Jau iš laiko tolių į mus žvelgs RIMANTAS KARAZIJA... IŠĖJO MŪSŲ PROFESORIUS pro tėviškės vartus į kelią begalybės, kur ilgesio takai niekad neišnyks. ... Esame nuliūdę, susimąstę, nes Jis lieka gyventi skaudžia, ilgesinga prisiminimų poezija.... Kiekviena diena aušta kitaip, žmogus prabyla savaip, jis palieka ir pėdsakus, ir pėdas, nelygu, ką veikia, kokios intencijos lydi… Rimantas Karazija buvo stiprus. Stiprybės sėmėsi keldamas akis ir širdį prašydamas Aukščiausiojo globos, širdies atgaiva jam buvo Jo vadovaujamos Akademijos tikslai, siekiai, pasiekimai, Jo šeimos, dukrų ir vaikaičių šypsenos, artimųjų atidumas. Jis pats buvo kaip vyturys..., juk vyturys savo nepaprasta giesme visada virpina padangę. Jis buvo girdimas, matomas, ryškus žmogus, asmenybė, visada siekiantis geriausių rezultatų. Gimęs 1936 metais, 1954 m. R. Karazija baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1959 metais - su pagyrimu Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultetą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti pagal paskyrimą Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos moksliniame tyrimo institute. 1961 m. jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos veterinarijos akademiją. 1967 m. Jis apgynė disertaciją “Vištų kepenų plyšimų etiologijos, morfologijos ir patogenezės klausimai”, o 1970 metais jam buvo suteiktas docento vardas. 1968 - 1974 metais R. Karazija buvo Veterinarijos fakulteto dekanas. 1972 metais buvo išrinktas Fiziologijos, patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėju. 1974 metais buvo paskirtas Prorektoriumi mokslo ir mokymo reikalams. 1976 m. R. Karazija buvo paskirtas Akademijos rektoriumi. Per visus darbo metus Akademijoje R. Karazija skaitė studentams patologinės anatomijos ir teismo veterinarijos paskaitas, vedė praktinius užsiėmimus, atliko gyvulių ir paukščių ligų diagnozavimo darbą, dažnai išvykdamas į atokiausias Lietuvos vietoves konsultuoti veterinarijos gydytojų jų darbo vietose. Už gydymo metodų ir priemonių sukūrimą galvijų prieskrandžių ligoms gydyti kartu su J. Bakūnu ir A. Sederevičiumi jis apdovanotas TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos dviem sidabro medaliais. Keturi darbai, susiję su fermentų panaudojimu galvijų prieskrandžių ligoms gydyti, pripažinti išradimais. Sukurti gydymo metodai buvo diegiami buvusioje TSRS ir Lietuvoje. R. Karazijos rūpesčiu buvo įkurta Galvijų prieskrandžių metabolizmo tyrimo probleminė laboratorija, kuriai jis tris metus vadovavo. R. Karazija kartu su bendradarbiais yra parašęs du vadovėlius - “Žemės ūkio gyvulių patologinė fiziologija ir patologinė anatomija” (1967) ir “Veterinarinė patologija” (1989), paskelbė daugiau nei 90 mokslinių straipsnių ir daugiau nei 100 kitokio pobūdžio straipsnių laikraščiuose ir

RIMANTAS KARAZIJA(1936 – 2012)

žurnaluose. Parašė darbų Lietuvos veterinarijos mokslo ir mokyklų istorijos klausimais, jo rūpesčiu 1981 m. buvo įkurtas Lietuvos veterinarijos akademijos muziejus.Rektoriaudamas R. Karazija neapsiribojo vien akademine veikla. Jis tiesiog netilpo į šį formatą. Ne vieną kartą jis buvo renkamas Kauno miesto liaudies deputatų tarybos deputatu, keletą metų vadovavo Jaunimo reikalų nuolatinei deputatų komisijai, buvo mokslinės metodinės komisijos prie TSRS Agropramoninio komiteto Aukštojo ir specialiojo žemės ūkio mokslo vyriausiosios valdybos Veterinarijos sekcijos pavaduotoju. 1983 - 1989 metais jis - Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių tarybos pirmininko pavaduotojas; 1989 metais išrinktas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių konferencijos pirmininku, Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos pirmininku. 1989 m. R.Karazijai buvo suteiktas profesoriaus vardas, 2011 metais jam suteiktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Rektoriaus emerito vardas.1992 m. R. Karazija buvo paskirtas Lietuvos žemės ūkio ministru. Šiose pareigose jis dirbo iki 1994 m. 1995 m. jam suteiktas Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ministro diplomatinis rangas ir jis buvo paskirtas dirbti ambasadoriumi Latvijoje. Šiose pareigose jis dirbo iki 1999 m. Baigęs diplomatinę tarnybą Latvijoje, R.Karazija sugrįžo į Kauną ir 1999 metais dirbo Akademijoje, Fiziologijos ir patologijos katedroje profesoriumi.R. Karazijai 1986 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio veterinarijos gydytojo garbės vardas. Jis yra gavęs tris valstybinius apdovanojimus: TSRS Darbo raudonosios vėliavos ordiną (1986), Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordiną (1996) bei Latvijos Respublikos Trijų Žvaigždžių 3-jo laipsnio ordiną (1999). LR prezidentas 2002 m. apdovanojo R. Karaziją atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos pakvietimą į NATO proga. LR Užsienio reikalų ministras 2004 m. apdovanojo R. Karaziją medaliu, skirtu Lietuvos narystei ES ir NATO paminėti.Visais savo gyvenimo periodais buvo renkamas ar kviečiamas užimti labai svarbias pareigas, nes jam siekiamybė buvo žinios, savęs nuolatinis tobulinimas, tad ir darbavosi atsakingai ir pavyzdingai dėl Lietuvos. Mes jį vadinom „vaikščiojančia enciklopedija“. Galėjai jam pateikti klausimų iš įvairiausių sričių, o jis žinojo, jis galėjo, jis mokėjo atsakyti, turėjo ką papasakoti...Jis buvo įsimenantis pedagogas, pats labai daug žinojo ir studentams buvo reiklus, bet kartu labai tėviškas. Jis buvo stebinančiai jautrus vadovas. Šeimoje buvo visų ramstis, pagalbininkas, bičiulis, ypatingas Tėtis ir labai atsakingas Vyras. Jis buvo visada nenusimenantis, kantrus, šypseną dovanojantis, pastebintis, kam reikia pagalbos, dėmesio, paramos... Buvęs labai darbštus, didelės pareigos, žodžio žmogus, pasiekęs karjeros aukštumų, bet visada likęs jautrus, mielas, geras, kitų bėdas suprantantis ir visomis išgalėmis besistengiantis padėti. Tad toje R. Karazijos prisiminimų šviesoje klauskime savęs - kas yra Gyvenimas? Akimirka tarp buvo ir bus? Kas yra Gyvenimo prasmė – pats vyksmas, sugebėjimas priimti esamąjį laiką jį užpildyti ir galimybė būti laišku kiekvieno kiekvienam... Jis toks buvo – visų ir kiekvieno...

O tos mūsų amžinuoju skubėjimu perkrautos dienos... Mūsų gyvenimas prasmingas tuo, kad likusius ir išėjusius suglaudžia atminimo erdvė ir kad galime stiprėti išėjusiųjų paliktu gerumu... Tegaubia mus visus tie amžini prisiminimų saitai, kurie per atminimo šviesą daro mus kilnesnius, stiprina mūsų dvasines jėgas. Pasilikime dėkodami LIKIMUI, kad mums, Akademijos žmonėms, buvo lemta darbuotis drauge su Rimantu Karazija, dalintis rūpesčiais, džiaugtis drauge.

Ilsėkitės ramiai išėjęs į tolumas, gerasis žmogau... Keista amžinybės paslapties nuojauta...Netekties skausmu dalijamės su artimaisiais. Gaivinsim savo sielas prisiminimais ir šildysimės RIMANTO KARAZIJOS gerumo šviesoje...Tad mūsų REKTORIAU, taip mes iki šiol Jį tebevadiname, amžinosios būties Jums Visagalio palaimintuose toliuose.

Velionis pašarvotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos didžiojoje salėje, Tilžės g. 18, Kaunas. Lankymas 12-08-02 ketvirtadienį nuo 12 valandos. Karstas išnešamas penktadienį 12 valandą. Velionis bus laidojamas Petrašiūnų kapinėse.