ordinais ir meda-

liais. Šeštajame karininkų knygos

tome spausdinama ltn. Stasio

Putvinskio biografija. Jis 1919 m.

stojo savanoriu į Lietuvos kariuo-

menę, buvo paskirtas į raitelių pul-

ką. Dalyvavo nepriklausomybės

kovose su lenkais Rykantų, Eišiš-

kių, Lentvario, Vilniaus apylinkėse.

Ketvirtajame dešimtmetyje aktyviai

veikė Lietuvos šaulių sąjungos or-

ganizacijoje. Turėdamas ūkininka-

vimo patirties 1935–1938 m. dirbo

Lietuvos žemės ūkio ministru. Žuvo

tremtyje 1942 m. Gorkio kalėjime.

k ę s t u t i s s t a R i n s k a s ■

32

Ka

ro

iSt

or

ija

Dar ir dabar daugeliui nesuprantama, kaip Antrojo pa-

saulinio karo metais Vokietija sugebėjo paveikti žmonių

sąmonę, kad pastarieji įtikėtų jų daromų darbų reikalin-

gumu ir tikslingumu. Manau, įdomu padiskutuoti, kaip tai

buvo organizuojama.

Nacistinė vyriausybė ketvirtajame penktajame pra-

ėjusio amžiaus dešimtmetyje, intensyviai formuodama

vokiečių tautos politinę valią, reikalavo įsijungti į kovą,

naudojant priemones, kurios būtų pajėgios paveikti mili-

jonus valstybės piliečių. Savo tikslų įgyvendinimui buvo

pasirinkta specifinė „arijų rasės pranašumu“ paremta

ideologija, o jai populiarinti pasitelktos visos įmanomos

žiniasklaidos priemonės, pajėgios formuoti bendrą „ide-

ologinę erdvę“, kurioje neturėjo likti vietos kitaminčiams.

Stambioms propagandinėms kampanijoms įgyvendinti

buvo sukurtas didžiulis aparatas, valdęs visą šalies žinias-

klaidą. Nacių ideologai kontroliavo ir kuravo kiną, radiją,

žurnalus, laikraščius, knygas, plakatus, šūkius, lapelius,

brošiūras, ideologines kampanijas, partinių agitatorių kal-

bas, o taip pat gandus, vadinamąją „žodinę propagandą“.

Pagrindinį propagandinį vaidmenį kariaujančioje Vokietijo-

je atliko spauda bei radijas, kurie tapo galingu instrumentu,

paveikusiu kariaujančios šalies moralę. Stipriai prisidėjo

ir istorijos išaukštinimas, specifinis faktų interpretavimas,

ypatingai vokiečių kalbos ir kultūros išskirtinumo akcen-

tavimas, kurie gerokai prisidėjo prie tradicijų kūrimo. Visa

propaganda turėjo būti populiari, o jos intelektualinis lygis

pritaikytas prie eilinių piliečių lygio, į kuriuos propaganda

ir buvo nukreipta. Kuo didesnei masei ji buvo skirta, tuo

mažesnis turėjo būti ir propagandos intelektualinis lygis.

Jos poveikis buvo toks, kad kalbantysis žodžiais galėjo

išreikšti tai, ką auditorija jautė savo širdyse. Karo metu

buvo įsitikinta, kad kryptingai veikianti propaganda duoda

puikius rezultatus.

Kaip veikė Vokietijos propagandos mašina Antrojo pasaulinio karo metais?

Gigantiški simboliai ir drastiški gestai – neatskiriami nacistinės propagandos metodai. (1934 m. Miunchene vyku-s ios nacių partijos suvažiavimo dekoracija bei propagandos ministro J. Gebelso kalba).

33

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

Manipuliuoti žmonių nuomone

buvo įkurta propagandos ministerija,

kuri dirbo labai intensyviai, savo vei-

kla aprėpdama kuo daugiau sričių,

susijusių su politizuotų klišių kūrimu,

pateikimu, jų daromo poveikio anali-

zavimu. Jai vadovavo dr. Jozefas Ge-

belsas. Šioje ministerijoje buvo daug

skyrių, štai keletas iš jų: Renginių or-

ganizavimo, Ryšių su vyriausiuoju ka-

riuomenės štabu, Ryšių su partija, Ry-

šių su regionų propagandos skyriais

ir Žiniasklaidos cenzūros. Visa minis-

terija buvo atsakinga už vyraujančią

nuomonę bei visuomenės moralę.

Visa specialistų surinkta informacija

būdavo apdorojama, o išvados iš-

siuntinėjamos į valdžios institucijas.

Iš viso Propagandos ministerija turėjo

keturis pagrindinius veiklos sektorius:

Administracinį, Propagandos, Spau-

dos ir Kultūros. Daug dėmesio buvo

skiriama kultūros sektoriui. Informaci-

jos perteikimas per kultūrinius klubus

ir centrus įnešė didelį indėlį ir specia-

listams padėjo formuoti visuomenės

nuomonę bei tautos nusiteikimą. Kul-

tūrinės organizacijos buvo sukurtos

visuose rajonuose. Jos atsiskaityda-

vo tiesiogiai Gebelso ministerijai.

Propagandos ministerijos skyriai

organizavo mitingus, partijos suvažia-

vimus, kino filmų premjeras su ora-

torių kalbomis, įžymių datų paminėji-

mus, paskaitas karinėmis-politinėmis

temomis, parodas, plakatų leidimą,

šūkių kūrimą ir žodinę propagandą.

Ypatinga propagandine galia bu-

vo laikomi oratoriai, kuriems buvo su-

kurtas atskiras taisyklių rinkinys, kaip

reikia dirbti ir elgtis. Oratoriai privalėjo

būti ypač gerai pasirengę. Teigta, kad

jie kalbas sako ne tam, kad susilauktų

plojimų. Oratorių kalba turėjo pada-

ryti poveikį auditorijai. Kalbantieji ne-

turėjo rėkti ir naudotis populistinėmis

frazėmis bei tiesomis, į pagalbą buvo

galima pasitelkti tik sveiką humorą.

Oratoriai, anot to meto propagandos,

turėjo į savo kalbą „įdėti širdį ir įpilti

savo kraujo“.

Kariuomenėje propagandą vykdė

tam reikalui specialiai suformuotos

kuopos. Jų tikslas buvo mūšių per-

traukose supažindinti kareivius su

nauja informacija, orientuoti ideolo-

giškai bei įkvėpti morališkai. Kuopas

sudarė kariais tapę buvę civiliai kores-

pondentai ar redaktoriai, suprantan-

tys žiniasklaidos principus ir galią.

Buvo teigiama, kad spauda yra tik

instrumentas. Kaip teigė J. Gebelsas,

laikraštis turėjo būti propagandos, o

ne tik informacijos priemonė, jis tarna-

vo propagandos mašinos judėjimui,

o be judėjimo buvo niekas.

Tuometinis radijas buvo vertina-

mas kaip galingiausia propagandos

priemonė. Kuo spauda tapo XIX a.,

tuo XX a. tapo radijas. Jis buvo pirmu

tarpininku tarp tautos ir vyriausybės

vykdomos politikos, tarp idėjos ir pi-

liečio.

Tačiau 1942–1943 m. žiemą vo-

kiečių radijas tapo ypač nepopulia-

rus. Visi laukė ne tuščiažodžiavimo, o

žinių apie įvykius Stalingrade ir Šiau-

rės Afrikoje, kur kariavo ir žūdavo arti-

mieji. Šeimos, besirūpindamos karių

likimais, paslapčia gaudydavo sovie-

tines radijo stotis, kur buvo praneša-

mos kai kurių papuolusių į nelaisvę

vokiečių kareivių pavardės, tikslios

mūšių vietos ir panašiai.

Propagandai taip pat pasitarna-

vo knygos, brošiūros, lapeliai, vitrinų

apipavidalinimas, plakatai, atvirukai,

kalendoriai, pašto ženklai. Visa tai bu-

vo prieinama kiekvienam piliečiui. Vo-

kiškai karinei knygai buvo keliami du

karo meto reikalavimai: perteikti ben-

drą karinio konflikto vaizdą ir suteikti

stiprybės ir poilsį sunkiais karo mėne-

siais. Šių knygų kaina buvo labai ne-

didelė, kad būtų prieinama masėms.

Populiarių knygų ir brošiūrų tiražai

buvo didinami kiekvienais metais. Vi-

sos to meto knygos stengėsi įtikinti

eilinius žmones politikų vykdomo ka-

ro teisingumu. Plakatuose atsispin-

dėjo karikatūrinis braižas, juose buvo

pajuokiamos sovietų ir britų politinės

sistemos. Visuomenei tai patiko. Pla-

katai buvo kabinami visur: ant pasta-

tų sienų, kioskuose, partijos įstaigų

languose.

Antroje karo pusėje paplito kalen-

dorių leidyba, kurie taip pat susilaukė

didelio susidomėjimo. Vaizduojant

Sovietų Sąjungą, nacių propagan-

da nebuvo dviprasmiška. Sovietai

buvo rodomi kaip nusikaltėliai, ne-

kenčiantys viso pasaulio, pasirengę

sunaikinti viską, kas gražu ir tobula.

Propagandai taip pat buvo panau-

dota informacija, jog Katynėje prie

Smolensko buvo aptikti dvylikos

tūkstančių lenkų karininkų palaikai.

Jie 1939 m. papuolė į sovietų nelais-

vę ir NKVD dalinių buvo sušaudyti. Ši

vieša informacija sukrėtė visą tuome-

tinį civilizuotą pasaulį. Apie įvykius

Vokietijoje tuomet išleista knyga „Ma-

sinės žudynės Katynės miške: doku-

mentinė ataskaita“.

Viena iš žinomiausių propagan-

dos brošiūrų buvo knygelė „Nepil-

navertis žmogus“. Ji buvo skirta vo-

kiečių kariuomenei, kariaujančiai su

sovietais, kaip įvairių Rytų tautų žiny-

nas. Brošiūra nuteikė, ypač SS dali-

nius, žiūrėti į sovietus, kaip į nepilna-

verčius žmones. Po pralaimėjimo prie

Stalingrado, Propagandos ministerija

uždraudė šios brošiūros platinimą vi-

soje Reicho teritorijoje.

Valdžia buvo įsitikinusi, kad kinas

yra pati šiuolaikiškiausia ir moksliškai

pagrįsta priemonė paveikti visuome-

nę. Kaip propagandinė priemonė

kinas buvo vertinamas tik tada, jei

34

Ka

ro

iSt

or

ija

visuomenė pakeisdavo savo nuomonę jį peržiūrėjusi.

Žmonės turėjo palikti kino teatrus su pakilia nuotaika.

Kiekvienas nesutapimas tarp idėjos ir jos perteikimo prie-

monių visuomenės akyse reiškė, kad filmas, radijo laida ar

straipsnis patyrė visišką nesėkmę ir neįdėjo jokio indėlio į

propagandą. Filmuose turėjo skambėti įkvepiantys mar-

šai, dainos, muzika atspindinti „naujos epochos“ atėjimą.

Buvo vertinami visų žanrų filmai: dokumentiniai, meniniai,

trumpametražiai, filmai apie keliones. Buvo sakoma, kad

kino tikslas yra suteikti žmonėms pramogą ir poilsį. Pra-

mogos pakelia moralę ir padeda žmonėms iškęsti karo

meto sunkumus. Kinui populiarinti buvo gaminamos rekla-

minės afišos, kur viename lape atsispindėdavo visas filmo

siužetas, kad būtų lengviau pritraukti žiūrovus. Kino filmai

dažnai rodyti mokyklų patalpose, viešbučių holuose ir net-

gi po atviru dangumi. Svarbiausia buvo išpildyti žmonių

norus. Jaunimo patriotiniam auklėjimui buvo sukurti spe-

cialūs filmai, rodyti nustatytomis valandomis. Kariuomenė

taip pat turėjo galimybę pamatyti naujus filmus. Tai buvo

skatinama ir aukštos politinės vadovybės. Šiam tikslui bu-

vo sukurti kilnojami kino teatrai, lydėdavę kariuomenės

dalinius. Kino filmai kariams buvo rodomi nemokamai.

Žiūrint per propagandos prizmę visą tuometinį kiną

buvo galima suskirstyti į keturias kategorijas:

Dokumentiniai filmai. Jie naudoti didvyriškumo

mūšiuose demonstravimui, fiurerio kulto išaukštini-

mui bei Vokietijos priešų sumenkinimui.

Kariniai filmai. Šie filmai turėjo parodyti rutinines

scenas, kuriose kariai ilsisi apkasuose, valo ginklus.

■

■

Juose plačiai naudota dokumentika, kuri darė šiuos

filmus daugiau tikroviškus, parodydama vokiečių ka-

reivių kasdienybę. Taip buvo suartinamas frontas ir

užnugaris, visuomenė ir kariuomenė.

Filmai, kuriuose atsispindėjo etninių vokiečių per-

sekiojimas slavų žemėse.

„Pramoginiai“ meniniai kinai. Juose irgi buvo ga-

lima pajusti ideologinę dvasią. Tokie filmai buvo ro-

domi tam, kad suteiktų žmonėms galimybę atsipa-

laiduoti ir tuo pačiu juos paruoštų grįžti į savo darbo

vietas ar fronto liniją.

1944 m. pabaigoje, kai jau buvo beprasmiška kalbėti

apie Vokietijos pergalę, propagandos tikslais vis dažniau

buvo naudojamas sovietų generolas Vlasovas ir jo Rusi-

jos išlaisvinimo komitetas. Vokiečiams, anksčiau skaičiu-

siems brošiūrą „Nepilnavertis žmogus“, buvo labai keista

matyti šį generolą kino teatrų ekranuose, kur jis buvo ro-

domas kaip didvyris.

III reiche nebuvo visuomenės nuomonės, kurią turi de-

mokratinių valstybių piliečiai. Žiniasklaidoje nebuvo jokių

susipriešinusių nuomonių diskusijų, juo labiau – politikų

kritikos. Propagandos ministerija turėjo savo kanalus,

kuriais gaudavo informaciją apie dabartinę situaciją bei

tautos nuotaikas. Atsižvelgiant į tai, kuriama propaganda

būdavo koreguojama. Už idėjas, kurios galėjo paveikti

žmones netgi buvo įsteigtos specialios premijos. 1940 m.

vienas užsienio apžvalgininkas teigė, jog vokiečiai pasiekė

daug laimėjimų vykdydami propagandą savo šalyje. Vyrai

ir moterys, kurie dar neseniai buvo suglumę, nežinantys,

■

■

NKVD vykdoma lenkų karininkų egzekucija. Piešinys iš vokiško žurnalo.

„Pergalė arba bolševizmas“: propaganda buvo konstruojama kontrastų ir heroizavi-mo principu. Vokiečių karys, anot III Reicho ideologų, turėjo užtikrinti šią pergalę.

3�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

kaip paaiškinti šio karo tikslus, dabar

kalba J. Gebelso žodžiais.

1940 m. gegužės 20 d., kai vokie-

čių kariuomenė pradėjo greitą puo-

limą į Vakarus, J. Gebelsas įsakė ži-

niasklaidai informuoti visuomenę apie

tikslų britų oro pajėgų antskrydžių

padarytų nuostolių skaičių. Šių skai-

čių sufabrikavimas būtų sumažinęs

vokiečių pasitikėjimą oficialia infor-

macija. Kaimo vietovėse gyvenantys

žmonės daugiau domėdavosi įvykiais

fronte negu kad miestiečiai. Pastarieji

daugiau skųsdavosi, kad trūksta bul-

vių, rūbų ir tabako gaminių ir tai laikė

pagrindine problema.

Daugelis vokiečių pakankamai

greitai suprasdavo, kur buvo propa-

gandininkų melas, rašomas apie įvai-

rius mūšius ir „slaptą ginklą“. Žmonės

tikėjo tik oficialia Vermachto informa-

cija, politinė ir ideologinė propaganda

laikui bėgant prarado savo pozicijas,

paprastų vokiečių nuomonę kardina-

liai pakeitė gaunamų laiškų iš fronto

turinys.

1941 m. žiniasklaida turėjo tylėti

apie žiaurų elgesį su papuolusiais į

nelaisvę vokiečių kareiviais. Bolše-

vikai buvo vaizduojami žvėrimis, bet

Vokietijos gyventojai nieko neturėjo

sužinoti apie konkrečius įvykius, nes

tai galėjo pakenkti jų moralei. 1944 m.

sovietų kariams užėmus dalį Vokieti-

jos miestų, J. Gebelsas leido žinias-

klaidai skleisti informaciją apie žiauru-

mus, kurių susilaukė jo tauta.

1941–1942 m., kai vokiečių puoli-

mas strigo, J. Gebelsas suorganizavo

propagandinę akciją, kuri susilaukė

didelio entuziazmo iš gyventojų pu-

sės. Jos tikslas buvo surinkti Rytų

fronte šąlantiems kareiviams šiltų

rūbų.

Tačiau… 6 - ajai armijai pakliu-

vus į sovietų apsupimą, iš visos ži-

niasklaidos buvo išbrauktas žodis

„Stalingradas“, kad tik visuomenėje

nekiltų panika.

J. Gebelsas manė, kad karo meto

propaganda turi įtikinti kuo didesnę

gyventojų dalį tuo, kad bet kokia poli-

tika, kurią vykdo šalies vadovybė, yra

teisinga ir atspindi visos tautos inte-

resus. Tauta turėjo tikėti valdžia, net

kai vyriausybė negalėjo atskleisti jai

tikrų motyvų ir tikslų. Jei propagan-

da pasiekė šį tikslą, vadinasi, savo

misiją įvykdė. Valdžia, atrodo, įgavo

veiksmų laisvę ir galėjo elgtis, kaip jai

šaudavo į galvą, nesijaudindama apie

gyventojų nuotaikas ir nuomones.

1942 m. J. Gebelsas uždraudė

propagandai naudoti Rytų žemių už-

kariavimą, o vietoj to panaudoti kry-

žiaus žygio organizavimą prieš bol-

ševizmą. Jo nuomonė buvo tokia,

kad reikėtų baigti šnekėti apie Rusi-

jos kolonizavimą, nes tai dar labiau

stiprina Raudonosios armijos ir parti-

zanų pasipriešinimą. Jo planas buvo

ideologiją pakreipti prieš bolševikus,

neliečiant nė vienos Sovietų Sąjun-

gos tautos.

Vokiečiams priartėjus prie Stalin-

grado iškilo klausimas, kaip „nepilna-

verčiai žmonės“ pasistatė didžiules

gamyklas su modernia įranga? Iš

kur jie turėjo kvalifikuotų darbininkų,

talentingų inžinierių ir mokslininkų?

Abejoju, ar jiems iškilo klausimas,

kodėl sovietai taip įnirtingai kariauja

ir pasiekia neblogų rezultatų. Propa-

gandininkai negalvojo, kad vokiečių

kariuomenės žiaurumai ir masinis

žudymas skatina nuskriaustuosius

pakilti ir kovoti prieš okupaciją.

Apibendrinant galima teigti, jog

šiuolaikiška ir tikslingai panaudota

propaganda bei reklama gali mani-

puliuoti žmonių nuomone. Skaitant

spaudą, knygas, žiūrint televizijos

laidas, klausant radijo, formuojama

žmonių pasaulėžiūra. Pasaulis suvo-

kiamas taip, kaip yra pateikiamas, ir

neįsivaizduojama, kad gali būti visai

kitaip. Tačiau… jeigu eiliniai piliečiai

pradeda abejoti jiems įteigiama tiesa

– visos propagandinės priemonės

praranda savo prasmę ir tampa juo-

kingomis…

kPt. linas idzelis■

Dokumentika ar propaganda? Žymi režisierė L. Ryfenštal filmuoja „Valios trium-fą“ - filmą, kuris vadinamas ir meno šedevru, ir politine reklama.

36

liet

uvo

s K

ar

iuo

men

ės i

Sto

rij

a

politinės strategijos neDerinimaS Su KarišKiaiS1791 metais du Prūsijos karininkai atvyko į Kauną

derinti savosios kariuomenės žygio į Sankt Peterbur-

gą detalių, parengti bendradarbiavimo su Lietuvos

kariuomene planą. Tokia misija labai nustebino II di-

vizijos vadą gen. ltn. Simoną Zabielą, antrąjį žmogų

Lietuvos kariuomenėje pagal realiai einamas parei-

gas. Pasirodo, jis ne tik nieko nežinojo apie būsimą

žygį, bet jo neinformavo net apie pasirašytą gynimo ir

puolimo sutartį tarp Prūsijos karalystės ir Abiejų Tau-

tų Respublikos. Tuokart jis atsisakė bet ką svarstyti,

neturėdamas instrukcijų. Matydami nekompetentin-

gumą, Prūsijos karininkai būsimo žygio detalių su lie-

tuvių kolegomis daugiau ir nebederino, o netrukus ir

pats žygis buvo atšauktas. Ši situacija rodo, kokias

pasekmes gali sukelti kariškių ir krašto vadovybės ne-

bendradarbiavimas.

neteisingas geopolitinės situacijos ir gynybinio PotenciaLo vertinimaS

1790 m. kovo 23 dieną Prūsijos ir Abiejų Tautų

Respublikos sutartis tapo realybe. Joje teigiama, kad

Respublika susirado sąjungininką, pažadėjusį pagel-

bėti galimame kare su Rusija. Jeigu iki šiol pagrindinis

Seimo rūpestis – kariuomenės didinimas, tai po su-

tarties pasirašymo procesas sustojo. 1788 lapkričio–

1790 m. birželio mėn. Lietuvos kariuomenė padidėjo

nuo 4600 iki 13800 karių, t. y. 9200 arba maždaug tris

kartus, o 1790 m. birželio–1792 m. vasario mėnesiais

– vos 700 karių. Nors toks kariuomenės sumažėjimas

buvo susijęs ir su kitomis priežastimis, tačiau pagrin-

dinė priežastis – iliuzija, kad valstybės saugumas jau

garantuotas ir galima imtis vidinių problemų. Vis dėlto

gilesnė analizė, kokių tikslų siekė Prūsija, pasirašyda-

ma sutartį, nebuvo atliekama, arba į tokios analizės

duomenis nebuvo rimtai žiūrima: Prūsija siekė padi-

dinti savo teritoriją ir tai tikėjosi padaryti Lenkijos sąs-

kaita, tačiau prarastas teritorijas buvo norima pakeisti

kitomis, atimtomis iš Austrijos (1790 metų situacija)

arba Rusijos (1791 metų situacija). Kai šiems planams

buvo lemta sužlugti, Respublikos ir Prūsijos sutartis

tapo naudinga tik Lenkijai ir Lietuvai, ir, matyt, tikėtis

Prūsijos kariuomenės pagalbos ir visą gynybą patikėti

tik sąjungininkams, buvo labai rizikinga. Iš tikrųjų taip

ir atsitiko, žadėtosios pagalbos nesulaukta, o Prūsija

su Rusija sudarė susitarimų (nepalankių Lenkijai ir

Lietuvai). Ši situacija rodo, kad visos sąjungos, suda-

romos tarp valstybių, gyvuoja tol, kol yra naudingos, o

jei jos lieka naudingos tik vienai ir dar silpnesnei vals-

tybei, dažniausiai nutrūksta arba egzistuoja formaliai,

todėl būtina nuolat rūpintis savo ginkluotosiomis pa-

jėgomis, gerinti jų kokybę, nes valstybės gynybinis

potencialas daugiausiai lemia jos statusą tarptautinių

krizių metu.

strateginio plano neturėjimasPer visą 1788–1792 metų laikotarpį, kai buvo vienu

ar kitu būdu rengiamasi karo veiksmams, Lietuvos

kariuomenė neturėjo parengusi jokio strateginio pla-

no. Tiek 1790, tiek 1791 metais tam tikri pasirengimai

buvo atlikti, buvo galima matyti kariuomenės dalinių

perdislokavimą, tačiau nebuvo suformuluoti tikslai ir

uždaviniai, jeigu jais nelaikysime bendrojo pobūdžio

frazių: „jei priešas išdrįstų pulti – ginti sienas, rapor-

tuoti apie padėtį“. Aiškaus plano neturėjimas neleido

iš anksto tam tikrose vietose organizuoti atsargų kau-

pimo, suteikti kariuomenei tam tikro aiškumo, kokius

uždavinius reikia būti pasirengus vykdyti, kaip reikės

elgtis mobilizacijos sąlygomis, kokiems veiksmams

LDK kariuomenės kadrų problemos XVIII a. II pusėjePabaiga. Pradžia – 2007 m. 2-ajame „Kardo“ numeryje.

37

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

reikia ruoštis manevrų metu, kur

reikia statyti tiltus, remontuoti ke-

lius ar inžineriniu požiūriu kitaip

rengti karo veiksmų teatrą. 1792

metų karo metu visą strateginį pla-

ną sudarė kelios eilutės pieštuku

surašytos valdovo Stanislovo Au-

gusto Poniatovskio, 1792 gegužės

19 ir gegužės 20 ir 22 d. įsakymai,

parašyti paskirtojo vado kunigaikš-

čio Liudviko Viurtenbergiečio. Ši

strategija numatė LDK kariuome-

nės suskirstymą korpusais, tačiau

nebuvo numatyta tinkama tų kor-

pusų tarpusavio sąveika ir kurį lai-

ką nebuvo aišku, ką reikėtų daryti.

Kaip vėliau paaiškėjo, kunigaikštis

L. Viurtenbergietis specialiai vilki-

no sprendimų priėmimą, apsimes-

damas sergąs, taip sukeldamas

neaiškumo būseną ir norėdamas

pasitarnauti Rusijai, todėl teko jį at-

leisti. Jau 1791 metų pabaigoje, kai

pasibaigė Rusijos ir Turkijos karas,

buvo tikėtina, kad Rusija puls Abie-

jų Tautų Respubliką, nuo kovo mė-

nesio iš žvalgybos pranešimų jau

buvo žinoma apie Rusijos kariuo-

menės koncentraciją, tačiau stra-

teginis planas, tiksliau, jo apmatai

buvo parengti tik karo veiksmams

prasidėjus. Taip būtų galima elgtis,

jei Lietuvos kariuomenės divizijų

sudėtis būtų nuolatinė, vadai tu-

rėtų patirties vadovauti karo lauke

saviems junginiams, jeigu situacija

būtų pasikeitusi staiga, tačiau prie

didelės vadovybės kontrolės pri-

pratę generolai, be tokio plano ir

konkrečių įsakymų nežinojo kaip

elgtis, net ir kariuomenės vadas

buvo paskirtas prieš kelias dienas

iki karui prasidedant. Didelis stra-

tegijos trūkumas – nepasirengta

mobilizacijai ir kovinių veiksmų

aprūpinimui.

mobiLiZacijoS PLano neParengimaSXVIII a. karyboje mobilizacija

neturėjo tokios didelės reikšmės

kaip XIX a., esant visuotinės ka-

rinės prievolės sistemai. XVIII a.

kariuomenės buvo nuolatinės,

kareiviai jose tarnavo mažiausiai

6 metus. Mobilizacijos atveju tie-

siog buvo suformuojami koviniai

korpusai, sudaryti iš divizijų ar

mažesnių junginių, dalinių ir pa-

dalinių, vadovaujančiam generolui

paskiriama milžiniška tais laikais

suma karo reikalams, nustatoma

kariuomenės aprūpinimo sistema,

nauji santykiai su civiline valdžia,

paskelbiama apie tvirtovių pasiren-

gimą galimam šturmui. Kariuome-

nės padidinimas dažniausiai pasi-

reiškė visų kariškių atšaukimu iš

atostogų, nurodymu karininkams

įsigyti reikiamą žirgų kiekį, atlik-

ti arklių pabūklams traukti revizi-

ją ir kitus smulkesnius reikalus,

atšaukti kai kuriuos taikos metų

taupymo nurodymus. Lenkijoje ir

Lietuvoje formaliai dar tebeveikė

visuotinio šaukimo prievolė, kuria

vis dėlto nepasinaudota, nepasiti-

kint šia formuote tiek dėl menkos

jos karinės vertės, tiek baiminan-

tis, kad kai kurie pašaukti bajorai

galėjo priešiškai nusiteikti. Tiesa,

remiantis sena ordinacijų teise ir

kitais įstatymais, prie valstybinės

kariuomenės buvo prijungtos visos

privačios kariuomenės ir privačios

tvirtovės (tinkamos parengties bu-

vo Nesvyžius, iš dalies – Palenkės

Biala ir Sluckas).

Dėl šių priežasčių mobilizacijai

skirtas laikas nebuvo toks ilgas,

nereikėjo šaukti rezervo ir prista-

tyti į veikiančią kariuomenę, kaip

buvo vėliau, tačiau tam tikras cha-

oso laikotarpis buvo neišvengia-

mas. Jis trumpėjo kariuomenei tu-

rint tokios mobilizacijos patyrimą,

tačiau 1792 metų karo metu buvo

nuspręsta padidinti kariuomenę,

priimant didelį skaičių kantonistų,

t. y. visiškai jokio parengimo netu-

rinčių ir mažai motyvuotų rekrūtų.

Būtent ši aplinkybė gerokai des-

tabilizavo situaciją, neleido skirti

tinkamo dėmesio kariuomenės

parengimui, pajėgų kantonistams

surinkti, gabenti, vėliau maitinti ir

apginkluoti, ir jokios naudos iš šių

formuočių negalėjo būti dėl pa-

lyginti ilgo laiko, reikalingo kariui

parengti.

rezervo neturėjimasDaug problemų sukėlė netin-

kamas požiūris į valstybės turimus

žmonių, ginklų ir kitų vertybių re-

sursus, jų panaudojimą. Lietuvoje

nebuvo organizuojami parengia-

mieji kursai galimam rezervui. Ki-

tuose kraštuose, pavyzdžiui, Pran-

cūzijoje buvo naudojamas milici-

jos principas, kai dalis kaimiečių

buvo mokomi elementarių dalykų

po mišių, sekmadieniais (taip buvo

daroma kai kuriuose privačiuose

dvaruose ir Lietuvoje, pavyzdžiui,

vadinamoje Pavlovo Respubliko-

je pas Ksaverą P. Bžostovskį ar

Radvilų dvaruose), Turkijoje bu-

vo organizuojamos tinkamų karui

žmonių apžiūros ir pan. Visuotinis

bajorų šaukimas, kaip jau buvo mi-

nėta, buvo visiškai apleistas, nors

Ketverių metų seime ir netrūko pa-

siūlymų, kaip šią situaciją keisti.

Nebuvo ir ginklų rezervo bent jau

numatytai 100 tūkst. kariuomenei,

neturėta medžiagos uniformoms,

sandėlių infrastruktūros ir kitų da-

lykų. Teko vienu metu ruoštis ka-

rui, kaupti atsargas, rinkti kantonis-

tus, juos aprūpinti ir mokyti, ir tai

3�

gerokai atsiliepė Lietuvos kariuomenės pajėgumui

priešintis pirmomis karo su Rusija savaitėmis.

Šis pavyzdys gali būti aktualus ir dabartinei Lie-

tuvos kariuomenei ne tik galimo karo atveju, bet ir

stichinių nelaimių atveju: politinei situacijai pasikei-

tus į krizės, konflikto ar karo – laiko pasirengti jau

nebebus.

nepaKanKamas dėmesys Kariniam rengimuiXVIII a. karinio rengimo reikalavimai Europos ka-

riuomenėse buvo dideli, gerokai lenkė vėlesnės epo-

chos standartus. Profesionali kariuomenės sudėtis,

nuolatinis jos pobūdis ir dominuojančios mados ver-

tė kareivius mokyti, muštruoti iki komandų vykdymo

automatiškai. Tik tokie kariai-mašinos galėjo tinkamai

kovoti linijinės taktikos sąlygomis, kai pėstininkų ri-

kiuotės gylis sumažėjo nuo 3 iki 5 eilių, o plotis galėjo

siekti kelis kilometrus. Labai dideli reikalavimai buvo

keliami ir kavalerijai. Raiteliai turėjo ne tik išmanyti

pėstininkų taktiką, bet ir kavalerijai būdingus manev-

rus, gebėti kovoti raitomis, parengti kovai žirgus, iš-

mokyti juos klausyti bendrųjų komandų ir veikti eska-

drono sudėtyje. Lietuvos kariuomenėje buvo išleisti

reguliaminai, atitinkantys dabartinius rikiuotės ir kovos

statutus, kurie dažnai buvo kopijuoti nuo Prūsijos ka-

riuomenės (pėstininkų 1775, 1777 metų reguliaminai

bei 1790 metų naujas 1777 m. leidimas, kavalerijos

1775, 1777 m. reguliaminai) ar sukurti originalūs, bet

labai sudėtingi reguliaminai, skirti tautinei kavalerijai

ir priešakinės sargybos pulkams, kuriais daliniai, atro-

do, nesivadovavo. Artileristai buvo rengiami savame

korpuse, ir tik karo metu pabūklai su jų komandomis

būdavo priskirti atskiriems pulkams ar korpusams.

Kaip visada kovinis karių parengimas priklausė

nuo dalinio vadovybės, bet dar labiau nuo kontrolės

ir vadovybės dėmesio. Vis dėlto studijuojant Lietuvos

kariuomenės dokumentus galima pastebėti, kad kari-

niam rengimui skirta labai mažai dėmesio. Vadovybė,

inspektuodama ir atlikdama įvairius patikrinimus, daž-

nus Ketverių metų seimo laikotarpiu, ir kuriuose daly-

vaudavo ir iš Lenkijos kariuomenės atsiųsti inspekto-

riai, labai mažai domėjosi kariuomenės efektyvumu,

t. y. sugebėjimu vykdyti pavestas užduotis. Daugiau-

siai buvo domimasi finansais, buvo klausiama, ar tu-

rimas turtas atitinka karinės vadovybės nurodymus,

ar karių skaičius atitinka nustatytas normas, ar turima

pakankamai ginklų. Tačiau sugebėjimas išsirikiuoti,

persirikiuoti, šaudyti individualiai ir padaliniais visiškai

nedomino tikrintojų, matyt, nedomino ir karinės vado-

vybės. Išimtis buvo tik 1791 m. spalio manevrai, vykę

Lietuvoje, prie Minsko, tačiau juos vykdžiusio gene-

rolo leitenanto J. Judickio raporte daugiau jaučiamas

noras pasirodyti, nei kritinis požiūris į esamus dalinių

trūkumus. Pirmas įsakymas, kuriame matomas rimtas

Abiejų Tautų karo komisijos susirūpinimas kariniu ren-

gimu ir atsiųsti tiesioginiai nurodymai, ką turi mokėti

daryti pėstininkas, pasirodė tik 1792 metų balandžio

10 dieną, kai jau stipriai kvepėjo paraku. Taigi daugiau

buvo rūpinamasi kiekybine, o ne kokybine kariuome-

nės charakteristika, nebuvo rimtai galvojama apie da-

linių aprūpinimą, kariuomenės didinimą karo metu.

Kariuomenės ir visuomenės sąveika buvo patikėta ka-

rinėms-civilinėms komisijoms, kurios dirbo visuome-

niniais pagrindais, todėl negalėjo parengti reikiamų

sandėlių ir kariuomenė turėjo labai daug problemų

dėl aprūpinimo maistu ir pašaru. Dėl šios priežasties,

1792 m. prasidėjus karui, vienu metu reikėjo rūpintis

ir pačiais kovos veiksmais, ir kariuomenės didinimu,

ir papildomu rekrūtų rengimu, taigi pačių dalinių ren-

gimu rūpintis jau nebuvo kada, nebent dalinių vadai

rasdavo tam laiko dalinio poilsio metu.

Kariuomenės rengimasis karui yra viena iš daž-

niausių problemų valstybėse, kurios ilgą laiką gyvena

taikos sąlygomis: politinė krašto vadovybė dažnai ne-

supranta, kas svarbiausia karo sąlygomis, o kariškiai,

galvodami apie savo karjerą, savų favoritų iškėlimą

ir kitus taikos meto kariuomenės prioritetus, nenori

arba negali kurti efektyvių ginkluotųjų pajėgų. Taupi

vyriausybė visada ras svarbesnių investicijų, klaidin-

gai galvodama, kad be reikalingų saugumo garantijų

tos investicijos atneš naudą, todėl XVIII a. pabaigoje

stiprėjo tik tos valstybės, kurioms vadovavo žmonės,

žinantys, kaip ir su kuo kariauti, o tos, kuriose bu-

vo svarbūs kiti prioritetai (Abiejų Tautų Respublikoje

– asmens ir luomo teisės, laisvė, galėjimas nemokėti

mokesčių) nusilpo arba išvis išnyko iš Europos poli-

tinio žemėlapio.

vaDovavimo KLaiDoS Karo veiKsmų metuNetinkamas pasirengimas kovos veiksmams la-

bai apsunkino Lietuvos kariuomenės situaciją, kuri

ir taip buvo sudėtinga dėl didelės Rusijos ir Lietuvos

liet

uvo

s K

ar

iuo

men

ės i

Sto

rij

a

3�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

kariuomenės disproporcijos. Ru-

sija skyrė kovai Lietuvoje 33 tūks-

tančių karių kariuomenę, padalin-

tą į kelis korpusus, o LDK galėjo

priešpriešinti tik 14 500 parengtos

ir dar apie 5 tūkst. „žalios“, neap-

mokytos kariuomenės, neturin-

čios ginklų ir uniformų. Ši kieky-

binė disproporcija vis tik buvo ne

tokia didelė, lyginant su sąlygom,

kokiomis vyko 1794, 1830–1831 ar

1863–1864 metų sukilimai. Lietu-

viai kovėsi savo teritorijoje, buvo

itin palaikomi visuomenės, pirmo-

siomis dienomis aktyviai aukoju-

sios kariuomenei ginklus, atsargas

ir pačius save. Kartu kovėsi ir Len-

kijos kariuomenė, prieš kurią buvo

pasiųsta taip pat didelė Rusijos ka-

riuomenė, tačiau čia situacija buvo

geresnė: jėgų santykis palankes-

nis, teritorija tinkamesnė gynybai,

todėl Lietuva galėjo tikėtis sulaukti

Lenkijos kariuomenės pagalbos.

Kariuomenės vadovybėVadovavimas karo metu buvo

paliktas valdovo Stanislovo Au-

gusto Poniatovskio ir jo paskirtos

gynimo tarybos rankose, savo par-

eigas toliau ėjo Abiejų Tautų karo

komisija. Jeigu paskutinioji institu-

cija jau turėjo tam tikrą įdirbį, tai

valdovas ir jo taryba, nuo kurios

priklausė strateginiai sprendimai,

buvo sudaryta daugiau iš politikų,

o ne iš gynimo reikalus išmaniusių

žmonių. Šiai grupei trūko ir tikėji-

mo savo jėgomis, ir sugebėjimo

priimti netradicinius sprendimus,

būtinus tokio karo metu, be to, ne

grupė, o konkretus valdovas ar

vadas turi prisiimti visą atsakomy-

bę ir savo nepalenkiama valia su-

kurti tą aplinką, kuri skatina kitus

vadovus ir eilinius karius aukotis

ir padaryti tai, ką jie patys neįta-

rė, kad gali padaryti. Deja, silpnas

Stanislovo Augusto Poniatovskio

charakteris, susijęs su Rusijos bai-

me ir polinkiu labiau plunksna nei

ginklu spręsti sunkias problemas,

negalėjo sukurti tokių sąlygų. Val-

dovas daugiau galvojo apie gin-

kluotą demonstraciją, nei apie tikrą

karą, pabijojo vykti į veikiančią ka-

riuomenę įkvėpti kariams kovinės

dvasios, rezerve iki karo pabaigos

išlaikė geriausius gvardijos dali-

nius, o galų gale kapituliavo tada,

kai kariuomenė dar nebuvo prara-

dusi savojo potencialo ir nebuvo

stojusi į generalinį mūšį.

Kol nebuvo stiprios centrinės

vadovybės, daug ką galėjo lemti

vadai, vadovavę veikiančiai ka-

riuomenei. Lietuvos kariuomenės

vadovybė buvo kariuomenės vado

rankose. Tai buvo nauja institucija,

nes seniau kariuomenei karo metu

vadovavo didysis ar lauko etmo-

nas, jiems negalint eiti pareigų ge-

neralinis regimentorius ar (Šiaurės

karo metu) generalinis pulkininkas.

Taikos metu tokios pareigybės nei

Leidinio „Die Kurfürstlich-Sächsische Armee um 1791“ iliustracija.

40

Lietuvos, nei Lenkijos kariuomenėje nebuvo, todėl

viskas priklausė nuo to, ar sugebės naujai paskirtas

kariuomenei vadovauti asmuo užsikariauti autorite-

tą, suprasti kariuomenės privalumus ir trūkumus, su-

gebėti pažadinti karininkų geriausias savybes. Vado

skyrimas jau karui prasidėjus buvo tam tikra loterija,

kuri, deja, nebuvo Lietuvai laiminga. Kaip jau buvo

sakyta, pirmasis vadas gen. ltn. Liudvikas Viurtenber-

gietis, paskirtas visiškai iš šalies, pasirodė tarnaujan-

tis priešo interesams (galima būtų lyginti su generolo

Vinco Vitkausko paskyrimu 1939 metais). Juozapas

Judickis, realiai turėjęs aukščiausią valdžią Lietuvoje

1788–1792 metais, geriausiai pažinojo kariuomenę,

bet jam geriau tiko ne vado, bet viršininko, adminis-

tratoriaus vaidmuo. Jis buvo vadovas, bet ne lyderis,

ir Miro mūšio metu, nedrįsdamas duoti įsakymo pulti,

prarado kariuomenės pasitikėjimą. Simonas Zabiela

buvo visiškai atsitiktinis žmogus, per protekciją gavęs

postą, ir tik Mykolas Zabiela, Simono pusbrolis, pasi-

rodė esąs pajėgus vadovauti kovojančiai kariuome-

nei, nors vadovybę gavo tuo metu, kai situacija buvo

smarkiai pablogėjusi, kariuomenė prislėgta, teritorija

prarasta.

LanKStumaS ir iniciatyvaXVIII amžiaus viduryje tradicinė Lenkijos ir Lietuvos

karybos tradicija galutinai išsigimė: tautiniai daliniai

pasižymėjo prasčiausiomis kovinėmis savybėmis, ne-

tvarka, prastu koviniu pasirengimu, todėl kariuomenės

reformatoriai, visų pirma valdovo aplinka, daugiausiai

orientavosi į užsienio kariuomenių, ypač Prūsijos ko-

pijavimą. Tai nebuvo kuo nors išskirtinė pozicija, dau-

gelis Europos valstybių bandė kopijuoti pagarsėjusią

Fridricho II karinę mašiną, tačiau žinant mūsų valstybės

situaciją, silpną mokesčių surinkimo sistemą ir bendrai

silpną valstybės valdymo mechanizmą, šis kelias ne-

galėjo toli nuvesti. Lenkijai ir Lietuvai reikėjo originalios

sistemos, paremtos tiek tautine tradicija, tiek užsienio

patirtimi, tuo tarpu šios dvi tendencijos buvo suprie-

šintos, viskas patikėta profesionaliai kariuomenei, kuri

buvo tolima nuo idealo. Valstybės ir kariuomenės vado-

vybė visiškai nepasinaudojo visuomenės nuotaikomis,

neduodama įsakymo formuoti tradicinius XVIII amžiuje

ginkluotus bajorų būrius-partijas, kurie galėjo suma-

žinti Rusijos kariuomenės judėjimo tempą, apsunkinti

kariuomenės aprūpinimą, priversti juos pagalvoti apie

liet

uvo

s K

ar

iuo

men

ės i

Sto

rij

asavųjų žemių apsaugą, kaip kad buvo padaryta 1794

metų sukilimo metu. Nebuvo tinkamai pasinaudota

ir miestiečių pasiryžimu ginti naujai gautąsias teises

formuojant miestų miliciją, o kai tokia Vilniuje vis tiek

atsirado, nebuvo žinoma, ką su ja daryti, prie ko pri-

skirti ir kaip aprūpinti. Išimtimi galėjo būti tik tilto per

Nemuną ties Gardinu pastatymas, kurį atliko … vienas

kapitonas K. Gurskis, sugebėjęs bajorams padedant

sumobilizuoti apylinkių valstiečius. Jie pastatė ponto-

ninį tiltą ant valčių, kuris, perėjus kariuomenei per upę,

per kelias sekundes buvo suardytas, kad priešas nega-

lėtų tuo pasinaudoti. Per didelis prisirišimas prie taisy-

klingumo, schemos, reguliarumo neleido kariuomenei

išnaudoti visų privalumų kaunantis savojoje teritorijoje,

todėl karas buvo pralaimėtas per kelis mėnesius, nors

kariuomenė sugebėjo išlikti aukštos kovinės dvasios,

išsaugoti savuosius ginklus, paklusnumą vadams ir

siekį kovoti už savo krašto laisvę ir nepriklausomybę.

vietoj iŠvadųLietuvos kariuomenės problemos, būdingos XVIII a.

antrajai pusei yra lygintinos su situacija, kokia yra šiuo

metu Lietuvoje. Kaip ir tuomet, Lietuvos kariuomenė

yra maža, nepakankamai ginkluota, nepajėgi vien sa-

vo jėgomis apginti savo kraštą, tačiau priklausymas

Euroatlantinėms saugumo sistemoms sudaro sąlygas

šiai situacijai keistis. Kaip rodo istorinė patirtis, sąlygų

sudarymas dar nereiškia visų problemų išsprendimo,

kokybines kariuomenės rengimo problemas turime

spręsti patys, remiantis ne tik kaimynų patirtimi, bet ir

savąja istorija, pasinaudoti jos pamokomis. Nors geo-

politinė situacija pasikeitusi, tam tikros tradicijos išlieka

labai ilgą laiką, todėl kai kurie receptai gali pasirody-

ti naudingi net ir praėjus daugiau nei dviem šimtams

metų. Be to, savosios kariuomenės istorijos pažinimas

leidžia geriau suvokti dabartines problemas. Tai ypač

svarbu gyvenant santykinės taikos sąlygomis, kai gy-

nybinis karas savojoje teritorijoje atrodo esantis tolima

ir nereali perspektyva. Tuo tarpu senas šūkis „norėda-

mas taikos, ruoškis karui“ nepraranda savo aktualu-

mo, ir Lietuvai reikia būti pasirengusiai blogiausiems

scenarijams. Tada gal ir pavyks pabėgti nuo lemties,

kurią mums padovanojo XVII–XVIII amžiaus protėviai,

praradę Lietuvos valstybingumą ir privertę lietuvius ir

lenkus tapti sukilimų ir cikliškų okupacijų tautomis.

dR. valdas Rakutis

Karo istorijos centro direktorius

■

4�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

Visuomenės veikėjas, pedagogas, ilga-metis LŠS išeivijoje Centro valdybos na-rys, LŠSI Šaulių Žvaigždės ordino tarybos pirmininkas, LŠSI Čikagos (JAV) Nemu-no jūrų šaulių rinktinės vadas, LŠSI gar-bės narys, LŠS garbės šaulys, buvęs gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopos vadas, šios kuopos garbės vadas dm. mjr. Edmundas Vengianskas gimė 1920 m. kovo 2 d. Kau-ne, Lietuvos kariuomenės savanorio, ka-rininko Stasio ir sanitarijos dalinio ūkio administracijos skyriaus tarnautojos Vik-torijos Vengianskų šeimoje. Tėvą pasky-rus tarnauti į Ukmergėje dislokuotą DLK Gedimino pėstininkų pulką, Edmundas Ukmergėje baigė gimnaziją ir mokytojų seminariją. Besimokydamas gimnazijoje įstojo į skautų ir šaulių sąjungas. Mo-kytojavo Ukmergės apskr., Budrių pra-dinėje mokykloje, buvo Ukmergės apskr. sporto apygardos inspektorius. 1940 m. pradžioje įstojo į karo mokyklą Kaune, tačiau, Sovietų Sąjungai okupavus Lie-tuvą ir uždarius mokyklą, jos nebaigė. Dalyvavo 1941 m. birželio 23–28 d. su-kilime. Vokiečių okupacijos metais įstojo į Vietinės rinktinės Marijampolės karo

mokyklą, o vokiečiams ją uždarius, dir-bo Ukmergės policijoje. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, su besitraukiančiais vokiečių kariuomenės daliniais pasitrau-kė į Vokietiją. Vokietijoje dirbo UNRRA įstaigoje, buvo Kempteno pabėgėlių sto-vyklos sporto vadovas, lietuviškos gimna-zijos kūno kultūros mokytojas, krepšinio komandos „Šarūnas“ steigėjas ir vadovas, fizinio auklėjimo ir sporto komiteto vice-pirmininkas.

1949 m. emigravo į JAV. Dirbo sporto organizacijose: Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠAL-FASS) komiteto narys, krepšinio vadovas; futbolo klubo ir komandos steigėjas ir va-dovas, klubo garbės narys. Dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės veikloje: 9 metus buvo Union Pier Lietuvių draugijos pir-mininkas, 1983–1990 m. buvo šios drau-gijos biuletenio redaktorius ir leidėjas, 6 metus buvo Beverly Shores Lietuvių klu-bo narys. Dalyvavo jūrų skautų veikloje. Aktyviai reiškėsi Lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikloje, buvo ilgame-tis jos pirmininkas, garbės narys. Tačiau daugiausia dėmesio E. Vengianskas skyrė

šaulio veiklai. 1963 m. įstojo į gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopą ir jai va-dovavo nuo 1976 iki 2002 m. 1977 m. su Klaipėdos jūrų šaulių kuopos pirmi-ninku J. Mikuliu įsteigė Čikagos Nemu-no jūrų šaulių rinktinę ir buvo ilgametis jos vadas. Buvo ilgametis LŠS tremtyje (išeivijoje) Centro valdybos narys, jūrų šaulių vadovas, Šaulių Žvaigždės ordi-no tarybos pirmininkas. E. Vengianskas buvo 1990 m. atkurto žurnalo „Kardas“ redakcinės tarybos narys.

Už nuopelnus E. Vengianskas apdo-vanotas Lietuvos skautų sąjungos medaliu (1982 m.), „Gintaro“ ir „Inkaro“ ordi-nais, Šaulių Žvaigždės ordinu ir medaliu bei LŠS pasižymėjimo ženklu „Už nuopel-nus Šaulių sąjungai“, 1995 m. jis buvo apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo laips-nio ordinu, 1996–1941 m. Birželio suki-limo dalyvio žymeniu. 1992 m. Lietuvos Respublikos Prezidento A. M. Brazausko dekretu E. Vengianskui buvo suteiktas di-misijos majoro laipsnis.

1997 m. balandžio 23 d. Kaune bu-vo paminėtos Lietuvos karininkų ramovės reprezentacinių rūmų atidarymo 70-osios metinės. Ne kartą Ramovėje lankėsi ir dm. mjr. E. Vengianskas, perdavė dovanų ir linkėjimus nuo ramovėnų išeivijoje. Ra-movės skaitykloje garbingoje vietoje – dm. mjr. E. Vengiansko dovanotos knygos ir gausus muzikos plokštelių rinkinys. Kol jė-gos leido, karininkas visada aplankydavo Ramovę, pasidalindavo gyvenimo patirti-mi, papasakodavo apie veiklą, atgaivintą išeivijoje, džiaugėsi Ramovės restauracijos darbais.

Tautos istorijoje dažniausiai minimi rašytojai, muzikai, menininkai, dvasinin-kai, karžygiai, o tautiečių tylūs darbai pamirštami, neįkainojami patarimai, gili išmintis lieka nuošalyje. Gaila, kad jų at-minimas pamažu išnyksta kartu su pasi-traukusiais į amžinybę liudininkais.

Ramovės viršininkas ats. mjr. Gediminas REUTASŠaulys Stasys IGNATAVIČIUS

Dm. mjr. Edmundas Vengianskas(1920–2007)

Dm. mjr. E. Vengianskas ir LK Ramovės seniūnų tarybos pirmininkas kpt. G. Reutas 1997 m. Kaune.

42

Šiame straipsnyje remiamasi 1528 m., 1565 m. ir

1567 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuome-

nės surašymais. Karių sąrašai šaltiniuose pateikti pagal

teritorijas, pvz., Žemaitija, Voluinė, Palenkė, Trakų ir Vil-

niaus pavietai, Vitebskas, Polockas, Mstislavlis. Doku-

mentai parašyti LDK kanceliarine slavų kalba (ji įvairių

autorių dar vadinama rusų, rusinų arba gudų kalba). XVI

a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės su-

rašymai (Переписи войска литовскаго) – tai daugiau

kaip tūkstančio puslapių veikalas. Jį studijuojant galima

daug sužinoti apie XVI amžių, to meto kariuomenę, jos

tautinę sudėtį, tarnaujančius kariuomenėje arba žirgus

kariuomenei tiekiančius žmones. Galima tiksliai pasa-

kyti, kiek kariuomenėje tarnavo žemaičių, aukštaičių,

voluiniečių, totorių, kiek žmonių vyko į kariuomenę ir iš

kurio valsčiaus, vaivadijos, žemės ar kurios nors totorių

vėliavos. Kiekvienos teritorijos sąrašo pradžioje papras-

tai nurodomas vėliavininkas (хоружий), kiekvieno do-

kumento pradžioje pateikiami didikų ir aukštuomenės

našlių sąrašai. Dokumentą paprastai pabaigia totoriai.

Moterys, išskyrus aukštuomenės našles, dokumentuose

surašytos bendruose sąrašuose su vyrais tose teritorijo-

se, kuriose yra jų nuosavybė.

Šis straipsnis – tai kalbininkės žvilgsnis į XVI a. LDK

kariuomenės dokumentus. Šis žvilgsnis gali būti netikė-

tas karininkų, kuriems ir skirtas ,,Kardo“ žurnalas, audito-

rijai. Straipsniu siekiama populiarinti LDK karinę literatū-

rą, supažindinti skaitytojus su sunkiai prieinamais XVI a.

dokumentais.

Kaip sąraŠuose užraŠomi Kariai?XVI a. LDK kariuomenės dokumentai – tai asmenų

(paprastai bajorų arba pagal valstybines pareigas ba-

jorams artimų totorių), tiekiančių žirgus kariuomenei,

sąrašas. Juose asmenys, vyrai ir moterys (moteris į do-

kumentus papuola tuo atveju, jeigu šeimoje nėra vyro),

užrašomi asmenvardžiais, nurodant, kiek žirgų tiekia

kariuomenei. Pvz., Янъ Юръевичъ Зеновъевича

маeть ставити 41 конь „Jonas, Jurgio sūnus, Zeno-

vijaus anūkas, turi statyti 41 žirgą“; Пани Матушовая

Нарбутовича маeть ставити коня „Ponia Matušo,

Narbuto sūnaus, žmona turi statyti žirgą“. Kartais po

tiekiamų žirgų skaičiaus būna nurodoma ir ekipuotė,

pvz., пцр. [панцuрь] „šarvai“, мечь „kardas“, рогати.

[рогатина] „ilgakotis durklas“, кор. [кортик] „dviaš-

menis briaunuotas durklas“, каф. [кафтан] „senovinis

durtinys, kaptonas“, сагай. [сагайдак] ,,strėlinė“, шаб.

[шабля] ,,kardas, kalavijas“, секерка ,,dalgiakirvis, ale-

barda“. Retais atvejais vieną žirgą stato keli žmonės arba

vietoj žirgo statomas kuinas (кляча) ar išromytas arklys

(мер., мерин). Taip pat žmogus į kariuomenę gali vykti

pats (самъ) arba pėsčias (пешъ). Pvz., beveik visi 1528

m. sąrašo totoriai į kariuomenę vyko patys. Sąraše jie taip

ir surašyti: Минко Муступичъ самъ. Митя самъ. Есь

самъ. Якубъ самъ. Мартинъ самъ ir t.t. O štai 1565

metų sąrašo totoriai vyksta paprastai su žirgais, strėlinė-

mis (сагайдак) ir kardais ar kalavijais (шабля). Pagal tai,

kaip vyksta į kariuomenę (su žirgu ar be žirgo ir su kokia

ekipuote), galima numanyti, į kokius dalinius (kavalerijos

ar pėstininkų) žmogus pateks.

Kariai be pavardžiųXVI a. viduryje dauguma karių pavardžių dar neturė-

jo. Jie dažniausiai buvo užrašomi vardu ir tėvavardžiu.

Pvz., Мартинъ Рaдивиловичъ ,,Martynas, Radvilos

sūnus“, Лавринъ Олехновичъ ,,Laurynas, Aleknos sū-

nus“. Pagal tėvavardžių priesagų vartojimą Lietuva XVI

amžiuje skyla į dvi dalis – Žemaitiją ir Vidurio bei Rytų

Lietuvą. Vidurio bei Rytų Lietuvoje tėvavardžiai, išskyrus

retas išimtis, – tik slaviškų priesagų -овичъ, -евичъ, -

ичъ vediniai. O Žemaitijoje tėvavardžiai, greta slaviškų

priesagų, sudaromi ir su lietuviškomis tėvavardinėmis

priesagomis. 1567 m. Žemaitijos karių sąraše lietuviškų

tėvavardinių priesagų yra 42,2 proc., jų užrašyta 959. Tarp

lietuviškų tėvavardinių priesagų vyrauja -aitis (88,5 proc.),

pvz., Резкойтисъ „Rezko sūnus“. Antra pagal gausumą

– priesaga -ūnas (6,3 proc.), pvz., Янкуносъ „Jankaus

sūnus“. Trečia pagal gausumą – priesaga -onas (4,4

proc.), pvz., Кгедмонтонасъ „Gedmonto sūnus“. Vos

kelis kartus užfiksuota priesaga -ėnas (0,3 proc.), pvz.,

Юрьяносъ „Jurgio sūnus“. Galima spėti, jog kaip tėva-

Ką apie XVI a. Lietuvos kariuspasakoja jų vardynasat

min

tiS

43

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

vardinės galėjo būti vartojamos taip

pat priesagos -uitis (0,3 proc.), pvz.,

Януйтисъ „Jono sūnus“, ir -ytis (0,2

proc.), pvz., Валентыйтисъ „Valen-

to sūnus“.

Ne visuose įvardijimuose yra

po vieną tėvavardį – tėvavardžiai

gali būti du. Pirmąjį reikėtų laikyti

asmens tėvavardžiu, o antrąjį, daž-

niausiai kilmininko linksnio, – jo tėvo

tėvavardžiu. Pvz., Юрьи Яновичъ

Андрюшевича ,,Jurgis, Jono, An-

driušio sūnaus, sūnus“.

Būdavo ir kitokio tipo karių įvar-

dijimų. Kartais pasitaikydavo įvardiji-

mų, sudarytų iš dviejų vardų: pirma-

sis – krikščioniškas, antrasis – tau-

tinis, pvz., Янъ Шукъшта, Стась

Букгойлисъ, Петръ Сункгойло,

Шимонъ Орвидъ. Antrojo asmen-

vardžio funkcijos įvardijime dar ne-

žinomos.

Gali būti, kad kai kurie antrieji

asmenvardžiai jau buvo paveldimi.

Asmenvardis, kurį nepakitusį tėvas

perduoda sūnui, vadinamas pavar-

de. 1567 m. kariuomenės dokumen-

te yra užrašytos dvi neabejotinos

pavardės: Кголимонтъ Palenkėje

ir Боровский Žemaitijoje. Tėvo ir

sūnaus įvardijimuose šie asmenvar-

džiai sutapo.

Būdavo ir įvardijimų vienu vardu.

Pvz., Войтехъ, Дукаруна, Левъ,

Диржисъ. Tokio tipo įvardijimų lai-

kui bėgant šaltiniuose pasitaikydavo

vis mažiau, nes XVI a. asmeniui pava-

dinti vien vardo nebeužteko. Išimtis

– totoriai. 1528 m. sąraše trečdalis jų

užrašyti vien vardu.

Kariai Kanoninių ir liau-dinių formų vardais

XVI amžiuje kariai buvo užra-

šomi ir kanoninių, ir liaudinių for-

mų kalendoriniais krikštavardžiais.

Pvz., 1567 m. sąraše Kauno pavie-

te vien kanoninėmis formomis buvo

užrašyti šie vardai: Авкгуштынъ,

Адамъ, Анътонъ, Балтромей,

Богданъ, Венцълавъ, Войтехъ,

Ерославъ, Каспоръ, Криштофъ,

Марко, Мартинъ, Миколай,

Ленартъ, Лукашъ, Остафей,

Павелъ, Себестьянъ, Твориянъ,

Уръбанъ, Филипъ, Флориянъ,

Щастный, Щепанъ, Юръи.

Vien liaudinėmis formomis užra-

šyti vardai: Алекши (Aleksandras),

Банисъ (Benediktas), Фронцко

(Pranciškus), Юсисъ (Justinas),

Ютко (Judas), Ючасъ (?), Юхно

(Jurgis, Eufimijus).

Ir kanoninėmis, ir liaudinėmis for-

momis užrašyti vardai: Амъброжей

(Амъбросъ), Андрей (Андрусъ),

Валентынъ (Валентъ, Валисъ,

Валюлисъ), Григорей (Кгрикъ,

Гришко, Кгринъ), Лавринъ

(Ловцусъ), Матей (Матысъ,

Масисъ, Масюль, Мачулисъ, vns.

kilm. Матуля), Михаилъ (Михалъ,

Микасъ, Мисъ, Мисюлъ,

Мисюсъ), Петръ (Печулисъ),

Симонъ (Шимко, Шимъ),

Станиславъ (Стасъ,Станисъ,

Сташисъ, Станюль), Томашъ

(Томко), Якубъ (Якасъ), Янъ

(Янушъ, Янушко, Янокъ, Янъко,

Ясь, Ясасъ). Šis vardas 2 kartus už-

rašytas ir stačiatikiams būdinga for-

ma Иванъ.

Iš vardų liaudinių formų vėliau for-

mavosi kai kurios lietuvių pavardės,

pvz., Алекши (Aleksa), Валюлисъ

(Valiulis), Масюль (Masiulis),

Станюль (Staniulis), Ловцусъ (Lau-

cius), Томко (Tomkus), Амбросъ

(Ambrazas), Кгринь (Grinius) ir kt.

Karių prievardžiaiDalis karių XVI amžiaus kariuo-

menės dokumentuose užrašyti ne

vien asmenvardžiais. Jie turi ir prie-

vardžius. Prievardžiais vadinami as-

mens įvardijime prieš asmenvardžius

arba po jų įrašomi bendriniai žodžiai,

teikiantys informaciją apie asmens

kilmę, tautybę, šeimyninę padėtį, pa-

reigybę, amatą. Vyrauja kilmės prie-

vardžiai (55,3 proc.). Trečdalis visų

prievardžių yra susiję su pareigybe

Lie tuvo s Didž io s i o s Kuniga ik š -t y s t ė s Metr iko s rankraš č io t i tu l in i s puslapis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Metrikos originalaus sąvado pirmasi s lapas.

44

atm

inti

Sir amatu (33,1 proc.). Palyginti nedaug yra šeimyninės

padėties ir giminystės (6,3 proc.) ir tautybės (5,3 proc.)

prievardžių.

Šeimyninė padėtis ir giminystė. Dažniausiai užrašo-

ma nuoroda сынъ (sūnus). Retesnės yra nuorodos зять

(žentas), дети (vaikai), братъ (brolis), вдовичъ našlys),

пасынокъ (posūnis), сирота (našlaitis), сыновецъ

(sūnėnas), отчимъ (patėvis), мужъ (sutuoktinis),

сестренецъ (seserėnas).

Kilmė. Dažniausiai pasitaiko nuorodos панъ (po-

nas), его милост панъ (jo malonybė ponas), князь

(kunigaikštis), его милост князь (jo malonybė kuni-

gaikštis), шляхта (šlėkta), бояринъ (bajoras). Mažiau

užrašyta nuorodų дворанинъ (dvarininkas, bajoras),

Уланъ (ulonas, totorių titulas), Мурза (murza, totorių

kunigaikštis), мещанинъ (miestietis), земянинъ (dva-

rininkas), Царевичъ (totorių chanaitis), селянинъ,

вешнякъ (kaimo gyventojas). Vieną kartą paminimas

aukščiausias valstybės asmuo – Господарь король

(valdovas karalius).

Tautybė. LDK krikščionių tautybė paprastai ne-

nurodoma. Dažniausiai užrašoma totorių tautybė

(Татаринъ). Kartais pasitaiko lenkų (Ляхъ, Полски),

čekų (Чех), Ordos atstovų (Ордынецъ, Орда), voluinie-

čių (Волынецъ), rusinų (Русинъ), vokiečių (Немецъ),

mozūrų (Мазуръ), italų arba valachų (Влохъ), mas-

kviečių (Москвитинъ), karelų (Kарелъ), žemaičių

(Жомойтинъ, Жмуда), prūsų (Прусский). Po vieną

kartą užrašyti mordvis (Мордвинъ), žydas (Жидъ), lie-

tuvis (Литвинъ), bulgaras (Болгарский).

Pareigybė, amatas. Pareigybės prievardžius galima

suskirstyti į kelias grupes. Viena iš jų susijusi su bažny-

čia. Minimi klebonai (плебанъ), vyskupai (бискупъ,

владыка), musulmonų dvasininkai – mulos (молла

Татарcкий), stačiatikių dvasininkai (попъ), altaristos

(олтариста), vienas vargonininkas (оркганиста).

Atskirai galima kalbėti apie profesiją, amatą. Užrašy-

ta teismo pasiuntinių (возный), kalvių (коваль), sodi-

ninkų (садовникъ), daržininkų (на огороде), prekijų

(крамаръ), odos pjovėjų (кравецъ), virėjų ir virtuvi-

ninkų (кухмистръ). Po vieną kartą užrašytas kailiadir-

bys (кушънеръ), mokytojas (бакаляръ), gydytojas

(докторъ), giedotojas, kantorius (певецъ).

Iš pareigūnų daugiausia užrašyta teisėjų ir teismų

darbuotojų (судья, подъсудокъ), seniūnų ir paseniū-

nų (староста, подстаростий), pakamarių ir kamarių

(коморникъ, подкоморый), laikytojų (державца),

raštininkų (писарь), dijokų (дьяк), tijūnų (тивунъ), vaitų

(войтъ), iždininkų (скарбный), urėdų (врадникъ), ar-

klininkų (конюший), sekretorių (секретарь), vietininkų,

galbūt vienuolyno vyresniųjų (наместникъ), taurininkų-

rūmininkų, atsakingų už vyno pilstymą karaliui ir karaliaus

vyno rūsį (чашникъ), miškininkų (лесничий), raktinin-

kų (ключникъ, подключий), kanclerių (канцлеръ),

pilininkų (городничий). Nedaug užrašyta medžio-

klių (ловчий), patalininkų (ложничий). Užrašyta po

vieną administratorių (администраторъ), tiltininką

(мостовничий), referendorių (референдаръ) – rašti-

ninką, rinkusį skundus LDK didžiajam kunigaikščiui.

Galima išskirti nemažą grupę kariuomenės parei-

gūnų: vėliavininkų (хоружий), vaivadų (воевода),

maršalkų (маршалокъ), rotmistrų (ротмистръ), kaš-

telionų (кашталянъ), sričių tvarkytojų (войский), ata-

manų (атаманъ), kareivių (воинъ, жолнеръ), kazokų

(казакъ), šaulių (стрелецъ), etmonų (гетманъ), ka-

lavijininkų (мечникъ), atsarginių (запасникъ), žemės

sienų prižiūrėtojų (заставникъ).

Kauno Pavieto Kariai buvo užraŠomi giminėmis1576 m. dokumente Kauno pavieto kariai buvo su-

rašyti giminėmis. Užrašant giminę, iš pradžių nurodo-

mas jos pavadinimas ir gyvenamoji vieta, pvz., Родъ

Довкгойловъ з Ланчунова, Родъ Римвидовъ з

Арвистoва, Родъ Минелкговичовъ з Мойшакголки,

Poдъ Кгойлюшовъ отъ Поневяжъ, родъ

Монтвиловичовъ з Онтокгинъ, Родъ Колнянцовъ

за Кармяловoм. Ро giminės pavadinimo, paprastai var-

du ir tėvavardžiu, išvardijami giminės nariai. Jų būna nuo

vieno iki devyniolikos (vidutiniškai po 6–7 giminėje). Tokių

giminių Kauno paviete 1567 m. dokumente užrašyta 77.

Dalis giminių pavadinimų, perkeltų į asmens įvardiji-

mą, vėliau virto pavardėmis.

Karių gyvenamoji vietaTai, kad lietuviai kariai buvo ne sėslūs, o keldavosi į

kitas teritorijas, liudija jų asmenvardžiai, pabirę slaviškose

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Voluinėje

tokie asmenvardžiai užrašyti 6 kartus, Palenkėje – 104

(Bielske – 38, Kamenece – 6, Dorogičine – 25, Melnike

– 18, Breste – 13, Kobrine – 4), Pinske – 3, Minske – 7, LDK

Rytuose – 6 (Polocke – 1, Vitebske – 2, Smolenske – 1,

Mstislavlyje – 2) kartus. Be abejo, lietuviški yra slaviško-

se teritorijose užrašyti dvikаmieniai antroponimai *Dau-

4�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

baras (ši forma rekonstruota iš dgs.

vard. Довборовичи. Žvaigždutė

prieš asmenvardį reiškia, kad jis yra

rekonstruotas iš rankraštyje užfiksuo-

tos slaviškos formos, kuri pateikiama

skliausteliuose. Rekonstruojama tik

asmenvardžio šaknis be tėvavardi-

nės priesagos -овичъ/-евичъ arba

-ait), *Mizgaila (Мизъкгайло), *Ra-

gaila (Рогайловичъ), *Vai(k)šnoras

(Вокшнаровичъ), *Skirmantas

(Скирмонтъ), *Jogėla (Якгело),

*Švitrigaila (Свитрикгайловичъ),

*Galimantas (Кголимонтъ), *Do-

vainis (Довойновичъ), *Skirvinas

(Скирвиновичъ), *Mantautas

(Монтовтъ). Lietuviški yra ir vien-

kamieniai asmenvardžiai *Butka

(Будъко), *Stalba (Столбуновичъ),

*Giedra (Кгедройть), *Karei-

va (Корейвичъ, Корейвиная),

*Vaina (Войно, Войничъ),

*Vaidas (Войдо, Войдовая),

*Rimas (Римасевичъ), *Nor-

ka (Наръковичъ), *Tilvikas

(Тильвиковичъ) , *S iu rb la

(Сурбло, Сурбловичъ), *Šepetys

(Шепетчичъ, Шепетчиная), *Ra-

gelė (Рокгяла), *Žyga (Жикга),

*Kalnius (Kолневичъ), *Medeika

(Мядейка), *Grėbys (vns. kilm.

Кгребиса), *Putra (Путра), *Rebei-

ka (Ребейка), *Žalys (Жаль), *Me-

dus (Медусъ), *Garbas (Гарбасъ),

*Vaidila (Войдила, Войдилина,

Войдиликъ, Войделикъ), *Keva-

la (Кевъло), *Kaulys (Кавловая),

*Pigulis (Пикгуль), *Perdikas

(Пярдикъ), *Skubys (Скубисъ),

*Mažeika (Можейко), *Kul-

nius (Кульневичъ), *Kalneika

(Калнейко).

Lietuviškus asmenvardžius re-

konstruojame iš vardų ir tėvavardžių,

taip pat iš antrųjų įvardijimo narių, ku-

rie nėra nei vardai, nei tėvavardžiai

ir kurių funkcijos įvardijime nėra aiš-

kios.

Apie lietuvių karių migracijos

mastą, sprendžiant iš vardyno, kal-

bėti gana sunku. XVI amžiuje lietu-

viškus tautinius vardus iš karių var-

dyno jau buvo išstūmę kalendoriniai

krikštavardžiai, net lietuviškų žemių

karių įvardijimuose lietuviškų asmen-

vardžių pasitaikydavo retai. Lietuvių

karių ir vardai, ir tėvavardžiai jau bu-

vo krikščioniški asmenvardžiai. O iš

krikščioniškais antroponimais užra-

šyto asmens įvardijimo tautybę nu-

sakyti apskritai neįmanoma. Taigi

taip užrašyti lietuviai kariai slaviškose

žemėse apskritai lieka nepastebėti,

ieškant lietuvybės pėdsakų. Kiek lie-

tuvių ten galėjo būti XVI amžiuje – gal

šimtai, o gal ir tūkstančiai, – kalbinių

duomenų nėra.

Gyvenamąją vietą keisdavo ne

vien lietuviai kariai. Lietuvių etninė-

se žemėse randame ir rytų slavams

būdingų įvardijimų. Pvz., 1567 m.

Žemaitijoje, Raseiniuose, užrašy-

tas asmuo Василь Федоровичъ

Москвитин. Pirmasis ir antrasis

asmenvardis rodo, jog žmogus pri-

klauso Rytų krikščionių bažnyčiai,

trečiasis asmenvardis leidžia teigti,

jog jis kilęs iš Maskvos kunigaikštys-

tės. Įvardijimų su stačiatikiams (tur-

būt baltarusiams ir ukrainiečiams)

būdingais krikštavardžiais Данило,

Гришко, Григорей, Глебъ, Илия,

Борисъ taip pat užrašyta Rytų bei

Vidurio Lietuvoje.

Matyt, nebuvo sėslūs ir LDK to-

toriai. Pvz., tiurkiškas asmenvardis

Корсакъ randamas ne tik totoriams

įprastose teritorijose: 1528 m. kariuo-

menės sąraše šios šaknies asmen-

vardis yra net 16 Polocko registrų

įvardijimų.

totorių Karių lietuviŠKi asmenvardžiai

Dalis 1528 m. kariuomenės są-

rašo totorių turi lietuviškos šaknies

asmenvardžių: *Buta (Бутовичъ),

*Mantas (Монтушевичъ), *Vaikas

(Войко; vardai Vaikas, Vaikinas,

Vaikelis XVI a. buvo paplitę lietuvių

vardyne), *Sūniulis (Сунюлевичъ;

šios šaknies asmenvardžių lietuvių

vardyne neužfiksuota).

Net aštuoniuose totorių karių as-

menvardžiuose randame lietuviš-

ką priesagą -ul-, pvz., Петюлисъ,

С т а н ю л и с ъ , В а з ъ ю л ь ,

Сенюлевичъ, Янюлевичъ.

Totorių vardyno lituanizmai leidžia

spėti dalį karių kilus iš mišrių totorių

ir lietuvių santuokų. Totoriai vyrai iš

Aukso Ordos chanatų į LDK dažnai

atvykdavo vieni ir žmonas rinkdavosi

iš vietinių lietuvių ar baltarusių arba

vesdavo Maskvos belaisves.

d R . J ū R a t ė č i R ū n a i t ė■

Rankraščio lapas, kuriame yra Žy-gimanto Augusto 1551 m. spalio 19 d. privilegija Oršos pavieto bajorams, lei-džianti šeimininkauti tuščiose žemėse.

46

Kar

ybo

S iS

tor

ija

Kodėl Ši tema aKtuali Šiandien?Bendrieji karybos principai formavosi daugelį am-

žių, vienokie jie buvo burinių laivų laikais, šiek tiek

kitokie atsiradus vidaus degimo varikliams. Ginkluotė

ypač patobulėjo pradėjus naudoti paraką. Kai buri-

niuose laivuose buvo įdiegti pabūklai, jūrinė taktika

pasikeitė kardinaliai. Tai savo kailiu pajuto didžioji

ispanų armada 1571 m. prie Lepanto, kai jų didžiuo-

sius irklinius laivus tiesiog nušlavė pabūklais ginkluoti

priešininkų buriniai laivai.

Įvyko dar didesnių pokyčių, kai taktika imta nau-

doti daug plačiau, visapusiškiau.

Tačiau karyboje egzistuoja nemažai universalių

taisyklių, kurios keičiasi nedaug. Jos dažniausiai tik

adaptuojamos naujoms situacijoms.

Šiame straipsnyje, remdamiesi 10 universalių kary-

bos principų, pabandysime pažvelgti į Tsushima jūrų

mūšį, vykusį tarp japonų ir rusų karinių laivynų.

10 universalių karybos principų:

tikslo pasirinkimas ir jo išlaikymas;

moralės palaikymas;

puolamieji veiksmai;

netikėtumo faktorius;

jėgų koncentracija;

apgalvotas resursų naudojimas;

saugumas;

lankstumas;

logistika;

bendradarbiavimas.

Šie principai yra ir dabar aktualūs, nes jie apibrėžia

tuos aspektus, kuriuos būtinai turi apgalvoti kiekvie-

nas taktikos specialistas prieš pradėdamas mūšį.

istorinė situacijaPo 1895 m. Kinijos ir Japonijos karo su Japonija,

Rusija, Vokietija ir Prancūzija įsigaliojo sutartis, pagal

kurią Japonija privalėjo išvesti savo karius iš Korėjos ir

■■■■■■■■■■

Tsushimos jūrų mūšis ir karybos principai

Port Arthuro (dabar Lu-Shun) uosto. Konflikto pradžia

galima laikyti 1896 m., kai Kinija po pralaimėto karo

Japonijai sudarė karinę sąjungą su Rusija ir pagal ją

Rusijai išnuomojo Port Arthuro uostą. Japonija trak-

tavo šį veiksmą kaip tiesioginę grėsmę jos imperia-

listinei ekspansinei politikai į Azijos žemyną. Šių šalių

derybos nedavė jokių apčiuopiamų vaisių.

1904 m. vasario 8 d. japonų laivynas netikėtai tor-

pedomis užpuolė Port Arthuro uoste stovinčius Ru-

sijos Ramiojo vandenyno flotilės karo laivus. Per pir-

muosius metus rusai neteko iš viso 7 laivų: jie buvo

vienaip ar kitaip priešo išvesti iš rikiuotės, kai bandė

palikti uostą. Papildymo tais metais nesulaukta. Ant-

Japonų-rusų karo tyrinėtojų draugijos leisto žurnalo viršeli s .

47

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

puolis tapo karo pradžia.

Po to iki 1905 m. Rusijos ir Ja-

ponijos sausumos pajėgos vykdė

kovinius veiksmus Shen provincijo-

je. Tų metų kovo mėnesį generolo

A. N. Kuropatkino vadovaujamos

rusų sausumos pajėgos patyrė

nesėkmę, prarado 89 tūkst. savo

karių ir buvo priverstos pasitraukti

iš Shen provincijos. Po šio pralai-

mėjimo kelias iki Port Arthuro liko

atviras. Pats uostas dėl vadovybės

nekompetencijos ir išsikerojusios

korupcijos dar iki atvykstant pasti-

prinimui pasidavė japonams. Tuo

metu ten dar stovėjo 6 Rusijos karo

laivyno laivai.

iLgaS KeLiaS iKi tSuShimoSSmarkiai sumažėjus Ramiojo

vandenyno flotilei, Rusijos caras

Nikolajus II nusprendė išsiųsti sa-

vo Baltijos jūros karo laivų flotilę į

Port Arthurą, tikėdamasis pakeliui

nugalėti japonus ir taip perimti te-

ritorijos kontrolę.

Baltijos laivų flotilė paliko Libau

(dabar Liepoja) ir Reval (Talinas)

1904 spalio 15 d., iš viso 3 divizio-

nai. Jiems vadovavo admirolai Ro-

zhestvensky, Folkesham ir Nebo-

gatov. Jų kelionė su įvairiais nuoty-

kiais iki Tsushimos sąsiaurio truko

7 mėn. ir 12 d., nuplaukta 18 tūkst.

jūrmylių. Laive gyvenimo sąlygos

kelionės metu buvo pragariškos,

aprūpinimas prastas, karių mora-

lė kritusi (dalis vadinamųjų jūreivių

buvo tiesiog surinkti ir susodinti į

laivus kaimiečiai), vadai tarpusavy-

je konfliktavo – taip atrodė carinis

laivynas prieš prasidedant mūšiui

1905 gegužės 27 dieną.

O japonai mūšiui buvo visa-

pusiškai pasiruošę. Jų žvalgyba

nuo 1904 m. spalio konflikto tarp

Baltijos laivyno ir anglų žvejų, kai

rusai juos, dėl nuolatinės įtampos

palaikę japonų torpediniais kate-

riais, apšaudė pabūklais ir kelis

nuskandino, nuolat sekė Baltijos

laivyno judėjimą. Tada kilo tarptau-

tinis konfliktas tarp Anglijos ir Ru-

sijos, galėjęs pasibaigti karu, bet

jį pavyko išspręsti diplomatinėmis

priemonėmis. Nuo to momento

viso pasaulio spauda įdėmiai se-

kė Baltijos laivyno kelią Japonijos

link, taip atimdama netikėto už-

puolimo galimybę.

Japonai, apytiksliai žinodami

Baltijos laivyno sudėtį ir laivų tipus

bei skaičių, parengė tris atskirus

laivų divizionus ir torpedinių kate-

rių flotilę rusams pasitikti. Visus 7

mėnesius japonai, vadovaujami

admirolo Togo, treniravosi ir kūrė

planus. Jūreiviai buvo gerai pasi-

ruošę, motyvuoti ir nepervargę,

kaip rusai ilgoje kelionėje, logis-

tikai skirtos bazės išdėstytos kaip

įmanoma arčiau tikėtinų mūšio vie-

tų. O Baltijos laivyno vadas turėjo

labai nedaug informacijos apie ja-

ponų pajėgas.

mūŠio eiga1905 m. gegužės 27 d. japonų

žvalgybinis kreiseris „Shinano Ma-

ru“ aptiko rusų laivą-ligoninę „Orel“

ir sekė jį kelias valandas, kol paste-

bėjo pagrindines Rozhestvensky

pajėgas. Apie jas „Shinano Maru“

radiotelegrafu pranešė admirolui

Togo.

Togo vadovaujamas flagma-

nas „Mikasa“ pastebėjo šiaurės

rytų kursu judančius rusų laivus,

išsidėsčiusius dviem kolonomis.

Togo išsiuntė signalą telegrafu:

„Imperijos likimas priklauso nuo

šio mūšio. Tegu kiekvienas įdeda

visas pastangas!”, kirto Baltijos

laivyno kurso liniją ir apsisukęs iš-

rikiavo savo laivus paraleliai rusų

šiaurinei kolonai.

Rozhestvensky pajėgos pir-

mos atidengė ugnį. Japonų atsa-

kas paskandino pirmą rusų šiau-

rinės kolonos laivą „Oslyabya“ ir

apgadino laivus „Kniaz Suvorov“ ir

„Imperator Alexander III“. Japonų

laivai buvo gerokai aplenkę rusus,

todėl Togo nusprendė apsukti sa-

vo pajėgas ir pulti priešo kolonos

gale plaukusius laivus torpedomis.

Deja, dėl pasikeitusių oro sąlygų ir

Rusų pajėgų kelias nuo Baltijos jūros iki Tsushimos sąsiaurio.

4�

Ka

ryb

oS

iSto

rij

adūmų, kylančių iš degančių laivų, Togo prarado vizu-

alinį kontaktą su Baltijos laivynu. Pats Rozhestvensky

dėl sužeidimų iš flagmano „Kniaz Suvorov“ (nusken-

do pataikius torpedai) evakuotas į laivą „Biedovy“.

Prieš saulei nusileidžiant nuskendo dar du Baltijos

laivyno laivai: „Alexander III“ ir „Borodino“(liko gyvas

tik vienas žmogus).

Naktį pagerėjus orui Togo davė įsakymą torpedi-

nių laivų flotilei atakuoti vėl aptiktus rusų laivus. Abie-

jų pusių naktiniai susidūrimų nuostoliai – po 3 laivus

abiejose pusėse. Nebogatovo vadovaujama likusi

Baltijos laivyno laivų grupė išgyveno naktį, bet kitą

rytą buvo apsupti ir pasidavė. Iš apsupties išsiveržė

tik kreiseris „Izumrud“, jis vėliau sėkmingai pasiekė

Vladivostoką. Tos pačios dienos vakarą pasidavė ir

laivas „Biedovy“, gabenęs sužeistą admirolą Rozhes-

tvensky.

Mūšio statistika: Japonija paėmė apie 6 tūkst. rusų

karo belaisvių; žuvusių ir sužeistų santykis – rusai 10

(apie 5 tūkst.) : japonai 1. Be to, rusai neteko beveik

visų laivų, tik keli pabėgo į neutralius uostus ir buvo

internuoti.

taKtinis mūŠio įvertinimasAbi pusės skirtingai ruošėsi šiam mūšiui. Taktiniai

sprendimai bus vertinami, remiantis straipsnio pra-

džioje išdėstytais karybos principais.

tiKSLo PaSirinKimaS ir jo išLaiKymaSRusija. Išvykstant Baltijos laivyno pagrindinis

tikslas buvo susigrąžinti Ramiojo vandenyno rytinės

dalies kontrolę ir sustiprinti Port Arthure esančias Ru-

sijos karinio laivyno pajėgas. Artėjant link Tsushima

sąsiaurio paaiškėjo, kad Port Arthuras pateko į japonų

rankas, todėl tikslas buvo pakeistas – bet kokiu būdu

pasiekti Vladivostoką su kaip įmanoma mažesniais

nuostoliais, o susidūrus su priešu pirmiausia apginti

aprūpinimo laivus. Viso mūšio metu tikslas buvo išlai-

kytas, nors rusai galiausiai buvo priversti pasiduoti.

Japonija. Jų tikslas buvo neleisti Baltijos laivynui

pasiekti Vladivostoko. Viskas įgyvendinta puikiai, net

patys japonai nesitikėjo tokios sėkmės.

moralės palaiKymasRusija. Moralinis pasirengimas – viena iš silpnųjų

Baltijos laivyno vietų. Kaip minėta, tik dalis karių buvo

profesionalai, kiti tiesiog iš kaimų surinkti valstiečiai,

nieko bendra neturintys nei su karyba, nei su jūra.

Laivuose disciplina ir karinė dvasia buvo pakrikusi,

įgulos išvargusios, nemotyvuotos. Taupant resursus,

mokymų pakeliui rengta mažai. Žmones dėl prastų hi-

gieninių sąlygų kankino ligos. Be to, moralė labiausiai

krito dėl to, kad Rusija pralaimėdavo mūšį po mūšio

sausumoje, o tokios žinios laivus pasiekdavo, kai jie

sustodavo kitų šalių uostuose. Įgulas slėgė pralaimė-

jimo nuotaikos.

Japonija. Karinis laivynas atsakingai ruošėsi mū-

šiui nuo pat karo pradžios. Tam ypač pasitarnavo kie-

ta Togo ranka. Disciplinuoti ir gerai parengti kariai

nestokojo treniruočių. Svarbiausia, kad jie matė tame

kare prasmę, taip pat jų moralę kėlė sausumos pajėgų

laimėjimai, ypač Port Arthuro užėmimas dar iki prasi-

dedant Tsushima mūšiui.

PuoLamieji veiKSmaiRusija. Rusai, perplaukę Tsushima sąsiaurį, nebe-

turėjo kelio atgal (angl. Point of no return), o jų tikslas

nebuvo patiems vykdyti puolamuosius veiksmus, nes Mūšio eigos schema.

4�

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

logistika ir pastiprinimas Japonijos

jūroje buvo neįmanomi. Be to, dar

reikėjo apsaugoti ir aprūpinimo lai-

vus, kurių eigos greitis buvo gero-

kai mažesnis nei kovinių, o tai su-

mažino manevringumo ir formuo-

čių keitimo galimybes.

Japonija. Japonai, būdami ne-

toli savųjų krantų, galėjo pasirink-

ti, kada, kokioje vietoj ir kaip pulti

rusus, taip pat kaip išdėstyti savo

pajėgas, nes rusai, jei būtų galėję,

būtų nesivėlę į kovinius veiksmus.

Togo labai gerai išnaudojo torpe-

dinius katerius, nuolat laikydamas

Rusijos jūreivius įsitempusius, iš-

vargusius, vertė eikvoti amuniciją.

Togo kaitaliojo koncentruotus sun-

kiųjų laivų puolamuosius veiksmus

su torpediniais antpuoliais. Rusų

laivai galėjo tik atsišaudyti: jie buvo

per lėti dėl savo senumo ir pakrau-

to anglių kiekio (reikėjo pasiekti

Vladivostoką), todėl toje situacijo-

je vienintelė galimybė išsigelbėti

buvo koncentruota gynyba.

netiKėtumo faKtoriusRusija. Rusai tikėjosi, kad jei

mūšis įvyks, tai jis prasidės siau-

riausioje sąsaurio vietoje prie Tsu-

shima salos, todėl japonų pasiro-

dymas ten staigmenos nesukėlė.

Netikėtumo faktorius dažniausiai

naudojamas per pirmąjį puolimą

arba puolant toje vietoje, kur prie-

šas nelaukia. Rusų veiksmus labai

ribojo prastas vadovavimas ir pa-

senusi ginkluotė.

Tiesa, admirolui Togo rusai

galėjo pateikti staigmeną, jei būtų

apiplaukę Japonijos salas iš rytų,

bet jis užsitikrino, kad jei Baltijos

laivynas taip būtų ir padaręs, ten

jų būtų laukę paruošti minų laukai

ir informatorių bei kranto artilerijos

postai, nes norint pasiekti Vladivos-

toką, bet kokiu atveju tektų kirsti

kitą sąsiaurį – Le Perouse, Japoni-

jos šiaurėje. Tos priemonės, kaip

Togo tikėjosi, būtų pristabdžiusios

rusus, o tada juos būtų pavijusios

pagrindinės Japonijos karo laivyno

pajėgos, išdėstytos prie Tsushima

salos.

Japonija. Vienintelė staigme-

na, kurią Baltijos laivynui pateikė

Togo, buvo toliašaudė artilerija.

Japonai galėjo pasiekti rusus iš

ilgesnio nuotolio nei rusai juos, to-

dėl, kad išlygintų mūšį, rusai buvo

priversti artintis, o tai sukėlė tik dar

daugiau bėdų, nes tada juos galė-

jo pasiekti ir trumpesnio šaudymo

nuotolio japonų pabūklai. Torpe-

dinių laivų flotilės pasirodymas

rusams taip pat didesnės bėdos

nepridarė, jie tiesiog išjungė navi-

gacines šviesas ir apšaudė per arti

prisiartinusius priešus.

jėgų KoncentracijaRusija. Jėgų koncentracija per

visą mūšį liko Togo pusėje. Ru-

sams teko padalyti savo pajėgas

į dvi dalis, kad galėtų apsaugoti

aprūpinimo laivus, todėl pirmoje

mūšio dalyje dalyvavo kur kas ma-

žiau rusų laivų, nei jų iš viso buvo.

Būdami vienoje krūvoje admirolo

Rozhestvensky laivai galėjo su-

duoti daug stipresnį atkirtį priešui,

nei išskaidyti, o po pirmųjų nuos-

tolių atsiradusias skyles jau buvo

per vėlu lopyti.

Japonija. Admirolas Togo taip

pat padalijo savo pajėgas į dvi da-

lis, bet jas išdėstė taip, kad išlaiky-

tų didelę sunkiųjų laivų artilerinės

ugnies koncentraciją vienoje vie-

toje, o prireikus išsikviestų torpe-

dinių laivų flotilę, jei reikėtų priešą

užpulti iš flango arba skubiai trauk-

tis. Taip pat skirtingai nei rusai, ja-

ponai pirmojo puolimo metu suge-

bėjo išlaikyti tvarkingą linijinę for-

muotę net ir netekę kelių laivų dėl

apgadinimo, o rusams to padaryti

nepavyko pritrūkus patirties.

apgalvotas resursų nauDojimaSRusija. Rusai šio principo iš-

vis nenaudojo. Perkrauti anglimi

laivai prieš įplaukdami į Tsushi-

ma sąsiaurį jau buvo praradę dalį

savo kovinio potencialo, taip pat

Rusijos kreiseris „Aurora“.

�0

nepagrįstas atskirų rusų laivų heroizmas bandyti vie-

niems pulti koncentruotas japonų pajėgas tik įrodo

aukščiausios vadovybės nekompetetingumą. Mūšio

metu rusai net nebandė persigrupuoti. Aiškiausiai šį

dalyką atspindi tai, kad admirolas Rozhestvensky per

mūšį davė tik vieną įsakymą – atidengti ugnį. Po šio

įsakymo pajėgų kontrolės neliko, visi tiesiog sekė fla-

gmaną ir darė tai, ką darė jis arba dar blogiau – rodė

nepagrįstą savo iniciatyvą.

Japonija. Japonai, nors mūšiui su rusais buvo iš-

rikiavę beveik visus savo laivus, griežto vadovavimo

dėka sugebėjo juos išlaikyti ten, kur jų labiausiai rei-

kėjo, ir kartu išnaudoti tai, jog jie kariavo netoli savo

karinių bazių, kur galėjo skubiai atlikti remontą ir pa-

sipildyti atsargų.

SaugumaSRusija. Saugumas turi kelias puses. Pirma, žval-

gybinė informacija, kuri suteikia daugiau galimybių

pasiruošti galimiems netikėtumams, antra, fizinis sau-

gumas mūšio metu. Rusai išpildė tik antrąjį – saugojo

savo aprūpinimo laivus. Jokios žvalgybinės informa-

cijos apie japonų pasirengimą jie neturėjo, o tai la-

bai komplikavo galimybes įvesti netikėtumo faktorių

į mūšį.

Japonija. Japonai išpildė abu faktorius. Jų žval-

gyba sekė Baltijos laivyno judėjimą po visą pasaulį

ir laiku informuodavo Togo, kad šis galėtų padaryti

atitinkamas išvadas. Taip pat antroji saugumo dalis

– torpedinių laivų flotilė – visada buvo pasiruošusi įsi-

traukti į mūšį, jei įvyktų nenumatytų dalykų ir reikėtų

apginti besitraukiančius. Tankiai išdėstyta kranto ar-

tilerija taip pat galėjo apsaugoti grįžtančiuosius nuo

persekiojimo.

LanKStumaSRusija. Admirolas Rozhestvensky turėjo ribotas

galimybes taikyti lankstumą, dėl šios priežasties jis

dar prieš mūšį davė įsakymą, kad išėjus iš rikiuotės

vienam ar kitam laivui, jie elgtųsi savo nuožiūra: vytųsi

pagrindinę koloną, jungtųsi prie antrosios ar atskirai

stotų į mūšį.

Japonija. Admirolas Togo griežtai vykdė savo pla-

ną, o lankstumą pademonstravo panaudodamas tor-

pedinius laivus, nes jiems daug įtakos turėjo prastos

oro sąlygos, ypač bangų aukštis.

Ka

ryb

oS

iSto

rij

a

Japonų minėto karo laikraštis .

Tipinis XX a. pradžios karo laivo brėžinys.Japonų karo laivo „Asama“ įgula.

��

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

LogiStiKaRusija. Su pagrindinėmis pajė-

gomis plaukė du laivai-ligoninės,

keli aprūpinimo laivai ir vienas re-

montuotinas laivas. Labiausiai ru-

sus vargino anglis, nes norėdami

kuo toliau nuplaukti po pasipildy-

mo, rusai krovė anglį kur pakliu-

vo, net ant denio ir į gyvenamąsias

patalpas. Be to, prieš pat mūšį jie

beveik neturėjo šviežio maisto.

Japonija. Japonai, būdami ne-

toli savų kranto bazių, logistikos

problemų neturėjo.

benDraDarbiavimaSRusija. Baltijos laivyno tarpusa-

vio bendradarbiavimas baigėsi, kai

buvo nuskandinti pirmieji trys dideli

laivai, o admirolas Rozhestvensky

sužeistas. Kaip minėta anksčiau,

išsiderinus formuotėms, nemažai

rusų laivų veikė pavieniui. Antro-

ji kolona, nedalyvavusi pirmame

mūšyje, net šiam neįpusėjus nu-

sprendė veikti savarankiškai – toks

buvo admirolo Nebogatovo tikslas,

t. y. stengtis pasiekti Vladivostoką,

išvengiant mūšio. Galiausiai svar-

bu paminėti komunikaciją. Mūšio

metu ji buvo labai ribota: vizualinė

dėl to, kad per dūmus ir didelę lai-

vų grūstį sunkiai sekėsi įžiūrėti vė-

liavas, o semaforas veikė prastai.

Japonija. Priešingai nei rusai

Togo sugebėjo kontroliuoti savo

laivus, o nesupratusius perduo-

damos informacijos kitais būdais

grąžindavo į formuotę. Tik veik-

dami ne padrikai ir laikydamiesi

nurodymų, japonai išlaikė didelį

efektyvumą, kurio dėka nuostoliai

jų pusėje, palyginti su rusais, buvo

itin maži.

ePiLogaSJAV jūrinės karinės taktikos te-

oretikas Mahan apibrėžia tris ka-

rinio laivyno panaudojimo būdus

kare:

Karinio laivyno buvimas konflik-

to rajone (angl. Fleet-in-being), kai

priešas nėra nugalėtas ir vien jo ka-

rinių laivų buvimas netoliese (net ir

uoste) gali priešininkui sukelti pro-

blemų, nes jis turi nuolat laikyti dalį

savo pajėgų paruoštų, kad pajėgtų

priešininką kontroliuoti.

■

Jūrinė blokada (angl. Naval

Blockade), kai siekiama neleisti

jokiems priešo laivams išplaukti

iš savo uostų arba kitiems į juos

įplaukti.

Lemiamas mūšis (angl. Decisi-

ve Battle), kai siekiant dominuoti

yra stengiamasi sunaikinti priešo

karinį jūrų laivyną. Tsushimos jūrų

mūšis yra vienas iš lemiamo mūšio

pavyzdžių.

Nors Tsushima jūrų mūšis vy-

ko daugiau kaip prieš šimtą metų,

šiandieninė artimos kovos taktika

ne itin skirtųsi. Svarbu nepamirš-

ti, kad atsiradus priešlaivinėms

raketoms ir lėktuvams, kariniams

laivams vis viena gali tekti susidur-

ti akis į akį. Tada būtų prisiminta

senoji ir daug kartų išbandyta tak-

tika. Yra daug niuansų, kurie nesi-

keičia. Štai keletas pavyzdžių: ge-

riau yra šaudyti į priešą, kai saulė

yra už nugaros, svarbu apšaudo-

mą laivo bortą saugoti nuo bangų

poveikio, jei pramušos atsiranda

virš vaterlinijos, t y. išlaikant laivą

tokiu kursu, kad pažeistas bortas

būtų pavėjui, naudoti maskuotę ir

apgaulingus manevrus. Visa tai yra

laivų grupės vado vaidzuotės ir iš-

silavinimo klausimas. Tik svarbu,

kad jis ir jo pajėgos stotų į mūšį

visiškai pasiruošusios. Sėkme pa-

sitikėti mūšyje nevalia. Vienintelis

ryškesnis pasikeitimas, palyginti

su praėjusio šimtmečio pradžios

kovos forma, yra trijų dimensijų ka-

ro atsiradimas: ore, virš vandens ir

po vandeniu, o ne techninės nau-

jos ginkluotės galimybės, nes net

ir turint visa tai, žmogiškasis fak-

torius išlieka svarbiausias. Be iš-

manymo, kaip panaudoti turimas

priemones, laimėti neįmanoma.

ltn. ReMigiJus zaBiela

■

■

■Japonų kreiseris „Tokiwa“.

�2

Durtuvas mūšio lauke

„... nuKauna Kelis – iŠgąsdina visus...“ (gen. dž. s. patonas apie durtuvą)

Kiekvienas ginklas pasižymi jam būdinga išvaizda ir

savybėmis, kurios palaipsniui suformuoja tik jam įprastą

įvaizdį. „Ginklo aura“ – ne mistika, o kolektyviškai sukur-

tas prasminis laukas, kuriame glaudžiai susijusi mūšių

atmintis ir jose patirtos emocijos ir išgyvenimai – daž-

nai labai stiprūs ir prieštaringi. Tai nenuostabu: ginklo ir

žmogaus santykis labai asmeniškas. Daugeliui kariškių

galbūt pažįstamas ir „susipažinimo“, ir „bendravimo“ su

nauju ginklu jausmas. Besiformuojantis požiūris į „mū-

šio bičiulį“ gali talpinti savyje labai plačią apibūdinimų

skalę: nuo paniekinamo iki švelniai ironiško ar baimingai

pagarbaus. Ko gero visi pritars, kad kalavijas yra „taurus

ir kilmingas“ ginklas, durklas dažnai sutapatinamas su

klasta, kai kuriems šaunamojo ginklo modeliams irgi pri-

skiriami atskiri tik jiems būdingi „kaprizai“ ar „įnoriai“.

Durtuvas iš visos ginklų šeimos išsiskiria prieštarin-

giausiais vertinimais. Nepaisant to, kad karybos istori-

joje jis užsiangažavo kaip „paskutinio šanso“ ginklas ir

išgelbėjo ne vieną gyvybę, reikia prisiminti: kiekvienas

tokiu būdu likęs gyvas karys dažnai sunkiai ir nenoriai

prisimena tą faktą, kad tai buvo pasiekta kitos gyvybės

kaina.

Mūšio lauko realybė negailestinga. Todėl durtuvas,

kaip ir bet koks kitas karui skirtas įrankis, negali būti

vertinamas kaip „nehumaniškas“. Nepaisant to, toks

vertinimas plinta – galbūt todėl, kad karas tampa vis

virtualesnis, o priešus skiria vis didesnė distancija – ir

fizinė, ir psichologinė.

Galima pasiteirauti: ar šiuolaikinis karas, kuriame

nėra vietos asmeniškumams, iš esmės „humaniškes-

nis“? Tikriausiai ne. Žmonių aukos neišvengiamos nė

viename kare, tik „technologizuotas“ jo variantas leidžia

nematyti jų iš betarpiškai mažo atstumo, kaip durtuvų

mūšyje. Durtuvas neleidžia būti „anonimišku“. Bet tenka

prisiminti, jog netolimoje praeityje nebuvo pasirinkimo ir

tekdavo kovoti vyras prieš vyrą, „akis į akį“. Durtuvų kau-

tynės šiuo atveju buvo gyvybės ar mirties reikalas.

Šiame straipsnyje nebus siekiama paveikti skaitytoją

emocingomis memuarų ištraukomis. Deja, grožinė li-

teratūra tikriausiai jau suformavo ir įtvirtino požiūrį, jog

durtuvų kautynės – tai kažkas patologiško ir pasišlykštė-

tino. Kita vertus, auorius visiškai neketina garbstyti vieno

žinomo karvedžio posakio apie „kvailą kulką ir šaunuolį

durtuvą“. Tiesiog galima tikėtis, kad pažintis su šio gin-

klo atsiradimu ir jo vaidmeniu karyboje leis pažvelgti į jį

mažiau emocingu, dalykiškesniu žvilgsniu.

...ir šautuvaS, ir ietiS...Durtuvo, Europos karybos tradicijoje dažniausiai

vadinamu iš prancūzų pasiskolintu terminu „bayonet“,

atsiradimo pradžia siejama su pietų Prancūzijos miestu

Bajonu (Bayonne). Teigiama, kad XVII a. viduryje vieno

karinių konfliktų metu šio miesto gynėjai, išnaudoję pa-

rako ir šaudmenų atsargas, įstatė savo peilius tiesiog į

muškietų vamzdžių žiotis ir atakavo puolantį priešą. Šis

spontaniškas veiksmas, o gal ir iš anksto sumanyta ka-

rinė gudrybė laikytina svarbiu karybos istorijos momen-

tu, nulėmusiu tam tikrą šaltųjų ginklų renesansą ar bent

neleidusiu jiems nunykti, kai mūšiuose vis labiau ėmė

vyrauti šaunamieji ginklai. Nepertraukiama keliomis ei-

lėmis išsidėsčiusių muškietininkų ugnis kompensavo šių

ginklų netobulumą, bet jei priešui pavykdavo prasivežti

pro gana nedidelę – apie šimto metrų – šūvio nuotolio

distanciją, muškieta tapdavo praktiškai nepanaudojama.

Reikia manyti, jog zovada lekiančiai sunkiajai raitijai tą pa-

daryti nebuvo itin sunku. Šią problemą bandyta spręsti,

aprūpinant muškietininkus kotiniais ginklais. Paprastai

naudotos žmogaus ūgio neviršijančios alebardos, ku-

gin

Klu

otė

s iS

tor

ija

�3

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

rios tiko ir kaip atrama šaunamajam

ginklui, ir artimam mūšiui. Didžiau-

sia šio metodo yda tenka laikyti tą

aplinkybę, kad stojus į artimą kovą,

kotinį ginklą neišvengiamai tenka pa-

imti abiejomis rankomis; tokiu atveju

muškietą (ar lengvesnę už ją fuzėją)

tenka numesti. Todėl šaulius bandyta

pridengti pikinieriais – jų ietys sustab-

dydavo puolančiųjų gretas; nutrūkus

puolimui, buvo nesunkiai įmanoma ir

kontratakuoti.

Pirmieji durtuvai, nepaisant jų

primityvumo, buvo greitai įvertinti: jų

panaudojimas leido ekonomiškiau

paskirstyti žmogiškuosius resursus

mūšyje, sujungiant į vieną dvi ka-

riuomenės rūšis. Netrukus atsikra-

tyta paskutinio trūkumo: sugalvotas

durtuvo tvirtinimas iš šono, paliekant

šautuvo vamzdį atvirą. Padidėjus

greitošaudai, toks sprendimas buvo

didelė moralinė paspirtis šauliams,

kurie galėjo patys artėti prie priešo

dengiami pirmiau artilerijos ugnies,

paskui jį apšaudydami patys, o po

to iškart pulti jį durtuvais. Tokioms

kautynėms reikėjo pulti rikiuote, ma-

žai kuo besiskiriančia nuo antikos

laikais naudotos ietininkų falangos.

„Taktinis žaidimas“ ugnies galia ir

greitu manevravimu tapo daugelio

XVIII a. karvedžių koziriu. Linijinėse

kautynėse durtuvas kaip paskutinis

mūšio akcentas lėmė daugelį per-

galių. Kai kurių karvedžių koncep-

cija kuo greičiau primesti priešingai

pusei durtuvų kautynes paaiškinama

ne tiek jų genialumu, kiek racionaliu

noru kuo greičiau užbaigti mūšį, ne-

leidžiant ilgo susišaudymo, skatinan-

čio karių savisaugos instinktą ir slopi-

nančio „puolamąją dvasią“. „Durtuvų

taktikai“ tapus kariuomenės įvaizdžio

dalimi, priešo kariai, dar prieš mūšį ži-

nodami apie būsimas durtuvų kauty-

nes, tapdavo labiau demoralizuoti.

baisesnis už KulKą?Panašu, kad net tuo metu pra-

dėjo ryškėti nevienodos durtuvo pa-

naudojimo galimybės. Skirtingai nuo

glaudžiomis gretomis išsirikiavusių

didele rikiuote puolančių šaulių, di-

desnę „judesio laisvę“ panaudoti

durtuvą turėjo elitiniais tuomet laiko-

mi padaliniai.

Grenadieriai, paprastai pralauž-

davę sudėtingiausius gynybos ruo-

žus, pirmiausia apmėtydavo priešą

dagtinėmis granatomis; šis kovos

būdas reikalavo didesnių tarpų ri-

kiuotėje. Tuo pačiu tai įgalino plačiau

išnaudoti artimos kovos veiksmų pa-

naudojimo galimybes, iš jų ne tik dū-

rius durtuvu, bet ir smūgius šautuvo

buože, kurie vis dėlto buvo laikomi

ne tokiais „garbingais“. Minimas

atvejis, kai grenadieriai, norėdami

paniekinti jų manymu bailų priešą,

nusprendė „negadinti durtuvų“ ir

naudojo tik buožes.

„Durtuvo meistrais“ buvo laikomi

ir jėgeriai, kurių maži padaliniai ga-

lėdavo netikėtai pasirodyti netikė-

čiausioje priešui vietoje ir atakuoti jį

iš flango. Taktika darėsi vis dinamiš-

kesnė, padaliniai ėmė manevruoti ne

ištisine linija, o išskaidytomis rikiuo-

tėmis. Atrodytų, tokiomis sąlygomis

primesti priešininkui artimas kauty-

nes turėjo tapti paprasčiau, bet didė-

janti ugnies kaunamoji galia pradėjo

stumti durtuvą į antrą planą.

Dar prieš Napoleono karų pra-

džią išaiškėjo, jog durtuvas nėra

jau toks „kruvinas“ ginklas, kokiu jį

priimta laikyti. Pavyzdžiui, prancūzų

karo invalidų sužeidimų apyrašuo-

se minimi tokie sužeidimo aplinkybių

duomenys:

nuo šautuvų – 71,4 proc. sužei-

dimų;

nuo kardų – 15,8 proc.;

nuo artilerijos – 10,00 proc.;

■

■■

nuo durtuvų – 2,8 proc.

(1715 m. duomenys)

Palyginkime ir panagrinėkime

puse amžiaus vėlesnius duome-

nis:

nuo šautuvų – 69 proc.;

nuo kardų – 13 proc.;

nuo artilerijos – 14 proc.;

nuo durtuvų – 2 proc. sužeidi-

mų.

Tą patį skaičių (2 proc.) mini ir

prancūzų karo chirurgas D. J. Larrey

savo tyrinėjimų medžiagoje XIX a.

pradžioje. „Paskubėjus į ateitį“, ga-

lima pateikti XX a. pradžios (rusų ir

japonų karo) statistiką, kur sužalo-

jimai šaltaisiais ginklais – kardais,

kavalerijos ietimis ir durtuvais – šiek

tiek viršijo tik pusę procento visų su-

žeidimų. Žinoma, oponentams pa-

liekama laisvė teigti, jog iki tol, kol

„žodį tardavo durtuvas“, „klausytojų

auditoriją“ praretindavo kaunamąją

galią turintys ginklai… Kad ir kaip

būtų, šie skaičiai liudija ne vien didė-

jančią vis modernėjančių šaunamų-

jų ginklų reikšmę kare, bet slepia ir

„humaniškesnį“ šios specifinės ko-

vos aspektą, kurį reikėtų paminėti.

Buvo pastebėta, jog dauguma su-

žeidimų durtuvu teko į kairiąją kūno

pusę (liemens sritį ar galūnes). Tai

paaiškinama ne tik šautuvą laikančio

žmogaus stovėsena (3/4 šonu vieni

į kitus stovintys priešininkai laikytini

lygiaverčiais), bet tuo, kad durtuvų

kautynėse vienas pagrindinių fakto-

rių nugalėti yra ne tiek technika, kiek

puolimo veržlumas ir psichologinis

priešininko spaudimas. Tas, kas bu-

vo demoralizuotas pirmas, paprastai

nesąmoningai dar labiau pasisuka

šonu ir susigūžia, labiau atsideng-

damas, prarasdamas judesio laisvę

bei situacijos kontrolę; padėtis dar

labiau komplikuojasi, jei pradeda-

ma trauktis. Tuo tarpu į pasisukusį

■

■■■■

�4

ir besirengiantį trauktis taikinį puolančiajam instinktyviai

tampa dar lengviau atlikti dūrį durtuvu.

XIX a. galima laikyti sunkių durtuvo išbandymų lai-

kotarpiu. Ir anaiptol ne dėl intensyvaus jo panaudojimo

mūšiuose ar tuo labiau su tuo susijusio psichologizmo

– tuometinė „karo mašinos“ struktūra buvo per grubi to-

kiai sąvokai. Priežastis buvo apčiuopiamesnė ir raciona-

lesnė. Industrinė revoliucija įgalino ne tik padidinti ginklų

kiekį, bet ir žymiai pagerinti jų technines charakteristikas.

Greitošauda, šūvio atstumas ir taiklumas – šios savybės

pamažu vertė atsisakyti durtuvų atakų, priešingu atve-

ju jos būtų tapusios savižudiškomis. Daugelio valstybių

kariuomenės, iki tol garsėjusios beatodairišku noru „su-

vesti“ mūšį į durtuvų kautynes, pradėjo jo atsisakyti. Karių

pažintis su durtuvu vis dažniau apsiribojo dviem rikiuotės

komandomis „durtuvus uždėk“ ir „durtuvus nuimk“ bei

kaip rudimentinis buvusio „kariško šaunumo simbolis“

sargybos postuose, paraduose ir iškilmingose rikiuo-

tėse. Aišku, būta ir išimčių. Pavyzdžiui, patyrusio fech-

tuotojo P. Lingo dėka Švedijos Karališkojoje centrinėje

gimnastikos akademijoje XIX a. trečiajame dešimtmetyje

buvo organizuoti durtuvų kovos kursai, pasižymėję sava

įdomia specifika, tačiau tuo metu Švedija nebuvo lyderė

karybos srityje. Išimtis patvirtino taisyklę.

„mažasis durtuvo renesansas“1856 m. Anglijoje buvo išleista nedidelė – tik 36 pusla-

pių – britų karininko R. Bertono „Pilna pratimų su durtuvu

sistema“ („A Complete System of Bayonet Exercises“).

Jos pasirodymą galima sieti su atgimstančia tendencija

vėl padaryti durtuvą pilnateisiu mūšio lauko dalyviu. Ne-

galima sakyti, kad Bertono brošiūra buvo kažkas naujo

– jau XVII a. pabaigoje Europoje būta metodinės literatū-

ros šia tema: pavyzdžiui, olandų „27 straipsniai”, kuriuos,

beje, vertė, perleido ir pritaikė savų karių rengimui ir kitos

valstybės. Minima, jog durtuvų kovos diegimu asmeniš-

kai domėjosi Petras I (rusiškos instrukcijos parengtos

pagal olandų statutą 1700 m.), o švedų karaliaus Karolio

XII paliepimu veiksmai su durtuvu buvo patobulinti – mini-

ma, kad švedai turėjo savą artimos kovos „manierą“ – pa-

našu, kad kartu su durtuvu buvo naudojama rapyra.

Tačiau grįžkime į XIX a. antrąją pusę. Bertono pasiūly-

mai pačioje Britanijos kariuomenėje entuziazmo nesukė-

lė, pats autorius netgi gavo nuobaudą už neva netiesio-

ginę esamos kariuomenės tvarkos kritiką. Užtat knygelė

tapo paklausi ir skaitoma „kontinente“: didelę Bertono

brošiūrų siuntą užsisakė, pvz., Prūsijos kariuomenė... Tik

po keleto metų tuometinės Britanijos gynybos ministe-

rijos pareigūnai, nagrinėdami Krymo karo klaidas įverti-

no, kokie nekompetentingi pasirodė durtuvų kautynėse

britai (likimo ironija, bet rusai po šio karo padarė tokias

pat išvadas ir skubiai ėmė svarstyti klausimą, kaip karinė-

se mokymo įstaigose padidinti „monitorių“ – fechtavimo

dėstytojų pavaduotojų – skaičių).

Taigi, aplinkybės lėmė, kad Bertono vadovėlis su

nežymiais pataisymais tapo būtina mokomąja priemo-

ne britų kariuomenėje. Kai kurie šaltiniai nurodo, jog iki

Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Europoje neatsirado

nė vienos kariuomenei skirtos instrukcijos, kuri nebūtų

rėmusis šiuo pirminiu šaltiniu. Kai ką ta tema bandė ra-

šyti ir profesionalūs fechtuotojai, tačiau jų indėlis į durtu-

vų kovos sritį ginčytinas. Neminint smulkesnių detalių,

reikia prisiminti, jog akademinis fechtavimas, kai pėdos

yra nutolusios palyginti nedaug viena nuo kitos, o stovi-

ma išsitiesus dešiniu šonu į priešininką, labai skiriasi nuo

dviem rankomis laikomo sunkoko šautuvo valdymo, kai

tenka stovėti atsisukus daugiau kairiuoju šonu (didesnė

dūrio į širdies plotą rizika!).

Keistas požiūris į durtuvą ir jo panaudojimą išsivys-

tė JAV. Iš pradžių buvo laikomasi tradicinės metodikos,

tačiau fechtavimo durtuvu bazė greitai „persiorientavo“:

mokymas buvo pradėtas grįsti ne kotinio duriančio ginklo

principais, o... boksu. Tuo paaiškinamas ir iki šių dienų

išlikęs jūrų pėstininkų korpuse naudojamas specifinis

„fechtavimasis“ lazdomis su paminkštintais galais. Nors

jie neva turėtų imituoti šautuvo durtuvą ir buožę, greičiau

tai „prailgintos rankos su bokso pirštinėmis“. Bet dera

paminėti, kad amerikiečiai atmetė daug kur įsišaknijusį

stereotipą, kilusį iš prancūziškosios fechtavimo rapyra

mokyklos, jog pagrindinis ginklo panaudojimo metodas

yra dūris. JAV durtuvo mokykla (šis terminas sąlyginis)

įprasta mokymo dalimi padarė ir trumpus kirčius-pjovi-

mus. Tokios technikos galbūt nėra racionalios meistriškai

atlikto žaibiško dūrio požiūriu (jas atlikti reikia daugiau lai-

ko, be to, amplitudinio mosto metu labiau atsidengiama),

tačiau nunykus fechtavimo meistriškumui, toks metodas

leido išmokyti didesnį skaičių žmonių per palyginti trumpą

laiko tarpą. Be to, amerikiečiai po Antrojo pasaulinio karo

daug ką perėmė ir iš japonų durtuvų kautynių elementų,

besiremiančių savita tradicija, apie kurią bus užsiminta

vėliau.

Tad teorinis pagrindas, grindžiantis durtuvo panau-

dojimą kintančios karybos sąlygomis buvo gana sėkmin-

gas. Kaip jis pasiteisino praktikoje?

gin

Klu

otė

s iS

tor

ija

��

KA

RD

AS

20

07

m.

birž

elio

Nr.

3 (

42

6)

tarp triumfo ir nuoPoLioMemuaruose apie Pirmąjį pasau-

linį karą durtuvų kautynės dažniau-

siai aprašomos su siaubu. Kaip tik

tai ir rodo, jog ši kautynių rūšis bu-

vo daugiau desperatiška ir privers-

tinė nei motyvuota. Vadinamosios

„tranšėjų reidų“ komandos ankštai

apkasų kovai veikiau pasirinkdavo

savadarbį smogiamąjį ginklą, pvz.

savotiškas „apkasų kuokas“, nei

naudodavo durtuvus. O atviroje vie-

toje „psichologinį spaudimą“, kuris

buvo neatsiejamas durtuvų atakos

bruožas, tapo nesunkiai įmanoma

„užgesinti“ pakankamu šaudmenų

ir granatų kiekiu. Fronto gyvenime

durtuvas absoliučiai didžiąją laiko

dalį tarnavo kaip buitinis įrankis. Lo-

giškas paaiškinimas gali būti toks:

žmogaus individualumas ir savivoka

„modernybės laiktarpio“ metu tapo

pranašesni už bendruomeniškumo ir

kolektyvinius instinktus, todėl ši kau-

tynių rūšis jau nebegalėjo būti tokia,

kaip prieš porą šimtmečių rekrūtų

kariuomenėse. Bet ar tai reiškia, kad

durtuvų kovai negalima suteikti nau-

jo turinio?

Gali būti, kad veteranai, po karo

tapę kovinio rengimo instruktoriais,

iš naujo įvertino nepanaudotas dur-

tuvo galimybes, ypač individualų jo

panaudojimą. Stiprėjantis valstybi-

nio nacionalizmo jausmas, dažnai

suprantamas kaip šovinizmas, ska-

tino rengtis „totaliniam karui“. Dau-

gelyje valstybių parengimas durtuvų

kautynėms tapo savaime supranta-

ma pasirengimo jam dalimi.

Didžiausi pasiekimai kovos su

durtuvu srityje lydėjo autoritarinių ir

totalitarinių valstybių kariuomenes.

Nieko keisto, nes suabsoliutintos

idėjos turėjo būti įkūnytos bet kokio-

mis priemonėmis – iš jų ir durtuvais.

Bet atmetus politinį aspektą, me-

todiniai ir techniniai patobulinimai

durtuvo įvaldymo srityje palyginus

su liberalesnėmis šalimis buvo aiš-

kiai didesni.

Pavyzdžiui, SSRS, kur durtuvų

kautynes bandyta traktuoti kaip tai-

komojo sporto rūšį, buvo įkurta net

durtuvų kovos federacija, vyko spor-

tinės varžybos, kurių dalyviai dėvėjo

fechtavimo šalmus ir liemens apsau-

gas. Karių parengimui buvo naudo-

jami įvairūs treniruokliai, parengtos

metodinės priemonės, kuriose buvo

pateikti ne tik standartiniai kovos su

durtuvu veiksmai, bet ir jo panaudo-

jimas puolant apkasuose įsitvirtinusį

priešą ar ginantis nuo jo ir pan.

Dar rimčiau į šį ginklą žiūrėjo ja-

ponai, kurių meistriškumą įsisavinant

kovos įgūdžius grindė senos tradi-

cijos. XX a. pradžioje senųjų kovos

stilių unifikavimo ir pritaikymo „šiuo-

laikiniam vartojimui“ rezultatas buvo

keli modernūs kovos menai, tarp jų

ir jukendo (tariama „džiūkendo“) –

„durtuvo kelias“. Jo taikomoji atša-

ka – jukenjutsu, kuri kaip privaloma

disciplina buvo studijuojama karinio

mokymo įstaigose bei padaliniuose.

Japonams reikėjo tik apibendrinti

senąją fechtavimo kotiniais ginklais

(ypač trumpa ietimi) patirtį ir sumo-

derninti mokymo metodiką, kuri aiš-

kiai ir paprastai būtų leidusi išmokyti

didelę auditoriją. Vienu pagrindinių

metodinio rengimo centrų galima

laikyti Toyama vietovėje (netoli Toki-

jo) buvusią sausumos kariuomenės

karo akademiją (Rikugun Toyama

gakko), kurioje veikė penkios salės,

skirtos fechtavimo naujo pavyzdžio

kariuomenės kardu ir viena – durtuvų

kautynių pratyboms. Durtuvo techni-

kos tapo vos ne kariuomenės spor-

tu; jų pratybos buvo dinamiškesnės

ir geriau motyvavo karius, kurie net

lauko sąlygomis savarankiškai orga-

nizuodavo užsiėmimus ir varžybas.

Atrodytų, kad tuo metu Lietuvoje

apie „egzotišką Mikado šalį“ inteli-

gentiškas žmogus galėjo žinoti tik

aplankęs Pučinio operą „Madam

Baterflai“, bet tokį specializuotą Im-

peratoriškosios Japonijos kariuo-

menės pasirengimą „veikti durtuvu“

pastebėjo ir aprašė mūsų tarpukario

karinė spauda – „Mūsų žinynas“.

Jau Antrojo pasaulinio karo me-

tu vėl pradėjo ryškėti dvi priešingos

nuomonės dėl durtuvo mūšyje. Pir-

moji neatmetė jo panaudojimo, o

mūšio mieste sąlygomis teikė net dar

didesnę reikšmę. Antroji rėmėsi min-

timi, kad anksčiau galiojo dvi taktinės

distancijos – tolima (per šautuvo šū-

vį) ir artima (per durtuvo dūrio nuoto-

lį), o dabar jos reikėtų vengti, artimą

kovos atstumą didinant iki vis labiau

tobulėjančio pistoleto-kulkosvai-

džio šūvio nuotolio. Parengimas vėl

pradėjo silpti ir nenunyko tik šturmo

padaliniuose. Britų komandosai ar

amerikiečių jūrų pėstininkų korpuso

kariai buvo rengiami pakankamai in-

tensyviai. Kurso metu daug dėmesio

buvo skiriama individualiam parengi-

mui, derinant ištvermę su psicholo-

gine pusiausvyra. Tapo populiarūs

savotiški kliūčių ruožai, kurio atkar-

pose reikėjo pritaikyti standartinius

veiksmus. „Iššokantys taikiniai“ tiko

ne tik šaudymo, bet ir durtuvų praty-

boms. Pastarosioms sugalvota netgi

išradingesnių „stresuojančių“ treni-

ruoklių, pavyzdžiui, krentantys kietai

prikimšti maišai ir pan.

Netikėtai apie durtuvą prisiminta

ir šaltojo karo apogėjaus metu, pra-

dėjus kurti specialiųjų pajėgų pada-

linius. Negalime žinoti, kiek durtuvu

teko veikti „žaliosioms beretėms“,

tačiau mokymas juo naudotis mū-

šyje buvo pasirinktas ne veltui. Kaip

�6

žinia, specpajėgų profesionalus būtų netikslinga gaišinti

rikiuotės užsiėmimais; tuo tarpu durtuvų kovos pratybas

įmanoma organizuoti taip, kad jų metu būtų ugdomi tiek

praktiniai įgūdžiai, tiek ir disciplina, ir savitvarda, tiek ir

bendresnės savybės, kaip kolektyvinė sąveika ir „puo-

lamoji padalinio dvasia“.

Bet išlieka tik tai, kas tikslinga. Durtuvo panaudojimo

galimybes (ir būtinybę) lėmė aplinkybės, o ne „karvedžio

genijus“ ar profesionalių instruktorių charizma. Kažin ar

Karolis XII, kadaise bauginęs savo „švediška kovos ma-

niera“ kaimynines šalis, pasirinktų durtuvų ataką prieš

kulkosvaidžių lizdus. Galime atkreipti dėmesį į veiksnius,

nuo kurių priklauso durtuvo ateitis.

Karo „technologizavimas“: išsivysčiusios valstybės

paprastai pasikliauja „aukštųjų technologijų“ pritaikymu

kare. Palyginus su jomis, durtuvas tėra primityvi priemo-

nė, tinkanti tik nenumatytiems atvejams. Tačiau net ir „ne-

numatytais atvejais“ jo panaudojimas abejotinas. Paly-

ginus su klasikiniu šautuvu, ant kurio pritvirtintas vos ne

pusės metro ilgio durtuvas, šiuolaikiniai modernūs štur-

mo karabinai su „peiliukais“ atrodo trapūs ir netinkami

durtuvų mūšiui, o kai kuriuose dabartiniuose modeliuose

durtuvo tvirtinimas iš viso nenumatytas. Pistoleto ir pisto-

leto-kulkosvaidžio šūvio distancija, kaip jau buvo minėta,

keičia durtuvo dūrio atstumą.

Antrojo pasaulinio karo Rytų fronte vykusių mūšių api-

bendrinimai rodo, jog sovietinė kariuomenė ataką beveik

visada stengdavosi privesti iki artimų kautynių (vidutinis

visų apklaustųjų skaičius dalyvavo ne mažiau kaip ketu-

riose atakose). Tuo tarpu gynyboje esantys Vermachto

padaliniai dviem trečdaliais atvejų atakos „nepriimdavo“,

blogiausiu atveju staigiai persigrupuodami, ir tik trečdalis

sovietų puolimų peraugdavo į kovą „vyras prieš vyrą“.

Psichologinis veiksnys: „žudymo anonimiškumas“.

Gyvosios priešo jėgos naikinimas kare yra neišvengia-

mas „mažesnis blogis“, ir nors šis veiksmas yra legiti-

muotas, absoliuti karių dauguma pasirinks kitus ginklus,

kaunančius per atstumą, bet ne durtuvą. Jau minėtas

mūšio distancijos padidėjimas leidžia tokį pasirinkimą.

„Civilizacijos lygio“ veiksnys. Kylant civilizacijos ly-

giui, senosios „barbariškos“ priemonės tampa nebūtinos

ir netoleruojamos. Tiek visuomenės, tiek atskiro individo

nuomonė apie duriamuosius ginklus sparčiai kinta. Tai

matome pažiūrėję, kaip keitėsi durtuvo forma (nuo ilgo

smaigo peilio formos, kuri vis trumpėjo). Net tarp šiuo-

laikinės peilių pramonės siūlomų peilių šiuo metu vyrauja

geležčių forma, pritaikyta pjovimui, o ne dūriui.

„Informacinis“ veiksnys. Faktas, kad riaušininkų mi-

nia nusiramino ir išsiskirstė, pamačiusi eilę durtuvų, gali

būti įvairiai interpretuojamas žiniasklaidoje („Demons-

trantai išvaikyti durtuvais“ – švelniausias variantas). Net

nuotrauka be komentarų gali sukelti neigiamas emocijas:

nepaisant to, kad durtuvai net nebuvo panaudoti, žiūro-

vas greičiausiai nesąmoningai užjaus neva „neginkluotus

civilius“, nepaisant to, jog paprastai jie patys provokuoja

jėgos institucijas ne tik plakatais ir šūkiais...

„Politinis“ veiksnys. Durtuvas kelia ne „gynybinio“, o

„puolamojo“ ginklo asociacijas. Toks įvaizdis politikoje

ne visada parankus. Totalitarinių valstybių simbolikoje

durtuvas užėmė garbingą vietą, kaip ginklas kovoje už

„šviesius idealus“. Tuo tarpu vakarų kultūroje „durtuvo

argumentas“ nėra deklaruojamas. Iš esmės šią poziciją

pastebi kpt. M. O‘Liris savo straipsnyje „Karštas kraujas

ir šaltas plienas“( publikacija 2000 m. „Kanados kariuo-

menės pėstininkų žurnale“), jog NATO valstybės visų pir-

ma gina savo vertybes, ir „agresyvi valia“ ar „puolamoji

dvasia“ su tuo ne visada dera.

Kaip matome, prognozės nežada greito durtuvo rene-

sanso. Kovos su juo elementai gali būti naudojami kaip

padalinį konsoliduojanti veikla ir (arba) kario specialaus

ir psichologinio parengimo dalis. Pradinė „durtuvo bazė“

nepasižymi sudėtingumu ir su kai kuriomis išlygomis ją

pajėgūs dėstyti net ir nedaug kovinės ar metodinės pa-

tirties turintys instruktoriai. Tačiau vėlesnė praktika reika-

lauja labai kritiško teorijos apibendrinimo, nes siūlomose

durtuvų kovos sistemose dažnai eklektiškai persipynę

įvairių laikotarpių ginklų valdymo technikų elementai. Kai

kada jie ne tik nesisieja, bet ir prieštarauja vieni kitiems.

Asmeniniu autoriaus vertinimu, tokie „dekoratyviniai“

veiksmai, kai ginklas su uždėtu durtuvu dešine ranka

laikomas ne už buožės susiaurėjimo, o už pistoletinės

rankenėlės (JAV kariuomenės instrukcijoje FM 21-150

jie įvardijami kaip „modifikuoti“) – yra tokio nekritiško po-

žiūrio išdava.

Durtuvas šiuo metu – eina „antraeiles pareigas“. Be

abejo, būtų idealu, kad kare jis būtų vartojamas tik kaip

įrankis pagalbinėms „logistinėms“ reikmėms – šaudme-

nų ar konservų dėžėms atidaryti ir kitoms kariškos buities

smulkmenoms. Tai nemenkintų durtuvo nuopelnų, bet

neatimtų ir galimybės panaudoti jį kaip „paskutinio šan-

so“ priemonę. Dėl to karys bent bazinio rengimo metu

turėtų nors trumpai palaikyti rankose ginklą su uždėtu

durtuvu.

D a r i u s s u t k u s

■

gin

Klu

otė

s iS

tor

ija

3. (426) 2007 m. Nr. K ARDAS · klų uždraudimo organizacijos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo...

Documents

Transcript of 3. (426) 2007 m. Nr. K ARDAS · klų uždraudimo organizacijos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo...