1

Aleksandras Guobys

VISKAS PRAEINA TAM, KAD GR ĮŽTŲ...

Novelė

Tikrasis jos vardas buvo Leokadija. Aukšta. Šviesi. Garbanota. Mėlynakė. Į pamokas dažniausiai ateidavo apsirengusi mokykline uniforma. Į šokių vakarus – turėjo tokį sportinio stiliaus melsvą drabužį. Kartais pasirodydavo su languotomis, siauromis kelnėmis. Sportiniais batukais. Jai labai tikdavo tamsi, juoda suknelė, juodi „laiveliai“ neaukštais kulniukais, nedidelis rankinukas. Plaukai lygiai sušukuoti, ant rankos - plonas sidabrinis žiedelis. Sakydavo, kad tai - motinos dovana gimtadienio proga... Per abiturientų išleistuves, mūsų Leka - taip ją šaukdavo visi klasiokai - jau panėšėjo į diduomenės liūtes: ilga , melsvai rusva suknelė be rankovių, ant kaklo – baltų perlų vėrinys su sidabriniu pakabuku. Tas turtingas papuošalas

tarsi paryškino jos nuogų pečių jaunatvišką nerūpestingumą, natūralų pražydusios merginos grožį. Šukuosena taip pat buvo elegantiškai madingų kirpėjų sukilota, virš kaktos plaukuose švytėjo neryški karūnėlė...

Šypsena žavėjo visus klasiokus. O Robertui labiausiai patiko jos akys. Ne kartą prisipažino, švelniai sakydamas:

- Šituose tavo ežeruose galima paskęsti! Ji visuomet linksmai atsiliepdavo: - Tai skęsk, Robertai! Aš tau nedraudžiu. Vieninteliam... Bet Robertas buvo įsižiūrėjęs visai kitą. Auksę. Tylią. Ramią. Drausmingą.

Mokytojų mėgstamą už žinias, tvarkingumą, pagarbą klasės draugams ir ypač pedagogams. Ji niekada neapkalbinėjo nei draugų, nei vyresniųjų mokinių ir mokytojų. Gal iš išorės ir nebuvo tokia ryški, kaip Leka, bet iš jos vidaus spinduliavo šiltas , jaukus gerumas ir grožis.

Baigęs gimnaziją, Robertas įstojo į medicinos fakultetą, o Auksė – į Dailės institutą. Lygiai po metų jie apsivedė, bet nekeitė santykių su klasiokais. Kviesdavosi vieni kitus į susitikimus ir aktyviai dalyvaudavo renginiuose.

Bet Roberto vestuvės kažkaip keistai supurtė Leką. Pati nežinojo kodėl. Norėjo šaukti, kad jos širdis – ne medinė, ji moka ilgėtis, dainuodama verkti. Pagaliau ne kartą matė, kaip Robertas spinduliuoja, žiūrėdamas į ją, kaip atsidūsta, kaip jame atsiveria kažkokie muzikiniai ilgesio garsai...Bet tas akimirkas laikas negailestingai dildė.

Leka studijavo filologijos fakultete. Žurnalistiką. Kai pradėjo lankyti režisieriaus V. Limanto teatro studiją Kiemo teatre, Robertas karts nuo karto, sutikęs universiteto koridoriuje, pagirdavo ją, sakydamas, kad tu, Leokadija, gundančiai atrodai, o ji neprasčiau atrėždavo: - Esu karalienė, todėl gali nesistebėti!

-Kokio gi krašto? Gal Zulusų?_ – ironizavo Robertas. -Esu Anglijos karalienė, Robi. Viktorija. Šeštadienį vaidinsime teatro salėje.

Kviečiu ateiti. Su gėlėmis. Mėgstu rožes. Baltas. Tą vakarą iš tikrųjų universiteto teatro salė lūžo nuo žiūrovų. Pasibaigus

spektakliui, Robertas su Aukse užlipo ant scenos ir įteikė Lekai baltų rožių puokštę. Karalienė Viktorija – Leokadija švelniai priglaudė gėles prie krūtinės ir, bučiuodama jų žiedus, siuntė Robertui ir Auksei karališką dėkingumą.

Baigusi universitetą, Leka pradėjo dirbti televizijoje. Kultūros skyriuje. Padirbusią gal porą mėnesių, ją komandiravo į Maskvą, į tarptautinį kino festivalį. Kokie laimės jausmai lydėjo! Šitiek naujų pažinčių!

Bet tie kino žmonės pasirodė tokie pagyrūnai, kad tarsi be jų nėra pasaulyje didesnių ir svarbesnių. O kaip jie moka ginčytis! – stebėjosi Leka. Bet ar moka gyventi? Ji buvo

2

patekusi į kino artistų orgijų naktį, kur įsitikino, kaip „žvaigždės“ virsta kurtizanėmis ir pašlemėkais...

Toje linksmybių puotoje Leokadija surado, kaip tuomet atrodė, artimą savo sielai žurnalistą iš Tolimųjų Rytų. Vėliau kelis kartus jis buvo atvažiavęs pas ją į Vilnių. Kartą ir Leka aplankė tolimąją Uzbekiją, netoli Afganistano sienos. Jis taip susižavėjo Lekos grožiu, kad metė visą tą savo kraštą ir vieną dieną su dideliu lagaminu atbildėjo visiems laikams! Lekos pamotė Vladislava iš pradžių labai pergyveno, kad į jų šeimą įsibrovė kažkoks juodo veido azijatas, nors buvo, kaip pats prisistatė, tikras rusas – sibirietis. Neapsikentusi „ne taip valgančio ir ne taip geriančio“, ji nupirko vieno kambario butą ir abiem rankom peržegnojo...

Leokadija su Viktoru – toks buvo to atsitrenkėlio vardas - kai vykdavo Vilniaus Karininkų namuose šokių vakarai, juos uoliai lankydavo. Tų rūmų vadovybė greit pastebėjo naujokus. Lekai pasiūlė renginių organizatorės vietą, o Viktorui – Karininkų namų spaudos atstovo tarnybą. Abu jautėsi patenkinti ir laimingi! Leka į savo renginius kviesdavo savo klasiokus ir kursiokus. Dažnai ten susitikdavo. Smagu būdavo. Ji su savo Viktoru, vakaro renginiams pasibaigus, pasikviesdavo visus į bufetą, vaišindavo vynu, kava...

Bet vieną dieną tas jos Viktoras išvyko aplankyti savųjų. Išvyko ir nebegrįžo. Iš pradžių Leokadija negalėjo suvokti. Šitokia gražuolė ir taip pažemino! Pabėgo!.. O buvo nespėję net oficialiai susitvarkyti metrikacijos biure. Ji metė tą darbą Karininkų namuose, sugrįžo vėl į televiziją. Tik po gero pusmečio atplasnojo laiškelis: „ Brangioji, puolu prieš tave ant tavo lietuviškos žemės ir plaku save žiauriausiais kirčiais. Už nuodėmes mano šaly taip baudžia nusidėjėlius. O aš? Grįžo mano žmona su dukra iš Amerikos... Ten kažkokias sankcijas amerikiečiai joms pritaikė. Todėl giminė mane skubiai iškvietė, kad kas nors neatsitiktų ir su manimi... O kaip aš norėčiau, kad tu būtum šalia manęs! Bet aš neturiu tiek turto, kad galėčiau tau įrengti naujus namus. Tu man atleisk...“

„O mudu, Viktorai, apie naujus namus niekada ir nekalbėjome. Tarėmės, - kai grįši, atšvęsime mano trisdešimtmečio sukaktį... Tu sakei: trisdešimties metų moteris – vyrui brangiausias eleksyras! Pamiršai, Viktorai?“- Leka nusviedė laiškelį į šiukšlių dėžę ir viena garsiai nusijuokė.

Štai tau ir Ivanas, nelaimingoji! – metė pamotė Vladislava gražuolei Lekai priekaištą, kaip akmenį. –Tarsi savų nebėra?

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ – klasiokė Auksė ramino Leką. – Vadinasi, jis buvo skirtas ne tau... O dabar tu paklausyk manęs. Vakar pas mus lankėsi Roberto kurso draugas, dabar Seimo narys Saulius. Girdėjau, buvo minimas tavo vardas. Supratau, kad būsi kviečiama ten dirbti. Robertas labai gyrė tave... -Į Seimą? – nusistebėjo Leka. - Bet ten tie vyrai... Juk plačiai kalbama, kad jie tik ir laukia, kada moteris pakels sijoną aukštėliau... - Tai ko čia tu stebiesi? Juk Seimo narių padėjėjos – jaunutės ir gražutės – moka šitą daryti. Jos ne prasčiau kaip mudvi linksminasi, matydamos, kaip tie pagaišę seimūnai , išvydę jų šlaunytes, vaikšto koridoriais iškišę dantis... -Na, man jau ne 18! Galiu vaikščioti ir su džinsais... O jei kuris iškiš tuos dantis, manau, manęs neišgąsdins. Abi ilgai ir linksmai šaipėsi iš valdžios vyrų ir savęs. Joms buvo smagu! Bet kai tą pačią dieną Lekai iš tikrųjų paskambino Seimo narys Saulius Petriukas, jai tarsi kažkas apvirto, nutrūko, suliepsnojo... Šį Seimo narį Leokadija buvo įsidėmėjusi iš televizijos laidų. Toks dabita! Jo galva buvo apaugusi garbanotais juodais plaukais, surištais ant pakaušio siaura spalvota juostele. Veidas visuomet švariai nuskustas, akys tamsios tarsi lazeriai– net per ekraną jos tarsi perverdavo skersai. O balsas! Iš burnos, tarsi iš žemės gelmių, aidėdavo, banguodavo, glostydavo... Ir vis apie tėvynę brangią, apie nesibaigiantį, neišsenkantį statybų ir verslo darbų nenutrūkstamą klestėjimą...

3

- Man rekomendavo jus chirurgas Robertas,- telefonu Lekai kalbėjo Saulius Petriukas. Mudu viename fakultete mokėmės. Noriu jums pasiūlyti padėjėjos vietą.

„Na štai, ir išsipildė tėvo svajonė, – galvojo Leokadija. Jis nuolat tvirtino: politika – tai mokslų mokslas, tik išrinktiesiems! Ji – aukščiau už rajono partijos komitetą, aukščiau ir už universitetą! Savo gyvenimą turėtum pasukti politine kryptimi. Jei pasieksi kada Seimo rūmus, atsimink, už jų – vyriausybės kabinetai, o dar už jų – ir prezidentūra!“

Leokadija nieko nedvejodama sutarė atvykti į Seimo rūmus pas seimo narį Saulių jam patogiu laiku. Ji neklausinėjo nei ką reikės dirbti, nei kokias paslaptis saugoti, nei su kuo ir kaip bendrauti. Mokėjo lietuvių, rusų, anglų kalbas, skaitė vokiškai ir lenkiškai... Apie darbo profilį kol kas negalvojo. Dar pamotė Vladislava buvo įdiegusi mintį, kad renkantis darbovietę, iš pradžių negali žinoti, ko darbdavys iš tavęs norės. Svarbu gauti kėdę, stalą ir tik po to kalbėtis apie darbo specifiką.

Lygiai po savaitės Leokadija pravėrė Valstybės valdžios citadelės duris, pasipuošusi išeiginiais drabužiais, kirpykloje pas madingiausią meistrę susitvarkiusi savo gražiąją šukuoseną, neryškiai pasidažiusi skruostus ir lūpas, ant rankų užsimovusi Viktoro meilės amžiaus pradžioje dovanotą platų žiedą su deimantu... Ji žengė į rūmus aukštai iškelta galva, visiems seimūnams ir tarnautojams, kuriuos tik sutiko koridoriuje, stengėsi viliojamai šypsotis. „ Jei jau būti, tai būti,- galvojo. – Visus juos – jaunus ir pagaišusius – prie kojų!“ Ne atsitiktinai ji taip galvojo. Juk visuomenėje tvyrojo nuolat pasikartojantys seime dirbančių žmonių nesibaigiančių linksmybių paveikslai, nutapyti talentingų pasakotojų ir pavyduolių.

Seimo narys Saulius Leokadiją pasitiko, atrodė, labai nuoširdžiai. Jai nurodyta darbo vieta stovėjo prie pat durų, vedančių į jo kabinetą. Kitame patalpos pakrašty sėdėjo gal keturiasdešimties metų apvalių kūno formų moteriškė, kurios veidas, iš pirmo žvilgsnio, buvo dailiai grimo parausvintas, bet skaistus, aukso spalvos plaukai su įsiterpusiom baltom dažytom sruogom, lūpos raudonos, o iš burnos tiesiog spinduliavo balti perlų dantys.

Tai buvo kita seimo nario padėjėja, kuri jau tą pirmąją dieną Lekai pasigyrė buvusi Dubajuje su Sauliumi, ten maudėsi prie pat dangaus esančiose dangoraižių voniose... Kolegė Ramunė, - toks buvo gėlėmis kvepiantis vardas, - atrodė, negrįžtamai įleidusi savo šaknis į dabartinį jos viršininko pasaulį. Net sakinių struktūra buvo panaši į Sauliaus. O gal tai jis talentingai kopijavo Ramunės kalbos manierą, pauzes, klaustukus ir šauktukus?

Nuo pirmųjų darbo dienų vadovas Lekai paskyrė įvairiausių užduočių: rinkti medžiagą ir kviesti įvairių specialybių žmones į nuolat organizuojamas konferencijas bei pasitarimus, rengti tų sambūrių ataskaitas, dalyvauti įvairių grupių susitikimuose, domėtis įvairių Seimo partijų, frakcijų, veikla ir t.t.

Lekai labai nepatiko partijų tarpusavio rietenos, bylojusios, kad posėdžių salėje svarbiausia ne Tėvynės likimas ir jos problemos, o nubrozdinti Seimo šonai – kairės arba dešinės.

Lekai sekėsi. Jos veikla pamažu įsisiūbavo, plėtėsi darbų apimtys. Ji stengėsi nuoširdžiai atlikti pavestus jai darbus. Nestokojo išminties, entuziazmo ir naujų sumanymų. Gal todėl ne tik Saulius, bet ir kiti Seimo nariai jos entuziazmą vertino, kviesdavo į įvairius miesto renginius , išvykas, jubiliejines sukaktis... Leka džiaugėsi, kad yra daugelio pastebėta ir vertinama. Ji nuolat stengėsi tobulinti ne tik savo išmintį naujausia literatūra, bet ir savo elgesio bei išvaizdos priežiūra. Buvo mandagi, visuomet išradingai pasipuošusi, paslaugi, elegantiška. Gal neatsitiktinai, paskutiniais kadencijos metais Saulius suorganizavo penkiems savo bičiuliams trumpas atostogėles net į Grand Kanariją, tarp kurių buvo ir Leka. Tą kelionę įvardijo „Pažintis su Ispanijos kultūros pasiekimais“.

-Tu, Leokadija, su juo būk atsargi! – perspėjo Ramunė. – Ypač kai jis pasigeria... Visokių velnių prisigalvoja...

Jau pirmą dieną visa penkių žmonių delegacija G. Kanarijos restorane taip prisikimšo skrandžius skanėstų ir gėrimų, kad čia tyvuliuojantys baseinai tik per kelias valandas galėjo ištraukti tą persisotinimo karštį. O po to - visa savaitė nuostabiausių atsitikimų ir

4

nepakartojamų akimirkų. Štai jie klausosi ekskursijų vadovo pasakojimo apie kanariečių kalbinius stebuklus – jų švilpavimą, mat kadaise priešai – žudikai, bijodami, kad jų neišduotų teisėsaugai, vietiniams gyventojams išpjovė liežuvius. Tuomet ir atsirado tas susikalbėjimo švilpimas. Kokiom tik stebuklingom melodijom tas jų švilpavimas skraido tarp miškelių, uolų ir prasižiojusių akivarų!.. Reikia tik stabtelėti ant kurio nors olos iškyšulio ir gali klausytis tų užburiančių garsų...

O tos kalnų perėjos, pakriūtės, kelių kilometrų gylio tarpekliai, ant kurių tarsi kabo siauros kelio juostos, o tave vežantis automobilis skrieja kaip koks vabolas – tai aukštyn, tai kairėn, tai dešinėn, tai žemyn, kur tyvuliuoja bekraštis vandenynas.

Beveik ant kiekvieno posūkio Leka ieško savo širdies: kurioje kūno vietoje ji spurda. O stotelėse – olose iškaltos bažnyčios, kavinės, gyventojų kambariai ir užeigos...

Bet įspūdingiausia – pliažuose prie vandenyno. Čia kasdien karštuose saulės spinduliuose drybso milžiniška minia. Pusnuogė. Štai kokia pasaulio kultūra! Grožėkis, Leka, Lietuvos Seimas tau suteikia tokias galimybes!

Leokadija rengėsi taip pat, palikdama nedideles užuolaidėles tik ant kelių kūno vietų. Ji matė, jautė ir gal didžiavosi, kad daugelis vyrų vis dažniau ir ilgiau sustabdo savo žvilgsnius prie jos kūno geidulingų formų ir aromato.

-Na, ar esi patenkinta, Leka? – staiga išlindęs iš jūros gelmių Saulius, panašus į Neptūną, atsigulė šalia jos. Jo kūnas spindėjo rausvai melsva spalva, gausiai apiberta karštais saulės spinduliais.

- Gaila, kad Ramunė negalėjo atvykti, - apgailestavo Leka. - Būtume drauge visa komanda...

- Nesuk galvos, - Saulius pasilenkė prie Lekos ir pabučiavo jai į krūtinę. Tuo metu pokštelėjo kažkokio vaikino foto aparatas. Bet maža kas – pliaže tokių „menininkų“ pilni pakraščiai.

Jau pirmą dieną grįžus iš tos kelionės, kolegė pasitiko Leką be jokio džiugesio. Vos tik ši atsisėdo už savo darbo stalo, Ramunė atnešė laikraštį ir ištiesė prieš nosį visą puslapį:

„Iš kelionės po egzotiškas šalis...“ Pati pirmoji nuotrauka: Saulius bučiuoja Lekos nuogą krūtinę jūros paplūdimy! „Geriau būtų atsivėręs pragaras“,- pagalvojo Leka. -Pasigrožėk. Ir palauk, kol atlėks jo žmona. Išdraskys tau ne tik akis, bet ir

užpakalį! Pademonstruosite jūs Kanarijos kultūrą! Viskas prieinama, viskas pasiekiama ir viskas dykai.... Kelionė, moterys, valdiški vyrai! Cha, cha, cha!..-plyšo iš pykčio Ramunės parausvinti skruostai.

Po kurio laiko ji apsiramino ir net nusišypsojo. - Būsiu tau atvira. Esu čia jau senbuvė. Trečiam seimo nariui patarnauju. Anie du

buvo labai padorūs. Vienas rašytojas, o kitas - mokslininkas. Bet jie po vieną kadenciją čia pabuvę, daugiau nebesibalotiravo. Aš žinau daugelio ne tik seimūnų, bet dar ir padėjėjų meilės istorijas, skyrybas, manipuliacijas. O štai šis Sauliukas – artistas! Buvęs miesto renginių režisierius. Gražų balsą turi. Jis nuolat įsivelia į visokiausias kompanijas. Ir meilės, ir pinigines. Bet man jo labai gaila... Kažkaip norisi pagloboti... – žybtelėjo su ironija. Po kurio laiko: – Mes abi turime jį apsaugoti nuo didelių nelaimių. Šitaip gyvendamas, – Ramunė parodė laikraščio nuotrauką,- arba nusigers, arba mirtinai prasiskolins...

- Apie ką tu čia? Tai ką, anot tavęs, mes privalome daryti? – klausė Leka. - Reikia jį pamokyti! Gražiai. Kultūringai, su meile... – staiga tarsi nudilo Ramunės

mintis. Abi susitarė pagalvoti, o kitą dieną aptarti „mokymo“ planą. Juk abi buvo ne tik jo

pagelbininkės, bet ir moterys, kurių jausmai – ne surūdiję virvagaliai... Vos atėjusi į darbą, Ramunė, spinduliuodama kažkokio paslaptingo džiugesio

spalvomis, Lekai šnabždėjo:

5

- Tu pastebi, koks jis būna, kai išlenda iš savo kabineto ir žiūri į tave? Kaip spindi, kaip žybčioja jo sužvairėjusios akys, o burna išsišiepusi, trūksta tik seilių...

- Na, tu, Ramune, per daug... Juk niekuo jis nepasikeitė nuo to laiko, kai atėjau čia. „M ūsų saulutė“ – taip jį įvardijome. Abi, - šyptelėjo Leka.

-Tu visiškai teisi,- Ramunė tarsi negirdėjo šios žodžių. – Tai štai: kaip vakar tarėmės, aš tau viską paruošiau. Jis dabar prie tavęs, matau gi, limpa kaip musė prie musgaudžio. Pasibaigus darbo laikui, aš išeisiu namo, o tu pasiliksi – sumaitinsi štai šitą sumuštinį ir duosi atsigerti gėrimo, kurį aš dar pernai atsivežiau iš Turkijos.

- Atostogavai?- paklausė Leka. - Ne. Saulius turėjo komandiruotę... Tai tenai tą balzamą, turintį konjako kvapo, jis

labai smagiai gėrė ir gyrė turkų skonį. Tu galėsi jam pasakyti, kad čia tavo atsivežtasis iš Gran Kanarijos.

Keisčiausios mintys apniko Leką. Bandė ieškoti priežasčių ir pasekmių, bet tuo metu prie jos stalo staiga išdygo pats Saulius. Pamiršusi savo galvosūkį, ką čia reiktų daryti, netikėtai ištrūko: pasibaigus darbo laikui, norėčiau pavaišinti... Leka pastebėjo, kaip žybtelėjo Sauliaus akys. Lyg kokie prožektoriai, atrodė, paskandino, suparalyžiavo jos kūną aistrų troškuly. Bet iš kitos kambario pusės ne mažesni žaibai tvokstelėjo nuo Ramunės stalo. Keršto ugnys sklandė kaip amalas... Atrodė, kad sklindančios iš abiejų pusių kibirkštys per akimirką prisodrino visą kabinetą, prisigėrė jo sienos, tapetai, net durys pablyško, pasidengė sidabrine spalva...

Pagaliau pasiliko abu. Ramunė išbildėjo. Dar buvo sugrįžusi, bet pamačiusi atsidarant Sauliaus kabineto durims, staiga užtrenkė savąsias ir tvirtais žingsniais nužirgliojo budėtojo pusėn.

-Tepasikaria... abu! – praeidama pro posto vartelius, garsiai ištarė. Taip pasakiusi, ji netikėtai suvokė, kad krūtinėj lyg kažkoks durklas pervėrė širdį.

„Negi tai meilės ugnis liepsnoja čia?“ – išėjusi į gatvę, klausė savęs. Tuo metu Saulius dar žvilgterėjo į koridorių, įsitikinęs, kad ten nieko nėra, sugrįžo

prie Lekos stalo, pabučiavo ją į kaktą ir tarsi be jokių rūpesčių kalbėjo: -Kai Ramunės nepaėmėme į Gran Kanariją, tu matai, kaip ji pasikeitė? Vaikšto

kaip žiežula. Gal ta mudviejų nuotrauka laikraštyje taip klaikiai ją pakeitė? O tau ką ji sako? -Sako, kad tu esi bobišius. Ir perspėja, kad aš lengvai nesusiviliočiau seimūnais. -Oho! Ji nežmoniškai pavydi! Aš su ja jau vargstu kelinti metai... Na, gal

negaiškime. Kuo čia tu mane nori pavaišinti? Gal einame pas mane? Ten bus saugiau. Kai įėjo į kabinetą, jis užrakino duris, pasodino Leką ant sofos ir liepė traukti savo

dovanas ant stalo. Ji padėjo kelis sumuštinius, mažą buteliuką rusvai gelsvo gėrimo ir dvi nedideles

taures: - Šios dovanos – iš Gran Kanarijos. – Leka kartojo Ramunės pamokymą. –

Pardavėja aiškino, kad čia vaistai nuo nuovargio. Manau, kad jums, taip daug dirbančiam, būtų visai ne pro šalį paragauti. Apgailestauju, kad tik tiek beliko.

Saulius apkabino Leką per juosmenį, prisitraukė prie savęs ir meiliai džiaugėsi jos artumu.

- Nereikia... – išsivadavo Leka. – Ragaukite šitas gėrybes... Su dideliu entuziazmu jis čiupo taurelę, išgėrė iki dugno ir ėmėsi malonaus aromato

sumuštinio, tik tarsi kažko skubėdamas tankiai kramtė. - Kažkoks nenusakomas skanėstas...- džiaugėsi. - Tai išgerkite ir likusią taurelę... Jis neprieštaravo. Nepraėjus nė pusvalandžiui, Sauliui pradėjo tirpti visos galūnės. Jis paprašė dar

įpilti balzamo. Kai išgėrė, netikėtai greit pradėjo prakaituoti. Paklaikusiomis akimis žiūrėjo į Leką. Dar po kažkurios pauzės kaip eržilas iš burnos pradėjo leisti keistus garsus: „i-ha-ha...i-

6

cha-ga-ga“. Kaip apkvaišęs pradėjo mikčioti, nebegalima buvo suprasti, ką nori pasakyti... Prakaitas pylė paraudusį veidą, visas jo kūnas ėmė keistai drebėti – tarsi nuo šalčio, o gal nuo aistrų virpulio?

Leka vos spėjo išlėkti lauk ir tekina pasileido laiptais į kitą aukštą. Ją išgelbėjo iš kažkurio kabineto išėjusi jau trečią ar ketvirtą kadenciją valdančiosios partijos veteranė. Išgirdusi triukšmą, toji ramiai sustojo viduryje koridoriaus, pamažu apsisuko pažiūrėti, kas čia taip laksto? Tuo metu Saulius, kaip perkūno trenktas, atsimušė į garbiąją ponią ir garsiai sužvengęs, pradėjo plėšyti šios suknelę. Pastaroji skardžiausiu savo balsu ėmė rėkti: „Gelbėkit!“... Išpuolė būrys žmonių, išlaisvino tą žaliai persigandusią veteranę iš žvengiančios baidyklės, iškvietė greitąją ir po valandos tas jau nuramintas gulėjo ligoninėje.

Ilgai šitą šaunųjį linksmuolį Seimo narį kočiojo medikai. Ypač nepasidavė gydomas tas jo keistas žvengimas. Vos tik priartėdavo prie lovos medicinos seselė arba daktarė, tuoj pat jame sukildavo trūkčiojantys eržilo garsai. Leido jam įvairiausius raminamuosius vaistus, girdė negirdėtomis mikstūromis, ir jis tik po kelių mėnesių pasiekė savo namų slenkstį. Bet į darbą nebegrįžo... Pats savo noru atsisakė Seimo nario mandato. Na, jei būtų apsivogęs, kyšiais apsikamšęs savo buitį, tyčia užsipuolęs tą veteranę... , būtų lyg ir kasdienybė, apie kurią beveik kasdien rašo ir džiūgauja žurnalistai, bet dabar? Na, palauk, Leka-Leokadija! – degė pykčiu Saulius. – Kada nors kai susitiksime!.. Ir tuo metu norėjo garsiai sužvengti. Bet išsprūdo tik duslus užkimusio balso traškėjimas...

Seimo vadovybė nedelsdama bandė sudaryti komisiją minėto incidento priežastims tirti, frakcijos jau net savo kandidatus siūlė, bet Kancleris, toks apvalių formų dabita, iš kurio merginos mėgdavo šaipytis: „žandai nukarę, nosis buka, veidas sotus, balsas drebantis...“, aplenkė visus. Jis pasikvietė abi Sauliaus padėjėjas – Leokadiją ir Ramunę – išklausęs jų paaiškinimus, abiem parodė duris.

Bet gal tas uolus pareigų vykdytojas visai nenumanė apie gražuolių kerštą? Palikdama darbo vietą, Ramunė ant savo stalo paliko atvirą „dienoraštį“, kuriame surašė būtas-nebūtas paties Kanclerio nuodėmes, tariamai padarytas svetimoteriaujant.

Leokadijos savijauta ne geresnė buvo. Virė kraujas dėl to kanclerio poelgio, bet išeidama iš darbo nesugalvojo nieko baisesnio, kaip išsikviesti iš pragaro gelmių patį Cerberį, kuris turėjo tris liepsną spjaudančius nasrus ir geležinę uodegą. Štai pastatysiu aš jį prie Seimo durų! Va tada pacyps tas bulbanosis! Einantį pro šalį kai sugriebs, nulėks į patį pragaro dugną!

Bet kaip jį išsikviesti? Leka prisiminė neseniai atsiradusį savo draugą, futbolininką Ferdinandą. Nors iš išorės gal ir nebuvo panašus į Cerberį, bet pijokas!.. Karjerą jau buvo baigęs. Dirbo kažkokiame klube treneriu. O gal vadovu. Leka nesidomėjo. Susipažino restorane. Jis švaistėsi pinigais ir vaišėmis. Atrodė – tikras milijonierius. Buvo linksmas. Anekdotus pylė kaip iš maišo. Vaišino.Net meilės sonetus Lekai skaitė... Abu šoko, gėrė, kvatojos, eidami į Lekos kambarėlį...

Bet, o, Viešpatie, kaip sakydavo Lekos močiutė sunkią valandą, dėl ko mes taip dažnai susižavime netikromis monetomis? Padirbtom kūno dalim, ištvirkusiu gyvenimu, nuolatinėm skyrybom, meilužių turtais ir naujais meilės amžiais?

Iš pradžių Ferdinandas rodė Lekai pagarbą ir meilę. Netgi didžiavosi, kad ji dirba Seime. Bendrauja su iškiliais politikais, mokslo bei meno žmonėmis, filosofais ir sporto mecenatais. Ne mažiau jis didžiavosi ir savo vardo šlove. Ferdinandas! Tai kunigaikštis, futbolo karalius, pasaulinės šlovės meilužis, moterų numylėtinis...

Lekai netekus darbo, jis pirmasis pasiūlė keršto planą tam Seimo dabitai. Patykoti išeinančio iš darbo ir suduoti per makaulę kokiu nors vėzdu? Padegti jo automobilį? „Google“ paskelbti anoniminių laiškelių seriją?..

O laikas bėgo. Leka ir jos „Cerberis“ Ferdinandas greit užmiršo tą savo ugnim alsuojantį kerštą, o pasinėrė į linksmybes: pokyliai, nauji draugai ir naujos pažintys. Leka net nespėjo susivokti, kaip šitas meilės Dievas prašvilpė ne tik savo santaupas, bet ir jos pačios butą. Maža to! Už prastą maisto gaminimą namuose ėmė ne tik bartis, bet išdrįso net ranką pakelti.

7

Tai bent meilė! Vieną kartą ji kentėjo. Kitą kartą kentėjo. Bet kai trečią kartą ją nuleido nuo laiptų, pasakė:

- Gana! Jei dar kartą paliesi!.. Aš nežinau, ką tau padarysiu. Sudraskysiu! Bet tas Fedia, kai tik pasigeria, vėl ją tvatina. Ir ne tik. Dar keikia paskutiniais

žodžiais! Bjauriausiais vardais vadina. Prostitute šaukia! - Draugai mane išjuokė, kad su tokia gyvenu!.. - Gali išsinešdinti, jei tau nepatinka!- atrėžė Leokadija. - Išeiti? Tau galvoj susimaišė?- Fedia žiūrėjo į Leką pasruvusiomis iš pykčio

akimis, atrodė, tik vieno tetroško – paskandinti ją dumblinoje pelkėje, kad iš ten niekada net jos dvasia nebeišlįstų! Tas pyktis tiesiog sukaustė jo smegenis. Liežuvis suakmenėjo. Bandė garsiai šaukti, bet išėjo keistas šnypštimas: „Šliundra“... Dar kurį laiką pastovėjęs, pamažu apsisuko ir, trenkęs durimis, išslinko lauk.

Nei tą dieną, nei kitą negrįžo. Leokadija ko tik neprisigalvojo. Ji ėmė pykti, kad taip lengvai pati paklojo guolį jam šalia savęs... Ir kad ne iš karto suprato, jog šito futbolininko siela yra paskendusi puvėsiuose, kad jis sugeba tik imti, o ne duoti, kad jam svarbu tik prabanga, minios pasigėrėjimo šūksniai stadionų tribūnose, kurtizanių glamonės kavinėse ir pirtyse...

- Gana! – pagaliau pati viena garsiai sušuko. Nuo šiol... Tegu tik pasirodo!.. Tą akimirką pro duris įgriuvo Fedia. Girtas girtutėlis. Į žmogų nepanašus. Barzda

apšepusi, kostiumas purvinas, marškiniai suplėšyti, be kepurės, nors ją visuomet nešiodavo, tokią su metaline saga ant pakaušio. Vos pamatė Leokadiją, puolė kaip krokodilas, savo rankomis, kaip kažkokiais nasrais , stvėrė ir šaukė:

-Užmušiu, gyvate! Leka visa gerkle ėmė šauktis pagalbos. Tuomet tas baidyklė Ferdinandas bloškė ją,

pataikė į medinį lovos kampą. Apsvaigino. Šito buvo maža. Apsiseilėjęs, snarglėtas žiūrėjo į gulinčią ir šaukė:

-Atsikelsi – užmušiu! Girdi?! Bet jei prižadi išsinešdinti, gali judėt. Ir kad niekada nepasirodytumei man!

Fedia leido Lekai susirinkti savo drabužius ir rankinuką. Bjaurėdamasi sugyventiniu, jo girta fizionomija ir dvokiančiu alsavimu,

susigriebusi savo daiktus į glėbį, Leka nėrė pro duris, girdėdama jo šlykščiausių žodžių tiradą. Išlėkusi į gatvę, ėjo visai negalvodama kur. Po gero pusvalandžio klaidžiojimų, atsidūrė prie namo, o ten vos ne kaktomuša susidūrė su Robertu, klasioku.

- Ar kas atsitiko? Iš kur ir kokia čia tu ? – sušuko Robertas, pamatęs tokį netikėtą vaizdą.

- Štai tokia... - suglumo Leka, bet greit suvokė, kad pas jį juk ir lėkė nuo to žvėries... -Bėgau pas tave, Robertai. Pagalvojau, klasiokas esi. Prisiminiau skaisčias mūsų dienas gimnazijoje. Priimk nors vienai nakčiai, kol nusiraminsiu, aplopysiu savo žaizdas...

Taip, tikrai. Jos veidas buvo prakirstas. Paakiai mėlyni. Suknelės rankovė perplėšta. Rankos išteptos raudoniu...

- Aišku priimu. Kur gi tu tokia? - nusistebėjo Robertas. – Eime greičiau. Įlysi į vonią. Nusiprausi. Rasime kokių nors tepalų, vaistų. Mačiau dar yra likę žmonos ...

Jau du mėnesiai ir trys savaitės, kaip Auksės nebėra. Leokadija su savo Fedia buvo laidotuvėse. Atnešė gėlių puokštę. Baltų kalijų. Išėjusiosios buvo mylimiausios gėlės...

Robertas paklojo lovą buvusiame žmonos darbo kambaryje ir išskubėjo į ligoninę. Budėjimas. Išeidamas tik tiek tepasakė:

- Gali ramiai ilsėtis. Jei norėsi užkąsti, šaldytuve ką nors rasi... Kai kitą rytą jis grįžo į namus, Leką rado atsikėlusią. Gražiai susišukavusią,

pasidažiusią. Paruošusią pusryčius. - Aš čia pašeimininkavau... pagal seną pažintį. Abu atsisėdo. Robertas paklausė, kaip viešnia pailsėjo. Ar neskauda sumuštos

veido vietos? Ji buvo žvali. Ir net linksma.

8

- Ačiū Dievui, pabėgau nuo to niekšo. Girtuoklio. Kad tu žinotum, koks skrudžas! Pinigų kiek turėjo sukaupęs, kai lakstė paskui tą savo kamuolį. O dabar baigia pragerti...

Robertas pasiūlė apie jį nekalbėti. Užmiršti. - O kur dabar gyvensi? Rodos, butą pardavei? - Ne pardaviau, o jis prašvilpė – kapojo žodžius. – Dabar užpuolė antstoliai... O kol

išsikrapštysiu iš to liūno... Turiu draugių. Neprapulsiu. Pasiskambinau Nastei. Užbėgs čia. Gal ką nors susitarsime. Bet norėčiau dar kiek pas tave pabūti. Kol šitie ženklai apmažės, - parodė ranka savo veidą.

- Žinoma, žinoma. Aš papusryčiauju ir vėl lekiu į ligoninę. Po pietų dar užtruksiu konferencijoje. Todėl gali čia karaliauti visą dieną viena.

Išeidamas į darbą, jis sustojo prie durų ir atsisuko į Leokadiją. Ji priėjo prie jo. - Užsirakinsiu... Abu nusišypsojo. Ir tik kai įsėdo į kieme stovintį savo naujutėlaitį automobilį, kurį

dar su Aukse įsigijo prieš pat jos gimdymą... Bet ta katastrofa, pakeitusi per sekundę judviejų gyvenimą– iš operacinės nebeišėjo nei ji, nei kūdikis...

- Ak, Viešpatie! – sau pasakė Robertas. Užvedęs motorą, užmetė akis į langą. Leokadija stovėjo ir žiūrėjo į jį. „Tebėra tokia pati. Graži. Gundanti. Išraiškinga O kokia puri šukuosena! Pati sudaužyta, o elegantiška. Ot šitos!.. kokios jos ištvermingos“- nebaigęs minties, iššvilpė iš kiemo.

Kai grįžo po darbų, rado ir Nastę. Abi jį sutiko džiaugsmingai. Tuoj pat pakvietė prie stalo. O čia tokios vaišės! Stalas lūžo nuo vaišių, viešnios atneštų: kumpio, baltos duonos, sviesto, sūrio, įvairiausių vaisių, na, žinoma, vyno ir pyragų...

Nastę porą kartų Robertas buvo sutikęs ir anksčiau. Jos abi su Leka ateidavo pas žmoną. Plepėdavo ilgai. Auksė netgi rengėsi Nastės portretą tapyti, mat tuomet ji dar gyveno su vyru, kuris ir buvo tas užsakovas. Bet ir atsitik tu man taip! Eidama pozuoti pas Auksę, Nastė sumaišė butus. O kaip ten buvo-nebuvo, vyras sučiupo abu pusnuogius, kurių istorija greit ir pasibaigė. Nastės vyras paliko jai butą, du vaikelius ir palinkėjo laimingo gyvenimo. Rodos, alimentus įteisino. Robertui patiko Nastė savo kūno pilnumu. Žavėjo jos skardus juokas, betarpiškas bendravimas, atrodė, kad su ja turėtų būti labai gera ir šilta gyventi. Bet matai, kas atsitinka, kai susimaišo durys...

Tą vakarą Leka vėl pasiliko pas Robertą. Nastė prižadėjo skubiai rūpintis jos būsto klausimu.

Kitą dieną ši vėl apsilankė, bet kol kas jokių gerų naujienų neturėjo. Dabar jau Robertas abi viešnias vaišino konjaku, vakar gautu iš ligonio. Visi trys daug juokėsi, anekdotais buvo sotus visas kambarys.

Pasilikę dviese, linksmai leido laiką toliau. Per televiziją transliavo kažkokį argentinietišką tango. Leka, konjako apnešta, pakvietė Saulių „palinguoti“ - prisiminti studentų laikus, kai retkarčiais susitikdavo Medicinos fakulteto šokių salėje.

- Tada aš nemokėjau šokti. Tau ant kojų lipau,- kuklinosi Robertas. - Bet už tai koks mielas buvai. Man į kaklą pabučiavai šokdamas. - O tu man į ausį... Och, kiek abiem gražių prisiminimų! Bet naktis diktavo savo sąlygas. Atėjo laikas ir reikėjo eiti į lovas. Kai Leokadija nusiprausė ir atsigulė, pašaukė Robertą, kad užgesintų šviesą.

Jis užgesino. - Atsisėsk prie manęs, - Leokadija pašaukė. - Man kažko nejauku. Atsisėdo. Leokadija apkabino ir prisitraukė prie savęs. - Palauk, - sustabdė Robertas, - Dar tik trečias mėnuo, kai jos nebėra... - Jos nebėra, brangusis. Ir nebebus! Nepalik manęs. Eikš... – ji vėl apkabino ir

bučiavo. – Ak, Robertai, ak...

9

Prieš akis jam iškilo spindintis Lekos paveikslas, kai pasirodė laidotuvių biure su savo futbolininku Fedia. Rankose laikė didžiulį glėbį gėlių, plaukus dengė elegantiška tamsi kepuraitė...

Tuomet atsisveikindama su Aukse, jaunystės šurmulio metų klasioke, Robertą bučiavo švelniai užjausdama ir guosdama!.. O dabar tie jos bučiniai - sklidini degančios aistros ir gundymų.

-Sustok, Leka! – Robertas atsitiesė. Bet greit suvokė, kad kažką padarė skaudžiai įžeidžiančio. Juk dabar Leka tokia nežmoniškai vieniša! Abu nutilo. Robertui pasirodė, kad tuoj tuoj pasipils jos priekaištų lavina, akimirksniu pavirsianti raudomis. Laimė, staiga jam blykstelėjo gimtinės paveikslas ir griebėsi jo lyg gelbėjimosi rato:

- Tau rengiausi vakar pasakyti, kad aną savaitę buvau mūsų gimnazijoj, - tyliai prabilo Robertas. – Ką tik paskyrė naują direktorę. Gal nori žinoti tą personą?

- Ai, Robertai, - paleido Leka jo rankas. Po kurio laiko giliai atsiduso ir tyliai metė: - Dėl ko tu šitaip... dabar... šiuo momentu... Dėl ko tau prireikė senos dainos apie gimtinę?

Ji nutilo. Ir jis tylėjo. Pagaliau Leka paragino: -Tai sakyk gi. Kas ten atsitiko? Kokią ten personą pasodino ir iš kur? - Ogi mūsų klasiokę. Tavo kurso bendramokslę. - Nijolę? - Tu visiškai teisi. Gal jau buvai girdėjusi? - Ne, tuose kraštuose senokai buvau. - Žinau... Nijolė sakė, kad tu visai užmiršai savo vienišą motiną. Pasakojo, kad jau

kelinti metai po tėvo mirties ją prižiūri kaimynai... Leka nutraukė nuo savęs antklodę, išlipo iš lovos ir su peršviečiamais naktiniais

stovėjo prieš Robertą ir tylėjo. Ir jis tylėjo. Ir visas kambarys tylėjo. Ir Auksės tapyti paveikslai ant sienos taip pat nieko nekalbėjo. Po kurio laiko Leka priėjo prie Roberto portreto, kabančio virš rašomojo stalo ir ilgai tarsi studijavo jo veido bruožus, akis, šypseną...

- Robertai... Tu čia dar labai jaunas. Tu čia toks, kai man mokykloje sakydavai: „tavo akyse galima paskęsti“. Atsimeni?

- O ką tu tuomet man atsakydavai? - Tai skęsk, Robertai! Tau nedraudžiu... vieninteliam... Abu šypsojosi... - Leka, tu tiki, kad tuomet tau kalbėjau tiesą? Ji tylėjo. Pamažu prisiartino prie jo, apsikabino ir prisiglaudė: - „Jos akys – klampūs ežerai, kuriuose gimsta begalinis vakaro švelnumas...“ - Tavo Oskaras Milašius. Vienintelė tuomet klasėje didžiuodavaisi prancūzų poetų

lobiais... – atsiduso Robertas. - „Aš apgaubiau ją šilta snaudulio skraiste, išsiuvinėta senomis prašmatniomis ir

nublukusiomis vasaromis...“ – Kiek patylėjusi: - O tuomet, Robertai, taip pat tau sakiau tiesą. Robertas laikė ją glėbyje ir jautė, kaip jo gyslomis pradeda kunkuliuoti kraujas...

Bet staiga išniro prieš jo akis Leokadijos Viktoras, pabėgęs į Rusiją pas savo žmoną, paskui nurėpliojo futbolininkas Fedia, kol galiausia per kažkokius rūkus iš Seimo rūmų keistai susirietęs pėdino lyg tai Saulius, lyg K. Šimonio Kipšas (Aitvaras)...

- Tu kažką sakei apie mano mamą? Robertas paleido Leką iš glėbio. - Gali atsigulti... Nestovėk. Tu esi gundanti ypata... Bet nežiūrint į tai, turėtum

prisiminti savo gimdytoją. - Atėjau pas tave ne moralų klausyti, Robertai, – plykstėlėjo Leka,- Jeigu kitaip

negali... galiu išeiti. Nors ir dabar. Naktį. - Manau, kad klasiokai turi teisę ne tik žinoti, bet ir kalbėti apie mūsų sėkmes ir

problemas .

10

- Kai tėvas mirė, ji man nupirko vieno kambario butą, ir žinokis... – metė Leka paaiškinimą. - Labai niršo dėl to mano Viktoro. Sakė, kad tėvui gėdą padariau.

- Bet gi tavo tėvas – rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius buvo. Ta partija dainavo himnus internacionalinėm šeimom. Dėl tokio žento jis neturėjo pergyventi.

- Ne, tėvas čia niekuo dėtas. Kai mokiausi gimnazijoje, tu gi atsimeni, gyvenau kaip karalaitė. Jei lydavo ar snigdavo – į pamokas atvažiuodavau tėvo automobiliu. Man atrodė, kad visi mokytojai mane mylėjo. O direktorius ypatingai. Jis būdavo pas tėvus svečių pobūviuose...

- Žinau, Leka. Mes viską žinojome, kaip tie tavo tėvai – kunigaikštukai – gyveno. Bet matai, kaip laikas vartalioja žmonių likimus. Vėliau tu išlėkei į sostinę ir užmiršai net motiną...

- Ji man ne motina. Pamotė. Kai sulaukiau dvylikos metų, tėvas išsiskyrė su tikrąja mano gimdytoja. Tokia buvo to meto mada ir moralė. Manau, šito tau nereikia aiškinti?

- Bet šita moteris tave augino. Leido į mokslus. Gražiausiais drabužiais rengė. Ar gali ją užmiršti?

Robertas apsisuko ir išeidamas iš kambario metė: - Vis dėl to gerai būtų, kad mums nedarytum gėdos!.. Buvome ir esame draugai, tą

pačią mokyklą ir tą pačią klasę baigę... Siūlyčiau, mieloji Leokadija, atidžiau pasižvalgyti, kaip gyvenai, kai tėvo automobiliu važinėjai ir kaip, kai išėjai pati viena į savarankišką pasaulį. Ir kokiomis darbo ir šeimos vertybėmis galėtum didžiuotis...

Visą naktį Leka blaškėsi, pyko, niekino save ir ypač aplinką, kad pasaulis toks negailestingas, piktas, nesuprantamas. Čia kėlėsi, čia gulėsi lovoje. Galva plyšo iš nuoskaudos ir pykčio. Ir Robertas panašus kaip tie... jos apturėtieji... Atsirado gi... laido savo daktariškas sentencijas ir turbūt tiki, kad reikia jo klausyti! Paryčiais jau buvo lyg ir aprimusi, bet staiga tarsi kokia zvimbianti spyruoklė ją vėl pasodino.

- Kuo jam neįtikau? – draskė krūtinę abejonės. – Juk net gyvendamas su Aukse, sutikęs mane, jis niekada nešykštėdavo švelnumo ir jaukių žodžių. O dabar? Vienišas gi! Štai nueisiu pas jį į miegamąjį...Bet jeigu jis atstums?

Auštant Leka atsikėlė, neskubėdama nusimaudė vonioje, pamažu apsirengė, susišukavo, pasidažė lūpas lengvu raudoniu ir neskubėdama, net nepasibeldusi, įžengė į Roberto miegamąjį. Porą žingsnių žengė į kambario vidurį. Sustojo. Pliūptelėjo baisi pažeminimo banga!- Miegamasis buvo tuščias. Lova net nepaliesta... Kieme nesimatė automobilio. Ir jokio raštelio! Nei virtuvėje, nei darbo kambaryje, nei koridoriuje.

Ji išlėkė, užtrenkusi duris, net neatsisukdama. Išlėkė... kur? Ir staiga lyg perkūnas trenkė, it dangus prasivėrė, nušviesdamas ligšiolinių žingsnių aidą: visi jos išbraidyti keliai pažliugę, purvini, neturintys nei ribų, nei šviesos....

- Mano Dieve,- prisiminė motinos žodžius, kuriuos ši sakydavo, kai būdavo labai sunku ar bardavosi su tėvu. – Mano Dieve, dėl ko atėmei jam tikėjimą manimi? Robertai, ar girdi?

Leka nuėjo į Jaunimo sodą, susirado tuščią suolelį palei Vilnelę ir ėmė klausytis neramaus vandens murmėjimo... Klausėsi, kol išvydo žėruojantį gimtojo miestelio paveikslą. Iš pradžių bažnyčios bokštą, paskui ištisas medinių namelių eiles, raudonų plytų valdžios rūmus ir savo gražuolį „Vyriausybės“ pastatą, kuriame gyvendamas ir karaliaudamas tėvas visada džiaugėsi, kad tai - jo buveinė, jo miestas, jo rūpesčiai...Bet staiga Leka prisiminė, kad šito miesto mokyklos gimtosios kalbos mokytoja , apsilankiusi tėvų namuose, jai mestelėjo: pas žmogų tik gimtinėje susiformuoja tikroji dvasia – nuolatinė gero ir blogo elgesio stebėtoja, palydovė ir saugotoja. Atsimink tai!

Negi Leka tai pamiršo? Eidama miesto gatvėmis autobusų stoties link, ji prisiminė, kaip tėvui vis kliuvo

senojo miestelio pavadinimas – Galilaukis. Buvo net paruošęs projektą – rajono centrą vadinti

11

socializmui tinkančiu Aušros vardu. Bet spėjo pakeisti tik žmoną, o jai – motiną. Pamotė buvo tos pačios tėvo partijos išpažinėja!

Ak, kaip rūpinosi naujoji tėvo žmona Vladislava pirmuoju rajono sekretoriumi! Ir ypač buto įranga. Iš kažkur atsivilko gausią remontininkų brigadą, parengė didingą projektą, kurį įgyvendinant teko pasitelkti net partijos komiteto finansininką. Atsirado naujausi baldai, spintos, lentynos, nematytas miegamojo komplektas su baldakimu virš lovų... Lekos kambaryje išdygo pianinas, televizorius, atskiras telefonas...

Bet jai visur trūko svarbiausio – motinos, kuri pasiliko gyventi senajame bute. Tėvas nerekomendavo tuose namuose lankytis. Ten sirgo, kaip aiškino jis, nepagydoma, užkrečiama liga. Ar taip ir buvo iš tikrųjų? Žmonės kalbėjo, kad toks sumanymas – paversti šią moterį nepagydoma psichine ligone, su kuria rajono partijos vadovas negali ne tik gyventi, bet ir lankyti jos – buvo „šventas“ Vladislavos sumanymas. Ji nemėgo ir Leokadijos, bet stengėsi vaizduoti mylinčią...

Po pusmečio Lekai teko atsisveikinti su motina. Tą dieną smarkiai lijo. Prie įėjimo į miesto laidojimo biurą augo du didžiuliai beržai, kurie, talžant lietui ir vėjui, jai atrodė griaudžiai verkia... Motiną laidojo uždarame karste. Leka su tėvu, laikydamiesi už rankų, nusilenkė išėjusiajai. Ji visuomet prisimena, kaip tą dieną, kai grįžo iš kapinių, visos gėlės, kurios čia klestėjo visais šaligatvio pakraščiais, buvo pilnos liūdesio. Bet tėvui šito nesakė.

Pasitiko juos plačiai atvėrusi apartamentų duris besišypsodama Vladislava, pakviesdama prie gausiai apkrauto stalo, įvardydama šeimos gedulingais pietumis. Tėvas padėkojo Vladislavai ir ją pabučiavo. Ji pripylė taures raudonojo vyno. Leka atsisėdo į jai skirtą kėdę. Jai ėjo trylikti metai. Buvo tylu. Tik tėvo rankose laikomas šaukštelis arbatos puodelyje ilgai ir vienodai tilindžiavo garsus, lydimus retais jo atodūsiais...

O tą dieną, kai užsitrenkė Roberto buto durys, buvo labai karšta. Saulė tiesiog svilino. Savo gimtajame mieste iš pakeleivingo automobilio išlipusi Leka puolė po pirmo pasitaikiusio medžio šešėliu. Rankose ji spaudė tą patį ryšulėlį, kuriuo nešina buvo atėjusi pas Robertą, ir elegantišką rankinuką – tą kasdienį palydovą, išdidžiai vaikštant Seimo koridoriuose. Ji laikė tą savo mantą taip stipriai, tarsi glaudė prie savęs šipuliais subyrėjusio gyvenimo likučius O štai dabar čia, gimtinėj, pro ją vaikšto žmonės, prisidengę galvas nuo kaitros skarelėmis, kai kurie net nosinėmis. Pastarosios galvos kėlė juoką. Bet nė viena iš jų į Leką nekreipė dėmesio.

Leokadija prisiminė, koks gyvenimas čia kunkuliavo, kai rajone viešpatavo jos tėvas. Tuomet atrodė, kad mieste nebuvo asmens, kuris jos nepažintų!

- Laba diena, Leokadija! – sveikinosi vyresnieji. - Sveika, Leka, - atrodė, miestelio jaunimas tik vienintelį vardą težino. „O dabar? – galvojo Leka,- kodėl nei vieno džiugaus žvilgsnio? Kas atsitiko, kad

jos niekas nebepažįsta? Kiek gi metų pralėkė, kai trenkė Nepriklausomybės varpas, atsiuntęs tėvui infarktą? Jau šešti ar septinti?

Ji nusišluostė prakaitą nuo veido ir dairėsi į šalis, bene pamatys kokį nors pažįstamą? Ne, nei vieno. Visi, tarsi aptingę nuo saulės ir karščio, kažkur pro šalį slinko, nuslinko... Paskui tuos lėtai judančius žmones ir Leka pasuko į tėvo gyvenamuosius „Vyriausybės“ rūmus, kaip juos buvo įvardijusi pati Vladislava, jos pamotė.

Tie rūmai tebestovėjo miesto parko prieigose, į kuriuos vedė tas pats platus šaligatvis. Tik šį kartą jo pakraščiuose nesimatė nei vieno žiedo. Kai kurios šaligatvio plytelės buvo spėjusios ištrupėti, apžėlę žolėmis. Lekai pasirodė, kad ir namas praradęs tą senąjį džiugesį. Ir langai nebešvietė taip, kaip kadaise, kai ji čia linksmas dienas leido, su klasiokais robaksus organizavo, iš kortų ir magijos seansų būrė laimės rytojų... „Gal ir Vladislava čia nebegyvena?“ – toptelėjo mintis.

Duris rado neužrakintas. Leka pamažu pravėrė jas ir, kiek patylėjusi, prabilo: - Ar galima įeiti? Iš kažkur atskriejo pažįstamas balsas: - Užeik, užeik... Ar tai tu, Elena?

12

- Tai aš, Leokadija...- ji įžengė į miegamąjį ir nustebo. ` Jos pamotė gulėjo lovoje, virš kurios kadaise puikuodavosi iškilmingom klostėm

nuvilnijantis baldakimas. Dabar nieko panašaus nesimatė. Tvyrojo dusinantis drėgmės su prakaitu sumaišytas tvaikas, kuriame išsiskyrė išblyškęs, bekraujis veidas su apdribusiais vokais. Ant pakaušio – žilų plaukų paklodė. Žiūrėjo į netikėtą viešnią nustebusi ir mirksėjo rudomis akimis. Lekai pasirodė tarytum žvairos: viena žiūrėjo lyg aukštyn, kita kažkur į šalį...

- Kas gi... Čia tu? - Pagaliau nustebo Vladislava.- Maniau, kaimynė grįžo iš parduotuvės. Žadėjo atnešti duonos ir pieno...

Atėjusiai pasirodė, kad Vladislavos akys visai nežiūri į ją, o žvilgsnis slankioja nuo vieno kambario lango prie lubų, prie lovos galo. Tuo metu Leka prisiminė Roberto pasakojimą, kad Vladislava iki šiol vis tebegyvena savo vyro – pirmojo rajono žmogaus - prisiminimais, kurį taip netikėtai sunaikino santvarkos pasikeitimas. Našlė pergyveno, stebėjosi, nekentė, smerkė. Bet nesakė, ko nekentė ir dėl ko pergyveno - praeities ar dabarties? Štai šitas didžiulis butas, kadaise skambėjęs turtu ir linksmybėmis, pamažu ištuštėjo, nutilo čia nuolat klegėję svečių balsai, partijos bičiulių diskusijos. Vladislovą užplūdo prakeikta Vienatvė, žingsnelis po žingsnelio prisipratinusi prie savęs. Nepastebimai keitėsi kaimynai, alasą kėlė nauji, nepažįstami... Retkarčiais ji išeidavo į miestą ar į parduotuvę, bet greit ėmė bjaurėtis žmonių gausa, kuri eilėse stumdėsi, barėsi, nuolat šmėžavo girtos fizionomijos... Ji šlykštėjosi tomis eilėmis ir tais keikūnais. Pradėjo pati viena kalbėti, ginčytis, svarstyti, bartis. Žmonėse pasklido pusprotės vardas, ėmė šalintis jos.

- Matai, į ką pavirto mano gyvenimas,- pagaliau prabilo pamotė. - Ar ką nors pastebi?

Vos įžengusi į vidų, Leka norėjo sušukti: kur gi tos grožybės, tarp kurių čia pralėkė mano jaunutės gimnazistės dienos? Kur gi tos šviesios girliandos ant langų? Ir tie paveikslai ant sienų – šiuolaikiniai ir įvairiausios antikinio pasaulio statulėlės? Belikę kažkokie apmusiję, musių nutupėti, nublukę vaizdai. Kadaise spindėjusi purpurinė svetainės sofa dabar tarsi susigūžusi, tūno po margu aptiesalu. Ant dulkėto staliuko – tylus televizorius, dūstantis nuo laiškų, ivairiausių popierių, senų laikraščių krūvose. O miegamojo kampe iš po dulkių apklotų tarsi iš paskutiniųjų stiebiasi lango pusėn vieniša gėlė, primenanti suvargusią šeimininkę.

Lekai kad susopo širdį. Taip susopo! Ji numetė savo gražųjį rankinuką ant stalo, priėjo prie lovos ir apkabino Vladislavą.

- Atleisk man, mamyte. Skrajojau anų senų laikų šviesiomis svajonėmis... Tik dabar išvydau, kaip greit viskas keičiasi. Pasikeitė... Jei tu leisi, mudvi pabandysime sugrąžinti šitiems namams šviesą ir šilumą.

- Kokia buvai nenuorama, tokia ir likai. Ką gi sugrąžinsi, jeigu jau viskas žlugo. Ir tavo tėvą baigia visi užmiršti. Manęs čia taip pat jau kelinti metai nebėra. Visi užmiršo. Ir tu taip pat.

- Palauk, neskubėk... Atsikelk, tau pataisysiu patalus ir atidarysiu langą. Mudvi sugrįšime į mūsų pasaulį. Tik dabartinį. Kelkis!..

- Nevadink manęs mamyte... Juk turėtum atsiminti, kai aš atėjau į šituos namus, mes tuomet susitarėme: tavo vardas Leka, o mano – Vlada. Atsimeni?

- Atsimenu. Ta pirmoji diena Lekai buvo panaši į juodais rūbais apsirėdžiusią moterį prie

kapinių vartų. Ji tarsi ėjo į tuos amžinuosius rūmus, pasiryžusi ten pasilikti visiems laikams, bet vos žengusi žingsnį į priekį, greit sustodavo ir palengvėle žirgliodavo atgal... Stigo jėgų atsisveikinti su šiuo varganu pasauliu, nes neįstengė įžvelgti šviesos anapus vartų...

-Tai ar ilgam parvažiavai? – šiaip taip išlipusi iš lovos, pagaliau liūdnai paklausė Vlada.

- Turiu reikalų mokykloje. Direktorė dabar – mano klasiokė. Nijolė. Gal atsimeni? Ji pas mane lankydavosi. Net vieną vasarą atostogavome partijos komiteto viloje Palangoje. Jūs abu su tėvu tuomet buvote išvykę į Prancūzijos kurortus. Atsimeni?

13

- Oi, tos dvi savaitės! Kaip gi jas užmirši? Tuomet dar dešimt dienų keliavome po Italiją. Vien tik Roma, Venecija, Neapolis, Milanas... Tas iki tol neregėtas grožis ir didybė, pradedant antikinio pasaulio palikimu ir šių dienų italų dainininkų nežemiškais balsais operose ir miestų gatvėse... Man ir tavo tėvui ta pasaulio didybė sudegino širdis visam gyvenimui... Daugiau, rodosi, tokių šviesių ir stebuklingų atostogų neturėjome...

- O Nida, o Krymas? Juk ir aš su jumis ten ne kartą buvau, – papildė Leka. – Ir ten ne prastesnė saulė švietė ir šildė.

- Bet vis tiek tai nepalyginami kraštai... Kitą dieną iš pat ryto Leka išsiruošė į gimnaziją. Ėjo neskubėdama, dairydamasi ir

stebėdama, kaip pasikeitusi aplinka. Per tuos metus ypatingų naujovių gal ir neatsirado jos gimtajame mieste. Tie patys elektros stulpai, alėjos, gėlių klombos, takai... Gal tik medžiai smarkiau ošė, pasistiepę arčiau dangaus. Ypač eglės ir beržai. Kai Leka čia mokėsi, jie buvo panašūs į abiturientus – lingavo ploni ir išlakūs, alsavo nepaprastai jaukiu aromatu ir sakais. O dabar jie suapvalėję, daugelis priminė ramų profesorių kvėpavimą, lėtai braškėdami nuo vėjo ir lietaus... Į akis krito automobilių gausa gatvėse. Jie lakstė, zujo, signalizavo, skubėjo... O gatvių perėjose nesimatė šviesoforų, policininkų taip pat tik kur ne kur. O kai ji čia gyveno ir mokėsi – keli lengvieji partijos komiteto automobiliai kartą ar du kartus pralėkdavo garsiai signalizuodami, kaip greitosios pagalbos... Tik neturėjo jie raudonų kryžių ant kupros...

Su direktore Nijole susitikimas užsitęsė. Abi turėjo ką prisiminti ir apie ką pakalbėti. Net nepastebėjo, kaip pralėkė pora valandų, nardant po mokyklos ir studijų koridorius, klasiokų susitikimus, draugystes ir , žinoma, meiles.

- Tu, Nijole, visuomet buvai kitokia, nei aš,- džiaugėsi Leka. - Aš vis atsimenu, kaip tu dar mums drauge atostogaujant Palangoje, kvietei eiti į bažnyčią... Tu tada sakei: „gali ten nesimelsti, bet nors pasėdėti pačiame bažnyčios kampelyje... ir tyloje įsiklausyti, kuo gyva tavo siela. Pati viena. Kartoju! Tik tenai, giliame apmąstyme tu pažinsi save, tapsi nuolanki ir atlaidi, ir tik tuomet atsiras tavyje suvokimas, kaip galima užmiršti skriaudas ir klaidas. Toje tyloje, tame giliausiame jausmų okeane, tu net nepajusi, kaip tavo sielą prakalbins JIS...“

- Ir tuomet tu suvoksi savo sąmoningą sprendimą: niekada nepasiduoti ne tik priešams, bet svarbiausia – savo patižusiems jausmams!..- papildė Nijolė

- O šitą tavo priesaką buvau pamiršusi. - Tai ir nepasinaudojai tais mano linkėjimais?- klausė Nijolė. - Tuomet bijojau pakenkti tėvo karjerai, nueidama į maldos namus. O dabar

prisipažįstu: iki šiolei ten dar nebuvau. Gal todėl ir priėjau liepto galą. Prisipažįstu, Nijole, susipainiojau... Jaučiausi svarbi ir didelė. Niekada neabejojau savimi. Buvau savanaudiška. Išėjusi iš Seimo, galvojau lėkti kur nors toli nuo savo krašto, kaip daugelis tautiečių: į Angliją, Airij ą, Italiją, Turkiją ar net pas Dalai Lamą... Bet pasipainiojo futbolininkas Ferdinandas... Pasidaviau jo bohemai... Išsiblaiviusi supratau, kad ir svetimų kalbų gerai nemoku. O valyti žuvis Norvegijoje ar plušėti Ispanijos daržuose ir soduose po karštos saulės spinduliais? Ne, ne man. Todėl aš ir esu čia, pas tave. Ir prašau: jei gali, suteik man galimybę ir savo globą šituose mūsų mokyklos rūmuose...

Lekos balsas lūžinėjo, skruostai degė, akys drėko. Sėdėjo prieš direktorę tokia maža maža, sulinkusi, abiem rankom laikydamasi stalo.

Nijolė priėjo prie viešnios , savo rankomis apglėbė jos pečius ir ramiai kalbėjo: - Nusiramink, mieloji. Gyvenime ko tik nebūna. Pabandykime abi pagalvoti, kokį

čia tau darbą surasti? Mokyklos planuose jau senokai šmėžuoja jos istorijos rašymas. Bet iki šiol vis neatsirado žmogaus, norinčio ir galinčio tą darbą dirbti. Esu įsipareigojusi švietimo skyriuje dar iki šių mokslo metų pabaigos parengti mokyklos istorijos projektą. Esame jau aptarę su keletu mokytojų, kurie žada talkininkauti... O dabar staiga čia tu beldiesi. Žurnalistė! Profesionalė! Gal čia tave pats Dievas man siunčia? Būsi šito didelio sumanymo mano

14

pagalbininkė! Švietimo skyriuje gausiu leidimą specialiai įkurti tau mokytojos – archyvarės etatą! Sutinki?

Abi džiaugėsi, galėdamos susigrąžinti jaunų dienų draugystę. - Manau, kad dabar iš tikrųjų parengsime mūsų gimnazijos istoriją! – didžiavosi

Nijolė.- Juk ši mūsų mokslo citadėlė atsirado dar anų nepriklausomybės metų pradžioje. O ką apie ją žinome? Yra rūsyje mažytis kambarėlis, kuriame sukrauta krūvelė padrikų bylų. Sovietmečiu čia egzistavusi nežabota savivalė ištrynė ne tik mūsų gimnazijos, bet ir viso rajono kultūrinius bei dvasinius turtus, išbraukė iš istorijos čia dirbusių žmonių nuopelnus ir indėlį atskirais valstybės vystymosi etapais. Pabandyk pamąstyti ir paruošk archyvaro darbų projektą, apsvarstysime pedagogų posėdyje ir galėsi pradėti darbą.

Leka staiga pašoko nuo kėdės, apkabino Nijolę ir pabučiavo. Seniai toks gilus dėkingumo jausmas taip giliai buvo palietęs jos širdį. Akys – išdavikės tvino upeliais...

- Nusiramink,- išsilaisvino Nijolė. – Žinai kas man iš ryto skambino? Ogi Robertas. Jis man pranešė, kad tu dingai iš jo namų. Kas ten atsitiko?

- Robertas? – nustebo Leka. - Robertas... - pakartojo. - Ai, Nijole, tai ilga istorija. O ką jis tau sakė?

- Kai pasakiau, kad tu tuoj būsi pas mane, nieko daugiau nekalbėjęs, padėjo ragelį. „Viskas praeina tam, kad grįžtų“ – abejingai Leka prisiminė dar studijų metais

kartotą posakį. Paskui šyptelėjo: - Po savaitės tau atnešiu darbo projektą. - Palauk, palauk,- sustabdė Nijolė. – Neskubėk taip. Dar tau reiktų susitikti su Jaunučiu. Ar atsimeni jį? Tebedirba mokyklos sargu. Nuo seniausių laikų jis tebevaldo paties įkurtą kambarėlį rūsyje – archyvą... Atsimenu, atsimenu. Tai kiek gi jam metų? Juk tada, kai mokėmės, mums atrodė, jau buvo perkopęs 100! Kitą dieną jie abu susitiko mokyklos kieme. Jaunutis – tokia buvo jo pavardė- tebebuvo toks pat „apsamanojęs“, kaip ir tuo metu, kai Leka čia mokėsi. Plaukai žili, veidas apaugęs šviesiais plaukeliais, atrodė nepaliestas nei besikeičiančio laiko, nei metų. Dar tuomet gimnazistai kalbėjo, kad jam Dievulis leido želdintis pasigailėjimo barzdelę, todėl skruostai visam gyvenimui liko skaistūs, akys šelmiškai geros, šypsena raminanti ir patikima. -Sveika, Leokadija! – išskėstomis rankomis pasitiko viešnią. – Nijolė vakar paprašė, kad tave supažindinčiau su savo archyvu. Paleidęs iš glėbio, Jaunutis apžiūrėjo Leką iš visų pusių ir pasidžiaugė: - Nepasikeitei, gražuole. Atsimenu, kaip džiaugėsi tavo tėvas per jūsų klasės abiturientų išleistuves. Tuomet jis buvo taip laimingas, kad net man dėkojo už gerą tavo priežiūrą!..

Archyvo kambarėlis buvo nors ir nedidelis, bet jaukus. Prie lango stovėjo stalas, prie jo viena kėdė, o palei sieną tiesėsi kelios lentynos, prikrautos įvairių formų sąsiuvinių, knygų, segtuvų. - Čia, Leokadija, manau surasi savo darbui reikalingų žinių. Jei atsiras klausimų – kasdien iš ryto būsiu tavo paslaugoms. Bet tie sąsiuviniai, segtuvai buvo pilni buitinio pobūdžio dokumentų. Įvairios mokytojų ir mokinių ataskaitos, pamokų tvarkaraščiai, vienas kitas pedagogų posėdžių protokolas, valstybinių švenčių minėjimų medžiaga, mokyklos kai kurie remonto klausimai... - Bet nerandu čia mokyklos kūrimosi dokumentų... - Žinau, - jau kitą rytą aiškino Jaunutis. - Bet tu gi žinai, kad šią mokyklą, kaip ir visą mūsų kraštą niokojo karai, okupantų pėdos, kolaborantų „žygiai“. Gal tau galės padėti mano atmintis? Pasiklausyk: mokyklą įkūrė anos nepriklausomybės miesto burmistras Saladžius ir bažnyčios klebonas Januška. Pirmieji mokytojai buvo baigę mokslus Peterburge, Austrijoje, Paryžiuje, Berlyne.... Namuose turiu atskirą ryšulį, kurio iki šiol niekam nerodžiau dėl to, kad anoji valdžia iš karto būtų sunaikinusi...

15

Jaunutis kiek patylėjo, tyliai nusišypsojo ir tęsė: - Jei iš tikrųjų tu rengiesi rašyti mokyklos istoriją, tau, vaikeli, atnešiu tuos dokumentus... Jau kitą dieną Lekai net rankos tirpo, kai atsirišo tą ryšulį, kuris svėrė gal dešimt, o gal daugiau kilogramų. Ten buvo gražiai sudėlioti kiekvieni mokslo metai į atskirus vokus, surašytos mokytojų biografijos ir mokinių pavardės, o prie abiturientų puikavosi Jaunučio prierašai į kokią mokyklą ar veiklos barą pasuko tolimesnis jo kelias... Kai Leka supažindino Nijolę su Jaunučio „ryšulėliu“, abiem pasidarė gera ir šviesu. - Dabar tu tiki, kad po savaitės tikrai tau atnešiu darbo projektą? – džiaugsmingai kalbėjo Leka. - Tikiu ir laukiu!

Leka išėjo į gatvę ir nežinojo kur dėtis, kaip jaustis: džiaugtis, abejoti ar didžiuotis, kad iš ten, iš Seimo rūmų nusileido į gimnazijos pusrūsį, tarp surūdijusių, pelėsiais apsitraukusių bylų... O gal čia - aukso kasyklos?

Grįžo pas Vladislavą nešina dideliu krepšiu maisto pirkinių iš parduotuvės. -Čia užteks mums visai savaitei,- rodė Leka savo dovanas. – Tebus tokia mano

gyvenimo pas tave pradžia. Vlada atsistojo ir kažkaip nejaukiai šypsojosi. Po kurio laiko tik tiek tepasakė: - Visko pasitaiko gyvenime. Visko. Būk! Pedagogai Lekos darbų planą vertino labai atsargiai. Kai kurie abejojo, ar ji iš viso

ką nors sugeba. Juk paskui ją vilkosi įvairiausių kalbų raizgalynė. Ką veikė televizijoje, kaip buvo atsidūrusi Seime – sklandė tik nuogirdos, dažnai sklidinos pašaipos ir iškreipto džiugesio.

Tame mokytojų susirinkime Leka ir Nijolė išgirdo daugybę „punktų sakymų“: kad pokario metų šita mokykla, kaip ir kitos, buvo partijos tarnaitės lygio ir tik vienas kitas čia gavo tinkamą išsilavinimą; kad rašant mokyklos istoriją, autorės privalo žiūrėti į ateitį; kad čia moksleivių mokymas turėtų vykti pagal pasaulinius mokymo standartus, Vakarų mokyklų programas, kad čia būtų kviečiami žymūs pedagogai į konferencijas, seminarus, kad būtų organizuojamos svetimų kalbų vasaros stovyklos ir t.t..

- O čia kas dabar? – tarsi klausė daugumos susirinkusiųjų akys. Lekai labiausiai įstrigo vyresniųjų mokytojų kai kurios abejonės dėl projekto

istorinės raidos pateikimo. Priekaištavo, kad akcentuojamos tik sovietmečiu sukurtos vertybės, o iškankintos tėvynės istorijos atspindžių visai nėra.

- Nemanau, kad jūs, gerbiamoji Leokadija, galite susidoroti su šiuo uždaviniu, kurį čia su direktore pasiryžusios įgyvendinti. Juk paskui jus eina ir eis raudonas tėvo šleifas! O mes juk ne tik atsimename tuos laikus, bet ir tebejaučiame to meto svilėsius! – po šitų vyriausiojo pedagogo žodžių, posėdis taip ir nutrūko. Nei už, nei prieš.

Mokytojams išsiskirsčius, Leka ilgai nedrįso pratarti nei žodžio. Žiūrėjo į Prezidento portretą, kabantį ant sienos, kol pamažu ėmė šypsotis. Po kurio laiko atsiduso ir , žiūrėdama į Nijolę, tyliai prabilo:

- Tai gal man mano gimtinėj iš viso nėra vietos? Gal net neprasidėkime? – jai staiga nusidriekė abejonių gumulas, kuris pamažu ėmė smaugti jos kvėpavimą ir ryžtą.

- Nusiramink! – sustabdė Nijolė. - Juk tarėmės: pradėsime darbą nuo pradžių pradžios: kas buvo tie pirmieji mūsų mokyklos kūrėjai, kokie pedagogai, iš kokių mokyklų, universitetų, vietiniai ar atvykę iš kitų miestų ir šalių? Gal visos tos žinios ir padiktuos mums viso darbo eigą? Be to, sudarysime plačią redkolegiją. Pakviesime žinomus istorikus, mokslo atstovus, mūsų mokyklos vyresniuosius pedagogus. Mūsų laukia ilgas ir sunkus uždavinys – nuoširdžiu darbu ir išmintimi privalome įrodyti istorinę mokyklos raidą, pagrįstą naujausio mokslo pasiekimais ir išvadomis.

Sugrįžo Leka pas pamotę, apimta slogaus nerimo ir nepasitikėjimo savimi. Tą vakarą jos abi daugiausia kalbėjo apie Lekos tėvą, apie sunkias jo darbo dienas, apie kovą su prietarais, senais papročiais, partijos priešais, nacionalistais, buržujais, bažnyčia....

16

- Bet gi tu, kiek atsimenu, nebeilgai dirbai mokytoja, kai ištekėjai už tėvo?-paklausė Leka.

- Jis mane paskyrė dirbti į Švietimo skyrių. Inspektore. Važinėjau po rajono mokyklas, tikrinau pamokas, griežtai reikalavau, kad mokyklose nebūtų žalingų praeities pėdsakų.

Lekai atsiradus tėvo namuose, Vlada pamažu keitėsi. Peržiūrėjo spintose esantį aprangos turtą, kasdien stengėsi rengtis vis kitais drabužiais, ėmė puošti juos: tai šalį ant pečių užsimeta, tai sagę prie krūtinės prisisega. Beveik kasdien segė brangius auskarus, vėrinius ant kaklo rinko vis kitus ir net vestuvinį žiedą nuo kairės rankos sugrąžino ant dešinės . Abi nuodugniai išvalė visus kambarius, naujai subujojo gėlių lapai ir žiedai, paveikslai ant sienų tarsi įgijo daugiau šviesos ir gyvybės.

- Jaučiu sugrįžtančią pilnatvę... – Vlados skruostais nuvilnijo pasitenkinimo šešėlis.

Toks prisipažinimas Leką džiugino. Pamotė kone dvylika metų dirbo švietimo skyriuje. Vadinasi, būsimai mokyklos istorijai Vlados žinios, jos pedagoginė patirtis, turėtų būti svarbus žinių šaltinis- galvojo Leka.- Bent jau sovietinės okupacijos metų

-Svarstant būsimosios knygos projektą, mokytojai pageidavo platesnio skyriaus apie mokyklos veiklą iki karo. Ką buvo palikę Lietuvai spaudos draudimo metai? Knygnešiai? Bažnyčia? Kariuomenės žygiai ir kovos? Pagaliau kokias organizacijas ką tik susikūrusi mokykla organizavo ir koks jų likimas? – gal tu gali man paaiškinti? – Vladislavos klausė Leka.

-Sunku man pasakyti, kur ieškoti medžiagos apie tą laikotarpį,- prisipažino Vlada. – Daugelis šaltinių turėtų būti sunaikinti. Nebent kažkokius pėdsakus galėtum surasti partijos archyve?

Nežinia, ką tuo metu taip kalbėdama Vlada matė savo atminties skrynelėje: raudonų vėliavų šlamėjimą, senosios inteligentijos žūtį, žmonių trėmimus ar nekaltų žmonių skerdynes Rainiuose, Panevėžy, Kaune, Šervenėje?.. Tik ilgai žiūrėjo į Leką, šitą išlepintą I-ojo sekretoriaus dukrelę, kuriai viskas sekdavosi be didesnių pastangų ir triūso, kol pagaliau paklausė:

- Kaip tu šitą istoriją aprašysi? - Apie kokią istoriją tu kalbi?- Leka klausiamu žvilgsniu atsisuko į Vladą. Kiek patylėjusi, pastaroji garsiai paleido savo piktą liežuvį: - Ak, Leka-Leokadija! Jei jau rengiesi parašyti savo mokyklos istoriją, tai gal prieš

tai suvok ir atskleisk savo tikrojo tėvo biografiją, jos paslaptis! - Kokias paslaptis? Jis buvo iki pat Nepriklausomybės paskelbimo metų komunistų

partijos žmogus. Čia nėra jokios paslapties. Net kai ėjau į dabartinį Seimą dirbti – raštiškai parašiau: pirmojo sekretoriaus duktė!

- Tai kuo čia tau didžiuotis?-lyg pyko, lyg juokėsi Vlada. - Ten pusė Seimo narių tokie: buvę sekretoriai, kolūkių pirmininkai, milicijos atstovai arba jų vaikai, tokie kaip tu, išsislapstę po būrelius kitais pavadinimais. Bet tavo tėvas, vaikeli, turėjo paslaptį – jis buvo kilęs iš grafų giminės! O biografijoje rašė – iš bežemių valstiečių. Štai jo didžioji paslaptis ir ne mažesnė tragedija.

- Sustok,- Leka pajuto tarsi kažkas drožė per jos veidą šlapiu skuduru. – Nekalbėk niekų! Mano tėvas – iš grafų?... Kokias nesąmones kalbi!

- Nusiramink, mergaite, tau dar ne viską pasakiau. Pokario metai – tai išdavysčių metai. Štai apie ką tau teks rašyti. Kas buvo iki tol tavo gimnazijos rūmuose sukurta, viską teko sunaikinti, tavo tėvo ir panašių į jį dėka. Aš taip pat buvau prisišliejusi prie jų. Buvom paklusnūs valdžios pareigūnams, kurie žinojo mūsų kilmę, todėl išdavysčių kelias buvo vienintelis leistas... Atnešk vandens,- staiga sustojo Vlada. – Seniai tiek kalbėjau... Burna išdžiūvo.

Atsigėrusi vėl ta pačia intonacija tęsė:

17

- Mes privalėjome viską paminti po kojomis. Neliko jokių Kudirkų, Basanavičių, Maironių, Katelių, Vaižgantų... Ant pjedestalo kėlėme žmones, kurie giedojo himnus Majakovskio „broliams dvyniams“, Neries didžiajam Vadui... Įsidėmėk, Leka, buvo griežtas nurodymas iš Maskvos: iškelti vietoj jau sukurto turtingo ir talentingo žmogaus naują beraščių kartą, sugebėsiančią sunaikinti visa tai, ką tauta jau buvo įgijusi be skolų ir keliaklupsčiavimo svetimiems... Gal tu iš karto viso to ir nesuvoksi, bet jei jau pasiryžai parašyti mokyklos istoriją, tai pirmiausia atsigręžk į tikrovę!.. Juk turbūt prisimeni, arba bent girdėjai iš tėvo, kiek tavo mokyklos mokinių ir mokytojų tuomet buvo ištremta į Sibirą, kiek atsidūrė kalėjimuose. Ypač abiturientų!

- Nustok, Vlada. Netikiu nei vienu tavo žodžiu,- nutraukė Leka,- Kaip galėjo būti, kad tėvas taip žiauriai sutryptų praeitį, savo didžiąją kilmę, jeigu jis tokią turėjo?..

- Nesikarščiuok... Sugrįžk prie savo motinos paveikslo. Ji buvo taip pat bajorė. O tėvui tapus pirmuoju sekretoriumi, ji atsižadėjo lovos su juo – išdaviku jį vadino namuose ir giminių tarpe, kol jis atsikratydamas ją pavertė neįgalia ir paliko vienišame namelyje prie ežero. Atsimeni gi? Tavo tėvas turėjo talentą įtikinti ir valdžią, ir žmones. Ir mane taip pat. Juk ir tu tikėjai, kad tavo gimdytoja serga užkrečiama liga. Ir tu jos nelankei?!

Kokia zvimbianti tyla akimirksniu iš visų kambario pakampių užliejo dukters ir pamotės buvimą! Kokie gi bajorai? Nuo kada jų dvasia ir privilegijos galėjo atsirasti šitame XXa. vidury pastatytame name?

- Tavo tėvas, Leka, įsidėmėk, labai mėgo fanaberiją, atkeliavusią iš motinėlės Rusijos dar nuo Jekaterinos laikų. Pavergdami svetimą kraštą, tie kruvinieji caro galvažudžiai visada pradėdavo nuo vietinių išdavikų. Jiems suteikdavo įvairias privilegijas, apdovanodavo ištremtųjų žemėmis, suteikdavo aukštas pareigybes ir karinius laipsnius, apkabinėdavo „nusipelniusiųjų“ krūtines ordinais, kryžiais ir medaliais... O jei prisiminsime 1940- uosius? Gal tau atrodo, kad šį kartą užtvindė mūsų kraštą kitokie užkariautojai? Ne, Leokadija, tų pačių ainių dvasia ir kūnas tapo partinių funkcionierių perkrikštais.

Leka klausėsi ir negalėjo suvokti, kodėl ir apie ką Vladislava dabar šneka. Juk tokių kalbų jos šeimoje, kol ji dar mokyklą lankė, niekada nebuvo girdėjusi. Tos visos datos – 1940 – ieji ir pokario metai – tai išlaisvintos tautos metai, klestėjimo ir pasididžiavimo amžius, apglobtas valstybės rūpesčiu ir partijos meile! Taip kalbėjo tėvas, tą pačią dūdą pūtė tuomet ir Vlada. Tik dirbant Seime, Lekai pradėjo ryškėti nepriklausomos valstybės išsivadavimo tikrosios idėjos.

- Ko taip nedraugiškai įsistebeilijai, Leka? Ar aš kažką ne taip pasakiau?- matydama nustebusią Leokadiją, nuoširdžiai klausė Vlada. – Bet jei jau pradėjome nuo mūsų šalies istorijos, tai dar turiu atskleisti svarbiausius pokario metų reiškinius, kurių nesuprasdama negalėsi net priartėti prie savo knygos, kurią tu įvardiji „Projektu“, rašymo. Įsidėmėk, koks „elitas“ , karui pasibaigus, užplūdo mūsų krašto valdininkų kabinetus? Paklusnūs svetimos ideologijos atnašautojai, dauguma be aukštesnio mokslo cenzo, bet būtinai su bolševikų partijos bilietu! O juos saugojo svetima kariuomenė ir vietiniai žudikų būriai, kuriuos A. Sniečkus ir J. Paleckis savo nutarimuose įvardijo „liaudies gynėjais“. Ar tu kada nors pagalvojai, kokią gi liaudį jie gynė ir nuo ko? Galėsi rašyti tą savo istoriją, kai šito dumblino laiko politiką visapusiškai išanalizuosi ir pradėsi mąstyti...

- Tu tikrai daug kalbi, Vlada, - sustabdė oratorę, - Gal tau dar vandens atnešti? - Tai ar supratai, ką tau sakau? O gal manai, kad aš, visų užmiršta, nebesugebu

galvoti? - Besiklausydama šitų tavo samprotavimų, prisiminiau, kaip mokykloje mokiniai

tave pravardžiuodavo. Žiežula! – Leka tarsi iškošė. - Nors tu man ir nedėstei tos savo istorijos, bet draugų tarpe taip ir aš tave šaukdavau, kol neužsikorei ant tėvo kaklo...

- Užtenka! Dabar suvokiu, kodėl iki šiol niekur ir nepritampi, pirmojo sekretoriaus dukrele, - tarsi pasigardžiuodama drėskė Vlada. – O dėl aiškumo priminsiu: ne vienas tavo tėvas buvo toks atplaiša. Jei norėsi, galėsiu tau pateikti sąrašą tų mūsų laiko bajorų – partijos komitetų

18

sekretorių, laikraščių ir žurnalų redaktorių, Mokslo akademijos idėjų mėtytojų, vyriausybės patarėjų, aukštųjų mokyklų vadovų ir profesorių... Pagaliau laikas gi tavo kartai suprasti: bolševikai ne tokie kvaili, kad prie valdžios vairo statytų darbininką iš gyvulių fermos ar proletarą nuo gamyklos staklių, kurie valstybės valdymo klausimais buvo visiški beraščiai. Ieškojo tokių, kaip tavo tėvas: išsilavinusių, paklusnių, lengvai atsižadančių tėvynės, tėvų ir prabočių praeities!

Leka visą naktį negalėjo sudėti bluosto. Bet ji nepyko ant pamotės. Ir ant tėvo neliejo tulžies. Kiek gražių dienų ir valandų drauge praleido! Tėvas mylėjo ją. Lankydavosi mokyklos tėvų komiteto posėdžiuose, džiaugdavosi jos geru mokymusi. Iš visų savo kelionių po užsienio šalis parveždavo brangių lauktuvių. Leka gyveno tarsi neregėtoj pasakoj, kur pilna užburtų lobių, milžinų ir nykštukų, juokingų istorijų, kurias nežinia kas, kada ir kur sukūrė bei paskleidė. Ji gyveno, kaip brangus paukštelis auksiniame narve. Tik čiulbėk! Tik grožėkis džiaugsmingomis balso trėlėmis, lengvais sparnelių plasnojimais, meilės dainomis...

Iš ryto Leka , dar gulėdama lovoje, prisiminė, kaip po posėdžio sielvartavo Nijolei, kad ji nesupranta dabartinės tėvynės, jos pašaukimo, tikslo ir prasmės. „Buvau pasiryžusi bėgti iš jos kur nors toli – į Europą, Ameriką, Jeruzalę prie raudų sienos...Gal ten atsivers tikrasis jos pašaukimas ir vieta. Gal ten surasiu išguitos tėvynės dvasią, apie kurią kalbėjo Seimo ideologai, be kurios jokia istorija – negyva!“

Bet Nijolė ramino. Tvirtino, kad reikia didelius darbus padaryti namuose, įrodant, kad po šituo Dievo dangum yra Tėvynė, jos žmonės, jos laukai, jos sodžiai ir miestai, yra brangios mokyklos... Pagaliau, ji sakė, kad tėvynę turime mylėti ne todėl, kad ji turi neaprėpiamus žemės, vandens ir kalnų kvadratinius kilometrus, o todėl, kad ji – tėvynė!

Atsikėlusi iš lovos, Leka ilgai prausėsi, šukavo plaukus, atidžiai žiūrėjo į veidrodį, kuris negailestingai rodė paakiuose besivinguriuojančias raukšleles. „Man trisdešimt. Moteris pačiuose klystkelių labirintuose“,– pagalvojo. Po to apsirengė tuo pačiu kostiumėliu, kuriuo čia atvyko, pasidažė lūpas nežymiu raudoniu ir, pravėrusi duris į Vlados miegamąjį, ramiai pasakė:

- Išeinu. - Į mokyklą? – lovoje pasisuko Vlada. - Išeinu ieškoti savo šaknų. Gyvenk! Tą rytą Leokadija neskubėdama ėjo miesto gatvėmis mokyklos pusėn. Apsunkusios

kojos atsargiai dėliojo retus žingsnelius. Štai praėjo Banko rūmus, prie kurių durų jau stoviniavo būrys žmonių, kiek tolėliau žiojėjo pravira kavinės erdvė, nors lankytojų nesimatė; kitoje gatvės pusėje švietė didžiulis Vaistinės stiklas. O praėjus miesto aikštę, tarp aukštų ošiančių medžių, tarsi paskendusi amžinoje ramybėje, rymojo paslaptinga Bažnyčia. Leka stabtelėjo prie įėjimo į šventorių vartų, tarsi išgirdo Nijolės balsą, atskriejantį iš Palangos, kai abi atostogavo tėvo viloje: „... gali ten tik pasėdėti pačiame bažnyčios kampelyje... Kaip elgeta... tyloje įsiklausysi, kuo gyva tavo siela...“

Ji pasižiūrėjo į laikrodį. Bet nematė valandų. Staiga pasisuko ir neskubėdama pravėrė maldos namų duris. Ten tyliai tarsi nušliaužė medinėmis bažnyčios grindimis prie paskutinės lomkos, atsisėdo, apsidairė aplink ir įsitikinusi, kad daugiau nieko nėra, nurimo ir bandė susikaupti. Pamažu žvilgsnis sustojo ties didžiojo altoriaus paveikslu.

„Žvaigždė, kuri jaunystėj mano spindėjai man graži jauna...“ Ir nutrūko mintis. Po kurio laiko: „Dieve, palaimink mano gyvenimą ir mano pastangas tarnauti tėvynei...“

Tylu. Nė krebždesio. Tik tas didysis paveikslas tarsi kažkaip keistai virptelėjo. - Dieve, ar girdi? – ėmė šnabždėti jos lūpos, - aš pirmą kartą prašau tavęs... O ko ji prašo? Ar žino? Kad palaimintų jos pasiryžimą sukurti mokyklos istoriją?

Nijolė tuomet kalbėjo, kad jei bažnyčioj pasinersi į save, į savo širdį, protą, jausmus ir pradėsi suvokti kas esi, kur teisus ir kur ne – tikrai ateis pas tave JIS.

- Dieve, meldžiu, atsiųsk man įkvėpimą ir supratimą, kaip reikia gyventi, kad būčiau reikalinga, naudinga ir kad išnyktų manyje sugriuvusio gyvenimo šešėliai... Prisipažįstu: kai atsidūriau viena dideliame mieste – nepajėgiau suprasti plataus pasaulio pinklių.

19

Trumpalaikės pažintys nustelbė asmeninę laimę. O gal kas sudraudė? Patarė? Tuo metu net ir klasiokai dingo. Nė vieno artimo žmogaus...

Ir kitą, ir trečią dieną, gerokai po rytinių pamaldų, vėl ir vėl ji šliaužė į bažnyčią, o ten tylumoj šaukė JĮ...

- Pasirodyk, ateik, išganyk, Viešpatie! Atleisk mano nuodėmes ir palaimink mane! Bet kaip vakar – ramybė, tik kartais aukštai, bažnyčios skliaute suplasnoja koks

nors pasiklydęs paukštelis ir vėl tylu. „O gal čia šventoji dvasia“? – ji galvojo. – Gal iš tikrųjų mano troškimai bus išgirsti?

Iš bažnyčios smulkiais žingsneliais ji pasileido vėl į mokyklą. „Mes turime parašyti istoriją! Privalome! – diegliavo mintys galvoje. – Na ir kas, kad mano tėvas buvo pirmasis sekretorius? Bet jis buvo visų gerbiamas... ir mylimas, brangieji mano mokytojai!“ Direktorė Nijolė apsidžiaugė, išvydusi Leką: - Kaip gerai, kad atėjai! Norėjau skambinti, bet prisiminiau, kad Vladislava neturi telefono. Šiandien iš ryto Jaunutis atnešė štai dar vieną pundelį. Tu matai, kaip tvirtai jis sumazgytas?! Jis prašė, kad jį perduočiau tau asmeniškai. Imk, eik į Jaunučio kambarėlį ir studijuok... Leokadija atraišiojo kietai supresuotą siuntinėlį, išskleidė ant stalo jai skirtus popierius. O ten... Dievulėliau! Jos tėvo pasirašytos raštų kopijos Komunistų partijos ir vyriausybės vadovams su grifu „Slaptai“. Na ir kokios gi čia mano tėvelio paslaptys? Beveik kiekvienas jo pasirašytas raštas prasideda taip: „Pagal jūsų reikalavimus ir nurodymus, šiais metais rajone įvykdėme: pašalinome iš mokyklų ir kitų organizacijų..., buvo areštuota..., ištremta..., uždaryta psichiatrinėje..., sunaikinta knygynuose knygų..., užverbuota..., sugriauta dvarų..., išvalyta rajono teritorija nuo buržuazinės valstybės kariškių, dvasiškių , miškinių, skautų, angelaičių ir kitų kenkėjų... Ir vis dešimtimis, pulkeliais... Iš pradžių tas kopijas Leka skaitė, kaip anekdotų rinkinį. Skaitė ir juokėsi. Bet staiga jos akyse pliūptelėjo nežmoniška, nematyta, triukšmo pilna nuošliauža iš kurios nelauktai išlindo tėvas su kirviu kruvinose rankose. Ta nuošliauža – tai byrantis kalnas, iš kurio tėvas ėmė po vieną knygą ir su baisiu trenksmu kapojo... Tuo metu sucypė durų girgžtelėjimas. Tarpdury pasirodė Nijolė. - Na, ką gi Jaunutis tau dar atnešė? - Palauk... Kol kas aš nieko nesuvokiu...Man oro čia trūksta... Aš grįšiu... Leka atsistojo ir, palikusi išbarstytų popierių krūvą ant stalo, daugiau nieko nesakiusi, išėjo. Lauke ji tarsi girdėjo žmonių balsus iš tų raštų, kažkas šaukė, barėsi, keikėsi, burnojo: sušaudyta, ištremta, nužudyta, konfiskuota, sudeginta, užverbuota...

Tą dieną Leka grįžo namo tik pavakary. Vlada piktai užsipuolė: - Tai kur gi tu vaikštai? Buvo Nijolė atėjusi, teiravosi tavęs. - Buvau bažnyčioje,- ramiai paaiškino. - Gal nori galą gauti, kad ten lakstai? – subjuro Vlada. - Ko čia taip pasišiaušei?

- Kai Sąjūdis paskelbė nepriklausomybę, tavo mylimasis tėvulis metė partijos bilietą ir nudūmė į bažnyčią. Sekmadienį. Per pačias pamaldas jis atsiklaupė prie klausyklos ir persižegnojo... Iš nuostabos nutilo net vargonai ir giesmės. Žmonės tarsi amo neteko. Pirmasis rajono komunistų partijos sekretorius! Juk su jo vardu siejosi visa okupacinio meto žmonių tragedija: žmonių areštai, tremtys, persekiojimai, šalinimai iš tarnybos, kruvinos partizanų skerdynės, nepaklusniųjų tramdymas psichiatrinėse ligoninėse, turtingesniųjų išbuožinimai ir išniekinimas, atimant nuosavybę ir suvarant juos į kolchozus ir pagaliau pragaro mašinos – melioracijos – paleidimas, traiškant sodybas ir žmonių likimus...

xxx

- Vardan Dievo tėvo ir sūnaus ir Šventosios dvasios...

20

- Amen,- tėvas išgirdo klausykloje sėdinčio kunigo žodžius. – Ko dabar čia ieškai? Ar pamiršai, kai uždarei man ir mano bendraminčiams bažnyčios duris po tremties metų?

Pro klausyklos langelio grotas abu ilgai žiūrėjo į vienas kitą, kol pagaliau kunigas tyliai prabilo:

- Bet mes patys nutraukėm tas tavo plombas ir atsidarėm šventyklų duris, todėl už tas skriaudas atleidžiu... O daugiau – argi komunistai jau prisipažįsta turį nuodėmių? Jie juk tik raštelius ir įsakymus pasirašinėjo, o kruvinąjį darbą atliko skerdikai... Taigi, gali eiti nuo klausyklos. Beje, noriu pasakyti... įsidėmėk: negaliu atleisti tavo nuodėmių. Prašyk tų žmonių atleidimo, kuriuos savo parašu „išlaisvinai“ rajono žemę nuo šviesiosios inteligentijos, mokytojų, gydytojų, turtingų ūkininkų, kilnių išradėjų, daugelio tikinčiųjų... Juk atsimeni, net mirusiems buvai uždaręs bažnyčios duris... - Aš negaliu jų atsiprašyti – jie Sibiro platybėse, kalėjimuose, dauguma mirę... - Tai sugrąžink jų atminimą spaudoje, įamžink jų vardus miesto gatvėse ir skveruose, rūmuose ir kaimo gryčiose. Tada ateik pas mane atleidimo... Dabar gi dosnioji mūsų žemė be tų žmonių yra praradusi dieviškąją šviesą. Įsidėmėk, sekretoriau, ką sakau: šunuodegiavimu okupantams negrįžtamai esi sunaikinęs ne tik mūsų laukų šventuosius klodus, bet ir savo sielą. xxx

- Ką čia niekus kalbi, Vlada! Nė vienu tavo žodžiu netikiu! - Gali netikėti. Pagaliau aš gi ir negirdėjau tos išpažinties... Bet tavo tikras tėvas jau tos pačios dienos pavakary, grįžęs iš bažnyčios, atsigulė į lovą ir, tą istoriją man papasakojęs, daugiau nebeatsikėlė. Užgeso, nespėjus man net žvakės uždegti. O tu tuo metu sostinėje girtuokliavai su ištvirkėliais... Tokios Vladislavos Leka nebuvo mačiusi. Iki šiol, atrodė, ramus jos žvilgsnis staiga pavirto veidmainiškai žvėrišku; balsas – valdingas, veidas – atgrasus, rankos nuolat gniaužėsi ir glamžėsi, išryškindamos ant jų išvirtusį melsvų gyslų žemėlapį... Leka kažkada dar studijų metais aplankė kursiokę psichiatrinėje ligoninėje. Šalia draugės lovos, gulėjo subintuotom rankom žmogysta. Ji nuolat kažką barė, piktai šūkalojo, o veidas – atgrasus, kaip Vlados.

Tą dieną ta diskusija apie tėvą tuo ir pasibaigė. Vlada kareiviškais žingsniais nužirgliojo savo miegamojo link ir taip smarkiai trenkė duris, kad, atrodė, langai išlėks!

Leka nieko nesakė. Kitą dieną iš pat ryto pavargusiais žingsneliais užkopė į antrajame aukšte esantį mokyklos direktorės kabinetą. Nijolė, išvydusi Leką, nusistebėjo:

- Ar kas atsitiko, prapuolei kaip į vandenį? Ir atrodai... – nebaigė minties. - Tu sakei eisi į švietimo skyrių dėl mano etato. Todėl ir neskubėjau... – ramiai

bandė pasiaiškinti. - Mieloji mano drauge Leokadija! – keistai sutrikusi kalbėjo Nijolė. – Vakar buvau

nuėjusi pas tave į namus. Nežinau net kaip tau pasakyti... Švietimo skyrius nesutiko papildomai mūsų mokyklai įvesti etato... Tvirtino, kad šiais metais visos pareigybės jau išdalintos. Gal tik ateity...

Nijolė priėjo prie viešnios, stipriai apkabino ir ilgai prispaudus prie savęs laikė jaunų dienų draugę.

- Atleisk man,- pagaliau ramiai pasakė Nijolė. - Aš tikrai norėjau tau padėti...

Viešnia išsilaisvino iš jos glėbio ir nieko nepasakiusi, tyliai kaip šmėkla išslinko iš kabineto. Paskui ją išbėgo ir Nijolė. Buvo pertrauka. Koridoriuje lakstė garsiai triukšmaudami mokiniai. Abi sustojo ir atsisuko į viena kitą. Direktorė šluostėsi ašaras...

- Tai tu man atleisk,– kūkčiodama tik tiek tepasakiusi, Leka nubildėjo laiptais žemyn ir dar už kelių minučių išnyko iš akių.

21

„O kur gi dabar?“- tarsi koks laužas degė galvoje. Žingsnelis po žingsnelio ji vėl atsidūrė bažnyčioje. Šį kartą atsisėdo priekyje, netoli didžiojo altoriaus. Tylu. Tik mintys pamažu plaukia... Štai tėvai... Abu jauni ir gražūs. Ją lydi į pirmą klasę... Ir staiga prieš akis, altoriuje esančios Marijos statulėlės vietoje, pasirodė Lekos motina, žiūrėjo į ją ir liūdnai šypsojosi.

„Mamyte,“ – norėjo pulti ant kelių... – Vakar ieškojau tavo kapo. Atsimenu, tave laidojo kapinių pakrašty, skirtame pavargėliams ir pakaruokliams. Dabar ten daug daug kauburėlių, apaugusių žole ir krūmokšniais. Aš neradau tavo kapo... Man atleisk, mamyte. Žinau, esi danguje. Tu man pasaugok šalia savęs vietą. Tau viską pasakysiu atėjusi, kaip plyšo širdis ir kaip vėliau ji surambėjo, bet iki šiol nerandu kelio į savo vaikystės dienas ir tavo lopšinių aidą...“

- Viešpatie, kuo tau nusidėjau, kad nerandu vietos šiame gyvenime?- tyliai šnabždėjo jos lūpos,- pasirodyk gi, prašau...

Ir staiga prieš ją išdygo žmogus, apsirengęs tamsiu rūbu, juosmenį apsijuosęs raudona plačia juosta, ant krūtinės mirgėjo šviesus kryžius. Leka nustojo kvėpuoti. Tai JIS ?

- Kelinta diena matau čia sėdinčią. Suprantu, kad kažkas jūsų sielą neramina. Gal galiu kuo nors padėti, Leokadija?

Leka žiūrėjo savo didelėmis akimis į pasirodžiusį ir nelabai suvokė, ką jis kalba. - Kas jūs?- išsprūdo klausimas. - Esu kunigas. Atsimenu tavo tėvą... Pasakykite, ko gi ieškote čia? „Dieve mano, - švystelėjo Lekai mintis. – Negi čia tas pats kunigas, kuris, pasak

Vladislavos, tėvą išvarė iš bažnyčios be palaiminimo?“ - Ieškau... – taip netikėtai užklupta, nesurado žodžių, kol pagaliau tyliai ištarė: -

mano siela sulaužyta... mano gyvenimo... - Leokadija, miela mergaite, iki šiol tave buvau matęs vienintelį kartą su tikrąja

tavo motina, – kalbėjo tas paslaptingas juodais drabužiais žmogus. – Plaukuose buvai įsisegusi baltą kaspinėlį. Vėliau mane pasiekdavo garsai, kaip partijos sekretoriaus duktė kopia karjeros laiptais aukštyn... Bet jei iš tikrųjų tas tavo gyvenimas sulaužė tavo sielą, galiu patarti: Dievo pradėk ieškoti ne čia, bažnyčioje, o pas vargšus žmones – senukus, invalidus, gyvenimo paniekintus. Ištiesk tu jiems pagalbos ranką ir širdį, tenai tu suprasi aiškiau ir giliau savo gyvenimą, jo prasmę ir save. Tenai tavo mintys prisodrins sielą Aukščiausiojo palaiminimui. Maldomis tu privalai užmiršti tą pasaulį, kuriame mėgavaisi iškreiptomis pažintimis, netikra meile... Ir tik tada, Leokadija, ateik į maldos namus ir surasi čia savo sielai padėką ir ramybę Viešpatyje. O tuo pačiu gal išpirksi ir savo tėvo nuodėmes... O dabar eime. Sek mane...

Leka pasuko bažnyčios durų link. Žmogus ką tik liepęs eiti paskui jį, ištirpo. Šventoriuje prie mūro sienos, skirtos partizanų atminimui, degė daug žvakučių, o šalia jų žydėjo įvairiaspalvių rožių pulkeliai. Ji stabtelėjo minutėlę, apsidairė ir tyli išėjo pro vartus. Mintys lėkė pas Nijolę, prie to ryšulio, jame esančių nesuvokiamai tragiškų dokumentų.

- Tėveli, mylimasis... Už tave aš atsiprašysiu, - šnabždėjo jos lūpos. – Surasiu visus tuos žmones, jų vaikus ir anūkus, Lietuvoj ar Sibire, kapinėse ar raistuose... Aš sukursiu jiems paminklą, surašydama į storą mano mokyklos istoriją, kur didieji žmonės buvo paženklinti okupantų prakeiksmo ženklais, kuriuos tau buvo pavesta valdyti...

Iš pradžių ji ėjo neskubėdama, paskendusi tėvo šlovės vainiko pynėje, kol žingsniai nepastebimai ėmė greitėti. Kai atsidūrė miesto centrinėje gatvėje, niekaip negalėjo suprasti, niekaip negalėjo atskirti kokie žmonės šalia jos. Jų buvo daug. Jai atrodė, kad paskui ją žygiuoja visi tie, kuriuos ką tik matė tėvo raštuose, bet jie buvo kaip ištrūkę invalidai iš psichiatrinės: su ramentais, žaizdoti, tremtiniai, kaliniai, sudaužyti, sulūžę... Ir jie visi tarsi paženklinti jos tėvo šėtonišku prakeiksmu...

Ji ėjo ir nematė nei šaligatvio, nei gatvės perėjų. Ėjo, kur nešė ją siaubo apimtas reginys ir nematyti žmonių veidai, šalia baksnojantys žemę mediniai ramentai, šūksniai, automobilių signalai. Ir staiga, kad sucyps toks siaubingas juodas drakonas raudonom akim... Leka pašoko aukštyn ir atsidūrė ant to kipšo kapoto. Po to ji dar matė, kaip nukrito žemėn jos rankinukas, o paskui ir ji pati...

22

Iš automobilio iššoko jaunuolis ir pripuolė prie nublokštosios. Kažkas iš minios sušuko:

- Kur taip leki, beproti? Greičiau greitąją!.. Gal už pusvalandžio gatvėje vėl gaudė kasdieniai garsai. Ligoninėje Lekos šonkaulių ir kitų kaulų lūženos puikiai gijo. Ji vėl mokėsi

vaikščioti, vėl norėjo skaityti ir ypač mėgo žiūrėti į miesto panoramą, atsiveriančią pro jos palatos langą. Kiek čia šiltų prisiminimų!

Kai vieną popietę įėjo į palatą Nijolė su Robertu, ji taip nuraudo... Kaip kadaise gimnazijoj...

- Mielieji mano... – teištarė ir ėmė šluostyti akis. Nijolė apkabino bičiulę ir paguodė: - Tavęs labai laukia Jaunutis. Sakė, namuose dar surado medžiagos mūsų

„Projektui“. Robertas, ištiesęs raudoną rožės žiedą ant stebėtinai ilgo koto, ramiai kalbėjo: - Jei greičiau tas nutrūktgalvis būtų pasivijęs tave, galėjome ir nebelankyti ... O

dabar matai kaip yra: „Viskas praeina tam, kad grįžtų...“ Atsimeni? Leka apkabino Robertą ir džiaugėsi, žiūrėdama į jį savo spindinčiomis akimis. „Jos akys – klampūs ežerai, kuriuose gimsta begalinis vakaro švelnumas...“-

Atsimeni? - tarsi iš Roberto širdies gelmių atplaukė jos mylimo poeto žodžiai. - Bet tu man kitaip sakydavai. Pamiršai? – lyg aidu atskriejo jos prisiminimas. Visi trys šypsojosi, kaip tada, kai baigė mokyklą ir išėjo į pilną paslapčių ir vilties

pasaulį. Lekos gydytoja prižadėjo kitą savaitę ją paleisti iš ligoninės sveiką ir linksmą. Kad

grįžtų...

2016-12-19